Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-10080-1193/2024, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismas atsisakė priimti pareiškėjo R. L. pareiškimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas R. L. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam bankroto bylą. Pareiškėjas nurodė, jog jis informavo visus pareiškime nurodytus kreditorius Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, nes 2024 m. sausio 17 d. išsiuntė kreditoriams pranešimus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo.

3. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nėra tinkamai įvykdęs FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos dėl kreditorių informavimo. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 4 d. pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, o iš pareiškimo priedų teismas nustatė, kad pareiškėjas išsiuntė kreditoriams pranešimus apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo 2024 m. sausio 17 d., t. y. prieš beveik 3 mėnesius iki pareiškimo pateikimo teismui dienos. Nustatyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pranešimus apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo išsiuntė ženkliai praleidęs FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą terminą. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu terminu neinformavo kreditorių apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

4. Priešingai negu teigia pareiškėjas, nuo pranešimų kreditoriams išsiuntimo praėjus daugiau negu vienam mėnesiui, pareiškėjui siekiant tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą, privalėjo pakartoti aptartų kreditorių informavimo procedūrą tam, kad ji atitiktų FABĮ 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir tuo būtų užtikrintas pareiškėjo kreditorių lygiateisiškumas bei galimybės tinkamai ginti savo teises pareiškėjui pradėjus fizinio asmens bankroto procedūrą. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįgyvendino FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl pareiškimą atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5. Atskiruoju skundu pareiškėjas (apeliantas) R. L. prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti pareiškimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas argumentais:

5.1. Apeliantas nurodo, jog kreditoriams skirtus pranešimus, kuriais kreditoriai buvo informuojami apie pareiškėjo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo išsiuntė 2024 m. sausio 17 d., bei minėti pranešimai kreditoriams buvo įteikti tokiais laikotarpiais: VMI įteiktas 2024 m. sausio 23 d., Luminor bankui įteiktas 2024 m. sausio 24 d., o J. L. paštu siųstas pranešimas grįžo neįteiktas, todėl pakartotinai nusiųstas pranešimas el. paštu buvo įteiktas tik 2024 m. sausio 30 d. Taigi, laikytina, kad visi kreditoriai tik nuo pranešimų įteikimo jiems dienos buvo tinkamai informuoti apie pareiškėjo ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko pareiškėjas įgijo teisę, po vėliausios pranešimo įteikimo dienos (2024 m. sausio 30 d.) praėjus 1 mėnesiui pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į didelę informacijos, reikalingos paruošti pareiškimą, apimtį, į didelį kiekį pareiškimo priedų, į pareiškėjo atstovo advokato padėjėjo iš anksto suplanuotas kasmetines atostogas, trukusias nuo 2024 m. kovo 7 d. iki 2024 m. kovo 27 d., pareiškimas galutinai buvo parengtas 2024 m. balandžio 3 d. ir nedelsiant, t. y. 2024 m. balandžio 4 d. buvo pateiktas teismui. Taigi, pareiškimas teismui buvo pateiktas vos 1 mėnesiu vėliau, nei kad suėjo imperatyvus įstatymo numatytas terminas, kuriam suėjus, pareiškimą jau galima teikti teismui.

5.2. Apelianto teigimu, teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, kažkodėl nurodo iš esmės tikrovės neatitinkančią informaciją, jog neva pareiškėjo kreditoriai apie pareiškėjo ketinimą bankrutuoti buvo informuoti prieš beveik 3 mėnesius iki pareiškimo pateikimo teismui dienos. Akivaizdu, kad tokiu būdu teismas hiperbolizuoja situaciją, nepagrįstai nurodydamas kur kas ilgesnį terminą (beveik 3 mėnesius), bei, tokiu būdu, padarydamas nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą ženkliai praleidęs FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą terminą.

5.3. Teismas nepagrįstai vadovaujasi nutartyje nurodyta kitų teismų praktika, kuriose konstatuotos visiškai nepanašios faktinės aplinkybės, be to, pareiškėjui nepavyko surasti teismų praktikoje nei vienos bylos, kad teismas panašioje situacijoje būtų atsisakęs priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai terminas praleistas vos apie vieną mėnesį. Priešingai, būtų neteisinga ir nesuprantama tokiais atvejais (kai terminas praleistas vos 1 mėnesį) įpareigoti pareiškėjus pakartoti kreditorių informavimo procedūrą, kai terminas praleistas nežymiai, kadangi po kreditorių informavimo dar net visą mėnesį pareiškėjas negalėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, be to, praėjus mėnesiui, prieš teikdamas pareiškimą, pareiškėjas dar kartą privalėtų iš naujo surinkti didelę dalį pareiškimo priedų – aktualių duomenų apie savo turtinę padėtį, o tokia situacija akivaizdžiai pažeistų bankrutuojančių asmens teises ir interesus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

7. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

8. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

9. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

10. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – duomenys iš Advokatūros savitarnos tinklapio apie atstovo atostogas. Apeliantas pateiktu įrodymu siekia pagrįsti pareiškimo dėl pavėluoto pateikimo pirmosios instancijos teismui priežastis. Atsižvelgiant į tai, kad naujas įrodymas yra pateiktas kartu su atskiruoju skundu, nenustačius, kad pareiškėjas savo teise teikti įrodymus piktnaudžiautų, apeliacinės instancijos teismas naują įrodymą priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnis).

Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)pagrįstumo

11. FABĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. FABĮ 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas nutartimi išsprendžia klausimą dėl pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Tai yra gavęs pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo teismas priima nutartį dėl pareiškimo priėmimo ir tik vėliau yra sprendžiamas klausimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Reikalavimai fizinio asmens pareiškimui iškelti bankroto bylą numatyti FABĮ 4 straipsnyje.

12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, konstatuodamas, jog pareiškėjas neįgyvendino FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė nustatęs, jog apie pareiškėjas FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu terminu neinformavo kreditorių apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

13. Nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi apeliantas (pareiškėjas) nurodo, jog kreditoriams skirtus pranešimus, kuriais kreditoriai buvo informuojami apie pareiškėjo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo išsiuntė 2024 m. sausio 17 d., minėti pranešimai kreditoriams buvo įteikti tokiais laikotarpiais: VMI įteiktas 2024 m. sausio 23 d., Luminor bankui įteiktas 2024 m. sausio 24 d., o J. L. paštu siųstas pranešimas grįžo neįteiktas, todėl pakartotinai nusiųstas pranešimas el. paštu buvo įteiktas tik 2024 m. sausio 30 d. Taigi, apeliantas laiko, kad visi kreditoriai tik nuo pranešimų įteikimo jiems dienos buvo tinkamai informuoti apie pareiškėjo ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko pareiškėjas įgijo teisę, po vėliausios pranešimo įteikimo dienos (2024 m. sausio 30 d.) praėjus 1 mėnesiui pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į didelę informacijos, reikalingos paruošti pareiškimą, apimtį, į didelį kiekį pareiškimo priedų, į pareiškėjo atstovo advokato padėjėjo iš anksto suplanuotas kasmetines atostogas, trukusias nuo 2024 m. kovo 7 d. iki 2024 m. kovo 27 d., pareiškimas galutinai buvo parengtas 2024 m. balandžio 3 d. ir nedelsiant, t. y. 2024 m. balandžio 4 d. buvo pateiktas teismui. Atsižvelgiant į tai, pareiškimas teismui buvo pateiktas vos 1 mėnesiu vėliau, nei suėjo imperatyvus įstatymo numatytas terminas, kuriam suėjus, pareiškimą jau galima teikti teismui.

14. FABĮ 4 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai fizinio asmens pareiškimui iškelti bankroto bylą. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ketindamas pateikti pareiškimą iškelti bankroto bylą, fizinis asmuo, kurio būklė atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytąją, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu praneša visiems kreditoriams. FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad prie pareiškimo iškelti bankroto bylą pridedamas ir pateikiamas šio straipsnio 2 dalyje nurodyto (nurodytų) pranešimo (pranešimų) kopija (kopijos), taip pat kreditorių sąrašas, kuriame nurodomi, kai kreditorius fizinis asmuo, – vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas, reikalavimai ir jų įvykdymo terminai; kai kreditorius juridinis asmuo, – juridinio asmens pavadinimas, juridinio asmens kodas, buveinės adresas, reikalavimai ir jų įvykdymo terminai (FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 1 ir 5 punktai).

15. Pažymėtina, jog pareiga informuoti kreditorius labai svarbi, nes jiems nesant informuotiems apie šį procesą būtų pažeistos jų galimybės ginti savo teises. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kreditorių reikalavimų tenkinimas FABĮ nustatyta tvarka turi būti derinamas su įstatymo tikslu sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, nepažeidžiant skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 42, p. 156–167).

16. FABĮ 3 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose numatyta, kad fizinio asmens kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš fizinio asmens įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų: mokesčių nemokėjimo atveju – juos surinkti įpareigotos valstybei atstovaujančios institucijos; darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – fizinio asmens darbuotojai (jų įpėdiniai); iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų suteiktų paskolų ir su valstybės garantija gautų paskolų negrąžinimo atveju – valstybei atstovaujančios institucijos (Lietuvos Respublikos finansų ministerija arba paskolą administruojanti institucija); iš Europos Sąjungos lėšų suteiktos paramos negrąžinimo atveju – Europos Sąjungos lėšas administruojančios valstybei atstovaujančios institucijos; kiti kreditoriai.

17. Nors kaip minėta, FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, jog ketindamas pateikti pareiškimą iškelti bankroto bylą, fizinis asmuo, kurio būklė atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytąją, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu praneša visiems kreditoriams, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pernelyg formalus toks procesinių teisės normų taikymas nepagrįstai suvaržo ir apsunkina pareiškėjo teisę kreiptis į teismą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas kreditoriams skirtus pranešimus, kuriais kreditoriai buvo informuojami apie pareiškėjo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo išsiuntė 2024 m. sausio 17 d., minėti pranešimai kreditoriams buvo įteikti tokiais laikotarpiais: VMI įteiktas 2024 m. sausio 23 d., Luminor bankui įteiktas 2024 m. sausio 24 d., o J. L. paštu siųstas pranešimas grįžo neįteiktas, todėl pakartotinai nusiųstas pranešimas el. paštu buvo įteiktas tik 2024 m. sausio 30 d. Taigi, visi kreditoriai nuo pranešimų įteikimo jiems dienos buvo tinkamai informuoti apie pareiškėjo ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiškimas pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas 2024 m. balandžio 4 d., t. y. pareiškimas teismui buvo pateiktas vos 1 mėnesiu vėliau, nei suėjo imperatyvus įstatymo numatytas terminas (2024 m. kovo 1 d.). Be to, pareiškėjas nurodė priežastis, kodėl laiku nesikreipė į teismą su pareiškimu. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo kreditoriai apie pareiškėjo ketinimą bankrutuoti buvo informuoti prieš beveik 3 mėnesius iki pareiškimo pateikimo teismui dienos, tačiau šiuo atveju matyti, jog pareiškėjas pareiškimą pateikė tik 1 mėnesiu vėliau, nei suėjo įstatyme nustatytas terminas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą ženkliai praleidęs FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą terminą. Apeliacinės instancijos taip pat atkreipia dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad minėtas termino praleidimas galėjo turėti kokios nors neigiamos įtakos pareiškėjo kreditorių atžvilgiu. Šiuo atveju svarbu tai, jog pareiškėjo kreditoriai buvo informuoti, pareiškėjas pateikė tai patvirtinančius įrodymus, o vien toks nežymus įstatyme numatyto termino praleidimas, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas neįgyvendino FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų.

18. Taip pat iš pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, jog teismas, atsisakydamas priimti apelianto pareiškimą, rėmėsi teismų praktika, t. y. dviem nutartyje nurodytomis kitų teismų nutartimis: Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-917-259/2021, bei Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2586-779/2022. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su nurodytomis nutartimis, sutinka su apelianto argumentais, jog nurodytose nutartyse nėra itin panašios faktinės aplinkybės kaip šioje byloje, t. y. nurodytose nutartyse pareiškėjai kreipėsi į teismą po pusmečio, ar dar vėliau, o vienoje iš bylų, per atitinkamą laikotarpį atsirado naujų kreditorių, kurie net nebuvo informuoti, bei nustatyta, kad pareiškėjo finansinė būklė per pusės metų laikotarpį akivaizdžiai pakito. Taigi, nurodytose bylose ne tik ženkliai daugiau buvo praleisti terminai, tačiau ir vienoje iš bylų, atsirado ir kitų svarbių aplinkybių (neinformuoti kreditoriai, iš esmės pakitusi pareiškėjo turtinė padėtis), kurios taip pat galėjo turėti įtakos atitinkamam teismo sprendimui. Šiuo atveju priešingai, termino praleidimas 1 mėnesį, neįtakojo nei to, kad per šį laiką atsirado kokie nors nauji papildomi kreditoriai (kurie būtų neinformuoti), nei per šį laiką iš esmės pakito pareiškėjo finansinė padėtis, nei nėra jokių duomenų, kad teismo praleidimas turėjo neigiamą įtaką pareiškėjo kreditorių atžvilgiu.

19. Taip pat šiuo atveju sutiktina su apelianto argumentais, jog būtų neteisinga tokiais atvejais (kai terminas praleistas vos 1 mėnesį) įpareigoti pareiškėjus pakartoti kreditorių informavimo procedūrą, kai terminas praleistas nežymiai, kadangi po kreditorių informavimo dar visą mėnesį pareiškėjas negalėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat praėjus mėnesiui, prieš teikdamas pareiškimą, pareiškėjas dar kartą privalėtų iš naujo surinkti didelę dalį pareiškimo priedų – aktualių duomenų apie savo turtinę padėtį (duomenys apie turtą, banko sąskaitų išrašai, pažymos apie teistumą, nebuvimą priklausomybės centro registre, nepiktnaudžiavimą azartiniais lošimais ir kt.), o tokia situacija būtų neproporcinga ir pažeistų bankrutuojančio asmens teises ir interesus (CPK 3, 7 straipsniai).

20. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, netinkamai vadovavosi nutartyje nurodyta teismų praktika, nepagrįstai laikė, kad terminas pareiškimui pateikti buvo praleistas ženkliai ir netinkamai (pernelyg formaliai) taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo priėmimą. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai (pernelyg formaliai) taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą, dėl to nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą.

21. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-52/2011 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

22. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą, dėl to nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą. Esant nustatytoms aplinkybėms, atskirasis skundas yra pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

23. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 4 d. nutartį panaikinti ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.