- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-25
- Bylos Nr.
- 2-1030-871/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20829-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Beinoravičienė
- Ieškovas
- L.A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato
atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, atstovei M.S.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L.A. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, atstovaujamai Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, dėl neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 2 636,10 EUR turtinės žalos ir 20 000,00 EUR neturtinės žalos atlyginimo. 2016-09-07 ieškovas pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo, kuriuo prašė priteisti iš kiekvieno atsakovo neturtinę žalą, paskirstant tokia tvarka: iš Generalinės prokuratūros priteisti 10 000,00 EUR, iš Policijos departamento ir Teisingumo ministerijos – po 5 000,00 EUR, iš viso 20 000,00 EUR, bei priteisti turtinę žalą (advokato paslaugoms apmokėti) 2 636,10 EUR. Nurodė, kad ieškovui dirbant Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. 5-ojo PK KPS vyr. tyrėjo pareigose, jis iš viešosios informacijos leidėjo sužinojo, kad jo atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Nurodė, kad ieškovas baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-00753-12 ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip liudytojas. Ieškovas sutiko būti apklausiamas kaip liudytojas, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką ir viso proceso metu davė parodymus aiškiai žinodamas, kad baudžiamasis persekiojimas pagal BK 235 str. jam negali būti taikomas. Tokiame procesiniame statuse liko viso ikiteisminio tyrimo metu. Baudžiamosios bylos Nr. 10-1-00753-12 teisminio nagrinėjimo metu 2012-11-06 Vilniaus m. 1 apylinkės teisme ir 2013-09-10 Vilniaus apygardos teisme ieškovas buvo apklausiamas liudytoju, tačiau ieškovui nebuvo paskelbta ir išaiškinta, kad jis kaip liudytojas negali būti apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus kai jis sutinka. Ieškovui nebuvo išaiškinta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, šeimos narius, artimus giminaičius. Ieškovas buvo įspėtas pasirašytinai tik dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 už melagingų parodymų davimą. Ieškovas pasirašė, nes žinojo, kad jo statusas – specialusis liudytojas, kuris nebuvo pasikeitęs. Po baudžiamosios bylos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisminių nagrinėjimų paaiškėjo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė J.J.K., vadovaudamasi BPK 166 str. 2 d. bei remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2013-11-22 nutartimi ir manydama, kad ieškovas davė melagingus parodymus pradėjo ikiteisminį tyrimą. Ieškovo manymu, visa baudžiamosios bylos medžiaga patvirtino, kad baudžiamojo persekiojimo pradėjimas ir vykdymas nebuvo galimas. Ikiteisminį tyrimą kontroliavusi prokurorė D.K. nei Konstitucijos nei baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nei generalinio prokuroro rekomendacijų nevykdė, nepagrįstai ieškovo skundo netenkino. 2014-04-08 ieškovui pranešta apie įtarimą, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str., t.y. apklausiamas liudytoju tariamai davė melaginus parodymus 2012-11-06 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1243-88/2012 ir 2013-09-10 Vilniaus apygardos teisme teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-419-648/2013 (ikiteisminis tyrimas pradėtas 2013-12-04). 2014-04-04 ieškovas surašė skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui G.B., kuriuo prašė nutraukti nepagrįstai pradėtą ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-01025-13. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ar kitas aukštesnysis prokuroras tiesioginės pareigos neatliko ir skundo nenagrinėjo. 2014-07-09 Vilniaus m. apylinkės teismo nutartyje konstatuota, kad „aukštesnysis prokuroras nepasisakydamas dėl pagrindinių skundo argumentų iš tikrųjų skundą ne atmetė, o paliko nenagrinėtą“. Ieškovui joks atsakymas dėl skundo nebuvo pateiktas, o prokuroras akcentavo, kad ieškovas, turėdamas įtariamojo statusą iš viso neturi teisės skųsti. Ieškovo skundą, iš esmės pažeidžiant BPK 63 str. 1 d., 62 str. 1 d. reikalavimus nagrinėjo viena iš prokurorių, kurios veiksmus ieškovas ir skundė, tačiau šie ieškovo argumentai taip pat liko nenagrinėti. Atliekant šį ieškovo atžvilgiu be jokio teisinio pagrindo pradėtą ikiteisminį tyrimą, jį atlikęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato NTV YNTVOS vyriausiasis tyrėjas L.M. nesilaikė LR BPK 172 str. numatytų reikalavimų - atlikti būtinus veiksmus, kad būtų greitai ir išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos, LR BPK 176 str. numatytų reikalavimų - ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus (atkreiptinas dėmesys, kad Ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas pradėtas 2013-12-04, o pirmas ikiteisminio tyrimo veiksmas buvo atliktas tik po Ieškovo rašto apie jo paties procesinę padėtį šiame ikiteisminiame tyrime). Šį ikiteisminį tyrimą kontroliavusi prokurorė D. K. nevykdė LR Prokuratūros 3 str., 16 str. numatytų imperatyvių reikalavimų - nekontroliavo ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinės veiklos, nesilaikė teisės aktų reikalavimų, nesilaikė 20 str. numatytų reikalavimų - gerbti ir ginti asmens teises ir laisves, savalaikiai, nešališkai atlikti savo funkcijas, tinkamai ir laiku atlikti užduotis ar pavedimus, laikytis Prokurorų etikos kodekso. Ignoruodama Prokuratūros įstatymo 11 str. 2 d. nuostatas, neatliko (arba aplaidžiai atliko), jai įstatymo pavestas funkcijas, pasinaudodama jai suteikta teise pradėti ikiteisminį tyrimą, be jokio teisinio pagrindo pradėjo ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, dėl to ieškovui padaryta žala, t.y. šiurkščiai pažeistos bei suvaržytos ieškovo konstitucinės teisės ir laisvės, ieškovas buvo ir toliau diskredituojamas šeimos narių, artimųjų, bendradarbių bei visuomenės akyse, pažeminta ieškovo garbė ir orumas apribotos ieškovo teisės, negrįžtamai pakenkta ieškovo karjerai, tokiu būdu padaryta neturtinė žala. 2015-01-30 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu ieškovas buvo išteistinas, nenustačius veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, tačiau prokurorė D.K. dėl nuosprendžio pateikė nepagrįstą apeliacinį skundą. Nagrinėjant apeliacinį prokurorės D.K. skundą, teismo posėdžio metu baigiamojoje kalboje prokurorė kalbėjo apie dalykus, nesusijusius su nagrinėjamos bylos turiniu, pasisakė, kad byla yra susijusi su „asmeniškumais“, nurodė ieškovą šmeižiančius dalykus, kurie galėjo turėti įtakos Vilniaus apygardos teismo sprendimui. 2015-05-04 Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija priėmė nutartį, kuria apeliacinį skundą atmetė. 2015-05-04 Vilniaus apygardos teismo nutartyje patvirtinti visi ieškovo argumentai, kuriuos jis pateikė nuo pat ikiteisminio tyrimo, pradėtojo atžvilgiu pradžios ir kurie nebuvo nagrinėti, parodo, kad prokurorai pasinaudodami savo, kaip prokurorų teisėmis be jokio teisinio pagrindo pradėjo ieškovo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą bei baudžiamąjį persekiojimą. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate Prokurorė D. K. be jokio teisinio pagrindo 2015-03-03 ieškovo atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 228 str. 1 d., Nr. 02-2-00302-15, dėl to, kad ieškovas neva matė, kaip M.T. mušė A.V. apklausos 2012-06-08 metu penktojo komisariato 208 kabinete ir nenutraukė M. T. neteisėtų veiksmų. Apie tai, kad ieškovo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas (02-2-00302-15) Ieškovas sužinojo 2015-07-27 iš neoficialių šaltinių. Prokurorė D.K. galimai tyčia, viršydama jai įstatymo suteiktus tarnybos įgaliojimus savo veiksmais toliau darė ieškovui žalą. Dėl ieškovo atžvilgiu be jokio teisinio pagrindo pradėto ir atliekamo ikiteisminio tyrimo pagal BK 235 str. 1 d. metu, teisminio nagrinėjimo metu buvo suvaržytos ieškovo Konstitucinės teisės ir laisvės, t.y. ieškovui be jokio teisinio pagrindo buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, jo atžvilgiu atliekamas baudžiamasis persekiojimas, ikiteisminio tyrimo metu buvo atimtos galimybės jam pilnavertiškai dalyvauti procese, viso ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeidinėjami pažeisti pamatiniai baudžiamojo proceso principai, visuma procesinių pažeidimų lėmė tai, kad nuo to momento, kai buvo neteisėtai pradėtas ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu, buvo pranešta ieškovo darbovietei apie jo mano galimai padarytą nusikaltimą, kur dėl šio neteisėto sprendimo ieškovui buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, kuris iš karto sustabdytas, nes buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, taigi viso proceso metu Ieškovas neturėjo galimybės būti skatinamas savo darbovietėje, jam buvo atimta galimybė gauti aukštesnę kvalifikacinę kategoriją (o tai yra atimta galimybė gauti didesnį uždarbį), be to neturėjo galimybės dalyvauti atrankose į aukštesnes pareigas ar tiesiog pereiti į kitas tarnybas, buvo diskredituojamas savo kolegų, bendradarbių, šeimos narių, apie Ieškovą sudarytas neigiamas įvaizdis visuomenėje (nes Ieškovui, dar nežinant, kad jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, apie tai jau buvo viešai paskelbta žiniasklaidoje) bei darbinėje aplinkoje, todėl negrįžtamai sugadinta Ieškovo reputacija, pažemintas Ieškovo orumas. Atimta teisė naudotis savo turtu - įteikus pranešimą apie įtarimą dėl neva ieškovo padarytos nusikalstamos veikos, teisės aktų nustatyta tvarka iš jo buvo paimti jam priklausantys šaunamieji ginklai, jis negalėjo jais naudotis iki paskutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo (policijos), prokuratūros veiksmų Ieškovas patyrė didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus, nepatogumus (teisės naudotis savo turtu, neigiamos informacijos visuomenėje paskleidimas). Tokiais neteisėtais veiksmais ieškovas buvo pažemintas, įžeistas, pablogėjo ieškovo reputacija, kadangi buvo neteisėtai įtariamas, kaltinamas tyčinį nusikaltimą, informacija apie Ieškovo neva padarytą nusikaltimą pasklido tarp Ieškovo bendradarbių (policijos pareigūnų), taip pat artimųjų ir giminaičių. Įvertinus nurodytų patirtų neigiamų išgyvenimų dydį, apimtį bei pobūdį, atsižvelgiant į bylos specifiką (žala padaryta policijos pareigūno, prokurorų neteisėtais veiksmais (neteisėtu veikimu ir neveikimu), į aukščiau nurodytas ieškinyje aplinkybes, kurių visuma lemia žalos sumą, ieškovas prašo teismo priteisti 20 000,00 eurų neturtinę žalą. Be to, padaryta turtinė žala (išlaidos gynybai). Padaryta turtinė žala 2 636,10 eurų (advokato atstovavimas teismo posėdžiuose, procesinių dokumentų parengimas, konsultavimas) Dėl gana ilgo ir sudėtingo proceso minėtos išlaidos sudarė iš viso 9 050,00 Lt, kas atitinka 2 636,10 eurų (1 T. b.l. 2-11, 2 T. b.l. 5-10).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė Lietuvos Generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl to, kad L.A. būdamas teismo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 235 str., galimai davė melagingus parodymus 2012-11-06 Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžio metu ir 2013-09-10 Vilniaus apygardos teismo posėdžio metu. Įsiteisėjusiu 2013-03-28 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-241-88/2013 nustatyta, kad M.T. viršijo savo kaip pareigūno įgaliojimus panaudodamas fizinį smurtą sulaikyto asmens atžvilgiu. Iš šio nuosprendžio taip pat matyti, kad L. A. teigęs, esą net akimirkai nebuvęs išėjęs iš kabineto ir nematęs jokio smurto. Tai sukėlė abejones ir bylą nagrinėjančiam teismui. Teismui kaltinamuoju aktu buvo perduotas tik M.T., taigi teismui perduotoje baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjami tik kaltinamojo M. T. veiksmai. L. A. veiksmų teismas iš esmės nevertino ir negalėjo vertinti, nes šiam joks kaltinimas pareikštas nebuvo. L. A. tuo metu dirbo Vilniaus aps. VPK Vilniaus miesto Penktojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniuoju tyrėju. Manytina, kad pareigūnas, kuris galimai: arba nesudrausmino žemesnio rangu policijos pareigūno M.T., kai šis suduodamas smūgius „atliko tardymą“, ir todėl davė galimai melagingus parodymus, kad išvengtų baudžiamosios arba drausminės atsakomybės pats, arba galimai davė melagingus parodymus, kad pagelbėtų teisiamam M. T., arba neturėjo objektyvios galimybės sudrausminti M. T. ir melavo tik siekdamas šiam pagelbėti, bet kuris šių poelgių nesuderinamas su nepriekaištinga reputacija ir buvo būtinas papildomas aplinkybių tyrimas. Prokuroro sprendimas, esant L.A. veikoje požymių nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 235 straipsnyje, pradėti ikiteisminį tyrimą ir jo metu iš esmės patikrinti L.A. veiksmus. Tik ikiteisminio tyrimo metu, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos ir procedūrų, galima buvo tinkamai patikrinti, ar šis melas yra asmens, kuris yra padaręs kitą baudžiamą veiką ir jos siekia išvengti, taigi - legalus melas, ar melas tik siekiant naudos tam asmeniui, taigi - melagingų parodymų davimas (nusikaltimas, numatytas LR BK 235 str.), - ir priimti teisingą sprendimą, t.y. perduoti bylą teismui kaltinamuoju aktu arba tyrimą nutraukti. Ieškovas nepateikė pagrįstų argumentų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar ikiteisminį tyrimą kontroliavę prokurorai nepakankamai rūpestingai ir atsakingai organizavo ikiteisminį tyrimą, kad pareigūnai nepilnai užtikrino LR BPK 2 str. reikalavimus, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas. Sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą prokuroras gali priimti taip pat gali tik įsitikinęs, kad tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindo priimti tokį sprendimą. Spręsti apie aplinkybių ir duomenų, reikalingų vienam ar kitam proceso sprendimui priimti, pakankamumą yra išimtinė ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro diskrecija. Ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nepažeidžiant procesinių terminų, procesas nebuvo vilkinamas, buvo būtina surinkti ir įvertinti tyrimo metu gautus duomenis ir priimti galutinį procesinį sprendimą. Kokį procesinį sprendimą priimti sprendžia ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog minėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jo trukmės pagrįstumo klausimas buvo nagrinėjamas instancine tvarka pačioje baudžiamojoje byloje pagal ieškovo skundus. Įsiteisėjusiomis teismų nutartimis tyrimo pradėjimo neteisėtumo ir vilkinimo faktas nebuvo konstatuotas, priešingai, konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai planingai, ankamai intensyviai ir kryptingai, vadovaudamiesi įstatymais. Vilniaus apygardos teismo 2015-05-04 nutartyje baudžiamojoje byloje 1A-310-487/2015, kurioje ieškovas pagal LR BK 235 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nurodyta, kad L.A.patvirtinus aplinkybę, jog smurtas, apklausiant asmenį, buvo naudojamas, tokie jo įrodymai galėjo būti pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą jo paties atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo melu gautais duomenis, prokuroras pagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00302-15 pagal LR BK 228 str., dėl piktnaudžiavimo. Nagrinėjamu atveju nebuvo akivaizdu, jog Laurynas A. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje. Ieškinio argumentai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų neteisėtumo yra nepagrįsti. Ieškinyje pernelyg sureikšminama aplinkybė, kad ieškovo atžvilgiu buvo priimtas ilsinamasis nuosprendis, kad ieškovas nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Nurodė, kad ieškinyje nurodomo dydžio (20 000,00 Eur) neturtinės žalos atlyginimas nėra pateisinamas net pačių svarbiausių neturtinių vertybių pažeidimo atveju, o ieškinio teiginiai apie patirtus nepatogumus yra deklaratyvus nepagrįsti jokiais įrodymais. Ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pagrįsti pradėtas, ikiteisminio tyrimo metu ieškovas nebuvo suimtas, jo judėjimo, bendravimo galimybės nebuvo apribotos, jis nebuvo neteisėtai nuteistas už nusikalstamą veiką, kurios nepadarė. Baudžiamojo proceso metu ieškovo suvaržymai buvo minimalūs, todėl ieškovas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Dėl visuomenės informavimo priemonėse iškleistos neigiamos informacijos apie ieškovą, kaip nurodyta ieškinyje, atsakomybė tenka ne valstybei, o viešosios informacijos skleidėjui. Nepagrįstas ir ieškovo reikalavimas dėl 2636,10 eurų turtinės žalos priteisimo. Ieškovas nepagrįstai reikalauja atlyginti visas baudžiamojo proceso metu advokatams sumokėtas lėšas, nes viso proceso neteisėtumas nenustatytas. Norint pritaikyti valstybei deliktinę atsakomybę, būtina konstatuoti esant civilinės teisės pažeidimo sudėtį:. Kadangi ieškovas neįrodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų neteisėtumo, todėl objektyviai negali būti ir prievolės dėl žalos atlyginimo, nenustačius teisėsaugos institucijų neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti žalos atsiradimo.
Atsakovės atstovas Policijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriuo nurodė, kad yra netinkamas atstovas, nes dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atsako institucija atlikusi ikiteisminį tyrimą, o ne Policijos departamentas.
Atsakovės atstovas Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2013-12-04 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės tarnybiniu pranešimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-1025-13, pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 235 str. 1 d. Tyrimas pradėtas dėl to, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas L.A. 2012-11-06 Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme teisiamajame posėdyje baudžiamoje byloje Nr. 1-1243-88/2012 ir 2013-09-10 Vilniaus apygardos teisme teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-419-648/2013, apklausiamas liudytoju ir būdamas pasirašytinai įspėtas dėl galimos baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 235 str., davė melagingus parodymus, kad 2012-06-08, nuo 14.10 vai. iki 14.41 vai., Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5-ajame PK patalpose, 208 kabinete, jo kolega tyrėjas M.T., atlikdamas procesinius veiksmus ikiteisminiame tyrime Nr. 18-1-01085-12, A.V. atžvilgiu jokio fizinio smurto nenaudojo (2012-11-06 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo posėdyje -„nebuvo jokios prievartos“, 2013-09-10 Vilniaus apygardos teismo posėdyje - „mano akivaizdoje mano kolega nenaudojo smurto“), kai tuo tarpu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2013-03-28 nuosprendžiu bei Vilniaus apygardos teismo 2013-11-22 nutartimi nustatyta, kad tyrėjas M.T. sudavė A.V. apie 24-26 smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiame ikiteisminiame tyrime įtarimai ieškovui buvo pareikšti 2014-04-08, tą pačią dieną jis buvo apklaustas. Turimais duomenimis ieškovo atžvilgiu kardomosios priemonės, kita procesinė prievarta nebuvo taikoma. Baigus ikiteismini tyrimą, 2014-09-26 buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui. 2015-01-30 Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-285-961/2015, kuriuo L.A. pagal LR BK 235 str. 1 d., išteisino, nenustačius jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. 2015-01-30 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-285-961/2015 buvo apskųstas apeliacine tvarka. 2015-05-04 Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-310-487/2015, kuria prokurorės apeliacinis skundas atmestas. Teismas taip pat nurodė, kad L.A. patvirtinus aplinkybę, jog smurtas, apklausiant A.V., buvo naudojamas. tokie jo parodymai galėjo būti pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą jo paties atžvilgiu bei akcentavo, jog baudžiamojo proceso įstatymai numato prokuroro pareigą, esant atitinkamai vadai, pradėti ikiteisminį tyrimą. Šis ikiteisminis tyrimas iš viso truko nuo 2013-12-04 iki bylos perdavimo teismui 2014-09-26 (apie 10 mėnesių), visas baudžiamojo persekiojimo laikotarpis - iki išteisinimo 2015-05-04 (apie 18 mėnesi), o konkrečiai ieškovo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo trukmė - nuo įtarimų jam pareiškimo 2014-04-08 iki bylos perdavimo teismui 2014-09-26 (truputį daugiau nei 6 mėnesius). Viso ikiteisminio tyrimo metu ieškovas nekliudomai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, jo skundų nagrinėjimas taip pat įtakojo baudžiamojo persekiojimo trukmę. 2015-05-21 prokurorės tarnybiniu pranešimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00302-15, pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 228 str. 1 d., dėl to, kad L.A. 2012-06-08, nuo 14.10 vai. iki 14.41 val., Vilniaus aps. VPK Vilniaus miesto 5-ajame PK patalpose, 208 kabinete, galimai neužkirto kelio neteisėtiems tyrėjo M.T. veiksmams, kai tyrėjas M.T., atlikdamas procesinius veiksmus ikiteisminiame tyrime Nr. 18-1-01085-12, sudavė A.V. apie 24-26 smūgius į įvairias kūno vietas, padalydamas pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą. 2015-08-25 ikiteisminis tyrimas nutrauktas, konstatavus, kad L.A. veikoje nėra LR BK 228 str. 1 d. numatytos veikos požymių. Ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00302-15pagal LR BK 228 str. 1 d. truko labai trumpai - apie 3 mėnesius. Abu ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti reaguojant į teismo procesiniuose dokumentuose (nuosprendyje baudžiamoje byloje Nr. 1-1243-88/2012, nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-419-648/2013) išdėstytas M.T. veikos faktines aplinkybes. Prokurorės, vadovaudamosi LR BPK 2 str. nuostatomis, vykdė savo pareigą - kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas ikiteisminis tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Be to, ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-1025-13 pradžia buvo inspiruota būtent ieškovo melagingų parodymų davimo teismo posėdžių metu, o vėliau, nagrinėdami baudžiamąją bylą Nr. 1-285-961/2015 (apeliacine tvaiką - Nr. 1A-310-487/2015), teismai labai nevienareikšmiškai vertino ieškovo, kuris ikiteisminio tyrimo metu turėjo specialaus liudytojo statusą, apklausą teisme paprastu liudytoju, įspėjus jį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nurodė, kad įstatymo nustatyta tvarka nebuvo nustatytas ir ieškinyje nėra pagrįstas procesinių veiksmų neteisėtumas. Dėl šių aplinkybių negalima teigti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teisėjai ikiteisminio tyrimo metu pažeidė BPK normų reikalavimus ir atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ieškovas baudžiamojoje byloje pagal BK 235 str. buvo išteisintas, ikiteisminis tyrimas pagal 228 str. 1 d. buvo nutrauktas, konstatavus, kad ieškovo veikoje nėra inkriminuoto nusikaltimo požymių. Baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti neteisėtu veiksmu, šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Ikiteisminiai tyrimai ieškovo atžvilgiu buvo pradėti esant BPK numatytiems pagrindams, visi procesiniai veiksmai ieškovo atžvilgiu buvo atliekami laikantis teisės aktų numatytų procedūrų, jie nesitęsė nepagrįstai ilgai. Ieškovas prašo atlyginti 2 636,10 eurų patirtą turtinę žalą (baudžiamojo proceso metu turėtas išlaidas advokato teisinei pagalbai). Ieškovas nurodo ir dokumentais grindžia tik išlaidas, patirtas ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-1025-13 ir šios bylos teisminio nagrinėjimo metu, tačiau, dokumentais, įrodančiais reikalaujamos priteisti turtinės žalos faktinį patyrimą, grindžiama tik dalis pareikšto ieškinio reikalavimo. Kadangi ieškovas teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų neteisėtumo neįrodė, ieškovo patirtas išlaidas baudžiamajame procese pripažinti turtine žala nėra pagrindo. Ieškovo nurodyta neturinė žala (20 000,00 Eur) yra deklaratyvi, nepagrįsta ir nereali, nes teismui ją priteisus gali būti paneigta neturinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Nurodė, kad baudžiamajam persekiojimui pasibaigus iš ieškovo paimti daiktai (du ginklai) buvo jam grąžinti, jokių pastabų ar pretenzijų dėl grąžinamų ginklų būklės nebuvo gauta. Ieškovas nekonkretizuoja ir nepaaiškina, kokiu būdu žalą jam galėjo sukelti ginklų paėmimas. Bylos medžiagoje nėra ir ieškovas nepateikė įrodymų, kad informaciją apie galimai ieškovo padarytą nusikaltimą visuomenės informavimo priemonėms, pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, pateikė būtent teisėsaugos pareigūnai.
Atsakovės atstovė Teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko (2 t. b.l. 43-48). Nurodė, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamasis buvo M.T. o kaip liudytojas apklaustas ieškovas, teismai nurodė, jog ieškovo parodymai buvo prieštaringi, ieškovą ir kaltinamąjį siejo tarnybiniai santykiai, todėl ieškovo parodymai laikytini nepatikimais. Tokią teismo poziciją galėjo lemti ir pats ieškovas, kadangi jo parodymai buvo nenuoseklūs ir keičiami. Teismas ieškovo, kaip liudytojo, parodymus vertino nepatikimais, buvo nustatyta remiantis BPK, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes ir įrodymus (vertinant tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą), be to, įrodymų vertinimas yra išimtinai tik teismo prerogatyva. Ieškovo atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, pradėtas ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 1 d., nutrauktas. Baudžiamojo proceso teisės pažeidimų ir neteisėtų veiksmų šiose bylose nekonstatuota, todėl valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pagrindo taip pat nėra. Įstatymo nustatyta tvarka nebuvo nustatytas procesinių veiksmų neteisėtumas. Dėl šių aplinkybių negalima teigti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ikiteisminio tyrimo metu pažeidė BPK normų reikalavimus ir atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Aplinkybė, kad ieškovo atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis ar ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, savaime nesuponuoja baudžiamojo persekiojimo pradėjimo ir prievartos priemonių taikymo neteisėtumo. Nurodė, kad ikiteisminiai tyrimai ieškovo atžvilgiu buvo pradėti remiantis BPK nustatytais pagrindais, visi procesiniai veiksmai atlikti vadovaujantis BPK nustatyta tvarka ir terminais. Ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., iš viso truko nuo 2013-12-04 iki bylos perdavimo teismui 2014-09-26 (apie 10 mėnesių). Visas baudžiamasis procesas iki apeliacinio teismo sprendimo 2015-05-04 truko apie 18 mėnesių. Ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos BK 228 str. 1 d., pradėtas 2015-05-21 ir 2015-08-25 nutrauktas (trukmė apie 3 mėnesiai). Ieškovas nepateikė pagrįstų duomenų, kad baudžiamojoje byloje nebuvo atliekami procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė buvo per ilga. Be to, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas jokių procesinių pažeidimų nenustatė. Ieškovas neįrodė valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas nepagrįstas.
Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovė ieškinį palaikė, prašė tenkinti visiškai procesiniuose dokumentuose išdėstytais motyvais.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, iš esmės pakartojo atsiliepimuose nurodytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovas L.A. buvo apklausiamas kaip liudytojas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 82 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-00753-12, vėliau kaip liudytojas baudžiamoje byloje Nr. 1-241-88/2013, kurioje policijos pareigūnas M.T. buvo kaltinamas tuo, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d.
2012 m. liepos 25 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės J. J. Kryževičienės 2012-07-25 nutarimu nutarta apklausti ieškovą L.A. ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-00753-12, kuriame policijos pareigūnas M.T. buvo įtariamas tuo, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. , liudytoju Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 82 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka, t.y. kaip asmenį, galintį duoti parodymus ir apie savo paties galbūt padarytą veiką (baudžiamosios bylos Nr. 1-241-88/2013, 1 t., b.l. 106). L.A. nutarimas paskelbtas 2012 m. liepos 26 d. ir išaiškinta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 str. 3 d. numatytus liudijimo ypatumus; ieškovui išaiškinta, kad asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, gali sutikti arba nesutikti būti apklausiamas kaip liudytojas; išaiškinta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, šeimos narius ar artimus giminaičius; šis asmuo neatsako pagal BK 235 str. už melagingų parodymų davimą. 2012 m. liepos 26 d. L.A. ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-00753-12 apklaustas liudytoju BPK 80 str. 1 p. ir 82 str. 3 d. pagrindais (baudžiamosios bylos Nr. 1-241-88/2013, 1 t., b.l. 107-109).
2012-11-06 Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme (baudžiamosios bylos Nr. 1-241-88/2013) ir 2013-09-10 Vilniaus apygardos teisme (baudžiamosios bylos Nr. apeliacinės instancijos teisme 1A-419-648/2013) ieškovas L.A. buvo apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje, kurioje M.T. buvo kaltinamas tuo, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., t.y. būdamas valstybės tarnautoju tyčia viršijo savo įgaliojimus, dėl ko didelės žalos patyrė fizinis asmuo ir valstybė, o būtent jis, 2012-06-08 nuo 14.10 val. iki 14.41 val., tiksliau nenustatytu laiku, Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. penktojo PK patalpose, esančiose Vilniuje, Justiniškių g. 14A, 208-ame kabinete tarnybos metu atliekant procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 18-1-01085-12 A.V. atžvilgiu, siekdamas atskleisti nusikalstamą veiką ir versdamas A. V. prisipažinti nusikalstamą veiką, neturėdamas nei faktinio, nei teisinio pagrindo, tyčia panaudojo fizinį smurtą pastarojo atžvilgiu: ant kėdės sėdėjusiam A. V. ranka sudavė maždaug 5 kartus į veido sritį, apie 2-3 kartus į pilvą; atsinešė iš kito kabineto guminę lazdą, su kuria A. V. sudavė 3-4 kartus į pilvą, parvertė pastarąjį nuo kėdės ant žemės ir gumine lazda nemažiau 5 kartų sudavė į pilvo sritį ir maždaug tiek pat kartų į nugarą bei po porą kartų per abi kojas, - tuo savo veiksmais padarė A. V. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kairės akies srityje, kairėje blauzdoje, kairio kelio srityje, dešinėje blauzdoje, krūtinės srityje, nugaroje, odos nubrozdinimu abiejose riešuose, krūtinės srityje; taip padarė A. V. fizinę žalą ir didelę žalą jo teisėms, numatytoms LR Konstitucijos 21 ir 31 str., ir padarė didelę žalą valstybei – sumenkino policijos kaip valstybinės institucijos įvaizdį ir autoritetą bei diskreditavo policijos pareigūno vardą (baudžiamosios bylos Nr. 1-241-88/2013 1 t., b.l. 240-244, 2 t., b.l. 111-112). L.A. abiejų instancijų teismuose prieš duodamas parodymus buvo pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės pagal LR BK 235 str., 163 str. (baudžiamosios bylos Nr. 1-241-88/2013, 1 t., b.l. 240, 216, 217, 2 t., b.l. 109, 111). M.T. 2013-03-28 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-241-88/2013 buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. ir skirta jam 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda (baudžiamosios bylos Nr. 1-241-88/20132 2 t., b.l. 56-66). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-419-648/2013 tenkino nuteistojo M.T. apeliacinį skundą iš dalies; pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį: pašalino iš kaltinimo aplinkybę, jog M.T savo veiksmais, nurodytais kaltinime, padarė A.V. odos nubrozdinimus abiejuose riešuose, kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą (baudžiamosios bylos Nr. 1-241-88/2013 2 t., b.l. 134-147). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi nuteistojo T. kasacinį skundą atmetė (baudžiamosios bylos Nr. 1-241-88/2013 2 t., b.l. 180-185).
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-28 nuosprendyje konstatuota, kad „iš liudytojo L. A. parodymų matyti, kad jis visą laiką, kol A. V. buvo apklausiamas, kabinete buvo kartu su M. T. ir pastarasis nukentėjusiojo atžvilgiu smurto nevartojo, tačiau teismas šiuos liudytojo parodymus vertina kritiškai, kadangi L. A. yra kaltinamojo M. T. bendradarbis“ (baudžiamosios bylos Nr. 1-241-88/2013, 2 t., b.l. 65).
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-419-648/2013 konstatuota, kad „L. A. viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad apklausiant A. V., liudytojas visą laiką buvo kabinete (t. 1, b.l. 108-109, 242). Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kai buvo naudojamas fizinis smurtas jo atžvilgiu, tame pačiame kabinete buvo dar du policijos pareigūnai, kurie matė šį faktą (t. 1, b.l. 4-5, 6-7). A. V. ikiteisminio tyrimo metu atpažino S. Žukovskį ir L. A., kaip policijos pareigūnus, kurie 2012-06-08 sulaikė jį ir matė, kaip Komisariate kitas policijos pareigūnas naudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu (t. 1, b.l. 28-31, 32-35). Nukentėjusysis patvirtino duotus parodymus tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme. Įvertinus tokius nukentėjusiojo parodymus, kurie šioje byloje pripažinti kaip patikimi, taip pat anksčiau aptartų objektyvių įrodymų visumą, darytina išvada, kad liudytojų L. . ir S. Žukovskio parodymai, jog jie nematė, kad M. T. naudojo fizinį smurtą A. V. atžvilgiu Komisariato 208 kabinete, laikytini kaip neatitinkantys tikrovės. Be to, liudytojai L. A. ir S. Ž. yra suinteresuoti duoti minėto pobūdžio parodymus tiek dėl tarnybinių santykių su apeliantu, tiek ir dėl savo galimos atsakomybės nereagavus į pastarojo neteisėtą elgesį. Todėl šių liudytojų parodymais nėra pagrindo vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes“ (baudžiamosios bylos Nr. 1-241-88/2013, 2 t., b.l. 146).
Iš prie civilinės bylos prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015 matyti, kad 2013-12-04 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje prokurorės J.J. Kryževičienės tarnybinio pranešimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-1025-13 pagal LR BK 235 str. 1 d. dėl to, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas L.A., būdamas teismo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 235 str., davė melagingus parodymus apklausiamas teisme: Vilniaus miesto apylinkės teisme 2012-11-06 posėdžio metu ir apeliacinėje instancijoje Vilniaus apygardos teisme 2013-09-10 posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusiojo A.V. apklausos 2012-06-08 metu patalpoje jis buvo visą laiką ir jokia prievarta A. V. atžvilgiu nebuvo pavartota, tuo tarpu įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta, kad M. T. 2012-06-08 nuo 14.10 val. iki 14.41 val. tarnybos metu atliekant procesinius veiksmus panaudojo fizinį smurtą pastarojo atžvilgiu suduodamas 24-26 smūgius į įvairias kūno vietas (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 1 t., b.l. 1).
2013-12-10 ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-1025-13 pavesta atlikti Vilniaus apskrities VPK NTV Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyriui.
2014-01-02 Vilniaus apskrities VPK NT valdybos YNTVOS raštu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydamas leisti susipažinti su išnagrinėta baudžiamąja byla Nr. 1-241-88/2013 ir gauti reikiamas kopijas (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 1 t., b.l. 45).
2014-03-20 Vilniaus apskrities VPK NT valdybos YNTVOS raštu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydamas atsiųsti 2012-11-06 teisiamojo posėdžio garso įrašą (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 1). Kuris Vilniaus apskrities VPK gautas 2014-03-27 (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 2-3).
2014-03-20 Vilniaus apskrities VPK NT valdybos YNTVOS raštu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas atsiųsti 2013-09-10 teisiamojo posėdžio garso įrašą (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 4). Kuris Vilniaus apskrities VPK gautas 2014-03-28 (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 5, 6).
2014-03-20 apklausta liudytoja Vilniaus apygardos teismo posėdžių sekretorė Irma Greičiuvienė (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 1 t., b.l. 44).
2014-03-21 apklausta liudytoja Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo posėdžių sekretorė Vilma Žičkienė (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 1 t., b.l. 43).
2014-04-04 apžiūros protokolu atlikta kompaktinių diskų apžiūra (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 7-8).
2014-04-08 Vilniaus apskrities VPK NT valdybos YNTVOS raštu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą prašydamas leisti susipažinti su perduota nagrinėti kasacine tvarka baudžiamąja byla Nr. 1-241-88/2013 ir gauti reikiamas kopijas (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 1 t., b.l. 58).
2014-04-08 ieškovui L.A. pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str. 1 d. (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 91). Jis apklaustas 2014-04-08 įtariamuoju (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 92).
2014-05-22 ikiteisminio tyrimo terminas pratęstas iki 2014-09-04, nes būtina nuspręsti dėl tolimesnės ikiteisminio tyrimo krypties ir veiksmų, esant reikalui papildomai kaip įtariamąjį apklausti L. A., atlikti kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, nuspręsti dėl galutinio procesinio sprendimo, įvykdyti BPK 218 str. reikalavimus (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 1 t., b.l. 5).
2014-08-05 ieškovui L.A. įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d., o būtent dėl to, kad jis 2012-11-06 Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, esančiame Vilniuje, Laisvės pr. 79A, teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1243-88/2012 ir 2013-09-10 Vilniaus apygardos teisme, esančiame Vilniuje, Gedimino pr. 40/1, teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-419-648/2013, apklausiamas kaip liudytojas ir būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, davė melagingus parodymus, kad 2012-06-08, laikotarpiu nuo 14.10 val. iki 14.41 val., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktajame policijos komisariate, esančiame Vilniuje, Justiniškių g. 14A, 208-ame kabinete, tyrėjas M.T., atlikdamas procesinius veiksmus ikiteisminiame tyrime Nr. 18-1-01085-12, A.V. atžvilgiu jokio fizinio smurto nenaudojo (2012-11-06 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo posėdyje - „jokios prievartos nebuvo, nebuvo būtinybės jos naudoti“, 2013-09-10 Vilniaus apygardos teismo posėdyje - „pagal įstatymą reaguočiau, jei matyčiau, kad kolega naudoja smurtą, mano kolega nenaudojo smurto“), kai tuo tarpu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2013-03-28 nuosprendžiu bei Vilniaus apygardos teismo 2013-11-22 nutartimi nustatyta, kad tyrėjas M.T. sudavė A.V. apie 24-26 smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą; 2014-08-08 ieškovas apklaustas įtariamuoju (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 97, 98).
2014-08-28 ikiteisminio tyrimo terminas pratęstas iki 2014-12-04, nes būtina nuspręsti dėl tolimesnės ikiteisminio tyrimo krypties ir veiksmų, esant reikalui papildomai kaip įtariamąjį apklausti L. A. atlikti kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, nuspręsti dėl galutinio procesinio sprendimo, įvykdyti BPK 218 str. reikalavimus (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 1 t., b.l. 6, 2 t., b.l. 130).
2014-09-16 ieškovui L.A. įteiktas 2014-09-12 pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d., o būtent dėl to, kad jis 2012-11-06 Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, esančiame Vilniuje, Laisvės pr. 79A, teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1243-88/2012 ir 2013-09-10 Vilniaus apygardos teisme, esančiame Vilniuje, Gedimino pr. 40/1, teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-419-648/2013, apklausiamas kaip liudytojas ir būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, davė melagingus parodymus, kad 2012-06-08, laikotarpiu nuo 14.10 val. iki 14.41 val., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktajame policijos komisariate, esančiame Vilniuje, Justiniškių g. 14A, 208-ame kabinete, tyrėjas M.T., atlikdamas procesinius veiksmus ikiteisminiame tyrime Nr. 18-1-01085-12, A.V. atžvilgiu jokio fizinio smurto nenaudojo (2012-11-06 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo posėdyje - „nebuvo jokios prievartos“, 2013-09-10 Vilniaus apygardos teismo posėdyje - „mano akivaizdoje mano kolega nenaudojo smurto“), kai tuo tarpu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2013-03-28 nuosprendžiu bei Vilniaus apygardos teismo 2013-11-22 nutartimi nustatyta, kad tyrėjas M.T. sudavė A.V. apie 24-26 smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą, 2014-09-16 ieškovas apklaustas įtariamuoju (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 100, 101).
2014-09-16 įtariamajam paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą.
2014-09-26 surašytas kaltinamasis aktas ir 2014-10-02 byla su kaltintuoju aktu perduota Vilniaus miesto apylinkės teismui (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 110, 111-113, 114), o 2014-10-31 teismo nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 131).
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 30 d. nuosprendžiu L.A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį išteisino, nenustačius jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 1 t., b.l. 160-169). Teismas konstatavo, kad „BK 235 straipsnio 4 dalis nustato, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Iš teisiamųjų posėdžių protokolų ir garso įrašų matyti, kad teisė neliudyti prieš save L. A. nebuvo išaiškinta, todėl darytina išvada, kad jo parodymai M. T. baudžiamojoje byloje užfiksuoti nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad L. A. parodymai nesutrukdė teismui priimti teisingą procesinį sprendimą – tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai atsižvelgė į L. A. tarnybinius santykius su M. T., o apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad L. A. yra suinteresuotas duoti minėto pobūdžio parodymus ir dėl savo galimos atsakomybės nereagavus į M. T. neteisėtą elgesį. Apibendrinant išdėstytą, tai, kad teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save asmeniui yra garantuojama minėtais Lietuvos Respublikos įstatymais, darytina išvada, kad L.A. atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį šioje byloje negalima, todėl L.A. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).“.
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės D.K. apeliacinį skundą atmesti (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 188-193). Vilniaus apygardos teismas nutartyje konstatavo, kad „byloje esantys įrodymai patvirtina, kad L.A. apklausiant tiek pirmos instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme dėl M.T. veiksmų, išteisintasis buvo apklaustas liudytoju įprastine tvarka, t.y. pasirašytinai įspėjus ir prisaikdinus dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Gi duomenų, kad L.A. statusas kaip specialaus liudytojo, t. y. liudytojo, kuris ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas vadovaujantis BPK 80 str. 1 p. ir 82 str. 3 d. nuostatomis, buvo panaikintas, pateikta nebuvo. Net ir sutinkant su prokurorės apeliacinio skundo teiginiu, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu specialaus liudytojo statusas baudžiamojo proceso įstatymuose nenumatytas, visgi asmuo, kurio nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje statusas yra liudytojo, be pastarojo sutikimo negali būti apklausiamas ir liudyti apie jį kaltinančias aplinkybes. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai liudija, kad, atliekant liudytojų apklausą tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismuose, L.A. teisė neliudyti prieš save nebuvo išaiškinta, o jo apklausų turinys rodo, kad būtent tokio pobūdžio apklausos buvo atliekamos. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad L.A. parodymai teismuose buvo užfiksuoti, nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų“. Teismas pažymėjo, kad „skundo argumentas, kad skundžiamame nuosprendyje nurodžius, kad L.A. byloje, kurioje buvo kaltinamas M.T., davus priešingus parodymus, negu jis davė, galėjo būti pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą jo paties atžvilgiu, matyti, kad teismas turėjo pagrįstų abejonių dėl L.A. kaltumo dėl nusikaltimo, numatyto BK 228 str. 1 d., todėl turėjo pasinaudoti BPK 257 str. numatyta teise, atmestinas, kaip nepagrįstas. L.A. kaltinimai buvo pareikšti dėl BK 235 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, todėl teisme byla išnagrinėta, neišeinant už šio kaltinimo ribų. Nors BPK 257 str. numato, jog bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, jog padaryta kita nusikalstama veika, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui, tačiau tokiam sprendimui priimti nebuvo teisinio pagrindo, teismas, vertindamas šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą išreiškė tik prielaidą apie galimybę. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymai pareigą pradėti ikiteisminį tyrimą, esant atitinkamai vadai, numato ir prokurorui“.
2015-05-21 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro tarnybinio pranešimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00302-15 L.A. atžvilgiu pagal LR BK 228 str. dėl piktnaudžiavimo, o būtent dėl to, kad atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo nutartį, kurioje nurodoma, kad L. A. patvirtinus aplinkybę, jog smurtas, apklausiant asmenį, buvo naudojamas smurtas, tokie jo parodymai galėjo būti pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą jo paties atžvilgiu bei kitus ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu gautus duomenis, matyti, kad L. A. , galimai Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK, esančiame Vilniuje, Justiniškių g. 14A, 208 kabinete, atliekant procesinius veiksmus ikiteisminiame tyrime Nr. 18-1-01085-12, neužkirto kelio neteisėtiems pareigūno M. T. veiksmams, dėl to L. A. veikoje įžiūrimi LR BK 228 str. požymiai (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 02-2-00302-15, b.l. 1-2). Ikiteisminį tyrimą 2015-06-02 pavesta atlikti Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus pareigūnams.
2015-06-15 Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyrius raštu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydamas leisti susipažinti su baudžiamąja byla Nr. 1-241-88/2013 (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 02-2-00302-15, b.l. 53). Padarytos baudžiamosios bylos medžiagos kopijos (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 02-2-00302-15, b.l. 54-118)
2015-07-23 buvo apklaustas liudytojas A.V. (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 02-2-00302-15, b.l. 7-9), 2015-08-05 apklaustas liudytojas Sigitas Žukovskis (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 02-2-00302-15, b.l. 13-14), 2015-08-05 apklaustas liudytojas Darijus Briedis (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 02-2-00302-15, b.l. 19-20), 2015-08-06 apklaustas liudytojas A.A. (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 02-2-00302-15, b.l. 16-17), 2015-08-14 apklaustas liudytojas L.A. (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 02-2-00302-15, b.l. 22-23).
2015-08-25 Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 02-2-00302-15, b.l. 234-240).
Ieškovas L.A. už teisines paslaugas, suteiktas baudžiamojoje byloje Nr. 1-285-961/2015 sumokėjo 7566,53 Lt (kas sudaro 2191,42 EUR) (civilinės bylos 1 t., b.l. 12-23) ir 439,90 EUR (2 t., b.l. 68), iš viso 2631,32 EUR. Ieškovas pateikė įrodymus, kad patyrė 16,50 Lt už kopijavimo paslaugas, kas sudaro 4,78 EUR (1 t., b.l. 24).
Dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 str. taikymo sąlygų
CK 6.272 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta, kad turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Teismų praktikoje pakankamai nuosekliai plėtojamas šios teisės normos aiškinimas bei ieškovo, reikalaujančio atlyginti tokio pobūdžio žalą, įrodinėjimo pareigos, pasisakoma dėl jam tenkančios pareigos įrodyti pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas nebūtų galimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartis c. b. Nr. 3K-3-423-378/2015).
Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju būtina tirti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą. Civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė taip pat yra ir ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas. Reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Visą šią informaciją, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad ne bet koks teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.
Dėl išteisinamojo nuosprendžio reikšmės
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nuosprendžiu ieškovas L.A. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį, nenustačius jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 1 t., b.l. 160-169). Išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, kad „BK 235 straipsnio 4 dalis nustato, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Iš teisiamųjų posėdžių protokolų ir garso įrašų matyti, kad teisė neliudyti prieš save L. A. nebuvo išaiškinta, todėl darytina išvada, kad jo parodymai M. T. baudžiamojoje byloje užfiksuoti nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. <...> tai, kad teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save asmeniui yra garantuojama minėtais Lietuvos Respublikos įstatymais, darytina išvada, kad L.A. atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį šioje byloje negalima, todėl L.A. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.)“.
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės D.K. apeliacinį skundą atmetė (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 188-193). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad „<...> baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai liudija, kad, atliekant liudytojų apklausą tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismuose, L.A. teisė neliudyti prieš save nebuvo išaiškinta, o jo apklausų turinys rodo, kad būtent tokio pobūdžio apklausos buvo atliekamos. <...> dėl šių priežasčių pritartina pirmos instancijos teismo išvadai, kad L.A. neturi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl jo nurodytų aplinkybių apie kolegos smurto vartojimą kito asmens atžvilgiu aplinkybių, kas būtų sąlygoję vienokią ar kitokią jo paties asmeninę atsakomybę“.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t.y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą. Vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimo faktas nereiškia, jog asmuo turi teisę į žalos atlyginimą. Civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo svarbu nustatyti ir įvertinti išteisinto asmens veiksmus ir išteisinimo aplinkybes nustatytas baudžiamojoje byloje.
Nagrinėjamu atveju išteisinamasis 2015-01-30 nuosprendis nesudaro pagrindo pripažinti, kad baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015 pagal BK 235 str. 1 d. iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti.
Dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų veiksmų baudžiamojoje byloje Nr. 1-241-88/2013 apklausiant ieškovą liudytoju neteisėtumo, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos,
Ieškovo advokatė nurodė, kad ieškovas baudžiamojoje byloje Nr. 1-241-88/2013, kurioje M.T. buvo kaltinamas tuo, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausiamas kaip liudytojas įprastine tvarka priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, t.y. teismai neteisėtai ir nepagrįstai suteikė ieškovui liudytojo bendra tvarka statusą, o tokie teismų veiksmai sukėlė grandinę neigiamų padarinių ieškovui.
Teismas sutinka, kad tiek 2015-01-30 išteisinamajame nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos 2015-05-04 nutartyje yra pripažinta, jog atliekant liudytojų apklausą tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismuose kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-241-88/2013, kurioje liudytoju buvo apklaustas L.A., L.A. teisė neliudyti prieš save nebuvo išaiškinta, o jo apklausų turinys rodo, kad būtent tokio pobūdžio apklausos buvo atliekamos, t. y., ieškovo apklausų metu buvo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatyta aplinkybė, dėl kurios asmenys negali būti apklausiami kaip liudytojai, išskyrus atvejus, kai jie sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Kompleksiškai įvertinus nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, vadovaujantis laisvo įrodymo vertinimo, įrodymų pakankamumo ir tikėtinumo principais civiliniame procese (CPK 185 str.), teismo vertinimu, šie teismų veiksmai/neveikimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-241-88/2013 apklausiant ieškovą liudytoju, nėra tokio pobūdžio, kurie sudarytų pagrindą pripažinti, kad dėl tokių teismų veiksmų/neveikimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-241-88/2013 kyla valstybės civilinė atsakomybė dėl ieškovo nurodomos žalos baudžiamojoje byloje Nr. 1-285-961/2015. Pagal BK 235 str. 4 dalį nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Taigi tokios aplinkybės yra pagrindas netaikyti atsakomybės asmeniui pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, nes būtent šia įstatymo nuostata pirmiausia vadovavosi teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį L.A., tačiau nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl tokių teismų veiksmų/neveikimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-241-88/2013 nenustatant ar nėra aplinkybių, kliudančių duoti priesaiką bei neišaiškinant ieškovui teisės neliudyti prieš save, baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015 pagal BK 235 str. 1 d. iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, o tokiais teismo veiksmais byloje Nr. 1-241-88/2013 ieškovui buvo padaryta jo nurodoma žala baudžiamojoje byloje Nr. 1-285-961/2015. Šio fakto pripažinimas teisme, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose teisė neliudyti prieš save L. A. nebuvo išaiškinta, nors jo apklausų turinys rodo, kad būtent tokio pobūdžio apklausos buvo atliekamos, lėmė ieškovo išteisinimą, todėl tai yra tinkamas ieškovo pažeistų teisių gynimo būdas, pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtus nepatogumus.
Teismas pažymi ir tą aplinkybę, jog nepaistant ieškovo išteisinimo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vis dėl to 2015-01-30 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje yra konstatuota, kad bylos duomenys patvirtina, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje M. T.buvo kaltinamas pagal BK 228 str. 1 d., L.A. apklausiamas kaip liudytojas teisme davė kaltinime nurodyto turinio parodymus, nors 2013-03-28 teismo nuosprendžiu M. T. buvo pripažintas kaltu pagal BK 228 str. 1 d. Tokiu būdu iš procesinio sprendimo turinio galima spręsti, jog 2015-01-30 išteisinamuoju nuosprendžiu nepaneigta, kad buvo įvykis, apie kurį buvo pranešta, kaip apie nusikalstamą veiką, tačiau ieškovui baudžiamoji atsakomybė nebuvo taikyta dėl BK 235 str. 4 d. nurodytų aplinkybių. Svarbu pažymėti, kad L. A. tuo metu dirbo Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniuoju tyrėju. Todėl atsižvelgtina ir į teismų sprendimuose nustatytas aplinkybes apie tai, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje M.T. pripažintas kaltu, kad jis, būdamas valstybės tarnautojas - policijos pareigūnas, viršijo tarnybinius įgaliojimus - tarnybinėse patalpose atlikdamas procesinius veiksmus, naudojo smurtą asmens atžvilgiu, o L.A., kaip pastarojo bendradarbis, pareigūnas, buvo tarnybinėse patalpose tuo metu, kai buvo daroma nuosprendžiu konstatuota BK 228 str. 1 d. numatyta veika, be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose suteikė tikrovės neatitinkančius (teisinančius) duomenis apie M. T. kaltumą, t.y. apie svarbias esminės reikšmės bylai turinčias aplinkybes. Taigi spręstina, jog ieškovas, būdamas pareigūnu, privalančiu savo profesinėje veikloje užtikrinti teisėtumą, atliko tam tikrus teisės neatitinkančius veiksmus, jei ne baudžiamąja prasme, tai tarnybos santykių prasme, nesilaikant teisės aktuose nustatytų veiklos etikos principų Todėl teismas pažymi, kad paties ieškovo teisės neatitinkantys veiksmai, jei ne baudžiamąja prasme, tai tarnybos santykių, etikos principų prasme, iš esmės prisidėjo prie ikiteisminio tyrimo pradėjimo, baudžiamojo proceso, dėl kurių ieškovas įrodinėja žalos atsiradimą (CK 6.282 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, fakto pripažinimas teisme, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose teisė neliudyti prieš save L. A. nebuvo išaiškinta, nors jo apklausų turinys rodo, kad būtent tokio pobūdžio apklausos buvo atliekamos, lėmęs ieškovo išteisinimą, nagrinėjamu atveju teismo įsitikinimu yra tinkamas ieškovo pažeistų teisių gynimo būdas, pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtus nepatogumus.
Dėl baudžiamojo proceso pagal BK 235 str. 1 d. pradėjimo, jo trukmės ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų teisėtumo
Ieškovas nurodo, kad be jokio pagrindo buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, ieškovui neteisėtai suteiktas įtariamojo statusas, ikiteisminis tyrimas nepagrįstai vilkinamas 9 mėnesius.
Pažymėtina, kad procesą užbaigusiuose teismų procesiniuose sprendimuose (2015-01-30 išteisinamajame nuosprendyje, 2015-05-04 nutartyje) nėra konstatuota ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro neteisėtų veiksmų ar kad ikiteisminis tyrimas, bylos nagrinėjimas iš esmės vyko pažeidžiant BPK reikalavimus.
BPK 166 straipsnyje 1 dalyje nustatyti ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindai, vienas kurių prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą atsisakoma pradėti tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-01025-13 2013-12-04 pradėtas prokuroro tarnybiniu pranešimu dėl to, kad baudžiamosios bylos Nr. 1-241-88/2013 nagrinėjimo metu kaip liudytojas apklaustas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas L.A/, būdamas teismo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 str., galimai davė melagingus parodymus apklausiamas teisme: Vilniaus miesto apylinkės teisme 2012-11-06 posėdžio metu ir apeliacinėje instancijoje Vilniaus apygardos teisme 2013-09-10 posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusiojo A.V. apklausos 2012-06-08 metu patalpoje jis buvo visą laiką ir jokia prievarta A. V. atžvilgiu nebuvo pavartota, tuo tarpu įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta, kad M. T. 2012-06-08 nuo 14.10 val. iki 14.41 val. tarnybos metu atliekant procesinius veiksmus panaudojo fizinį smurtą pastarojo atžvilgiu suduodamas 24-26 smūgius į įvairias kūno vietas (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 1 t., b.l. 1). 2013-12-04 prokurorės tarnybinis pranešimas buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 235 str. 1 d., nustačius galimus nusikalstamos veikos požymius bei turint rašytinius duomenis (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. teisiamojo posėdžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-241-88/2013 protokolas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. teisiamojo posėdžio protokolas, taip pat pirmos ir apeliacinės instancijos teismų priimti sprendimai) (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 1 t., b.l. 7-42). Todėl spręstina, kad prokurorė, vadovaudamasi BPK 2 str. nuostatomis, vykdė savo pareigą – kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas ikiteisminis tyrimas, atskleista nusikalstama veika. Ieškovo nurodoma aplinkybė, kad ta pati prokurorė priėmė 2012-07-25 nutarimą apklausti ieškovą specialiuoju liudytoju, o 2013-12-04 tarnybiniu pranešimu pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 235 str. 1 d., nepatvirtina prokurorės neteisėtų veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-1025-13 pradėtas reaguojant į teismo procesiniuose sprendimuose (nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-241-88/2013, nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-419-648/2013) išdėstytas M.T. veikos faktines aplinkybes bei aplinkybes, kad L. A. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose galimai suteikė tikrovės neatitinkančius (teisinančius) duomenis apie M. T. kaltumą, t.y. apie svarbias esminės reikšmės bylai turinčias aplinkybes. Turint šiuos duomenis ir žinant, kad teismuose ieškovas buvo prisaikdintas ir įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 str., taigi turint duomenų apie galimai L. A. veikoje esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., požymių, prokuroro sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą ir jo metu iš esmės patikrinti L. A. veiksmus, yra pagrįstas. Ieškovo advokatės teiginiai, kad prokurorė J. J. K., kuri savo nutarimu suteikė ieškovui specialaus liudytojo statusą, atiduodant bylą teismui šio statuso nepanaikino, teisminio bylos nagrinėjimo metu veikė neatidžiai ir nerūpestingai, kai prisaikdinus teismui ieškovą kaip liudytoją, teismui nepranešė apie ieškovui suteiktą specialaus liudytojo statusą, apie jo teisę atsisakyti duoti teismui parodymus, vertintini kritiškai, kaip neparemti BPK reikalavimais. BPK 277 str. 1 d. (aktuali ieškovo apklausos metu) numatė, kad būtent teisiamojo posėdžio pirmininko pareiga prieš liudytojui duodant parodymus, nustatyti liudytojo asmens tapatybę, nustatyti ar nėra aplinkybių, kliudančių duoti priesaiką, po to liudytojui išaiškinti pilietinę priedermę ir pareigą teisingai papasakoti visa, kas jam žinoma byloje, ir įspėti dėl atsakomybės pagal šio Kodekso 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį už melagingus parodymus. Taigi, atsižvelgiant į šias nuostatas bei faktinius bylos duomenis, kurių pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, darytina išvada, jog baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu dėl veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., buvo pradėtas esant pakankamai duomenų. Byloje nėra įrodymų, sudarančių pagrindą teigti, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu tarnybinis pranešimas apie ieškovo nusikalstamą veiką buvo akivaizdžiai neteisingas ar kad tuo metu buvo aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, tarp jų – kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.; CPK 178, 185 str.) ar sudarančių pagrindą prokurorei kvestionuoti teismų veiksmus prisaikdinant ieškovą. Pažymėtina, jog nepradėjus asmens atžvilgiu ikiteisminio tyrimo, patikrinti vienokias ar kitokias aplinkybes, kurios buvo vada ikiteisminiam tyrimui pradėti, yra ribotos. Apie tai, ar ieškovas padarė nusikalstamą veiką ar nėra aplinkybių, dėl kurių ieškovas neatsako pagal BK 235 str. 4 d., buvo galima spręsti tik atlikus pakankamus ikiteisminio tyrimo veiksmus, tuo tarpu įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, nes pagal BPK 20 str. nuostatas, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla, o šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūros 3 skyriaus vyriausiojo prokuroro sprendimu ikiteisminį tyrimą pavesta atlikti Vilniaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyriui, o ikiteisminis tyrimas buvo pavestas vadovauti ir organizuoti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokurorei D. K. (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015 1 t., b.l. 3). Ikiteisminį tyrimą atlikę Vilniaus apskrities VPK pareigūnai, kuriems prokuroro buvo pavesta atlikti ikiteisminį tyrimą, neturėjo jokio juridinio pagrindo abejoti tokio pavedimo ar ikiteisminio tyrimo pradžios teisėtumu ir remiantis BPK 172 straipsniu, tokį pavedimą vykdė.
Kaip minėta, procesą baigusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nėra konstatuota ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmų neteisėtumo.
Baudžiamosios bylos medžiaga ne tik patvirtino, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, bet ir suteikė pakankamą pagrindą įteikti ieškovui pranešimą apie įtarimą pagal BPK 235 str. 1 d. Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, jog jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą (pvz., 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 57404/08). Taigi gali būti atvejų, kai išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-439/2013). Taigi pagrįstą įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-393-378/2015; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-346/2014; EŽTT 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Talat Tepe prieš Turkiją, peticijos Nr. 31247/96, § 58–59; 2015 m. sausio 27 d. sprendimas byloje Toni Kostadinov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 37124/10, § 75–80). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, egzistavo ikiteisminio tyrimo duomenimis pagrįstas įtarimas, kad ieškovas gali būti padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad įsiteisėjusia ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014-09-01 nutartimi taip pat konstatuota, kad įtarimas L.A. pareikštas teisėtai, remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais objektyviais duomenimis, o šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje nėra gauta duomenų, kuriais remiantis būtų galima nutraukti ikiteisminį tyrimą (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 72-74). Taigi taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad pranešimas apie įtarimą ieškovui buvo pareikštas neteisėtai ar nepagrįstai.
Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas, kuriame ieškovui buvo pareikštas įtarimas, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas 2013-12-04 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 235 str. 1 d. Nuo 2013-12-04 ikiteisminiame tyrime buvo atliekami įvairūs procesiniai veiksmai – renkami dokumentai, susipažįstama su išnagrinėtos bylos medžiaga, liudytojais apklausti 2 asmenys, atlikta kompaktinių diskų apžiūra. Šiuos veiksmus atlikus, 2014-04-08 ieškovui buvo surašytas pranešimas apie įtarimą. Po įtarimo pareiškimo ieškovui jokie nauji procesiniai veiksmai, skirti rinkti duomenis, galinčius patvirtinti ar paneigti aplinkybes, susijusias su tiriamomis galimai įvykdytomis nusikalstamomis veikomis, prokuroro ir/ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų iš esmės nebuvo atliekami, tačiau po 2014-04-08 buvo nagrinėjami ieškovo prašymai, skundai (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 9-74), 2014-08-05 ir 2014-09-16 buvo patikslinti įtarimai ieškovui. 2014-09-16 įtariamajam paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą. 2014-09-26 surašytas kaltinamasis aktas ir 2014-10-02 byla su kaltintuoju aktu perduota Vilniaus miesto apylinkės teismui (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 110, 111-113, 114), o 2014-10-31 teismo nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 131). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 30 d. nuosprendžiu L.A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį išteisino, nenustačius jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 1 t., b.l. 160-169). Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės D.K. apeliacinį skundą atmesti (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 188-193).
Pagal EŽTT praktiką, vertinant baudžiamojo proceso trukmę, proceso pradžia laikomas oficialus kompetentingos institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba kitokių priemonių, kuriomis išreiškiamas toks įtarimas ir kuriomis panašiai iš esmės paveikiama įtariamojo padėtis, taikymas (žr., pvz., K. v. Lithuania, no. 12717/06, judgment of 18 January 2011). Ieškovui pranešimas apie įtarimą įteiktas 2014-04-08, todėl pagal EŽTT praktiką būtent nuo šio veiksmo, skaičiuotina proceso pradžia, vertinant baudžiamojo proceso trukmę, nes tiesiogiai baudžiamojo proceso poveikį ieškovas patyrė 2014-04-08, t.y. praėjus 4 mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Ieškovui viso proceso metu nebuvo taikytos jokios procesinės prievartos (kardomosios ar kitos) priemonės. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2013-12-04, pradinis įtarimas apie nusikaltimą įteiktas ieškovui 2014-04-08, galutinis – 2014-09-16, byla perduota pirmos instancijos teismui – 2014-10-02, Vilniaus miesto apylinkės teismas paskelbė nuosprendį 2015-01-30, galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos teismas priėmė 2015-05-04. Pagal EŽTT praktiką, vertinant baudžiamojo proceso trukmę, kuomet proceso pradžia laikomas oficialus kompetentingos institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, nagrinėjamu atveju nuo pranešimo apie įtarimą pareiškimo ieškovui ikiteisminis tyrimas truko beveik 6 mėn., baudžiamosios bylos nagrinėjimas abejose instancijose 7 mėn. Visas baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu truko metus ir vieną mėnesį (nuo 2014 m. balandžio 8 d., kai ieškovui buvo įteiktas pirminis pranešimas apie įtarimą iki 2015 m. gegužės 4 d., kuomet įsiteisėjo teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis). Nagrinėjamu atveju negalima daryti jokių išvadų, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje ar baudžiamosios bylos nagrinėjimas teismuose buvo vilkinamas. Vertinant ikiteisminio tyrimo trukmės įtaką ieškovo patirtiems išgyvenimams, pastebėtina, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu nuo įtarimų jam pareiškimo vyko beveik 6 mėnesius, kas savaime nėra laikytinas itin ilgu. Teismas sprendžia, kad ikiteisminio tyrimo trukmei turėjo ir paties ieškovo elgesys, teikiami skundai, kurių nagrinėjimas vyko nuo 2014-04-24 iki 2014-09-09 (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 9-74). Nors tyrimas vyko daugiau, negu BPK 176 str. nustatytą 6 mėn. terminą, tačiau byloje nėra duomenų, kad tyrimas buvo vilkinamas, arba kad tyrimo pareigūnai, prokuratūros pareigūnai ar teismas veikė aiškiai nekvalifikuotai, dėl to tyrimas užsitęsė nepagrįstai ilgai. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog minėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jo trukmės pagrįstumo klausimas buvo nagrinėjamas ir instancine tvarka baudžiamojoje byloje pagal ieškovo skundus (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 72-74). Įsiteisėjusia ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014-09-01 nutartimi tyrimo vilkinimo faktas nebuvo konstatuotas, priešingai, konstatuota, kad įtarimas L.A. pareikštas teisėtai, remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais objektyviais duomenimis, o šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje nėra gauta duomenų, kuriais remiantis būtų galima nutraukti ikiteisminį tyrimą; nėra duomenų, kad procesas būtų vilkinamas (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 72-74). Po šios nutarties nedelsiant 2014-09-16 ieškovui buvo pranešta apie tyrimo pabaigą, surašytas 2014-09-26 kaltinamasis aktas ir byla 2014-10-02 perduota į teismą. Ieškovo nurodomos aplinkybės, kad 2013-12-04 tarnybiniame pranešime jau buvo nurodytas L. A. kaip asmuo, kuris davė melagingus parodymus, todėl ieškovui turėjo būti nedelsiant įteiktas įtarimas, tačiau byloje nebuvo atliekami procesiniai veiksmai 4 mėnesius, kol ieškovas nesužinojo apie ikiteisminį tyrimą iš viešosios informacijos leidėjų, nesudaro konstatuoti pareigūnų neteisėtų veiksmų ar nepagrįsto delsimo. Tai, kad tiesiogiai baudžiamojo proceso poveikį ieškovas patyrė praėjus 4 mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, laikytina viena aplinkybių, švelninančių neigiamą baudžiamojo proceso trukmės poveikį ieškovui. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuo 2013-12-04 iki 2014-04-08 buvo atliekami procesiniai veiksmai: renkama medžiaga, susipažįstama su išnagrinėtų bylų medžiaga, išreikalauti posėdžių garso įrašai, apklaustos 2 liudytojos, atlikta kompaktinių diskų apžiūra. Ieškovo argumentai, kad buvo atlikta tik 2 liudytojų apklausa, o teismas pasisakė, jog minėtų liudytojų parodymai teisiškai nereikšmingi nagrinėjamoje byloje, nereiškia ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmų neteisėtumo, nes ieškovas juos vertina retrospektyviai, t. y. atsižvelgdami į galutinį bylos rezultatą. Tuo tarpu atliekant procesinius veiksmus iš anksto neįmanoma žinoti galutinio bylos rezultato. Vien tai, kad jie papildomų rezultatų neatnešė, dar nereiškia, kad ir nebuvo pagrindo tikėtis rezultato jų atlikimo metu. Teismas vertina, kad byloje neįrodyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuratūros pareigūnai ar teismas veikė aiškiai nekvalifikuotai, kad tyrimas užsitęsė nepagrįstai ilgai. Vieneri metai ir 1 mėnuo baudžiamojo proceso ieškovo atžvilgiu, atsižvelgiant į EŽTT praktiką (Ščiukina v. Lithuania, no. 19251/02, decision of 5 December 2006; mutatis mutandis Sipavičius v. Lithuania, no. 49093/99, decision of 28 November 2000; Česnulevicius v. Lithuania, no. 41922/06, decision of 10 May 2011; Beržinis v. Lithuania, no. 20508/08, decision of 13 December 2011) savaime neatrodo pernelyg ilga trukmė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas. Juolab, kad ieškovui nebuvo taikytos jokios procesinės prievartos priemonės. Ieškovo nurodomoje 2015-06-09 prokurorų etikos komisijos išvadoje esanti išvada, kad patikrinus prokurorės D. K. vadovaujamus ikiteisminius tyrimus, pastebėta, kad prokurorė neužtikrino principo, įpareigojančio imtis priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, nepatvirtina prokurorės veiksmų neteisėtumo, delsimo ikiteisminiame tyrime Nr. 10-9-01025-13, nes išvadoje nenurodoma, kad ši išvada priimta, įvertinus ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-01025-13 medžiagą.
Ieškovas kaip neteisėtus veiksmus nurodo, kad ieškovo skundas buvo paliktas nenagrinėtas, ką konstatavo Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2014-07-09 nutartimi. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014-07-09 nutarties matyti, kad teisėjas ieškovo skundą patenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014-06-06 nutarimą ir konstatavo, kad aukštesnysis prokuroras nepasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, išaiškino, kad nagrinėjant skundą dėl žemesniojo prokuroro nutarimo, turi būti įvertintas šio nutarimo pagrįstumas ir teisėtumas, turi būti įvertinta, ar šis nutarimas atitinka tokiam procesiniam sprendimui keliamus reikalavimus (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 54-59). Panaikinus skundžiamą nutarimą, ieškovo 2014-05-26 skundas buvo išnagrinėtas ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014-07-28 nutarimu atmestas (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 64-68). Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014-09-01 nutartimi ieškovo skundas dėl pastarojo nutarimo buvo atmestas. Taigi konstatuotina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui 2016-07-09 panaikinus skundžiamą 2014-06-06 nutarimą, ieškovo 2014-05-26 skundas buvo išnagrinėtas išsamiai ir įvertintas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014-07-28 nutarimu (baudžiamosios bylos Nr. 1-285-961/2015, 2 t., b.l. 64-68), o Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014-09-01 nutartimi ieškovo skundas dėl pastarojo nutarimo buvo atmestas. Todėl vien Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014-07-09 nutarties priėmimas nesuponuoja valstybės civilinės atsakomybės, nes ieškovas išnaudojo visas įstatymo jam numatytas galimybes ginčyti procesinius sprendimus, galiausiai ieškovo skundas buvo išsamiai išnagrinėtas, kas pripažintina tinkamu ieškovo pažeistų teisių gynimo būdu, pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtus nepatogumus.
Ieškovas nurodo, kad teikdama apeliacinį skundą dėl 2015-01-30 nuosprendžio, prokurorė nesielgė atidžiai ir rūpestingai. Teismas nesutinka su tokiais ieškovo argumentais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliacinis skundas buvo teikiamas dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, atlikto žemesnės instancijos teismo. Manydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, aplinkybes, prokuroras, įgyvendindamas BPK 312 str. 1 dalyje įtvirtintą prokuroro teisę, turėjo teisę pateikti apeliacinį skundą. Aplinkybė, kad prokuroras skirtingai negu pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybes, įrodymus bei tuo pagrindu remdamasis pateikė apeliacinį skundą, nesudaro pagrindo vertinti prokuroro veiksmų kaip neteisėtų. Prokuroras pateikdamas apeliacinį skundą Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo jokių materialinės teisės ar procesinių teisės normų pažeidimų ikiteisminiame tyrime Nr. 10-9-01025-2013-5, nenurodė prokuroro nekompetentingumo ar kvalifikacijos stokos, o įvertinęs visus surinktus įrodymus vertino, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam šios bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 str., įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas bei aiškino ir taikė teisės normas. Vien ta aplinkybė, jog prokuroro apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, nesudaro pagrindo pripažinti prokuroro veiksmus paduodant apeliacinį skundą neteisėtais. Prokuroro pasinaudojimas įstatyme numatyta apeliacijos teise negali būti traktuojamas kaip veiksmas, neatitinkantis bendrųjų rūpestingumo ir atidumo reikalavimų. Ieškovas nenurodė jokių patikimų duomenų, kad šia teise buvo naudojamasi nesąžiningai ar piktnaudžiaujant. Nagrinėjamu atveju teismas mano, jog ieškovas neįrodė, kad prokuroro veiksmai paduodant ieškovo atžvilgiu apeliacinį skundą buvo neteisėti ir sąlygojantys valstybės civilinę atsakomybę. Pažymėtina, kad teismų praktikoje jau išreikštas išsiaiškinimas, kad prokuroro pasinaudojimas įstatyme numatyta apeliacijos ir kasacijos teise negali būti traktuojamas kaip veiksmas, neatitinkantis bendrųjų rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 11 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 2A-205/2010).
Ieškovas taip pat ieškinyje nurodė, kad nagrinėjant apeliacinį skundą, prokurorė baigiamojoje kalboje kalbėjo apie dalykus, nesusijusius su nagrinėjamos bylos turiniu. Teismas pažymi, kad šie prokurorės veiksmai buvo įvertinti 2016-06-09 Prokurorų etikos komisijos išvadoje drausmine tvarka, tačiau nesąlygoja valstybės civilinės atsakomybės. Be to, civilinės bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo dalykas yra valstybės civilinės atsakomybės sąlygų nustatymas, o ne baudžiamojoje byloje visų atliktų veiksmų revizavimas civiline tvarka.
Tai, kad procesą baigusiuose teismų sprendimuose buvo nurodyti argumentai, kuriuos ieškovas kėlė skunduose, nepatvirtina, baudžiamojo persekiojimo pradėjimo ir atlikimo neteisėtumo, nes, ieškovo argumentai, dėl kurių jis prašė panaikinti prokuroro nutarimą bei ikiteisminį tyrimą nutraukti, yra susiję su ieškovo nurodomų aplinkybių ir duomenų, kuriuos jis laiko įrodymais, paneigiančiais L. A. pareikštą įtarimą, vertinimu, tačiau įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, nes pagal BPK 20 str. nuostatas, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla, o šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pripažinimas įrodymais nėra nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nei prokuroro kompetencija, o bylą nagrinėjančio teismo kompetencija.
Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė bylą Nr. 10-9-01025-13 tyrusių ikiteisminių tyrimo pareigūnų, prokurorų neteisėtų veiksmų pradedant ikiteisminį tyrimą ir atliekant kitus procesinius veiksmus.
Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00302-15
Ieškovas nurodė, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas be jokio teisinio pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2015-05-21 prokurorės D.K. tarnybinio pranešimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00302-15 L.A. atžvilgiu pagal LR BK 228 str. dėl piktnaudžiavimo, o būtent dėl to, kad atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo nutartį, kurioje nurodoma, kad L. A. patvirtinus aplinkybę, jog smurtas, apklausiant asmenį, buvo naudojamas smurtas, tokie jo parodymai galėjo būti pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą jo paties atžvilgiu bei kitus ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu gautus duomenis, matyti, kad L. A., galimai Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK, esančiame Vilniuje, Justiniškių g. 14A, 208 kabinete, atliekant procesinius veiksmus ikiteisminiame tyrime Nr. 18-1-01085-12, neužkirto kelio neteisėtiems pareigūno M. T. veiksmams, dėl to L. A. veikoje įžiūrimi LR BK 228 str. požymiai (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 02-2-00302-15, b.l. 1-2). 2015-08-25 Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 02-2-00302-15, b.l. 234-240).
Nagrinėjamu atveju būtina išsiaiškinti, ar ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą. BPK 166 straipsnyje 1 dalyje nustatyti ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindai, vienas kurių prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą atsisakoma pradėti tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Vilniaus apygardos teismas 2015-05-04 nutartyje pažymėjo, kad „skundo argumentas, kad skundžiamame nuosprendyje nurodžius, kad L.A. byloje, kurioje buvo kaltinamas M.T., davus priešingus parodymus, negu jis davė, galėjo būti pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą jo paties atžvilgiu, matyti, kad teismas turėjo pagrįstų abejonių dėl L.A. kaltumo dėl nusikaltimo, numatyto BK 228 str. 1 d., todėl turėjo pasinaudoti BPK 257 str. numatyta teise, atmestinas, kaip nepagrįstas. L.A. kaltinimai buvo pareikšti dėl BK 235 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, todėl teisme byla išnagrinėta, neišeinant už šio kaltinimo ribų. Nors BPK 257 str. numato, jog bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, jog padaryta kita nusikalstama veika, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui, tačiau tokiam sprendimui priimti nebuvo teisinio pagrindo, teismas, vertindamas šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą išreiškė tik prielaidą apie galimybę. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymai pareigą pradėti ikiteisminį tyrimą, esant atitinkamai vadai, numato ir prokurorui“. Atsižvelgiant į tai, ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo teisme metu gautais duomenimis, prokuroras pagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00302-15 pagal BK 228 str. 1 d.
Aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas 2015-08-25 nutarimu nutrauktas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas neteisėtai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad baudžiamosios bylos nutraukimas, netaikant asmeniui atsakomybės, savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi prokuratūros ar teismo atlikti byloje veiksmai buvo neteisėti. Ikiteisminio tyrimo atlikimas yra įstatymais numatyta valstybės organų veikla, siekiant šalyje įtvirtinti ir palaikyti įstatymais grindžiamą tvarką. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. B. ir kt. v. Teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2002).
Ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00302-15 truko neilgai, tik 3 mėnesius, ieškovui nebuvo taikytos jokios procesinės privartos priemonės. Byloje nėra jokių patikimų, pakankamų duomenų, jog dėl šio ikiteisminio tyrimo ieškovas patyrė žalą. Todėl valstybės deliktinė atsakomybė nekyla (CPK 178 str., 185 str., CK 6.249 str.).
Dėl ieškovo teiginių dėl publikacijų viešoje erdvėje, tai pažymėtina, kad teismui nebuvo pateikti ieškovo jokie įrodymai dėl publikacijų ar jų turinio. Dėl visuomenės informavimo priemonėse iškleistos neigiamos informacijos apie ieškovą atsakomybė tenka ne valstybei, o viešosios informacijos skleidėjui, todėl šioje byloje argumentai nevertinami kaip nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku..
Apibendrinus visas išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė teismo, teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) baudžiamajame procese neteisėtumo, todėl neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, civilinės atsakomybės taikymas negalimas, o ieškinys atmestinas.
Dėl turinės ir neturtinės žalos
L.A. už teisines paslaugas, suteiktas baudžiamojoje byloje Nr. 1-285-961/2015 sumokėjo 7566,53 Lt (kas sudaro 2191,42 EUR) (civilinės bylos 1 t., b.l. 12-23) ir 439,90 EUR (2 t., b.l. 68), iš viso 2631,32 EUR. Ieškovas pateikė įrodymus, kad patyrė 16,50 Lt už kopijavimo paslaugas, kas sudaro 4,78 EUR (1 t., b.l. 24). Šias išlaidas ieškovas prašo atlyginti.
Baudžiamojo proceso išlaidas ir jų atlyginimą reglamentuoja BPK VIII skyrius. BPK 103 straipsnyje pateiktas atlygintinų proceso išlaidų sąrašas: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti; liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo; ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį; daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos. Šis sąrašas nėra baigtinis – pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą proceso išlaidas gali sudaryti ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 104–106 straipsniai reglamentuoja proceso išlaidų atlyginimo sąlygas ir tvarką. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje, priimant išteisinamąjį nuosprendį, nebuvo išspręstas išteisintojo turėtų išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo klausimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Tačiau šių išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011). Taigi civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo šios išlaidos gali būti priteisiamos tiek, kiek yra susijusios su atitinkamais atsakovo (nagrinėjamu atveju – valstybės) neteisėtais veiksmais ir gali būti pripažintos žala. Kadangi nagrinėjamoje byloje teismo, teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) baudžiamajame procese neteisėtumas nekonstatuotas, nėra pagrindo ieškovo patirtas išlaidas baudžiamajame procese pripažinti turtine žala.
Taip pat ieškovas prašo priteisti 20 000 EUR neturtinės žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Kaip paminėta aukščiau, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta teismų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų neteisėtų veiksmų sąlygos, todėl nesant neteisėtų teismų veiksmų, nekyla valstybės civilinė atsakomybė. Taip pat šiuo atveju, teismo įsitikimu, ieškovas neįrodė patirtos neturtinės žalos, nes nepateikti įrodymai dėl tokių aplinkybių. Nors ieškovas ir nurodė, kad visą minėtą laikotarpį nuo 2013-12-05 iki 2015-06-10 darbovietėje buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas, kas sąlygojo, kad viso proceso metu ieškovui buvo užkirstas kelias būti skatinamam savo darbovietėje, jam buvo atimta galimybė gauti aukštesnę kategoriją, dalyvauti atrankose į aukštesnes pareigas, tačiau jokių įrodymų šiems teiginiams pagrįsti ieškovas nepateikė (CPK 178 str.). Ieškovas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo paimti tarnybiniai ginklai ar šaudmenys (1 t., b.l. 25). Baudžiamajam persekiojimui pasibaigus, ginklai ieškovui buvo grąžinti, jokių ieškovo pastabų ar pretenzijų dėl grąžinamų ginklų būklės nebuvo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginklų paėmimas sukėlė jam neturtinę žalą. Pritartina Vilniaus apskrities VPK atstovui, kad laikinas ginklų paėmimas nei fizinių, nei dvasinių išgyvenimų neturėtų sukelti. Ieškovas nurodo, kad patyrė didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus, nepatogumus, buvo atimta galimybė siekti karjeros, prarado reputaciją, tačiau ieškovas šių aplinkybių jokiais įrodymais nepagrindė. Teismo įsitikimu, ieškovas neįrodė patirtos neturtinės žalos.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovas neįrodė įstatyme įtvirtintų deliktinės atsakomybės sąlygų: žalos (CK 6.249 str.), neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), be to, nesant neteisėtų veiksmų ir žalos nenustatytas ir priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), todėl nėra teisinio pagrindo taikyti aptartą deliktinės atsakomybės institutą. Valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str. ), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Ieškovas, prašydamas priteisti jam turtinę ir neturtinę žalą, neįrodė nurodytų deliktinės atsakomybės sąlygų, dėl ko yra teisinis pagrindas ieškinį atmesti (CPK 178 str.).
Ieškovas patyrė 300 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti (2t., b.l. 59). Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.).
Kadangi ieškovas ir atsakovas nuo žyminio mokesčio atleisti, žyminis mokestis ir pašto išlaidos nepaskirstomos (CPK 96 str.).
Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-11-12 sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 265-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškovo ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.