Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje:

L. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), dirbantis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje, neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis L. A. buvo kaltinamas tuo, kad apklausiamas kaip liudytojas davė melagingus parodymus, o būtent:

jis 2012-11-06 Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, esančiame Vilniuje, Laisvės pr. 79A, teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1243-88/2012 ir 2013-09-10 Vilniaus apygardos teisme, esančiame Vilniuje, Gedimino pr. 40/1, teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-419-648/2013, apklausiamas kaip liudytojas ir būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, davė melagingus parodymus, kad 2012-06-08, laikotarpiu nuo 14.10 val. iki 14.41 val., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktajame policijos komisariate, esančiame Vilniuje, Justiniškių g. 14A, 208-ame kabinete, tyrėjas M. T., atlikdamas procesinius veiksmus ikiteisminiame tyrime Nr. 18-1-01085-12, A. V. atžvilgiu jokio fizinio smurto nenaudojo (2012-11-06 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo posėdyje - „nebuvo jokios prievartos“, 2013-09-10 Vilniaus apygardos teismo posėdyje - „mano akivaizdoje mano kolega nenaudojo smurto“), kai tuo tarpu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2013-03-28 nuosprendžiu bei Vilniaus apygardos teismo 2013-11-22 nutartimi nustatyta, kad tyrėjas M. T. sudavė A. V. apie 24-26 smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teisiamojo posėdžio metu L. A. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo nepripažino. Parodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas jo kolegos atžvilgiu dėl smurto vartojimo prieš asmenį. Ikiteisminio tyrimo metu jis (L. A.) buvo apklausiamas liudytoju apie galimai savo padarytą nusikalstamą veiką. Vėliau teisme nebuvo pašalinta aplinkybė, kad jis gali prieš save neduoti parodymų. Jis pats yra kriminalinės policijos pareigūnas, susipažinęs su generalinio prokuroro rekomendacijomis, kuriose numatyta, kad prieš apklausiant specialų liudytoją teisme, turi būti nutrauktas jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas, prokuratūra turėjo išsakyti savo poziciją. Atvykęs į teismą, apie M. T. veiksmus jis faktiškai beveik nebuvo apklausiamas, o buvo apklausiamas apie savo veiksmus. Kaip suprato, teisme jo buvo klausiama apie tai, kur jis, t.y. L. A., stovėjo, kur buvo, ką matė. Be to, apygardos ir Aukščiausiasis Teismas nuosprendyje pasisakė, kad parodymus jis davė vengdamas savo atsakomybės. Nesupranta, kaip galėjo būti apklausiamas žemesniame teisme, kai jau pasisakė aukštesni teismai. Jam buvo užduodami menami klausimai ir jis suprato esąs apklausiamas apie savo veiksmus. Teisme nebuvo įspėtas, kad prieš save gali neliudyti, neišaiškinta atsakomybė. Taip pat teigė, kad pagal kaltinamąjį aktą sunku pasakyti, kokį klausimą uždavė, kaip ir kada jis atsakė, jo žodžiai yra ištraukti iš konteksto. Ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo apklausiamas specialiuoju liudytoju, jis neprašė patraukti įtariamuoju. Kiek atsimena, jam tik buvo paminėta, kad yra apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką ir išaiškinta, kad neatsako už savo žodžius. Pasirašydamas priesaiką manė, kad bus teisme apklausiamas dėl M. T., o ne dėl savo veiksmų. Apygardos teisme jam taip pat buvo pagrasinta, kad, jeigu neduos parodymų, ir tai užfiksuota garso įrašuose, kaltinamojo advokatas pasakė, kad jeigu bus tokie parodymai, bus iškelta byla pagal BK 228 straipsnį. Visa tai yra garso įraše. Jam pastoviai buvo užduodami klausimai, buvo verčiamas duoti parodymus prieš save. Kaltinamajame akte išdėstytas toks kontekstas, kad nežino, ką sakė. Neatsakys, ar buvo išėjęs iš kabineto, ne tuo kaltinamas, kad privalėtų atsakyti, ar asmens atžvilgiu buvo naudojamas smurtas. Užbaigus ikiteisminį tyrimą, jokio dokumento, kad jam nutrauktas ar pradėtas ikiteisminis tyrimas, tyrėjas jam nepateikė. Iki šio kaltinamasis nežino, ar vyksta koks nors ikiteisminis tyrimas prieš jį. Kai ėjo į teismą, suprato, kad jo statusas specialusis liudytojas. Generalinio prokuroro rekomendacijose parašyta, kad jeigu prokuroras apklausia specialųjį liudytoją, jis gali neatsakyti į kai kuriuos klausimus. Suprato, kad teisme apklaustas dėl savo veiksmų, o ne dėl T., nes faktiškai buvo apklausiamas, kur stovėjo, ką darė, kaip reagavo, jeigu smurtas buvo naudojamas. Apygardos teisme nukentėjusiojo advokato buvo pasakyta, kad jeigu bus tokie parodymai, bus iškelta byla pagal BK 228 straipsnį dėl piktnaudžiavimo. Gal ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet šioje byloje pasisakyta, kad gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo kaltinamasis L. A. turi būti išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas liudytojas, kuris davė žinomai neatitinkančius tikrovės (melagingus) parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t.y. asmuo, būdamas liudytoju, duoda melagingus parodymus ir nori taip veikti.

Kaltinamajam L. A. inkriminuojama, kad jis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose, apklausiamas kaip liudytojas, davė melagingus parodymus, susijusius su M. T. veiksmais, t.y. kad M. T. nenaudojo smurto prieš apklausiamą asmenį A. V.; kai įsiteisėjusiais teismų sprendimais padarytos priešingos išvados, t.y. kad M. T. smurtą panaudojo. Kaltinimas grindžiamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-241-88/2013 (ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00753-12) 2012-11-06 teisiamojo posėdžio protokolu, Vilniaus apygardos teismo 2013-09-10 teisiamojo posėdžio protokolu bei šių posėdžių garso įrašais, teismo posėdžių sekretorių parodymais, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtais baigiamaisiais procesiniais dokumentais.

Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje M. T. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, L. A. apklausiamas kaip liudytojas teisme ir būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą (1 t., 55-57 b.l.), davė kaltinime nurodyto turinio (kaltinime cituojamus) parodymus: 2012-11-06 teisiamajame posėdyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme (baudžiamosios bylos Nr. 1-241-88/2013 teisiamojo posėdžio protokolo nuorašas 1 t., 7-13 b.l., bei garso įrašas 2 t., 3 b.l.) ir 2013-09-10 Vilniaus apygardos teisme (apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio protokolo nuorašas 1 t., 14-17 b.l., bei garso įrašas 2 t., 6 b.l.). Tuo metu 2013-03-28 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu M. T. buvo pripažintas kaltu be faktinio ir teisinio pagrindo tyčia panaudojęs smurtą A. V. atžvilgiu ir tokiu būdu padaręs BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką (1 t., 18-28 b.l.), 2013-11-22 Vilniaus apygardos teismo nutartimi iš kaltinimo pašalinta viena aplinkybė, kitoje dalyje M. T. apkaltinamasis nuosprendis paliktas nepakeistas (1 t., 29-42 b.l.), Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, 2014-06-03 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi M. T. kasacinis skundas atmestas (kasacinė byla Nr. 2K-304/2014).

Teismas pažymi, kad liudytojos teismo posėdžių sekretorės I. G. ir V. Ž. surašydamos posėdžių protokolus atliko savo darbines funkcijas, ir esant jų surašytiems posėdžių protokolams bei posėdžių garso įrašams šių liudytojų parodymai apie protokolų surašymo aplinkybes nei patvirtina, nei paneigia L. A. kaltės dėl jo parodymų melagingumo, todėl minėtų liudytojų parodymų teismas neanalizuoja, kaip teisiškai nereikšmingų nagrinėjamoje byloje.

Taigi, L. A. kaltinamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose suteikęs tikrovės neatitinkančius (teisinančius) duomenis apie M. T. kaltumą, t.y. apie svarbias esminės reikšmės bylai turinčias aplinkybes. Minėtų teisiamųjų posėdžių protokolų bei garso įrašų turinys patvirtina, kad apklausiamas kaip liudytojas L. A. sakė, jog jokios prievartos nebuvo, bei kad kolega nenaudojo smurto. Kita vertus, iš byloje esančio Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės J. J. K. 2012-07-25 nutarimo matyti, kad L. A. ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-00753-12 buvo nutarta apklausti liudytoju Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 82 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka, t.y. kaip asmenį, galintį duoti parodymus ir apie savo paties galbūt padarytą veiką (1 t., 50-51 b.l.), ir ikiteisminiame tyrime L. A. buvo apklaustas BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais (1 t., 52-54 b.l.).

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. I-8 patvirtintų „Rekomendacijų dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka“ patvirtinimo 17 punkto 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas asmenį, kuris buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, apklausti kaip liudytoją bendra tvarka, prieš tokią apklausą prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas tokiam asmeniui ir jo įgaliotajam atstovui raštu praneša, kad ikiteisminio tyrimo metu negauta duomenų pripažinti šį asmenį įtariamuoju ir jis bus apklaustas kaip liudytojas bendra tvarka. Pagal šio punkto 3 dalį nustačius, kad byloje nėra pagrindo asmenį, kuris buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, apklausti kaip liudytoją bendra tvarka (jis nežino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių), taip pat nėra pagrindo jį pripažinti įtariamuoju, jeigu tyrimas tęsiamas, apie tai prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas raštu praneša tokiam asmeniui ir jo įgaliotajam atstovui.

Duomenų, kad L. A. ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-00753-12 buvo apklaustas kaip liudytojas bendra tvarka, kad jam buvo pranešta, jog nėra pagrindo pripažinti jį įtariamuoju, nenustatyta. Taip pat L. A. tame ikiteisminiame tyrime nebuvo patrauktas kaltinamuoju, dėl jo veikos ikiteisminis tyrimas nebuvo išskirtas ir/ar nebuvo pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi, liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Šiuo konkrečiu atveju negalima spręsti, kad L. A. nebuvo tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi. Pažymėtina, kad nors BPK 278 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimą teisme prisaikdinti asmenis, nėra nurodytas draudimas prisaikdinti asmenį, kuris gali duoti parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, taipogi ir kitose BPK V-VI dalyse nustatytose taisyklėse (bylos nagrinėjimas teisme) nėra pasisakyta apie teisminio nagrinėjimo dalyvį – specialųjį liudytoją, tačiau, kaip minėta, duomenų apie tai, kad L. A. kaip specialaus liudytojo statusas buvo panaikintas, byloje nėra. Be to, net jei būtų buvęs panaikintas jo kaip specialiojo liudytojo statusas, ir tokiu atveju nėra pagrindo teigti, kad asmuo, kuris formaliai nėra kaltinamasis teisme nagrinėjamoje byloje (kaip liudytojas L. A. kaltinamojo M. T. byloje), gali be jo sutikimo būti apklausiamas ir privalo liudyti apie jį patį kaltinančias aplinkybes. Pagal BPK 80 straipsnio 1 dalį negali būti kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Baudžiamojo proceso kodeksas yra vientisas teisės aktas ir jame suformuluotos teisės normos aiškintinos sistemiškai, tuo labiau kai tai susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis; draudimas versti asmenį liudyti prieš save įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, todėl vadovavimasis formaliu pagrindu, teisės normos aiškinimas pažodžiui ir atsietai nuo kitų teisės normų ir norminių aktų, o šiuo atveju – vadovavimasis tuo, kad BPK 80 straipsnio 1 dalies norma neperkelta į BPK 278 straipsnį, tokiu būdu eliminuojant iš proceso vieną iš pagrindinių žmogaus teisių būtų nesuderinamas su teisingu procesu. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad teisės tylėti ir neduoti prieš save parodymų principas galioja ir tuo atveju, kai nurodytas įpareigojimas (vertimas) asmeniui taikomas skirtingame procese negu tas, kuriame pareikštas kaltinimas. Todėl BPK 80 straipsnio 1 punkto prasme asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būtų pagrindu vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje baudžiamojo pobūdžio byloje. Šiuo klausimu teismas pažymi, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje nuteistas asmuo buvo policijos pareigūnas, byloje dalyvavę apklausti asmenys (dalis jų), tame tarpe ir L. A., – jo bendradarbiai, kurie taipogi yra ir pareigūnai, buvę tarnybinėse patalpose tuo metu, kai buvo daroma nuosprendžiu konstatuota BK 228 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Todėl nekyla abejonių, kad liudytojui L. A. patvirtinus, jog buvo vartojamas smurtas, tokie jo parodymai galėjo būti pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą jam pačiam dėl piktnaudžiavimo. Įvertinus teisiamųjų posėdžių garso įrašuose užfiksuotą informaciją akivaizdu, kad L. A. buvo užduodami klausimai apie tai, ką jis matė, kur jis stovėjo, ar buvo išėjęs iš patalpos sulaikyto asmens apklausos metu, be to buvo užduoti ir tokie klausimai, kaip: ar jis (t.y. L. A.) žino įtariamojo teises, ar jas paaiškino sulaikytam asmeniui, kodėl nebuvo pakviestas advokatas (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolo ~2.43 min.); kaip pareigūnas reaguoja, jeigu kolega muša apklausiamą asmenį (Vilniaus apygardos teisiamojo posėdžio garso įrašo 2 takelio ~14.43 min.; nors šis klausimas kolegijos pirmininko buvo nuimtas); arba – ar supranta, kad jei niekaip nereaguotų, jam kiltų atsakomybė pagal įstatymą (garso įrašo 2 takelio ~15.30 min.). Liudytojo parodymų įrodomoji reikšmė be kita ko vertinama pagal tai, kokias nusikalstamos veikos aplinkybes jis betarpiškai stebėjo, todėl suprantama, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo aiškinamasi ir tai, ką darė pats liudytojas L. A., kur stovėjo ir pan., tačiau teismas neturi pagrindo nesutikti su kaltinamojo argumentais, kad dėl savo padėties teisminio nagrinėjimo metu jam užduotus klausimus jis galėjo suvokti kaip jį patį kaltinančius, kaip akivaizdžias abejones jo paties veiksmų (neveikimo) teisėtumu. Be to, kaip minėta, dėl jo parodymų ir jam pačiam galėjo kilti baudžiamoji atsakomybė, todėl darytina išvada, kad atsakydamas į klausimus, ar buvo vartojamas smurtas, ar jo kolega vartojo smurtą (t.y. – kad matė kolegą vartojant smurtą), jis galėjo ne tik nurodyti neteisingą informaciją, bet ir iš viso atsisakyti į šį klausimą atsakyti.

Kaip teismas pasisakė aukščiau, Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaroma tik tiesiogine tyčia: kai kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus bei atsakomybę už jos nevykdymą ikiteisminio tyrimo metu ar teisme ir tai patvirtina savo parašu. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Nors L. A., apklausiamam liudytoju, nebuvo pareikšti įtarimai jokiame kitame ikiteisminiame tyrime, tačiau formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad jo teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. L. A. duodamas teisme parodymus negalėjo būti užtikrintas, kad jo parodymai nebus panaudoti prieš jį patį ateityje, tad jo parodymai negali būti vertinami kaip tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama, kad kitas asmuo išvengtų baudžiamosios atsakomybės.

BK 235 straipsnio 4 dalis nustato, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Iš teisiamųjų posėdžių protokolų ir garso įrašų matyti, kad teisė neliudyti prieš save L. A. nebuvo išaiškinta, todėl darytina išvada, kad jo parodymai M. T. baudžiamojoje byloje užfiksuoti nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad L. A. parodymai nesutrukdė teismui priimti teisingą procesinį sprendimą – tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai atsižvelgė į L. A. tarnybinius santykius su M. T., o apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad L. A. yra suinteresuotas duoti minėto pobūdžio parodymus ir dėl savo galimos atsakomybės nereagavus į M. T. neteisėtą elgesį.

Apibendrinant išdėstytą, tai, kad teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save asmeniui yra garantuojama minėtais Lietuvos Respublikos įstatymais, darytina išvada, kad L. A. atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį šioje byloje negalima, todėl L. A. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 301–302 straipsniais, 304–305 straipsniais, 307–308 straipsniais, 313 straipsniu,

nusprendžia:

L. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį išteisinti, nenustačius jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.