- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-12
- Bylos Nr.
- e2A-18-794/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20829-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Vilija Mikuckienė, Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- Z. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės, Vilijos Mikuckienės ir Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Z. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Z. Š. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, atstovaujamai Policijos departamento prie VRM ir Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Z. Š. ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 20.000,00 EUR neturtinės žalos. Nurodė, kad 2016 m. vasario 11 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-03430-16, Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras nutraukė tyrimą, nenustačius, kad ieškovas padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 1 d. Kartu buvo panaikinta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Ieškovo atžvilgiu įvyko neteisėtas baudžiamasis persekiojimas, nes nebuvo pagrindo net pradėti tyrimą, kadangi 2016 m. sausio 22 d. 09 val. ieškovo sulaikymo metu nebuvo jokios informacijos apie ieškovo tariamą nusikaltimą. Persekiojimas ir sulaikymas vyko be pagrindo, nes ieškovas nepatiko Kauno PK pareigūnams ir buvo iš karto, nežiūrint, kad buvo įtariamas nesunkaus nusikaltimo padarymo, turi legalų pragyvenimo šaltinį, buvo drastiškai ir besąlygiškai patalpintas į daboklę, kur išbuvo nežmoniškomis sąlygomis visą naktį. Paleistas turėjo kreiptis į medikus, kurie nustatė kūno kraujosruvas. Gyvendamas motinos bute buvo įpareigotas neišvykti iš motinos buto, nors pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto aplinkoje įstatymo 5 str. 1 d. turėjo išsikelti iš gyvenamosios vietos kitur arba nesiartinti prie smurto patyrusio asmens. Toks neteisėtas kardomosios priemonės taikymas, po ieškovo skundo buvo panaikintas. Dėl neteisėtų prokuratūros veiksmų patyrė didelius dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus, nepatogumus, nes negalėjo normaliai gyventi, prisimindamas sulaikymo metu patirtą siaubą bei kankinimus.Vilniaus apygardos prokuratūra, atstovaujanti Lietuvos Respubliką pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2016 m. sausio 22 d. Kauno AVPK KTV nusikalstamų veikų registracijos skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nukentėjusiojo asmens pranešimą dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti artimojo giminaičio sveikatą (BK 145 str. 1 d.). Ieškovas buvo sulaikytas, įtariant jį padarius nusikalstamą veiką. Nors ieškovas prokuroro veiksmų neteisėtumą bei reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindžia 2016 m. vasario 11 d. prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu Z. Š. pareikštas įtarimas, kardomosios priemonės skyrimas ir kiti procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal T. Š. pareiškimą dėl grasinimų nužudyti, nurodant ieškovą kaip asmenį jai grasinusi, todėl buvo pagrindas ikiteisminio tyrimo pradėjimui. Ieškovas buvo sulaikytas kaip įtariamasis dėl nusikalstamos veikos tuoj po jos padarymo BPK 140 str. tvarka. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad būtų skundęs ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmus, taikant jo atžvilgiu laikiną sulaikymą. Ieškovas sulaikytas kaip įtariamasis dėl nusikalstamos veikos siekiant BPK 119 str. numatytų tikslų, esant BPK 122 str. suėmimo pagrindams, todėl BPK 140 str. nuostatos nepažeistos. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 6 str. 1 d. nustatyta, kad policijos pareigūnas, užfiksavęs smurto artimoje aplinkoje įvykį, nedelsdamas imasi priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį ir, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pradeda ikiteisminį tyrimą, ir informuoja prokurorą, jeigu ikiteisminiam tyrimui pradėti būtinas prokuroro reikalavimas. Pažymėtina, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą, pradeda veikti BPK nuostatos ir nusikalstamą veiką galimai padariusiam asmeniui yra pagrindas taikyti BPK nustatytas kardomąsias priemones. Pagal BPK 164 straipsnį ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Būtent šie asmenys sprendžia kokią kardomąją priemonę ikiteisminio tyrimo metu yra tikslinga skirti (ar prašyti skirti) įtariamajam. Taigi smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės, nustatytos Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme, yra taikomos iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, o pradėjus ikiteisminį tyrimą taikomos BPK numatytos procesinės prievartos priemonės. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nekyla ir valstybės civilinė atsakomybė. Kauno apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis Lietuvos Respubliką pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d. pradėtas 2016 m. sausio 22 d. 10.58 val. gavus T. Š. pranešimą, o vėliau pareiškimą apie tai, kad jos sūnus prašomas neišeina iš namų, prieš ją naudoja psichologinį smurtą. Visi šie faktai leido įtarti, jog galbūt buvo padaryta nusikalstama veika ir tam, kad būtų nustatytos visos nusikalstamos veikos aplinkybės, pagrįstai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Z. Š. sulaikytas 2016 m. sausio 22 d. 11.45 val. 48 valandoms. Ieškovui ikiteisminio tyrimo metu taikyta kardomoji priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Pranešime apie įtarimą išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo institucija turėjo faktinį ir teisinį pagrindą suformuluoti tokius įtarimus ir taikyti kardomąją priemonę. 2016 m. sausio 26 d. Generalinėje prokuratūroje buvo gautas ieškovo skundas dėl galbūt neteisėtų pareigūnų veiksmų jo atžvilgiu. 2016 m. vasario 12 d. Kauno apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyresnioji tyrėja priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta, jog tiriant Z. Š. skunde nurodytas aplinkybes nebuvo gauta objektyvių ir neginčijam duomenų, patvirtinančių, kad policijos pareigūnai būtų naudoję kokią nors prievartą prieš Z. Š.; negauta duomenų ir apie tai, kad policijos pareigūnai būtų pažeidę BPK ar kitų įstatymų, reglamentuojančių policijos veiklą, nuostatas, ir kad jų veiksmais būtų buvusi padaryta didelė žala valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui, todėl baudžiamasis procesas dėl policijos pareigūnų veikų yra negalimas. Šį sprendimą Z. Š. apskundė Kauno apygardos prokuratūros prokurorui. Kauno apygardos prokuroras, išnagrinėjęs skundą, nutarimu skundą atmetė ir nustatė, kad skundžiamąjį procesinį sprendimą priėmusi pareigūnė išsamiai ir objektyviai įvertinusi visą bendrą situaciją, priėmė pagrįstą proceso sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pagrįstai taikė BPK 3 str. 1 d. 1 p. įtvirtintus norminius pagrindus.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad ieškovas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, neįrodė nurodytų deliktinės atsakomybės sąlygų (CK 6.272 str., CPK 178 str.). Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas nereiškia procesinių veiksmų neteisėtumo ir nepanaikina faktinių veiksmų, kurių pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismas padarė išvadą, jog nėra pagrįsti ir ieškovo teiginiai, kad jis buvo sulaikytas nesant pagrįstų įtarimų padarius nusikaltimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo ir Europos žmogaus teisių teismo formuojamą praktiką faktai ir informacija pakankami pradėti baudžiamąjį persekiojimą ir skirti procesines prievartos priemones, neturi būti tokie įtikinantys, kokie turėtų būti vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose ar nustatyti teismo nuosprendžiu. Teismas nesutiko ir su ieškovo argumentais, jog kardomosios priemonės panaikinimas reiškia, kad policijos tyrėjo kardomoji priemonė paskirta neteisėtai. Teismo vertinimu, kardomosios priemonės paskyrimo neteisėtumą gali patvirtinti ne nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmimo faktas, o tik jos skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu Z. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai, taikydami ieškovo sulaikymą, pradėdami ikiteisminį tyrimą ir skirdami kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti savo veiksmais nepažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso įtvirtintų teisės normų - 44 str. 2 d., 140 str. 5 d., 179 str., 182 str. 2 d., 183 ir 187 str., netinkamai išaiškino materialines teisės normas (CPK 330 str.).
Žemesnės instancijos teismas
6.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pažeidė procesines teisės normas – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 14 straipsnyje įtvirtintą betarpiškumo principą (CPK 329 str.). Taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles - įrodymai ištirti šališkai, pažeidė įrodymų leistinumo taisykles (CPK 176 - 182 str.).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis Lietuvos Respubliką, prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
7.1. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių pareigūnų neteisėtus veiksmus. Ieškovo pateikti sveikatos priežiūros įstaigos medicininiai dokumentai neįrodo, jog ieškovo patirti sužalojimai atsirado dėl pareigūnų kaltės.
7.2. Įtariamojo sulaikymo protokole yra užfiksuotas protokolo surašymo laikas ir faktinio sulaikymo (paleidimo) laikas bei vieta. Laikinas sulaikymas atitiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, ieškovas buvo sulaikytas ne daugiau kaip 48 valandoms, jo sulaikymo metu surinkti duomenys tuo metu pagrįstai leido įtarti jį padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. Todėl nepagrįsti apelianto teiginiai, kad jis buvo sulaikytas neteisėtai.
Vilniaus apygardos prokuratūra, atstovaujanti Lietuvos Respubliką, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Apeliantas skundo argumentus grindžia iš esmės tais pačiais motyvais ir argumentais, kurie buvo pareikšti ieškinyje, teismo išsamiai išnagrinėti ir atmesti. Teismas atmetė jo teiginius, kad jis buvo neteisėtai sulaikytas, nepagrįstai taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas jo atžvilgiu buvo pradėtas neteisėtai, o aplinkybė, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2016 m. vasario 11 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, įrodo pareigūnų pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą, dėl ko jam buvo padaryta neturtinė žala.
8.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto teiginius, kad jis buvo neteisėtai sulaikytas, nes buvo teisinis pagrindas, nustatytas BPK 140 straipsnio 1 dalyje, leidęs jį laikinai sulaikyti. Laikinojo sulaikymo paskyrimo tvarka bei trukmė nebuvo pažeisti, sulaikymas buvo pagrįstas remiantis tuo metu turėta informacija, kuri buvo pakankama objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis galėjo padaryti nusikaltimą.
8.3. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia teismo išvadų dėl ieškovui taikytos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, teisėtumo ir pagrįstumo. Skiriant kardomąją priemonę, baudžiamojoje byloje buvo pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad ieškovas padarė nusikalstamą veiką, todėl pareigūnai turėjo teisę skirti jam kardomąją priemonę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, taikymo sąlygų
Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ir pareigūnai. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje ypatinga reikšmė tenka žalos atlyginimo institutui. Vienas iš šiame institute nustatytų žalos atlyginimo atvejų yra specialiai reglamentuojamas žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimas. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje išvardytas baigtinis sąrašas ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar teismo veiksmų baudžiamajame procese, kurie gali būti pripažinti neteisėtais ir už kuriuos atsako valstybė, būtent: neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas.Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010;2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).Spręsdami tokio pobūdžio ieškinius teismai, vadovaudamiesi CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, t. y. atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016).
Dėl ikiteisminio tyrimo teisėtumo
Apeliantas akcentuoja, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2016 m. vasario 11 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, todėl tai, pasak apelianto, patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai. Teisėjų kolegija tokiems argumentams nepritaria.Neteisėti pareigūnų veiksmai gali būti ikiteisminio tyrimo pradėjimas, esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 str.). Tačiau pažymėtina tai, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 str.).Nagrinėjamu atveju buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal apelianto mamos T. Š. 2016 m. sausio 22 d. pareiškimą dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos – grasinimo nužudyti. Jos nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką nebuvo akivaizdžiai neteisingi. Atlikus įtariamojo, nukentėjusiosios apklausas, ieškovui Z. Š. buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. grasinimo nužudyti savo mamą T. Š.. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad jau tuo metu buvo aišku, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo. Šiuo atveju aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, nebuvo nustatyta, todėl tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Tai, kad vėliau procese buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje. Kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pradedant ir tęsiant ikiteisminį tyrimą buvo padaryta esminių klaidų, turėjusių lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.
Dėl laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės taikymo pagrįstumo
Konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas teisėtai. Todėl atmestini abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo teiginiai, kad Z. Š. laikinai buvo sulaikytas ir kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti apeliantui buvo paskirta be teisėto pagrindo. Iš baudžiamosios bylos Nr.01-1-03430-16 medžiagos nustatyta, kad 2016 m. sausio 24 d. nutarimu apeliantui buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (baudžiamosios bylos b. l. 29-30). Kardomoji priemonė buvo paskirta apeliantui, nes jis buvo įtariamas tyčinio nusikaltimo padarymu, todėl reikėjo užtikrinti jo dalyvavimą procese, siekti kitų BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų. 2016 m. vasario 11 d. prokuroro nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą kartu buvo panaikinta ir kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti (baudžiamosios bylos, b. l. 62-64). Dėl apelianto argumento, kad kardomosiomis priemonėmis buvo nepagrįstai suvaržyta jo judėjimo laisvė, pažymėtina, kad apeliantui buvo paskirta švelniausia kardomoji priemonė, atsižvelgta į tai, kad jis tuo metu turėjo nuolatinę gyvenamąją. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad apeliantui skiriant kardomąją priemonę buvo nesilaikyta teisės aktų reikalavimų. Kardomosios priemonės taikymas apelianto atžvilgiu buvo atliktas pagal BPK įtvirtintas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką (tyčinį nusikaltimą), šis procesinis veiksmas buvo grindžiamas atitinkamų institucijų procesiniais sprendimais. Ieškovui į bylą nepateikus jokių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių minėtos kardomosios priemonės jo atžvilgiu taikymo neteisėtumą ir nepagrįstumą, nėra pagrindo spręsti, kad ji ieškovui buvo taikyta nesant tam teisinio pagrindo.Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, vertinant laikino sulaikymo, suėmimo teisėtumą, aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1dalies c punkte nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas; ši nuostata turi būti taikoma kartu su Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintomis sulaikymo ar suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad pagrįsto įtarimo, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, buvimas yra būtina (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga (pvz., 2010 m. liepos 20 d. sprendimas bylojeB. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02).Baudžiamosios bylos Nr.01-1-03430-16 duomenimis nustatyta, kad ieškovas buvo laikinai sulaikytas 2016 m. sausio 22 d. 11 val. 45 min. adresu Šarkuvos g. 20-8, Kaunas, paleistas 2016 m. sausio 24 d. 10.00 val., sulaikymo protokolas surašytas 2016 m. sausio 22 d. 13.42 val. (baudžiamosios bylos b.l. 21-28). Ieškovas neginčijo aplinkybės, kad jis faktiškai buvo sulaikytas 2016 m. sausio 22 d. 11.45 val. Taigi įtariamojo laikino sulaikymo protokole ieškovo faktinio sulaikymo laikas nurodytas teisingai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad įtariamojo Z. Š. sulaikymo protokolas surašytas 2016 m. sausio 22 d. 13.42 val., t. y. surašytas praėjus mažiau negu 2 valandoms nuo faktinio sulaikymo, pati savaime nereiškia, kad, kaip nurodė ieškovas, 2016 m. sausio 22 d. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai neteisėtai nuo 11.45 val. iki 13.42 val. ieškovui buvo atėmę laisvę. Įtariamojo laikino sulaikymo protokole faktinio sulaikymo laikas nurodytas teisingai, tuo tarpu įstatyme nėra įtvirtinto reikalavimo laikino sulaikymo protokolą surašyti faktinio asmens sulaikymo metu – BPK 140 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad laikino sulaikymo protokolas turi būti surašytas per įmanomai trumpiausią laiką nuo faktinio asmens sulaikymo. Byloje nenustatyta, kad protokolo surašymas praėjus mažiau nei 2 valandoms nuo faktinio sulaikymo neatitiktų BPK 140 str. 5 d. reikalavimų ar būtų nepateisinamas. Byloje esant duomenų, kad Z. Š. policijos komisariate trukdė pareigūnų darbui, grasino, šūkavo, laikytina, kad šiuo atveju laikino sulaikymo protokolas surašytas per protingą laiką nuo faktinio asmens sulaikymo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad jis buvo sulaikytas nesant pagrįstų įtarimų padarius nusikaltimą. Kaip minėta anksčiau apeliantas buvo įtariamas tyčinio nusikaltimo padarymu. Tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo, tiek pagal Europos žmogaus teisių teismo formuojamą praktiką faktai ir informacija pakankami pradėti baudžiamąjį persekiojimą ir skirti procesines prievartos priemones, neturi būti tokie įtikinantys, kokie turėtų būti vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose ar nustatyti teismo nuosprendžiu. Kitaip tariant, teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį ar prokurorui nutraukius ikiteisminį tyrimą nereiškia, kad nebuvo pagrindo atlikti ikiteisminį tyrimą ir taikyti įstatymo numatytas prievartos priemones. Nurodytų argumentų kontekste teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantas, visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bylos rašytinių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino remdamasis įrodymų vertinimo principais, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ar klaidingai įvertino byloje surinktus įrodymus (CPK 176–179 str., 185 str., 189 str.). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apelianto pateiktų argumentų.Atsižvelgiant į tai, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti būtinos visos trys anksčiau šioje nutartyje minėtos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika), teisėjų kolegija dėl kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, kaip neturinčių reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui, nepasisako. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir nenustačius jokių absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.