Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Donato Šerno,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui A. I. ,

trečiojo asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovei prokurorei Deimantei Nikitinienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiųjų asmenų Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimo, kuriuo ieškinys iš dalies patenkintas, kita bylos dalis nutraukta, civilinėje byloje Nr. 2-338-360/2009 pagal ieškovų A. K. ir K. K. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

MKT apskaičiavo ir išmokėjo ieškovui darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2004 m. rugpjūčio 9 d. iki 2007 m. kovo 7 d., bet išskaičiavo iš jo 17 442,15 Lt sumą, kurią ieškovas nušalinimo laikotarpiu gavo kaip darbo užmokestį iš UAB „Edvas“ (t. 1, b. l. 64). Nušalinimo nuo pareigų pagal BPK 157 straipsnio 1 dalį laikotarpiu (t. y. nuo 2003 m. gegužės 9 d. iki 2004 m. rugpjūčio 9 d.) ieškovas prarado 41 032,50 Lt darbo užmokestį. Į patirtą turtinę žalą ieškovas įskaičiuoja 0,06 % delspinigius už kiekvieną pavėluotą mokėti darbo užmokestį dieną, pradedant skaičiuoti po 8 d. (DK 207 str. 1 d., LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2004 m. sausio 28 įsakymas Nr. A1-24), bei 15 000 Lt išlaidų už advokato paslaugas, suteiktas baudžiamojoje byloje (CK 6.272 str. 1 d.).

Ikiteisminio tyrimo pareigūnai žiniasklaidoje paviešino duomenis apie tyrimo eigą ir tokiu būdu įtikinėjo visuomenę ieškovo kaltumu. Dėl to ieškovas jautėsi pažemintas, pažeista jo garbė ir orumas, nepataisomai sugadinta reputacija. Dėl teisėsaugos pareigūnų neteisėtų veiksmų ieškovas ir jo artimieji, ypač sutuoktinė, patyrė didžiulius išgyvenimus ir dvasinį sukrėtimą, susiformavo neigiamas aplinkinių požiūris į Knietų šeimą, sumažėjo bendravimo galimybės. Atsižvelgdami į tai, ieškovas prašo priteisti 200 000 Lt, ieškovė K. K. – 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 104-108) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš Lietuvos valstybės priteista 41 032,50 Lt turtinės žalos atlyginimo, 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, ir šią bylos dalį grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinį skundą orientuoja į tai, kad išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007). Ikiteisminio tyrimo metu taikomų kardomųjų ar procesinės prievartos priemonių tikslas – ne asmens nubaudimas, o greitas, nešališkas ir netrukdomas nusikalstamos veikos ištyrimas arba galimybės įtariamajam daryti naujas nusikalstamas veikas užkirtimas. Šioje baudžiamojo proceso stadijoje įtarimo pagrįstumas gali būti ne tokio paties lygio, kokio reikia pripažįstant asmenį kaltu padarius nusikaltimą, todėl faktai, keliantys tokį įtarimą, neturi būti tokie įtikinantys, kokie turėtų būti vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2007). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovui paskirtos procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų – pagrindus, nepagrįstai atsižvelgė ne į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, bet į išteisinamajame nuosprendyje konstatuotas aplinkybes. Nutartis, kuria ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų, instancine tvarka nepanaikinta, o galiojantys įstatymai nenumato kitokios teismo veiksmų teisėtumo kontrolės formos.

Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė skausmą, dvasiškai išgyveno, jautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir šios neigiamos pasekmės nebuvo vienkartinio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ieškovas nušalinimo nuo pareigų metu susirado kitą darbą, ieškovas nebuvo nuteistas; neįvertino piliečių (mokesčių mokėtojų) bendro materialinio lygio, sunkios visos šalies ekonominės padėties, todėl nemotyvavo 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovui priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas skirstydamas bylinėjimosi išlaidas pažeidė CPK 93 straipsnio 2 dalį, nes patenkino 20,50 % {[(41 032,50 Lt + 15 000 Lt) ÷ 273 474,65 Lt] x 100 %} ieškovo reikalavimų, tad jam turėjo priteisti 2 562,50 Lt (12 500 Lt x 20,50 %) bylinėjimosi išlaidų, o de facto priteisė dvigubai tiek – 5 000 Lt.

Nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi aplinkybe, kad ieškovas buvo pareigūnas, procesinės prievartos priemonių taikymas sukėlė jam didelius dvasinius išgyvenimas, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo reputacija, tačiau išvardintų neigiamų pasekmių egzistavimas nepagrįstas įrodymais. Teismų praktikoje priimta, kad neturtinė žala už 1 neteisėto suėmimo (BPK 122-124 str.) mėnesį siekia 2 000 Lt, o ieškovo laisvė nebuvo apribota, ieškovas galėjo būti įprastoje namų aplinkoje, bendrauti su artimaisiais, dirbti ir pasirūpinti šeima. Tad net ir manant, jog procesinės prievartos priemonės ieškovo atžvilgiu buvo taikytos nepagrįstai, nušalinimo nuo pareigų pasekmės turėtų būti vertinamos aiškiai mažesne nei teismo priteista suma.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui 5 000 Lt išlaidų už advokato pagalbą civilinėje byloje, nepaisė, kad byla nesudėtinga, o tas pats advokatas ieškovą gynė baudžiamajame procese, tad jam gerai žinomos baudžiamosios bylos aplinkybės, bylinėjimasis vyko Klaipėdoje, todėl advokatas nepatyrė kelionės išlaidų. Esant tokioms aplinkybėms, už ieškinį ir atvykimą į teismo posėdį, trukusį 30-40 min., 5 000 Lt atlygis advokatui yra nepagrįstai didelis.

Civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; tuo tarpu baudžiamųjų ir/ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas atitinkamų teisės šakų normų nustatyta tvarka yra tik viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, konstatavęs esmines aplinkybes civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008). Procesinės prievartos priemonės turi būti parenkamos atsižvelgiant į duomenų pakankamumą, kad konkretus asmuo padarė nusikalstamą veiką. Byloje nustačius, jog vienas iš pagrindinių įrodymų, kuriuo buvo grindžiamas įtarimas ieškovui, ydingas, yra pagrindas teigti, kad jo nesant ieškovui nebūtų taikytos procesinės prievartos priemonės arba būtų taikytos švelnesnės. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nebuvo teisėto pagrindo skirti ieškovui procesines prievartos priemonių: sulaikymą ir/ar nušalinimą nuo pareigų. Dar daugiau, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. liepos 12 d. nutartyje, atmesdamas prokuroro kasacinį skundą, nurodė, kad apkaltinti ieškovą padarius nusikalstamą veiką byloje nebuvo jokių teisinių prielaidų. Ieškovai ginčija atsakovo ir trečiųjų asmenų argumentą, kad ikiteisminio tyrimo metu priimtų procesinių sprendimų neteisėtumas turi būti konstatuotas BPK nustatyta instancine tvarka, t. y. jog to negali padaryti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnį nagrinėjantis teismas, pasitvirtinus įtariamojo/kaltinamojo nekaltumui.

Anot ieškovų, užmokesčio advokatui už teisines paslaugas dydis yra advokato ir kliento susitarimo dalykas. Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio neprivalomo pobūdžio. Be to, pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos nedaug viršija maksimalų užmokesčio dydį.

Vadovaujantis DK 207 straipsnio 1 dalimi pareiga mokėti darbuotojui delspinigius tenka darbdaviui (ad hoc - MKT). Valstybė, nebūdama susijusi su ieškovu darbo teisiniais santykiais, neprivalo pastarajam mokėti darbo užmokesčio ir kitų su tuo susijusių išmokų (pvz., delspinigių už pavėluotą išmokėti darbo užmokestį) - šioje byloje ieškovas kelia valstybės deliktinės civilinės atsakomybės klausimą.

Trečiojo asmens manymu, bylą galima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme negrąžinant jos iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Trečiųjų asmenų apeliaciniai skundai tenkintini.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstųjų dalių ir analizuoja apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus (CPK 329 str.).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybės atsakomybės už ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo neteisėtais veiksmais padarytą žalą taikymo klausimas. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Aiškindamas šios normos taikymą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatymo nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės; tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008; 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.P. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Muitinės kriminalinės tarnybos 2003 m. balandžio 11 d. nutarimu buvo iškelta baudžiamoji byla dėl kontrabandos pagal požymius nusikaltimo, numatyto LR BK 312 straipsnio 1 dalį, remiantis duomenimis (tarnybiniais pranešimais, paaiškinimais, įvykio vietos apžiūros, krovinio sulaikymo bei daiktinių įrodymų apžiūros protokolais ir kt.), kad 2003 m. vasario 15 d. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto postą gabenta batų kontrabanda (baudžiamosios bylos Nr. 1-13-462/2006 (toliau – baudžiamoji byla) t. 1, b. l. 11, 15-33). Ieškovas Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis inspektorius A. K. 2003 m. gegužės 5 d. buvo laikinai sulaikytas (paleistas 2003 m. gegužės 7 d.), jo gyvenamojoje ir darbo vietose buvo atliktos kratos, 2003 m. gegužės 6 d. jam pareikšti įtarimai pagal LR BK 199 straipsnio 1 dalį (baudžiamosios bylos t. 10, b. l. 126, 128, 132, 176-183). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjui atmetus prokuroro prašymą skirti A. K. suėmimą, 2003 m. gegužės 7 d. prokuroro nutarimu įtariamajam A. K. skirta kita kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti su įpareigojimu nebendrauti bei neieškoti ryšių su J. Š. , R. P. , E. K. , R. J. (baudžiamosios bylos t. 10, b. l. 132-133). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjo 2003 m. gegužės 9 d. nutartimi A. K. buvo laikinai nušalintas nuo Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigų 6 mėnesiams, nušalinimo terminas buvo tęsiamas ir galiojo iki 2004 m. rugpjūčio 9 d. (baudžiamosios bylos t. 10, b. l. 137-144, 156-158). 2004 m. liepos 7 d. A. K. pareikšti įtarimai pagal LR BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį dėl bendrininkavimo (padėjimo) kontrabandoje ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (baudžiamosios bylos t. 10, b. l. 171-173). Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. liepos 14 d. nuosprendžiu išteisino A. K. pagal LR BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį bei 228 straipsnio 1 dalį, nenustačius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas (t. 1, b. l. 9-35; baudžiamosios bylos t. 14, b. l. 65-122). Apeliacinės ir kasacinės instancijų teismai A. K. išteisinusį nuosprendį paliko galioti (t. 1, b. l. 36-47, 48-52; baudžiamosios bylos t. 15, b. l. 68-91, 144-152).

Valstybei pareikštą reikalavimą atlyginti ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą ieškovai A. K. ir jo sutuoktinė K. K. siejo su Valstybės saugumo departamento surinktos operatyvinės informacijos ir Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos teritorinio skyriaus viršininko R. P. su J. Š. telefoninių pokalbių suvestinių neteisingu vertinimu, kuris, ieškovų nuomone, sąlygojo baudžiamosios bylos A. K. iškėlimą ir priverstinio poveikio priemonių jam taikymą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad A. K. išteisinusiame nuosprendyje konstatuota aplinkybė, jog 2003 m. balandžio 30 d. telefoninių pokalbių klausymosi protokole buvo įrašytas nepasakytas žodis, sąlygojo baudžiamojo teismo padarytą išvadą apie A. K. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme neįrodytumą. Netinkamą procesinio dokumento surašymą pirmosios instancijos teismas vertino kaip neteisėtą ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmą, o šiame procesiniame dokumente esančius duomenis pripažino turėjusius įtakos procesinių prievartos priemonių taikymui. Tokią išvadą teismas argumentavo tuo, kad pagrindinis įrodymas, kuriuo buvo grindžiamas įtarimas ir kaltinimas A. K. , buvo netinkamas ir juo negalima remtis, todėl sprendė, kad be šio įrodymo procesinės prievartos priemonės ieškovui nebūtų taikytos arba būtų taikytos švelnesnės. Konstatavęs deliktinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio, buvimą, teismas ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš valstybės ieškovui 41 032,50 Lt žalai dėl negauto darbo užmokesčio nušalinimo nuo pareigų ikiteisminio tyrimo metu atlyginti bei 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitus ieškinio reikalavimus atmetė, bylos dalį dėl turtinės žalos, susijusios su turėtomis advokato pagalbos baudžiamojoje byloje išlaidomis, atlyginimo nutraukė.

Atsakovas ir tretieji asmenys apeliaciniais skundais nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, parenkant ir taikant ieškovui procesines prievartos priemones, vertinimu. Tuo tarpu ieškovas apeliaciniu skundu ginčija tik tą sprendimo dalį, kuria atmestas turtinės žalos, siejamos su 0,06 procentų delspinigiais už laiku neišmokėtą darbo užmokestį, atlyginimo reikalavimas.

Vertinant veiksmų neteisėtumą CK 6.272 straipsnio 1 dalies aspektu, neteisėtais veiksmais, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuoti baudžiamojo proceso normų. Tuo tarpu dėl šių veiksmų kylanti valstybės atsakomybė yra civilinės teisės institutas ir tai lemia teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų vertinimo civilinės teisės požiūriu netapatumą tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu. Civilinės atsakomybės požiūriu teisiamojo išteisinimas ne visais atvejais yra pagrindas pripažinti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti. Asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus klausimą, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; kokiu pagrindu teisiamasis išteisintas; kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T., UAB „Drevida“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2008 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. U. ir kt. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008, ir kt.).

Atsižvelgiant į atsakovo, trečiųjų asmenų apeliacinių skundų ir ieškovo atsiliepimo į juos argumentus dėl pirmosios instancijos teismo taikytos valstybės atsakomybės už pripažintų neteisėtais pareigūno veiksmais padarytą žalą, pasisakytina dėl įtarimą ieškovui pareiškusių ir procesines poveikio priemones taikiusių ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnų veiksmų teisėtumo.

Pagal baudžiamojo tyrimo pradėjimo metu ir iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio 1961 m. BPK 3, 125 straipsnių nuostatas tyrimo pradžiai buvo reikalingas baudžiamosios bylos iškėlimas pagal šiame įstatyme nustatytas vadas ir pagrindus. Minėta, kad Muitinės kriminalinės tarnybos 2003 m. balandžio 11 d. nutarimu buvo iškelta baudžiamoji byla ne konkrečiam asmeniui, o dėl kontrabandos fakto pagal požymius nusikaltimo, numatyto LR BK (1961 m. redakcija) 312 straipsnio 1 dalį, remiantis duomenimis (tarnybiniais pranešimais, paaiškinimais, įvykio vietos apžiūros, krovinio sulaikymo bei daiktinių įrodymų apžiūros protokolais ir kt.), kad 2003 m. vasario 15 d. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto postą gabenta batų kontrabanda (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 11, 15-33). Baudžiamosios bylos duomenys leidžia spręsti, kad buvo BPK 125 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyti pagrindai ir vados baudžiamajai bylai iškelti, todėl buvo pagrindas atlikti BPK nustatytus procesinius veiksmus. Baudžiamojoje byloje priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose nėra konstatuotas baudžiamosios bylos iškėlimo neteisėtumas. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leido ikiteisminio tyrimo pareigūnams pareikšti ieškovui įtarimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad netinkamai surašytas telefoninių pokalbių klausymosi protokolas neturėjo įtakos baudžiamojo persekiojimo ieškovui pradėjimą. Tokios teismo išvados ieškovas neginčija.

Ikiteisminio tyrimo metu ieškovui buvo taikytos kardomoji priemonė ir kitos procesinės prievartos priemonės – laikinas sulaikymas, krata, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, laikinas nušalinimas nuo pareigų. Ieškovas neginčijo šių priemonių skyrimo teisėtumo, tačiau, remdamasis išteisinamojo nuosprendžio argumentais, neigė faktinių duomenų apie nusikalstamos veikos padarymą buvimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo telefoninių pokalbių klausymosi protokolo netinkamą surašymą, šį procesinį dokumentą laikė sąlygojusiu procesinių prievartos priemonių – kardomosios priemonės ir laikino nušalinimo nuo pareigų, nepagrįstą taikymą ir dėl to pripažino valstybę atsakinga už šiais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais ieškovui padarytą žalą. Ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnų veiksmų, taikant kitas procesines prievartos priemones – laikiną sulaikymą ir kratas gyvenamojoje ir darbo vietose, teisėtumo pirmosios instancijos teismas nevertino. Šiuo aspektu teismo sprendimo ieškovas apeliaciniu skundu neskundžia, todėl teisėjų kolegija dėl šių tyrimo veiksmų plačiau nepasisako.

Kardomosios priemonės paskirtis užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis). Nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui suteikta teisė prokuroro prašymu laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas (BPK 157 straipsnio 1 dalis). Procesinės prievartos priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad skiriant kardomąją priemonę asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas. Ikiteisminio tyrimo metu taikomų kardomųjų ir procesinės prievartos priemonių tikslas yra ne asmens nubaudimas, o greitas, nešališkas ir netrukdomas nusikalstamos veikos ištyrimas ar galimybės įtariamajam daryti naujas nusikalstamas veikas užkirtimas. Šioje proceso stadijoje įtarimo pagrįstumas gali būti ne tokio paties lygio, koks reikalingas pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu, todėl faktai, keliantys tokį įtarimą, neturi būti tokie pat įtikinantys, kokie turėtų būti vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-388/2007).

Nagrinėjamų aplinkybių aspektu atsižvelgtina ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto. Pagal EŽTT praktiką pagrįstas įtarimas, kurio buvimas yra būtina (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga, suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgment of 28 October 1994; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgement of 6 April 2000; Shannon v. Latvia, no. 32214/03, judgement of 24 November 2009; kt.). Aiškindamas „pagrįsto įtarimo“ sąvoką, EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tas faktas, jog pareiškėjui nebuvo pateikta kaltinimų arba jis nebuvo perduotas teismui, nebūtinai reiškia, kad suėmimo tikslas neatitiko nurodytos Konvencijos nuostatos (Brogan and Others v. the United Kingdom, no. 11209/84; 11234/84; 11266/84; 11386/85, judgement of 29 November 1988; Erdagöz v. Turkey, no. 21890/93, judgement of 22 October 1997; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgement of 6 April 2000).

Pirmosios instancijos teismas procesinio dokumento (telefoninių pokalbių klausymosi protokolo) netinkamą surašymą vertino kaip neteisėtą ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmą, lėmusį procesinės prievartos priemonių – kardomosios priemonės bei nušalinimui nuo pareigų taikymą ieškovui. Telefoninių pokalbių klausymosi protokolo netinkamas surašymas nėra CK 6.272 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai įvardytas kaip pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, tačiau, remiantis teismų praktika, yra pagrindas spręsti dėl valstybės atsakomybės atsiradimo ir šio veiksmo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007; 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010).

Operatyvinės informacijos apie Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos teritorinio skyriaus pareigūnų R. P. ir A. K. žinomą Klaipėdoje vykdomą prekių išmuitinimą, išvengiant realių mokesčių mokėjimo, pagrindu buvo vykdoma kompetentingo pareigūno sankcionuota telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė - nuo 2002 m. gruodžio 16 d. iki 2003 m. kovo 5 d. buvo klausomasi J. Š. telefoninių pokalbių, daromi pokalbių įrašai, surašytas protokolas, kaip to reikalavo tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 198² straipsnio nuostatos (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 93-95; t. 5, b. l. 1, 8-10, 11-25, 26-161). Buvo klausomasi J. Š. telefoninių pokalbių su R. J. , R. P. , A. K. . A. K. išteisinusiame nuosprendyje nurodyta, kad 2003 m. balandžio 30 d. telefoninių pokalbių klausymosi protokole LR valstybės saugumo departamento pareigūnas, aprašydamas J. Š. pokalbio su R. P. turinį, įrašė neištartą žodį „krovinys“ dėl to, kad iš pokalbio turinio nusprendė, jog kalbama būtent apie kontrabandinį batų krovinį (t. 1, b. l. 33). Šios aplinkybės teikia pagrindą išvadai, kad toks vieno iš telefoninių pokalbių turinio išdėstymas protokole neatitiko įstatymo reikalavimų (BPK 198² straipsnio 9 dalis). Tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad šis procesinis dokumentas lėmė procesinės prievartos priemonių taikymą.

Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar telefoninių pokalbių klausymosi protokolas buvo vienintelis įrodymas, kurį, kaip įrodymą, leidžiantį manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, vertino kardomąją priemonę ir nušalinimą nuo pareigų ieškovui skyrę ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnai (prokuroras ir teisėjas). Ieškovas buvo įtariamas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir tuo, kad, veikdamas priešingai tarnybai interesais ir šalindamas kliūtis, padėjo gabenti kontrabandą. Pati švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei laikinas nušalinimas nuo pareigų ieškovui buvo parinkti ir taikyti, remiantis bylos faktiniais duomenimis, leidžiančiais manyti, kad jis padarė įtarime nurodytas veikas, padarytas naudojantis užimama tarnybine padėtimi, ir atsižvelgiant į įtariamų nusikaltimų sunkumo laipsnį, duomenis apie bandymą paveikti kitus byloje dalyvaujančius asmenis, tyrimą atliekančius pareigūnus, siekiant užkirsti įtariamajam daryti naujas nusikalstamas veikas (baudžiamosios bylos t. 10, b. l. 133, 137-144, 156-158). Baudžiamosios bylos medžiaga liudija, kad sprendžiant dėl procesinės prievartos priemonių taikymo duomenimis, leidžiančiais manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, buvo ne tik minėtas protokolas, bet ir tarnybiniai pranešimai, paaiškinimai, įvykio vietos apžiūros, krovinio sulaikymo bei daiktinių įrodymų apžiūros protokolai, ryšių schemos, J. Š. telefoninių pokalbių su R. J. , R. P. , A. K. stenogramos (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 15-33; t. 5, b. l. 1, 2-7, 8-10, 26-161). Atsižvelgiant į tai, kad pokalbių įrašai ir telefoninių pokalbių klausymosi protokolai, kaip įrodymų šaltiniai, neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-589/2006), negalima paneigti aptartų baudžiamosios bylos duomenų, kuriais disponavo procesines prievartos priemones taikę ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnai, įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl pagrįsto manymo apie padarytą nusikalstamą veiką. Ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas instancine tvarka (baudžiamosios bylos t. 10, b. l. 148-155). Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo skundą dėl šios prievartos priemonės taikymo, konstatavo faktinių duomenų, leidžiančių manyti, kad A. K. pagrįstai įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, visumos buvimą byloje. Šis teismas patvirtino apylinkės teismo išvados apie realios tikimybės, jog būdamas savo pareigose, A. K. gali bandyti paveikti kitus įtariamuosius ir liudytojus, tokiu būdu trukdydamas greičiau ir nešališkiau ištirti šią nusikalstamą veiką bei daryti naujas nusikalstamas veikas, buvimo pagrįstumą. Vertinant kardomosios priemonės ir kitų procesinės prievartos priemonių taikymą ieškovui, atsižvelgtina į kontrabandos, kaip nusikalstamos veikos, pobūdį, kontrabandos tyrimo praktikos baudžiamajame procese aspektus – šis specifinis nusikaltimas dažnai padaromas dalyvaujant keliems asmenims, kurie pasiskirsto vaidmenimis, veikia ne vienu metu ir skirtingose vietose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-388/2007). Tuo tarpu, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo teisių suvaržymo teisėtumo, a priori konstatavo teisės pažeidimą ir dėl to atsiradusią žalą bei ieškovo darbo teisių pažeidimą.

Ieškovui buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, tačiau toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas civilinei atsakomybei savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios ir kitų prievartos priemonių pritaikymas bei kiti procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio. Išteisinamuosiuose teismų procesiniuose dokumentuose, priešingai nei teigia ieškovas, nėra konstatuotas ieškovo baudžiamojo persekiojimo neteisėtumas, o, įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, pripažinta, kad nenustatyta, jog ieškovas dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Baudžiamojoje byloje priimtoje kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad kaltinimas A. K. buvo grindžiamas iš esmės tik telefoninių pokalbių įrašais, kurie žemesnės instancijos teismų vertinimu, nesant kitų patikimų įrodymų, buvo nepakankami padaryti pagrįstą išvadą dėl jo kaltės. Tuo tarpu, kaip jau minėta, ikiteisminiame tyrime taikant procesines prievartos priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai perdavė visuomenės informavimo priemonėms tokią informaciją, kuri negali būti skelbiama. Tokių teismo išvadų ieškovas neginčija, naujų aplinkybių bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nenurodyta, todėl konstatuoti pareigūnų veiksmų neteisėtumą šiuo aspektu nėra pagrindo. Žalos atlyginimą ieškovas grindė ir tuo, kad ikiteisminį tyrimą kuravusi Generalinė prokuratūra neatliko būtinų baudžiamajame procese veiksmų, ikiteisminio tyrimo institucijos persekiojo ieškovą, vertė duoti parodymus prieš R. P. , skundė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau tokios savo pozicijos nepagrindė nei faktiniais duomenimis, nei teisine argumentacija (CPK 178 straipsnis). A. K. 2003 m. gegužės 29 d. prašymas prokurorui ir atsakymas į jį, neįrodo ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ieškovo atžvilgiu neteisėtumo, sąlygojančio valstybės civilinę atsakomybę (t. 2, b. l. 152-153) (CPK 178 straipsnis). Prokuroro pasinaudojimas įstatyme numatyta apeliacijos ir kasacijos teise negali būti traktuojamas kaip veiksmas, neatitinkantis bendrųjų rūpestingumo ir atidumo reikalavimų. Ieškovas nenurodė jokių faktinių duomenų, kad šia teise buvo naudojamasi nesąžiningai. Be to, šiais aspektais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų pirmosios instancijos teismas netyrė, nevertino ir dėl jų nepasisakė, o apeliacinis skundas dėl to nepaduotas.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad konstatuoti ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnų veiksmų, parenkant ir taikant ieškovui procesinės prievartos priemones, neteisėtumą nėra pagrindo, o pareigūno veiksmai, susiję su netinkamu telefoninių pokalbių klausymosi protokolo surašymu, nėra priežastiniame ryšyje su dėl ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų negautu darbo užmokesčiu. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovo, atstovaujamo Teisingumo ministerijos, ir trečiųjų asmenų apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, kad yra visos būtinos civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį kilti sąlygos (CPK 185 straipsnis). Tokiu būdu, sprendimas keistinas – jo dalis, kuria ieškovui iš valstybės priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, panaikintina ir ieškinys šioje dalyje atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Atsakovui atstovaujančios Teisingumo ministerijos atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pagrįsdamas apeliacinio skundo reikalavimą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad šis reikalavimas grindžiamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, nes teismo sprendimas dėl žalos atlyginimo priteisimo yra nemotyvuotas. Absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą pripažįstama aplinkybė, kai sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Skundžiamame sprendime teismas glaustai išdėstė nustatytas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, nurodė argumentus, kuriais atmetė kai kuriuos reikalavimus, įstatymus, kuriais vadovavosi, ir kitus teisinius argumentus. Kolegija konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra su motyvais ir atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti jį dėl absoliutaus negaliojimo nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismui panaikinus sprendimą, kuriuo priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, ir ieškinį šioje dalyje atmetus, atsakovo ir trečiojo asmens Generalinės prokuratūros argumentai dėl priteisto neturtinės žalos dydžio tampa teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Tuo pačiu nagrinėjamoje byloje tampa teisiškai nereikšmingi ir šių skundų argumentai dėl iš valstybės ieškovui priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, nes CPK 98 straipsnio, reglamentuojančio išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, nuostatos dėl šio atlyginimo priteisimo taikomos tai šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Apeliacinės instancijos teismui atmetus ieškinį, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos.

Teisėjų kolegija mano esant tikslingu pasisakyti dėl ieškovo apeliacinio skundo, kuriuo ginčijama teismo sprendimo dalis, kuria nepatenkintas ieškinio reikalavimas priteisti iš valstybės delspinigius pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą. Ieškovo apeliacinio skundo argumentus kolegija laiko nepagrįstais ir juos atmeta tokiais motyvais. Priteisiant ieškovui negautą darbo užmokestį taikytinos žalos atlyginimą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.249, 6.272 straipsniai). Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 1, 4 dalys). Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju taikant civilinės atsakomybės nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimą, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl prašomų delspinigių priteisimo pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą, nes ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo negautą darbo užmokestį dėl neteisėto nušalinimo nuo pareigų kildinamas iš civilinės teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą. Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas reguliuoja darbdavio ir darbuotojo teisinius santykius, o šiuo atveju ieškinys kildinamas žalos instituto teisiniu pagrindu, todėl ieškovo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo netenkintas pagrįstai.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria ieškovui A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteistas 41 032,50 Lt turtinės žalos dėl neteisėto nušalinimo nuo darbo, 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas ir 5 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.