Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algimanto Valantino,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. C. (S. C.), nuteistojo A. B. (A. B.), jo gynėjo advokato Edvardo Staponkaus ir nuteistojo J. Š. (J. Š.) gynėjo advokato Romano Bareikos apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinus su Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme, J. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 18 (aštuoniolikai) metų, pirmus 5 (penkerius) metus atliekant kalėjime, o kitą bausmės dalį – pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, J. Š. pripažintas pavojingu recidyvistu.

S. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš J. Š., S. C. ir A. B. solidariai priteista nukentėjusiajai Al. B. 951,89 Eur turtinei ir 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Š., S. C. ir A. B. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe, dėl nukentėjusio asmens piliečio pareigų vykdymo nužudė žmogų. Nusikaltimas padarytas tokiomis aplinkybėmis: J. Š. 2004 metų spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje, Visagino mieste, subūręs organizuotą grupę ir veikdamas organizuota grupe su A. B. ir S. C., įtariant, kad J. B., vykdydamas savo piliečio pareigas, davė parodymus teisėsaugos institucijų pareigūnams apie narkotikų platinimą Visagino mieste, iš anksto susitarė bendrais veiksmais tyčia nužudyti J. B., t. y. J. Š. parengus nužudymo įvykdymo ir nusikaltimo pėdsakų slėpimo planą bei paskirsčius vaidmenis, prieš dvi dienas iki nužudymo J. Š. kartu su S. C. nuvažiavo į Gražutės regioninį parką, esantį Ignalinos r., Dūkštos sen., prie Paberžuolės viensėdžio, iškasė ten duobę, po to 2004 metų lapkričio pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną, anksti ryte J. B. atvažiavus į garažą Nr. 462, esantį garažų masyve „A“ (duomenys pakeisti) adresu (duomenys neskelbtini), S. C. susistumdžius su J. B. ir laikant jį sugriebus už rūbų apykaklės, taip atėmus nukentėjusiajam galimybę priešintis, A. B. metaliniu įrankiu sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius J. B. į nugarą ir galvą, taip padarė nukentėjusiajam kairės mentės lūžį, kairio skruostikaulio ir viršutinio kairiojo žandikaulio lūžius, įspaustinį dešinio momenkaulio lūžį, kaktikaulio lūžį – sužalojimus, nuo kurių nukentėjusysis vietoje mirė, tokiu būdu tyčia bendrais veiksmais nužudė J. B.. Nuteistasis S. C. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą išteisinti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Nuteistasis S. C. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino esminių prieštaravimų tarp kaltinamųjų parodymų, nuosprendyje nepateikė aiškių motyvų, kodėl vienais bylos įrodymais remiasi, o kitus atmeta, kodėl netiki jo – S. C. – parodymais. Nuosprendį priėmęs teismas jo kaltę grindė ekspertų išvadomis, jas vertindamas kaip įrodymus, nors jie nebuvo tinkamai ištirti, jų patikrinti objektyviai nebuvo įmanoma. Iš esmės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi netiesioginiais, šalutiniais įrodymais, kurių nepakanka jam pareikštam kaltinimui pagrįsti. Be to, teismas netinkamai taikė BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes organizuotos grupės požymiai byloje nenustatyti, nebuvo jokio organizuoto susitarimo. Apeliantas teigia, kad jis neturėjo jokio motyvo organizuoti ir žudyti J. B., pas kurį dirbo. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kokiame nusikaltimo etape J. B. buvo nužudytas ir kas konkrečiai jį nužudė. Nuteistasis A. B. tiek akistatos su juo (apeliantu) metu, tiek teisme parodė, kad vežant J. B. automobiliu į mišką, pastebėjo, jog pastarasis gyvas, nukentėjusysis atsipeikėjo ir bandė kažką pasakyti, išsilaisvinti nuo virvių. Taigi jis – S. C. – negalėjo nužudyti J. B. garaže. Šiuo atveju teismas nesiėmė iniciatyvos nustatyti, kuris iš kaltinamųjų smogė nukentėjusiajam į galvą, apsiribodamas teiginiu, kad vertinant kaltinamųjų veiksmus nėra reikšminga, kuris iš jų – S. C. ar A. B. smogė nukentėjusiajam į galvą, ir ar gabenant J. B. šis dar buvo gyvas. Tačiau kaltinamajame akte nurodyta, kad būtent A. B. metaliniu įrankiu sudavė ne mažiau 4 smūgių J. B. į nugarą ir galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus. Be to, teismas nuosprendyje mini O. B., nors tokio proceso dalyvio šioje byloje nėra. Nuteistasis taip pat nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 8 punkto nuostatomis, tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą vartojo turėdami tyčią nužudyti, už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad jo – S. C. – nusikalstama veika nėra susijusi priežastiniu ryšiu su padariniais, t. y. nukentėjusiojo mirtimi. Nenustačius, kad jis smūgiavo J. B., t. y. neįrodžius šio fakto, teismas turėjo padaryti išvadą, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punkte, sudėties. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu padarius šį nusikaltimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to ir teismo sprendimas iš dalies tenkinti nukentėjusiosios Al. B. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Apeliantas skunde taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kurios buvo priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 256/2009, 2K-503/2010, 2K-588/2010, 2K-625/2010, pateiktus išaiškinimus dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo bei pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės vertinimo skiriant bausmes ir taikant minėtą baudžiamąjį įstatymą.Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde prašo iš naujo ištirti nusikalstamos veikos aplinkybes.Apeliantas nurodo, kad nesutinka su jo atžvilgiu priimtu teismo nuosprendžiu, ir pažymi, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis atkreipė dėmesį į tai, kad J. Š. ir S. C. parodymuose yra daug detalių, apie kurias jam nėra žinoma, šių nuteistųjų nurodomos įvykių versijos yra prieštaringos ir ginčytinos, jų parodymai viso proceso metu nuolat keitėsi, todėl negali būti vertinami kaip patikimi. Visų pirma, priešingai nei teigia J. Š., jis ir J. Š. nebuvo draugai, vienas kitą pažinojo vos keturis mėnesius. Jis pats dėl žmogžudystės nesitarė ir jokio sutikimo neišreiškė, nedalyvavo jokiuose pokalbiuose, niekas nusikaltimo padarymo detalių su juo neaptarinėjo. Abstrakti informacija, gandai, kad J. B. kažką išdavė policijai, negali būti vertinami kaip suokalbis jį nužudyti, be to tokios prielaidos jam – A. B. – nebuvo aktualios. 2015 m. kovo 23 d. vykusios apklausos metu J. Š. parodė, kad jam atvažiavus į garažą J. B. jau buvo negyvas. Vertinti tokius jo parodymus kaip patikimus nėra pagrindo, nes nukentėjusysis tuo metu buvo gyvas. J. Š. parodymai teisme, kad J. B. gulėjo garaže suvyniotas į maišus ir skudurus, buvo kraujo, yra nelogiški, nes negalima nustatyti žmogaus būklės ir traumų sunkumo, jei jis surištas, suvyniotas į skudurus ir su polietileniniu maišu ant galvos. Neatitinka tikrovės ir J. Š. parodymai, kad vėliau S. C. ir A. B. išplovė garažą, o plaudami pasakojo, kad nužudė J. B. daužydami jam per galvą kažkokiais garaže buvusiais metaliniais daiktais, nes jis – A. B. – garažo neplovė ir panašių istorijų nepasakojo. Be to, tokie J. Š. parodymai prieštarauja jo paties parodymams, duotiems teisme, kuomet jis nurodė, kad J. B. nužudymo aplinkybių jam niekas nepasakojo. Nuteistasis S. C. 2015 m. rugsėjo 16 d. vykusios apklausos metu parodė, kad kartą, kai gėrė alų kartu su J. Š., pastarasis, dalyvaujant A. B., užsiminė, kad reikia J. B. pašalinti. Pasak S. C., tai buvo tik pokalbis, be konkretaus plano. Tačiau tos pačios apklausos metu S. C. nurodė, kad negali paaiškinti, kaip viskas vyko, bet jau tada žinojo, jog J. B. iš savo garažo niekada nebegrįš, nors neprisimena, ar anksčiau buvo kokia nors kalba. Tokie S. C. parodymai neatitinka tikrovės, nes jis – A. B. – panašaus pobūdžio pokalbiuose niekuomet nedalyvavo. Be to, šiuo metu niekas negali įtikinamai tvirtinti, kad prieš 12 metų, esant neaiškioms aplinkybėms, vartojant alkoholinius gėrimus, S. C. tikrai išgirdo kažkokius ypatingus žodžius, reiškiančius būtinumą įvykdyti žmogžudystę, ir paneigti, kad tai nebuvo tik pastarojo prielaidos, pagrįstos asmeniniu neprielankumu. Juolab, kad tai patvirtina ir paties S. C. parodymai, duoti teisme, kad vėliau mieste pradėjo sklisti kalbos, jog J. B. dirba policijai, kad pastarasis jo – S. C. – brolio byloje yra slaptas liudytojas, kad kiti žmonės jo klausinėjo, kodėl jis bendrauja su J. B., kuris pasodino jo brolį ir t. t., kad rytą, kai važiavo į garažą, jis – S. C. – susiginčijo dėl J. B. skolos jam, apsižodžiavo, šis konfliktas nebuvo suplanuotas iš anksto, tiesiog taip išėjo dėl nuolatinių nesutarimų ir pykčių. Be to, iš S. C. parodymų apie įvykį garaže, duotų 2015 m. rugsėjo 16 d. vykusios apklausos metu, lieka neaišku, kokiu būdu pastarasis, konfliktuodamas su J. B., galėjo tiksliai matyti jo – A. B. – veiksmus, t. y. kiek kartų, kuo ir kaip jis nužudytajam trenkė. Be to, S. C. parodymai apie smurto panaudojimo J. B. atžvilgiu aplinkybes, duoti minėtos apklausos metu, prieštarauja jo paties parodymams, duotiems teisme, kad jis nematė, ar A. B. trenkė J. B. kokiu nors daiktu, bet gali būti, kad porą kartų ir sudavė. Gretinant S. C. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, lieka neaišku, kaip gi vyko konfliktas, kas ką laikė arba smaugė, ką tuo metu darė jis – A. B., kiek smūgių ir kuo galėjo suduoti J. B., ką konflikto metu galėjo matyti S. C.. Visos šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, ar įvykis vyko taip, kaip kad nurodė S. C.. Juolab, kad toje garažo vietoje, kur įvyko konfliktas, vienu metu galėjo būti ne daugiau kaip du žmonės, o ką jau kalbėti apie tai, kad kažkas trečias (šiuo atveju A. B.) galėjo suduoti kokius nors smūgius mojuodamas sunkiu buku daiktu. Prieštaringi yra ir S. C. parodymai apie J. B. būklę po, neva, jo – A. B. – suduotų smūgių, vieną kartą teigiant, kad nukentėjusiajam nugriuvus po kurio laiko iš galvos pradėjo sunktis kraujas, jis nebeatliko jokių veiksmų, nebejudėjo, iš ko suprato, kad šis nebegyvas, o vėliau aiškinant, kad jam nežinoma, kokia buvo J. B. būklė, ar šis buvo gyvas, ar ne, kad važiuojant į mišką J. B. atsipeikėjo, judėjo, leido garsus. Be to, 2015 m. rugsėjo 16 d. vykusioje apklausoje S. C. parodė, kad tuo metu prie garažo buvo priėjęs kažkoks vyras, kuris teiravosi J. B. ir kuriam A. B. pasakė, jog šis išvažiavęs. Tokie S. C. parodymai, kad jis – A. B. – per konfliktą įėjęs į garažą ir sudavęs kelis smūgius J. B., po to išėjo į lauką, kur sutiko kitą žmogų, yra nelogiški. Juk jei jis būtų dalyvavęs konflikte, bijodamas, kad jo nepastebėtų pašaliniai, būtų likęs garaže. Tuo tarpu įvykio dieną prie garažo vartų jis iš tiesų buvo susitikęs su garažų kooperatyvo pirmininku ir tai patvirtina, kad konflikte tarp J. B. ir S. C. nedalyvavo.Apelianto teigimu, jis turi pagrindą manyti, kad S. C. ir J. Š. galėjo tarpusavyje susitarti nuslėpti kai kurias įvykio detales ir duoti melagingus, jiems palankius parodymus, siekiant palengvinti savo teisinę padėtį ar net išvengti bausmės, o visą kaltę suversti jam – A. B.. Tai, pasak nuteistojo, patvirtina procesinių prievartos priemonių taikymo protokoluose užfiksuoti duomenys, tačiau ši jo versija ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriama, o teismas tokį jo aiškinimą nepagrįstai atmetė. Nuteistasis A. B. taip pat nurodo, kad jo paties parodymai, priešingai nei kitų nuteistųjų, viso proceso metu buvo nuoseklūs ir teisingi. Tuo tarpu kai kurie duomenys, gauti taikant procesines prievartos priemones, buvo naudojami prieš jį, netinkamai juos interpretuojant, ištraukiant detales iš konteksto. Taip pat nepagrįstai jo kaltė buvo grindžiama klaidingomis psichofiziologinio tyrimo išvadomis. Pasak apelianto, patekęs į kalėjimą, jis blogai miegojo, mažai valgė, faktiškai nebūdavo gryname ore, jautė nuolatinį nuovargį, depresiją bei kitokius psichologinio pobūdžio sutrikimus. Įkalinimo įstaigoje jis kreipėsi į medikus, tačiau pagalba jam nebuvo suteikta. Dėl šių priežasčių psichofiziologinio tyrimo metu jis blogai jautėsi, testo metu jo savijauta dar pablogėjo. Vėliau, kai dėl nuolatinių širdies skausmų jis visgi buvo apžiūrėtas medikų, jam buvo diagnozuota hipertonija. Visos šios aplinkybės, nuteistojo nuomone, patvirtina, kad atliekant tyrimą poligrafu buvo pažeistos tokio tyrimo atlikimo taisyklės dėl šalutinio poveikio ir tai turėjo įtakos tyrimo rezultatams. Nėra pakankamo pagrindo teigti, kad jo reakcija, užfiksuota per testavimą ir ekspertų įvertinta kaip melas, yra tikrai tokia, o ne emocijų pliūpsniai, jaudulys, išgąstis, kokie nors prisiminimai ir asociacijos kartu su pasireiškusiais prastėjančios savijautos simptomais. Be to, mokslinėje literatūroje apskirtai keliama daug abejonių, dažnai išsakoma kritiška nuomonė dėl tokio pobūdžio tyrimo metu gautų rezultatų patikimumo. O šiuo atveju, apelianto teigimu, dar ir tyrimą atlikę ekspertai buvo suinteresuoti tam tikrais patikrinimo rezultatais, jie buvo iš anksto prieš jį nusiteikę. Abejonių dėl psichofiziologinės ekspertizės rezultatų kyla dar ir dėl to, kad tyrimo metu be pagrindinių klausimų dėl įvykdyto nusikaltimo jam buvo užduodami pašaliniai (pagalbiniai) klausimai, lyginant su kuriais jo reakcija į pagrindinius (esminius) klausimus turėjo skirtis, jei atsakymai neteisingi. Jo prašymas paskelbti juos, siekiant gauti išsamią informaciją dėl kiekvieno testo klausimo, nepriklausomai nuo to, svarbus jis ar ne, nebuvo peržiūrėtas. Nuteistasis pažymi, kad jis pats buvo psichofiziologinio tyrimo iniciatorius, o reikalauti bei sutikti su tokiu tyrimu, jei nesi tikras savo teisumu, būtų nelogiška. Gera valia reikalaudamas tyrimo poligrafu, jis nuoširdžiai tikėjosi tyrimui įrodyti savo pozicijos tikrumą. Per poligrafo testą jis nieko nežinojo apie pašalinius poveikius dėl sveikatos būklės, apie galimas pasekmes ir niekas jo apie tai neinformavo. Visos šios aplinkybės, nuteistojo A. B. teigimu, yra pakankamos, kad psichofiziologinės ekspertizės išvadų rezultatai nebūtų pripažinti įrodymais.Pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo pareigūnai šiuo atveju laikėsi patogesnės nusikaltimo tyrimo taktikos, surasdami kažkokius abejotinus ryšius bei santykius ten, kur jų negalėjo būti. Be to, tyrimo metu nebuvo nustatytas nusikaltimo įrankis, kur jis yra dabar, koks realus nusikaltimo motyvas ir kam jis buvo naudingas, kodėl nėra svarbiausių įrodymų (kraujas, atspaudai, DNR), koks susitarimas gali būti tarp skirtingų žmonių, bendraujančių trumpą laiką, o ir nusikaltimo vieta yra nelogiška, t. y. garažas, šalia kurio visą laiką daug žmonių, juolab, kad jame nuolat buvo remontuojami automobiliai, veikė automobilių dalių parduotuvė. Tačiau visos šios aplinkybės nesutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti nuosprendį, remiantis nepatikimomis išgalvotomis istorijomis.Nuteistasis A. B. nurodo, kad teismo išvada, jog jis galėjo turėti motyvų nužudyti J. B., nepagrįsta. Teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus apie įvykių aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad jis, būdamas šoko būsenos, galėjo nepastebėti, kada ir kaip garaže atsidūrė J. Š.. Jis pats J. Š. neskambino ir atvažiuoti į garažą nekvietė, nes tam neturėjo jokio pagrindo, tokius jo parodymus patvirtino ir J. Š., kuris 2015 m. kovo 23 d. apklausos metu parodė, kad jam iš J. B. telefono paskambino S. C. ir pasakė „viskas, atvažiuok“. Taip pat teismas nepagrįstai jo parodymus kaip nepatikimus vertino remdamasis liudytojo A. S. parodymais, nes, praėjus 12 metų nuo įvykio, šis liudytojas apie jų susitikimą galėjo pamiršti. Kita vertus, jo – A. B. – nurodytas aplinkybes apie susitikimą su A. S. patvirtino nuteistasis S. C.. Be to, teismas, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, visiškai nevertino teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytų aplinkybių, kad apžiūrint J. B. palaikus nerasta morfologinių požymių, iš kurių galima nustatyti, ar jis buvo užkastas gyvas, ar miręs. Dėl didelio J. B. palaikų suirimo neliko morfologinių požymių, pagal kuriuos galima nustatyti sužalojimų padarymo laiką ir mirties priežastį, taigi, nėra galimybės atsakyti į klausimą, kiek jis dar galėjo išgyventi po padarytų kūno sužalojimų. Nuteistasis A. B. pažymi, kad tiek jis pats, tiek jo gynėjas pateikė jo šeiminę padėtį apibūdinančius dokumentus, teigiamas charakteristikas, pažymas apie sveikatos būklę ir kitus duomenis, tačiau teismas į juos neatsižvelgė, nors visa byloje esanti medžiaga charakterizuoja jį tik gerai ir patvirtina, kad jis inkriminuoto nusikaltimo padaryti negalėjo.Nuteistojo A. B. gynėjas advokatas E. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendį A. B. atžvilgiu ir jį pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą išteisinti.Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. B. atžvilgiu, netinkamai ir šališkai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, A. B. kaltę dėl dalyvavimo nužudant J. B. organizuota grupe su J. Š. ir S. C. grindė vien prielaidomis.Nuteistojo A. B. gynėjas pažymi, kad apygardos teismas nuosprendyje detaliai analizavo, dėl kokių motyvų J. Š. ir S. C. nužudė J. B.. Pats J. Š. kartu su J. B. platino narkotines medžiagas, pastarajam jas išvežant pardavimui į Baltarusiją. J. Š. taip pat neneigė, kad buvo įsitikinęs, jog J. B. išdavė teisėsaugos institucijoms kitus asmenis, prekiavusius narkotikais Visagine, įskaitant ir S. C. brolį D.. Todėl J. Š. pagrįstai įtarė, kad ir jį patį J. B. dėl prekybos narkotinėmis medžiagomis gali išduoti teisėsaugos institucijoms. Logiška, kad tokiais savo įtarimais ir nuomone J. Š. galėjo pasidalinti su S. C., kurio brolis buvo nuteistas, tačiau nesuprantama ir nelogiška, kad informacija apie tai, jog kartu su J. B. vertėsi prekyba narkotikais, J. Š. galėjo pasidalinti su A. B., kuris nebuvo jo draugas, neužsiėmė narkotikų verslu ir nežinojo, kad tuo verčiasi J. B.. Tokia informacija yra slepiama nuo pašalinių asmenų, todėl J. Š. parodymai, kad jis atskleidė A. B. savo ryšius su J. B. dėl narkotinių medžiagų platinimo, apelianto įsitikinimu, turi būti vertinami kritiškai. Juolab, kad ir pats A. B. niekuomet nenurodė, jog J. Š. būtų suteikęs jam tokią informaciją. Nuteistasis S. C., žinodamas, kad jo brolis yra nuteistas už narkotinių medžiagų platinimą, vedinas keršto, pasidavė J. Š. įkalbinėjimams dėl J. B. nužudymo. S. C. nusiteikimą atkeršyti J. B. patvirtina ir procesinių prievartos priemonių taikymo protokoluose užfiksuoti duomenys, kad asmeniui, kurio tapatybė neatskleidžiama, S. C. nurodė, jog gerai pasielgė, kad „pakasė“ J. B., dirbusį policijai. Aplinkybę, kad tik J. Š. ir S. C., kiekvienas dėl savo motyvų, nutarė nužudyti J. B., patvirtina ir tai, kad kasti duobę prieš J. B. nužudymą į mišką jie važiavo dviese, be A. B., apie duobės iškasimą iki nužudymo pastarajam jie nieko nesakė ir jis apie tai nieko nežinojo. Be to, akivaizdu, kad A. B. neturėjo motyvo dalyvauti nužudant nukentėjusįjį. Nors teismas nuosprendyje padarė prielaidą, kad A. B. J. B. norėjo nužudyti už tai, jog šis nepagrįstai manė, jog nuteistasis nėra galutinai su juo atsiskaitęs už sudaužytą automobilį, tačiau ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau ir teisme ši aplinkybė nebuvo detaliai ištirta, nebuvo aiškintasi nei kokia buvo automobilio kaina, nei jo remonto išlaidos, realizavimo sąlygos ar atsiskaitymo su J. B. terminas ir būdai. A. B. teisme parodė, kad skolą už sudaužytą automobilį J. B. jis išmokėjo laiku. Taigi, esant neištirtoms svarbioms bylos aplinkybėms, teismas be jokio objektyvaus pagrindo vertino, kad tai buvo pagrindinis A. B. motyvas nužudyti J. B.. Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, kad A. B. J. B. laikė gudriu, nesąžiningu, neatsiskaitančiu už atliktus darbus, tačiau taip J. B. apibūdino netgi jo buvusi žmona, nuteistasis S. C., kiti liudytojai, bet vien tokios žmogaus charakterio savybės negali būti vertinamos kaip motyvas jį nužudyti. Teismo teiginys, kad A. B. greta kitų motyvų turėjo pagrindą tiesiog pritarti pasiūlymui atsikratyti J. B., apskritai nesuprantamas.Apeliantas pažymi, kad A. B. dirbo J. B. autoservise ir turėjo nuolatinį uždarbį, reikalingą pragyvenimui bei buto nuomai. Važinėdamas su nužudytuoju į Baltarusiją ir veždamas iš ten į Lietuvą degalus, spiritą, cigaretes, jis gaudavo papildomą 700-800 litų užmokestį, kurio praradimas jam taip pat būtų buvęs nenaudingas. Be to, 2003 m. gegužės 15 d. už administracinio teisės pažeidimo padarymą A. B. buvo atimta teisė vairuoti autotransporto priemonę 36 mėnesių laikotarpiui. Todėl pastarasis be J. B., turėjusio pažinčių policijoje, bei transporto priemonės nebūtų galėjęs savarankiškai vykdyti jokio verslo. Taigi žudyti J. B. A. B. buvo neparanku. Be to, šiam nuteistajam, priešingai nei J. Š. ir S. C., nebuvo žinoma, kad J. B., bendraudamas su policijos pareigūnais, vykdė kokią nors piliečio pareigą.Pasak gynėjo, aplinkybę, kad A. B. nėra prisidėjęs prie J. B. nužudymo, patvirtina ir iš karto po jo perdavimo Lietuvai Vilniaus apskrities VPK areštinėje užfiksuoti pokalbiai, pareigūnams atliekant tyrimo veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės. Teismas A. B. pokalbių su savo tapatybės neatskleidusiu asmeniu metu nurodytas aplinkybes nepagrįstai įvertino kaip galimą iš anksto apgalvotą ir pasirinktą gynybos versiją. Tokiai teismo išvadai nebuvo jokio objektyvaus pagrindo, nes nuteistajam tuo metu apie techninių priemonių panaudojimą nebuvo žinoma, jis negalėjo numatyti, kad šių techninių priemonių pagalba gauti duomenys gali būti panaudoti kaip įrodymai, paneigiantys ar patvirtinantys jo kaltę byloje. Vėliau, jau apklausiamas kaip įtariamasis, taip pat teisminio bylos nagrinėjimo metu A. B. vėl gi nuosekliai teigė, kad J. B. nužudyme nedalyvavo, buvo tik atsitiktinis nužudymo liudytojas, kaltas yra tik dėl to, kad slėpė ir nepranešė apie jam žinomas šio nusikaltimo aplinkybes.Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai kaip nuoseklius įvertino S. C. parodymus, kad smūgius nužudytajam garaže sudavė A. B.. Pirminiuose parodymuose šis nuteistasis nurodė, kad prie garažo durų apsistumdęs su J. B. ir pakvietęs į pagalbą A. B., nematė ar pastarasis sudavė kokiu nors daiktu J. B., bet gali būti, kad sudavė kokius du kartus. Jis nustūmė J. B. nuo savęs, ir šis griuvo ant automobilio detalių ir visokių gelžgalių. Vėliau duodamas parodymus S. C. nurodė matęs, kad A. B. du ar tris kartus sudavė J. B. į pakaušio sritį, ir tik po to J. B. susmuko. Teisminio bylos nagrinėjimo metu S. C. jau teigė, kad jis atstūmė nuo savęs J. B. link kažkokių garaže buvusių gelžgalių ir tik tuomet A. B. ranka ar kokiu daiktu sudavė J. B.. S. C. nurodė, kad tik daro tokią prielaidą, nes pats to nematė. Taigi vertinti tokius S. C. parodymus kaip nuoseklius ir patikimus teismas neturėjo pagrindo, juolab, kad nuteistojo S. C. parodymai iš esmės prieštarauja kitų nuteistųjų – J. Š. ir A. B. parodymams. Štai, pavyzdžiui, J. Š. parodė, jog nusikaltimo padaryme dalyvavo S. C. ir A. B., duobę miške J. B. lavonui paslėpti jis (J. Š.) kasė kartu su S. C.. Šie J. Š. parodymai paneigia S. C. nurodytas aplinkybes, kad jis apie duobės iškasimą nieko nežinojo, kad ją, jam nežinant, iškasė vienas J. Š.. Taip pat J. Š. parodė, kad J. B. lavoną duobėje jis užkasė kartu su S. C., prieš tai lavoną nurengdami nuogai, kai tuo tarpu S. C. šią aplinkybę neigė, teigdamas, kad lavono užkasime nedalyvavo ir tikslios užkasimo vietos nežino. Iš J. Š. parodymų matyti ir tai, kad atvažiuoti į J. B. garažą nužudymo rytą jam telefonu nurodė ne A. B. (kaip kad teigė S. C.), bet būtent S. C., kuris skambino iš J. B. telefono ir pasakė „viskas“, iš ko buvo galima suprasti, kad išankstinis jo ir S. C. susitarimas įvykdytas ir J. B. nužudytas.Gynėjas pažymi, kad nuteistasis A. B. viso proceso metu nuosekliai parodė kokiomis aplinkybėmis matė, kaip S. C. sudavė smūgį į galvą J. B., o po to jau matė garaže pastarąjį surištą, su maišu ant galvos. A. B. nepatvirtino aplinkybės, kad tarp S. C. ir nužudytojo prie garažo buvo koks nors konfliktas, kad jie būtų susistumdę, o J. B. būtų smaugęs S. C.. S. C. elgesys A. B. sukėlė šoką, todėl jis iššoko iš garažo laukan. Tai, kad A. B. tuo metu buvo šoko būsenoje, galima spręsti ir iš to, kad jis neprisimena, jog po įvykio telefonu S. C. iškviestas prie garažo atvažiavo J. Š.. Ši šoko būsena rodo, kad A. B. dėl J. B. nužudymo aplinkybių, S. C. smūgių sudavimo J. B. į galvą, duoda teisingus parodymus. A. B. nebuvo pasiruošęs J. B. nužudymui, jis, kaip ir kitais atvejais, tiesiog ruošėsi vykti su pastaruoju į Baltarusiją. Tuo tarpu S. C. parodymai patvirtina, kad pastarasis tą rytą jau žinojo, jog J. B. gyvas iš garažo negrįš. Kadangi A. B. neturėjo jokio motyvo nužudyti J. B., todėl logiški ir teisingi yra jo parodymai, kad smūgius garaže nužudytajam į galvos sritį sudavė būtent S. C., kuris po įvykio telefonu pranešė savo bendrininkui bei šio nusikaltimo organizatoriui J. Š., kad jų nusikalstamas planas įvykdytas. Taigi, šiuo atveju A. B. buvo pastatytas prieš jau įvykusį faktą. Jo akivaizdoje buvo nužudytas ar sunkiai sužalotas jo darbdavys J. B., o jis tapo šio nusikaltimo liudytoju. Kaip nurodė pats A. B., jis buvo ištiktas šoko, išbėgo iš garažo, norėjo vemti, užsirūkė. Tuo metu prie jo priėjo žmogus, kuris ieškojo J. B., ir jie kalbėjosi. Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad garažų kooperatyvo pirmininkas A. S. nepatvirtino tokios aplinkybės, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis S. C. parodė, kad A. B. kalbėjo su kažkokiu vyriškiu, kurio jis pats, būdamas garažo viduje, nematė. Gynėjas pažymi, jog pokalbis su A. B. A. S. nebuvo kuo nors ypatingas, todėl natūralu, kad praėjus 12 metų šis liudytojas tokio susitikimo fakto negalėjo patvirtinti.Apeliantas nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog kai kurie J. Š. nenuoseklūs paaiškinimai negali būti laikomi patikimais, ir dėl to atmetė šio nuteistojo parodymus dėl J. B. nužudymo organizavimo. Kartu teismas vertino, kad S. C. ir A. B. sutiko nužudyti J. B., aptarinėjo kaip tai padarys, t. y. kad naudos automatinį šaunamąjį ginklą, vėliau, kad žudys kitu būdu, kad nužudytojo lavoną užkas miške. Tačiau tai yra tik viena iš J. Š. versijų, išsakytų vienos apklausos metu. Savo parodymų dėl šaunamojo ginklo turėjimo ar J. B. nužudymo kitu būdu J. Š. teisme nepatvirtino, tokių aplinkybių nenurodė ir kiti nuteistieji. Teismas nuosprendyje nurodė, kad su A. B. buvo aptarinėjama, kaip bus nužudytas J. B., kad buvo pasiektas susitarimas su A. B., kad ir jis dalyvaus J. B. nužudyme, tačiau tai neatitinka tikrovės, toks susitarimas niekada nebuvo pasiektas, jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra.Pasak gynėjo, nepagrįstai teismas nustatė ir tai, kad nusikaltimas buvo padarytas veikiant organizuota grupe. Nusikaltimo organizatoriaus J. Š. parodymai neleidžia patikimai spręsti, kad jis pasiekė kokį nors susitarimą su A. B., kad aktyviai lenkė jį įsitraukti į organizuotą grupę dėl J. B. nužudymo, kad priskyrė jam kokį nors vaidmenį. J. Š. parodymai šioje dalyje prieštarauja jo paties parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir nėra konkretūs. Kad susitarimo su A. B. dėl J. B. nužudymo nebuvo, patvirtino ir S. C.. Byloje nustatyti J. Š. ir S. C. veiksmai leidžia daryti išvadą, kad toks susitarimas buvo pasiektas tik tarp jųdviejų, nes kiekvienas jų turėjo tvirtus motyvus nužudyti J. B., dar prieš įvykį miške buvo iškasę duobę lavonui paslėpti, numatę konkrečią nusikaltimo padarymo datą, vietą ir būdą. Jokių objektyvių įrodymų, kad ir A. B. buvo šios organizuotos grupės narys, kad jam buvo paskirtas vaidmuo nužudyti J. B., byloje nėra. Šiuo atveju nuteistasis A. B. yra kaltas tik dėl to, kad, žinodamas apie J. Š. praeitį (laisvės atėmimo bausmės atlikimą, sąsajas su nusikalstamomis grupuotėmis), bijojo dėl savo bei artimųjų gyvybės ir dėl to apie J. B. nužudymą nepranešė teisėsaugos institucijoms, slėpė nusikaltimo pėdsakus. Tokie A. B. veiksmai atitinka BK 237 straipsnio 1 dalyje ir 238 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, tačiau dėl jų suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.Apeliantas taip pat pažymi, kad objektyvios tiesos nustatymui ir savo nekaltumui įrodyti šioje byloje A. B. prašė atlikti psichofiziologinį tyrimą. Anksčiau su juo tokie tyrimai nebuvo atliekami, ši tyrimų sritis jam nebuvo žinoma, todėl naivu tikėti, kad nuteistasis pasiprašė būti ištirtas poligrafu, tikėdamasis kažkokiu būdu apgauti tokius tyrimus atliekančius pareigūnus. Be to, šiuo atveju svarbu, kad nuteistojo psichofiziologinis tyrimas buvo atliktas ne tuomet, kai šis gyveno įprastomis sąlygomis, bet kai jis buvo laikomas įkalinimo įstaigoje ir nebuvo deramai prisitaikęs prie tokių gyvenimo sąlygų, o tai jo psichinei būsenai darė stiprų ir neigiamą poveikį. Be to, nuteistasis sirgo hipertenzija, tačiau jos lygis ir pobūdis, kitos su tuo susijusios ligos iki tyrimo atlikimo nebuvo nustatytos, A. B. apie savo sveikatos būklę informacijos neturėjo ir negalėjo apie tai informuoti tyrimą atliekančių specialistų, nors tai galėjo turėti lemiamos įtakos tyrimų išvadoms. A. B. psichofiziologinį tyrimą atliko specialistai ne medikai, todėl sužinojus apie A. B. ligą, tyrimui turėjo būti pasitelktas medicinos specialistas, kuris būtų įvertinęs, ar tikslinga atlikti A. B. tokį tyrimą ir kada jį atlikti. Toks specialistas šiuo atveju nedalyvavo, todėl negalima atmesti galimybės, kad psichofiziologinio tyrimo išvadoms esminės įtakos turėjo A. B. psichologinė ir hipertenzinė būklė. Teisme specialistas L. K. paaiškino, kad negalima atlikti psichofiziologinio tyrimo, jei tiriamais turi šokinėjantį kraujo spaudimą. Šiuo atveju atliekant tyrimą nebuvo žinoma, koks A. B. kraujo spaudimas. Be to, specialistas L. K. paaiškino, kad tokie tyrimai negali garantuoti šimtaprocentinio tikslumo. Gynėjas atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad psichofiziologinis tyrimas buvo atliktas ne nepriklausomoje ekspertinėje įstaigoje, bet žinybinėje organizacijoje, kurioje atliekamas ir ikiteisminis tyrimas – Vidaus reikalų ministerijoje. Tyrimą atliekantys specialistai, suderinę su tyrėju, performuluoja užduodamus klausimus pagal tyrimui tinkamą ir atrinktą metodiką, gauna pirminę informaciją apie bylos fabulą ir tyrimo eigą, tiriamojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Todėl neatmestina, kad tokios informacijos turėjimas, esant esminiams momentams bei vienam institucijų žinybingumui, taip pat galėjo turėti įtakos psichofiziologinio tyrimo išvadoms. Dėl šių aplinkybių A. B. psichofiziologinio tyrimo išvados negalėjo būti pripažintos A. B. kaltę patvirtinančiu įrodymu.Nuteistojo J. Š. gynėjas advokatas Romanas Bareika apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendį J. Š. atžvilgiu pakeisti: J. Š. veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 5 ir 6 dalis, 25 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą (2000-09-26 redakcija) ir nuteisti jį laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Taikyti BK 62 straipsnio 4 dalį ir paskirtą bausmę sumažinti iki 6 metų. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, šią bausmę subendrinti su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. Š. pripažintas pavojingu recidyvistu. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes, nepagrįstai atmetė J. Š. parodymus, jog G. R. jam davė nurodymą pašalinti J. B., o G. R. parodymus, neigiant šią J. Š. nurodytą aplinkybę, vertino kaip patikimus, ir dėl to nepagrįstai pripažino J. Š. nužudymo organizatoriumi. Teismas neįvertino aplinkybės, kad G. R. nebuvo suinteresuotas sakyti teismui tiesą, nes tokiu atveju pats taptų kaltinamuoju šioje byloje. G. R. parodymai turi būti vertinami kritiškai. Jo teiginiai, jog jam nebuvo žinoma, kad jo grupuotės įtakos zonoje Visagine buvo nuteista grupė asmenų, platinusi narkotikus, įskaitant S. C. brolį D. C., yra neįtikinantys. Be to, akivaizdu, kad G. R. žinojo apie J. B. nužudymą, nes po nužudymo atvyko pasiimti J. B. turtą, paėmė iš J. Š. nužudytojo visureigį, liepė pastarajam jo vardu perrašyti J. B. butą, o S. C. liepė rasti garažą, į kurį surinktų visus J. B. turėtus automobilius. Šią aplinkybę teisme patvirtino ne tik J. Š., bet ir S. C.. Gynėjas taip pat teigia, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog J. Š. dėl grėsmės sau turėjo motyvą organizuoti J. B. nužudymą. Toks teiginys tėra prielaida, kurią teisme paneigė tiek A. B., tiek S. C.. Tokių duomenų, kad J. Š., S. C. ir A. B. tarėsi, kad reikia J. B. nužudyti, aptarinėjo nusikaltimo padarymo planą ir t. t., byloje nėra, to teisme nepatvirtino nei vienas iš nuteistųjų. Ta aplinkybė, kad J. Š., intuityviai jausdamas tarp S. C., A. B. ir J. B. augančią įtampą, dėl kurios jie gali bet kuriuo metu, atsiradus menkiausiai dingsčiai, realizuoti savo sumanymą, apsidrausdamas iškasė duobę miške, kad paslėpti lavoną, jei J. B. bus nužudytas, dar neapibūdina jo veiksmų kaip organizatoriaus, nes suinteresuotas J. B. nužudymu buvo ir davė dėl to nurodymus G. R.. J. Š. veiksmai šiuo atveju apėmė tyčią sukurstyti S. C. ir A. B. nužudyti J. B., o jiems jį nužudžius – padėti paslėpti lavoną. Todėl teismo išvada, kad J. Š. subūrė organizuotą grupę ir parengė nusikalstamą veiką, neatitinka tikrovės, o taip pat S. C. ir A. B. parodymų. Tai, kad J. Š. organizavo J. B. nužudymą, tėra pareigūnų tyrimo metu S. C. ir A. B. primesta versija. Iš jų pokalbių kameroje, kurie buvo užfiksuoti taikant procesines prievartos priemones, akivaizdu, kad J. Š. nebuvo organizatorius, nes apie jo veiksmus paskirstant vaidmenis, įrankių suieškojimą, nužudymo vietos bei laiko nustatymą ir kt., pokalbiuose net neužsimenama. Dėl šių aplinkybių J. Š. veiksmai kvalifikuotini ne pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, o pagal BK 24 straipsnio 5 ir 6 dalis. Tokių veiksmų, kuriuos teismas inkriminavo J. Š., jis neatliko. S. C. ir A. B. veiksmai J. B. nužudymo dieną vertinti daugiau kaip vykdytojo ekscesas, kurio J. Š. numatyti negalėjo ir jam nevadovavo. Jokio nužudymo plano, vaidmenų paskirstymo nebuvo, buvo tiesiog bendras neapibrėžtas pokalbis, kad reikia J. B. pašalinti, nes šis gali ir juos įduoti policijai. Niekas nieko neįpareigojo imtis drastiškų veiksmų, viskas įvyko spontaniškai, anksti rytą J. B. garaže, atsiradus menkiausiai dingsčiai tarp S. C. ir J. B.. Tai yra akivaizdūs bendrininkų grupės požymiai, bet ne organizuota grupė.Nuteistojo gynėjo teigimu, teismas taip pat nepagrįstai pripažino J. Š. pavojingu recidyvistu, nepagrįstai sureikšmino jo teistumus, be pagrindo apibūdino jį kaip socialiai pavojingą. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte nustatytas emociškai nestabilios asmenybės sutrikimas nebūdingas J. Š., sulaukusiam 40 metų. Šis sindromas buvo būdingas jo jaunam amžiui, kai tik formavosi asmenybė. Jis pirmą kartą nusikalto padarydamas chuliganizmą 1992 metais, būdamas vos 16 metų, antrą nusikalstamą veiką – vagystę – padarė 1996 metais, vos sulaukęs pilnametystės. Ir tik būdamas 20 metų neblaivus padarė labai sunkų nusikaltimą – kompanijoje nužudė žmogų ir buvo nuteistas 15 metų laisvės atėmimo. Atliko paskirtą bausmę 2013 metais. Nuo 2003 metų iki 2014 metų J. Š. nebuvo nusikaltęs, atlikinėjo bausmę, po to dirbo, įkūrė savo bendrovę, rūpinosi šeima ir mažamete dukrele. Tačiau dėl to, kad 2004 metais, po J. B. nužudymo, J. Š. prarado jam platinimui perduotas ekstazio tabletes ir liko skolingas „Smauglių“ grupuotei, 2014 metais buvo priverstas vėl užsiimti narkotikų platinimu, kad atiduotų skolą ir taip išvengtų nemalonumų sau bei šeimai. Dėl šių aplinkybių, gynėjo teigimu, J. Š. psichologinė charakteristika ta prasme, kurią nurodo teismas, neturėtų būti siejama su jo pavojingumu visuomenei, pripažinti jį pavojingu recidyvistu nebuvo teisinio pagrindo. Apeliantas pažymi, kad J. Š. davė parodymus, kurių pagrindu buvo surastas J. B. lavonas, nustatyti nusikaltimo vykdytojai. Tačiau teismas į aplinkybę, kad nuteistasis prisipažino ir suteikė pareigūnams itin svarbią bei vertingą informaciją apie buvusio Smauglių grupuotės vadeivos G. R. nusikalstamus veiksmus nužudant J. B., neatsižvelgė. Gynėjo nuomone, šiuo atveju įvertinus pirmiau aptartų aplinkybių visumą ir sistemiškai aiškinant BK 1, 39¹, 54, 62 straipsnių nuostatas, yra pagrindas J. Š. sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras atsiliepimuose į nuteistojo S. C., nuteistojo A. B., jo gynėjo advokato E. Staponkaus, nuteistojo J. Š. gynėjo advokato R. Bareikos apeliacinius skundus prašo juos atmesti.Prokuroras nurodo, kad S. C., J. Š. ir A. B. už J. B. nužudymą veikiant organizuota grupe nuteisti pagrįstai, J. Š. pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos organizatoriumi. Tinkamai išspręstas byloje pareikštas civilinis ieškinys. Organizuotos grupės egzistavimas, pasak prokuroro, įrodytas byloje nustatytomis aplinkybėmis, nuteistųjų parodymai šioje dalyje vertintini kritiškai dėl jų suinteresuotumo. Bendrininkavimą organizuotoje grupėje įrodo tai, kad buvo iš anksto paruošta duobė paslėpti nužudytojo J. B. kūną, į garažų masyvą, kuriame buvo suduoti smūgiai J. B., buvo pasikviestas J. Š.. Po to, nuteistieji, veikdami pagal nuosprendyje aprašytą veiksmų eigą, atliko veiksmus susijusius su kūno paslėpimu užkasant miške. Būtent šiuo momentu ypač išryškėja veiksmų pasiskirstymas, kuomet stebima aplinka prie miško, kad niekas nepastebėtų nužudytojo kūno užkasimo. Be to, buvo sukurta versija, kad nužudytasis išvyko iš Lietuvos. Kadangi veiką padarė organizuota grupė, aplinkybė kieno suduoti smūgiai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, neturi reikšmės. Teismas A. B. aiškinimą, kad jis buvo tik nusikaltimo liudytojas, bet ne jo vykdytojas, byloje surinktų įrodymų viseto kontekste pagrįstai įvertino kaip šio nuteistojo galimai iš anksto apgalvotą gynybos versiją. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad teismas vadovavosi ne vien tik psichofiziologinio tyrimo išvadomis, bet vertino ir kompetentingų specialistų (L. K. bei R. S.) paaiškinimus apie taikytas metodologijas bei kitus reikšmingus šio tyrimo aspektus, įskaitant ir tai, kokią reikšmę tyrimo rezultatams turėjo A. B. sveikatos sutrikimai. Be to, šių tyrimų rezultatus teismas vertino visų byloje surinktų duomenų kontekste, nesuteikdamas jiems išskirtinės reikšmės. Prokuroras taip pat nurodo, kad nuteistojo S. C. apeliacinio skundo argumentai dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės yra nepagrįsti. Nors nuo nužudymo praėjo daugiau negu 12 metų, tačiau asmenys, padarę nusikalstamą veiką, buvo nustatyti prieš dvejus metus. Taigi, baudžiamasis procesas nuteistųjų atžvilgiu neperžengė laiko ribos, kuri leistų pagrįstai teigti apie pernelyg ilgą proceso eigą ir lemtų bausmių švelninimą. Be to, tyrimo trukmę lėmė ir tai, kad buvo tikrinamos vieno iš nuteistųjų nurodytos klaidingos įvykio versijos.Prokuroras pažymi, kad BK 39¹ straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos asmenims, kurie dalyvavo organizuotoje grupėje ar nusikalstame susivienijime, išskyrus kai asmenys buvo organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo organizatoriai ar vadovai arba kai asmenys dalyvavo tyčia nužudant. J. Š. buvo nužudymo organizatorius. Be to, dalį aplinkybių dėl išankstinio susitarimo, organizuotos grupės, pastarasis neigė, tyrimo pradžioje bandė suklaidinti tyrimą atlikusius pareigūnus, todėl šiuo atveju nėra aktyvaus padėjimo atskleisti organizuotos grupės veiką, o tokia sąlyga numatyta minėto straipsnio pirmojoje dalyje. Dėl paminėtų aplinkybių taikyti J. Š. BK 39¹ straipsnio nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindo. Teismas įvertinęs visas aplinkybes, taip pat priėmė pagrįstą sprendimą, vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, pripažinti J. Š. pavojingu recidyvistu, nes tam yra visos sąlygos. BK 62 straipsnio 4 dalies taikymas nuteistajam J. Š. nebūtų pagrįstas ir teisėtas, kadangi pastarasis ikiteisminio tyrimo metu nedavė nuoseklių parodymų, o pradžioje netgi klaidino pareigūnus, pateikdamas išgalvotas įvykių versijas bei nurodydamas visai kitus asmenis, tariamai įvykdžiusius J. B. nužudymą. Nužudymas buvo įvykdytas ir tai įvyko dėl J. Š. nuolatinių aktyvių veiksmų, pastarojo vaidmuo nužudant nebuvo antraeilis, jis buvo šios veikos organizatorius ir aktyviai siekė, kad ji būtų įvykdyta.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis S. C. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo S. C. apeliacinį skundą. Nuteistasis A. B. ir jo gynėjas prašė tekinti jų apeliacinius skundus. Nuteistasis J. Š. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo J. Š. gynėjo apeliacinį skundą. Nukentėjusioji-civilinė ieškovė Al. B. ir prokuroras prašė nuteistųjų bei jų gynėjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo S. C., nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Edvardo Staponkaus, nuteistojo J. Š. gynėjo advokato Romano Bareikos apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje, apygardos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistųjų ir jų gynėjų apeliaciniuose skunduose. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, iš naujo įvertinusi byloje surinktus bei apygardos teismo ištirtus ir skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą ir papildomai apklaususi nuteistuosius A. B., S. C. ir J. Š., ištyrusi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gautą S. C. teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės aktą (2017-04-12 – 06-14 Nr. 79TPK-10/2017), teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai nuteistuosius A. B., S. C. ir J. Š. pripažino kaltais tyčia nužudžius kitą žmogų dėl jo piliečio pareigų vykdymo, teisingai nustatė šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pagrįstai J. Š. pripažino nusikalstamos veikos organizatoriumi, o S. C. ir A. B. – vykdytojais.Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tas, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-63-697/2017, 2K-76-1073/2018 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas esminių šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų nepadarė.Bylos duomenimis, 2005 m. kovo 3 d. pagal O. M. pareiškimą Visagino policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dingusio be žinios J. B. (t. 1, b. l. 1-2). 2013 m. balandžio 24 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuroro nutarimu šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (t. 1, b. l. 10). Panevėžio apygardos vyriausiosios prokurorės 2014 m. gruodžio 10 d. nutarimu minėtas 2013 m. balandžio 24 d. nutarimas buvo panaikintas ir ikiteisminis tyrimas atnaujintas, gavus informaciją, kad J. Š. galimai yra prisidėjęs prie J. B. nužudymo, galimai žino šio asmens dingimo aplinkybes ir gali jas nurodyti (t. 1, b. l. 16). Ikiteisminio tyrimo metu atlikus J. Š. nurodytos įvykio vietos, esančios Gražutės regioniniame parke, Ignalinos r., Dūkšto sen., prie Paberžuonės viensėdžio, apžiūrą, buvo rasti 1,5 metro gylyje užkasti žmogaus, kaip vėliau nustatyta – dingusio J. B. – palaikai, po jo kaukole rasta polipropileninė virvė (2014 m. gruodžio 11 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvados dėl įvykio vietoje rastų palaikų bei Al. B. kraujo DNR, taip pat įvykio vietoje paimto dirvožemio bei rastos virvės ir juostelės tyrimo, t. 1, b. l. 125-135, 148-152, 183-189). Iš 2015-01-26 teismo medicinos specialisto išvados Nr. pM 1/15 (01)-M 1707/14(01) matyti, kad J. B. mirties priežastis nenustatyta dėl jo vidaus organų suirimo-supuvimo. Tačiau palaikų tyrimo metu buvo rasti šie kaulų lūžiai: kairės mentės lūžis, susiformavęs nuo smūgio kietu buku daiktu (toks lūžis galėjo įvykti traumuojant (smūgiuojant, spaudžiant) vidinį kraštą viršutinėje dalyje), vertintinas nesunkiu sveikatos sutrikdymu; kairio skruostikaulio ir viršutinio kairiojo žandikaulio lūžiai, padaryti kietu buku daiktu, kurio traumavimo savybės neužsifiksavo (šis lūžis įvyko traumuojant (smūgiuojant) kairio skruosto sritį), vertintini nesunkiu sveikatos sutrikdymu; įspaustinis dešinio momenkaulio lūžis, padarytas kietu buku ribotu, turėjusiu briauną, daiktu, traumuojant (smūgiuojant) dešinio momens sritį, galimai iš nukentėjusiojo nugaros, vertintinas sunkiu sveikatos sutrikdymu; kaktikaulio lūžis, susiformavęs traumuojant (smūgiuojant) kietu plokščiu paviršiumi, kurio viena kraštinė buvo tiesi su neišreikšta krašto briauna, kaktos kairę pusę galimai iš nukentėjusiojo priekio, vertintinas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Šie kaulų lūžiai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, t. y. 2004 m. spalio-lapkričio mėnesį, suduodant smūgius kojomis ir lazda. Kaulu lūžiai padaryti keturiais trauminiais poveikiais, sužalojimai būdingi padaromiems kitam asmeniui suduodant smūgius ir nebūdingi griuvimo ar kritimo metu padaromiems sužalojimams. Mentės lūžis nukentėjusiojo sąmones būklei ir savarankiškų veiksmų atlikimo galimybei įtakos neturėjo, tuo tarpu po bet kurio kito trauminio poveikio, kurio metu padaryti kaukolės skliauto ir pamato bei veido kaulų lūžiai, nukentėjusysis galėjo prarasti sąmonę, nes jų padarymo metu galėjo būti pažeistos smegenys. Praradęs sąmonę nukentėjusysis negalėjo atlikti sąmoningų veiksmų (judėti, kalbėti, gintis). Morfologinių požymių, kuriais galima būtų nustatyti, ar J. B. buvo užkastas gyvas, ar miręs, nerasta. Atsakyti, kiek laiko jis galėjo gyventi po kūno sužalojimų padarymo, nėra galimybės (t. 1, b. l. 169-172).Nuteistasis J. Š. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad J. B. nužudymo neorganizavo, tik sukurstė kitus nuteistuosius ir padėjo jiems paslėpti J. B. kūną. Nuteistasis parodė, kad 2000 metais atlikdamas bausmę buvo įtrauktas į „Smauglių“ grupuotę. Kai 2003 metų pavasarį buvo paleistas iš pataisos namų, ėmė verstis prekyba narkotikais, kuriuos jam tiekė minėtos nusikalstamos grupuotės nariai. Po kurio laiko kažkas iš pažįstamų pasiūlė jam dirbti su J. B., kuris veždavo narkotikus (ekstazį, heroiną) į Baltarusiją. Taip jie pradėjo dirbti kartu, tačiau vieno susitikimo metu „Smauglių“ grupuotės lyderis G. R. pasakė, kad J. B. yra išdavikas, kad per jį suėmė jo draugus, suims ir juos visus, bei liepė spręsti šią problemą. Tiesiogiai nurodymo nužudyti J. B. G. R. nedavė, tačiau pasakė „nėra žmogaus, nėra problemos“. Šiuos žodžius suprato, kad J. B. reikia likviduoti. Jis pats to daryti nenorėjo, nes buvo paleistas lygtinai, ir galvojo, kaip tai įvykdyti. Tuo metu J. B. dar užsiėmė ir automobilių remontu, prekiavo autodetalėmis, nes jam kaip priedanga buvo reikalinga legali veikla. J. B. garaže dirbo S. C. ir A. B.. Jis pats bendravo su S. C., nes pastarojo brolis D. C. buvo jo draugas. Su A. B. susipažino J. B. garaže. Apie savo ir J. B. nelegalią veiklą S. C. ir A. B. nieko nesakė. Matydamas, kad santykiai tarp S. C. ir J. B. yra įtempti (J. B. buvo įžūlus, todėl tarp jų nuolat kildavo problemų), pasakė S. C. ir A. B., kad visus išdavė ir į kalėjimą pasodino būtent J. B.. Matydamas, kad įtampa auga, kėlė ją dar labiau. Daugiau bendravo su S. C., nes kaip tik tuo metu pastarojo brolis buvo įkalintas, vis kartojo šiam, kad jo brolis laikomas kalėjime dėl J. B.. A. B. neturėjo priežasties pykti ant J. B., bet jis kalbėjo bei kėlė įtampą ir prie jo. Jam nebuvo svarbu, kuris susipyks su J. B., jam buvo svarbu padaryti tai, ką jam liepė, priešingu atveju pačiam kiltų didelių problemų. Pastebėjęs, kad santykiai tapo pakankamai įtempti, pagalvojo, kad gal pavyks įgyvendinti sumanymą. Tuomet kartu su S. C. nuvažiavo į mišką. S. C. liko laukti atokiau ir, jo prašymu, stebėjo, kad niekas nepamatytų. Jis pats nuvažiavo toliau ir iškasė duobę, nes pagalvojo, kad anksčiau ar vėliau jos prireiks. Ar sakė S. C., kad kas duobę, neprisimena. Kitos dienos ryte jam paskambino ir pasakė, kad jis greičiau atvažiuotų į J. B. garažą. Skambino S. C. arba A. B., tiksliai neprisimena. Kai nuvažiavo į garažą, J. B. jau gulėjo, buvo be gyvybės ženklų, jam ant galvos buvo uždėtas maišas, matėsi kraujas. Tuomet jie įkėlė J. B. kūną į jo automobilio bagažinę ir dviem automobiliais nuvažiavo į tą patį mišką. A. B. paliko prie asfaltuoto kelio ir nuvažiavo toliau. S. C. liko stebėti prie miško keliuko, o jis nuvažiavo toliau, užkasė J. B., po to visi kartu grįžo į miestą. Dar pakeliui, užmiestyje, sudegino J. B. drabužius. Vėliau apieškojo ir sutvarkė J. B. garažą, tačiau nei pinigų, nei narkotikų jame nerado. Buvo nuvykę ir į J. B. butą, tačiau ten taip pat nieko nerado. Dabar jau neprisimena, ką jam pasakojo S. C. ir A. B. apie tai, kaip buvo nužudytas J. B.. Be to, smulkiai šių aplinkybių jie neaptarinėjo, todėl jam nėra žinoma, kas kokį smūgį sudavė. Visa tai įvyko maždaug dviejų savaičių bėgyje nuo to momento, kai kilo mintis nužudyti J. B.. Jau po įvykio susitikęs Vilniuje su reikiamais žmonėmis, šiems pasakė, kad viską padarė, tačiau negali rasti pinigų. Vėliau, kito susitikimo Visagine metu, G. R. pasakė, kad jis per daug naudojasi jo vardu ir kad per mėnesį turi sumokėti 50 000 Lt, priešingu atveju S. C. brolis, kuris tuo metu kalėjo, turės problemų. Po to G. R. liepė nuvežti jį į Vilnių. Ten pagrasino ir liepė atiduoti skolą už tabletes, kurias jis buvo davęs J. B.. Liepė perrašyti J. B. butą, automobilius, skolą liepė atiduoti per mėnesį, grasino susidoroti su šeima, be to, pasiėmė J. B. visureigį. Grįžęs į Visaginą kartu su S. C. ieškojo J. B. automobilių, nes tai buvo jų bendra problema. G. R. žmonėms jis pats perdavė du automobilius. Bandė įkalbėti J. B. žmoną perrašyti butą, bet ji atsisakė. Pinigų, kuriuos pastaroji vėliau rado bute, jam taip pat nedavė. Supratęs, kad nesugebės grąžinti skolos, bijodamas, kad gali blogai baigtis, kartu su šeima išvyko į Rusiją. Po metų grįžo, nes baigėsi vizos galiojimo laikas. Grįžęs atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Išėjęs iš laisvės atėmimo vietos turėjo atidirbti už negrąžintą skolą, dėl to vėl pradėjo prekiauti narkotikais (t. 7, b. l. 177, t. 8, b. l. 28-31). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu šis nuteistasis kitaip aiškino apie byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes. Apklaustas kaip įtariamasis 2014 m. gruodžio 12 d., 17 d. ir 2015 m. sausio 30 d. J. Š. parodė, kad J. B., su kuriuo jį siejo nelegalus narkotikų verslas, buvo nužudytas jo akivaizdoje, netoli Visagino miesto, šalia degalinės „Levena“, kur „Smauglių“ grupuotės narys vardu R. šį sumušė, suduodamas smūgius lazda. Kaip suprato, J. B. buvo sumuštas už tai, kad kažką išdavė. Jis pats smūgių J. B. įvykio metu nesudavė, tik, R. pareikalavus, kartu su žuvusiuoju atvažiavo į minėtą įvykio vietą, o po nužudymo, vėl gi R. nurodymu, kartu su šiuo įkėlė J. B. kūną į automobilį, nuvežė jį į mišką ir ten užkasė. Visus šiuos veiksmus atliko iš baimės, kad bus susidorota ir su juo (t. 4, b. l. 73-74, 76-78, 88-94). 2015 m. kovo 23 d. apklausos metu J. Š. parodymus pakeitė, nurodydamas, kad ankstesnių apklausų metu, nenorėdamas išduoti savo draugų S. C. ir A. B., be to, norėdamas atkeršyti „Smauglių“ grupuotei už sugadintą gyvenimą, davė melagingus parodymus. Šios apklausos, kurią atliko ikiteisminio tyrimo pareigūnas, metu, taip pat 2015 m. kovo 26 d. vykusios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu J. Š. pripažino, kad organizavo J. B. nužudymą. Nuteistasis parodė, kad tuo metu jis Visagino mieste platino narkotikus, kuriuos gaudavo iš „Smauglių“ grupuotės, veikiančios Vilniuje. 2004 m. vasarą per vieną iš „Smauglių“ grupuotės narių, kuriam J. B. remontavo automobilį, susipažino su juo. Vėliau pasiūlė J. B. vežti narkotikus į Baltarusiją ir šis sutiko. Jis perduodavo J. B. narkotikus, o pastarasis kartu su jo garaže dirbusiais S. C. ir A. B. veždavo narkotikus į Baltarusiją, ten juos parduodavo ir parveždavo pinigus. 2004 m. spalio mėnesio pabaigoje ar lapkričio mėnesio pradžioje jam paskambino G. R. ir pakvietė susitikti. Susitikimo metu G. R. pasakė, kad J. B. jo – J. Š. – draugų D. C. ir An. B. atžvilgiu davė nenaudingus paaiškinimus, susijusius su narkotikų platinimu, papriekaištavo jam, kad į narkotikų platinimą įtraukė išdaviką ir liepė spręsti šią problemą. Supratęs, kad J. B. reikia nužudyti, kad šis neišduotų ir jų visų, dar tą pačią ar kitą dieną susitiko su S. C. ir A. B.. Šiems papasakojo, kad J. B. išdavė D. C. bei kitus narkotikais prekiaujančius asmenis, yra pavojus, kad gali išduoti ir juos, todėl reikia jį nuteisti, t. y. nužudyti, ką S. C. su A. B. konkrečiai ir suprato, nes žodžio „nužudyti“ niekas jų tarpe nevartoja. Taip pat jis pasakė, kad asmeniškai J. B. nežudys, nes tik grįžo iš kalėjimo, kur atliko bausmę už nužudymą. S. C. ir A. B. sutiko padėti nužudyti J. B.. Po to jie visi dar kelis kartus buvo susitikę, tarėsi, kaip galima geriau tai padaryti. Iš pradžių galvojo nušauti, bet apsigalvojo, nes tai būtų sukėlę daug triukšmo. Po to tarėsi nuvežti už miesto ir nužudyti, bet konkrečiai taip ir nesusitarė kada ir kokiomis aplinkybėmis nužudys J. B., tačiau nusprendė, kad pastarąjį nužudys ir nuvežę į mišką užkas. Nužudymo planą aptarė prieš kelias dienas iki įvykio. Tuomet jis su S. C. pasiėmė kastuvus, nuvažiavo į mišką, ten surado tinkamą vietą ir abu iškasė duobę bei paruošė vietą lavonui paslėpti. Po to laukė, kada S. C. ir A. B. pasitaikys tinkamas momentas nužudyti J. B.. Gal jau kitą dieną anksti ryte jam iš J. B. telefono numerio paskambino S. C. ir pasakė, kad viskas, kad atvažiuotų. Suprato, kad J. B. jau nužudytas, ir tuojau pat nuvažiavo į pastarojo garažą. Atvažiavęs į garažą, pamatė gulintį J. B.. Jo galva buvo visa kruvina, drabužiai taip pat, ant grindų daug kraujo. S. C. su A. B. jam paaiškino, kad J. B. užmušė sunkiu metaliniu įrankiu. Tuomet visi trys įkėlė J. B. kūną į jo automobilio bagažinę. Jis pats sėdo už šio automobilio vairo, S. C. šalia jo, o A. B. vairavo jo automobilį. Visi kartu nuvyko į mišką, kur jau iš anksto buvo iškasta duobė. Jis su S. C. nuvežė lavoną prie duobės ir jį užkasė, o A. B. stebėjo aplinką prie pagrindinio kelio (t. 4, b. l. 100-102, 110-113). Vėliau, 2016 m. gegužės 13 d., apklaustas kaip įtariamasis J. Š. įvykių aplinkybes vėl ėmė aiškinti kiek kitaip – jis nurodė, kad į narkotikų verslą buvo įtraukęs tik J. B., o ką darė S. C. ir A. B., kuo užsiėmė su J. B., jis nesidomėjo ir nežinojo. Į nužudymą juos įtraukė todėl, kad S. C. turėjo stipresnį motyvą nužudyti J. B., kuris išdavė jo brolį (t. 4, b. l. 174-175). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis J. Š. paaiškino, kad teisingus parodymus davė teisiamojo posėdžio metu, tačiau tuo pačiu pripažino, kad pokalbis apie J. B. nužudymą tarp jo ir S. C. su A. B. buvo, jie kalbėjo, kad reikia J. B. nubausti, tarėsi, kaip geriau tai padaryti, tik šios kalbos, pasak J. Š., buvo daugiau fantazijos, o ne kažkoks konkretus planas ir susitarimas nužudyti (t. 9, b. l. 202-207).Nuteistasis S. C. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jokio organizavimo ir išankstinio susitarimo nebuvo, jis dalyvavo jam inkriminuojamame nusikaltime, tačiau pats asmeniškai J. B. nežudė. Nuteistasis parodė, kad su J. B. susipažino 2003 metais, po to, kai jo brolis buvo sulaikytas už prekybą narkotikais. J. B. atvažiavo į jo namus ar į darbą, sakė, kad yra problemų su broliu, kad reikia padėti. Po to jie pradėjo bendrauti. Taip pat J. B. jį supažindino su J. Š. ir A. B.. Įvykio dienos išvakarėse jam paskambino J. B. ir pasiūlė iš ryto važiuoti į Baltarusiją cigarečių. J. B. vertėsi cigarečių, taip pat spirito kontrabanda. Jis sutiko ir ryte kartu su J. B. nuvažiavo į pastarojo garažą. Dar važiuojant automobiliu tarp jo ir J. B. kilo ginčas dėl pinigų, nes jis apie 4 mėnesius dirbo pas J. B., šis vis žadėjo sumokėti už darbą, bet savo pažado taip ir neištesėjo. Automobilyje tarp jų kilo žodinis konfliktas, o kai išlipo prie garažo, jų ginčas peraugo į peštynes, t. y. jie susistumdė. Pamena, kad J. B. ėmė jį smaugti, net akyse aptemo. Tuomet jis šūktelėjo A. B., kuris taip pat buvo atvykęs į garažą, kad jam padėtų. A. B. iš nugaros gal ir sudavė J. B. ranka ar kokiu daiktu, bet jis to nematė. Sudavė gal du kartus, bet tiksliai nežino. Ar turėjo A. B. rankose kokį metalinį daiktą, ar neturėjo, negali pasakyti, nes nematė, neprisimena. Kai A. B. sudavė, J. B. nenukrito, bet kai J. B., smaugdamas jį, šiek tiek atleido, jis stumtelėjo pastarąjį nuo savęs ir šis nugriuvo ant kažkokių garaže buvusių metalinių daiktų. Kas vyko po to, neprisimena, lyg tai A. B. paskambino J. Š., kad atvažiuotų. J. Š. atvažiavo, pasakė, kad reikia įkelti J. B. į jo automobilio bagažinę. Kokios būklės tuo metu buvo, t. y. gyvas, ar ne, nežino, tačiau jo galva buvo sužeista, kraujavo. Kodėl nusprendė išvežti J. B., negali prisiminti, į ligoninę nevežė gal todėl, kad išsigando. Ar J. B. apdengė kuo, neprisimena, gal rankas surišo. J. B. automobilį vairavo jis pats, A. B. važiavo šalia jo. J. Š. važiavo savo automobiliu ir rodė kelią. Nuvažiavo į tą pačią vietą, kur prieš kurį laiką iki įvykio jis buvo atvažiavęs su J. Š. ir jo laukė bei turėjo šiam paskambinti, jei kas važiuotų. Ką J. Š. veikė tą kartą, nežino, nesidomėjo. Įvykio dieną kiek pavažiavę mišku sustojo, ten liko A. B.. Kiek pavažiavus išlipo ir jis, o J. Š. nuvažiavo toliau. Grįžo pastarasis maždaug po 20 min., paėmė juos visus ir grįžo į miestą. Apie tai, kur padėjo J. B., J. Š. nieko nepasakojo, bet jis suprato, kad J. B. kūną paslėpė miške. Kad J. Š. buvo iš anksto iškasęs duobę, jis nežinojo. Kiek prisimena, vežant J. B. automobiliu, pastarasis atsipeikėjo, judėjo, leido garsus. Jis pats tuo metu buvo streso būsenos, be to, koncentravosi į kelią, todėl daugiau nieko negali apie tai pasakyti. Įvykio dieną tarp jo ir J. B. kilęs konfliktas nebuvo iš anksto suplanuotas, jis kilo dėl įtemptų jų tarpusavio santykių. Prieš įvykį tokios kalbos, kad reikia su J. B. užbaigti, nebuvo. Tik J. Š. nuolat kartodavo, kad J. B. dirba policijai ir kad jo brolis D. C. įkliuvo pareigūnams per J. B.. Tai J. Š. sakydavo piktai, nekultūringai, tačiau tokios kalbos, kad reikia užmušti, nebuvo. Mieste taip pat sklido kalbos, kad J. B. dirba policijai, kiti žmonės jo net klausinėjo, kodėl jis bendrauja su J. B., kuris prisidėjo prie jo brolio nuteisimo. Tiksliai nežino, ar J. B. pats vertėsi narkotikais, bet kartą jo namuose, šaldiklyje matė paketą, kuriame tikriausiai buvo narkotikai. Paklausus apie tai J. B., jis nieko neatsakė. A. B. jis pasakė, ką matė pas J. B., o A. B. išsakė mintį, kad gal J. B. planuoja pasodinti ir jį – S. C., bei kitus. Tuo metu jis taip ir galvojo, kad J. B. surenka žmonių grupę – jį, J. Š., A. B. – kurią planuoja perduoti policijai, tačiau dėl to nežudė, tai buvo tik jų prielaidos, konkrečių faktų nebuvo. Jau po J. B. nužudymo J. Š. sakė, kad padėtis bloga, kad reikia surinkti J. B. daiktus bei automobilius ir atsiskaityti, nes kitaip jį patį gali pribaigti. Tuomet jie ieškojo garažo, kuriame buvo automobilis. Taip pat buvo pokalbis su G. R., kurio metu šis jam – S. C. – liepė sumokėti pinigus, jei nori, kad broliui kalėjime nieko neatsitiktų. Kitą dieną po įvykio važiavo į J. B. garažą ir ten valė kraują. Taip pat kitą dieną po įvykio buvo nuvykę į J. B. butą, ten J. Š. gal kažko ieškojo. Po to visi susitarė sakyti, kad J. B. išvyko į Vokietiją. Kodėl A. B. teigia, kad smūgius J. B. sudavė jis, nežino. (t. 7, b. l. 177, t. 8, b. l. 13-15). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis S. C. nurodė iš esmės analogiškas byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes (t. 9, b. l. 182-183). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu S. C. kitaip aiškino kai kurias byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes. 2015 m. rugsėjo 16 d. apklaustas kaip įtariamasis jis parodė, kad J. Š. sužinojo, jog jam, kaip ir kitiems Visagine narkotikus platinusiems asmenims, gresia sulaikymas, nes J. B. išdavė jį policijos pareigūnams. Po kurio laiko, jiems kartu geriant alų, J. Š. užsiminė, kad reikia J. B. pašalinti. Konkrečiai nepasakė, kad nužudyti, tačiau žodį pašalinti jis – S. C. – suprato būtent taip. Tame pokalbyje dalyvavo ir A. B., tačiau konkretaus pokalbio apie nužudymą, jokio plano ir vaidmenų pasiskirstymo nebuvo. Dėl praėjusio ilgo laiko tarpo tiksliai visko neprisimena, bet mano, kad A. B. tiksliau žinojo, ką reikia daryti. Jokio konkretaus susitarimo nebuvo, o gal jis neprisimena to pokalbio, todėl negali paaiškinti, bet jo – S. C. vaidmuo nužudyme buvo toks, kad J. B. juo pasitikėjo ir nieko neįtartų apie jam gresiantį pavojų. Vieną dieną 2004 m. spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje, apie 7 val. ryto, kaip įprasta, kai važiuodavo į Baltarusiją, jis, A. B. ir J. B. pastarojo visureigiu nuvažiavo į jo garažą, iš kur reikėjo paimti kitą automobilį ir važiuoti į Baltarusiją. Jis negali paaiškinti, kaip viskas vyko, bet tada jis jau žinojo, kad J. B. iš savo garažo niekada nebegrįš, nors ar prieš tai buvo kažkoks pokalbis, jis neprisimena. Privažiavus prie garažo A. B. liko lauke prie automobilio, o jis su J. B. ketino užeiti į garažą, bet jau ant slenksčio susipyko. Jis ėmė priekaištauti J. B., kad šis nemoka jam už darbą, jie pradėjo ginčytis, po to susistumdė, sugriebę už rūbų apykaklės, ėmė smaugti vienas kitą. Tuo metu, kai jie stumdėsi, A. B. kažkaip užėjo į garažą ir, priėjęs J. B. iš už nugaros, kažkokiu metaliniu daiktu, panašiu į plaktuką, sudavė pastarajam per galvą. Po pirmo smūgio J. B. nenukrito, tuo metu jie dar laikė vienas kitą sugriebę, stovėdami vienas priešais kitą. Tuomet A. B. sudavė J. B. dar du kartus per galvą. Po paskutinio smūgio J. B. jo rankose suglebo, o kai jis, išsigandęs paleido, šis nugriuvo ant žemės, galva atsitrenkdamas į kažkokį metalą, gulintį ant žemės. Tiksliai į kurias vietas buvo suduoti smūgiai J. B., jis negali nurodyti, bet lyg tai visi į pakaušį. J. B. nukritus, po kurio laiko jam iš galvos ėmė sunktis kraujas, jo buvo labai daug. Jokių veiksmų J. B. jau neatliko, nejudėjo, iš to suprato, kad mirė. Kiek prisimena, nužudytajam ant galvos užmovė kažkokį šiukšlių maišą, nes buvo daug kraujo, ar tai kažką patiesė J. B. automobilio bagažinėje, kur jį ir įkėlė. Viską darė visi kartu su J. Š., kurį telefonu iškvietė A. B., bet kokius konkrečiai veiksmus kiekvienas jų atliko, neprisimena. Prieš įkeliant nužudytąjį į automobilį, dar iškraustė jo kišenes, paėmė lyg tai raktus ir telefoną. Kur padėjo šiuos daiktus, neprisimena. Galėjo būti, kad garaže jie jį nurengė, bet tiksliai taip pat neprisimena (t. 5, b. l. 142-146). Iš esmės analogiškas aplinkybes S. C. nurodė ir apklaustas 2015 m. rugsėjo 18 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šios apklausos metu jis paaiškino, kad ankstesnės apklausos metu davė teisingus parodymus ir patvirtino, kad J. B. buvo nužudytas dėl to, jog bendradarbiavo su policija. J. Š. tuo metu prekiavo narkotikais, o J. B. tokią informaciją pranešdavo policijai, nors ir pats užsiėmė nelegalia veikla – spirito, cigarečių, degalų kontrabanda. J. Š. sužinojo, kad dėl J. B. teikiamos informacijos policijai jam gresia suėmimas, todėl sprendė, kaip atsikratyti J. B., kad šis netrukdytų jo veiklai. Jis pats nujautė, kad J. B. planuoja policijai perduoti dar ir jį su A. B. bei taip gauti sau naudos – toliau be kliūčių verstis kontrabanda. Kaip jie visi priėmė sprendimą nužudyti neprisimena, tačiau tai organizavo J. Š., o dalyvavo jis ir A. B.. J. Š. išsakė mintį, kad reikia J. B. pašalinti. Konkrečiai detalių, kaip nužudys, neaptarinėjo, bet suvokė, kad nužudys J. B.. Be to, šios apklausos metu S. C. dar kartą patvirtino, kad jam susistumdžius su J. B. ir laikant šį sugriebus už apykaklės, A. B. sudavė nukentėjusiajam tris smūgius metaliniu daiktu (plaktuku ar nedideliu kaltu) ir kad J. Š. atvykus į garažą J. B. jau buvo negyvas, abejonių, kad šis miręs, nekilo, nebuvo jokių gyvybės ženklų. Taip pat S. C. parodė, kad dar iki įvykio žinojo, jog J. Š. miške, į kurį vežė J. B. kūną, buvo iškasęs duobę. Jis pats tą kartą buvo kartu su šiuo ir stebėjo, kad niekas neatvažiuotų. Jei įvykio dieną J. Š. nebūtų atvykęs į garažą, jis pats apytiksliai žinojo, kur vežti kūną (t. 5, b. l. 151-156). Tokius savo parodymus S. C. iš esmės patvirtino ir tikrinant parodymus vietoje, tik šio procesinio veiksmo metu, kaip ir vėliau vykusių akistatų su J. Š. ir A. B. metu, jau ėmė teigti, kad įvykio dieną eidamas į J. B. garažą nenumanė, kas gresia J. B., nežinojo, kad J. Š. dar prieš įvykį miške, į kurį jie kartu buvo nuvykę, buvo iškasęs duobę (t. 4, b. l. 183-187, t. 5, b. l. 161-164, t. 6, b. l. 181-185).Nuteistasis A. B. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad J. B. nežudė, tik tapo atsitiktiniu byloje nagrinėjamo įvykio liudininku. Jis parodė, kad J. B. pasiūlius, pradėjo dirbti pas jį garaže. Kurį laiką jie kartu remontavo ir pirko automobilius, taip pat važiuodavo į Baltarusiją pirkti kuro. Po kurio laiko sužinojo, kad J. B. veža iš Baltarusijos spiritą. Konfliktinės situacijos su J. B. kildavo visiems, jam taip pat. Jis buvo prisiėmęs atsakomybę už savo merginą, kuri sudaužė J. B. automobilį, todėl kurį laiką važinėjo su pastaruoju į Baltarusiją ir nereikalaudavo už tai pinigų. Su laiku skolą išmokėjo, bet J. B. manė kitaip, sakė, kad jis jam skolingas iki gyvenimo pabaigos. Jie ilgai pykosi dėl pinigų, J. B. atsiskaitydavo už darbą nesąžiningai, todėl nusprendė su juo nebendrauti. Tai buvo maždaug prieš 4-6 mėn. iki įvykio. Netrukus iš Italijos grįžo S. C., bet jis ir su šiuo dar ilgai nebendravo, vėliau dar sužinojo, kad S. C. neigiamai apie jį atsiliepia. Netrukus paaiškėjo, iš kur toks neigiamas požiūris: aplinkybė, kad jis atsisakė dirbti ir bendrauti su J. B., turbūt užgavo pastarojo ambicijas ir jis ėmė visiems sakyti, kad A. B. yra blogas žmogus. Po kurio laiko susitikęs su J. B. ir S. C. viską išsiaiškino ir vėl sutiko važiuoti su J. B. į Baltarusiją. Šį kartą jie turėjo vykti, kaip įprasta, užsipilti kuro, be to, susitikti su jo – A. B. – žmonėmis aptarti mašinų ir detalių pirkimo sąlygas. J. B. pasakė, kad ryte jis ateitų į garažą. Kad važiuos ir S. C., nesakė. Iš ryto jis laukė prie garažo. Visureigiu atvažiavo J. B. su S. C.. Jie išlipo, J. B. atrakino garažo duris. Kokia tvarka jie įėjo į garažą, neprisimena, bet jam atrodo, kad jis įėjo paskutinis ir uždarė duris. J. B. atidarė garaže stovėjusio automobilio Crysler galines dureles ir iš bagažinės iškrovė kažkokį paketą. Tuo metu S. C. rankoje turėtu kažkokiu daiktu pasilenkusiam J. B. sudavė smūgį į pakaušio sritį. Po smūgio J. B. atsirėmė į bagažinę, susiėmė rankomis už galvos ir ėmė eiti nuo automobilio. S. C. užsimojo antrą kartą, bet kas vyko toliau nematė, nes pradėjo pykinti ir jis išbėgo į lauką. Norėjo bėgti kuo toliau, bet priėjo garažų bendrijos pirmininkas A. S. ir pasiteiravo, kur galima rasti J. B., sakė, kad dėl skolų jam belieka garaže atjungti vandenį. Praėjus kelioms minutėms prasivėrė garažo durys ir S. C. pakvietė jį. Kiek prisimena, J. B. gulėjo, jam ant galvos buvo užmautas polietileninis maišas, apvyniotas virve. To momento, kai J. B. buvo rišamas, nematė, taip pat nematė, kur šis krito ir į ką galėjo susižaloti. Kraujo nesimatė. Kas vyko toliau, neprisimena, nes buvo šoko būsenos. Neprisimena, kad į garažą būtų atvažiavęs J. Š.. Jis pastarajam iš garažo neskambino ir jo ten nematė, pamatė tik prie miško. Jis kartu su S. C. įkėlė J. B. į jo džipo bagažinę. Tai buvo S. C. sumanymas. Keliant J. B. kūną, paklausė S. C., kodėl jis taip, o šis atsakė „arba jis, arba mes“. Kai kėlė kūną, pastebėjo, kad J. B. gyvas. Nebuvo įsitikinęs, galėjo ir suklysti. Bet kai važiavo automobiliu, J. B. atsipeikėjo. Jis buvo arčiausiai J. B., sėdėjo ant galinės sėdynės ir girdėjo jo balsą, buvo įsitikinęs, kad šis gyvas. J. B. bandė kažką pasakyti, judėjo, bandė išsilaisvinti iš virvės. Nieko aiškaus jis negalėjo pasakyti, nes jam per veidą buvo permesta virvė. Taip jiems važiuojant jis S. C. pasakė, kad nenori tame dalyvauti. Tuomet jį išlaipino prie posūkio į mišką ir liepė laukti. Ten jau buvo J. Š. automobilis. Pastarasis su S. C. sėdo į visureigį ir nuvažiavo į mišką, o jis liko laukti. Maždaug po 20 min. jie sugrįžo. Tuomet jis ir S. C. sėdo į J. Š. automobilį, J. Š. išvažiavo J. B. visureigiu ir taip jie visi grįžo į miestą. Vakare jį pakvietė susitikti. Visi susitiko bare, ten aptarė ir jam papasakojo istoriją, kuri turėjo toliau išplisti, kad J. B. išvyko į užsienį. Pastarasis turėjo daug priešų, skolų ir konfliktų, todėl tokia versija buvo įtikinama. Kai susitikę pradėjo kurti istoriją, kur dingo J. B., pradėjo suvokti, kas šiam atsitiko. Iki to laiko jis iš viso negalvojo, kad J. B. dingo. Išlipdamas iš džipo buvo įsitikinęs, kad šis gyvas. Vėliau ir J. Š. patvirtino, kad miške J. B. dar buvo gyvas. Tuo metu jo santykiai su J. B. buvo įtempti, bet tokių minčių, kad reikia jį nužudyti, nebuvo. Tai, kad S. C. užpuolė J. B., jam buvo netikėta, garaže iki smūgių sudavimo jokio konflikto nebuvo. Kodėl jis negynė J. B., negali paaiškinti, gal pasimetė. Jei būtų pabėgęs ir pakvietęs policiją, tai būtų atsiliepę jo šeimai ir jam pačiam. Kodėl S. C. sako, kad smūgius J. B. sudavė jis, nežino. Žino, kad J. B. drabužiai buvo sudeginti. Ar pats dalyvavo juos deginant, neprisimena, bet galėjo dalyvauti. S. C. kalbėjo, kad su J. B. reikia kažką daryti, nes jis gali visus išduoti. Tokius žodžius jis suprato, kad reikia bėgti ar baigti su juo visus santykius, arba atsargiai bendrauti. Ar buvo susitarimas tarp S. C. ir J. Š. nužudyti J. B., nežino, bet kadangi po įvykio atsirado J. Š., tikriausiai susitarimas buvo. Jis pats jokiuose susitarimuose, pokalbiuose dėl J. B. nužudymo nedalyvavo. J. Š. jokių nurodymų, kad išspręsti J. B. problemą, jam nedavė. Jis tik pastebėjo, kad S. C. iš Italijos grįžo agresyvesnis. Apie J. Š. ir J. B. santykius dėl narkotikų nieko nežinojo, negalvojo, kad J. B. gali tuo užsiimti (t. 7, b. l. 177, t. 8, b. l. 16-19). Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. B. nurodė iš esmės analogiškas byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes, tačiau pripažino jautęs baimę, kad J. B. gali jį įduoti policijai (t. 9, b. l. 176-181). Apklaustas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu šis nuteistasis taip pat kiek kitaip aiškino įvykio aplinkybes. 2016 m. vasario 10 d. vykusios apklausos metu be kitų aplinkybių jis nurodė, kad po to, kai susitaikė su S. C. ir J. B., pastebėjo, jog S. C. vis dažniau išreikšdavo nepasitenkinimą J. B. elgesiu, nuolat kartojo, kad pastarasis jais naudojasi, jų dėka kaupia sau pinigus. Kita vertus, S. C. ir J. Š. liepė jam bendrauti su J. B., sakydami, kad reikia jį prilaikyti, nes jis pradės „judinti vandenis“. J. B. turėjo policijoje daug pažinčių, kai veždavo kontrabandą, jų niekada netikrindavo, pastarasis žinojo, kada reikia važiuoti. Tuo metu S. C. vis dažniau pradėjo sakyti, kad J. B. juos visus pasodins, kad reikia su juo kažkaip spręsti, kad jis juos pakiš. Jis – A. B. jį ramino, kad jam nėra ko bijoti, nes niekuo neužsiima. Be to, A. B. parodė, kad nužudymo dieną susitikti ryte J. B. garaže ir vykti į Baltarusiją jis buvo susitaręs ne tik su J. B., bet ir su S. C.. Taip pat šis nuteistasis parodė, kad jiems visiems jau būnant garaže J. B. pasilenkė kažką paimti iš automobilio bagažinės ir tuomet S. C. pasiėmė metalinį daiktą, panašų į raktą, ir juo kelis kartus ore pamojavo, lyg išbandydamas. Tuo metu jis surėkė, kad šis sustotų, bet S. C. sudavė kartą metaliniu raktu J. B. per galvą, pakaušio srityje. J. B. suklupus, o po to laikantis už automobilio bandant eiti, S. C. tuo pačiu raktu sudavė J. B. dar vieną smūgį, šį kartą per veidą, po ko J. B. nukrito, o jis, išsigandęs, išbėgo į lauką parūkyti. Pasakodamas apie įvykius po J. B. išvežimo į mišką, A. B. teigė, kad susitikus tos pačios dienos vakare J. Š. pasakė, kad viskas gerai, kad taip reikėjo, įtikinėjo jį, kad J. B. yra blogis. Taip pat pasakė, kad jiems nieko nereikia žinoti, o visiems sakyti, kad tą rytą J. B. kažkas paskambino, jis susiruošė bei išvažiavo ir daugiau jie jo nematė. Dėl automobilio J. Š. sukūrė versiją, kad jam tas automobilis liko už skolas. J. Š. su S. C. dar jam pasakojo, kad kai jie nužudytąjį ištraukė iš automobilio bagažinės, jis buvo gyvas, kad jie jį nurengė, kad S. C., rengdamas drabužius, dar sulaužė J. B. ranką, o J. Š. sudavė J. B. dar vieną ar du smūgius kastuvu ar laužtuvu, kol šis numirė. S. C. jam taip pat pasakė, kad jis su J. Š. jau anksčiau buvo iškasę J. B. duobę, o jiems važiuojant į mišką S. C. dar šaukė, kad duobė ilgai nelauks. Dar prisimena, kad po kelių dienų jis – A. B. – su S. C. grįžo į garažą plauti kraujo. Kur liko nužudymo įrankis jis nežino ir nematė. Daiktus sudegino trise, gal kitą dieną po įvykio (t. 6, b. l. 117-121). Akistatos su S. C. metu A. B. taip pat parodė, kad nužudymo dieną garaže jis matė, kaip S. C., priėjęs prie J. B., kuris bandė iš automobilio pasiimti kažkokius daiktus, sudavė šiam vieną kartą per pakaušį daiktu, panašiu į sunkų automobilinį raktą. Po smūgio J. B. sukniubo (vėliau A. B. patikslino, kad J. B. po pirmojo smūgio liko stovėti), o S. C. jam dar kartą sudavė, bet kur pataikė, nematė. Jis iš karto po to išėjo iš garažo ir kas vyko toliau, nežino, J. Š. jis neskambino. Tos dienos vakare susitikus kavinėje J. Š. pasakojo, kad J. B. buvo labai gyvybingas, nes miške jam teko dar du kartus suduoti lyg tai montiruote, kad jį galutinai nužudytų. Konkrečiai po kieno suduotų smūgių mirė J. B., nežino, bet visuomet buvo įsitikinęs, kad jį nužudė J. Š., nes jis pats įvykio dienos vakare jiems apie tai pasakė (t. 6, b. l. 181-185).Taigi iš aptartų duomenų matyti, kad J. Š., S. C. ir A. B. parodymai apie byloje nagrinėjamų įvykių eigą, kiekvieno iš nuteistųjų atliktus veiksmus, nusikaltimo padarymo motyvus bei kitas aplinkybes proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaravo tarpusavyje, todėl vertinti juos kaip patikimus visa apimtimi apygardos teismas neturėjo pagrindo. Juolab, kad visi trys nuteistieji, teisminio bylos nagrinėjimo metu ėmę neigti dalį savo pačių ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių, iš esmės negalėjo nurodyti jokių įtikinamų parodymų keitimo priežasčių, paaiškinti, kodėl duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu, sau bei kitiems bendrakaltinamiesiems priskyrė veiksmus, kurių, kaip teigia, faktiškai neatliko, nurodė vienas ar kitas aplinkybes, kurių, jų teigimu, nebuvo. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis J. Š. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu už prisipažinimą jam buvo pažadėtas paleidimas į laisvę, už tokį pažadą jis galėjo pripažinti bet ką, todėl nurodė ir tokias aplinkybes, kurių iš tiesų nebuvo, t. y. davė tik iš dalies teisingus parodymus. Teisėjų kolegija tokį nuteistojo J. Š. aiškinimą vertina kritiškai. Nekyla abejonių, kad šis nuteistasis, būdamas praeityje ne kartą teistas, be to, sulaikytas už neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų bei pasikėsinimą padaryti didelio kiekio psichotropinių medžiagų kontrabandą, negalėjo tikėtis, kad prisipažinęs dar ir dėl dalyvavimo tyčiniame nužudyme, bus paleistas į laisvę. Akivaizdu, kad pastarasis suprato, jog šiuo atveju jam teks atsakyti už visus padarytus nusikaltimus, tačiau tikėjosi, kad duodamas parodymus apie teisėsaugos institucijų neišaiškintą nusikaltimą, sušvelnins savo atsakomybę. Taigi duoti tikrovės neatitinkančius parodymus, bent jau priskiriant sau tokius veiksmus bei vaidmenį, kurių realiai neatliko, J. Š. tikrai nebuvo suinteresuotas. S. C., aiškindamas apie parodymų keitimo priežastis, apskritai apsiribojo teiginiais, kad šiuo metu neprisimena, negali paaiškinti arba galvoja, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo ne visai teisingi, taip pat akcentavo savo sveikatos būklę po patirtų traumų. Tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo paskirta ir atlikta nuteistojo S. C. teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizė, kurios metu buvo nustatyta, jog S. C. nei jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, nei šiuo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir neserga, jis nebuvo ir nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, dėl savo psichikos būklės jis galėjo ir gali visiškai suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, gali suprasti aplinkybes, turinčias reikšmės bylos nagrinėjimui, ir duoti parodymus teisme, jokių žymesnių atminties ir dėmesio sutrikimų nėra (t. 9, b. l. 154-160). Nuteistasis A. B. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad 2016 m. vasario 10 d. įtariamojo apklausos protokole jo parodymai užfiksuoti neteisingai ir tai patvirtina šiame protokole įrašyta jo paties pastaba, tačiau toks nuteistojo aiškinimas neatitinka tikrovės. 2016 m. vasario 10 d. įtariamojo A. B. apklausos, kurioje dalyvavo tiek jo gynėjas, tiek vertėja, protokole yra A. B. ranka parašytas įrašas, kad apklausos protokolas jam buvo išverstas, iš jo žodžių užrašyta teisingai. Jokių pastabų, kad protokole A. B. parodymai užfiksuoti neteisingai, nepareiškė ir jo gynėjas (t. 6, b. l. 117-121). Taigi, esant tokių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju apygardos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai kiekvieno iš nuteistųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, rėmėsi tiek, kiek jie atitiko kitas faktines bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad prieštaravimų tarp apklaustų asmenų, ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-379-303/2017 ir kt.).Šiuo konkrečiu atveju iš baudžiamosios bylos matyti, kad joks ginčas nekyla dėl šių tiek visų trijų nuteistųjų parodymais, tiek ir jau pirmiau paminėtais objektyviais bylos duomenimis, užfiksuotais įvykio vietos apžiūros protokole bei specialisto išvadose, nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių – kaltinime nurodytu laiku miške, esančiame Gražutės regioniniame parke, Ignalinos r., Dūkšto sen., prie Paberžuonės viensėdžio, buvo iškasta duobė kūnui paslėpti (dalyvavo J. Š. ir S. C.). Netrukus J. B., S. C. ir A. B. susirinkus J. B. nuomojamame garaže, J. B. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, t. y. buvo suduoti smūgiai į galvos sritį, nuo kurių J. B. prarado sąmonę. Iš karto po J. B. sužalojimo į jo nuomojamą garažą telefonu buvo iškviestas ir atvyko J. Š.. Dar visiems būnant garaže J. B. ant kraujuojančios galvos buvo užmautas ir aprištas virve polietileninis maišas, surištos jo rankos. Po to visi trys nuteistieji įkėlė J. B. į jo visureigio bagažinę, išvežė jį į mišką, kur J. Š., A. B. bei S. C. stebint aplinką, užkasė J. B. iš anksto paruoštoje duobėje. Vėliau nuteistieji degino J. B. drabužius, plovė kraujo pėdsakus garaže ir automobilyje, aptarė versiją apie J. B. išvykimą į užsienį, o šiai versijai sustiprinti iš pastarojo buto išnešė daiktus, kuriuos pagal sukurtą versiją J. B. dėl pinigų poreikio prieš išvykdamas, neva, pardavė. Taigi vien jau tokios faktiniais bylos duomenimis nustatytos įvykio aplinkybės, kad J. Š. ir S. C. nuvykus į šalia Visagino miesto esantį mišką iškasama duobė kūnui paslėpti, netrukus po to ankstų rytą garaže būnant J. B., S. C. ir A. B. kyla konfliktas su J. B., kurio metu šis sunkiai sužalojamas, tuoj pat į garažą iškviečiamas J. Š., po to, dalyvaujant visiems trims nuteistiesiems, J. B. su ant sužalotos galvos užrištu maišu bei surištomis rankomis išvežamas į mišką, ten užkasamas iš anksto paruoštoje duobėje, po to deginami jo drabužiai, atliekami kiti veiksmai, kad padarytas nusikaltimas nebūtų atskleistas, leido teismui daryti pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju visi trys nuteistieji veikė pagal išankstinį susitarimą, suderintais veiksmais, sąmoningai siekdami vieningo sumanymo nužudyti J. B.. Tai, kaip jau minėta, duodami parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, iš esmės patvirtino nuteistieji J. Š. ir S. C., taigi apygardos teismas pagrįstai šiuos jų parodymus įvertino kaip teisingus bei jais vadovavosi nustatydamas ir kitas byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes, o jiems prieštaraujančius jų pačių parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, kaip ir nuteistojo A. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, neigiant J. B. nužudymo organizavimą, išankstinį susitarimą ir tyčią nužudyti nukentėjusįjį, teisingai įvertino kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant palengvinti savo bei bendrakaltinamųjų teisinę padėtį arba išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Juolab, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu J. Š. iškelta versija, jog jis, gavęs iš G. R. nurodymą pašalinti J. B., pastarojo nužudymo neorganizavo, o tik kėlė įtampą tarp J. B. ir pas jį dirbusių S. C. bei A. B., nuolat kartodamas apie J. B. bendradarbiavimą su policija bei išdavystę, ir vien tik tokiais pasisakymais tikėjosi sukelti bei realiai sukėlė S. C. ir A. B. pasiryžimą nužudyti J. B., ar kad tik intuityviai jausdamas, jog įtampa tarp J. B. ir pas jį dirbančių S. C. ir A. B. jau pasiekė tokį lygį, kad S. C. ir (arba) A. B. bet kuriuo metu, atsiradus menkiausiai dingsčiai, gali J. B. nužudyti, miške iškasė duobę kūnui paslėpti, yra akivaizdžiai išgalvota ir neįtikinanti. Taip pat vertintina ir nuteistojo S. C. teisminio bylos nagrinėjimo metu iškelta versija, kad netrukus po duobės J. B. kūnui paslėpti iškasimo, konfliktas tarp jo ir J. B., kurio metu šis buvo sunkiai sužalotas, kilo spontaniškai ir neplanuotai. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu S. C. teigė apie miške iškastą duobę nieko nežinojęs, tačiau tokie jo parodymai yra paneigti jau pirmiau aptartais nuteistojo J. Š., taip pat ir jo paties parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kad apie J. Š. miške iškastą duobę jam buvo žinoma, nes pastarajam kasant duobę jis stebėjo, kad neatvažiuotų pašaliniai žmonės, ir jei įvykio dieną J. Š. nebūtų atvykęs į garažą, jis ir pats būtų žinojęs, kur vežti J. B. kūną (t. 5, b. l. 151-156).Bylos duomenimis, nuteistasis J. Š. įvykio dienos rytą J. B. garaže nebuvo ir betarpiškai fizinio smurto panaudojimo jo atžvilgiu nematė. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu šis nuteistasis parodė, kad po įvykio S. C. ir A. B. jam pasakojo, jog J. B. nužudė suduodami smūgius metaliniu įrankiu. Nuteistųjų S. C. ir A. B. parodymai dėl šių aplinkybių buvo prieštaringi. Nuteistasis S. C. teigė, kad garaže kilus konfliktui tarp jo ir J. B. bei jiems susistumdžius, smūgius J. B. į galvą metaliniu įrankiu, po kurių šis prarado sąmonę, sudavė A. B.. Nuteistasis A. B. teigė, kad smūgius metaliniu įrankiu J. B. į galvą garaže be jokio preteksto sudavė S. C.. Esant tokiems prieštaringiems parodymams ir šių prieštaravimų nepavykus pašalinti nei atlikus akistatą tarp S. C. ir A. B., nei apklausus šiuos nuteistuosius teisiamajame posėdyje, apygardos teismas, nustatydamas J. B. sužalojimo aplinkybes, taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kiek faktiniais bylos duomenimis pasitvirtino kitos nuteistųjų S. C. ir A. B. nurodytos byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybės. Kaip jau minėta, nuteistojo S. C. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės atitiko nuteistojo J. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei kitas faktines bylos aplinkybes, o to negalima pasakyti apie nuteistojo A. B. parodymus. Nuteistasis A. B. viso proceso metu teigė, kad jis jokiuose pokalbiuose bei susitarimuose dėl J. B. nužudymo nedalyvavo ir buvo tik atsitiktinis J. B. nužudymo liudininkas. Tačiau toks jo aiškinimas prieštarauja ne tik pirmiau aptartiems nuteistųjų J. Š. bei S. C. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, bet ir byloje nustatytiems aktyviems jo paties veiksmams slepiant J. B. nužudymo pėdsakus – kartu su J. Š. ir S. C. vežė J. B. kūną į mišką, kur J. Š. užkasant nukentėjusįjį, stebėjo aplinką, po to kartu su visais degino J. B. drabužius, plovė kraujo dėmes garaže, aptarinėjo J. B. dingimo versiją, jai sustiprinti išnešė iš nukentėjusiojo buto daiktus. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde teigia, kad jis po įvykio kraujo J. B. garaže neplovė, tačiau šį teiginį paneigia ne tik kitų nuteistųjų, bet ir paties A. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad praėjus kelioms dienoms po įvykio jis su S. C. grįžo į J. B. garažą plauti kraujo (t. 6, b. l. 117-121). Nors nuteistasis A. B. nurodė, kad pirmiau aptartus veiksmus slepiant nusikaltimo pėdsakus jis atliko neturėdamas kitos išeities, bijodamas dėl savo ir šeimos narių saugumo, tačiau tuo pačiu, pats sau prieštaraudamas, teigė, kad, vežant J. B. kūną į mišką, jis S. C. nurodė nenorintis tame dalyvauti ir dėl to pakeliui buvo išlaipintas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis A. B. nurodė, kad dalyvavo slepiant nusikaltimo pėdsakus, nes bijojo J. Š., tačiau tuo pačiu prieštaringai teigė, kad J. Š. į garažą, iš kurio į mišką buvo išvežtas J. B. kūnas, įvykio dieną nebuvo atvykęs, jis pats apie kokį nors S. C. susitarimą su J. Š. nežinojo, pastarąjį pamatė tik laukiantį jų miške. Nors A. B. ir jo gynėjas teigia, kad J. Š. atvykimo į garažą A. B. galėjo neprisiminti dėl jį ištikusio šoko, pamačius jam netikėtus S. C. veiksmus J. B. atžvilgiu, tokį apeliacinių skundų teiginį teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą, nes, kaip matyti iš nuteistojo A. B. parodymų visumos, visas kitas įvykių, vykusių po J. B. sužalojimo garaže, aplinkybes pastarasis, duodamas parodymus, pasakojo pakankamai detaliai. Vertinti A. B. aiškinimą, kad jis aktyviai dalyvavo slepiant nusikaltimo pėdsakus, bijodamas dėl savo artimųjų saugumo, kaip atitinkantį tikrovę, taip pat nėra pagrindo, nes pastarasis įvykio metu buvo išsituokęs (ištuoka su pirmąja sutuoktine įregistruota dar 2003 m. vasario 19 d., antroji santuoka sudaryta tik 2012 m. rugsėjo 28 d.), jo tėvai gyveno Klaipėdoje, taigi, akivaizdu, kad Visagine gyvenantiems J. Š. ir S. C. apie jo šeimos narius nieko nebuvo žinoma. Neatitinka kitų faktinių bylos duomenų ir A. B. nurodytos aplinkybės, kad jau po pirmojo S. C. J. B. suduoto smūgio jį patį ištiko šokas, pasidarė bloga ir dėl to jis išbėgo iš garažo, kur sutiko garažų bendrijos pirmininką A. S., ieškojusį J. B. dėl skolos už garažą. Apklaustas kaip liudytojas A. S. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad tokio atvejo nėra buvę. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad A. S., praėjus ilgam laiko tarpui nuo įvykio, tokio eilinio susitikimo galėjo tiesiog neprisiminti, tačiau, kaip matyti šio liudytojo parodymų, pastarasis kategoriškai nurodė, kad, nepaistant praėjusio laiko tarpo, jis viską gerai prisimena. Be to, kaip matyti iš pačių nuteistųjų parodymų, konfliktas su J. B. pastarojo garaže įvyko spalio mėnesio pabaigoje ar lapkričio mėnesio pradžioje, anksti ryte. Taigi mažai tikėtina, kad tokiu metu garažų bendrijos pirmininkas ieškotų skolininkų, juolab, kad kaip matyti iš A. S. parodymų, mokesčius už garažus mokėdavo jų savininkai, o ne nuomininkai, koks kad nagrinėjamu atveju buvo J. B., be to ir A. B. nurodytos frazės, kad jam belieka atjungti vandenį, A. S. negalėjo pasakyti, nes imtis tokių priemonių jis neturėjo galimybės (t. 7, b. l. 181). Nuteistojo A. B. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad šio nuteistojo parodymus apie tai, kad jis, ištiktas šoko, išbėgo iš garažo, kur sutiko garažų bendrijos pirmininką, patvirtino S. C., tačiau, bylos duomenimis, pastarasis nurodė tik tiek, kad J. B. po suduotų smūgių nukritus ant žemės, prie garažo buvo priėjęs kažkoks vyras, kurio jis pats nematė, ir kuris teiravosi J. B., bet A. B. šio vyriškio neprileido prie garažo ir pasakė, kad J. B. išvažiavo. Taigi aptarti S. C. parodymai niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad įvykio metu A. B. buvo šoko būsenos, bet priešingai rodo, kad po J. B. sužalojimo A. B. elgėsi pakankamai šaltakraujiškai. Jokie patikimi faktiniai bylos duomenys nepatvirtina ir A. B. aiškinimo, kad tiek garaže, tiek ir vežant į mišką J. B. buvo gyvas, judėjo, leido garsus, bandė išsilaisvinti iš virvių, o mirtinus sužalojimus patyrė miške nuo J. Š. suduotų smūgių. Nuteistasis teigė, kad apie tai, jog J. B., suduodamas smūgius miške, nužudė J. Š., įvykio dienos vakarą jam šis pats kartu su S. C. ir papasakojo, be to, šie nuteistieji jam nurodė, kad miške nurengiant J. B. S. C. dar nukentėjusiajam sulaužė ranką. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, rankos kaulų lūžis nukentėjusiajam nebuvo nustatytas, o ir kiti nuteistieji tokių J. B. nužudymo aplinkybių nepatvirtino. Be to, kaip jau minėta, specialisto išvadoje konstatuota, kad galvos kaulų lūžiai (kaukolės skliauto ir pamato, veido kaulų lūžiai) J. B. buvo padaryti trimis trauminiais poveikiais ir nuo bet kurio iš jų nukentėjusysis galėjo prarasti sąmonę, nes jų padarymo metu galėjo būti pažeistos smegenys. Aplinkybių, kad garaže J. B. buvo suduoti smūgiai į galvos sritį ir kad po jų pastarasis prarado sąmonę, neneigė nei vienas iš nuteistųjų. Taigi akivaizdu, kad jau garaže J. B. buvo patyręs sunkią galvos traumą. Be to, po sužalojimo padarymo nukentėjusiajam ant galvos buvo užmautas polietileninis maišas ir jis užrištas virve. Visos šios aplinkybės leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad tokiomis aplinkybėmis J. B. ilgesnį laiką (kol į garažą atvyko J. Š., kol jis buvo įkeltas į automobilį ir nuvežtas į mišką) išlikti gyvas negalėjo, juo labiau negalėjo būti „labai gyvybingas“, kaip teigė A. B., dėl ko smurtauti prieš jį dar būtų tekę ir J. Š.. Esant tokių aplinkybių visumai, apygardos teismas, nustatydamas J. B. sužalojimo aplinkybes, pagrįstai vadovavosi nuteistojo S. C. parodymais, kuriais remiantis logiškai paaiškinamas ir nuteistojo A. B. aktyvus dalyvavimas slepiant J. B. nužudymo pėdsakus, ir padarė teisingą išvadą, kad J. B. sužalojimus, nuo kurių šis mirė, garaže suduodamas smūgius metaliniu įrankiu, padarė nuteistasis A. B.. Apygardos teismas nuosprendyje taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad A. B., kuris teigė nusikaltimo pėdsakų slėpime dalyvavęs ir pabėgęs iš Lietuvos vien dėl to, kad bijojo dėl savo ir artimųjų saugumo, ilgą laiką po įvykio gyvendamas užsienyje ir jau tikrai neturėdamas pagrindo bijoti, kad J. Š. ar S. C. su juo susidoros, taigi, turėdamas visas galimybes pranešti apie jam žinomą prieš J. B. padarytą nusikaltimą teisėsaugos institucijoms, to nepadarė, o tai tik dar kartą sustiprina išvadą, kad pastarasis nebuvo atsitiktinis J. B. nužudymo liudininkas.Nuteistasis A. B. teigia, kad teismas S. C. parodymus apie J. B. sužalojimo aplinkybes nepagrįstai pripažino patikimais, nes iš šių parodymų nėra aišku, kaip S. C. konflikto su J. B. metu galėjo tiksliai matyti jo – A. B. – veiksmus. Be to, toje vietoje, kur vyko konfliktas, vienu metu galėjo būti ne daugiau kaip du žmonės. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs, nes nuteistasis nenurodo jokių argumentų, dėl ko S. C., konflikto metu stovėdamas priešais J. B., negalėjo pamatyti bei išgirsti, kaip A. B., priėjęs J. B. iš už nugaros, sudavė šiam smūgius metaliniu įrankiu ir kodėl garažo patalpoje, kur įvyko konfliktas, A. B. neturėjo galimybės prieiti prie konfliktuojančių S. C. ir J. B. bei suduoti pastarajam smūgius. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, S. C. pirmiau paminėtas aplinkybes nurodė ne tik apklausiamas kaip įtariamasis ar bylą nagrinėjant teisme, bet ir parodymų patikrinimo vietoje procesinio veiksmo metu, kuomet įvykio vietoje, t. y. garaže, kurį nuomojo J. B., parodė tikslią vietą ir padėtį, kur konflikto metu stovėjo jis pats bei J. B., ant manekeno parodė, kaip A. B. sudavė nukentėjusiajam smūgius ir kur pastarasis nuo suduotų smūgių nukrito (t. 5, b. l. 161-169). Taigi, netikėti šiais S. C. parodymais, kaip jau minėta, nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis S. C. aplinkybę, kad jis nematė arba neprisimena, kuo A. B. sudavė J. B., ir tai, kad pastarasis vežant jį automobiliu dar buvo gyvas, nurodė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tuo tarpu viso ikiteisminio tyrimo metu ne kartą apklaustas įtariamuoju, taip pat parodymų patikrinimo vietoje bei akistatos su A. B. metu, S. C. nuosekliai tvirtino matęs, kad A. B. J. B. smūgius sudavė metaliniu daiktu, panašiu į plaktuką, taip pat, kad J. B. jau garaže buvo miręs ir jam dėl to nekilo jokių abejonių. Dėl teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų S. C. parodymų vertinimo teisėjų kolegija jau pasisakė šiame nuosprendyje, todėl su tuo susijusių argumentų nekartoja.Apeliaciniuose skunduose teisingai pažymima, kad teismo medicinos ekspertas, atlikęs J. B. palaikų tyrimą, negalėjo nustatyti pastarojo mirties priežasties bei atsakyti į klausimus, ar J. B. buvo užkastas gyvas, ar miręs ir kiek laiko jis galėjo gyventi po kūno sužalojimų padarymo, kad šiuo atveju nebuvo surastas nusikaltimo padarymo įrankis, įvykio vietoje – garaže – nebuvo paimti ir ištirti kraujo pėdsakai, pirštų atspaudai ir pan. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokią situaciją lėmė pačių nuteistųjų aktyvūs veiksmai, slepiant nusikaltimo pėdsakus, kuriant J. B. dingimo versiją ir taip siekiant išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Tikrosios šio nusikaltimo aplinkybės pradėjo aiškėti tik praėjus daugiau kaip dešimčiai metų po įvykio, taigi surinkti pirmiau paminėtus įrodymus, kaip ir nustatyti tikslią nukentėjusiojo mirties priežastį bei kitas apeliantų akcentuojamas aplinkybes, objektyviai nebuvo galimybių. Kita vertus, šios aplinkybės nereiškia, kad nuteistųjų atžvilgiu negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, juolab, kad pagal teismų praktiką specialisto (eksperto) išvada (šiuo atveju teismo medicinos) yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, kuri turi būti vertinama kartu su kita bylos medžiaga ir neturi jokios preferencinės reikšmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-697/2018). A. B. apeliaciniame skunde teigia, kad nelogiška yra nusikaltimo padarymo vieta – garažas, šalia kurio visą laiką buvo daug žmonių, jame buvo remontuojami automobiliai, veikė auto detalių parduotuvė, tačiau, kaip matyti iš bylos, ir pats apeliantas niekuomet neneigė, kad J. B. buvo sužalotas būtent minėtame garaže. Be to, kaip jau minėta, konfliktas su J. B. garaže įvyko ankstų rytą, apie 7 val., spalio mėnesio pabaigoje arba lapkričio mėnesio pradžioje, J. B. nuomojamas garažas buvo garažų bendrijos pakraštyje (liudytojo A. S. parodymai), taigi, pašalinių žmonių atsiradimo tikimybė tokioje vietoje tikrai buvo nedidelė, kuo iš esmės S. C. su A. B. ir pasinaudojo. Nuteistasis A. B. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad A. B. neturėjo jokio motyvo žudyti J. B., nes pastarojo dėka gaudavo nuolatines pajamas. Motyvo žudyti J. B. nebuvimą apeliaciniame skunde akcentuoja ir nuteistasis S. C.. Teisėjų kolegija tokius apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad J. B. buvo nužudytas įtariant, jog pastarasis, vykdydamas savo piliečio pareigas, davė parodymus teisėsaugos institucijų pareigūnams apie narkotikų platinimą Visagino mieste, t. y. manant, jog nukentėjusysis išdavė pareigūnams asmenis, platinusius narkotikus Visagino mieste, įskaitant S. C. brolį D. C., ir už tai keršijant bei tuo pačiu baiminantis, kad jis gali išduoti ir kitus nusikalstamas veikas vykdančius asmenis, įskaitant J. Š.. Tokia teismo išvada pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Kaip matyti iš pačių nuteistųjų S. C. ir A. B. parodymų, taip pat kitų faktinių bylos duomenų, nors minėti nuteistieji dirbo J. B. ir gaudavo tam tikras pajamas, tačiau santykiai su pastaruoju buvo įtempti, nes J. B. buvo įžūlus, nesąžiningai atsiskaitydavo už darbą. Be to, nuteistieji disponavo informacija, kad J. B. galimai išdavė pareigūnams S. C. brolį D. C. ir kitus asmenis, platinusius Visagine narkotines medžiagas. Iš bylos duomenų matyti ir tai, kad tiek S. C., tiek A. B. kartu su J. B. užsiėmė nelegalia veikla, t. y. spirito, degalų ir cigarečių kontrabanda, o nuteistojo J. Š. parodymai bei procesinių prievartos priemonių taikymo protokoluose užfiksuoti S. C. bei A. B. pasisakymai, leidžia daryti išvadą, kad ne tik J. Š., bet ir pastarieji galėjo būti susiję dar ir su narkotinių medžiagų platinimu. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinių skundų teiginiai, kad A. B. ir S. C. neturėjo jokio motyvo baimintis dėl J. B. bendradarbiavimo su teisėsauga, taigi, ir motyvo nužudyti jį, yra nepagrįsti. Tokią išvadą patvirtina ir procesinių prievartos priemonių taikymo metu užfiksuota S. C. kartu su juo kameroje buvusiam savo tapatybės neatskleidžiančiam asmeniui pasakyta frazė „neveltui jį užkasė, dviem frontais negalima dirbti, anksčiau ar vėliau ateina galas“ (t. 4, b. l. 16-21). Nuteistojo A. B. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat ginčija teismo išvadą, kad vienas iš motyvų A. B. dalyvauti J. B. nužudyme buvo dar ir tai, kad pastarasis nepagrįstai manė, jog A. B. nėra galutinai atsiskaitęs už sudaužytą automobilį. Gynėjas teigia, kad tai tėra prielaida, padaryta neišsiaiškinus nei skolos dydžio, nei jos gražinimo aplinkybių, be to, A. B. teismui nurodė, kad skolą J. B. jis išmokėjo laiku. Iš tiesų, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, šis nuteistasis davė tokius parodymus, tačiau tuo pačiu jis nurodė ir tai, kad J. B. manė kitaip, t. y. kad jis – A. B. jam skolingas iki gyvenimo pabaigos. Taigi, apygardos teismo išvada, kad vienas iš motyvų, paskatinusių A. B. dalyvauti J. B. nužudyme, galėjo būti ir pirmiau aptarta aplinkybė, paremta faktiniais bylos duomenimis. Nuteistojo A. B. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jo ginamajam nebuvo žinoma apie kokią nors J. B. vykdomą pilietinę pareigą, t. y. apie bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, tačiau tokį apelianto teiginį paneigia vien jau pirmiau aptarti paties A. B. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuteistasis A. B. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose, ginčydami šio nuteistojo dalyvavimą inkriminuoto nusikaltimo padaryme, akcentuoja procesinių prievartos priemonių taikymo metu užfiksuotus A. B. ir savo tapatybės neatskleidžiančio asmens pokalbius kameroje, kurių metu A. B. taip pat tvirtino tapęs tik atsitiktiniu J. B. nužudymo liudininku. Gynėjas savo skunde teisingai pažymi, kad pokalbių metu A. B. tikriausiai nebuvo žinoma apie techninių priemonių panaudojimą. Kita vertus, atsižvelgiant į labai ilgą laiko tarpą, praėjusį nuo nusikaltimo padarymo iki A. B. sulaikymo užsienio valstybėje bei jo perdavimo Lietuvos Respublikai pagal Europos arešto orderį, tai, kad apeliantų akcentuojamas pokalbis buvo užfiksuotas 2016 m vasario 13 d., t. y. jau po pirmosios A. B. kaip įtariamojo apklausos, kurios metu pastarasis išsamiai išdėstė savo poziciją dėl jam reiškiamo įtarimo (t. 4, b. l. 36-48, t. 6, b. l. 117-121), taip pat jau pirmiau aptartus kitus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadai, kad šiuo atveju A. B. byloje užfiksuoto pokalbio su savo tapatybės neatskleidžiančiu asmeniu metu tiesiog išdėstė savo iš anksto apgalvotą įvykių versiją. Tai, kad A. B. pats buvo psichofiziologinio tyrimo šioje byloje iniciatorius, kaip ir jo asmenybę charakterizuojantys duomenys, taip pat negali būti vertinamos kaip jo kaltę dėl dalyvavimo inkriminuotame nusikaltime paneigiančios aplinkybės.Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde teigia, kad J. Š. galėjo susitarti su S. C. jį melagingai apkaltinti dalyvavus J. B. nužudyme, taip siekiant palengvinti savo teisinę padėtį. Tačiau byloje nėra tokių duomenų, kad J. Š. ar S. C. būtų suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti A. B. labai sunkaus nusikaltimo padarymu. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, J. Š. parodymus apie A. B. dalyvavimą J. B. nužudyme davė dar tuomet, kai S. C. nebuvo sulaikytas ir perduotas Lietuvos Respublikai pagal Europos arešto orderį (toliau – EAO), taigi, kokie nors susitarimai tarp J. Š. ir S. C. atnaujinus ikiteisminį tyrimą šioje byloje negalėjo įvykti, ką iš esmės patvirtina ir procesinių prievartos priemonių taikymo metu užfiksuota S. C. pasakyta frazė, kad J. Š. galėjo apkaltinti ne jį, o tą, kuris slapstosi, t. y. A. B. (t. 4, b. l. 16-21). Nuteistasis A. B. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiria A. B. psichofiziologinio tyrimo panaudojant poligrafą išvadoms, teigdami, kad šio tyrimo išvados dėl A. B. sveikatos būklės tyrimo metu, galimo tyrimą atlikusių ekspertų suinteresuotumo ir kitų jų nurodomų aplinkybių negalėjo būti pripažintos nuteistojo A. B. kaltės įrodymu. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apygardos teismas A. B. psichofiziologinio tyrimo išvadų nelaikė savarankišku įrodymu, patvirtinančiu šio nuteistojo kaltę, jos lemiamos įtakos A. B. atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį neturėjo. Šias išvadas teismas vertino tik kaip vieną iš aplinkybių, turinčių reikšmės sprendžiant A. B. parodymų apie byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes, patikimumo klausimą, todėl įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Duomenų, kad šiuo atveju atliekant tyrimą poligrafu būtų pažeista tokio veiksmo atlikimo tvarka, byloje nėra. Apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl A. B. sveikatos būklės įtakos tyrimo rezultatams, kitų šio tyrimo tvarkos pažeidimų, buvo paneigtos teisiamojo posėdžio metu duotais tyrimą atlikusių specialistų L. K. ir R. S. paaiškinimais. Apeliacinių skundų argumentų, kad tyrimą atlikę minėti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistai, pateikdami išvadas, galėjo būti šališki A. B. atžvilgiu, nepatvirtina jokie bylos duomenys.Nuteistojo J. Š. gynėjas, remdamasis teisiamojo posėdžio metu duotais šio nuteistojo parodymais, teigia, kad šiuo atveju J. Š. nepagrįstai pripažintas J. B. nužudymo organizatoriumi, nes jis tik sukurstė S. C. ir A. B. nužudyti J. B. bei padėjo jiems paslėpti pastarojo kūną, todėl J. Š. veiksmai turi būti vertinami kaip kurstytojo ir padėjėjo. Be to, viena iš esminių aplinkybių, gynėjo nuomone, paneigiančių teismo nustatytą J. Š. vaidmenį byloje nagrinėjamo nusikaltimo padaryme, yra tai, kad J. Š. visus byloje nustatytus veiksmus atliko dėl to, kad „Smauglių“ nusikalstamos grupuotės lyderis G. R. suteikė jam informaciją apie J. B. bendradarbiavimą su policija ir nurodė spręsti šią problemą, t. y. davė nurodymą pastarąjį nužudyti. Teisėjų kolegija dėl nuteistojo J. Š. teisiamajame posėdyje iškeltos byloje nagrinėjamų įvykių versijos motyvus išdėstė, todėl su tuo susijusių argumentų nekartoja. Iš byloje surinktų įrodymų, kuriuos apygardos teismas pagrįstai įvertino kaip patikimus, matyti, kad šiuo konkrečiu atveju J. Š., siekdamas pašalinti J. B., šiam nusikalstamam sumanymui įgyvendinti surado nusikaltimo vykdytojus - pas J. B. dirbusius S. C. ir A. B., įkalbėjo juos įvykdyti šį nusikaltimą, nurodydamas, kad J. B. bendradarbiauja su policija, išdavė S. C. brolį ir visiems jiems kelia pavojų, aptarė su S. C. ir A. B. galimus J. B. nužudymo būdus, pats paruošė vietą J. B. kūnui paslėpti, o S. C. ir A. B. realizavus nusikalstamą sumanymą ir apie tai jam pranešus, nedelsiant atvyko į įvykio vietą ir pats dalyvavo slepiant padaryto nusikaltimo pėdsakus bei davė dėl to nurodymus kitiems nuteistiesiems. Taigi šiuo atveju J. Š. ne tik palenkė kitus asmenis daryti nusikalstamą veiką bei slėpė nusikalstamos veikos pėdsakus, bet ir parengė nužudymo įvykdymo ir nusikaltimo pėdsakų slėpimo planą, koordinavo kitų bendrininkų veiksmus nusikaltimo pėdsakų slėpimo etape. Būtent tokias įvykio aplinkybes, be pirmiau paminėtų aptartų byloje surinktų įrodymų, patvirtina ir 2015 m. spalio 22 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuotas 2015 m. rugsėjo 13 d. tarp nuteistojo S. C. ir kartu su juo kameroje buvusio asmens pokalbis, kurio metu S. C., be kita ko, nurodė, kad J. Š., kurį jis įvardino kaip bendrininką, kuris jį išdavė („bendrininkas normaliai duoda parodymus apie mane“), prastai suplanavo žmogžudystę, jei jis būtų planavęs pats, policija niekada nieko nerastų: „nori padaryti, daryk pats <...> Jei aš būčiau suplanavęs jie nieko nerastų“ (t. 4, b. l. 16-21). Apeliacinės instancijos teisme S. C. teigė, kad jis tokią frazę pasakė, nes pareigūnai pirmosios apklausos metu darė jam spaudimą ir liepė sakyti, kad jis planavo nužudymą, todėl po apklausos atėjęs į kamerą jis ir pasakė „ką aš planavau, jei aš būčiau planavęs, nieko jie nebūtų radę“. Tačiau toks nuteistojo aiškinimas neatitinka jau pirmiau paminėtame protokole užfiksuoto pokalbio turinio, vertinant jį kaip visumą. Iš bylos taip pat matyti, kad pirmiau paminėtas pokalbis buvo užfiksuotas ne iš karto po S. C. pirmosios apklausos, bet praėjus parai laiko po jos. Be to, ir nužudymo organizavimu tuo metu, kaip ir vėliau, įtariamas buvo ne jis, bet J. Š., kuris ikiteisminiame tyrime šio savo vaidmens neneigė, taigi pareigūnams nebuvo jokios prasmės įtakoti S. C., kad ir jis prisipažintų atlikęs organizatoriaus vaidmenį. Nuteistojo J. Š. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nepatikėjo J. Š. parodymais apie G. R. veiksmus tiek prieš J. B. nužudymą, tiek ir po jo, ir nepagrįstai vadovavosi liudytojo G. R. parodymais – pastarasis nebuvo suinteresuotas sakyti teismui tiesą, nes tokiu atveju pats taptų kaltinamuoju šioje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad parodymus apie J. Š. ir G. R. bendravimą davė tik šie du asmenys. J. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad būtent „Smauglių“ nusikalstamos grupuotės lyderis G. R. suteikė jam informaciją apie J. B. bendradarbiavimą su policiją ir nurodė spręsti šią problemą, iš ko jis suprato, kad turi pastarąjį nužudyti. Liudytojas G. R. tokį J. Š. aiškinimą neigė, o savo veiksmus perimant iš J. Š. visureigį, paaiškino tuo, kad pastarasis kurį laiką Visagine prekiavo narkotikais be jo žinios (ko neneigė ir pats J. Š.), todėl turėjo susimokėti baudą, jokio kito turto iš J. Š. jis nereikalavo. Jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų arba paneigtų nuteistojo J. Š. ar liudytojo G. R. pirmiau aptartus parodymus, byloje nėra. Nuteistojo J. Š. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad J. Š. parodymus apie nurodymus perduoti visą J. B. turtą, gautus iš G. R. jau po nužudymo, teisme patvirtino nuteistasis S. C., tačiau teisme šis nuteistasis nurodė tik tiek, kad aplinkybę, jog reikia surinkti visus J. B. automobilius, jis sužinojo asmeniškai iš J. Š., o ikiteisminio tyrimo metu apskirtai teigė apie J. Š. skolas ir kitas problemas nieko nežinojęs. Taigi vertinti S. C. teisme duotus parodymus kaip patikimai patvirtinančius J. Š. nurodytas aplinkybes ir tuo pačiu paneigiančius liudytojo G. R. parodymus nėra pagrindo. Be to, kaip matyti iš paties J. Š. parodymų, su J. B. jį supažindino ir nurodė kaip patikimą asmenį tos pačios nusikalstamos grupuotės nariai, todėl šio nuteistojo aiškinimas, kad G. R. jį apkaltino į narkotikų verslą įtraukus išdaviką ir liepė pačiam spręsti šią problemą, kelia abejonių. Juolab, kad bylos duomenimis, J. Š. „Smauglių“ nusikalstamos grupuotės nariams jaučia tam tikrą nuoskaudą, kaip kad nurodė pats nuteistasis, „už sugadintą gyvenimą“. Dėl to, apklausiamas įtariamuoju, pirmosiose apklausose tyčiniu J. B. nužudymu jis melagingai apkaltino vieną iš šios grupuotės narių. Dėl tos pačios priežasties J. Š. galėjo apkalbėti ir šios nusikalstamos grupuotės lyderį. Kita vertus, šiuo atveju, net ir pripažinus, kad J. Š. nusikalstamą sumanymą nužudyti J. B. sąlygojo G. R. suteikta informaciją ar net iš jo gautas nurodymas, šios aplinkybės niekaip nepaneigia pirmiau aptartų byloje surinktais įrodymais nustatytų J. Š. nusikalstamų veiksmų, kurie visiškai atitinka nusikalstamos veikos organizatoriaus požymius. Pripažinti jį tyčinio J. B. nužudymo kurstytoju ir padėjėju nebuvo ir nėra teisinio pagrindo. Juo labiau, esant pirmiau aptartiems bylos duomenims, nėra jokio pagrindo įvykį J. B. garaže vertinti kaip vykdytojų ekscesą. Nuteistojo J. Š. gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad S. C. ir A. B. veiksmai J. B. nužudymo dieną galėtų būti vertinami kaip vykdytojo ekscesas, kurio J. Š. numatyti negalėjo ir jam nevadovavo, prieštarauja ne tik pirmiau aptartiems vienas kitą papildantiems bylos įrodymams, bet ir paties apelianto skunde dėstomiems teiginiams, kad J. Š. veiksmai apėmė tyčią sukurstyti S. C. ir A. B. nužudyti J. B., o jiems jį nužudžius, padėti paslėpti lavoną.Pagal nužudymų bylose susiformavusią teismų praktiką tais atvejais, kai kaltininkai supranta vieni kitų veiksmus, jiems pritaria, suvokia daromos veikos pobūdį, numato, kad nuo tokių veiksmų nukentėjusysis gali mirti, laikoma, kad jie veikia kaip bendravykdytojai. Nėra būtina, jog kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Už tyčinį nužudymą asmenys atsako kaip bendrininkai ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų panaudoto smurto, tačiau visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-191/2008, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-324/2009, 2K-398/2014). Kaip jau minėta, apygardos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, teisingai nustatė, kad įvykio garaže metu J. B. smūgius metaliniu įrankiu į nugarą ir galvą sudavė bei specialisto išvada nustatytus sužalojimus, nuo kurių nukentėjusysis mirė, padarė A. B.. Kita vertus, S. C. konflikto su J. B. metu taip pat smurtavo pastarojo atžvilgiu – ėmė su šiuo stumdytis ir, sugriebęs už apykaklės jį laikė, taip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, kol pastarasis nuo A. B. suduodamų smūgių susmuko ir prarado sąmonę. Be to, faktiniai bylos duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad šiuo atveju visi trys nuteistieji veikė pagal išankstinį susitarimą, turėdami tyčią nužudyti J. B.. Vien tai, kad šiuo atveju nebuvo sutarta tiksli nusikaltimo padarymo data, vieta ir būdas, esant pirmiau aptartiems vienas kitą papildantiems duomenims, išankstinio visų trijų nuteistųjų susitarimo nužudyti J. B. fakto niekaip nepaneigia. Taigi, šiuo atveju teismas, pripažindamas S. C. J. B. tyčinio nužudymo bendravykdytoju, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų taip pat nepadarė. Atitinkamai teismas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kurio dydžio S. C. neginčija, pagrįstai priteisė ir iš šio nuteistojo, nes bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalis).Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo S. C. apeliacinio skundo argumentu, kad apygardos teismui nustačius, jog J. B. buvo nužudytas S. C. susistumdžius su J. B. ir laikant jį sugriebus už rūbų apykaklės ir taip atėmus nukentėjusiajam galimybę priešintis, o A. B. metaliniu įrankiu sudavus ne mažiau kaip keturis smūgius J. B. į nugarą ir galvą, taip padarant nukentėjusiajam specialisto išvada nustatytus sužalojimus, nuo kurių nukentėjusysis vietoje mirė, nuosprendyje padarytos išvados, kad šiuo atveju nėra reikšminga, kuris iš kaltinamųjų – S. C. ar A. B. – smogė nukentėjusiajam į galvą, nėra tinkamos. Kita vertus, vien toks skundžiamo nuosprendžio trūkumas nedaro jo nepagrįstu ir neteisėtu, nes, kaip jau minėta, teismo išvados dėl įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių pagrįstos byloje surinktų teisėtu būdu gautų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visetu, kuris, priešingai nei teigia apeliantai, yra pakankamas pagrįsti kaltinimui pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą organizavus tyčinį J. B. nužudymą dėl jo asmens piliečio pareigų vykdymo J. Š. atžvilgiu ir kaltinimui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą tyčia nužudžius J. B. dėl jo piliečio pareigų vykdymo S. C. ir A. B. atžvilgiu. Apeliaciniuose skunduose pagrįstai ginčijama apygardos teismo išvada, kad J. B. buvo nužudytas nuteistiesiems veikiant organizuota grupe, kurią subūrė J. Š..Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į bendrininkų tarpusavio susitarimo pobūdį, jų ryšius, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį, išskiriamos trys bendrininkavimo formos: bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas (BK 25 straipsnis 1 dalis). Kiekviena jų skiriasi savo pavojingumu, kurį žymi organizuotumo pobūdis. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį (BK 25 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija). Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į rengto ar padaryto nusikaltimo (ar nusikaltimų) pobūdį ir sudėtingumą, ar grupės nariai aptarė jo padarymo būdą, vietą, laiką ir kitus svarbius momentus, susitarė dėl kiekvieno užduoties ar vaidmens, numatė priemones, padedančias paslėpti nusikaltimo pėdsakus bei išvengti atsakomybės, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2008, 2K-344/2010, 2K-7-96/2012, 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-70/2014, 2K-159-746/2015); kad organizuotai grupei būdingas išankstinis susitarimas, kuris turi pasižymėti nelaikinumu, negali būti vienkartinio pobūdžio, taip pat turi būti nustatytas pastovumas, pasireiškiantis grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumu ir tvirtumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-297-942/2017); kad organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas, kuriam būdingas nevienlaikiškumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-304-942/2015, 2K-545-489/2015, 2K-103-976/2016). Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje išvadą dėl organizuotos grupės buvimo grindė tuo, kad nuteistieji susitarė padaryti labai sunkų nusikaltimą – J. B. nužudymą, kurį organizavo J. Š., palaikė tarpusavio ryšį (į garažą, kuriame buvo nužudytas J. B., buvo iškviestas ir atvyko J. Š.), kiekvienas iš jų atliko tam tikrą užduotį, apytiksliai numatė nužudymo laiką, iš anksto paruošė vietą kūnui paslėpti, vėliau, siekdami išvengti atsakomybės, kartu ėmėsi ir kitų veiksmų. Nuteistieji sąmoningai siekė vieningo sumanymo nužudyti J. B. ir kryptingai veikė bei įgyvendino savo tikslą. Tačiau, kaip jau minėta, pagal galiojančią teismų praktiką, nustatant organizuotos grupės požymį, be kitų aplinkybių, reikšmingų konstatuojant bendrininkavimą, turi būti įvertinamas apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumas, nusikaltimo padarymo vietos, laiko, būdo planavimas, aiškus ir nevienlaikiškas vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas, išankstinis susitarimas turi pasižymėti nelaikinumu, būti nevienkartinio pobūdžio, o grupės nusikalstami ryšiai – ilgalaikiškumu ir tvirtumu. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie tarp J. Š., S. C. ir A. B. susiformavusius ilgalaikius ir tvirtus nusikalstamus ryšius. Vien ta aplinkybė, kad S. C. su A. B., veikusiems pagal išankstinį susitarimą, nužudžius J. B., į garažą buvo iškviestas ir atvyko nužudymą organizavęs J. Š., su kuriuo kartu buvo slepiami nusikaltimo pėdsakai, nėra pakankama konstatuoti organizuotos grupės nariams būdingų tarpusavio ryšių susiformavimą. Nors nuteistieji, kaip minėta, veikė pagal išankstinį susitarimą, tačiau jų suplanuotas vienas labai sunkus nusikaltimas, kaip ir šio nusikaltimo pėdsakų slėpimas buvo pakankamai primityvūs, nuo nuteistųjų susitarimo dėl nusikaltimo padarymo iki nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo praėjo nedaug laiko. Be to, byloje nėra duomenų, kad J. Š., S. C. ir A. B. būtų susitarę dėl konkretaus nusikaltimo padarymo būdo, vietos, laiko, numatę nusikalstamos veikos padarymo bei nusikalstamos veikos pėdsakų slėpimo priemones, išskyrus tai, kad nužudytojo kūnas bus užkastas miške, aiškiai pasiskirstę vaidmenis ir užduotis. Bylos duomenimis nustatyta, kad susitarimas buvo nužudyti J. B. ir jo kūną užkasti miške, J. Š. paaiškinus kitiems nuteistiesiems, kad pats to daryti negali. Po tokio susitarimo, nuteistieji tiesiog laukė tinkamo momento nusikaltimui įvykti, o nukentėjusiojo išvykimo iš Lietuvos versiją sukūrė jau po nusikaltimo padarymo. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo, kad byloje nagrinėjamą nusikaltimą padariusi asmenų grupė nebuvo tokio organizuotumo lygio, kad būtų galima ją pripažinti organizuota grupe, todėl ši bendrininkavimo forma nuteistiesiems inkriminuota nepagrįstai. Teisėjų kolegija nustato, kad nuteistieji nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe, todėl panaikina ir nusikalstamų veikų kvalifikavimą pagal BK 25 straipsnio 3 dalį bei keičia apygardos teismo nuosprendį šioje dalyje dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktai). Nuteistasis S. C. nesutinka ir su jam paskirta bausme, mano, kad teismas neatsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingą aplinkybę, t. y. pernelyg ilgą proceso trukmę, ir nepagrįstai netaikė jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Nuteistasis A. B. ir jo gynėjas apeliaciniuose nesutikimo su paskirta bausme motyvų nepateikia, tačiau nuteistasis A. B., ginčydamas teismo išvadas dėl jo kaltės, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į pateiktus jo šeiminę padėtį apibūdinančius dokumentus, teigiamas charakteristikas, duomenis apie jo sveikatos būklę ir kitas, jį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes. Nuteistojo J. Š. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai jo ginamąjį pripažino pavojingu recidyvistu ir neatsižvelgė į tai, kad pastarasis davė parodymus, kurių pagrindu buvo surastas J. B. lavonas, surasti ir užkardyti kiti nusikaltimo vykdytojai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinių skundų argumentai taip pat nepagrįsti.BK 41 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvenimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Kitokią bausmę teismas gali paskirti tik esant BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-432-2014, 2K-69-942/2016, 2K-239-303/2016 ir kt.). Skiriant bausmę turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-6/2013, 2K-391/2013 ir kt.). Konkretus teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš, pavyzdžiui, kaltininko pozicijų, bet ir atsižvelgiant į nubaudimo adekvatumą padarytai veikai, ja pažeistoms ir įstatymų saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-625/2010, 2K-351-222/2015). Nuteistieji J. Š., S. C. ir A. B. padarė nusikaltimą žmogaus gyvybei, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir už jo padarymą numato tik labai griežtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Nuteistųjų nusikalstamais veiksmais buvo sukelti neatkuriami padariniai – atimta žmogaus gyvybė, nusikaltimas buvo iš anksto suplanuotas, jo padarymui panaudotas metalinis įrankis. Visi trys nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, J. Š. buvo šios nusikalstamos veikos organizatorius, S. C. ir A. B. – vykdytojai. Bylos duomenimis, nuteistasis J. Š. šioje byloje inkriminuotą nusikaltimą padarė būdamas jau ne kartą teistas už įvairius nusikaltimus, įskaitant kvalifikuotą nužudymą, be to, lygtinio paleidimo metu, neatlikęs už pirmiau įvykdytą nužudymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės. 2005 m. balandžio 4 d. teismo nutartimi sugrąžinus J. Š. į laisvės atėmimo įstaigą atlikti neatliktos bausmės dalies bei 2012 m. balandžio 4 d. teismo nutartimi jį paleidus lygtinai, jau 2013 m. spalio 18 d. Visagino miesto apylinkės teismo nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu J. Š. buvo paskirti teismo įpareigojimai, o 2014 m. balandžio 29 d. Visagino miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu jis pripažintas kaltu pagal BK 245 straipsnį dėl jam paskirtų teismo įpareigojimų nevykdymo 2013 m. gruodžio 6 d., 2014 m. sausio 25 d. ir vasario 1 d.. Be to, tuo pačiu metu, t. y. 2014 m. sausio – vasario mėnesiais, J. Š. padarė sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, susijusius su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, bei pasikėsino padaryti sunkų nusikaltimą ekonomikai ir verslo tvarkai, už kuriuos jau yra nuteistas įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu (t. 4, b. l. 182-189, t. 5, b. l. 14-15, 16-19, 20-26, 31-35). Taip pat jis ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 5, b. l. 36-41), jam nustatytas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (t. 5, b. l. 48-53). Nuteistasis yra vedęs, turi dukrą, tačiau, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų jo sutuoktinės N. Š. parodymų, jau ilgą laiką kartu su šeima negyveno, bet palaikė ryšį su dukra, būdamas laisvėje epizodiškai dirbo (t. 2, b. l. 84, t. 4, b. l. 180, t. 5, b. l. 56). Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta Marijampolės pataisos namų meistro išduota J. Š. charakteristika, kurioje nurodyta, kad nuteistasis pataisos namuose dirba, atsakingai ir kruopščiai atlieka paskirtas darbo užduotis, rodo iniciatyvą tobulėti savo specialybėje, mokosi profesinio rengimo centre (t. 9, b. l. 196). Apygardos teismo pagrįstai nustatyta J. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistasis S. C. praeityje neteistas, nebaustas administracine tvarka, į psichikos sveikatos ir narkologinę įskaitas neįrašytas, nusikalstamos veikos padarymo metu ir vėliau Lietuvoje oficialiai nedirbo, išsituokęs (t. 6, b. l. 32-34, 36-37, 39, 41-45, 46), kitų jį charakterizuojančių duomenų byloje nėra. Nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistasis A. B., po nusikaltimo padarymo išvykęs į užsienį ir apsigyvenęs Vokietijoje, dirbo, antrą kartą sukūrė šeimą, šiuo metu turi tris vaikus (du iš pirmosios santuokos ir vieną iš antrosios), taip pat turi sveikatos problemų (serga arterine hipertenzija, hepatitu C), į psichikos sveikatos ir narkologinę įskaitas neįrašytas (t. 6, b. l. 189-190, 191-192, 197-200, t. 7, b. l. 30-34, 48-51, 55-56, t. 8, b. l. 40-41, 44-68). Kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad šioje byloje inkriminuotą nusikaltimą A. B. padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą, oficialiai nedirbo, buvo baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 7, b. l. 39-40, 43, 44-46, 57). Įvertinus pirmiau aptartų nuteistųjų asmenybes apibūdinančių ir kitų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas pagrįstai J. Š. pripažino socialiai pavojingu ir, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį (padarytas tyčinis baigtas labai sunkus nusikaltimas), nuteistojo vaidmenį darant nusikaltimą (nusikaltimo organizatorius), pagrįstai, vadovaudamasis BK 27 straipsnio nuostatomis, pripažino J. Š. pavojingu recidyvistu bei padarė teisingas išvadas, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus šiam nuteistajam griežtą baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytą terminuoto laisvės atėmimo bausmę, griežtesnę negu sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis (56 straipsnis), o nuteistiesiems S. C. ir A. B. – laisvės atėmimo bausmes, atitinkančias sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkį. Tokio dydžio bausmės atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, įvertinus ir nustatytą mažiau pavojingą bendrininkavimo formą – bendrininkų grupę. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, tinkamai motyvavęs bausmės rūšies ir dydžio parinkimą, konstatavęs, kad nuteistiesiems S. C. ir A. B. turi būti paskirtas baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nuteistiesiems S. C. ir A. B. paskyrė keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmes, kurios savo dydžiu gerokai viršija BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje, galiojusios nusikalstamos veikos padarymo metu, nustatytą dvylikos metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vidurkį, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai paskirtų bausmių (BPK 328 straipsnio 2 punktas). S. C. ir A. B. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą paskirtos laisvės atėmimo bausmės mažinamos iki dvylikos metų ir šešių mėnesių. Proporcingai mažinama ir nuteistajam J. Š. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą paskirta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, nustatant jos trukmę trylika metų ir šešis mėnesius, kuri viršija inkriminuoto baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikaltimo padarymo metu, sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį.Nuteistojo J. Š. gynėjas, ginčydamas teismo sprendimą pripažinti nuteistąjį pavojingu recidyvistu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas be pagrindo J. Š. įvertino kaip socialiai pavojingą, nes, pasak gynėjo, emociškai nestabilios asmenybės sutrikimas J. Š. buvo būdingas jo jaunam amžiui, kai tik formavosi jo asmenybė, tačiau nebūdingas J. Š., sulaukusiam 40 metų. Toks nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas prieštarauja byloje esančiam J. Š. teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės aktui, iš kurio matyti, kad emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, impulsyvus tipas bei adaptacijos sutrikimas, kurie netrukdė nuteistajam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nuteistajam nustatyti ne tik inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, bet ir šiuo metu. Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, kad atlikęs bausmę už ankstesnį nužudymą ir išėjęs į laisvę, J. Š. rūpinosi savo šeima, tačiau tokio apelianto teiginio nepatvirtina jokie bylos duomenys. Nuteistojo sutuoktinės parodymai liudija tik tai, kad dar 2005 metais, kai J. Š. pabėgo į Rusiją, jų tarpusavio santykiai jau buvo pašliję, jie kartu negyvena, bendrauja labai retai. Aplinkybė, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę ar būdamas suimtas, nepadarė naujų nusikalstamų veikų, būdamas laisvėje epizodiškai dirbo, kaip ir nuteistojo nurodytos priežastys, dėl kurių jis teigia vėl turėjęs imtis nusikalstamos veiklos, nepaneigia skundžiamo nuosprendžio išvados dėl jo pavojingumo visuomenei. Vadovaujantis BK 62 straipsnio 4 dalimi, teismas asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant gali paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, ar laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį, kai asmuo pripažintas pavojingu recidyvistu, tik tuo atveju, jei tas asmuo prisipažino dėl visų savo padarytų nusikalstamų veikų, aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą, ir nustatyta, kad nužudymas padarytas dėl grasinimo ar prievartos arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo nužudant buvo antraeilis, arba veika nutrūko rengiantis nužudyti ar kėsinantis nužudyti. Nagrinėjamu atveju, duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad J. Š. J. B. nužudymą organizavo dėl grasinimo ar prievartos, nėra. J. Š. vaidmuo nusikaltimo padaryme nebuvo antraeilis, nusikalstamas sumanymas nužudyti J. B. buvo įgyvendintas, taigi, veika nenutrūko rengimosi ar pasikėsinimo stadijoje. Be to, ir nuteistojo J. Š. parodymus apie byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes vertinti kaip aktyvų padėjimą atskleisti padarytą tyčinį nužudymą BK 62 straipsnio 4 dalies prasme nėra pagrindo. Nors, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apygardos teismas, be J. Š. prisipažinimo J. B. nužudymas taip ir nebūtų išaiškintas, tačiau, kaip jau minėta, J. Š., duodamas pirminius parodymus, J. B. nužudymu apkaltino su šiuo nusikaltimu nesusijusį asmenį, taip suklaidindamas pareigūnus, be to, ir nurodęs tikrąsias byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybės, vėliau duodamas parodymus vėl ėmė juos keisti, menkindamas tiek savo paties, tiek kitų bendrininkų vaidmenį inkriminuojamo nusikaltimo padaryme. Taigi, šiuo atveju taikyti J. Š. BK 62 straipsnio 4 dalies nuostatų nebuvo ir nėra teisinio pagrindo. Nuteistasis S. C. apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę, o tam tikrais atvejais – ir taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, tiek pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu, bet su nepagrįstai pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtina kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų ir paprastai jie yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; ir kt.). Be to, teismų praktikoje pabrėžiama, kad išvadą dėl konkretaus proceso atitikties ar neatitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-55-895/2015, 2K-296-788/2017 ir kt.). Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar 2005 m. kovo 3 d., tačiau nenustačius nusikalstamos veikos požymių, 2013 m. balandžio 24 d. buvo nutrauktas. 2014 m. gruodžio 10 d. atnaujinus ikiteisminį tyrimą, J. Š. apie įtarimą buvo pranešta 2014 m. gruodžio 12 d. (t. 4, b. l. 72), S. C. ir A. B. įtariamaisiais buvo pripažinti tik 2015 m. gegužės 19 d., jų paieška paskelbta 2015 m. birželio 5 d. (t. 5, b. l. 78-79, 89, t. 6, b. l. 52-53, 61). S. C. užsienio valstybėje pagal išduotą EAO faktiškai buvo sulaikytas 2015 m. rugsėjo 2 d., nutarimas pripažinti įtariamuoju jam įteiktas ir jis pirmą kartą apklaustas 2015 m. rugsėjo 12 d. (t. 5, b. l. 78-79, 89, 119, 121,128-129), A. B. užsienio valstybėje pagal išduotą EAO faktiškai sulaikytas 2015 m. gruodžio 14 d., nutarimas pripažinti įtariamuoju jam įteiktas ir jis pirmą kartą apklaustas 2016 m. vasario 10 d. (t. 6, b. l. 52-53, t. 6, b. l. 87-88, 117-121). Kaltinamasis aktas buvo surašytas 2016 m. gegužės 19 d. ir byla perduota Panevėžio apygardos teismui. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2016 m. gruodžio 9 d., t. y. praėjus kiek daugiau nei metams laiko nuo S. C. sulaikymo. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama vienerius metus, tokią proceso trukmę lėmė objektyvios priežastys – nuteistajam S. C. buvo paskirta ir atlikta teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizė, mirus vienam iš teisėjų kolegijos narių, byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama iš naujo. Taigi, esant tokių aplinkybių visumai, šiuo atveju konstatuoti S. C., kaip ir kitų nuteistųjų teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimą ir dėl to švelninti jiems paskirtas bausmes nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti J. Š., S. C. ir A. B. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir nustatyti, kad J. Š. nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 10 punkte, ir S. C. bei A. B. nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punkte, padarė veikdami bendrininkų grupe.

J. Š. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 13 (trylikos) metų ir 6 (šešių) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo 11 (vienuolikai) metų bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 16 (šešiolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Pirmus 5 (penkerius) bausmės metus paskirti atlikti kalėjime, o kita bausmės dalį – pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2016 m. gruodžio 9 d.

J. Š. į paskirtą bausmę įskaityti jo laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2016 m. birželio 29 d. bei pagal Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nuosprendį atliktos bausmės dalį.

S. C. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 12 (dvylikos) metų ir 6 (šešių) mėnesių.

A. B. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 12 (dvylikos) metų ir 6 (šešių) mėnesių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.