Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. M. ir J. M. atskirąjį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-1554-959/2016 pagal pareiškėjų V. M. ir J. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei Šiaulių bankas, antstolei V. Š. dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjai V. M. ir J. M. kreipėsi į teismą, prašydami iškelti jiems fizinio asmens bankroto bylą. Nurodė, kad pradelsti skoliniai įsipareigojimai akcinei bendrovei (toliau – AB) Šiaulių bankas sudaro 40 716,10 Eur, skola antstolei V. Š. yra 399,97 Eur vykdymo išlaidų. Abu pareiškėjai yra nedirbantys, pajamų negauna, pareiškėjui nustatytas 50 darbingumo lygis. Jiems nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris yra įkeistas AB Šiaulių bankui. Išlaikytinių neturi (b. l. 1-3, 10-11).

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Joniškio rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjams V. M. ir J. M. (b. l. 38-39).Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti įvertinamos dvi grupės aplinkybių. Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas, t. y. jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA). Antra, nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti.Teismas nustatė, kad antstolės V. Š. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje vykdomas priverstinis išieškojimas iš skolininko J. M. kreditorei AB Šiaulių bankas pagal notarės vykdomąjį įrašą dėl 40 716,10 Eur skolos išieškojimo. Vykdomajame įraše skolininku nurodytas tik pareiškėjas J. M., o pareiškėja V. M. yra įkaito davėja pagal hipotekos sutartį ir jos įsipareigojimai kreditoriui yra įkaito davėjo įsipareigojimai, kurie jau yra įvykdyti. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjos V. M. skolinius įsipareigojimus, jų dydį ir mokėjimo terminus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos V. M. būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos nemokumo būklės, todėl fizinio asmens bankroto byla jai negali būti keliama.Teismo teigimu byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjas J. M. per paskutinius 3 metus būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų siekdamas pagerinti savo mokumą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, kad iki 2016 m. vasaros dirbo nelegaliai. Nors ši aplinkybė taip pat nepagrįsta įrodymais, tačiau teismas laikė, jog nelegalaus darbo faktas rodo pareiškėjo nesąžiningumą. Nors pareiškėjas yra neįgalus, tačiau jis iš dalies darbingas, ir ši jo negalia netrukdė jam dirbti nelegaliai. Dirbdamas nelegaliai pareiškėjas ne tik slepia savo pajamas ir tikrąją finansinę būklę nuo kreditorių, bet ir sąmoningai atsisako visų jam įstatymais suteikiamų finansinių ir socialinių garantijų. Jei pareiškėjas būtų dirbęs legaliai, tikėtina, jis būtų ilgesnį laiką išlaikęs mokumo būseną ir būtų galėjęs didesne dalimi padengti susidariusį įsiskolinimą. Teismas pripažino, kad pareiškėjo nesąžiningumas turėjo įtakos jo nemokumo būsenai, tarp pareiškėjo nesąžiningumo ir jo nemokumo yra priežastinis ryšys. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui J. M. taip pat negali būti keliama bankroto byla remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjai V. M. ir J. M. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo tenkinti (b.l. 43-44). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjos V. M. skolinius įsipareigojimus. Vykdomojo dokumento pagrindu pradėti priverstiniai vykdymo veiksmai, skola vis auga, nes pareiškėjai yra nedirbantys. Pareiškėja ieško darbo: yra registruota darbo biržoje kaip darbo ieškantis asmuo, baigė kursus, tačiau negauna darbo dėl objektyvių aplinkybių.Pareiškėjas niekada nedirbo nelegaliai, pajamų neslėpė. Atsakydamas į teisėjo klausimus pareiškėjas galbūt netiksliai suformulavo atsakymą.Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB Šiaulių bankas prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą (b. l. 52-54). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiuo argumentu:Teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, nes byloje nėra duomenų apie pradelstus pareiškėjos V. M. skolinius įsipareigojimus, o aplinkybė, kad pareiškėjas J. M. dirbo nelegaliai rodo jo nesąžiningumą. Teismas vadovavosi pareiškėjo J. M. paaiškinimais dėl nelegalaus darbo, neturėjo pagrindo abejoti jų teisingumu.

Motyvuojamoji dalis

VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Nuo 2013 m. kovo 1 d. įsigaliojęs FABĮ suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl iš esmės pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, kreiptis į teismą ir prašyti iškelti jiems bankroto bylą. Remiantis FABĮ 1 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, kurių finansinė būklė labai bloga, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2015 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015). Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis).Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju reikalavimas iškelti bankroto bylą pareikštas dėl dviejų asmenų, sutuoktinių V. M. ir J. M.. Tai lemia, kad teismas turi vertinti abiejų asmenų padėtį atskirai, jų veiksmus susidarant nemokumui ir jo priežastis, ar jie atitinka FABĮ nustatytas sąlygas iškelti bankroto bylą ir ar nesudaro FABĮ nustatyto bent vieno iš teisinių pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016).

Dėl pareiškėjų nemokumo pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį.

FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios nuostatos aiškinimo ir taikymo, nurodė, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti fizinio asmens per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyvenimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015). Taigi teismas turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą, t. y. teismas, inter alia (lot. be kita ko), turi įvertinti asmens galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus perspektyvas per konkretų, teismo vertinimu, protingą laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015). Byloje nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 20 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. B-2007-1894-09 pagrindu AB Šiaulių bankas suteikė 160 000 Lt (46 338,80 Eur) paskolą J. M.. Prievolės pagal kreditavimo sutartį užtikrinimui J. M. ir V. M. įkeitė jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: 0,3200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ūkiniais pastatais, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini). Kauno miesto 23-ojo notarų biuro notarė J. M. 2016 m. liepos 8 d. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. 4455 dėl hipoteka užtikrinto įsipareigojimo priverstinio išieškojimo, kuriame nurodė, kad skolinių įsipareigojimą sudaro 40 716,10 Eur, iš jų 38 959,31 Eur negrąžinto kredito, 1 156,23 Eur nesumokėtų palūkanų ir 571,62 Eur delspinigių nuo laiku negrąžinto kredito, 28,94 Eur delspinigių nuo laiku nesumokėtų palūkanų, taip pat 8 Eur už pranešimų siuntimą, 103,96 Eur notaro atlyginimo už vykdomojo įrašo padarymą bei 8,69 Eur notaro atlyginimo už informacijos perdavimą valstybės registrams. Šio vykdomojo dokumento pagrindu antstolės V. Š. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 40 836,75 Eur skolos išieškojimo iš skolininko J. M. kreditorei AB Šiaulių bankas. Išieškotojas prašė skolos išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą (vykdomoji byla, b. l. 1, 2, 3–4). Vykdymo procese areštuotas skolininkui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Antstolės apskaičiuotos vykdymo išlaidos sudaro 405,17 Eur sumą, iš kurių 399,97 Eur yra būtinosios išlaidos, 2,20 Eur papildomos išlaidos už raginimą įvykdyti sprendimą, 1 Eur išlaidos už bankinį pavedimą, 2 Eur pašto išlaidos (vykdomoji byla, b. l. 5–6, 17–20).Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad pareiškėjo J. M. pradelsti skoliniai įsipareigojimai viršija 25 MMA, nes ją sudaro 40 836,75 Eur skola kreditorei AB Šiaulių bankas ir 405,17 Eur vykdymo išlaidų antstolei V. Š., iš viso 41 243,92 Eur suma. Tačiau, pirmos instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų apie pareiškėjos V. M. pradelstus įsipareigojimus.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „pradelsti įsipareigojimai“ nėra siejama su reikalavimu pradėti priverstinius vykdymo veiksmus antstolio kontoroje dėl skolos išieškojimo. Iš esmės pradelsti įsipareigojimai – tai neįvykdyta prievolė, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Taigi vien aplinkybė, kad vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėja V. M. nėra skolininkė savaime nereiškia, kad ji neturi prievolių AB Šiaulių bankas.Atkreiptinas dėmesys, kad viešame registre nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininku nurodytas tik vienas sutuoktinis (pareiškėjas J. M.), tačiau sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl nepakeičia ir neapriboja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ? CK) 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio mėn. 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011). Aplinkybė, kad minėtas žemės sklypas su jame esančiu gyvenamuoju namu bei ūkiniais pastatais yra bendroji jungtinė sutuoktinių V. M. ir J. M. nuosavybė konstatuotas Joniškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. S2-822-457/2007, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi šiais prejudicinę reikšmę turinčiais faktais nustatytais civilinėje byloje Nr. S2-822-457/2007.Pastebėtina, kad kredito sutartį su AB Šiaulių bankas pasirašė tik pareiškėjas J. M., o pareiškėja V. M. tiesiogiai neišreiškė valios tapti šios kreditavimo sutarties šalimi, t. y. sutartyje ji nėra nurodyta kaip skolininkė, nėra duomenų apie sudarytą laidavimo sutartį. Atsižvelgiant į teismo posėdžio metu apklaustas pareiškėjas J. M. patvirtino, kad kreditas iš AB Šiaulių bankas paimtas ir pinigai buvo skirti šeimos poreikių tenkinimui, t. y. šeimos būsto gerinimui, remontui (2016 m. gruodžio 19 d. teismo posėdžio garo įrašas: 7 min. 42 sek. – 7 min. 48 sek.), todėl remiantis CK 3.109 straipsnio 2 ir 4 dalimi pripažintina, kad abu sutuoktiniai solidariai atsako pagal prievoles, kylančias iš kreditavimo sutarties, nes prisiimta prievolė yra susijusi su šeimos poreikių tenkinimu.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-690/2016 yra išaiškinęs, kad prievolės solidarumas reiškia, jog kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos vykdant prievolę kreditoriui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti. Taigi prievolės solidarumas reiškia, kad pareiškėjas šią pareigą privalo vykdyti kartu su kitais asmenimis, tačiau jis turi įvykdyti visą prievolę, o ne jos dalį, todėl solidarumas prievolės nesumažina (CK 6.5 straipsnis, 6.6 straipsnio 4 dalis).Pažymėtina ir tai, kad hipoteka yra viena iš CK 6.70 straipsnyje minimų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių. Ji priskiriama prie daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, šiuos santykius reglamentuoja CK ketvirtosios knygos normos. Taigi hipoteka yra išvestinė prievolė (CK 4.200 straipsnio 2 dalis), ja užtikrinamas galiojantis kreditoriaus reikalavimas, atsirandantis iš pagrindinės prievolės, ir ji baigiasi pasibaigus pagrindinei prievolei (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2012). Nagrinėjamu atveju pagrindinė prievolė (kreditavimo sutartis) nėra pasibaigusi, todėl ir išvestinė prievolė (hipoteka) taip pat yra galiojanti.Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad prievolės pagal 2007 m. rugsėjo 20 d. būsto kreditavimo sutartį šalimi laikytina ir pareiškėja V. M., nes prievolės pagal kredito sutartį nėra įvykdyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad AB Šiaulių bankas turi reikalavimo teisę į V. M. dėl 40 836,75 Eur (t. y. 107 MMA) skolos grąžinimo. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nėra duomenų apie pareiškėjos pradelstus skolinius įsipareigojimus.Vertinant pareiškėjų galimybes grąžinti skolą kreditorei AB Šiaulių bankas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad abu pareiškėjai yra nedirbantys (b. l. 18, 19), jų pajamas sudaro netekto darbingumo pensija, pareiškėjams nuosavybės teise priklauso tik žemės sklypas su gyvenamuoju namu bei priklausiniais, kurie yra įkeisti kreditorei AB Šiaulių bankas (b. l. 13–14, 15), taigi pareiškėjų skoliniai įsipareigojimai viršija jų turimo turto vertę. Byloje nėra duomenų apie kitą pareiškėjams priklausantį turtą, todėl konstatuotina, kad pareiškėjai V. M. ir J. M. yra nemokūs FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme. Taigi sprendžiant klausimą, ar pagrįstai pirmos instancijos teismas atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjams, būtina vertinti, ar nagrinėjamu atveju yra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatyti pagrindai atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų.

Dėl pareiškėjo nesąžiningumo pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą.

Byloje ginčas kilo dėl vieno iš atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų – kai paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką ir pažymėjęs, kad teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjų sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. Nagrinėjamoje byloje teismai nekonstatavo, kad apeliantai, su pareiškimu iškelti bankroto bylą pateikdama informaciją, buvo nesąžininga, todėl teismas vertina ir išsamiau pasisako dėl apeliantų sąžiningumo jiems tampant nemokiais. Pažymėtina, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte neįtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai. Dėl to aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslus, nurodyti nutarties 9 punkte.Pagal FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį bankroto byla asmeniui gali būti keliama ne tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką fizinių asmenų bankroto bylose, yra pažymėjęs, kad fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 20115 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015).Pabrėžtina, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostata, kurioje numatytas reikalavimas teismui įvertinant pareiškėjų veiksmus (neveikimą) sąžiningumo aspektu per pastaruosius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo teisme, neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu atliktus pareiškėjų veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016). Taigi spręsdamas klausimą dėl pareiškėjų sąžiningumo, teismas gali atsižvelgti ir į pareiškėjų elgesį per ilgesnį laiko tarpą nei pastarieji treji metai iki kreipimosi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas atsisakė iškelti bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu dėl apelianto nesąžiningų veiksmų, t. y. pareiškėjo nelegalaus darbo užsienyje bei pajamų slėpimo nuo kreditorių. Apeliantai nesutinka su tokiais argumentais ir nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai interpretavo pareiškėjo žodžius teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo posėdžio garso įraše aiškiai girdima kaip pareiškėjas J. M. sako, kad iki sveikatos pablogėjimo ir dalinio darbingumo nustatymo jis dirbo užsienyje, tačiau teismui paprašius pateikti šią aplinkybę patvirtinančius duomenis, pareiškėjas atsakė, kad dokumentų neturi, nes dirbo neoficialiai (2016 m. gruodžio 19 d. teismo posėdžio garo įrašas: 9 min. 1 sek. – 9 min. 3 sek.., 10 min. 43 sek. – 11 min. 17 sek.). Atsižvelgiant į tai, kad bylose dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo nėra numatyta išimčių iš bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, todėl faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taigi įrodymai gali būti pripažinti ne tik rašytiniai šalių pateikti dokumentai bei ir aplinkybės nurodytos teismo posėdyje. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo posėdžio metu pareiškėjo teiginiai apie neoficialų darbą užsienyje sudarė pagrindą teismui abejoti pareiškėjo sąžiningumu. Siekiant pašalinti kilusias abejones dėl pareiškėjo sąžiningumo, teismas paprašė pateikti papildomus duomenis, tačiau pareiškėjas nurodė, kad tokių duomenų jis negali pateikti teismui, nes jokių dokumentų nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo teiginius apie neoficialų darbą užsienyje įvertinęs konstatavo, jog pareiškėjas dirbo nelegaliai. Nesudarius darbo sutarties bei kompetentingoms tos valstybės institucijoms nepranešus apie įdarbinimo faktą toks darbuotojas viešosios teisės prasme laikomas nelegaliu darbuotoju, negali naudotis darbuotojams skirtomis socialinėmis garantijomis, be to, neturint duomenų apie asmens pajamas, nėra galimybės įvertinti realios asmens finansinės padėties.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo elgesį iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo pripažino nesąžiningu. Teismo posėdyje pareiškėjas J. M. nurodė, kad nustojo mokėti įmokas paskolai dengti, nes su juo neatsiskaitė kiti asmenys ir todėl jis negavo pinigų (2016 m. gruodžio 19 d. teismo posėdžio garo įrašas: 7 min. 20 sek. – 7 min. 40 sek., 8 min. 50 sek. – 8 min. 55 sek.), tačiau teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo reikšdamas turtinio pobūdžio reikalavimus savo skolininkams, kurie su juo neatsiskaitė (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Be to, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas J. M. pastaruosius trejus metus nedirbo, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. nebuvo draustas valstybiniu socialiniu draudimu (b. l. 18), dėl diagnozuotų sveikatos sutikimų atsakovas yra iš dalies darbingas, jam išduotas neįgaliojo pažymėjimas (b. l. 20, 21, 45, 47). Pažymėtina, kad 50 procentų darbingumo lygis reiškia, kad asmuo yra iš dalies darbingas, todėl gali dirbti ir gauti pajamų iš darbinės veiklos. Pareiškėjo teigimu, po to, kai jam buvo nustatytas dalinis darbingumas jis stengėsi atkurti nemokumą: ir vėl buvo išvykęs į užsienį, tačiau neįsidarbino, nes niekam nereikia darbuotojo turinčio sveikatos problemų, taip pat bandė įsidarbinti ir Lietuvoje, savarankiškai ieškojo darbo, registravosi darbo biržoje. Tačiau iš Šiaulių teritorinės darbo biržos Joniškio skyriaus pažymos matyti, kad J. M. darbo biržoje buvo registruotas du kartus, t. y. laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. lapkričio 22 d. ir laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. vasario 28 d. (b. l. 49). Taigi po tai, kai 2014 m. vasario 12 d. pareiškėjui buvo nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, jis nebuvo registruotas darbo biržoje kaip darbo ieškantis asmuo, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas savarankiškai būtų ieškojęs darbo.Teismo posėdyje pareiškėjai nurodė, kad pareiškėja V. M. ištekėjusi už J. M. atvyko į Lietuvą ir Lietuvoje gyvena maždaug 10 metų. Nors pareiškėja 2015 m. gavo Lietuvos pilietybę, po to kai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą (b. l. 46), tačiau teismo posėdyje prisipažino, kad kalbėti lietuviškai jai yra sudėtinga. Visą laiką, kol gyveno Lietuvoje rūpinosi šeima ir namais, nes nepavykdavo rasti darbo. Per šį ganėtinai ilgą 10 metų laikotarpį ji tik vieną kartą buvo įsidarbinusi, t. y. keturias dienas dirbo Joniškio rajono savivaldybėje (b. l. 19) ir tik du kartus registravosi darbo biržoje kaip darbo ieškantis asmuo, darbo paieškos nutrauktos 2014 m. rugpjūčio 28 d. ir 2016 m. lapkričio 17 d. (b. l. 50). Pareiškėjos manymu, pagrindinė priežastis, kodėl ji negali įsidarbinti Lietuvoje yra tai, kad nemoka lietuvių kalbos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu 10 metų laikotarpis yra pakankamas laiko tarpas, kad asmuo galėtų išmokti (pramokti) lietuvių kalbą. Be to, aplinkybė, kad pareiškėja išlaikė lietuvių kalbos egzaminą siekiant įgyti Lietuvos pilietybę leidžia daryti prielaidą, kad jos lietuvių kalbos žinos nėra tokios blogos kaip pati pareiškėja tvirtina ir tai negali būti vienintelė priežastis, dėl kurios ji negali rasti darbo, nes šiandieninė darbo rinkoje sėkmingai galima įsidarbinti ir neturint gerų lietuvių kalbos žinių, pvz., dirbant nekvalifikuotą darbą.Įvertinus byloje esančius duomenis galima daryti išvadą, kad apeliantai jau ilgą laiko tarpą nedirbo, jų pragyvenimo šaltinis yra socialinės pašalpos, be to, pareiškėjai nepateikė įrodymų apie ketinimą įsidarbinti, nors yra darbingo amžiaus, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjai deda pastangas siekdami gauti didesnes pajamas, kurios padėtų jiems atkurti mokumą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog aktyviai ieškojo darbo, kad ėmėsi aktyvių veiksmų, kreipėsi su prašymais, kad būtų sprendžiama dėl kredito mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo dalimis esant sunkiai materialinei padėčiai ir kita, taigi apeliantai nedėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriumi AB Šiaulių bankas, nesiekė kreditorių interesų patenkinimo, o elgiasi priešingai, atsižvelgiant į bylos duomenis yra pagrindo spręsti stengiasi jų išvengti.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde ir atsiliepimuose į atskirąjį skundą nurodytas aplinkybes, įvertinęs pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties argumentus, taip pat civilinės bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors dalyje dėl aukščiau minėtų argumentų apeliacinis teismas nesutiko, tačiau iš esmės pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iškelti bankroto bylą fiziniams asmenims V. M. ir J. M.. Apeliacinis teismas sprendžia, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantai nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu Šiaulių apygardos teismas

nutaria:

Palikti nepakeistą Joniškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.