Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-09-24 · Civilinė byla Nr. e2A-1590-934/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2019-10-17Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-09-24Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-09-24
Bylos Nr.
e2A-1590-934/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02155-2019-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Tomas Venckus, Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza
Ieškovas
L. R.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus Žolyno socialinės
Kategorijos
  • 2.6.10.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.1.7.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-1590-934/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02155-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.2; 3.1.7.6; 3.2.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-06-05 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys – Vilniaus Žolyno socialinės globos namai ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė L. R. (toliau – ir Ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 50 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą (1 t., b. l. 37-42).

2. Ieškinyje nurodė, kad ji gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, nuo 3-4 metų gyveno Vilniaus vaikų globos namuose. Kai jai buvo 6 metai, į Vilniaus vaikų globos namus atvyko moteris H. S., kuri ją ir dar 9 vaikus išvežė iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – JAV). Ieškovė buvo apgyvendinta T. M. ir J. M. šeimoje. Nurodo, kad šioje šeimoje ją tvirkino J. M. Po dviejų metų T. M. ir J. M. norėjo ieškovę grąžinti į Lietuvą, tačiau ieškovė buvo apgyvendinta kitoje P. H. ir J. H. šeimoje. Kartu šioje šeimoje buvo dvi mergaitės iš Lietuvos – V. ir S. R.. Ši šeima pakeitė ieškovės pavardę į M. L. H.. Ieškovės teigimu, kai jai buvo 15 metų, ją išprievartavo J. H.. Ieškovės ir J. H. santykiai tęsėsi apie metus laiko. J. H. gavo laišką iš Lietuvos, jog seserų V.ir S.R. ieško motina, jos turi grįžti į Lietuvą, ieškovė pasirinko su jomis grįžti. Ieškovė ir kitos dvi mergaitės be pasų ir dokumentų buvo parskraidintos į Lietuvą ir pateko į vaikų namus. Ieškovė nurodo, kad ji nemokėjo lietuvių kalbos, jai buvo sunku bendrauti su aplinkiniais. Po kiek laiko iš vaikų namų ieškovę pasiėmė motina, tačiau su motina nebuvo gerai gyventi, todėl būdama 17 metų ieškovė pabėgo iš motinos ir pradėjo dirbti šokėja, gyventi su draugu. Po ketverių metų išsiskyrė su draugu, nes šis ją apvogė ir ėmė nuomotis butą. Į nuomojamą butą priėmė gyventi motiną, kuri ėmė ieškovę mokyti čigonų tradicijų. Ieškovės motina sulaužė visus nuomojamame bute esančius daiktus, todėl buto šeimininkai ieškovę išvarė. Ieškovė nurodė, kad, išėjusi iš nuomojamo buto, 10 metų gyveno su čigonais, laikėsi jų tradicijų. Ieškovė teigė, kad kai ji dirbo klube, ją sumušė klubo direktorius. Ieškovei pradėjus vartoti narkotikus, ją išprievartavo keli vyrai. Ieškovė nurodo, kad šiuo metu gyvena pas tėvą, tačiau jos sveikata blogėja, dėl patirto streso ir neigiamų emocijų priversta lankytis pas psichiatrą, nes kamuoja depresija, trūksta jėgų. Ieškovė pažymėjo, kad jos išvežimo iš Lietuvos metu veikė konkretūs teisės aktai, buvo konkretūs jų vykdytojai, todėl atsiradusios pasekmės dėl netinkamų šių aktų vykdymo, jų nevykdymo ir ignoravimo yra neteisėtas neveikimas ir prielaida taikyti civilinę atsakomybę. Ieškovės grąžinimą į Lietuvą lėmė veiksmai, susiję su atsisakymu įvaikinti ieškovę, o atsakovų padaryti šiukštūs teisės aktų pažeidimai bei neveikimas, susijęs su neteisėtu ieškovės išvežimu į JAV. Ieškovės teigimu, iki jos išvežimo į JAV momento nebuvo teismo sprendimo įtraukti ją į įvaikinamų vaikų sąrašus, ieškovė išgabenta neatsiklausus jos valios ir neturint nei tėvų, nei globėjų oficialaus sutikimo, ieškovės globa buvo patikėta pašaliniam asmeniui H. S., fondo generalinei direktorei. Dėl neteisėtų valstybės institucijų darbuotojų veiksmų, įstatymo nesilaikymo, ieškovei sugrįžus į Lietuvą, ji patyrė šoką, dvasinius išgyvenimus, kurie tęsiasi ir toliau, nes ji negali prisitaikyti prie esamos aplinkos, negali bendrauti su savo bendraamžiais ir ne kartą gydėsi psichiatrijos ligoninėse, bandė žudytis. Ieškovė teismo prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes terminas praleistas dėl užsitęsusios ieškovės depresijos ir streso.

Atsiliepimas

3. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė taikyti ieškinio senatį, o nepritaikius ieškinio senaties, ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 49-56). Nurodė, kad ieškovė į JAV išvyko 1996 m. rugpjūčio mėnesį ir grįžo į Lietuvos Respubliką 2005 m. gegužės 25 d. Ieškovė ieškinį dėl galimai neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos atlyginimo teismui padavė tik 2019 m. birželio mėn. Ieškinyje dėstomi ieškovės argumentai susiję su laikotarpiu nuo 1996 m. iki 2005 m., be to, ieškinyje nėra nurodyta, kodėl ieškovė delsė paduoti ieškinį tuoj pat nuo teisės į jį atsiradimo dienos, nepraleidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto 3 metų termino. Ieškinyje taip pat nėra pateikta objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti ieškovės delsimą ieškinį paduoti laiku, objektyvių duomenų, kodėl ieškinys buvo paduotas praėjus daugiau nei 14 metų nuo teisės į jį atsiradimo dienos ir informacijos apie egzistuojančias aplinkybes, trukdžiusias ieškovei kreiptis į teismą. Ieškovė nepateikė pagrįstų argumentų, kad laikotarpiu iki ieškinio padavimo momento nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimus savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Atsakovės teigimu, konstatuotina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas 3 metų senaties terminas yra pasibaigęs. Atsakovė papildomai nurodė, kad ieškovė neturtinės žalos atsiradimo faktą grindžia tuo, kad „išvežimo iš Lietuvos metu veikė konkretūs teisės aktai, buvo konkretūs jų vykdytojai“, tačiau savo pozicijos negrindžia nei tuo, kokie teisės aktai reglamentavo teisinius santykius, nenurodo, kas buvo jų vykdytojai. Atsakovės nuomone, ieškovė deklaratyviai nurodo, kad jai „atsakovų buvo padaryti šiurkštūs teisės aktų pažeidimai“, tačiau nenurodo, kokių konkrečiai teisės aktų pažeidimai jai buvo galimai padaryti, kaip pasireiškė galimas šiurkštus pažeidimo mastas ir koks buvo pažeidimo turinys. Nesant konkrečiai įvardintos minėtos informacijos (konkrečiai nurodyto pažeidimo, grindžiamo konkrečiais įrodymais, atlikto konkrečių ir įvardintų asmenų veiksmais), negalima teigti, kad egzistuoja sąlygos į neturtinės žalos atlyginimą. Be to, objektyviai negalima įvertinti ir neturtinės žalos dydžio, kurį ieškovė skunde grindžia argumentu „suma nėra per didelė“, nepateikdama jokios žalos dydžiui įvertinti reikšmingos informacijos. Atsakovė teigė, kad Lietuvos institucijos teikė visą teisinę ir kitą informaciją, reikalingą iš pradžių M., vėliau H. šeimoms įsivaikinti ieškovę. H. šeimos advokatui ne kartą buvo siųsta informacija apie tai, kokios teisinės procedūros turi būti atliktos, tačiau jos vykdomos nebuvo. Reikiamą informaciją teikė ir Lietuvos Respublikos generalinis konsulas, todėl teigti, jog ieškovę buvo atsisakoma įvaikinti dėl Lietuvos institucijų kaltės nėra pagrindo. Atsakovas pažymėjo, kad priešingai nei teigia ieškovė, ji buvo įtraukta į vaikų, kuriuos galima įvaikinti, sąrašą, ieškovė į JAV išvyko turėdama rašytinį ir notariškai patvirtintą Vilniaus 1-ųjų globos namų, kuris veikė kaip įstatyminis ieškovės globėjas, sutikimą, o ieškovės globa nebuvo perduota pašaliniam asmeniui, nes H. D. S. buvo tik lydintysis asmuo. Atsakovės teigimu, ieškovė ieškinyje sieja neturtinę žalą su galimai neteisėtais valstybės institucijų darbuotojų veiksmais ir įstatymo nesilaikymu, jų neįvardindama, todėl negalima teigti esant būtinoms civilinės atsakomybės sąlygoms (neteisėtiems veiksmams, kaltei, priežastiniam ryšiui). Valstybės institucijų veiksmai buvo atlikti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės normomis. Atsižvelgiant į tai, kad nėra nurodyta, kokie valstybės institucijų darbuotojų veiksmai ir kokių įstatymų nesilaikymas galimai lėmė neturtinės žalos atsiradimą ieškovei, nėra galimybės ir konstatuoti egzistuojančio priežastinio ryšio, tarp minėtų neįvardintų veiksmų, atliktų neįvardintų subjektų, todėl konstatuotina, kad atlyginti neįrodytą neturtinę žalą ieškovei nėra pagrindo.

4. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad jei teismas nuspręs ieškinį tenkinti bet kuria apimtimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija vykdys teismo sprendimą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo pagrindu (1 t., b. l. 173-175).

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo posėdžio metu ieškovė ieškinį palaikė. Nurodė, kad grįžus į Lietuvą, jai buvo sunku adaptuotis, nežinojo kalbos. Valstybės sieną kirto neturėdama paso. Teigia, kad jei nebūtų išvykusi į Ameriką, ji būtų normaliai gyvenusi. Su mama nesutarė, grįžo į tuos pačius Žolyno vaikų globos namus. Teigia, kad ilgai ieškojo, kas galėtų jai padėti kreiptis į teismą, apie savo problemas kalbėjo per televiziją. Nurodė, kad turi psichologinių problemų, depresuoja, dažnai verkia, vartojo vaistus, šiuo metu augina vaikus, gyvena su savo tėvu. Dėl streso ir patirto šoko ji laiku negalėjo kreiptis į teismą.

6. Atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovė prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, jog teisė į ieškinį prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Atstovės nuomone, ieškovė nenurodė svarbių priežasčių senaties terminui atnaujinti. Dar 2005 m. ieškovė kreipėsi į generalinę prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, ne kartą dalyvavo televizijos laidose, pasakodama žiniasklaidai savo padėtį, o tai reiškia, kad ieškovei jau tada buvo žinoma apie teisės pažeidimą. Ieškovė nurodė tik formalias priežastis, kurios, kaip matyti, netrukdė ieškovei aktyviai bendrauti su žiniasklaida, kreiptis į prokurorą. Į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2019 metais. Ieškovė nenurodė, kokius teisės aktus valstybė pažeidė. Tvirtina, kad visos teisinės procedūros atitiko tuometinius galiojusius įstatymus, jokių pažeidimų nebuvo padaryta. Įvaikinimo procedūros nebuvo įgyvendintos ne dėl Lietuvos valstybės institucijų kaltės, o dėl amerikiečių šeimų bei jų atstovo veiksmų ir jų neveikimo.

7. Trečiojo asmens Valstybės vaiko apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė palaikė atsakovės poziciją. Papildomai paaiškino, kad sesučių R. įvaikinimo procedūra buvo skirtinga, nes jų mama įstatymo nustatyta tvarka nebuvo davusi sutikimo įvaikinti savo dukrų. Ieškovės atveju jos mamos nebuvo, išvykimo į JAV momentu ieškovė atitiko tuo metu galiojusio SŠK galimo įvaikinti vaiko statusą. Faktinė situacija ieškovės ir seserų R. buvo visiškai skirtinga ir jų lyginti negalima. Prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti.

8. Trečiojo asmens Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namų atstovė posėdžio patvirtino, jog ieškovės motina savo dukros nelankė, ja nesidomėjo. Ieškovės mama buvo surasta tik po L.grįžimo. Nurodė, jog vaikų globos namai aktyviai ieškojo mergaitės, rašė raštus tiek šeimoms, tiek ir atstovams. Sutikimą įvaikinti L. R. globėjas davė. Ieškinį prašė atmesti.

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-06-05 sprendimu ieškinį atmetė (2 t., b. l. 72-77).

10. Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:

10.1. Ieškovės pateikti dokumentai, kuriais ji grindžia ieškinio senaties termino praleidimą, parengti 2018-2019 metais, todėl suteikia informaciją apie ieškovės sveikatos būklę tik tuo laikotarpiu. Duomenų, sudarančių pagrindą įvertinti bei konstatuoti objektyviai egzistuojančias kliūtis ieškovei kreiptis į teismą per kitus praleistus ieškinio senatį metus, į bylą nepateikta (CPK 178 straipsnis);

10.2. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą ieškovė pateikė tik 2018-09-19. Be to, kaip pastebėjo atsakovę atstovaujantys atstovai, ieškovės sveikatos būklė nesutrukdė jai kreiptis į prokuratūrą ar žurnalistus, dalyvauti TV laidose;

10.3. Nors grįžus į Lietuvą ieškovei kilo sunkumų dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių, kalbos nežinojimo, tačiau jos globėjas, Įvaikinimo tarnyba bei Vaiko teisių apsaugos skyrius teikė visokeriopą pagalbą adaptaciniams sunkumams įveikti. Per šį laikotarpį ieškovė dirbo, ištekėjo, augina du vaikus, yra jauna, darbingo amžiaus. Ieškovė suvokė, kad jos teisės gali būti pažeistos, jos teisė domėtis įstatymais ir savo teisėmis nebuvo apribota, todėl net ir neturėdama reikiamo išsilavinimo, galėjo kreiptis teisinės gynybos laiku, ir tokia pagalba ieškovei būtų buvusi suteikta;

10.4. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nėra pakankami pateisinti daugiau kaip dešimties metų delsimą kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo ir nesudaro pagrindo ieškinio senatį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka (2 t., b. l. 89-91).

3. Apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2018-09-19, kuomet ieškovė kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kadangi ieškovė kartu su kitomis mergaitėmis buvo parskraidinta be asmens dokumentų, nemokėjo lietuvių kalbos ir jai buvo sunku bendrauti su aplinkiniais, todėl ji nepraleido ieškinio senaties termino. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovės pateiktus įrodymus apie jos sveikatos būklę.

Atsiliepimas

4. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (2 t., b. l. 107-108). Nurodė, kad apeliaciniu skundu nesutinka. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-06-05 sprendime išsamiai išnagrinėjo L. R. ieškinį, kuriame pasisakė dėl jo argumentų, todėl iš sprendimo motyvų galima daryti išvadą, dėl visų reikalavimų yra pasisakyta. Teisingumo ministerija visiškai sutinka su teismo motyvais, kuriais remdamasis Vilniaus miesto apylinkės teismas taikė ieškinio senatį ir ieškinį atmetė. Pažymėjo, kad L. R. nurodyti teiginiai ir samprotavimai nesudaro pagrindo naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, kuris yra pagrįstas ir teisėtas.

5. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (2 t., b. l. 103-105). Pažymėjo, kad apeliantė nei bylą nagrinejant pirmosios instancijos teisme, nei teiktuose procesiniuose dokumentuose neginčijo, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, pateikė prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, todėl skundo negali grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nurodė, kad nors ir grįžusiai ieškovei buvo sunku adaptuotis, ji nemokėjo kalbos, tačiau jos globėjas, Įvaikinimo tarnyba ir Vaiko teisių apsaugos skyrius jai teikė visokeriopą pagalbą. Ieškovė suvokė, kad jos teisės gali būti pažeistos, jos teisė domėtis įstatymais ir savo teisėmis nebuvo apribota, todėl net ir neturėdama reikiamo išsilavinimo, ji galėjo laiku kreiptis dėl teisinės gynybos ir tokia pagalba jai būtų buvusi suteikta. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nėra pakankami pateisinti daugiau kaip dešimties metų delsimą kreiptis dėl savo pažiestų teisių gynimo ir nesudaro pagrindo ieškinio senatį atnaujinti. Skunde apeliantė nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimu.

6. Trečiasis asmuo Valstybės vaiko apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (2 t., b. l. 110-112). Pažymėjo, kad apeliantė praleistą ieškinio terminą grindžia užsitęsusia teisinės pagalbos paieška, tačiau nei bylos nagrinėjimo metu, nei skunde nenurodo aplinkybių, kurios sutrukdė ar galėjo sutrukdyti tą padaryti. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo keliamas klausimas, ar apeliantė praleido ieškinio senaties terminą, kadangi buvo sprendžiama tik dėl priežasčių, kodėl terminas buvo praleistas ir ar jos yra pakankamos, kad terminas būtų atnaujinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl prašymo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka

7. Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis CPK 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

8. Įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013, 2014-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

9. Nagrinėjamu atveju nors apeliaciniame skunde apeliantė išreiškė prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, tačiau iš esmės nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių žodinis nagrinėjimas šiuo atveju būtų būtinas (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantė, atstovaujama advokato, pateikė apeliacinį skundą ir turėjo visas galimybes savo argumentus bei paaiškinimus pateikti procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad žodinis procesas nagrinėjamu atveju nėra būtinas, todėl prašymas netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

11. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės L. R. ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Apeliacinis skundas atmestinas

12. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

13. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-12-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019; 2018-03-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018).

15. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodė, jog ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2018-09-19, kuomet ieškovė kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jos ieškinio senaties terminas yra praleistas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka.

16. Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybe, jog ieškovės apeliacinis skundas yra grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi iš bylos duomenų nustatyta, kad nei teiktuose procesiniuose dokumentuose, nei žodinio bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovė neginčijo, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, o 2020-01-14 pateikė teismui prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (1 t., b. l. 163).

17. Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime ieškinio senaties termino pradžią siejo su apeliantės grįžimu į Lietuvos Respubliką 2005-05-25. Dėl apeliantės grįžimo datos byloje ginčo nebuvo, ją patvirtina byloje esantys Įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2005-05-23, 2005-05-24 ir 2005-05-25 raštai (1 t., b. l. 91, 95, 2 t., b. l. 19). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi ieškovė iš esmės nepateikė objektyvių ir patikimų duomenų, kurie paneigtų teismo nustatytas aplinkybes (CPK 178 straipsnis), o vien šalies paaiškinimų, suinteresuoto bylos baigtimi, pagrindu, teismas negali daryti patikimų išvadų, juo labiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teisme ieškovė iš esmės neginčijo fakto, jog buvo praleista ieškinio senatis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-04-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019).

18. Kita vertus, net ir įvertinus apeliaciniame skunde naujai nurodytas aplinkybes, jog ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo 2018-09-19, kuomet ieškovė kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, nebūtų pagrindo ieškinio senaties terminą skaičiuoti kitaip, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas, kadangi apeliantė nepateikė įrodymų, jog apie jos atžvilgiu galimai padarytus teisės pažeidimus jai tapo žinoma tik kreipimosi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą metu, o ir nurodytos apeliantės aplinkybės nesudarytų pagrindo, įvertinus praleisto termino trukmę, pripažinti jas svarbiomis ir jį atnaujinti.

19. Apeliaciniame skunde apeliantė iš esmės pakartojo pirmosios instancijos teisme nurodytas aplinkybes, jog ji kartu su kitomis mergaitėmis buvo parskraidinta be asmens dokumentų, nemokėjo lietuvių kalbos, todėl jai buvo sunku bendrauti su aplinkiniais, tačiau nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog jos globėjas, Įvaikinimo tarnyba bei Vaiko teisių apsaugos skyrius teikė visokeriopą pagalbą adaptaciniams sunkumams įveikti ir kad net ir neturėdama reikiamo išsilavinimo, ji galėjo kreiptis teisinės gynybos laiku, ir tokia pagalba ieškovei būtų buvusi suteikta. Tokias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas pagrindžia byloje esantys rašytiniai įrodymai: Įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2005-05-25 raštas Nr. S-1215 (1 t., b. l. 91), Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus 1-ųjų vaikų globos namų 2015-05-30 pažyma Nr. 10-46 ir 2015-05-30 raštas Nr. 3-238 (2 t., b. l. 21-22).

20. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovės pateiktus įrodymus apie jos sveikatos būklę.

21. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020; 2019-12-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019).

22. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tariamai neteisėtus institucijų ir pareigūnų veiksmus ieškovė sieja su laikotarpiu nuo 1996 metų rugpjūčio, kuomet išvyko į JAV, iki 2005-05-25, kuomet grįžo į Lietuvos Respubliką. Siekdama pagrįsti, kodėl į teismą su ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2019-06-14, apeliantė pateikė Psichologinio įvertinimo išvadą dėl nusikalstamos veikos įtakos jos psichologinei būklei įvertinti, Vilniaus arkivyskupijos Caritas pažymas dėl ieškovei teikiamos socialinės ir individualios psichologinės pagalbos, medicinos dokumentų išrašus apie ieškovei suteiktą medicininę pagalbą (2 t., b. l. 54, 56-62). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovės pateikti dokumentai yra parengti 2018 – 2019 metais, todėl suteikia informaciją apie ieškovės sveikatos būklę yra reikšminga nurodytu laikotarpiu bei įvertinęs tai, kad ieškovė dirbo, ištekėjo, augina du vaikus, yra jauna, darbingo amžiaus, padarė teisingą išvadą, jog ieškovė suvokė ir galėjo suvokti, kad jos teisės gali būti pažeistos, jos teisė domėtis įstatymais ir savo teisėmis nebuvo apribota, todėl net ir neturėdama reikiamo išsilavinimo, galėjo kreiptis teisinės gynybos laiku. Objektyvių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą, kad ieškinio senaties termino eigos metu (nuo 2005-05-25 iki 2008-05-25) egzistavo aplinkybės, kurios kliudė jai laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises, ir kurios nepriklausė nuo ieškovės valios, ieškovė nepateikė. Be to, net ir pablogėjusi sveikata apeliantei nesutrukdė 2018-09-19 kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Dėl išdėstytų aplinkybių Vilniaus miesto apylinkės teismas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą įvertinti ir konstatuoti objektyviai egzistuojančias kliūtis ieškovei kreiptis į teismą ieškinio senaties termino eigos metu bei atnaujinti praleista ieškinio senaties terminą.

23. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-12-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019; 2015-06-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-12-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019; 2015-07-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

24. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą bei įvertinęs subjektyviųjų ir objektyviųjų kriterijų visumą, priėjo pagrįstos išvados, jog šiuo atveju ieškovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo jį atnaujinti, taip pat tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių bei nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos. Vien tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Dėl procesinės bylos baigties

25. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės L. R. ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo, tinkamai taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties institutą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

27. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Teismui netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos. Atsakovė ir tretieji asmenys duomenų apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės L. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-06-05 sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Irmantas ŠulcasŽilvinas TerebeizaTomas Venckus