Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1S-199-988/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-08-27
Bylos Nr.: 1S-199-988/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-02-6-00034-2019-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Darius Pranka

Kategorijos

Skundas Nr. 1S-199-988/2020 Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00034-2019-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10; 2.3.2.1.3.2; 2.12.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Darius Pranka teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Tomo Songailos skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 29 d. nutarties, kuria perduota baudžiamoji byla Nr. e1-2127-827/2020 prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. G. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis būdamas UAB „K.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir akcininku, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui ir vadovaudamas visai bendrovės veiklai vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatomis – „už apskaitos organizavimą ir už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už UAB „K.“ buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir registrų išsaugojimą, pažeisdamas to paties įstatymo:

- 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu”;

- 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus”;

- 16 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“;

- 19 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“,

- Pažeisdamas 2004 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. IX-2084 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad „valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės“,

veikdamas tyčia, turėdamas tikslą apsunkinti įmokas ir mokesčius skaičiuojančioms institucijoms atlikti pilną UAB „K.“ mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, siekdamas išvengti mokestinių prievolių į valstybės biudžetą sumokėjimo bei sutrukdyti nustatyti UAB „K.“ ūkinės komercinės veiklos, finansinės būklės rezultatus ir turtą apgaulingai vedė UAB „K.“ buhalterinės apskaitą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 5 d., o būtent:

1.1. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. Vokietijos ir Lietuvos fiziniams ir juridiniams asmenims neišrašydamas PVM sąskaitų faktūrų, neapskaitydamas jų UAB „K.“ buhalterinėje apskaitoje ir neįtraukdamas į finansines atskaitomybes pardavė 50 vnt. transporto priemonių, viso už 1 824 488 Eur, tame tarpe 368 529 Eur PVM, o taip pat deklaravo, bet nesumokėjo į valstybės biudžetą mokėtino 486 008 Eur PVM;

1.2. laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 31 d. iki 2018 m. gegužės 5 d. netvarkė UAB „K.“ buhalterinės apskaitos,

1.3. tokiu būdu G. M. neišrašydamas PVM sąskaitų faktūrų, nepateikdamas jų įtraukti į UAB „K.“ buhalterinę apskaitą ir finansines atskaitomybes, neišrašydamas kasos pajamų orderių ir neužpajamuodamas jų UAB „K.“ buhalterinėje apskaitoje, tyčia nevesdamas įmonės buhalterinės apskaitos laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 5 d., organizavo apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „K.“ ūkinės komercinės veiklos bei įvertinti jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 5 d., bei nesumokėjo 854 537 Eur mokėtino į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio, tokiu būdu padarydamas didelės vertės žalą valstybės biudžetui, viso 854 537 Eur sumai.

Šalies argumentai

2. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Tomas Songaila 2020 m. liepos 17 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl baudžiamojo proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu prašydamas G. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, bei paskirti bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 29 d. nutartimi vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 420 straipsniu, 423 straipsniu, 234 straipsnio 2 dalimi, perdavė baudžiamąją bylą Nr. e1-2127-827/2020 prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti.

3.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 29 d. nutartyje vertino, kad BPK 418 straipsnio 1 dalyje numatytų prielaidų procesui užbaigti baudžiamuoju įsakymu nėra, dėl to, kad neatlyginta ir nepašalinta padaryta žala, ir nėra įsipareigojimo tokią žalą atlyginti.

3.2. Apylinkės teismas sprendė, kad byloje esančios aplinkybės tiek neaiškios, kad jų neįmanoma pašalinti bylą nagrinėjant teisme. Be to, surašytas pareiškimas turi esminių trūkumų, dėl kurių bylos neįmanoma nagrinėti teisme. Kaltinamajam G. M. pareikštas kaltinimas yra ydingas, kadangi jis nekonkretus, apibendrintas, ir tai trukdo gintis nuo tokio nekonkretaus kaltinimo, taip pat trukdo ir įvertinti kaltinimo pagrįstumą, t. y. kaltinimo trūkumai trukdo nagrinėti bylą ir negali būti pašalinti bylą nagrinėjant teisme. Kaltinimas taip pat yra nesuprantamas ir prieštaraujantis faktinėms bylos aplinkybėms.

Šalies argumentai

4. Skundu prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir perduoti bylą tam pačiam teismui priimti BPK 420 straipsnyje numatytą sprendimą.

4.1. Prokuroras argumentuoja, kad iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, jog kaltinamasis G. M., susipažinęs su pareikštu pranešimu apie įtarimą bei civiliniu ieškiniu, jo neneigė, pripažino bei įsipareigojo imtis visų priemonių jam atlyginti, t. y. įsipareigojo susirasti darbą, kad galėtų padengti civilinį ieškinį. Pažymėjo, jog kaltinamasis nuosekliai pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, jos neneigė, todėl tokį jo įsipareigojimą galima vertinti kaip nuoširdų. Apie šią kaltinamojo poziciją buvo informuotas ir civilinis ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri taip pat neprieštaravo užbaigti proceso supaprastinta tvarka, nepaisant to, jog yra pareikštas ieškinys. Formalus požiūris, jog kaltinamasis privalėjo sudaryti ir pasirašyti susitarimą su VMI dėl civilinio ieškinio, iš esmės nepakeistų kaltinamojo galimybės atlyginti civilinį ieškinį. Teismo nutartyje nurodytas argumentas, jog nėra nustatytas terminas, per kiek laiko kaltinamasis įsipareigoja atlyginti prašomą priteisti sumą, taip pat negali būti vertinama kaip kliūtis priimti teismo baudžiamąjį įsakymą, nes teismas priimdamas procesinį sprendimą, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, pats gali nustatyti protingą terminą žalai atlyginti, kuriam suėjus galima būtų kreiptis dėl teismo vykdomojo rašto išdavimo.

4.2. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nutartyje išdėstytos teismo prielaidos, jog išvis nėra realu, jog kaltinamasis gali apskritai atlyginti tokio dydžio žalą, nėra ir negali būti paremtos jokiais faktiniais duomenimis, nes nesuėjus terminui, per kurį kaltinamasis būtų įpareigotas atlyginti civilinį ieškinį, nėra galimybės to patikrinti bei konstatuoti. Pažymėjo ir tai, jog kaltinamasis neturi kitų finansinių galimybių, kaip tik pajamos iš darbo santykių, iš kurių galėtų atlyginti civilinius ieškinius. Todėl kaltinamojo nuosekli pozicija dėl civilinio ieškinio atlyginimo neturėtų būti vertinama vien kaip formalus pareiškimas.

4.3. Skunde nurodoma, jog ikiteisminį tyrimą organizavęs bei jam vadovavęs prokuroras, įvertinęs ikiteisminio tyrimo duomenis, nusprendė, kad ne visi faktai, nurodyti VMI mokestinio tyrimo ataskaitoje, pasitvirtino, t. y. ne dėl visų veikų, dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, pavyko surinkti pakankamai duomenų, pagrindžiančių kaltinamojo kaltę. Šiame ikiteisminiame tyrime ištyrus VMI tyrimo medžiagą bei ją visapusiškai įvertinus buvo priimtas sprendimas įteikti G. M. pranešimą dėl įtarimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir bylą perduoti nagrinėti supaprastinto proceso tvarka, o dėl kitų veikų, dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, priimti nutarimą ikiteisminį tyrimą nutraukti dalyje.

4.4. Skunde pabrėžiama, jog šios bylos pareiškime dėl teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo išsamiai nurodomos kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (laikas, vieta, individualizuojami konkretūs veiksmai, kurie sukėlė pasekmes, o taip pat pačios pasekmės), atitinkančios tiek cituotą BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo neteisėtumo elementą, tiek kitus šios nusikalstamos veikos sudėties požymius bei kaltinimą pagrindžiantys duomenys. Iš bylos medžiagos matyti, jog pranešime apie įtarimą yra nurodyti atitinkami Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos straipsniai, kurių nesilaikymu yra kaltinamas G. M..

4.5. Prokuroras nurodė, kad, nors nutartyje paminėta, jog yra nustatyti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, tačiau nutartyje jie nebuvo niekaip detalizuoti, nenurodyti konkrečiai, kokiais proceso veiksmais buvo pažeistos kaltinamojo teisės.

4.6. Prokuroro nuomone, įvertinus pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu šioje baudžiamojoje byloje turinį, konstatuotina, kad pareiškimas, su kuriuo ši baudžiamoji byla perduota teismui, turi visas BPK 219 straipsnyje nurodytas kaltinamojo akto esmines dalis. Tai, ar kaltinamajame akte išdėstytų bei nagrinėjimo teisme metu surinktų duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas, pakanka kaltinamojo kaltei dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos įrodyti, sprendžia teismas.

4.7. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš liudytojų apklausų matyti, jog kaltinamasis vykdė automobilių prekybos veiklą, tačiau tai darė pažeisdamas įstatymus, t. y. nesilaikydamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų. Liudytojai parodė, kad jie perduodavo direktoriui G. M. buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau pastarasis jų neišsaugodavo ir nepateikdavo buhalterinę apskaitą tvarkiusiai bendrovei. Esant tokiems duomenimis manytina, jog surinkta pakankamai objektyvių duomenų, pagrindžiančių G. M. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

4.8. Pažymima ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo, kuris nurodytų, jog tik kažkokios konkrečios nusikalstamos veikos gali sukelti turtinę žalą. Apgaulingas buhalterinės apskaitos vedimas sukelia ne tik pasekmes, nurodytas straipsnio dispozicijoje (negalimumą nustatyti juridinio asmens veiklos ir kt.), tačiau gali sukelti ir turtinio pobūdžio pasekmes.

4.9. Prokuroras pastebėjo, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra VMI atliktas mokestinis patikrinimas, kuriame aiškiai nurodyti pažeidimai, o taip pat nurodytos ir pasekmės, kurias sukėlė nurodyti pažeidimai. Lietuvos Aukščiausias Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi ne vien specialisto išvada ar ekspertizės aktu, bet ir kitų kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais ar audito ataskaita.

4.10. Nors ne visi mokestinio tyrimo metu nustatyti pažeidimai buvo inkriminuoti baudžiamojoje byloje, tačiau tai, prokuroro vertinimu, nepaneigia kilusių pasekmių. Papildomas jau nustatytų faktų tyrimas ir iš esmės analogiškų išvadų gavimas nepateisinamai prailgintų ikiteisminio tyrimo trukmę. Pažymėtina ir tai, kad vienas iš inkriminuotų pažeidimų buvo apskritai buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas ir nepateikimas už tam tikrą periodą. Vien šis pažeidimas sukelia pasekmės, t. y. negalimumą nustatyti įmonės ūkinės komercinės veiklos bei įvertinti jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

4.11. Prokuroras apibendrindamas darė išvadą, kad esminių baudžiamojo proceso pažeidimų šioje baudžiamoje byloje, kurie trukdo nagrinėti bylą teisme, nepadaryta, pareiškimas dėl teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo atitinka BPK 219 straipsnyje numatytus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro skundas tenkinamas

5. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius duomenis, šioje byloje surašyto pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu turinį ir kitas aplinkybes, prokuroro argumentus, kuriais jis grindžia žemesniojo teismo nutarties neteisėtumą bei nepagrįstumą, atsižvelgdamas į galiojantį teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pateiktus išaiškinimus, susijusius su kaltinamojo akto turiniui keliamais reikalavimais ir teismo teise grąžinti bylą prokurorui, konstatuoja, kad žemesnysis teismas be pagrindo nustatė, jog šiuo konkrečiu atveju yra padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo bylą nagrinėti teisme ir kurių ištaisyti teisme nėra galimybės. Todėl aukštesnės instancijos teismas pirmiau nurodytus prokuroro skundo argumentus pripažįsta pagrįstais, o skundžiamą teismo nutartį panaikina.

6. Bylų supaprastintas procesas reglamentuotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso XXXI skyriuje. BPK 420 straipsnis numato teisėjo sprendimus gavus prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir nustato, kad teisėjas, gavęs prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, ne vėliau kaip per septynias dienas turi priimti vieną iš šių sprendimų; 1) surašyti teismo baudžiamąjį įsakymą, 2) perduoti bylą nagrinėti teisme BPK 423 straipsnyje numatytais atvejais, 3) nutraukti baudžiamąjį procesą BPK 424 straipsnyje numatytais atvejais. Tokių sprendimų sąrašas yra baigtinis.

7. BPK XXXI skyriaus pirmame skirsnyje „Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas“ nėra atskirai numatyta, ką daryti tuo atveju, kai pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu yra esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, todėl teismas pagrįstai rėmėsi bendrosiomis BPK normomis, reglamentuojančiomis bylų procesą pirmosios instancijos teisme.

8. Apygardos teismas pažymi, kad kaltinamasis aktas (analogiškai pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu) yra pats svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, kuriuo prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas teisme, t. y. tokiu būdu yra apibrėžiamos bylos nagrinėjimo teisme ribos (BPK 23 straipsnis, 255 straipsnio 1 dalis). Būtina, kad prokuroro surašytas kaltinamasis aktas atitiktų BPK 219 straipsnyje keliamus jam reikalavimus, nes, priešingu atveju, byla perduotina prokurorui (BPK 234 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 3 dalis). Tačiau ne bet kokie kaltinamojo akto trūkumai suteikia pagrindą bylą grąžinti prokurorui. Nustatyti kaltinamojo akto trūkumai turi iš esmės neatitikti BPK 219 straipsnio reikalavimų.

9. BPK 219 straipsnyje yra nurodyti kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai. Kaltinamajame akte prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3, 5 punktuose nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, BK straipsnis (jo dalis ir punktas), nustatantis atsakomybę už padarytą veiką. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos.

10. BPK 234 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą.

11. Pažymima, kad ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Byla prokurorui perduodama esant būtinų sąlygų visumai: pirma, kaltinamojo akto turinys iš esmės turi neatitikti BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turiniui keliamų reikalavimų, antra, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių nebūtų galima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme, ir trečia, kaltinamojo akto trūkumai turi trukdyti teismui nagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-8-699/2019).

12. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius: veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2014; Nr. 2K-254/2013, 2K-132-511/2019). Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos atitinkamą veiką kvalifikuojant. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-88-942/2016). Akcentuotina, kad ne bet koks ikiteisminio tyrimo proceso trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme ir kurių ištaisyti teisme nėra galimybės.

13. Teismų praktikoje pripažįstama, jog bylos nagrinėjimo trukdymo aspektas negali būti aiškinamas plečiamai, todėl bylos nagrinėjimo trukdžiai, kaip bylos perdavimo į pirmesnę proceso stadiją pagrindai, paprastai konstatuojami tik tokiose teisinėse situacijose, kai teismas atsiduria teisinėje aklavietėje ir net būdamas aktyvus, negali ištaisyti įžvelgiamų BPK pažeidimų, arba kai nustatomi tokie BPK pažeidimai, kurie iš esmės apsunkina bylos nagrinėjimą, o jų taisymas bylą perduodant prokurorui būtų greitesnis, efektyvesnis bei labiau atitiktų proceso dalyvių teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-111-677/2016 ir 2K-1-696/2016).

14. Prokuratūra skundžia apylinkės teismo sprendimą, be kita ko, pripažinti pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu neatitinkančiu BPK 419 straipsnio reikalavimų. Apylinkės teismas, įvertinęs prokuroro perduotą pareiškimą, iš esmės vertino, kad G. M. pareikštas kaltinimas nėra tikslus ir aiškus, nėra konkrečiai suformuluotas, neatskleista, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, pareiškimas yra prieštaringas bei verčiantis teismą bei proceso dalyvius spėlioti dėl to, kuo kaltinamas kaltinamasis ir ką siekia įrodyti prokuroras, aiškiai nurodė konkrečius pareiškimo turinio trūkumus ir dėl kokių priežasčių pateiktas pareiškimas negali būti tinkamai nagrinėjamas teisme. Šie trūkumai, teismo vertinimu, pripažintini esminiais, trukdančiais teismui nagrinėti pareikštą kaltinimą ir kaltinamajam gintis.

15. Susipažinęs su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, apygardos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismo nutartyje nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos esminiais pareiškimo trūkumais, sudarančiais pagrindą šioje proceso stadijoje grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui trūkumams šalinti. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškime nurodytos visos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius – vieta, laikas, būdas ir padariniai, nurodytos aplinkybės, kurios reikšmingos veikai kvalifikuoti, aiškiai nurodytas BK straipsnis, reglamentuojantis kaltinamajam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodyti konkretūs įstatymų nuostatų, kuriuos kaltinamasis galimai pažeidė, punktai. Taip pat pareiškime yra nurodytas teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas, duomenys apie kaltinamąjį, jo pozicija, duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, duomenys apie civilinį ieškinį ir kiti baudžiamosios bylos duomenys. Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surašytą pareiškimą, esminių jo trūkumų, vertinant BPK 219 ir 419 straipsnių kontekste, nenustatė, taip pat nenustatyta ir kitų baudžiamojo proceso pažeidimų.

16. Skundžiamoje nutartyje argumentuojama, jog nėra aišku, kas kaltinimo dalyje dėl 486 008 eurų yra nusikalstamo, ir kaip tai susiję su apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, nes šioje dalyje PVM lyg ir buvo apskaitytas bei deklaruotas, tik nesumokėtas. Tačiau iš teismų praktikos pavyzdžių matyti, kad aplinkybė dėl mokesčio (ne) sumokėjimo gali būti vertinama kaip teisiškai reikšminga BK 222 straipsnio 1 dalies kontekste ir tokiais atvejais nurodoma teismų sprendimų aprašomosiose dalyse (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. nuosprendis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-45-318/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. liepos 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-222/2018).

Žemesnės instancijos teismas

17. Tuo pačiu pažymima, kad nurodytuose ir kituose teismų praktikos pavyzdžiuose – teismų sprendimų aprašomosiose dalyse (teismų nustatytose faktinėse aplinkybėse) paprastai nėra plačiau paaiškinama, kodėl nuteistasis nesumokėjo PVM, tuo labiau, kad konkretūs nusikalstami veiksmai būna nurodomi dar prieš pažymint, kad asmuo šio (ar kitų) mokesčių nesumokėjo. Taigi nepagrįstas apylinkės teismo nurodytas pareiškimo turinio trūkumas, kad jame nėra nurodyta, kodėl 486 008 Eur PVM suma nebuvo sumokėta (ar ji nesumokėta dėl kokių nors nusikalstamų veiksmų). Kita vertus, teismui sprendžiant, kad kokie nors konkretūs inkriminuoti veiksmai nėra nusikalstami, jie gali būti šalinami iš kaltinimo arba priimamas sprendimas dėl bylos nutraukimo (išteisinamasis nuosprendis).

18. Skundžiamoje nutartyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad asmuo kaltinamas neišrašymu kasos pajamų orderių ir neužpajamavimu jų UAB „Kolitas“ buhalterinėje apskaitoje, nors paprastai kasos pajamų orderiu yra pajamuojami grynieji pinigai, o ne patys pajamų orderiai pajamuojami įmonės apskaitoje. Su tokiu apylinkės teismo teiginiu negalima sutikti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 17 punkte nurodoma, jog kasos knygoje kasininkas įrašo kiekvieną kasos pajamų ir išlaidų orderį.

19. Žemesniojo teismo nutartyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad pareiškime, viena vertus, nurodoma, kad G. M. apgaulingai vedė UAB „K.“ buhalterinę apskaitą, o, kita vertus, G. M. pareiškimu kaltinamas, kad jis organizavo apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Apygardos teismas pažymi, kad BK 222 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris, be kita ko, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Teismų praktikoje esama pavyzdžių, kai ūkio subjekto vadovo tyčinis nepateikimas informacijos bei dokumentų apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas įvardijamas kaip įmonės buhalterinės apskaitos vedimo organizavimas sąmoningai apgaulingai, tai matyti iš teismų sprendimų aprašomųjų dalių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. gegužės 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-123-1073/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-689/2020). Kita vertus, iš teismų praktikos taip pat matyti, jog tuo atveju (analogišku nagrinėjamai situacijai), jei buhalterinę apskaitą tvarko fizinis ar, pvz., juridinis asmuo – atitinkamas paslaugas teikianti įmonė, su kuria sudaryta sutartis dėl ūkio subjekto apskaitos tvarkymo, specialistas, tačiau jei toks asmuo (įmonė, specialistas) nėra kaltas, t. y. juo ūkio subjekto vadovas pasinaudojo – šiam nežinant pateikė apskaitai tikrovės neatitinkančius dokumentus arba nepateikė reikiamų dokumentų, reikšmingų teisingam apskaitos tvarkymui, tai ūkio subjekto vadovui kyla atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą kaip vykdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216-222/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškime apibendrinama, jog G. M. tyčia nevesdamas įmonės buhalterinės apskaitos laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 5 d. organizavo apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, manoma, jog tokia kaltinimo formuluotė iš esmės nėra ydinga.

Žemesnės instancijos teismas

20. Žemesniojo teismo nutartyje nurodoma, kad nėra aišku, kodėl vienoje kaltinimo dalyje nurodyta, kad G. M. (t. y. jo vadovaujama UAB „K.“) deklaravo, bet nesumokėjo 486 008 eurų PVM, kitoje, kad nesumokėjo 857 537 eurų PVM, nesuprantama, kaip susidaro šita suma ir kodėl ji buvo nesumokėta, ir kaip tai siejasi su apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu. Tokie apylinkės teismo argumentai yra nepagrįsti, kadangi iš kaltinimo aišku, kaip susidarė ši suma (857 537 Eur PVM). Tai yra 368 259 Eur PVM (įeina į 1 824 488 Eur PVM sumą) + 486 008 Eur PVM (deklaruotas, tačiau nesumokėtas PVM) (abi sumos nurodytos kaltinime). Jau minėta, kad formuluojant kaltinimą nėra svarbu aprašyti, dėl kokių priežasčių nebuvo sumokėti mokesčiai, paprastai tai susiję su tikslais, kurių siekiama apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą. Visos sąsajos, kaip ši bendra suma siejasi su nagrinėjama nusikalstama veika, yra aprašyta kaltinime detalizuojant kaltinamojo veiksmus.

21. Apygardos teismas pažymi, kad nėra pagrindo sutikti su apylinkės teismo išvada, jog kaltinime nurodytos tik dvi veikos – tai 50 automobilių pardavimo neįtraukimas į įmonės apskaitą ir deklaravimas, bet nesumokėjimas 486 008 eurų PVM. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad G. M. pagal tą patį BK straipsnį kaltinamas ir tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 31 d. iki 2018 m. gegužės 5 d. netvarkė UAB „Kolitas“ buhalterinės apskaitos.

22. Žemesniojo teismo nutartyje argumentuojama, kad byloje esantys duomenys (VMI 2018 m. balandžio 29 d. pranešimas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (t. 1, b. l. 11-14) ir 2019 m. balandžio 9 d. mokestinio tyrimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 15-32) patvirtina, kad įmonės apskaitoje buvo nedeklaruota viso 3 067 814 eurų pajamų, o ne 1 824 488 eurų pajamų, kaip teigiama kaltinime. Apygardos teismas pažymi, kad minėtame VMI pranešime (t. 1, b. l. 12) nurodomas kitas 3 067 814 Eur sumos susidarymo laikotarpis nei kaltinime, tai yra, pagal VMI pranešimą nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 5 d., o pagal kaltinimą (jo pirmąją dalį) nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d., todėl jokio neatitikimo tarp sumų nėra.

Žemesnės instancijos teismas

23. Skundžiamoje nutartyje taip pat argumentuojama, kad VMI dokumentuose viso 63, o ne 50 vienetų transporto priemonių pardavimas, kaip kad nurodoma kaltinime, nebuvo apskaitytas įmonės apskaitoje už 1 824 488 eurų sumą. Apygardos teismas pažymi, kad aktualiame VMI pranešime nėra nurodomos tokios aplinkybės (nei automobilių skaičius, nei suma) kaip kad minima nutartyje. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apylinkės teismas šias 63 transporto priemones kildina sudėdamas parduotus automobilius, kurie neva nurodyti VMI pranešimo 1 punkte (t. y. t. 1, b. l. 12). Tuo tarpu iš šio punkto matyti, jog, apygardos teismo skaičiavimais, buvo parduotos 49 transporto priemonės (16 + 30 + 3).

24. Apylinkės teismas savo nutartyje argumentavo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo tirtos VMI pranešime (t. 1, b. l. 13) nurodytos aplinkybės apie 69 automobilių pirkimo–pardavimo sandorių įforminimą sandorių grandine; šios aplinkybės, žemesniojo teismo nuomone, liudija apie tyčinius veiksmus tiek buhalterinės apskaitos tvarkymo prasme, tiek mokesčių sumokėjimo vengimo prasme. Tačiau šios aplinkybės ne tik kad neatsispindi kaltinime, bet tyrimo metu yra visiškai netirtos. Be to, nutartyje nurodė, kad nepagrįstai nebuvo tirtos ir aplinkybės dėl 485 100 eurų pardavimo PVM deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą. Prokuroras skunde pripažįsta, kad ne visi mokestinio tyrimo metu nustatyti pažeidimai buvo inkriminuoti baudžiamojoje byloje, tačiau vertina, jog tai nepaneigia kilusių pasekmių, nurodytų kaltinime. Apygardos teismas sutinka su tokia prokuroro pozicija ir papildomai pažymi, jog už ikiteisminio tyrimo organizavimą ir vadovavimą jam atsakingas prokuroras, jo pareiga yra nustatyti kaltinimo apimtį surašant pareiškimą dėl teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo, o, šiuo atveju, tai ir buvo padaryta nebūtinai tiriant ir pasitvirtinus visiems VMI pranešime nurodytiems pažeidimams. Be to, apylinkės teismas tik aprašė, tačiau nenurodė, kokios abejonės dėl pareikšto kaltinimo kyla neištyrus šių aplinkybių.

25. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas kritikuoja 2020 m. kovo 3 d. prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nesutikdamas su prokuroro išvada, kad G. M. neturėjo tyčios pasisavinti įmonės pinigus (1 335 579,36 eurų), kuriuos gavo grynais už parduotus automobilius, tačiau neįnešė į įmonės kasą, nors įmonėje kasa net nebuvo vedama (tvarkoma), motyvuodamas tuo, kad tokiai išvadai padaryti nebuvo atliktas tyrimas, vadovautasi tik pačio G. M. parodymais, kad jis pinigų nepasisavino, o įnešdavo į savo sąskaitą ir vykdė atsiskaitymus už nupirktus automobilius. Taip pat kritikuoja prokuroro 2020 m. birželio 12 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl nusikalstamų veikų motyvuodamas, kad byloje net nebandyta nustatyti nutarime nurodytas konkrečias faktines aplinkybes BK 182 straipsnyje ir 222 straipsnyje (apygardos teismo pastaba: pagal kontekstą turėtų būti 220 straipsnyje) numatytų veikų konstatavimui (kokius konkrečiai neteisingus duomenis pateikė, kur minėtus duomenis įrašė, kada pateikė ir pan.). Nesiaiškinus šios aplinkybės (byloje nėra jokių duomenų apie tai, ar buvo kokie nors įmonės buhalteriniai dokumentai ieškoti, reikalauti ir pan.) deklaratyviai (neapklausus dėl šios aplinkybės specialisto ar eksperto) konstatuota, kad nėra pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl nėra galimybės atlikti įmonės ūkinės-finansinės veiklos tyrimo, norint nustatyti visus būtinus nusikalstamos veikos požymius, nors buhalterinė apskaita buvo nevedama įmonėje tik laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. gegužės 5 d., o nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. su trūkumais, bet ji buvo vedama. Apygardos teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos žemesniojo teismo argumentus, kadangi apylinkės teismas nenurodė, o ir aukštesnysis teismas nenustatė, kokią įtaką šios aplinkybės turi nustatant pareikšto kaltinimo atitikimą jam BPK keliamiems reikalavimams, tuo labiau, turint omenyje jau prieš tai aukštesniojo teismo nurodytą vertinimą, kad kaltinimo apimtį ir ribas rengdamas pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu formuluoja prokuroras.

26. Vertindamas byloje suformuluotą kaltinimą ir byloje esančius duomenis, kaltinamojo parodymus, taip pat liudytojų parodymus apylinkės teismas sprendė, kad G. M. veikoje yra ne tik BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, tačiau yra ir (ar vien tik) BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl jo prisipažinimas padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką yra formalus. Apylinkės teismas įžvelgė prieštaravimus tarp pirminių G. M. parodymų ir liudytojo A. M. parodymų dėl įmonės veiklos (pastarasis parodė, kad jis tvarkė didžiąją dalį įmonės reikalų). Apygardos teismas pažymi, kad, visų pirma, byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, skirtingi procesų dalyvių parodymai negali būti laikomi kaltinimo trūkumu. Be to, iš skundžiamos nutarties neaišku, kokią reikšmę konkrečiai turi apylinkės teismo nurodomi A. M. parodymai, kad būtent jis tvarkė didžiąją dalį įmonės reikalų. Iš A. M. parodymų matyti, kad jis suteikdavo UAB „K.“ tik prisijungimo kodus prie internete vykdomų automobilių aukcionų, o daugiau jokios veiklos neatliko (t. 1, b. l. 55–57). Pats G. M. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas ne vieną kartą ir iš jo parodymų nematyti, jog jis neigė apylinkės teismo nurodytus A. M. parodymus. Taip pat apylinkės teismas išdėstė G. M. parodymus, daugiausiai duotus 2019 m. rugpjūčio 12 d., patvirtinančius, apylinkės teismo nuomone, kad tyčios apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą G. M. veiksmuose nėra, tačiau iš jo parodymų taip pat matyti ir kai kurie tyčinį veikimą patvirtinantys požymiai (pvz., 2020 m. kovo 2 d. parodymų teiginiai „<...> tikrai nesurinkdavo visų dokumentų iš klientų apie jiems parduotas transporto priemones <...> į buhalteriją buvo pristatomi ne visi dokumentai, susiję su automobilių pirkimu ir pardavimu <...> Ne visais atvejais išrašydavo dokumentus, patvirtinančius pinigų gavimą iš klientų už jiems parduotus automobilius <...>“). Kaip minėta, visus byloje esančius įrodymus vertina teismas vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje nurodytomis taisyklėmis.

27. Pažymima, jog baudžiamasis procesas yra tiesos nustatymo procesas, o veikos kvalifikacija yra teisinio ginčo dalykas. Įstatyme tokio reikalavimo, kad pareiškime pateikta veikos kvalifikacija būtų absoliučiai teisinga, nėra. Ji turi atspindėti prokuroro poziciją, t. y. prokuroro įsitikinimą, kaip turi būti kvalifikuota padaryta veika. Skirtingiems subjektams atliekant nusikalstamų veikų kvalifikavimą, pozicijos dėl teisės taikymo klausimų gali išsiskirti, tačiau vien tai, kad žemesnės instancijos teismas nesutinka su prokuroro pareiškime išdėstytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu, savaime nereiškia, kad pats pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu yra su trūkumais ir dėl to bylos negalima nagrinėti teisme. Baudžiamosios bylos perdavimas prokurorui vien dėl šios priežasties reikštų formalų teismo sprendimą ir nepagrįstai ilgesnę baudžiamojo proceso trukmę.

28. BPK 420 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta galimybė, gavus prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, bylą perduoti nagrinėti teisme. Toks sprendimas turėtų būti priimamas tuo atveju, kai išnagrinėjęs prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, teisėjas nustato, kad bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios ir kilusias abejones galima pašalinti tik nagrinėjimo teisme metu. Bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios tuo atveju, kai teisėjui kyla abejonių, ar kaltinamasis padarė jam inkriminuotą veiką, kai prokuroro pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu netinkamai aprašytos veikos aplinkybės (pavyzdžiui, netinkamai nurodyti nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ar kitos svarbios aplinkybės), kai kyla abejonių, ar veika tinkamai kvalifikuota (yra pagrindas manyti, kad veiką reikia kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, nors faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės nesikeičia (BPK 256 straipsnio 3 dalis); kai duomenys, nurodyti prokuroro pareiškime, nepagrindžia kaltinamojo kaltės arba yra gauti pažeidžiant įstatymo reikalavimus ir pan. Teismo baudžiamojo įsakymo surašymas yra teisėjo teisė (BPK 418 straipsnio 2 dalis), bet ne pareiga, todėl, esant bet kokių abejonių dėl galimybės priimti teismo baudžiamąjį įsakymą, byla turi būti perduodama nagrinėti teisme, nes tokiu atveju bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios. Nagrinėjamoje situacijoje manydamas, jog G. M. veiksmai pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu kvalifikuoti netinkamai, teismas turėjo perduoti bylą nagrinėti teisme.

29. Apylinkės teismo nuomone, BK 222 straipsnio 1 dalies pasekmės yra nustatomos tik pasitelkiant specialiąsias žinias. Tuo tarpu šioje byloje nebuvo skirta užduotis specialistui ir nėra pateikta jokia specialisto išvada. Kaltinime nurodytos pasekmės yra tik apibendrintai įvardintos VMI mokestinio tyrimo ataskaitoje. Apylinkės teismas abejoja, ar šioje ataskaitoje nustatyti pažeidimai, kurių apimtis daug platesnė nei kaltinime nurodyti pažeidimai, tikrai patvirtina pareiškime nurodytas aplinkybes (tame tarpe ir padarinius). Apygardos teismas pažymi, kad BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė. Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322-1073/2019 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Šiuo atveju vien specialisto išvados ar ekspertizės akto nebuvimas negali būti laikomas kaip esminis paties pareiškimo trūkumas. Tai yra vienas iš įrodymų, dėl kurio reikalingumo gali būti sprendžiama nagrinėjant pareiškimą. Pats apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pripažįsta, kad tam tikri, nors ir, jo nuomone, abstraktūs duomenys apie nusikaltimo pasekmes yra nurodyti jau minėtuose VMI dokumentuose, todėl šie įrodymai turi būti taip pat įvertinti sprendžiant dėl kaltinamojo kaltės padarius šį nusikaltimą.

30. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo vertinimu, jog BK 222 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padariniai, su kuriais siejamas šio nusikaltimo baigtumas, yra ne turtinė žala kitiems asmenims, o negalimumas nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismų praktikoje nurodoma, kad toks šio nusikaltimo pobūdis leidžia teigti, kad vien iš apgaulingo apskaitos tvarkymo joks turtas nėra gaunamas ir jokie padariniai kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims (tarp jų – valstybei) nekyla, todėl apgaulingas apskaitos tvarkymas pats savaime nelemia veiklos neteisėtumo ir iš tokios veiklos gaunamo turto statuso. Veiklos neteisėtumą ir turtinės naudos, kuri gaunama darant kitus nusikaltimus ir kartu apgaulingai tvarkant apskaitą, ar jos dalies pripažinimą nusikalstamos veikos rezultatu lemia šių kartu su apgaulingu apskaitos tvarkymu daromų nusikaltimų dalykas ir jais padaryta turtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-1073/2018. Teismų praktika. 2018, 50, p. 299-316). Vis dėlto žalos dydžio valstybės biudžetui nurodymas kaltinime negali būti laikomas tokiu esminiu trūkumu, kurio nėra galimybės pašalinti vėlesnio teisminio proceso metu.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose yra atkreipęs teismų dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Teismas nėra pasyvus proceso stebėtojas, todėl teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų baudžiamojo proceso įstatyme nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012). Siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje ir nustačius kitas su kaltinimu susijusias faktines aplinkybes, teismas gali kaltinimą patikslinti arba pavesti tam tikrus veiksmus atlikti prokurorui.

32. BPK 287 straipsnis numato, kad bylos nagrinėjimo metu teismas turi teisę atlikti bet kokį šio Kodekso XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą. Jeigu šių veiksmų atlikti teisme dėl kokių nors priežasčių neįmanoma arba tai labai apsunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Atsižvelgiant į teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas pats turi visas procesines galimybes pašalinti tam tikrus byloje esančius trūkumus ar neaiškumus. Tokiais atvejais grąžinti bylos prokurorui BPK 234 straipsnio 2 dalies pagrindu nėra jokios būtinybės.

33. Bylos nagrinėjimo teisme metu nustačius, kad kuriuos nors konkrečius proceso veiksmus teisme dėl kokių nors priežasčių atlikti neįmanoma arba tai labai apsunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui, negrąžindamas bylos prokurorui (BPK 287 straipsnis).

34. Prokuroras teisminio nagrinėjimo metu taip pat turi įgaliojimus keisti pateiktą kaltinimą. Vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi prokuroras gali teisiamojo posėdžio metu, įrodymų tyrimo stadijoje, pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, kaltinimą patikslinti ar prašyti veiksmus kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi teismas iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pats gali pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, apie tai pranešdamas nagrinėjimo teisme dalyviams. Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą turi visas procesines galimybes pašalinti arba bent neutralizuoti esančius trūkumus, o jei teismui nepasiseka to padaryti, priimdamas galutinius procesinius sprendimus jis atsižvelgia į tokių trūkumų pobūdį ir reikšmę. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškime pateiktos aplinkybės nėra konkretizuotos, pavyzdžiui, netiksliai nurodyti G. M. veiksmai, gali jas sukonkretinti, t. y. pakeisti faktines veikos aplinkybes, laikantis BPK nustatytos tvarkos, įskaitant tinkamą teisės į gynybą užtikrinimą.

35. Tuo pačiu pažymima, jog visgi, jei nagrinėjimo teisme metu būtų nustatyta, kad surašytas iš esmės BPK 419 straipsnio reikalavimų neatitinkantis pareiškimas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdytų bylą nagrinėti teisme, byla ir teisminio nagrinėjimo stadijoje galėtų būti perduota prokurorui, tačiau, šioje proceso stadijoje, kaip minėta aukščiau, tokių aplinkybių nematyti.

36. BPK 254 straipsnis numato galimybę prokurorui prašyti bylą grąžinti papildyti ikiteisminį tyrimą, tačiau prokuroro prašymas turi būti konkretus ir motyvuotas, turi būti nurodytos konkrečios aplinkybės, kurios trukdo nagrinėji bylą pagal pareikštą kaltinimą, turi būti nurodomos konkrečios aplinkybės kurias reikia papildomai tirti, kurios kokiu nors būdu įtakoja pareikštą kaltinimą, kurių negalima išsiaiškinti bylos nagrinėjimo teisme metu. Atitinkamai ir teismas turi priimti motyvuotą nutartį, nurodyti, kurias konkrečiai prokuroro įvardintas aplinkybes būtina papildomai tirti, konkrečias aplinkybes, kurios trukdo nagrinėti bylą pagal pareikštą kaltinimą.

37. Svarbu pažymėti, kad apylinkės teismas sprendė ir tai, kad BPK 418 straipsnio 1 dalyje numatytų prielaidų procesui užbaigti baudžiamuoju įsakymu nėra dėl to, kad neatlyginta ir nepašalinta padaryta žala, ir nėra įsipareigojimo tokią žalą atlyginti. Būtent viena iš BPK 418 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, kuri būtina tam, kad taikyti teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo proceso institutą, yra tai, kad kaltininkas atlygina ar pašalina padarytą žalą, jeigu žala buvo padaryta, arba įsipareigoja tokią žalą atlyginti ar pašalinti. Šiuo atveju žemesnysis teismas vertino, kad, nors kaltinamasis pripažįsta VMI civilinį ieškinį 854 537 Eur sumai, jis bandys visais būdais atlyginti žalą, ketina prašyti šią sumą išskaidyti į mažesnes ir mokėti pagal sudarytus grafikus, jis labai stengiasi surasti gerai apmokamą darbą, bet šiuo metu tai padaryti yra sudėtinga, tačiau tokią kaltinamojo poziciją apylinkės teismas laikė nepagrįstą, išreikštą vien tik dėl to, kad formaliai būtų kaltinimo pripažinimas ir formalus įsipareigojimas atlyginti veika padarytą žalą valstybei. Apylinkės teismas argumentavo, kad, pirma, byloje nėra jokio susitarimo, tarp kaltinamojo G. M. ir civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos nesudarytas joks mokėjimų grafikas, nenumatytas kažkoks realus ir konkretus terminas žalai atlyginti, iš ko būtų aišku, kad kaltinamasis tikrai atlygins savo veiksmai padarytą žalą. Antra, byloje esantys duomenys apie kaltinamojo turinę padėtį, apie tai, kad iš jo jau yra priteista 484 994,02 eurų ieškinys, neleidžia teismui manyti, kad iš viso yra realu, jog kaltinamasis gali atlyginti tokio dydžio žalą valstybei. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apylinkės teismo motyvais.

38. Sutinkama su skunde nurodytu prokuroro argumentu, kad kaltinamojo sudarytas ir pasirašytas susitarimas su VMI dėl civilinio ieškinio iš esmės nepakeistų kaltinamojo galimybės atlyginti civilinį ieškinį (bent jau tokių duomenų šiuo metu nėra). Tuo tarpu priteistos nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo ir kiti su turtinio pobūdžio išieškojimu susiję klausimai gali būti sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka tiek priėmus ir įgijus teisinę galią teismo baudžiamajam įsakymui, tiek ir pradėjus jo vykdymo procesą. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad su proceso užbaigimu teismo baudžiamuoju įsakymu sutinka ir civilinis ieškovas – VMI.

39. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, daroma išvada, kad prokuroro pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu šioje byloje atitinka BPK 418 ir 419 straipsnių reikalavimus, jokių esminių procesinių pažeidimų, trukdančių nagrinėti šį pareiškimą teisme, nenustatyta, apylinkės teismo išvada, kad pareiškimo trūkumai baudžiamojoje byloje trukdo priimti vieną iš BPK 420 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų, nes jų negalima pašalinti bylos nagrinėjimo teisme metu, yra nepagrįsta, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartis naikinama.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Tomo Songailos skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartį, kuria prokuroro pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu perduotas prokurorui esminių baudžiamojo proceso pažeidimų pašalinimui, perduoti šį pareiškimą iš naujo nagrinėti apylinkės teismui.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Darius Pranka