Alytaus apylinkės teismo sprendimas

2016-03-04 · Civilinė byla Nr. e2-134-780/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Alytaus apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-04
Bylos Nr.
e2-134-780/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ramūnas Šarka
Ieškovas
UAB „Sostinės kreditai“
Atsakovas
V. B.
Civilinė byla Nr. e2-134-780/2016teisminio proceso Nr. 2-27-3-00054-2016-2;procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.3.6; 2.5.1.5;
(S)2.5.8.9; 2.5.8.10;2.5.10.5.1; 2.5.29.3;3.1.7.5; 3.2.6.5.1; 3.2.6.5.2LAZDIJŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMAS UŽ AKIŲLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 4 d.Lazdijai

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, rašytinio proceso tvarka už akių išna­gri­nėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Sostinės kreditai“ ieškinį atsakovei V. B. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė UAB „Sostinės kreditai“ ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės V. B. 780,44 Eur skolos, 80,70 procentų sutartinių palūkanų nuo 244,23 Eur kredito sumos nuo 2016-01-21 iki visiško prievolės įvykdymo, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiš­­ko teismo sprendimo įvykdymo, 18 Eur žyminį mokestį. Esant įstatyme numatytiems pagrin­dams, prašo priimti sprendimą už akių.

Atsakovei procesiniai doku­men­tai įteikti 2016-02-10. Atsakovė per nu­­­s­ta­­­­­ty­tą 15 dienų termi­ną be pateisina­mos priežasties nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl, ieško­vės prašy­mu, pri­­­ima­mas sprendimas už akių, neinfor­muo­­jant šalių apie sprendimo priėmimo laiką ir vie­tą (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 142 straipsnio 4 dalis, 262 straipsnio 2 dalis).

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrody­mų verti­ni­­mą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį spren­di­­mą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų: 2015-05-15 Vartojimo kredito sutarties Nr. 26372, skolos detalizacijos, ir ieškinyje nurodytų aplinkybių matyti, kad 2015-05-15 ieškovė UAB „Sosti­nės kreditai“ ir atsakovė V. B. nuotoliniu būdu sudarė vartojimo kredito sutartį, kurios pagrindu ieškovė atsakovei suteikė 250 Eur kreditą, 24 mėnesių terminui. Atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2017-05-15 ir sumokėti 273,17 Eur kredito kainą (palūkanas). Pavėluotų įmokų mokėjimo atveju atsakovė nuo laiku negrąžintos kredito sumos įsipareigojo mokėti 80,70 procentų dydžio metines palūkanas iki kredito grąžinimo dienos, o už laiku nesumokėtas palūkanas bei kitas bendrą vartojimo kredito kainą sudarančias sumas (išskyrus kreditą) – mokėti 0,05 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovės teigimu, atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė. 2015-11-17 pretenzija ieškovė pranešė atsakovei apie pradelstas mokėti įmokas ir esamo įsiskolinimo dydį ir pareikalavo per 10 dienų sumokėti skolą, bei įspėjo, kad per nustatytą terminą nesumokėjus skolos, kreipsis į teismą ir inicijuos skolos išieškojimą. Ieškovės teigimu, 2016-01-21 atsakovė buvo skolinga 780,44 Eur. Šią skolą sudaro: 244,23 Eur kreditas, 2,98 Eur kompensacinės palūkanos, 65,67 Eur palūkanos, 2,36 Eur delspinigiai, 2 Eur raginimas, 2 Eur pretenzija, 11,20 Eur apmokestinimas ir 450 Eur patirta žala.

Teisėjas sprendžia, kad, atlikus formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, ieškinys tenkin­­­­­­tinas iš dalies.

Prie­vo­lės turi bū­ti vykdo­mos są­ži­nin­­gai, tin­ka­mai bei nustatytais terminais pagal įstaty­mų ar sutar­ties nu­ro­­dy­mus, kredito ga­vė­jas pri­­va­lo grąžinti gau­tą kreditą kredito davėjui sutartyje nusta­tytu lai­ku ir tvar­­ka bei mo­­kėti palūkanas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnis, 6.870 straip­s­nio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 da­lis, 6.881 straipsnio 1 dalis). Draudžia­ma vienašališkai atsi­sa­­­ky­ti įvykdyti prievolę (CK 6.59 straipsnis). Tei­­sėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo vyk­dyti sutartį tinkamai ir są­ži­­nin­gai (CK 6.200 straips­nio 1 dalis, 6.205 straipsnis). Skoli­nin­kas lai­ko­mas pažei­du­­siu prie­vo­lę, kai neįvykdomos ar ne­tin­ka­­mai vykdo­mos sutartyje numa­ty­tos sąly­gos, praleidžia prie­vo­lės įvykdy­mo terminą (CK 6.63 straips­nio 1 dalies 1, 2 punktai). Neįvykdžius ar netinkamai įvyk­džius su­tartį, atsiranda civi­linė atsa­­­komybė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių at­ly­gi­ni­mo ar ne­te­sybų, o kita ša­lis priva­­­lo atlyginti dėl su­tarties neįvyk­dymo ar netinkamo įvykdymo pada­ry­tus nuos­tolius arba su­mo­­kė­­ti ne­te­­sybas (baudą, dels­pi­ni­gius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straip­snio 2 dalis). Jeigu šalis nevyk­­do savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvyk­dy­­­ta natū­­ra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Praleidęs pi­ni­­ginės prievolės įvykdymo terminą, skolinin­kas priva­lo mokėti už termino praleidimą įstatymų ar sutarčių nustatytas palūkanas, kurios yra laiko­­­­mos mini­ma­liais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Atsa­ko­vė, laiku nemo­kė­da­ma kredito ir kitų įmo­kų, pažei­dė prievolių bei sutarčių vykdymo princi­pus. Atsa­ko­vė atsiliepimo į ieškinį nepa­teikė, prievo­lės negin­čijo, įrody­mų, kad iki sprendimo priėmimo būtų grąži­­­­nusi skolą, nepateikė (CPK 178 straips­nis). Teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimai priteis­­­­ti iš atsakovės 244,23 Eur negrą­žin­to kredito, 65,67 Eur nesumokėtų palūkanų (kredito kainos) yra pagrįsti ir tenkintini.

Šalies argumentai

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 2,98 Eur kompensacinių palūkanų pagal minėtos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 7.7 punktą, kuriuo šalys susitarė, kad suėjus kredito grąži­nimo terminui, sutartinės dienos, mėnesio ar kito sutarto periodo ir atsakovei negrąžinus kredi­to, šalių sutartos palūkanos yra skaičiuojamos toliau už kiekvieną naudojimosi kredito suma dieną iki visiško sutartinių įsipareigojimų įvykdymo. Atsakovė savo įsipareigojimų nevykdė, todėl iš atsa­ko­vės ieškovės naudai priteistina 2,98 Eur kompensacinių palūkanų.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 2,36 Eur delspinigių, paskaičiuotų nuo negrą­žin­to kredito sumos.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime aptarė precedentų reikšmę teismų atlie­ka­mai teisingumo vykdymo funkcijai. Teismas nurodė, kad < ... > Konstitucijoje įtvirtinta bendro­sios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vieno­du­mą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitin­ka­mų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylo­se; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kate­go­rijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – prece­dentų tų kategorijų bylose.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp šalių nuotoliniu būdu sudaryta vartojimo kredito sutartis. Tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą. Būti­ny­bę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsau­gą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gy­nimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, o vartotojų teisių gy­ni­mas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuo­menės da­liai, todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriteri­jams vertinti netgi ex officio. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informa­ci­jos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisi­­nės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-141/2006, Nr. 3K-3-536/2008, Nr. 3K-3-392/2012, Nr. 3K-3-534/2012).

Sutarties bendrųjų sąlygų 7.4 punktu šalys susitarė, jog atsakovė, praleidusi termi­ną sumo­kė­ti įmoką, už kiekvieną termino praleidimo dieną nuo laiku nesumokėtos sumos privalo sumokėti ieškovei sutartinius 0,05 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. Pažy­mė­tina, kad tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų (delspinigių) tikslas – kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius, dėl to abu kartu šie institutai negali būti taikomi, nes tai reikštų dvigubą skolininko nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2014). Atsižvelgiant į teismų praktiką bei į tai, kad teismas priteisė ieškovei iš atsa­ko­vės kompensuojamąsias palūkanas, ieškovės prašymas priteisti 2,36 Eur delspinigių atmesti­nas kaip nepagrįstas.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 11,20 Eur apmokestinimą, kuris, kaip matyti iš prie ieškinio pridėtos skolos detalizacijos, yra paskaičiuotas už sms ir el. laiškų siuntimą, 2 Eur už ragi­nimą ir 2 Eur už pretenziją, t. y. nurodytos sumos yra susijusios su ikiteisminio skolos išieško­ji­mo veiksmais. Tačiau Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis (toliau – VKĮ) (redakcija, galio­jusi nuo 2012-01-01 iki 2016-02-01, t. y. šalių sutarties sudarymo metu) įtvirtina nuostatą, pagal kurią pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos nega­li būti dides­nės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos nete­sy­bos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevyk­dy­mą varto­jimo kredito gavėjui negali būti taikomos. Taigi vartojimo kredito gavėjo atsa­ko­my­bė ribo­ja­ma vartojimo kredito įstatymo nustatytu dydžiu (0,05 procento) ir į šią atskirai neįro­di­nė­tiną sumą turi būti įskaičiuojami visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai. Vartojimo kredito davėjai netu­ri teisės taikyti jokių papildomų skolos išieškojimo, nepriklausomai nuo to, ar išieškojimą vykdo pats vartojimo kredito davėjas, ar yra pasitelkiami tretieji asmenys, pranešimo apie įsiskoli­ni­mą ir kitų mokesčių. Šie mokesčiai yra tiesiogiai susiję su vartojimo kredito gavėjo finan­sinių įsipa­rei­gojimų nevykdymu laiku, todėl papildomas jų nustatymas laikytinas priešta­rau­jan­čiu VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatai. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimai dėl 11,20 Eur apmokestinimo, 2 Eur už ragi­nimą ir 2 Eur už pretenziją atmestini kaip nepagrįsti.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 450 Eur žalos atlyginimo. Šias išlaidas ieškovė grindžia 2015-12-22 ir 2016-01-20 UAB „Krajonas“ išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis Nr. KRATP 2644 ir Nr. KRATP 2915 už paslaugas pagal sutartį Nr. 2013/01/03-1, bei 2016-01-21 mokė­jimo nurodymais Nr. 1276013 ir Nr. 1276014. Ieškovė nurodo, kad tai yra išlaidos, patirtos už teisinę pagalbą UAB „Krajonas“ rengiant procesinius dokumentus – pareiškimą dėl teismo įsakymo išda­vimo bei ieškinį, pagal teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2013/01/03-1. Nors ieškovė šias išlaidas įvardiją kaip patirtą žalą, atsižvelgiant į ieškovės nurodytą aplin­ky­bę, išlaidų pobūdį, teismo verti­nimu, šios išlaidos priskirtinos išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straips­nis), todėl šių išlaidų pagrįstumo klausi­­mas spręstinas pagal bylinė­ji­mo­si išlaidas reglamentuojan­čias proceso teisės normas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiš­ki­nęs, kad sąrašas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, įtvirtintas CPK 56 straipsnyje ir jis yra baigtinis. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į CPK 56 straipsnyje nustatytą sąrašą, negali atstovauti civi­li­niame procese pagal pavedimą. Atsto­va­vimui nustatyti apribojimai ir reika­lavimai lemia ir atsto­va­vimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlai­das advokato ar advokato padėjėjo pagal­bai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagri­nė­jimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priim­tas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patir­tų atstovavimo civili­nia­me procese pagal pavedimą išlaidų atly­ginimo tik tuo atveju, kai jam atsto­vavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios atstova­vi­mo išlaidos civilinio proceso dalyviui negali būti priteistos. CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nuro­dytos kitos būtinos ir pagrįs­tos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlai­dos, kurios tiesiogiai nenurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose, tačiau yra protingos, neper­teklinės, būtinos, pagrįstos ir įrody­tos. Tokiomis išlaidomis, priklausomai nuo konkrečių bylo­je įrodytų aplinkybių, galėtų būti pripa­žin­tos bylai būtinų doku­men­tų gavimo, kelionės ir panašios išlai­dos, tačiau ne atstovavimo išlaidos, kurios yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015). Atlygi­ni­mas, sumokėtas už teisines paslaugas netu­rinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, negali būti vertinamas ir kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinė­ji­mosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Atstovavimo išlaid­os yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl tokio pobūdžio išlaidų atlygi­ni­mui priteisti CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutar­­­tis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, taikant šias normas, ieškovės išlaidos, patirtos rengiant procesinius dokumentus teismui, laikytinos atsto­vavimo išlaidomis. Kadangi nagrinėjamu atveju su ieškiniu į teismą kreipėsi ieškovės vadovas, duomenų apie tai, kad ieškovė byloje naudo­jo­si advokato ar advokato padėjėjo pagalba, nėra, todėl reikalavimas priteisti 450 Eur išlaidų už proce­sinių dokumentų parengimą, sumokėtų UAB „Krajonas“, atmestinas kaip nepagrįstas.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 80,70 procentų dydžio metines palūkanas nuo 244,23 Eur kredito sumos nuo 2016-01-21 iki visiško prievolės įvykdymo. Teismas, spręsdamas klausi­mą dėl prašomų priteisti palūkanų, atsižvelgia į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, atsakovė yra vartotoja, sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012, konstatuota, kad palūkanos, kurios moka­­mos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis). Tokį teisės aiškinimą patvirtina ir viešai skelbiama Priežiūros tarnybos prie Lietu­vos banko pozicija „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su varto­jimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku, taikymo“, patvirtinta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 241-26.

Vartojimo kredito sutarties šalių, t. y. vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo, teisė susitarti dėl netesybų dydžio yra ribojama specialiuoju įstatymu nustatant maksimalų neįrodi­nė­tinų kreditoriaus nuostolių dydį – VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia VKĮ norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę VKĮ nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų nete­syboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Teismų praktikoje pripažįstama, kad VKĮ nustatytas nete­­sybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompensacinių ar mokėjimo palūkanų, moka­mų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui (Kauno apygardos teismo nutartys civi­linėse bylose Nr. 2A-1658-436/2014, Nr. 2A-1780-260/2014; Klaipėdos apygardos teismo nutar­­­tys civilinėse bylose Nr. 2A-188-459/2015, Nr. 2A-291-513/2015; Vilniaus apygardos teismo nutar­­tys civilinėse bylose Nr. 2A-260-232/2015, Nr. e2A-2196-392/2015).

Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos sutarties specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos, kurios mokamos esant sutarties pažeidimui, todėl jos atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pažymėtina, kad atsakovė yra vartotoja, kuri sutartį su ieškove sudarė prisijungimo būdu pagal standar­tines sutarties sąlygas, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl sutarties sąlygos turi būti aiški­na­mos atsakovės naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Neprotingai didelės palūkanos praranda savo, kaip mokėjimo už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, funkciją ir faktiškai tampa skolininko nubaudimo priemone. Pagal CK 1.5 straipsnį, teismas turi teisę mažinti tiek pagal sutartį nustatytas šalių palūkanas kaip pelno ir atlyginimo už naudojimąsi svetimais pinigais dydį, tiek palū­kanų kaip netesybų dydį. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovei nepateikus įrodymų, pagrin­džian­čių didesnius, negu minimalūs, nuostolius, atsižvelgiant į vartotojo teisių gynimo ir bendruo­sius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, darytina išvada, kad prašomos priteisti 80,70 procen­tų sutartinės palūkanos yra nepagrįstai didelės, pažeidžia VKĮ nustatytą minimalų varto­tojų teisių apsaugos standartą, todėl mažintinos iki 18,25 procentų (0,05 proc. x 365 dienos) (CK 6.37 straipsnio 3 dalis).

Atsakovė praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, todėl ieškovei iš jos priteistinos 5 procen­­tų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis).

Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui propor­cin­gai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė už ieškinį sumokėjo 18 Eur žyminį mokestį. Šalies turėtos išlaidos už teisinę pagalbą nėra apmokestinamos žyminiu mokesčiu, todėl ieškovė, kreipda­ma­si į teismą turėjo sumokėti 15 Eur žyminį mokestį, kuris priteistinas iš atsakovės, o likusi 3 Eur suma grąžintina ieškovei, nes sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Žyminį mokes­tį grąžina Vals­tybinė mokesčių inspek­ci­ja (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (0,58 Eur), iš atsakovės nepriteisti­nos, nes jos nevir­šija minimalios išieškotinos šių išlaidų sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 262 straipsnio 2 dalimi, 285, 286 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės V. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 312,88 Eur (tris šimtus dvylika eurų 88 ct) skolos, 18,25 procentų dydžio metines palūkanas nuo 244,23 Eur negrąžintos kredito sumos nuo 2016-01-21 iki visiško prievolės įvykdymo, 5 procentų dy­džio metines palūkanas už priteis­tą su­mą (312,88 Eur) nuo bylos iškė­li­mo teisme dienos – 2016-02-08, iki teis­mo sprendimo visiško įvykdy­mo ir 15 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi iš­laidų ieškovės UAB „Sostinės kreditai“, į. k. 302513887, naudai.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Grąžinti ieškovei UAB „Sostinės kreditai“, į. k. 302513887, dalį žyminio mokesčio – 3 Eur (tris eurus), sumokėto 2016-01-21, mokėjimo nurodymas Nr. 1276012, įmokos kodas 5660.

Atsakovė sprendimo už akių negali skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti pa­reiš­ki­mą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atitinkantį CPK 287 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus, Lazdijų rajono apy­linkės teis­mui.

Ieškovė dėl sprendimo per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali paduoti apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.

Teisėjas Ramūnas Šarka