Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Donato Vansevičiaus ir Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos dizainerių sąjungos skundą atsakovei Lietuvos kultūros tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Tarybos 2019 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. S-9(3.7), kuriuo nėra sudaroma sutartis dėl 2017 m. Tarybos sprendimo ir neskiriamas finansavimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Taryba 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 1LKT-37(1.2) nusprendė skirti Sąjungai dalinį finansavimą projektui. Finansuojamo projekto pavadinimas - „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m“ (b. l. 123–124). Šio sprendimo pagrindu tarp Sąjungos ir Tarybos 2016 m. birželio 2 d. buvo sudaryta Projekto vykdymo dalinio finansavimo sutartis Nr. S/MKO-14(6.32)/2016 (b. l. 125–129). Taryba 2017 m. balandžio 27 d. raštu Nr. S-140 konstatavo, kad tam tikros išlaidos turi būti grąžintos Tarybai, o Sąjungai negrąžinus 1 252 Eur per 10 darbo dienų nuo rašto gavimo dienos, Sutarties 2.2.1. punkto pagrindu Sąjunga praras teisę 3 metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programos priemonių (b. l. 9–10).

Atsižvelgiant į minėtą raštą, Taryba 2019 m. sausio 15 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. S-9(3.7), kuriame nurodė, kad Sąjunga iki šiol Tarybai negrąžinusi netinkamai panaudotomis pripažintų valstybės biudžeto lėšų ir dėl to praradusi teisę trejus metus gauti finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo, taigi sutartis dėl 2017 m. Tarybos sprendimo (b. l. 138–140), kuriuo Sąjungai skirtas finansavimas, su Sąjunga nebus sudaroma, tai yra, finansavimas neskiriamas (b. l. 8).

Lietuvos Respublikos Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Taryba yra biudžetinė įstaiga prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, pagal kompetenciją įgyvendinanti valstybės politiką kultūros ministrui pavestose valdymo srityse, vykdanti šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose jai pavestas viešojo administravimo ir kitas funkcijas. Minėto įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos Tarybos funkcijos, kuriose, be kita ko, nurodyta, kad Taryba, siekdama jai pavestų tikslų, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondo įstatymu, administruoja Kultūros rėmimo fondą. Pagal Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, Fondo lėšos naudojamos kultūros ir meno projektams, programoms ir kitoms priemonėms, atrinktoms viešojo konkurso būdu, finansuoti, o pagal 4 straipsnio 3 dalį, Kultūros ministras tvirtina Fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gaires. Šiose gairėse nustatomos Fondo rėmimo sritys ir jų prioritetai, rėmimo ir vertinimo kriterijai, projektų teikimo, lėšų skyrimo ir atsiskaitymo už panaudotas lėšas tvarka.

Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV559 (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. ĮV666 redakcija), reglamentuoja paraiškų vertinimo ir sprendimo dėl finansavimo priėmimą bei sutarties sudarymą ir sutarties vykdymo priežiūrą. Gairėse yra įtvirtinta, kad su pareiškėju, kurio įgyvendinamam projektui skirtas finansavimas, Taryba sudaro sutartį, kurios formą, atsižvelgdamas į Gairių nuostatas, nustato ir tvirtina Tarybos pirmininkas; sutarties sudėtinė dalis yra sąmata; sutartyje turi būti nurodytas srities arba programos (ir (arba) jos veiklos) pavadinimas, projekto pavadinimas, projekto įgyvendinimo laikotarpis, projektui skirtų lėšų suma, tinkamos finansuoti išlaidos, šalių teisės ir pareigos, atsakomybė už sutarties, Gairių ir kitų teisės aktų reikalavimų nesilaikymą, atsiskaitymo už panaudotas lėšas tvarka, sutarties galiojimo, pakeitimo ir nutraukimo, ginčų sprendimo sąlygos ir tvarka, kitos nuostatos, padedančios užtikrinti projekto vykdymo ir skirtų lėšų naudojimo teisėtumą, ekonomiškumą, efektyvumą ir rezultatyvumą (56 ir 57 punktai). Gairių VI skyriuje įtvirtintos projekto vykdytojo teisės ir pareigos. Projekto vykdytojas turi užtikrinti, kad projekto įgyvendinimui skirtos lėšos būtų panaudotos pagal sutartyje ir jos prieduose nurodytą paskirtį (63 punktas). Skirtos lėšos laikomos panaudotomis pagal sutartyje ir jos prieduose nurodytą paskirtį, jeigu yra pasiekti paraiškoje ir sutartyje nurodyti projekto tikslai ir uždaviniai; skirtos lėšos panaudotos tinkamoms projekto išlaidoms apmokėti (65 punktas).

Gairių 96 punkte įtvirtinta, kad nepanaudotas lėšas projekto vykdytojai privalo grąžinti Tarybai per sutartyje nurodytą terminą. Gairių 97 punktas numato, kad Tarybai nustačius, kad projekto vykdytojas nepagrįstai gavo lėšas ar netinkamai jas panaudojo, projekto vykdytojas privalo jas grąžinti Tarybai. Lėšų negrąžinus per Tarybos nustatytą terminą, jos išieškomos teisės aktų nustatyta tvarka, o projekto vykdytojas praranda teisę trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių.

Byloje nustatyta, kad Taryba 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. S-140 Sąjungai nurodė, kad Tarybai pateiktame Projekto dalinio finansavimo faktines išlaidas patvirtinančių dokumentų sąraše (2017 m. kovo 30 d. Nr. A/MKO-18/2016) nurodytos išlaidos „Dizaino apdovanojimų vadybininko atlyginimas pagal sutartį“, sudarančios 752 Eur (2016 m. lapkričio 16 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 01/16) ir išlaidos „Apdovanojimai už geriausius dizaino pasiekimus“, sudarančios 500 Eur (2016 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LED-0001960), turi būti grąžintos Tarybai, nes apdovanojimo konkursas „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“ iki šiol nėra įvykdytas. Rašte taip pat nustatyta, kad Sąjungai negrąžinus 1 252 Eur per 10 darbo dienų nuo Rašto gavimo dienos, Sutarties 2.2.1. punkto pagrindu Sąjunga praras teisę 3 metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programos priemonių.

Kaip matyti, pareiškėja dar 2017 m. balandžio 27 d. buvo įspėta, jog negrąžinus finansavimo sumos, jai bus taikomos konkrečios neigiamos pasekmės, kurios yra imperatyviai įtvirtintos Gairių 96 punkte.

Byloje taip pat nustatyta, kad skundžiamas 2019 m. sausio 15 d. sprendimas Nr. S-9(3.7) priimtas atsižvelgiant į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3641-596/2018, kuris buvo priimtas įvertinus Tarybos 2018 m. gegužės 29 d. rašto Nr. S-91 (4.6) „Dėl projekto „Lietuvos dizainerių sąjungos metinė kūrybinė 2018 m. programa““, teisėtumą ir pagrįstumą. Rašte Sąjunga informuojama, kad ji iki šiol Tarybai negrąžinusi dalies skirtų valstybės biudžeto lėšų, kurios buvo pripažintos panaudotomis netinkamai (su nuoroda į Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. raštą Nr. S-140 „Dėl dalies projekto „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“ įgyvendinimui skirtų lėšų grąžinimo“), todėl nurodė, jog, vadovaujantis Gairių 97 punktu, Sąjunga yra praradusi teisę trejus metus gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros rėmimo fondo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3641-596/2018, nutarė panaikinti Tarybos 2018 m. gegužės 29 d. raštą Nr. S-91 (4.6) „Dėl projekto „Lietuvos dizainerių sąjungos metinė kūrybinė 2018 m. programa“‘ ir įpareigoti Lietuvos kultūros tarybą iš esmės išspręsti klausimą dėl sutarties su Lietuvos dizainerių sąjunga sudarymo, įgyvendinant Tarybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 1LKT-66 (1.2) „Dėl kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamos programos „Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų įgyvendinimas“ projektų dalinio finansavimo 2018 metais““ 1.18 punktą. Priimtas teismo sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad atsakovė nieko nepasisakė dėl pareiškėjos siekiamo tikslo - pasirašyti projekto dalinio finansavimo sutartį ar jos nepasirašyti, kas suponuoja išvadą, jog skundžiamas 2018 m. gegužės 29 d. raštas priimtas neišnagrinėjus pareiškėjos prašymo iš esmės.

Atsižvelgdama į teismo sprendimą, Taryba priėmė skundžiamą 2019 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. S-9(3.7), kuriame nurodė, kad vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3641-596/2018, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 3 straipsnio 1 punktu, 4 straipsnio 2 punktu, Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-559 97 punktu, Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. raštu Nr. S-140 „Dėl dalies projekto „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“ įgyvendinimui skirtų lėšų grąžinimo“, atsižvelgdama į tai, kad Sąjunga iki šiol Tarybai negrąžinusi netinkamai panaudotomis pripažintų valstybės biudžeto lėšų ir dėl to praradusi teisę trejus metus gauti finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo, informuoja, kad sutartis dėl 2017 m. Tarybos sprendimo, kuriuo Sąjungai skirtas finansavimas, su Sąjunga nebus sudaroma, tai yra, finansavimas neskiriamas.

Kaip matyti, skundžiamu sprendimu yra referuojama į Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. raštą Nr. S-140, ir jame nustatytas aplinkybes. Byloje nėra ginčo dėl to, ir pareiškėja neginčija, jog apdovanojimo konkursas „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“ nėra įvykęs, todėl pareiškėja Tarybai privalo grąžinti 1 252 Eur finansavimo sumos. Tokio įpareigojimo, kuris pareiškėjai buvo išaiškintas dar 2017 m. balandžio 27 d., nevykdymo pasekmės įtvirtintos Gairių 97 punkte, tame tarpe ir Sutarties 2.2.1. punkte. Teismas pažymi, kad Gairių 56 punkto nuostata, pagal kurią su pareiškėju, kurio įgyvendinamam projektui skirtas finansavimas, Taryba sudaro sutartį, negali būti aiškinama atsietai, o privalo būti sistemiškai vertinama su Gairių 97 punkto nuostata, pagal kurią numatomos neigiamos pasekmės dėl netinkamo lėšų panaudojimo. Kaip matyti, šiuo atveju Taryba atsižvelgė į tą aplinkybę, jog Sąjunga yra negrąžinusi netinkamai panaudotomis pripažintų valstybės biudžeto lėšų, todėl skundžiamame sprendime pagrįstai nusprendė nesudaryti su pareiškėja sutarties dėl Tarybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo 1.18 papunkčiu skirto finansavimo ir jo neskirti, dėl šios priežasties negali būti laikoma, jog pareiškėjos teisėti lūkesčiai buvo pažeisti. Priešingu atveju, Sąjungai, kuri nėra sugrąžinusi anksčiau gautų ir netinkamai panaudotų lėšų, paskyrus finansavimą, Taryba negalėtų tinkamai įgyvendinti jai įstatymuose įtvirtintų pareigų, tame tarpe tinkamai administruoti Kultūros rėmimo fondą bei užtikrinti racionalaus bei pagrįsto lėšų panaudojimo, būtų neužtikrinamas efektyvus lėšų paskirstymas.

Toks Gairių aiškinimas, kurį pateikia pareiškėja, pagal kurį finansavimas vis tik turėtų būti skirtas pagal anksčiau priimtus teigiamus Tarybos sprendimus, net ir Sąjungai negrąžinus lėšų, neatitiktų protingumo bei efektyvaus lėšų panaudojimo principo, nebūtų užtikrinta tinkama valstybės biudžeto lėšų apsauga, todėl nėra pagrindo teigti, kad Taryba, nesudarydama su pareiškėja sutarties, nepagrįstai išplėtė sankcijos galiojimo laike ribas bei tokią sankciją taikė retrospektyviai.

Kritiškai vertintinas pareiškėjos teiginys, jog nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. rašto Nr. S-140, pareiškėjai negalėjo būti paskirta sankcija. Kaip nurodyta anksčiau, pareiškėja 2017 m. balandžio 27 d. raštu buvo tik įspėta apie tai, jog negrąžinus netinkamai panaudotų lėšų, taigi neatlikus nurodytų veiksmų, ji praras teisę gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros rėmimo fondo. Teismas daro išvadą, kad Sąjunga 2017 m. balandžio 27 d. raštu buvo tik informuota apie galimą sankcijos taikymą, o būtent skundžiamu 2019 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. S-9(3.7) pareiškėjai sankcija ir buvo pritaikyta, todėl šiuo atveju teismo pozicija dėl 2017 m. balandžio 27 d. rašto Nr. S-140 negali daryti įtakos vertinant 2019 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. S-9(3.7) teisėtumą ir pagrįstumą. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad Taryba dėl sankcijos neturėjo priimti jokio kito, Sąjungos nurodomo, sprendimo, todėl šis pareiškėjos argumentas yra nepagrįstas.

Pažymėtina, kad pareiškėja nepagrįstai kvestionuoja Sutarties 2.2.1. punktą, kuriame nustatyta, kad negrąžinus lėšų per Tarybos nustatytą terminą, Projekto valdytojas praranda teisę trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių, kaip neteisėtą ir neproporcingą.

Įvertinus Sutarties nuostatas matyti, kad 2.3. punkte yra įtvirtintos projekto vykdytojo pareigos. Projekto vykdytojas be kita ko įsipareigoja projektą vykdyti Sutartyje, jos prieduose ir paraiškoje nustatyta tvarka bei sąlygomis; skirtas lėšas naudoti pagal Tarybos pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą projekto vykdymo dalinio finansavimo sąmatą. Projekto išlaidos yra laikomos tinkamomis, jeigu jos atitinka Gairių 66 punkto nurodytus kriterijus. Už projekto išlaidų tinkamumą atsako projekto vykdytojas. Sutarties 3.1. papunktyje nurodyta, kad Sutartis galioja iki šalys visiškai įvykdys savo įsipareigojimus, prisiimtus pagal šią Sutartį ir jos priedus. Kaip matyti, pareiškėja laisva valia pasirašė minėtą sutartį su Taryba, taigi prisiėmė visus iš šios sutarties kylančius įsipareigojimus, tame tarpe ir pasekmes, kilsiančias dėl negrąžintų lėšų, todėl nėra pagrindo teigti, jog tokia Sutarties sąlyga yra neteisėta ar neproporcinga ir šiuo atveju negalėjo būti pritaikyta. Be kita ko akcentuotina, kad skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Gairių 97 punktu, kuriame įtvirtinta analogiška nuostata, kaip ir Sutartyje, ir kuri privalo būti taikoma šiuo atveju, dėl šios priežasties nepagrįsti pareiškėjos teiginiai dėl Sutarties 2.2.1. punkte įtvirtintos sankcijos neteisėtumo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-946-552/2018). Viešojo administravimo subjektai savo veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys atitikti teisės normų reikalavimus (LVAT 2016 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-813-556/2016, 2016 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1210-822/2016 ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1833-442/2017, 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4498-520/2018). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-212/2012, 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016, 2017 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017, 2018 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2244-1062/2018).

Teismas konstatuoja, kad Taryba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3641-596/2018, priėmė motyvuotą ir pagrįstą Sprendimą, kuriame, remiantis šiuo atveju taikytinomis teisės aktų nuostatomis, atsižvelgta į teismo sprendimo motyvą, kuriuo buvo panaikintas Tarybos 2018 m. gegužės 29 d. raštas Nr. S-91 (4.6) „Dėl projekto „Lietuvos dizainerių sąjungos metinė kūrybinė 2018 m. programa“‘(nebuvo pasisakyta dėl sutarties sudarymo), būtent dėl ko pareiškėja ir kreipėsi su 2018 m. balandžio 30 d. prašymu. Įvertinus skundžiamo Tarybos 2019 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. S-9(3.7) argumentus matyti, kad pareiškėja ištaisė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendime nurodytą pažeidimą, t. y. nurodė, kad Sąjunga Tarybai negrąžino netinkamai panaudotomis pripažintų valstybės biudžeto lėšų ir dėl to prarado teisę trejus metus gauti finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo, taigi sutartis dėl 2017 m. Tarybos sprendimo, kuriuo Sąjungai skirtas finansavimas, su Sąjunga nebus sudaroma, finansavimas neskiriamas. Kaip matyti, Sprendime nurodyti pagrindiniai teisės aktai, kuriais yra vadovautasi priimant Sprendimą, bei motyvai, kodėl sutartis nesudaroma, jie pareiškėjai yra žinomi ir suprantami. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad Taryba priėmė teisėtą ir pagrįstą 2019 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. S-9(3.7).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjos skundo, netenkintinas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, šalis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tik tokiu atveju, jeigu jos naudai priimtas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos Lietuvos dizainerių sąjungos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.