- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-09
- Bylos Nr.
- A-1912-552/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00673-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius
- Atsakovas
- Lietuvos kultūros taryba
- Pareiškėjas
- Lietuvos dizainerių sąjunga
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos skundą atsakovui Lietuvos kultūros tarybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Lietuvos dizainerių sąjunga (toliau – ir pareiškėjas, Sąjunga) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos kultūros tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2019 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. S-9(3.7) (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Taryba, atsakydama Sąjungai į 2018 m. balandžio 30 d. raštą, pateikė skundžiamą Sprendimą, kuriame nurodė, kad Sąjunga iki šiol Tarybai negrąžinusi netinkamai panaudotomis pripažintų valstybės biudžeto lėšų ir dėl to praradusi teisę trejus metus gauti finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo, taigi sutartis dėl 2017 m. Tarybos sprendimo, kuriuo Sąjungai skirtas finansavimas, su Sąjunga nebus sudaroma, finansavimas neskiriamas.
3. Pareiškėjas teigė, kad Taryba 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 1LKT-37(1.2) nusprendė skirti Sąjungai dalinį finansavimą projektui. Nurodyto sprendimo pagrindu tarp Sąjungos ir Tarybos 2016 m. birželio 2 d. buvo sudaryta Projekto vykdymo dalinio finansavimo sutartis Nr. S/MKO-14(6.32)/2016 (toliau – ir Sutartis). Sąjunga, pasibaigus 2016 metams, pateikė Tarybai ataskaitą dėl Projekto lėšų panaudojimo, tačiau Tarybai dėl jų kilo abejonių. Tarp šalių vyko susirašinėjimas, buvo pateikti visi išlaidas patvirtinantys dokumentai. Taryba 2017 m. balandžio 27 d. raštu Nr. S-140 konstatavo, kad Tarybai pateiktame Projekto dalinio finansavimo faktines išlaidas patvirtinančių dokumentų sąraše (2017 m. kovo 30 d. Nr. A/MKO-18/2016) nurodytos išlaidos „Dizaino apdovanojimų vadybininko atlyginimas pagal sutartį“, sudarančios 752 Eur (2016 m. lapkričio 16 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 01/16) ir išlaidos „Apdovanojimai už geriausius dizaino pasiekimus“, sudarančios 500 Eur (2016 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LED-0001960), turi būti grąžintos Tarybai, nes apdovanojimo konkursas „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“ iki šiol nėra įvykęs. Rašte taip pat nustatyta, kad Sąjungai negrąžinus 1 252 Eur per 10 darbo dienų nuo rašto gavimo dienos, Sutarties 2.2.1. punkto pagrindu Sąjunga praras teisę 3 metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programos priemonių. Sąjunga su tuo, kad ji turi grąžinti lėšas Tarybai, nesutiko ir kreipėsi į teismą, kuris 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3887-1063/2017 skundą atmetė.
4. Pareiškėjas nurodė, kad nors atsižvelgiant į skirtą 20 000 Eur finansavimą programai „Lietuvos dizainerių sąjungos metinė kūrybinė 2018 m. programa“ sutartis ir sąmata buvo pateikti Tarybai, jokio atsakymo nebuvo gauta, todėl pateikė šiuos dokumentus pakartotinai. Tarybos pritarimas Sąjungos programai ir sprendimas skirti dalį dalinio finansavimo sukėlė neabejotinus lūkesčius, jog jis bus skirtas, todėl programa, kaip ir buvo numatyta, nuo 2018 m. sausio 1 d. buvo pradėta vykdyti. Pareiškėjas teigė, kad nebuvo įsiteisėjusio sprendimo dėl sankcijos, numatytos Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. S-140, teisėtumo, todėl sankcija negalėjo būti paskirta. Tam, kad sankcija būtų pradėta taikyti ir imtų kelti realius padarinius, turėjo būti priimtas atskiras Tarybos sprendimas, apie kurį Sąjunga atitinkamai būtų informuota. Taryba neturėjo teisės vadovaudamasi, be kita ko, 2017 m. balandžio 27 d. raštu pradėti taikyti Sąjungai sankciją, kadangi dėl rašte numatytos sankcijos teisėtumo nebuvo apeliacinės instancijos teismo sprendimo. Be to, Sąjunga teigė, kad sankcijos galėjo būti nustatytos tik įstatymu. Pareiškėjas teigė, kad tai, jog Sąjunga pasirašė Sutartį, kurioje įtvirtinta ginčijama sankcija, yra nereikšminga aplinkybė, nes Sutartis šiuo atveju kvalifikuotina administracine sutartimi. Įstatymui nenustatant galimybės atimti iš pareiškėjo teisę 3 metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas, Sutarties 2.2.1. punkte įtvirtinta sankcija buvo neteisėta ir ja nepagrįstai remiamasi 2017 m. balandžio 27 d. rašte. Be to, sankcija pareiškėjui buvo neproporcinga. Pareiškėjas nurodė, kad sankcijos skyrimas buvo susijęs su 2017 m. balandžio 27 d. rašto pripažinimu teisėtu, o kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar nebuvo priėmęs galutinio sprendimo, sankcija Sąjungai skiriama negalėjo būti.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad sankcija Sąjungai nepagrįstai taikyta retrospektyviai. Sąjunga, remdamasi 2017 m. Tarybos sprendimu, atliko visus veiksmus, nurodytus pačios Tarybos ir įvardintus Gairių 59 punkte (perdavė Tarybai tinkamai užpildytą sutartį su priedais, pateikė visą informaciją, kurios reikalavo Taryba), tačiau Taryba neįvykdė pareigos pasirašyti sutarties. Taryba šį sprendimą motyvavo tuo, kad Sąjunga nebuvo grąžinusi netinkamai panaudotomis pripažintų valstybės biudžeto lėšų ir dėl to praradusi teisę trejus metus gauti finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo, tačiau toks sankcijos veikimo išplėtimas laike buvo nesąžiningas ir neteisėtas. Iš Sutarties 2.2.1. punkto buvo matyti, kad sankcija, jeigu ji būtų pripažinta teisėta ir atitinkamai paskirta pareiškėjui, galėtų galioti tik į ateitį, tačiau ši nuostata nenurodo, kad Sąjunga praranda teisę gauti finansavimą ir toms programoms bei tiems projektams, dėl kurių finansavimo Taryba buvo priėmusi teigiamą sprendimą anksčiau, nei paskirta sankcija. Kitu atveju Tarybos priimtas sprendimas dėl finansavimo skyrimo, jai nepasirašant sutarčių su pareiškėjais, prarastų prasmę ir nesukurtų teisinių pasekmių. Aiškinimas, jog Taryba turėjo teisę nesudaryti sutarties su Sąjunga, kuriai skirtas finansavimas ir kuri išreiškė valią šį finansavimą gauti nurodytomis sąlygomis, reikštų pareiškėjo teisėtų lūkesčių pažeidimą. Teisės aktai Tarybai nesuteikė teisės nesudaryti sutarčių su pareiškėju, dėl kurių projektų finansavimo jau buvo priimtas teigiamas sprendimas ir kurie Tarybai per Gairių 59 punkte nustatytą terminą pateikė sutartis.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Lietuvos kultūros taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
7. Taryba nurodė, kad pareiškėjas pateikė neteisingą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-3887-1063/2017 interpretaciją, kadangi teismas nurodė, jog Gairių 97 punkte buvo įtvirtinta ne sankcija, o prevencinio pobūdžio priemonė. Dėl šios priežasties neteisingas pareiškėjo teiginys, jog tam, kad sankcija jam būtų pradėta taikyti ir imtų kelti realius padarinius, turėjo būti priimtas atskiras Tarybos sprendimas. Apie tai, kad pareiškėjui negrąžinus netinkamai panaudotų lėšų, bus taikoma ši prevencinio poveikio priemonė, buvo pranešta Lietuvos kultūros tarybos 2017 m. balandžio 27 d. pranešime Nr. S-140, t. y. buvo nurodyta sąlyga, kurią išpildžius (negrąžinus lėšų) bus automatiškai pritaikyta nurodyta prevencinio poveikio priemonė.
8. Pareiškėjas skunde kvestionavo teisės gauti finansavimą praradimą pareiškėjo projektams, dėl kurių finansavimo Taryba buvo priėmusi teigiamą sprendimą anksčiau, nei pritaikoma prevencinio poveikio priemonė. Taryba, įvertinusi galimybę, kad pareiškėjas netinkamai panaudotas lėšas galėjo nuspręsti grąžinti bet kuriuo metu, ir neturėdamas tikslo taikyti prevencinio poveikio priemonę tokiu atveju, priėmė pareiškėjo teikiamas paraiškas ir jas svarstė. Pareiškėjui toliau negrąžinant netinkamai panaudotų lėšų, jokio kito finansavimo Kultūros rėmimo fondo lėšomis jis negalėjo gauti, t. y. prevencinio poveikio priemonė turėjo galioti, kad būtų užtikrinta tinkama valstybės biudžeto lėšų apsauga. Šiuo atveju nebuvo aktualu tai, jog teismo sprendimas dėl 2017 m. balandžio 27 d. rašto dar nebuvo įsiteisėjęs. Pareiškėjui neatlikus nurodytų veiksmų (negrąžinus netinkamai panaudotų lėšų) per Tarybos nustatytą 10 darbo dienų terminą, šiam terminui suėjus, prevencinio poveikio priemonė buvo automatiškai pritaikyta.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos skundą atmetė.
10. Teismas nustatė, kad Taryba 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 1LKT-37(1.2) nusprendė skirti Sąjungai dalinį finansavimą projektui. Finansuojamo projekto pavadinimas – „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m“. Šio sprendimo pagrindu tarp Sąjungos ir Tarybos 2016 m. birželio 2 d. buvo sudaryta Projekto vykdymo dalinio finansavimo sutartis Nr. S/MKO-14(6.32)/2016. Taryba 2017 m. balandžio 27 d. raštu Nr. S-140 konstatavo, kad tam tikros išlaidos turi būti grąžintos Tarybai, o Sąjungai negrąžinus 1 252 Eur per 10 darbo dienų nuo rašto gavimo dienos, Sutarties 2.2.1. punkto pagrindu Sąjunga praras teisę 3 metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programos priemonių. Atsižvelgiant į minėtą raštą, Taryba 2019 m. sausio 15 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. S-9(3.7), kuriame nurodė, kad Sąjunga iki šiol Tarybai negrąžinusi netinkamai panaudotomis pripažintų valstybės biudžeto lėšų ir dėl to praradusi teisę trejus metus gauti finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo, taigi sutartis dėl 2017 m. Tarybos sprendimo, kuriuo Sąjungai skirtas finansavimas, su Sąjunga nebus sudaroma, tai yra, finansavimas neskiriamas.
11. Teismas pažymėjo, kad Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV559 (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. ĮV666 redakcija) (toliau – ir Gairės), reglamentuoja paraiškų vertinimo ir sprendimo dėl finansavimo priėmimą bei sutarties sudarymą ir sutarties vykdymo priežiūrą. Gairių 96 punkte įtvirtinta, kad nepanaudotas lėšas projekto vykdytojai privalo grąžinti Tarybai per sutartyje nurodytą terminą. Gairių 97 punktas numato, kad Tarybai nustačius, kad projekto vykdytojas nepagrįstai gavo lėšas ar netinkamai jas panaudojo, projekto vykdytojas privalo jas grąžinti Tarybai. Lėšų negrąžinus per Tarybos nustatytą terminą, jos išieškomos teisės aktų nustatyta tvarka, o projekto vykdytojas praranda teisę trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių.
12. Teismas nustatė, kad Taryba 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. S-140 Sąjungai nurodė, kad Tarybai pateiktame Projekto dalinio finansavimo faktines išlaidas patvirtinančių dokumentų sąraše (2017 m. kovo 30 d. Nr. A/MKO-18/2016) nurodytos išlaidos „Dizaino apdovanojimų vadybininko atlyginimas pagal sutartį“, sudarančios 752 Eur (2016 m. lapkričio 16 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 01/16) ir išlaidos „Apdovanojimai už geriausius dizaino pasiekimus“, sudarančios 500 Eur (2016 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LED-0001960), turi būti grąžintos Tarybai, nes apdovanojimo konkursas „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“ iki šiol nėra įvykdytas. Rašte taip pat nustatyta, kad Sąjungai negrąžinus 1 252 Eur per 10 darbo dienų nuo Rašto gavimo dienos, Sutarties 2.2.1. punkto pagrindu Sąjunga praras teisę 3 metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programos priemonių.
13. Teismas įvertino, kad pareiškėjas dar 2017 m. balandžio 27 d. buvo įspėtas, jog negrąžinus finansavimo sumos, jam bus taikomos konkrečios neigiamos pasekmės, kurios yra imperatyviai įtvirtintos Gairių 96 punkte.
14. Byloje taip pat nustatyta, kad skundžiamas 2019 m. sausio 15 d. sprendimas Nr. S-9(3.7) priimtas atsižvelgiant į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3641-596/2018, kuris buvo priimtas įvertinus Tarybos 2018 m. gegužės 29 d. rašto Nr. S-91 (4.6) „Dėl projekto „Lietuvos dizainerių sąjungos metinė kūrybinė 2018 m. programa“, teisėtumą ir pagrįstumą. Rašte Sąjunga informuojama, kad ji iki šiol Tarybai negrąžinusi dalies skirtų valstybės biudžeto lėšų, kurios buvo pripažintos panaudotomis netinkamai (su nuoroda į Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. raštą Nr. S-140 „Dėl dalies projekto „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“ įgyvendinimui skirtų lėšų grąžinimo“), todėl nurodė, jog, vadovaujantis Gairių 97 punktu, Sąjunga yra praradusi teisę trejus metus gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros rėmimo fondo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3641-596/2018, nutarė panaikinti Tarybos 2018 m. gegužės 29 d. raštą Nr. S-91 (4.6) „Dėl projekto „Lietuvos dizainerių sąjungos metinė kūrybinė 2018 m. programa“ ir įpareigoti Lietuvos kultūros tarybą iš esmės išspręsti klausimą dėl sutarties su Lietuvos dizainerių sąjunga sudarymo, įgyvendinant Tarybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 1LKT-66 (1.2) „Dėl kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamos programos „Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų įgyvendinimas“ projektų dalinio finansavimo 2018 metais“ 1.18 punktą. Priimtas teismo sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad atsakovas nieko nepasisakė dėl pareiškėjo siekiamo tikslo – pasirašyti projekto dalinio finansavimo sutartį ar jos nepasirašyti, kas suponavo teismo išvadą, jog skundžiamas 2018 m. gegužės 29 d. raštas priimtas neišnagrinėjus pareiškėjo prašymo iš esmės.
15. Atsižvelgdama į teismo sprendimą, Taryba priėmė skundžiamą 2019 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. S-9(3.7), kuriame nurodė, kad vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3641-596/2018, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 3 straipsnio 1 punktu, 4 straipsnio 2 punktu, Gairių 97 punktu, Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. raštu Nr. S-140 „Dėl dalies projekto „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“ įgyvendinimui skirtų lėšų grąžinimo“, atsižvelgdama į tai, kad Sąjunga iki šiol Tarybai negrąžinusi netinkamai panaudotomis pripažintų valstybės biudžeto lėšų ir dėl to praradusi teisę trejus metus gauti finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo, informavo, kad sutartis dėl 2017 m. Tarybos sprendimo, kuriuo Sąjungai skirtas finansavimas, su Sąjunga nebus sudaroma, tai yra, finansavimas neskiriamas.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas įvertino, kad skundžiamu Sprendimu yra referuojama į Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. raštą Nr. S-140, ir jame nustatytas aplinkybes. Byloje nebuvo ginčo dėl to, ir pareiškėjas neginčijo, jog apdovanojimo konkursas „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“ nebuvo įvykęs, todėl pareiškėjas Tarybai privalo grąžinti 1 252 Eur finansavimo sumą. Tokio įpareigojimo, kuris pareiškėjui buvo išaiškintas dar 2017 m. balandžio 27 d., nevykdymo pasekmės įtvirtintos Gairių 97 punkte, tame tarpe ir Sutarties 2.2.1. punkte. Teismas pažymėjo, kad Gairių 56 punkto nuostata, pagal kurią su pareiškėju, kurio įgyvendinamam projektui skirtas finansavimas, Taryba sudaro sutartį, negali būti aiškinama atsietai, o privalo būti sistemiškai vertinama su Gairių 97 punkto nuostata, pagal kurią numatomos neigiamos pasekmės dėl netinkamo lėšų panaudojimo. Teismas sprendė, kad šiuo atveju Taryba atsižvelgė į tą aplinkybę, jog Sąjunga yra negrąžinusi netinkamai panaudotomis pripažintų valstybės biudžeto lėšų, todėl Sprendime pagrįstai nusprendė nesudaryti su pareiškėju sutarties dėl Tarybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo 1.18 papunkčiu skirto finansavimo ir jo neskirti, dėl šios priežasties negalėjo būti laikoma, jog pareiškėjo teisėti lūkesčiai buvo pažeisti. Priešingu atveju, Sąjungai, kuri nebuvo sugrąžinusi anksčiau gautų ir netinkamai panaudotų lėšų, paskyrus finansavimą, Taryba negalėtų tinkamai įgyvendinti jai įstatymuose įtvirtintų pareigų, tame tarpe tinkamai administruoti Kultūros rėmimo fondą bei užtikrinti racionalaus bei pagrįsto lėšų panaudojimo, būtų neužtikrinamas efektyvus lėšų paskirstymas.
17. Teismo vertinimu, toks Gairių aiškinimas, kurį pateikė pareiškėjas, pagal kurį finansavimas vis tik turėtų būti skirtas pagal anksčiau priimtus teigiamus Tarybos sprendimus, net ir Sąjungai negrąžinus lėšų, neatitiktų protingumo bei efektyvaus lėšų panaudojimo principo, nebūtų užtikrinta tinkama valstybės biudžeto lėšų apsauga, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad Taryba, nesudarydama su pareiškėju sutarties, nepagrįstai išplėtė sankcijos galiojimo laike ribas bei tokią sankciją taikė retrospektyviai.
18. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, jog nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. rašto Nr. S-140, pareiškėjui negalėjo būti paskirta sankcija. Kaip nurodyta anksčiau, pareiškėjas 2017 m. balandžio 27 d. raštu buvo tik įspėtas apie tai, jog negrąžinus netinkamai panaudotų lėšų, taigi neatlikus nurodytų veiksmų, jis praras teisę gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros rėmimo fondo. Teismas padarė išvadą, kad Sąjunga 2017 m. balandžio 27 d. raštu buvo tik informuota apie galimą sankcijos taikymą, o būtent skundžiamu 2019 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. S-9(3.7) pareiškėjui sankcija ir buvo pritaikyta, todėl šiuo atveju teismo pozicija dėl 2017 m. balandžio 27 d. rašto Nr. S-140 negalėjo daryti įtakos vertinant Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tuo pačiu teismas pažymėjo ir tai, kad Taryba dėl sankcijos neturėjo priimti jokio kito, Sąjungos nurodomo sprendimo, todėl šis pareiškėjo argumentas buvo nepagrįstas.
19. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepagrįstai kvestionavo Sutarties 2.2.1. punktą, kuriame nustatyta, kad negrąžinus lėšų per Tarybos nustatytą terminą, Projekto valdytojas praranda teisę trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių, kaip neteisėtą ir neproporcingą.
20. Teismas, įvertinęs Sutarties nuostatas nustatė, kad 2.3. punkte buvo įtvirtintos projekto vykdytojo pareigos. Projekto vykdytojas be kita ko įsipareigoja projektą vykdyti Sutartyje, jos prieduose ir paraiškoje nustatyta tvarka bei sąlygomis; skirtas lėšas naudoti pagal Tarybos pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą projekto vykdymo dalinio finansavimo sąmatą. Projekto išlaidos yra laikomos tinkamomis, jeigu jos atitinka Gairių 66 punkto nurodytus kriterijus. Už projekto išlaidų tinkamumą atsako projekto vykdytojas. Sutarties 3.1. papunktyje nurodyta, kad Sutartis galioja iki šalys visiškai įvykdys savo įsipareigojimus, prisiimtus pagal šią Sutartį ir jos priedus. Kaip buvo matyti, pareiškėjas laisva valia pasirašė minėtą sutartį su Taryba, taigi prisiėmė visus iš šios sutarties kylančius įsipareigojimus, tame tarpe ir pasekmes, kilsiančias dėl negrąžintų lėšų, todėl, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo teigti, jog tokia Sutarties sąlyga yra neteisėta ar neproporcinga ir šiuo atveju negalėjo būti pritaikyta. Be kita ko teismas akcentavo, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Gairių 97 punktu, kuriame įtvirtinta analogiška nuostata, kaip ir Sutartyje, ir kuri privalėjo būti taikoma šiuo atveju, dėl šios priežasties nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl Sutarties 2.2.1. punkte įtvirtintos sankcijos neteisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
21. Teismas konstatavo, kad Taryba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3641-596/2018, priėmė motyvuotą ir pagrįstą Sprendimą, kuriame, remiantis šiuo atveju taikytinomis teisės aktų nuostatomis, atsižvelgta į teismo sprendimo motyvą, kuriuo buvo panaikintas Tarybos 2018 m. gegužės 29 d. raštas Nr. S-91 (4.6) „Dėl projekto „Lietuvos dizainerių sąjungos metinė kūrybinė 2018 m. programa“‘(nebuvo pasisakyta dėl sutarties sudarymo), būtent dėl ko pareiškėjas ir kreipėsi su 2018 m. balandžio 30 d. prašymu. Įvertinęs Tarybos Sprendimo argumentus teismas nustatė, kad pareiškėjas ištaisė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendime nurodytą pažeidimą, t. y. nurodė, kad Sąjunga Tarybai negrąžino netinkamai panaudotomis pripažintų valstybės biudžeto lėšų ir dėl to prarado teisę trejus metus gauti finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo, taigi sutartis dėl 2017 m. Tarybos sprendimo, kuriuo Sąjungai skirtas finansavimas, su Sąjunga nebus sudaroma, finansavimas neskiriamas. Teismas įvertino, kad Sprendime nurodyti pagrindiniai teisės aktai, kuriais buvo vadovautasi priimant Sprendimą, bei motyvai, kodėl sutartis nesudaroma, jie pareiškėjui buvo žinomi ir suprantami. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad Taryba priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.
22. Teismas, netenkinęs pareiškėjo skundo, netenkino ir prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, šalis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tik tokiu atveju, jeigu jos naudai priimtas sprendimas.
III.
23. Pareiškėjas Lietuvos dizainerių sąjunga apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
24. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis konstituciniu lygiu veikiančiu teisėtų lūkesčių principu, administracinėje teisėje taikomu gero administravimo principu, taip pat individualiems administraciniams aktams keliamomis taisyklėmis, akivaizdu, kad Sąjunga apie savo teisių pasikeitimą, o būtent finansavimo iš Kultūros rėmimo fondo jos atžvilgiu nutraukimo 3 metams pradžios terminą kaip sankciją, tinkamai nėra informuota. Taip pat akivaizdu, jog jeigu laikyti, kad sankcija Sąjungai yra paskirta (ar praėjus 10 dienų terminui, nurodytam Rašte, ar Sprendimu), tai toks sankcijos veikimo išplėtimas, šiuo atveju laike, yra nesąžiningas ir neteisėtas. Be to, akivaizdu, kad sankcijos skyrimas yra susijęs su Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. rašto Nr. S-140 (toliau – ir Raštas) pripažinimu teisėtu. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vis dar nėra priėmęs sprendimo apeliacinėje instancijoje, tai sankcija Sąjungai net negali būti skiriama, atitinkamai negali būti laikoma paskirta tiek automatiškai praėjus Rašte numatytam 10 dienų terminui, tiek, kaip nurodyta skundžiamame teismo sprendime, Sprendimu. Šiuos savo apeliacinio skundo argumentus pareiškėjas grindžia tuo, kad:
24.1. po pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo yra visiškai neaišku, ar sankcija Sąjungos atžvilgiu yra paskirta, jeigu taip, tai kada tokiu atveju sankciją Sąjungos atžvilgiu yra tiksliai imta taikyti. Sąjunga pažymi, kad ji apskritai iki šiol iš Tarybos nėra gavusi jokios žinios apie tai, kad sankcija Sąjungos atžvilgiu jau yra imta taikyti ir atitinkamai nuo kada tai yra imta daryti. Taigi sutinka su sprendime pateikiamu teismo vertinimu, kad Taryba Sąjungai sankcijos praėjus Tarybos Rašte nurodytam 10 dienų terminui nepaskyrė. Šią aplinkybę taip pat įrodo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3887-1063/2017, kuriame teismas, pasisakydamas dėl Rašte nurodytos sankcijos, konstatavo, kad sankcija Sąjungai sprendimo priėmimo dienai nėra paskirta;
24.2. nesutinka su teismo vertinimu, jog sankcija, kurios pagrindu Sąjunga prarado teisę 3 metus teikti paraiškas ir gauti finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo, yra Tarybos paskirta Sąjungai 2019 m. sausio 15 d., t. y. Sprendimu, nes tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-3887-1063/2017 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-500-442/2019, tiek kitų teismų sprendimuose, kuriuose vyksta ar vyko ginčai tarp Sąjungos ir Tarybos, nėra konstatuota, kad sankcija Sąjungai jau yra paskirta. Tokiu atveju sankcijos galiojimo terminas Sąjungos atžvilgiu nepagrįstai išsiplėstų. Be to, Taryba privalėjo informuoti Sąjungą apie jai pradedamą taikyti sankciją atskiru dokumentu arba nurodyti aiškias sankcijos skyrimo taisykles, tai yra, be kita ko, sankcijos galiojimo Sąjungos atžvilgiu pradžios ir pabaigos terminą. Atitinkamai nors Taryba nurodo, kad sankcija Sąjungai yra imta taikyti automatiškai, tačiau Rašte tokios informacijos, kad sankcija bus imta taikyti Sąjungai, jeigu ši neįvykdys Rašte nurodyto veiksmo, automatiškai – nėra. Tokios praktikos, kad viešojo administravimo subjektai taikytų sankcijas ar kitas poveikio priemones administruojamiems asmenims automatiškai – taip pat nėra. Viešojo administravimo subjektai sprendimus įformina individualiais administraciniais aktais ir tai yra būtina tinkamai vykdomo viešojo administravimo sąlyga;
24.3. Taryba, savavališkai, neperspėjusi Sąjungos dėl sankcijos taikymo, o būtent sankcijos taikymo pradžios, nesilaikė gero administravimo principo, reiškiančio, kad priimdamos administracinius sprendimus, valstybės institucijos privalo veikti rūpestingai ir atidžiai;
24.4. net jeigu būtų laikoma, kad sankcija yra paskirta tinkamai (su kuo Sąjunga visiškai nesutinka), tai akivaizdu, kad sankcija yra neteisėta. Šiuo atveju joks įstatymas nenustato nurodytos sankcijos. Tai, kad Sąjunga pasirašė Sutartį, kurioje įtvirtinta ginčijama sankcija yra nereikšminga aplinkybė. Taigi šiuo atveju, įstatymui nenustatant galimybės atimti iš pareiškėjo teisę 3 metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas, Sutarties 2.2.1 punkte įtvirtinta sankcija yra neteisėta ir ja nepagrįstai remiamasi Rašte.
Šalies argumentai
25. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad mano, jog atsakovas, nuolat provokuodamas Sąjungą ginti pažeistas jos teises teismine tvarka (kaip jau minėta, bylas prieš Tarybą Sąjunga laimi), atitinkamai veikdama pažeidžiant konstitucinį teisėtų lūkesčių principą ir nepiktnaudžiavimo valdžia principą, Taryba žlugdo viešąją įstaigą – Sąjungą – neleisdama jai kokybiškai įgyvendinti projektus ir programas, laiku atlikti finansinius įsipareigojimus
Atsiliepimas
26. Atsakovas Lietuvos kultūros taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
27. Atsakovas atsiliepime pabrėžia, kad kaip nurodyta pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime, pareiškėjas neteisingai interpretuoja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendime teismo pateiktą Gairių 97 punkto vertinimą. Minėtame sprendime, teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad Gairių 97 punkte yra įtvirtinta ne sankcija, o prevencinio pobūdžio priemonė ir jokios prievolės įtvirtinti šią prevencinio pobūdžio priemonę įstatymu nėra. Apie tai, kad pareiškėjui negrąžinus netinkamai panaudotų lėšų jo atžvilgiu bus taikoma ši prevencinio pobūdžio priemonė (teisės gauti lėšas iš Kultūros rėmimo fondo apribojimas), pareiškėjui buvo pranešta Lietuvos kultūros tarybos 2017 m. balandžio 27 d. pranešime Nr. S-140. Šiame pranešime buvo nurodyta sąlyga, kurią išpildžius (negrąžinus lėšų) bus automatiškai pritaikyta nurodyta prevencinio pobūdžio priemonė. Tai patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinis teismas savo 2019 m. balandžio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2436-244/2019. Sprendimas buvo išsiųstas, atsakovui vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3641-596/2018. Šiuo Sprendimu pareiškėjas buvo dar kartą papildomai informuotas apie tai, kad jam yra pritaikyta prevencinio pobūdžio priemonė – kad Sąjunga yra praradusi teisę trejus metus gauti finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo.
28. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas kvestionuoja minėtos prevencinio pobūdžio priemonės proporcingumą ir vertina sutarties, kurioje ginčijama priemonė įtvirtinta, pasirašymą kaip „nereikšmingą aplinkybę“. Kaip jau ne kartą buvo minėta, šio ginčo centre esanti prevencinio pobūdžio priemonė yra įtvirtinta Gairių 97 punkte ir Sutarties 2.2.1 punkte. Sutartis, kurią projekto vykdytojas pasirašo su Taryba, yra teisinis pagrindas pervesti valstybės biudžeto lėšas projekto vykdytojui, ji sukelia abipusius sutartyje išdėstytus sutartinius įsipareigojimus sutarties šalims ir todėl atsakovui nesuprantama, kaip pareiškėjas ją gali vertinti kaip „nereikšmingą aplinkybę“.
29. Atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondo įstatymo nuostatas, pareiškėjo teiginiai esą Taryba piktnaudžiauja valdžia, viršija įgaliojimus bei provokuoja pareiškėją ginti jo teises teisme neturi jokio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kultūros tarybos Sprendimo, kuriuo atsisakyta su pareiškėju sudaryti paramos projektui „Lietuvos dizainerių sąjungos metinė kūrybinė 2018 m. programa“ sutartį ir neskirtas finansavimas iš Kultūros rėmimo fondo, teisėtumo ir pagrįstumo
31. Pareiškėjas manė, jog jis atsakovui pateikė visus reikalingus dokumentus sutarties sudarymui, atsakovas priėmė jo paraiškas, anksčiau svarstė ir pritarė projekto daliniam finansavimui, todėl privalėjo pasirašyti sutartį ir skirti finansavimą.
Žemesnės instancijos teismas
32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, jog atsakovas turėjo teisę neskirti finansavimo iš Kultūros rėmimo fondo lėšų, nes pareiškėjas 2016 metais netinkamai panaudojo jam skirtas lėšas ir jų negrąžino.
33. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja pradinio skundo argumentus, susijusius su, jo manymu, neteisėtu ir neproporcingu sankcijos taikymu bei gero administravimo principo pažeidimu, tačiau konkrečiai nenurodo pirmosios instancijos teismo padarytų teisės taikymo klaidų, tik nurodo nesutinkantis su tuo, kaip teismas vertino kai kurias aplinkybes.
34. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
35. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui Tarybos 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 1LKT-37(1.2) buvo skirtas dalinį finansavimą projektui „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m“ ir 2016 m. birželio 2 d. pareiškėjas su Taryba sudarė šio projekto vykdymo dalinio finansavimo sutartį Nr. S/MKO-14(6.32)/2016. Patikrinus projekto vykdymą, buvo nustatyta, kad jis ne visiškai įvykdytas, todėl tam tikros išlaidos – 1252 Eur - turi būti grąžintos Tarybai. Apie tai Taryba 2017 m. balandžio 27 d. raštu Nr. S-140 informavo pareiškėją, be kita ko, įspėjusi, kad Sąjungai negrąžinus 1 252 Eur per 10 darbo dienų nuo rašto gavimo dienos, Sutarties 2.2.1. punkto pagrindu Sąjunga praras teisę 3 metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programos priemonių. Lietuvos dizainerių sąjunga Tarybos veiksmus apskundė teismui, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3887-1063/2017 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-500-442/2019 Lietuvos dizainerių sąjungos skundas buvo atmestas. Pareiškėjas taip pat kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą sudaryti sutartis dėl vėlesnių projektų finansavimo pagal Tarybos 2016 m. gruodžio 28 d. ir 2017 m. sausio 5 d. sprendimus. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3887-1063/2017 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1717-438/2019 pareiškėjo skundas taip pat buvo atmestas, konstatavus faktą, jog pareiškėjas nėra įvykdęs įpareigojimo grąžinti lėšas, numatyto Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. S-140 ir todėl neturi teisės gauti valstybės biudžeto lėšas.
36. Darytina išvada, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, jog Lietuvos dizainerių sąjunga netinkamai vykdė paramos sutartį Nr. S/MKO-14(6.32)/2016 ir po to negrąžino lėšų Lietuvos kultūros tarybai ne tik per 10 darbo dienų nuo 2017 m. balandžio 27 d. rašto Nr. S-140 gavimo, bet ir iki ginčijamo Sprendimo priėmimo. Pagal Gairių 96 ir 97 punktus bei Sutarties 2.2.1.punktą tokios faktinės aplinkybės pakanka, jog Lietuvos dizainerių sąjunga netektų teisės gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programos priemonių, todėl ginčijamas Sprendimas pagristas ir teisėtas.
37. Pareiškėjo argumentai dėl jam pritaikytos sankcijos neteisėtumo, taikymo laike ar neadekvatumo nėra pagrįsti, nes jis, sudarydamas Sutartį, prisiėmė įsipareigojimus ją tinkamai vykdyti, be to, tiek Sutarties tekste, tiek 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. S-140 buvo aiškiai nurodytos gręsiančios neigiamos pasekmės už Sutarties nevykdymą bei lėšų nesugrąžinimą. Kilusios pasekmės nėra sankcijos už netinkamą paramos lėšų naudojimą taikymas, o priemonė, taikoma sutarties šaliai už lėšų, panaudotų ne pagal paskirtį, negrąžinimą, Jei Lietuvos dizainerių sąjunga būtų grąžinusi Tarybai netinkamai panaudotus 1252 Eur per dešimt darbo dienų nuo minėto rašto gavimo arba bent iki Sprendimo priėmimo, ji būtų galėjusi pretenduoti į naujų projektų finansavimą. Be to, trejų metų termino pradžia būtų aktuali tik tuo atveju, jei nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki naujų Lietuvos dizainerių sąjungos teikiamų paraiškų toks laiko tarpas jau būtų praėjęs.
38. Kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su teisėtų lūkesčių pažeidimu, Tarybos piktnaudžiavimu valdžia ir provokavimu ginti savo teises teismo keliu yra teisiškai nereikšmingi. Lietuvos dizainerių sąjunga veikdama neteisėtai – nevykdama sutarties sąlygų ir negrąžindama lėšų, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, nes iš neteisės teisė neatsiranda. Tokį elgesio modelį pasirinko pats pareiškėjas, todėl kaltinti dėl to kitus asmenis nėra sąžininga. Tuo tarpu Lietuvos kultūros taryba tik vykdė savo pareigą administruoti Kultūros rėmimo fondą ir užtikrinti šio fondo lėšų racionalų ir pagrįstą naudojimą.
39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
40. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo jam priteisti ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.