- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-14
- Bylos Nr.
- eI-3641-596/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Egidija Puzinskaitė
- Atsakovas
- Lietuvos kultūros tarybai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Egidijos Puzinskaitės ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę pagal pareiškėjos bankrutuojančios Lietuvos dizainerių sąjungos skundą atsakovei Lietuvos kultūros tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Lietuvos kultūros tarybos (toliau – Taryba) 2018 m. gegužės 29 d. raštą Nr. S-91 (4.6) (toliau – Raštas); 2) įpareigoti atsakovę per 7 dienas nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sudaryti su pareiškėja sutartis, kad būtų įgyvendintas Tarybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 1LKT-66 (1.2) (toliau – Sprendimas dėl Sąjungos dalinio finansavimo); 3) įpareigoti atsakovę per 7 dienas nuo 2 punkte nurodytos sutarties sudarymo pervesti pareiškėjai Sprendimu dėl dalinio finansavimo skirtas lėšas; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas pareiškėjos naudai. (b. l. 1–8).
Paaiškina, kad Lietuvos dizainerių sąjunga (toliau – Sąjunga) yra meno kūrėjų statusą turinti organizacija, kuri, vykdydama savo veiklą, ruošia ir įgyvendina įvairias kūrybines programas ir projektus. Taryba Sprendimu dėl Sąjungos dalinio finansavimo skyrė jai 20 000 Eur dydžio finansavimą projektui „Lietuvos dizainerių sąjungos metinė kūrybinė 2018 m. programa“ pagal Kultūros rėmimo fondo (toliau – Fondas) lėšomis finansuojamą programą „Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų įgyvendinimas“. Sąjunga 2017 m. gruodžio 12 d. Tarybai pateikė reikiamus dokumentus, kad būtų pasirašytos sutartys, tačiau Taryba iki šiol nėra pasirašiusi su Sąjunga sutarties ir nėra pervedusi jokios dalies iš Sąjungai skirto finansavimo. Galutinis sprendimas dėl pareiškėjai skirtų lėšų panaudojimo priimtas Raštu, kuriame Taryba nurodė, kad Sąjunga iki šiol Tarybai negrąžinusi dalies skirtų valstybės biudžeto lėšų, pripažintų panaudotomis netinkamai, dėl ko Sąjunga yra praradusi teisę trejus metus gauti valstybės biudžeto lėšas iš Fondo. Nors Rašte nėra aiškiai suformuluota, kad Taryba atsisako sudaryti su Sąjunga sutartis dėl Sprendimu skirto finansavimo, tačiau tai galima suprasti iš Rašte išdėstytų motyvų.
Pažymi, kad Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir turi būti panaikintas, kadangi Tarybos atsisakymas sudaryti sutartis dėl Sprendimu skirto finansavimo nėra aiškiai suformuluotas, be to, Sąjungai nėra žinoma apie jokį pastarosios atžvilgiu priimtą individualų administracinį aktą, kuriuo būtų taikytina Tarybos nurodoma poveikio priemonė, nes Rašte minimas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas yra apskųstas teismui, kurio priimtas sprendimas yra neįsiteisėjęs, todėl neaišku, kokiu pagrindu Taryba skundžiamame Rašte teigia, jog Sąjunga yra praradusi teisę gauti valstybės biudžeto lėšas.
Pareiškėjos manymu, Taryba privalo sudaryti sutartis su konkursus laimėjusiais pareiškėjais, kurių projektams įgyvendinti jau yra skirtas finansavimas, nes : 1) Tarybos priimtas sprendimas dėl finansavimo skyrimo, jai nepasirašant sutarčių su pareiškėja, prarastų prasmę ir nesukurtų teisinių pasekmių; 2) Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-559 patvirtintos Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairių (toliau – Gairės) 56 punkto, kuriame nustatyta, kad su pareiškėju, kurio įgyvendinamam projektui skirtas finansavimas, Taryba sudaro sutartį, nuostata yra imperatyvi, todėl Taryba, nepagrįstai ilgą laiko tarpą (virš pusės metų) nesudarydama sutarties su Sąjunga, vilkina atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus; 3) Sąjunga atliko visus veiksmus, nurodytus pačios Tarybos ir įvardintus Gairių 59 punkte (perdavė Tarybai tinkamai užpildytą sutartį su priedais, pateikė visą informaciją, kurios reikalavo Taryba), tačiau Taryba neįvykdė pareigos pasirašyti sutarties; 4) kadangi Taryba nefinansuoja projektų pilna apimtimi, pareiškėjai egzistuoja poreikis po to, kai Taryba nusprendžia finansuoti dalį projekto, įvertinti, ar ji pajėgs įgyvendinti likusią projekto dalį iš kitų lėšų, todėl jeigu pareiškėjas išreiškia savo valią sudaryti sutartį dėl jam skirto finansavimo, Taryba nebeturi jokių kitų teisėtų veikimo būdų, kaip tik sutartį sudaryti; 5) aiškinimas, jog Taryba turi teisę nesudaryti sutarties su pareiškėja, kuriai skirtas finansavimas ir kuri išreiškė valią šį finansavimą gauti nurodytomis sąlygomis, reikštų pareiškėjos teisėtų lūkesčių pažeidimą; 6) Sąjungos finansinė padėtis dėl nuo 2016 m. vykdomų Tarybos neteisėtų veiksmų (kompetencijos viršijimo, piktnaudžiavimo valdžia) yra ypač apsunkinta, o neteisėti Tarybos sprendimai neleidžia Sąjungai gauti priklausomo finansavimo projektams dar nuo 2016 metų.
Pareiškėja pažymi, kad Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas negali daryti jokios įtakos Tarybos pareigai sudaryti sutartį jai priėmus Sprendimą dėl Sąjungos dalinio finansavimo, nes: 1) teisės aktai Tarybai nesuteikia teisės nesudaryti sutarčių su pareiškėjais, dėl kurių projektų finansavimo jau yra priimtas teigiamas sprendimas ir kurie Tarybai per Gairių 59 punkte nustatytą terminą pateikia sutartis; 2) 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu negalima vadovautis, kadangi jis nėra įsiteisėjęs, nes yra apskųstas teismui, o galutinis teismo sprendimas dar nėra priimtas; 3) Sąjungos atžvilgiu Gairių 97 punktas, nustatantis, kad tais atvejais, kai projekto vykdytojas lėšų negrąžina per Tarybos nustatytą terminą, projekto vykdytojas praranda teisę trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programos priemonių, netaikytinas, nes 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas nėra įsiteisėjęs; 4) Tarybos pozicija yra nelogiška ir prieštaringa, kadangi 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Taryba pripažįsta pareiškėją dalį lėšų panaudojus netinkamai, tačiau 2017 m. gruodžio 5 d. priima sprendimą dalinai finansuoti pareiškėjos projektą 20 000 Eur apimtyje.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovė Taryba su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 39–42).
Atsakovė mano, kad Raštas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, kadangi jame yra aiškiai konstatuota, kad pareiškėja negali gauti ir naudotis Kultūros rėmimo fondo lėšomis, o šio fakto konstatavimas buvo pakankama informacija, leidžianti suprasti, kad sutartis su pareiškėja nebus sudaroma. Atsakovės manymu, pareiškėja Rašte pateiktą informaciją suprato, kadangi gavusi Raštą kreipėsi ne į Tarybą dėl jame pateiktos informacijos patikslinimo ar paaiškinimo, o į teismą dėl Tarybos įpareigojimo sudaryti sutartį su pareiškėja. Atsakovė pažymi, kad apie tai, jog pareiškėjai negrąžinus netinkamai panaudotų lėšų jos atžvilgiu bus taikoma prevencinio poveikio priemonė - teisės gauti lėšas iš Fondo apribojimas, pareiškėjai buvo pranešta Rašte nurodytame Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. pranešime Nr. S-140.
Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondo įstatyme (toliau – KRFĮ) Tarybai yra pavesta administruoti Fondas lėšas. Kadangi jį sudaro lėšos, kurios yra surinktos asmenims mokant valstybėje nustatytus mokesčius, ir šiomis lėšomis Taryba gali padengti tik apie 20 procentų kultūros lauke egzistuojančio poreikio, Taryba jas administruoja taip, kad būtų užtikrintas racionalus ir pagrįstas šių lėšų panaudojimas. Atsakovė, siekdama KTĮ 3 straipsnio 1 punkte nustatyto tikslo – siekti, kad visuomenę ar jos atskiras grupes pasiektų kuo kokybiškesni projektai, o jų įgyvendinimui skirtos lėšos būtų panaudotos tik sąžiningai, atsakingai ir su projektu susijusioms išlaidoms finansuoti – pasitelkė teisės aktų suteiktas priemones ir priėmė pareiškėjos skunde nurodytus sprendimus. Taigi, Taryba, be kita ko, remdamasi Gairių 97 punkte nustatytu įpareigojimu užtikrinti, kad netinkamai lėšas naudojantiems ir jų piktybiškai negrąžinantiems subjektams būtų pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, leidžianti užtikrinti, kad tokie subjektai toliau nepiktnaudžiautų valstybės biudžeto lėšomis, 2017 m. balandžio 27 d. priėmė sprendimą dėl dalies pareiškėjai skirtų lėšų pripažinimo panaudotomis netinkamai ir pareikalavo jas grąžinti per Tarybos nustatytą terminą. Taigi, atsakovė, nustačiusi, jog subjektas lėšas naudoja netinkamai, privalo imtis veiksmų, kad kitas finansavimas tokiam subjektui būtų išmokėtas tik Tarybai įsitikinus, kad subjektas geba savo kaip finansavimo gavėjo pareigas (įskaitant, bet neapsiribojant, susijusias su skirto finansavimo tinkamu ir racionaliu naudojimu) vykdyti tinkamai ir atsakingai.
Atsiliepimas
Atsakovė dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad Taryba negali remtis 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu, nes pastarasis yra neįsiteisėjęs, paaiškina, jog nedelsiant netaikant apribojimo gauti finansavimą subjektams, kurie netinkamai panaudojo lėšas ir jų negrąžina, gali susidaryti situacija, kai subjektas negrąžina lėšų, bet lygiagrečiai toliau gauna finansavimą ir vėl netinkamai jį panaudoja bei jo negrąžina, ir vėl gauna finansavimą kartodamas visus veiksmus iš naujo. Atsakovės manymu, įteisinus tokią situaciją, susidarytų akivaizdi teisinė spraga, didžiausią neigiamą poveikį daranti visuomenei, kurios dėka surinktos lėšos yra „įšaldomos“ ir negali būti naudojamos jos poreikių (kultūrinių veiklų) finansavimui. Kadangi Taryba skirsto valstybės biudžeto lėšas, valstybė (jos įgaliotos institucijos) turėtų dėti pastangas, kad šios lėšos būtų naudojamos efektyviai ir jas įsisavinant nebūtų piktnaudžiaujama.
Dėl pareiškėjos skundo teiginio, kad atsakovė savo veiksmais pareiškėjos atžvilgiu viršija turimą kompetenciją ir piktnaudžiauja valdžia, neleidžia gauti jai priklausančio finansavimo dar nuo 2016 metų, Taryba paaiškina, kad dabartinė situacija tik patvirtina tokių teiginių nepagrįstumą ir nuolatinį bandymą atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus perkelti Tarybai. Atsakovė, įvertinusi galimybę, kad pareiškėja netinkamai panaudotas lėšas gali nuspręsti grąžinti bet kuriuo metu, ir neturėdama tikslo taikyti prevencinio poveikio priemonę tokiu atveju, priėmė pareiškėjos teikiamas paraiškas ir jas svarstė, tačiau pareiškėjai toliau negrąžinant netinkamai panaudotų lėšų, jokio kito finansavimo Kultūros rėmimo fondo lėšomis ji negali gauti, t. y. prevencinio poveikio priemonė turi galioti, kad būtų užtikrinta tinkama valstybės biudžeto lėšų apsauga.
Atkreipia dėmesį, kad atsakovės žiniomis, Sąjungos valdymo organai (valdyba ir pirmininkas) tarpusavio nesutarimus sprendžia teismuose ir iš esmės nesutaria dėl Sąjungos veiklos bei valdymo, tarp Sąjungos ir jos darbuotojų vyksta ginčai teismuose dėl Sąjungos skolų jiems. Be to, pareiškėja galimai turi sunkumų, ką patvirtina prieinami duomenys apie Sąjungos skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai bei duomenys, kad Sąjunga ilgiau nei 12 mėnesių Registro tvarkytojui nėra pateikusi metinės finansinės atskaitomybės dokumentų ir kt. Atsakovės teigimu, šios aplinkybės sudaro realų pagrindą abejoti, ar finansinių sunkumų patirianti Sąjunga, kurios valdymo organai tarpusavio ginčus sprendžia teismuose ir iš esmės nesutaria dėl juridinio asmens valdymo, gali kokybiškai įgyvendinti projektus ir užtikrinti atsakingą bei tinkamą valstybės biudžeto lėšų naudojimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Tarybos 2018 m. gegužės 29 d. rašto Nr. S-91 (4.6) teisėtumo ir pagrįstumo bei Tarybos neveikimo, jai nesudarant su pareiškėja sutarties, įgyvendinant Tarybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 1LKT-66 „Dėl kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamos programos „Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų įgyvendinimas“ projektų dalinio finansavimo 2018 metais“ ir neskiriant pagal tokią sutartį dalinio finansavimo projektui.
Remiantis byloje surinktais rašytinais įrodymais nustatyta, kad 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S-140 „Dėl dalies projekto „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“ įgyvendinimui skirtų lėšų grąžinimo“ Taryba informavo pareiškėją, kad apdovanojimo konkursas „Lietuvos dizaino apdovanojimai 2015“ iki šiol nėra įvykdytas, tai reiškia, kad nėra įvykdytas ir projektas, kuriam pagal tarp Tarybos ir Lietuvos dizainerių sąjungos 2016 m. birželio 2 d. sudarytą projekto vykdymo dalinio finansavimo sutartį Nr. S/MKO-14(6.32)/2016 buvo skirtas finansavimas ir kurį pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti. Šiuo sprendimu Taryba įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip per 10 d. d. nuo šio sprendimo gavimo dienos grąžinti Tarybai 1 252,00 Eur. Sprendime taip pat nurodyta, kad negrąžinus lėšų per nustatytą terminą, projekto vykdytojas praranda teisę trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių (b. l. 43–44). Duomenys Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ patvirtina, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjamas ginčas dėl 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo panaikinimo (administracinė byla Nr. eI-3887-1063/2017), tačiau dėl ginčo priimtas teismo sprendimas yra neįsiteisėjęs.
Taryba 2017 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 1LKT-66(1.2) „Dėl kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamos programos „Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų įgyvendinimas“ projektų dalinio finansavimo 2018 metais“, kuriuo, be kita ko, Sąjungai skyrė dalinį 20 000 Eur dydžio finansavimą projektui „Lietuvos dizainerių sąjungos metinė kūrybinė 2018 m. programa“ pagal Fondo lėšomis finansuojamą programą „Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų įgyvendinimas“ (b. l. 15–17).
Taryba 2017 m. gruodžio 8 d. elektroniniu paštu informavo Sąjungą, jog Tarybos susirinkimas priėmė sprendimą dėl projekto dalinio finansavimo, jį išsiuntė pareiškėjai ir bei informavo, kad projekto vykdytojai, gavę dalinį finansavimą, sutartis dėl projekto vykdymo dalinio finansavimo turi pasirašyti iki 2018 m. balandžio 17 d. (b. l. 18–19).
Sąjunga 2017 m. gruodžio 12 d. elektroniniu paštu Tarybai išsiuntė projekto „Lietuvos dizainerių sąjungos metinė kūrybinė 2018 m. programa“ vykdymo dalinio finansavimo išlaidų sąmatą bei projekto vykdymo dalinio finansavimo sutartį, kurių forma patvirtinta Tarybos pirmininko 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. VĮ-110(1.1. E). Sąjunga 2018 m. balandžio 30 d. lydraščiu informavo Tarybą, kad nors sutartis ir sąmata buvo pateikti, jokio atsakymo nėra gauta, todėl pateikė šiuos dokumentus pakartotinai, pažymėdama, kad Tarybos pritarimas Sąjungos programai ir sprendimas skirti dalį finansavimą sukėlė neabejotinus lūkesčius, jog jis bus skirtas, todėl programa, kaip ir buvo numatyta, nuo 2018 m. sausio 1 d. buvo pradėta vykdyti (b. l. 18–27).
Taryba Sąjungos pirmininkui ir valdybos nariams elektroniniu paštu išsiuntė 2018 m. gegužės 29 d. raštą Nr. S-91 (4.6) „Dėl projekto „Lietuvos dizainerių sąjungos metinė kūrybinė 2018 m. programa“, kuriame informavo, kad Sąjunga iki šiol Tarybai negrąžinusi dalies skirtų valstybės biudžeto lėšų, kurios buvo pripažintos panaudotomis netinkamai ( su nuoroda į Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. raštą Nr. S-140 „Dėl dalies projekto „Lietuvos dizaino kūrėjų bendruomenės metinė veikla 2016 m.“ įgyvendinimui skirtų lėšų grąžinimo“), todėl nurodė, jog, vadovaujantis Gairių 97 punktu, Sąjunga yra praradusi teisę trejus metus gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros rėmimo fondo (b. l. 14).
Kultūros rėmimo fondo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Kultūros ministras tvirtina Fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gaires; šiose gairėse nustatomos Fondo rėmimo sritys ir jų prioritetai, rėmimo ir vertinimo kriterijai, paraiškos forma, projektų teikimo, lėšų skyrimo ir atsiskaitymo už panaudotas lėšas tvarka. Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamas sritis ir programas, projektų vertinimo prioritetus ir kriterijus, paraiškų teikimo ir vertinimo tvarką, lėšų skyrimo ir jų panaudojimo tvarką, projektų vykdymo ir atsiskaitymo už skirtas lėšas tvarką nustato Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. ĮV-904 „Dėl Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairių patvirtinimo“ patvirtintos Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairės.
Paraiškų vertinimo ir sprendimo dėl finansavimo priėmimą reglamentuoja Gairių IV skyrius, o sutarties sudarymą ir sutarties vykdymo priežiūrą – Gairių V skyrius.
Gairėse yra įtvirtinta, kad su pareiškėju, kurio įgyvendinamam projektui skirtas finansavimas, Taryba sudaro sutartį, kurios formą, atsižvelgdamas į Gairių nuostatas, nustato ir tvirtina Tarybos pirmininkas; sutarties sudėtinė dalis yra sąmata; sutartyje turi būti nurodytas srities arba programos (ir (arba) jos veiklos) pavadinimas, projekto pavadinimas, projekto įgyvendinimo laikotarpis, projektui skirtų lėšų suma, tinkamos finansuoti išlaidos, šalių teisės ir pareigos, atsakomybė už sutarties, Gairių ir kitų teisės aktų reikalavimų nesilaikymą, atsiskaitymo už panaudotas lėšas tvarka, sutarties galiojimo, pakeitimo ir nutraukimo, ginčų sprendimo sąlygos ir tvarka, kitos nuostatos, padedančios užtikrinti projekto vykdymo ir skirtų lėšų naudojimo teisėtumą, ekonomiškumą, efektyvumą ir rezultatyvumą (55 ir 56 p.). Gairių 58 punktas numato, kad pareiškėjas, kurio įgyvendinamam projektui skirtas finansavimas, ne vėliau kaip per 90 darbo dienų po Tarybos sprendimo priėmimo dienos, bet ne vėliau nei iki einamųjų metų rugsėjo 30 d., pateikia 2 tinkamai užpildytus sutarties egzempliorius; sutartį pasirašo įgaliotas pareiškėjo asmuo, o sąmatą prie sutarties papildomai privalo pasirašyti už pareiškėjo buhalterinę apskaitą atsakingas asmuo. Pasekmės, kylančios iki šio termino pabaigos pareiškėjui nepateikus Tarybai sutarties, numatytos Gairių 59 punkte – tokiu atveju toks projektas nefinansuojamas ir jam skirtos lėšos gali būti naudojamos Gairių 54 punkte nustatyta tvarka. Gairių 60 punktas nustato, kad sutartis įsigalioja nuo tos dienos, kai ją pasirašo abi sutarties šalys, ir galioja, kol šalys įvykdo visus joje numatytus įsipareigojimus arba iki kol sutartis bus nutraukta; sutarčių vykdymo priežiūrą Taryba vykdo Tarybos Stebėsenos ir analizės tvarkos apraše, patvirtintame Tarybos pirmininko, nustatyta tvarka. Dar viena privaloma sąlyga numatyta Gairių 61 punkte - pareiškėjas sutarties pasirašymo metu privalo banke turėti atskirą sąskaitą valstybės biudžeto lėšoms ir išlaidų apmokėjimą vykdyti iš šios sąskaitos.
Kaip minėta, Taryba 2017 m. gruodžio 5 d. priėmė Sprendimą dėl Sąjungos dalinio finansavimo, kurio 1 punkto 1.18. papunkčiu skyrė jai 20 000 Eur finansavimo sumą projektui „Lietuvos dizainerių sąjungos metinė kūrybinė 2018 m. programa“, o 2 punkte nurodė, kad Projekto vykdytojai privalo ne vėliau kaip iki 2018 m. balandžio 17 d. Tarybai pateikti du tinkamai užpildytus Tarybos pirmininko patvirtintos sutarties formos egzempliorius. Byloje duomenų apie tai, jog minėtas sprendimas būtų pakeistas ar panaikintas, nėra, ginčo dėl jo tarp šalių taip pat nėra.
Rašytinė bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog Taryba tinkamai informavo Sąjungą apie priimtą Sprendimą dėl jos dalinio finansavimo, ne tik išsiųsdama jo nuorašą, informuodama apie jo paskelbimą ir kvietimą susipažinti su Atmintine projektų vykdytojams atitinkamoje interneto svetainėje, bet ir atkreipdama dėmesį į tai, projekto vykdytojai sutartis turi pasirašyti iki 2018 m. balandžio 17 d. Kaip jau buvo minėta, Sąjunga, laikydamasi nustatytos tvarkos, pateikė Tarybai sutarties pasirašymui reikalingus dokumentus (išlaidų sąmatą ir nustatytos formos projekto vykdymo dalinio finansavimo sutartį), tačiau Taryba jokių veiksmų nesiėmė – nei pranešė, jog dokumentai turi kokių nors taisytinų trūkumų (sutartis užpildyta netinkamai), nei pasirašė sutartį, nei priėmė sprendimą, jog sutartį atsisako pasirašyti, dėl ko Sąjunga Tarybai 2018 m. balandžio 30 d. šiuos dokumentus pateikė pakartotinai, informuodama, jog programa, kaip ir buvo numatyta, buvo pradėta vykdyti nuo 2018 m. sausio 1 d. Taryba sutarties nepasirašė, 2018 m. gegužės 29 d. Raštu informuodama pareiškėją apie tai, kad pastaroji iki šiol Tarybai negrąžinusi dalies skirtų valstybės biudžeto lėšų, kurios buvo pripažintos panaudotomis netinkamai pagal 2017 m. balandžio 27 d. raštą Nr. S-140 ir nurodydama, jog, vadovaujantis Gairių 97 punktu, Sąjunga yra praradusi teisę trejus metus gauti valstybės biudžeto lėšas iš Fondo.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiant skundžiamo Tarybos 2018 m. gegužės 29 d. Rašto teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, visų pirma, būtina įvertinti jo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, be kita ko, sudarančio prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, nustatančio viešojo administravimo principus, garantuojančio asmenų teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą, įtvirtinančio kitas viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje, 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.
Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
LVAT, savo jurisprudencijoje formuodamas VAĮ taikymo praktiką, ne kartą yra akcentavęs, jog visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, VAĮ nustatyti reikalavimai, inter alia (lot. be kita ko), šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, reiškiančio, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-365-415/2018).
LVAT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-946-552/2018). Viešojo administravimo subjektai savo veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys atitikti teisės normų reikalavimus (LVAT 2016 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-813-556/2016, 2016 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1210-822/2016 ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1833-442/2017, 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4498-520/2018). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-212/2012, 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016, 2017 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017, 2018 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2244-1062/2018). Pabrėžtina, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą ir po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr., pvz., 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014, 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-857-1062/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018). Administracinių teismų pagrindinė paskirtis – spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 1 d.) ir tokiu būdu ginti asmens teises santykiuose su valstybės institucijomis. Viešasis administravimas, visų pirma, yra siejamas su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai (ABTĮ 2 str. 1 d.) (žr., pvz., LVAT 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (LVAT 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016). VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (LVAT 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2957-520/2016).
Nagrinėjimu atveju, įvertinus skundžiamo Tarybos 2018 m. gegužės 29 d. Rašto turinį, darytina išvada, jog jis neatitinka esminių VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Iš pareiškėjos 2018 m. balandžio 30 d. prašymo, adresuoto Tarybai, matyti, jog ji iš esmės siekė vienintelio tikslo – sutarties sudarymo, nes byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina, jog klausimas dėl pareiškėjos dalinio finansavimo įgyvendinam projektui nustatyta tvarka jau buvo išspręstas, todėl šalys turėjo toliau atlikti Gairėse numatytus veiksmus : pareiškėja – pateikti išlaidų sąmatą ir 2 tinkamai užpildytus nustatytos formos projekto vykdymo dalinio finansavimo sutarties egzempliorius, o Taryba – pasirašyti sutartį. Pareiškėja reikiamus dokumentus pateikė du kartus – 2017 m. gruodžio 12 d. ir 2018 m. balandžio 30 d., tačiau Sąjunga sutarties nepasirašė, o tik pateikė pareiškėjai 2018 m. gegužės 29 d. Raštą. Pažymėtina, jog jame jokių duomenų apie tai, kad sutarties pasirašymo terminas nukeliamas ar ją atsisakoma pasirašyti, nėra. Kita vertus, iš Rašto rekvizitų matyti, jog juo yra atsakoma būtent į pareiškėjos 2018 m. balandžio 30 d. raštą, kuriuo ji pakartotinai teikė dokumentus, siekdama sutarties pasirašymo. Tačiau Taryba skundžiamame Rašte, nepasisakydama dėl pareiškėjos teikto prašymo ir pridedamų dokumentų esmės, savo pozicijos keliamu klausimu neišreiškė, o tik nurodė, kad Sąjunga yra praradusi teisę trejus metus gauti valstybės biudžeto lėšas iš Fondo.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog klausimas dėl pareiškėjos dalinio finansavimo, t. y. valstybės biudžeto lėšų iš Fondo skyrimo, neturėjo ir negalėjo būti nagrinėjamas, nes jau buvo išspręstas 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimu dėl Sąjungos dalinio finansavimo. Būtent šio sprendimo priėmimo metu Taryba turėjo vertinti, ar Sąjunga dėl nustatytų pažeidimų, vykdant ankstesnius projektus, būdama įpareigota grąžinti lėšas ir to nepadariusi, nebuvo praradusi teisės teikti paraiškos ir gauti valstybės lėšas, ką pati iš esmės iš buvo nurodžiusi 2017 m. balandžio 27 d. rašte Nr. S-140 (jame nurodyta, kad Tarybos nustatytu terminu – ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šio rašto gavimo dienos Sąjunga turi grąžinti Tarybai 1252 Eur). Iš skundžiamo Tarybos rašto turinio matyti, jog atsakovė visiškai nieko nepasisakė dėl pareiškėjos siekiamo tikslo - pasirašyti projekto dalinio finansavimo sutartį ar jos nepasirašyti, kas suponuoja išvadą, jog skundžiamas 2018 m. gegužės 29 d. Raštas priimtas neišnagrinėjus pareiškėjos prašymo iš esmės, todėl jis negali būti laikomas teisiškai pagrįstu ir motyvuotu.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog negalima tokia viešojo administravimo subjekto veikloje susiklostanti teisinė situacija, kuri neužtikrintų teisinio tikrumo bei aiškumo šio teisinio santykio dalyviams. Nagrinėjamu atveju Taryba privalėjo tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, atsakydama dėl jame pareiškėjos iškelto reikalavimo pasirašyti sutartį, motyvuoti savo poziciją taip, jog motyvų išdėstymas būtų adekvatus, aiškus ir pakankamas, pagrįsdama ne tik objektyviais duomenimis (faktais), bet ir konkrečiomis teisės normomis. Minėti Tarybos 2018 m. gegužės 29 d. Rašto turinio trūkumai, t. y. tai, kad jame nenagrinėtos pareiškėjos prašyme atsakovei nurodytos aplinkybės ir neatsakyta į pareiškėjos reikalavimą, VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme yra esminiai, kliudantys asmenims įgyvendinti bei ginti savo teises ir įstatymo saugomus interesus, apibrėžti ginčo ribas, kas sudaro pagrindą administracinį sprendimą panaikinti. Nesant teisinio ir faktinio pagrindimo ginčo nagrinėjimo ribos tapo neapibrėžtos ir teismui buvo atimta galimybė patikrinti, ar tai padaryta pagrįstai. Išdėstytos priežastys lemia išvadą, jog Tarybos 2018 m. gegužės 29 d. raštas Nr. S-91(4.6) negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – VAĮ 8 straipsniui (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Atitinkamai, Taryba įpareigojama iš esmės išspręsti klausimą dėl sutarties dėl dalinio finansavimo su Lietuvos dizainerių sąjunga sudarymo, įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 1LKT-66 (1.2) 1.18 punktą. Teismui priėmus sprendimą dėl Rašto panaikinimo ir paminėto įpareigojimo Tarybai įvykdymo, pareiškėjos skundo, teikto teismui, reikalavimai dėl Tarybos įpareigojimo atlikti veiksmus (įpareigoti sudaryti finansavimo sutartį, o po jos sudarymo - pervesti pareiškėjai skirtas lėšas, nustatant atsakovei terminus šiems veiksmams atlikti), negali būti tenkinamas, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja skunde prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, kad ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi nurodyti konkrečias bylinėjimosi išlaidas ir pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, prašymai atlyginti išlaidas, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja teismui nepateikė išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo įrodymų, išskyrus dokumentą, patvirtinantį 23 Eur dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą (b. l. 30). Atsižvelgiant į tai, remiantis LVAT praktika dėl konkrečios priteistinos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumos, kurioje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-74/2012, 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-138/2012, 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-243-261/2017), nustačius, kad teismas tenkino 33 proc. pareiškėjos pareikštų reikalavimų, pareiškėjai iš atsakovės priteistina 33 proc. sumokėto žyminio mokesčio dydžio 7,59 Eur bylinėjimo išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos bankrutuojančios Lietuvos dizainerių sąjungos skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos kultūros tarybos 2018 m. gegužės 29 d. raštą Nr. S-91 (4.6) „Dėl projekto „Lietuvos dizainerių sąjungos metinė kūrybinė 2018 m. programa“‘ ir įpareigoti Lietuvos kultūros tarybą iš esmės išspręsti klausimą dėl sutarties su Lietuvos dizainerių sąjunga sudarymo, įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 1LKT-66 (1.2) „Dėl kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamos programos „Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų įgyvendinimas“ projektų dalinio finansavimo 2018 metais““ 1.18 punktą.
Likusioje dalyje skundą atmesti.
Pareiškėjos bankrutuojančios Lietuvos dizainerių sąjungos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo patenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjai bankrutuojančiai Lietuvos dizainerių sąjungai (j. a. k. 291694180) iš atsakovės Lietuvos kultūros tarybos (j. a. k. 302951857) 7,59 Eur (septynis eurus penkiasdešimt devynis centus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.