- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-08
- Bylos Nr.
- eA-1717-438/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02584-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys
- Atsakovas
- Lietuvos kultūros taryba
- Pareiškėjas
- Lietuvos dizainerių sąjunga
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos skundą atsakovui Lietuvos kultūros tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Lietuvos dizainerių sąjunga (toliau – ir pareiškėjas, Sąjunga) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Lietuvos kultūros tarybą (toliau – ir atsakovas, Taryba) per 7 dienas nuo šioje byloje priimto sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su Lietuvos dizainerių sąjunga sutartis, kad būtų įgyvendinti šie individualūs administraciniai aktai: Lietuvos kultūros tarybos 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 1LKT-102(1.2), Lietuvos kultūros tarybos 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 1LKT-103(1.2) ir Lietuvos kultūros tarybos 2017 m. sausio 5 d. sprendimas Nr. 1LKT-19(1.2) (toliau – ir Tarybos sprendimai); 2) įpareigoti Lietuvos kultūros tarybą per 7 dienas nuo 1 punkte nurodytų sutarčių sudarymo pervesti Lietuvos dizainerių sąjungai Tarybos sprendimais skirtas lėšas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Tarybos sprendimais pareiškėjui buvo skirtas finansavimas projektams įgyvendinti, tačiau Taryba nepasirašė su pareiškėju nė vienos sutarties ir nėra pervedusi pareiškėjui finansavimo. Pareiškėjo teigimu, atsakovas vilkina procesą dėl sutarčių pasirašymo su pareiškėju, Taryba neturi teisės nesudaryti sutarties su pareiškėjais, kuriems jau yra skirtas finansavimas ir kurie kreipėsi dėl atitinkamos sutarties sudarymo.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčo atveju yra susiklosčiusi situacija, kai du Sąjungos valdymo organai Tarybai yra skirtingai išreiškę savo valią dėl skirto finansavimo gavimo (Taryba 2017 m. balandžio 12 d. yra gavusi pareiškėjo valdybos įgalioto nario J. M. pareiškimą dėl skirto dalinio finansavimo atsisakymo, su kuriuo pareiškėjas nesutiko). Pareiškėjo teigimu, kadangi Sąjungos įstatų 40 punkte nėra nustatyta, kad valdybai yra pavedama atstovauti pareiškėją santykiuose su kitais asmenimis, akivaizdu, jog tai yra būtent valdybos pirmininko kompetencija.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Lietuvos kultūros taryba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo informuotas, jog sutartys bus sudarytos ir lėšos pagal naujai priimtus sprendimus skirti finansavimą bus pervestos tik po to, kai pareiškėjas tinkamai atsiskaitys už jau gautas ir panaudotas lėšas, nes atsakovui kilo įtarimas, kad lėšos panaudotos netinkamai. Taryba yra įpareigota užtikrinti, kad netinkamai lėšas naudojantiems ir jų piktybiškai negrąžinantiems subjektams būtų pritaikyta prevencinio poveikio priemonė. Be to, atsakovas 2017 m. balandžio 12 d. gavo pareiškėjo valdybos įgalioto nario J. M. pareiškimą dėl skirto dalinio finansavimo atsisakymo, kuriame pareiškėjas atsisako viso jam skirto finansavimo. Atsakovo teigimu, Sąjungoje yra kilęs konfliktas tarp jos valdymo organų ir skirtingi pareiškėjo valdymo organai reikalauja skirtingų veiksmų.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Teismas nurodė, jog Taryba nustatė, kad pareiškėjas nėra tinkamai įvykdęs projekto pagal ankstesnę tarp Tarybos ir Sąjungos sudarytą sutartį ir nėra grąžinęs netinkamai panaudotomis pripažintų lėšų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-559 patvirtintų Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairių (toliau – ir Gairės) 97 punktu, negrąžinus lėšų per nustatytą terminą, projekto vykdytojas praranda teisę trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių. Apie tai Sąjunga buvo informuota Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S-140 ir 2017 m. birželio 22 d. raštu Nr. S-180(6.1). Teismo vertinimu, pareiškėjui iš Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. S-140 turinio turėjo būti suprantama, kodėl su juo nesudaromos sutartys, todėl teismas priėjo išvadą, kad Taryba nevilkino sutarčių pasirašymo. Pats pareiškėjas nesiėmė priemonių, kad būtų tinkamai atsiskaityta už kitą projektą, nepateikė Tarybos prašomų su anksčiau skirtų lėšų panaudojimu susijusių dokumentų.
8. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-24384-910/2017, kurioje, be kita ko, bus sprendžiamas Sąjungos valdybos 2017 m. balandžio 8 d. posėdžio protokole Nr. 4 priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais klausimais, taigi minėtoje civilinėje byloje taip pat bus pasisakyta ir dėl pareiškėjo valdybos įgalioto nario J. M. pareiškimo dėl skirto dalinio finansavimo atsisakymo, todėl teismas plačiau dėl šio argumento šioje byloje nepasisakė.
III.
9. Pareiškėjas Lietuvos dizainerių sąjunga apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. S-140, kuriuo Sąjunga buvo įpareigota grąžinti lėšas, buvo apskųstas teismui, teismas dar nėra išnagrinėjęs šios bylos, todėl 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas yra neįsiteisėjęs ir pirmosios instancijos teismas juo negalėjo vadovautis.
Žemesnės instancijos teismas
10.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendime, vertindamas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. S-140 teisėtumo klausimą, nurodė, kad šio sprendimo pagrindu sankcija Sąjungai nebuvo paskirta. Kadangi Sąjungai nebuvo paskirta Gairių 97 punkte nurodyta sankcija, pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai tenurodyta, kad su Sąjunga sutartys nesudarytos ir finansavimas jai neišmokėtas dėl to, jog ji negrąžino dalies finansavimo, kurį buvo įpareigota grąžinti 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu.
10.3. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad Gairių 97 punkte įtvirtinta poveikio priemonė Sąjungai apskritai negalėtų būti skirta. Ši sankcija nėra įtvirtinta įstatyme, ji neproporcinga.
10.4. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ginčo atveju Taryba neturėjo teisinio pagrindo nesudaryti sutarčių su Sąjunga ir nepervesti jai finansavimo, neturėjo diskrecijos spręsti dėl sutarčių sudarymo ar nesudarymo.
Atsiliepimas
11. Atsakovas Lietuvos kultūros taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, nurodoma, kad kartu su pareiškėjo valdybos įgalioto nario J. M. pareiškimu dėl Sąjungai skirto dalinio finansavimo atsisakymo buvo pateikti tokio pareiškimo teisėtumą įrodantys dokumentai, pagal Sąjungos įstatų 40.5 ir 40.6 punktuose nustatytas valdybos kompetencijas atsakovui nekilo abejonių dėl pareiškimo turinio teisėtumo. Atsakovui pateiktų pareiškėjo projektų valdyba nebuvo patvirtinusi. Pareiškėjo teiginių, kad valdyba veikia neteisėtai, nepatvirtina joks teisines pasekmes sukeliantis dokumentas, Kiek atsakovui yra žinoma, valdybos veikla nėra apribota ar sustabdyta. Be to, jeigu būtų pripažinta, kad atsakovas negalėjo priimti valdybos pareiškimo dėl finansavimo atsisakymo, sutartys nebūtų sudarytos ir finansavimas nebūtų išmokėtas dėl to, kad pareiškėjas netinkamai panaudojo dalį jam skirtų valstybės biudžeto lėšų ir jų per nustatytą terminą negrąžino (Gairių 97 p.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Byloje kilusio ginčo esmė yra ta, kad pareiškėjas siekia, jog su juo būtų sudarytos sutartys, kuriomis jam būtų skirtos lėšos (59 600 Eur) atitinkamų projektų įgyvendinimui, o atsakovas atsisako sudaryti šias sutartis, teigdamas, kad pareiškėjas neįvykdė anksčiau tarp šalių 2016 m. birželio 2 d. sudarytos Projekto vykdymo dalinio finansavimo sutarties Nr. S/MKO-14(6.32)/2016 ir 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S-140 yra įpareigotas grąžinti pagal šią sutartį skirtas lėšas. Kadangi šių lėšų negrąžino, todėl remiantis Gairių 97 punktu pareiškėjas yra praradęs teisę 3 metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas.
14. Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, kultūros rėmimo fondo lėšų skyrimo ir atsiskaitymo už panaudotas lėšas tvarką pavesta nustatyti kultūros ministrui. Kultūros ministras 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-559 patvirtintų Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairių ( redakcija, galiojusi iki 2017 m. rugpjūčio 26 d.) 97 punkte buvo nustatyta, jog „Tarybai nustačius, kad projekto vykdytojas nepagrįstai gavo lėšas ar netinkamai jas panaudojo, projekto vykdytojas privalo jas grąžinti Tarybai. Lėšų negrąžinus per Tarybos nustatytą terminą, jos išieškomos teisės aktų nustatyta tvarka, o projekto vykdytojas praranda teisę trejus metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių.“
15. Pažymėtina, kad naujos redakcijos Kultūros ministro 2017 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. ĮV-904 patvirtintų Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairių 102 punkte iš esmės yra įtvirtinta analogiška nuostata, nustatanti, kad „Lėšų negrąžinus per Tarybos nustatytą terminą, jos išieškomos teisės aktų nustatyta tvarka, o projekto vykdytojas, netinkamai atsiskaitęs už įgyvendintus projektus, praranda teisę vienerius metus teikti paraiškas ir gauti Fondo lėšas.“
16. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad netinkamas kultūros rėmimo fondo lėšų naudojimas ir jų negrąžinimas per Tarybos nustatytą terminą yra ta teisiškai reikšminga aplinkybė, kuri iš asmens atima teisę gauti valstybės biudžeto lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių.
17. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, reikalaudamas sudaryti su juo atitinkamas sutartis, būtent ir siekia gauti lėšas iš Kultūros ministerijos metiniame veiklos plane nurodytų programų priemonių.
18. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S-140 įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip per 10 d. d. nuo šio sprendimo gavimo dienos grąžinti Tarybai 1 252,00 Eur, gautus pagal 2016 m. birželio 2 d. Projekto vykdymo dalinio finansavimo sutartį Nr. S/MKO-14(6.32)/2016, bei nurodė, kad per 10 dienų negrąžinus išmokėtų lėšų, pareiškėjas praras teisę 3 metus teikti paraiškas ir gauti valstybės biudžeto lėšas.
19. Šio atsakovo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. S-140 teisėtumas bei pagrįstumas pareiškėjo buvo ginčijamas teismine tvarka. Įsigaliojusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimais, priimtais administracinėje byloje Nr. eA-500-442/2019, šis sprendimas pripažintas pagrįstu ir teisėtu bei paliktas galioti.
20. Tai lemia, kad atsakovo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. S-140 įpareigojimas pareiškėjui grąžinti 1 252,00 Eur, gautus pagal 2016 m. birželio 2 d. Projekto vykdymo dalinio finansavimo sutartį Nr. S/MKO-14(6.32)/2016 yra teisėtas bei galiojantis. Toks šio sprendimo pobūdis patvirtina ir šioje byloje ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, kuris atmesdamas pareiškėjo skundą rėmėsi dar neįsigaliojusiu atsakovo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S-140. Nagrinėjamu atveju atsakovo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. S-140 yra įrodymas, kuriuo yra nustatyta bylai teisiškai reikšminga aplinkybė. Pirmosios instancijos teismas grįsdamas savo išvadas įrodymu, kuris neturėjo įgijęs teisinio stabilumo, galėjo pažeisti įrodymų vertinimo taisykles, tačiau nagrinėjimu atveju tai nebuvo padaryta. Todėl priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.
21. Byloje duomenų, kad pareiškėjas įvykdė atsakovo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. S-140 įpareigojimą grąžinti lėšas, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas.
22. Visa tai patvirtina, kad tiek ginčo tarp šalių atsiradimo metu, tiek šiuo metu egzistuoja aplinkybė, kuri atima teisę iš pareiškėjo gauti valstybės biudžeto lėšas. Tai savo ruožtu lemia, kad atsakovas, atsisakydamas sudaryti su pareiškėju kitas (vėlesnes) sutartis bei skirti lėšas iš valstybės biudžeto, veikė pagal teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjo reikalavimas sudaryti šias sutartis yra nepagrįstas bei atmetamas.
23. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl to tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Lietuvos dizainerių sąjungos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.