Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Vytauto Kursevičiaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. ir jo gynėjo advokato Jono Nekrašiaus bei nuteistojo T. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: pradėti dirbti (būti registruotam darbo biržoje) arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

T. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: pradėti dirbti (būti registruotam darbo biržoje) arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuosprendžiu nukentėjusiojo E. Z. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista jam solidariai iš R. N. ir T. J. 59,41 Eur turtinės žalos, 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 500 Eur nukentėjusiojo turėtų atstovavimo išlaidų teisme ir ikiteisminiame tyrime bei 66,68 Eur kelionės išlaidų.

Nuosprendžiu Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista jai solidariai iš R. N. ir T. J. 1079,65 Eur už nukentėjusiajam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. J. apeliacinis skundas tenkintinas visiškai, nuteistojo R. N. ir jo gynėjo advokato Jono Nekrašiaus apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Iš nuteistojo R. N. ir jo gynėjo advokato Jonas Nekrašiaus apeliacinio skundo turinio matyti, kad jie prašymą taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir išteisinti R. N. arba jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad esant būtinajai ginčiai, baudžiamasis procesas nutraukiamas BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu) motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir be pagrindo nesirėmė nuteistųjų R. N. ir T. J. bei liudytojų D. D., A. T. ir L. K. parodymais. Nuteistasis R. N. ir jo gynėjas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad R. N. sudavė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam E. Z. į galvos sritį, po kurio nukentėjusiajam krentant nuo laiptų buvo padarytas uodegikaulio lūžis, tačiau jie teigia, kad šį smūgį nuteistasis R. N. sudavė po to, kai jis D. D. prašymu padėti atvyko pas A. T. ir buvo užpultas nukentėjusiojo, kuris jam sudavė smūgį į veidą.Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles.BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-41-628/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir panašiai. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, tai yra fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015).Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurių priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodyta, kodėl teismas atmeta nuteistųjų R. N. ir T. J. bei liudytojų D. D., A. T. ir L. K. parodymus, ir apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu sutinka. Nukentėjusysis E. Z. parodė, kad jam su T. B. nuvykus pas merginas ieškoti L. K., T. B. besikalbant su merginomis, į namus atėjo T. J. ir iškart jam „davė į snukį“, po ko dar sudavė apie 9-10 smūgių, po ko jis prarado sąmonę. Suprato, kad jį muša du asmenys. R. N. nematė, kritimo momento neatsimena. Jokių smūgių niekam nesudavė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo E. Z. parodymais, kadangi jie yra nuoseklūs ir vienodi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nukentėjusysis buvo apklaustas iškarto po įvykio (1 t., 49, 55-56 b. l.), jis parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje negauta jokių duomenų, kad nukentėjusysis būtų turėjęs motyvų melagingai apkaltinti nuteistuosius (juos pažinojo tik iš matymo, su jais nekonfliktavo). Be to, nukentėjusiojo E. Z. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai (liudytojo T. B. parodymai, kad nukentėjusįjį mušė T. J., o tuo metu A. T. namuose buvo ir R. N.; liudytojo S. P., kuris patvirtino 2016 m. gruodžio 3 d. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes (1 t., 22 b. l.), parodymai; teismo medicinos specialisto išvados bei specialisto J. S. paaiškinimai, kad nukentėjusiojo sužalojimams padaryti reikėjo mažiausiai 4 smūginių poveikių į veido sritį. Sprendimą nesivadovauti nuteistojo T. J. parodymais, kad jis nemušė nukentėjusiojo E. Z., ir nuteistojo R. N. parodymais, kad jis nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu sudavė tik po to, kai nukentėjusysis E. Z. jam sudavė smūgį į veidą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai motyvavo tuo, kad nuteistųjų parodymai yra nenuoseklūs, skirtingi, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys (išskyrus liudytojų parodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nesivadovavo). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų A. T. ir D. D. parodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, pagrįstai nurodė, kad šių liudytojų parodymai nenuoseklūs, prieštaraujantys kitoms byloje nustatytoms objektyvioms aplinkybėms (nukentėjusiojo E. Z. parodymams, liudytojų T. B. ir S. P. parodymams, teismo medicinos specialisto išvadoms bei specialisto J. S. paaiškinimus apie nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių), be to, yra nepatikimi, kadangi liudytoja D. D. yra nuteistojo R. N. sugyventinė, o nuteistasis T. J. į įvykio vietą atvyko liudytojos A. T. kvietimu, todėl šios liudytojos yra suinteresuotos bylos baigtimi. Be to, svarbu ir tai, kad liudytojos A. T. ir D. D. pirmą kartą šioje byloje buvo apklaustos tik 2016 m. gruodžio 17 d., tai yra praėjus daugiau nei 2 savaitėms po įvykio (2 t., 40-41, 53-54 b. l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. N. ir T. J. pirmą kartą įtariamaisiais buvo apklausti taip pat 2016 m. gruodžio 17 d. (2 t., 121-122, 157-158 b. l.), todėl, atsižvelgus į liudytojų bei nuteistųjų tarpusavio santykius, konstatuotina, kad liudytojos A. T. ir D. D. turėjo galimybę suderinti savo parodymus su tuo metu įtariamaisiais R. N. ir T. J.. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kodėl nesivadovauja liudytojų L. K., A. F., T. B. parodymais, ir teisėjų kolegija su tokiu įrodymų vertinimu sutinka, kadangi ir šie duomenys buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nuteistojo R. N. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis E. Z. sudavė smūgį į veidą R. N., o tik po to pastarasis sudavė nukentėjusiajam, yra paneigta byloje surinktais duomenimis (nukentėjusiojo E. Z. parodymais, liudytojų T. B. ir S. P. parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis bei specialisto J. S. paaiškinimais), kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Kadangi nenustatyta, jog nukentėjusysis E. Z. sudavė smūgį į veidą R. N., konstatuotina, jog nuteistasis R. N., suduodamas vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam E. Z. į veidą, po ko šis nukrito nuo laiptų, neturėjo pagrindo nuo ko nors gintis, todėl kaip nepagrįstas atmestinas nuteistojo R. N. ir jo gynėjo apeliacinio skundo prašymas pripažinti, kad R. N. veikė būtinosios ginties (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys) situacijoje. Dėl nuteistojo R. N. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pateikė neobjektyvią įvykių seką, pažymėtina, kad tokia įvykio seka nustatyta byloje surinktais įrodymais, dėl kurių vertinimo apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė. Nukentėjusysis E. Z. parodė, kad pirmiausia jį pradėjo mušti T. J.. Jis taip pat nurodė, kad jį mušė dviese, tačiau kito mušusiojo jis nematė, kaip nematė ir R. N.. Nuteistojo R. N. veiksmai (smūgis kumščiu nukentėjusiajam E. Z. į veidą, po ko šis nukrito nuo laiptų) įrodyti, visų pirma, jo paties parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys (liudytojų A. T. ir D. D. parodymai, kuriais dėl šios aplinkybės netikėti nėra pagrindo, kadangi juos patvirtina teismo medicinos specialisto išvados bei specialisto J. S. paaiškinimai). Dėl nuteistojo R. N. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumento, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad nuteistasis T. J. nukentėjusiajam E. Z. sudavė 11 kartų, kadangi teismo medicinos specialistas nurodė, kad nukentėjusiajam padarytiems sužalojimams sukelti reikėjo 5 smūginių poveikių bukais kietais daiktais, iš jų vieno – į uodegikaulio sritį, likusių 4 – į veido sritį, pažymėtina, kad nukentėjusysis E. Z. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad T. J. jam sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą, po ko jis užsidengė veidą ir pajuto dar 9-10 smūgių į galvą, po ko prarado sąmonę (1 t., 10-11, 49, 55-56, 58-63; 3 t., 82-84 b. l.). Tai, kad teismo medicinos specialisto išvadose (kurias teismo posėdžio metu patvirtino specialistas J. S.) nurodyta, kad nukentėjusiajam padarytiems sužalojimams sukelti reikėjo 5 smūginių poveikių bukais kietais daiktais, iš jų vieno – į uodegikaulio sritį, likusių 4 – į veido sritį, jokiu būdu nepaneigia nuoseklių nukentėjusiojo E. Z. parodymų dėl jam suduotų smūgių skaičiaus, kadangi ne kiekvienu smūgiu padaromi sužalojimai. Galėjo būti ir tokių smūgių, kuriais sužalojimai nukentėjusiajam nebuvo padaryti. Tuo labiau, kad skundžiamame nuosprendyje pavartota sąvoka „apie“, kas leidžia konstatuoti, jog nuosprendyje šiuo atveju nurodytas apytikslis nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičius. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo R. N. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad nuosprendyje tik konstatuota, jog nuteistieji R. N. ir T. J. bendrais veiksmais padarė nuosprendyje nurodytus sužalojimus nukentėjusiajam ir sunkiai sutrikdė jo sveikatą, tačiau išsamiau jų bendrininkavimas neanalizuotas. Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kuris nagrinėjamoje byloje nenustatytas). Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir panašiai) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma, taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai, ir panašiai, nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-636/2011). Iš nukentėjusiojo E. Z. parodymų matyti, kad pirmiausia jį pradėjo mušti T. J., po to, jam užsidengus veidą, jis buvo mušamas dviejų asmenų. Nukentėjusiojo teigimu, iki tol, kol jis prarado sąmonę, jis buvo mušamas be pertraukos (3 t., 82-84 b. l.). Nustatyta, kad kitas asmuo, mušęs nukentėjusįjį E. Z., buvo R. N.. Nors nepaneigti nuteistųjų parodymai, kad jie pas A. T. atvyko ne tuo pačiu metu, tačiau nustatyta, kad nukentėjusysis E. Z. buvo mušamas bendrai T. J. ir R. N.. Todėl konstatuotina, kad nuteistieji T. J. ir R. N. veikė bendru sutarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais, tai yra abu jie naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, matė vienas kito veiksmus, jiems pritarė, siekė bendro rezultato – bet kokio nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo, tai yra veikė neapibrėžta tyčia, nė vienas iš bendrininkų nepareiškė prieštaravimo dėl kito atliekamų veiksmų, nebandė jų nutraukti. Todėl konstatuotina, kad nepriklausomai nuo to, kieno smūgiais nukentėjusiajam E. Z. buvo padarytas kaktikaulio skliauto ir pamatinės dalies lūžis, tai yra sunkus sveiktos sutrikdymas, esant bendrininkavimui, dėl kilusių padarinių atsakingi abu smurtą naudoję asmenys. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nuteistieji R. N. ir T. J. bendrais veiksmais padarė nuosprendyje nurodytus sužalojimus nukentėjusiajam E. Z. ir sunkiai sutrikdė jo sveikatą, tai yra veikė bendrininkų grupėje (BK 24 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnio 2 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismas nepripažino šios aplinkybės nuteistųjų T. J. ir R. N. atsakomybę sunkinančia ir nėra gauta prokuroro ar nukentėjusiojo apeliacinių skundų dėl to, apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinių skundų ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), dėl šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės neinkriminavimo nuteistiesiems nepasisako.Kadangi nuteistieji R. N. ir T. J. bendrais veiksmais padarė nuosprendyje nurodytus sužalojimus nukentėjusiajam E. Z. ir sunkiai sutrikdė jo sveikatą (16 nutarties punktas), pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. N. veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (tik dėl uodegikaulio lūžio, nukentėjusiajam krentant nuo laiptų). Pažymėtina, kad nukentėjusysis E. Z. nuo laiptų nukrito po to, kai jam smūgį kumščiu į galvą sudavė nuteistasis R. N., o iš teismo medicinos specialisto išvadų (t. 1, 96-97, 101 b. l.) bei specialisto J. S. paaiškinimų teisme matyti, kad kaktikaulio skliauto ir pamatinės dalies lūžis buvo padarytas smūginiu poveikiu buku kietu daiktu, galimai suduodant smūgį kumščiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis R. N., suduodamas smūgį kumščiu nukentėjusiajam E. Z. į veidą, veikė neapibrėžta tyčia, todėl dėl kilusių padarinių atsakingas kartu su bendrininku T. J.. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo R. N. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl gynėjo baigiamosiose kalbose išsakyto prašymo veiką kvalifikuoti pagal kitą įstatymą.Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2014, 2K-364/2014, 2K-24-895/2017). Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, kad toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-412/2014). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę tai, kad kaltininkas nusikalto prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014).Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusysis E. Z., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kartu su dar labiau nuo alkoholio apsvaigusiu draugu T. B. (liudytojo T. B. parodymai) vėlų 2016 m. gruodžio 2 d. vakarą (apie 23 val.), atėjo pas mažai pažįstamas merginas A. T. ir D. D. į butą ieškoti pažįstamo L. K.. Iš liudytojų A. T. ir D. D. parodymų matyti, kad šis nukentėjusiojo E. Z. ir jo draugo T. B. vizitas liudytojoms buvo nepageidautinas, todėl A. T. paskambino T. J., o D. D. pasikvietė savo sugyventinį R. N. (šiais liudytojų A. T. ir D. D. parodymais netikėti nėra pagrindo, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys (policijos pareigūno S. P. 2016 m. gruodžio 3 d. tarnybinis pranešimas, iš kurio matyti, kad iškart po įvykio A. T. nurodė, kad ji draugus pasikvietė, nes nukentėjusysis su draugu atėjo pas juos nekviesti ir reikėjo pagalbos juos išprašant (1 t., 22 b. l.), o taip pat vyresniosios tyrėjos G. Z. 2017 m. liepos 12 d. tarnybinis pranešimas, iš kurio matyti, kad prieš įvykį A. T. susirašinėjo sms žinutėmis su T. J.). Nors ėjimas į svečius neprieštarauja nei teisės normos nei moralei, tačiau šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiojo E. Z. elgesys buvo pakankamai rizikingas – kaip jau buvo minėta, jie su T. B. buvo apsvaigę nuo alkoholio, T. B. buvo sužalota ranka, jie ėjo pas mažai pažįstamas merginas į jų butą iš esmės nakties metu, todėl jie turėjo numatyti, kad gali kilti konfliktų su merginomis ir/ar jų aplinka, kas vėliau ir įvyko. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jei nukentėjusysis E. Z. kartu su T. B. nebūtų nuėję pas A. T. ir D. D., konflikto nebūtų buvę ir E. Z. nebūtų nukentėjęs. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusiojo E. Z. elgesys (ėjimas su draugu, esant apsvaigusiems nuo alkoholio, vėlyvu paros metu pas mažai pažįstamas merginas) buvo rizikingas ir turėjo įtakos nuteistųjų T. J. bei R. N. nusikalstamiems veiksmams prieš nukentėjusįjį E. Z., ir pripažįsta šią aplinkybę nuteistųjų T. J. bei R. N. atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Todėl šioje dalyje nuteistojo T. J. apeliacinis skundas tenkintinas ir skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nors nuteistasis R. N. ir jo gynėjas advokatas Jonas Nekrašius apeliaciniu skundu neprašė pripažinti R. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tačiau jie prašė nukentėjusiojo E. Z. provokuojantį ir rizikingą elgesį įvertinti svarstant neturtinės žalos dydį, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo nuteistajam R. N., neišeina už apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 5 dalis). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nukentėjusiojo E. Z. rizikingas elgesys (ėjimas su draugu, esant apsvaigusiems nuo alkoholio, vėlyvu metu pas mažai pažįstamas merginas) nebuvo pavojingas kėsinimasis BK 28 straipsnio 2 dalies prasme, nuo kurio nuteistieji turėjo teisę gintis šiame straipsnyje numatytomis priemonėmis, tai yra, šiuo atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis).Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis E. Z. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam solidariai iš T. J. ir R. N. 59,41 Eur turtinės žalos atlyginimo, 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 200 Eur teisinės pagalbos išlaidų (1 t. 123-124 b. l.). Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo E. Z. civilinis ieškinys buvo patenkintas visiškai ir priteista jam solidariai iš R. N. ir T. J. 59,41 Eur turtinės žalos ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 500 eurų nukentėjusiojo turėtų atstovavimo išlaidų teisme ir ikiteisminiame tyrime bei 66,68 Eur kelionės išlaidų. Civilinis ieškovas Šiaulių teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti solidariai iš T. J. ir R. N. 1079,65 Eur už nukentėjusiajam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (1 t. 115-116 b. l.). Skundžiamu nuosprendžiu civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista jai solidariai iš R. N. ir T. J. 1079,65 Eur už nukentėjusiajam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.Nuteistasis R. N. ir jo gynėjas advokatas Jonas Nekrašius apeliaciniu skundu nesutinka su teismo išvadomis dėl nukentėjusiajam E. Z. priteisto civilinio ieškinio ir dėl Šiaulių teritorinei ligonių kasai solidariai iš nuteistųjų priteisto civilinio ieškinio, kadangi R. N. neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą būtinosios ginties atveju, taip pat ginčija nukentėjusiajam E. Z. priteistos neturtinės žalos dydį, kadangi pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino paties nukentėjusiojo rizikingą ir provokuojantį elgesį. Nuteistasis T. J. apeliaciniu skundu prašo sumažinti priteistą nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos.Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiajam E. Z. priteistos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką, žalą padariusių asmenų kaltę, žalą padariusių asmenų turtinę padėtį, kaip šios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepakankamai analizavo dėl nusikaltimo atsiradusius padarinius. Nuteistųjų T. J. ir R. N. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam E. Z. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata – buvo padarytas kaktikaulio skliauto ir pamatinės dalies lūžis, nosies kaulų lūžis, galvos smegenų sukrėtimas, nubrozdinimus kaktoje ir nosies nugarėlėje, kraujosruvos abiejų akių vokuose, uodegikaulio lūžis. Nukentėjusysis dėl sumušimų trumpam buvo praradęs sąmonę, nuo 2016 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. gruodžio 14 d. gydėsi VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, po to nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2017 m. sausio 5 d. atliko reabilitaciją UAB „Palangos linas“. Be to, nukentėjusysis dar po to juto galvos, nugaros skausmus, kurį laiką buvo apsunkintas jo judėjimas, dėl patirtų sužalojimų negalėjo laiku išvykti į Jungtinę Karalystę, dėl ko, nukentėjusiojo teigimu, prarado nuolatinį darbą. Teismų praktikoje už sunkų sveikatos sutrikdymą nustatomas ir žymiai didesnis neturtinės žalos dydis, nei prašė nukentėjusysis, tačiau tai būna dėl tokių sužalojimų, kurie sukelia nepataisomus ar sunkiai pataisomus liekamuosius reiškinius (neįgalumą, veido ar kitų kūno dalių sudarkymą ar netekimą ir panašiai). Šiuo atveju nukentėjusysis E. Z. iš esmės yra pasveikęs ir ateityje joks gydymas jam nebus reikalingas. Taip pat turėjo būti atsižvelgta ir į tai, kad nukentėjusiojo gydymas ir reabilitacija tetruko vos šiek tiek daugiau nei mėnesį laiko, nukentėjusysis išvengė operacijų (tebuvo atlikta nosikaulių repozicija (1 t., 131 b. l.)). Taip pat nukentėjusysis E. Z. nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo civiliniame ieškinyje nurodytą aplinkybę, kad dėl gydymo prarado darbą Jungtinėje Karalystėje. Įvertinęs šias aplinkybes ir naujai nustatytą aplinkybę, kad nuteistųjų T. J. ir R. N. nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai buvo nustatytas per didelis nukentėjusiajam E. Z. solidariai iš T. J. ir R. N. priteistinos neturtinės žalos dydis, todėl jis mažintinas iki 4200 Eur. Dar labiau mažinti priteisto neturtinės žalos dydį nėra pagrindo, kadangi nukentėjusiajam E. Z. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. To nesudaro pagrindo padaryti ir nuteistojo T. J. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (sunki turtinė padėtis, minimalus darbo užmokestis, vaiko išlaikymas, kitos priteistos sumos). Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliaciniai skundai šioje dalyje tenkintini ir skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 dalies 4 punktas).Kadangi nukentėjusysis E. Z. buvo sužalotas bendrais nuteistųjų T. J. ir R. N. nusikalstamais veiksmais, nukentėjusiajam E. Z. padaryta turtinė ir neturtinė žala bei Šiaulių teritorinei ligonių kasai padaryta žala už nukentėjusiajam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas pagrįstai buvo priteista solidariai iš nuteistųjų T. J. ir R. N. (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Kadangi nėra pagrindo nutraukti baudžiamojo proceso nuteistojo R. N. atžvilgiu (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas, BK 28 straipsnis), todėl nėra pagrindo tenkini jo ir gynėjo apeliacinio skundo ir panaikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl solidariai iš nuteistojo R. N. priteistų civilinių ieškinių.Skundžiamu nuosprendžiu buvo nuspręsta nukentėjusiajam E. Z. priteisti solidariai iš T. J. ir R. N. 500 Eur nukentėjusiojo turėtų atstovavimo išlaidų teisme bei ikiteisminiame tyrime ir 66,68 Eur kelionės išlaidų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei baudžiamojo proceso kodeksas, nei civilinio proceso kodeksas nenumato galimybės proceso išlaidų (bylinėjimosi išlaidų) priteisti iš kaltinamųjų (atsakovų) solidariai, kaip tai skundžiamu nuosprendžiu padarė pirmosios instancijos teismas. Anaiptol, BPK 105 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta, kad jeigu byloje pripažinti kaltais keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno. Vadinasi, turi būti nustatoma konkreti iš kiekvieno kaltinamojo priteistina proceso išlaidų dalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad atsakovai lygiais pagrindais naudojasi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdo pareigas. Dėl to iš bylą pralaimėjusių proceso bendrininkų (bendraatsakių) bylinėjmosi išlaidos, įskaitant laimėjusios šalies patirtų advokato atstovavimo išlaidų atlyginimas, turi būti priteistos lygiomis dalimis, o ne solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012). Kadangi iš aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad proceso išlaidos iš kaltininkų turėjo būti priteistas dalimis, o ne solidariai, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas, nukentėjusiojo turėtas proceso išlaidas (500 Eur atstovavimo išlaidų ir 66,68 Eur kelionės išlaidų) priteisiant lygiomis dalimis iš T. J. ir R. N. (BPK 105 straipsnio 3 dalis, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nors apeliacinių skundų dėl iš nuteistųjų T. J. ir R. N. nukentėjusiajam E. Z. priteistų proceso išlaidų negauta, tačiau, pagal formuojamą teismų praktiką, nuosprendžio netikslumai (trūkumai) turi būti pašalinti, nebloginant nuteistojo teisinės padėties (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-266-628/2017 ir kt.). Kadangi šiuo atveju nuteistųjų T. J. ir R. N. teisinė padėtis nebloginama, o gerinama (nusprendus proceso išlaidas iš nuteistųjų priteisti solidariai, nukentėjusysis turėtų galimybę visą proceso išlaidų sumą išieškoti iš bet kurio nuteistojo, o priteisus proceso išlaidas iš nuteistųjų lygiomis dalimis, nukentėjęs galės iš kiekvieno nuteistojo išieškoti tik tą dalį proceso išlaidų, kuri buvo iš jų priteista), todėl šis skundžiamo nuosprendžio netikslumas ištaisytinas. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei netinkamai išspręsto civilinio ieškinio (328 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendį pakeisti:

pripažinti nuteistųjų T. J. ir R. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jų nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo E. Z. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas);

iš nuteistųjų T. J. ir R. N. solidariai nukentėjusiajam E. Z. priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 4200 Eur (keturių tūkstančių dviejų šimtų eurų);

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nutarta priteisti iš T. J. ir R. N. solidariai nukentėjusiajam E. Z. 500 Eur nukentėjusiojo turėtų atstovavimo išlaidų teisme ir ikiteisminiame tyrime bei 66,68 Eur turėtų nukentėjusiojo kelionės išlaidų;

priteisti nukentėjusiajam E. Z. iš nuteistųjų T. J. ir R. N. po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) iš kiekvieno nukentėjusiojo turėtų atstovavimo išlaidų teisme ir ikiteisminiame tyrime bei po 33,34 Eur (trisdešimt tris eurus ir 34 centus) iš kiekvieno nukentėjusiojo turėtų kelionės išlaidų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.