Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. T.-K. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų (Kretingos rajono apylinkės teismo) 2017 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. B. ir A. B. patikslintą ieškinį atsakovui A. T.-K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje iškilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovų ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. Klaipėdos miesto 14-ojo notaro biuro notarės patvirtintu įgaliojimu ieškovai įgaliojo atsakovą parduoti ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą pastatą-daržinę unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) bei nupirkti ar išnuomoti iš valstybės žemės sklypą, esantį prie jiems nuosavybės teise priklausančio pastato. Atsakovas 2013 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė pirkėjui R. B. ieškovams priklausiusį turtą pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) už 40 000 Lt (11 584,80 EUR). Minėtos Sutarties 4.1. punkte nurodyta, kad daikto kainą pirkėjas sumokėjo iki sutarties pasirašymo, pervesdamas ją į pardavėjų atstovo sąskaitą. Ieškovai įrodinėjo, jog atsakovas už parduotą turtą gautų piniginių lėšų ieškovams neperdavė, todėl prašė priteisti skolą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovų ieškinį patenkino. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių atsiradusius teisinius santykius. Apelianto vertinimu, tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai turi tiek pavedimo, tiek atlygintinų paslaugų teikimo, jungtinės veikos ir panašaus pobūdžio teisinių santykių požymių, tačiau jokios teisinių santykių analizės faktinių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas neatliko. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.Nagrinėjamu atveju ieškovai įrodinėjo, jog 2013 m. rugpjūčio 8 d. įgaliojimo pagrindu šalis siejo pavedimo teisiniai santykiai, tai yra, jog ieškovai pavedė atsakovui parduoti nekilnojamąjį turtą. Atsakovas įrodinėjo, jog šalys buvo susitarusius vykdyti ilgalaikį investicinį projektą, kuris buvo vykdomas tarpusavio susitarimų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog tarp šalių buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai (CK 6.756 straipsnis).CK 6.756 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pavedimo sutarties samprata. Pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Įgaliotojo suteiktos įgaliotiniui teisės bei jas patvirtinantis rašytinis dokumentas vadinamas įgaliojimu (CK 6.756 straipsnio 2 dalis).CK 1.63 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad vienašaliams sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei. Aiškinantis sudaryto vienašalio sutikimo esmę ir turinį bei juo siekiamus tikslus, taikytinos CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos ir teismų praktikoje suformuluotos sutarčių aiškinimo taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikru įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovai 2013 m. rugpjūčio 8 d. įgaliojimu, patvirtintu Klaipėdos miesto 14-ojo notarų biuro, įgaliojo atsakovą parduoti už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra ieškovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą, tai yra, minėtą pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) <...>gauti pinigus už parduotą nekilnojamąjį daiktą, pakvituoti apie jų gavimą notaro biure, sudaryti ir pasirašyti perdavimo – priėmimo aktą, perduoti nekilnojamąjį daiktą ir jo dokumentus, <...> nupirkti arba išnuomoti iš Lietuvos Respublikos žemės sklypą, esantį prie nuosavybės teise priklausančio pastato – daržinės, tam tikslui atstovauti dėl perkamo arba nuomojamo žemės sklypo visose įstaigose ir organizacijose, visose valdžios ir valdymo institucijose, tame tarpe atstovauti archyvuose, dalyvauti atliekant minėto žemės sklypo geodezinius matavimus <...>. Atsakovas minėto įgaliojimo pagrindu atstovaudamas ieškovus, 2013 m. rugpjūčio 13 d. sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį su R. B. dėl pastato – daržinės pardavimo. Pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, jog minėtas nekilnojamasis turtas parduotas už 40 000 Lt sumą. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nurodyto įgaliojimo pagrindu tarp šalių, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsirado pavedimo teisiniai santykiai (CK 6.756 straipsnis).Apeliantas teigdamas, jog tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl ilgalaikio investicinio projekto rengimo, kuris buvo vykdomas tarpusavio susitarimų pagrindu ir dėl to tarp šalių susiklostė teisiniai santykiai, turintys tiek atlygintinų paslaugų teikimo, jungtinės veikos ir panašaus pobūdžio teisinių santykių požymių, šių teisinių santykių buvimo neįrodė (CPK 178 straipsnis). Tokia išvada darytina dėl toliau nurodomų motyvų.Apeliantas savo procesiniuose dokumentuose teigė, kad 2009 metais su verslo partneriu V. A. susitarė įgyvendinti investicinį projektą – iš V. A. senelių ir kitų „Baltijos kolūkio“ pajininkų išpirkti „Baltijos kolūkio“ pajus. Už pajus minėtiems asmenims priklausė pastatas – daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), su po ja esančiu žemės sklypu. Kadangi prie minėtos daržinė buvo neprivatizuotas žemės sklypas, jį nupirkus ir sujungus su daržine, turėjo gautis nekilnojamojo turto objektas, kurį buvo planuojama pelningai parduoti ir pelną pasidalinti su V. A.. Atsakovas taip pat teigė, kad su visais pajininkais atsiskaitęs asmeninėmis lėšomis. Ieškovas R. B., žinodamas apie tokį projektą siūlė atsakovui savo tarpininkavimo paslaugas - kadangi pats asmeniškai labai gerai pažinojo Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus vadovą, ieškovas pasiūlė greitesnį žemės sklypo statuso įteisinimo bei su tuo susijusių formalumų sutvarkymą, už tam tikrą atlygį. Tačiau ieškovas žemės sklypo privatizavimo dokumentų nesutvarkė, „Baltijos kolūkio“ pajus apmokėtus atsakovo lėšomis įformino savo vardu, vėliau persirašė savo ir sutuoktinės jungtinės nuosavybės teise ankščiau nurodytą daržinę. Paaiškėjus, kad Valstybei priklausančio žemės sklypo privatizuoti nepavyks, atsakovas nusprendė parduoti daržinę. Kadangi daržinė nuosavybės teise buvo registruota ieškovų vardu, atsakovo teigimu, ieškovas sutiko, jog kai tik bus surastas pirkėjas, tuoj pat perrašys daržinę atsakovo nuosavybėn. Suradus pirkėją, ieškovas dėl suplanuotos kelionės nuosavybės teisės perleidimo dokumentų negalėjo sutvarkyti, tačiau išdavė įgaliojimą minėtą turtą parduoti. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog apeliantas buvo sudaręs susitarimą su minėtu V. A. dėl investicinio projekto įgyvendinimo, su ieškovu dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo (CPK 178 straipsnis). Taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovas išpirko pajus iš „Baltijos kolūkio“ pajininkų, už pajus sumokėjo asmeninėmis lėšomis (CPK 178 straipsnis). Priešingai iš byloje esančio 2009 m. birželio 25 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, jog minėtas pastatas – daržinė nuosavybės teise priklausė B. Z., V. Z., R. S., K. K., Z. Z., L. T., O. R.. Byloje esančios 2009 m. sutartys patvirtina, jog ieškovas įsipareigojo nupirkti, o minėti asmenys jam parduoti jiems nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto dalį. Minėtas pastatas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis 2009 m. pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu nuosavybės teise nuo 2009 m. spalio 26 d. priklausė ieškovui. Šie byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčo nekilnojamojo turto objektas nuosavybės teise visada priklausė ieškovui. Pažymėtina, jog pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, tai asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009). Apeliantas nėra pareiškęs, jokių reikalavimų dėl sandorių, kurių pagrindu įregistruota ieškovo nuosavybė į ginčo objektą nuginčijimo ar pripažinimo negaliojančiomis. Apelianto pateiktas raštelis, iš kurio matyti, jog Z. Z. 2009 m. vasario 12 d. gavo iš apelianto 313 Lt už jam nuosavybės teise priklausančios daržinės dalį, neįrodo, jog už pajus buvo sumokėta atsakovo asmeninėmis lėšomis, jog ginčo objektas, kaip teigė apeliantas, faktiškai nuosavybės teise priklauso apeliantui (CPK 178 straipsnis). Dėl šių aplinkybių taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nes nepagrįstai netenkino apelianto prašymo apklausti liudytojus, kurie patvirtintų aplinkybes faktinių teisinių santykių tarp šalių egzistavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant pareikštų reikalavimų dėl ieškovų nuosavybės teisės į ginčo objektą nuginčijimo, liudytojų parodymai apie faktinius šalių santykius, neturi teisinės reikšmės nagrinėjant šioje byloje tarp šalių kilusį ginčą. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai padaryti, jog pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimą. Esant visų nurodytų aplinkybių visumai, išdėstytos aplinkybės paneigia apelianto apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo teisinių santykių kvalifikavimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių buvo susiklostę tik pavedimo teisiniai santykiai (CK 6.756 straipsnis).Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat teigia, kad jeigu laikomasi nuomonės, jog teisiniai santykiai atitiko pavedimo santykių teisinį kvalifikavimą, tai tokiu atveju byloje būtina nustatyti, kokio pobūdžio tai santykiai, ir kokius veiksmus šalys atliko po pavedimo įvykdymo. Tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nesiaiškino. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.Pavedimo sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė. Jeigu pavedimo sutarties šalys yra fiziniai asmenys, preziumuojama, kad pavedimo sutartis yra neatlygintinė, išskyrus atvejus, kai įgaliotinio kito asmens vardu atliekami teisiniai veiksmai yra įgaliotinio profesinė ar verslo veikla. Kai viena arba abi pavedimo sutarties šalys yra verslininkai, preziumuojama, kad sutartis yra atlygintinė. Jeigu sutartis yra atlygintinė, tai įgaliotinio atlyginimo dydį nustato pavedimo sutartis ar įstatymas. Jeigu atlyginimo dydis nei sutartyje, nei įstatyme nenustatytas, atlyginimas nustatomas atsižvelgiant į papročius, rinkos kainas, suteiktų paslaugų pobūdį ir trukmę, atitinkamas paslaugas teikiančių asmenų profesinių susivienijimų rekomendacijas ir kitas aplinkybes (CK 6.758 straipsnio 1-3 dalys). Pažymėtina, jog apeliantas nepareiškė reikalavimų dėl atlyginimo už 2013 m. rugpjūčio 8 d. įgaliojimo pagrindu atliktus pavedimo darbus. Be to, nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų atlyginimo dydį (CPK 178 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vertinti įrodymus ir aiškintis aplinkybes, susijusias su atliktų veiksmų atlygintinumu.Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kokie veiksmai buvo atlikti po pavedimo įvykdymo, pažymėtina, jog CK 6.760 straipsnyje, numatančiame įgaliotinio pareigas, be kitų pareigų numatyta, jog vykdydamas pavedimą, įgaliotinis privalo įgaliotojo reikalavimu, o atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, – ir be reikalavimo, suteikti įgaliotojui visą informaciją apie pavedimo vykdymo eigą, įvykdęs pavedimą, įgaliotinis privalo tuojau pat apie tai pranešti įgaliotojui ir pateikti ataskaitą, prie kurios turi pridėti pateisinamuosius dokumentus, bei grąžinti įgaliojimą, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.760 straipsnis). CK 2.150 straipsnyje taip pat nustatyta atstovo prievolė atsiskaityti atstovaujamajam. Iš 2013 m. rugpjūčio 8 d. įgaliojimo turinio nustatyta, jog apeliantas be kitų pareigų kaip įgaliotasis vykdydamas pavedimą, įgaliotojo reikalavimu, o atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, - ir be reikalavimo, turėjo pareigą suteikti įgaliotojui visą informaciją apie pavedimo vykdymo eigą, visa, ką gavo vykdydamas pavedimą, privalėjo tuojau pat perduoti įgaliotojui, pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą (CK 2.150 straipsnis). Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prievolė atsiskaityti apima dvi pareigas – pirma, pateikti ataskaitą už savo veiklą (informacinė pareiga), antra, atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą (turto perdavimo pareiga). Atstovaujamajam atsiskaitoma už tai, ką atstovas vykdydamas pavedimą gauna iš atstovaujamojo arba trečiųjų asmenų. Tai gali būti daiktai, pinigai ar kita. Atsiskaitymas atstovaujamajam yra prievolė ir turi būti vykdoma pagal prievolėms keliamus reikalavimus. Atstovo ir atstovaujamojo santykiuose dėl atsiskaitymo atstovaujamasis turi reikalavimo teisę ir yra kreditorius, o atstovui tenka pareiga, todėl jis yra skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009).Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo tarp šalių nėra, jog apeliantas ginčo pastatą – daržinę pardavė, tai yra, įvykdė pavedimo - įgaliojimo dalį dėl nekilnojamojo turto pardavimo. Ieškovams neigiant, jog pinigai už parduotą turtą buvo perduoti, atsakovas turėjo pareigą įrodyti, jog pinigai buvo perduoti. Įrodymų, kurie patvirtintų jog pinigai už parduotą nekilnojamąjį turtą buvo perduoti ieškovams, apeliantas į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis). Apeliantas aplinkybę, kad yra visiškai atsiskaitęs su ieškovais pagal įgaliojimą, grindžia savo paaiškinimais, jog bendravo su ieškovu po nekilnojamojo turto pardavimo, paaiškino ieškovui investicinio projekto baigtį, kaip buvo paskirstomi pinigai, ir kad suvedus visus reikšmingus duomenis ir investicijų paskaičiavimus, apeliantas yra visiškai atsiskaitęs su ieškovu. Kaip konstatuota šioje byloje, apeliantas neįrodė, jog šalis siejo ne tik pavedimo, bet ir kiti teisiniai santykiai, jog vykdė susitarimą atlikti ilgalaikį investicinį projektą, todėl apelianto nurodomos aplinkybės, kuriomis jis grindžia pareigos atsiskaityti su ieškovu tinkamą įvykdymą, yra tik deklaratyvios ir nepagrįstos jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Nesant įrodymų apie apelianto tinkamą atsikaitymą ieškovams, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas pareigos atsiskaityti su ieškovais neįvykdė, todėl pagrįstai patenkino ieškinį.Teisėjų kolegija, įvertinusi visas anksčiau nurodytas aplinkybes, įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai kvalifikavo šalis siejančius teisinius santykius, todėl pagrįstai priteisė iš atsakovo skolą.Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat nurodo argumentus, kuriais nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo priteistiną bylinėjimosi išlaidų dydį. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu.Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo 821 EUR bylinėjimosi išlaidas ieškovams. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ieškovų bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudarė 151 EUR žyminis mokestis už ieškinį, 400 EUR atstovavimo išlaidos už apeliacinio skundo parengimą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2017 m. sausio 3 d. galutinio sprendimo, 151 EUR žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Kadangi Klaipėdos apygardos teismas apeliacinį skundą patenkino iš dalies, tai yra, grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ieškovams už procesą apeliacinės instancijos teisme iš atsakovo priteistina 275,50 EUR bylinėjimosi išlaidos. Patenkinus ieškovų ieškinį, iš atsakovo iš viso priteistina 426,50 EUR bylinėjimosi išlaidos ieškovams (CPK 93 straipsnis). Kadangi iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog skaičiuojant priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį pirmosios instancijos teismas padarė matematinę klaidą, esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas patikslinti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus apelianto apeliacinį skundą jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovai nepateikė bylinėjimosi išlaidų dydį ir pagrįstumą pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas apeliacinės instancijos teisme nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n usprendžia:

palikti nepakeistą Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų (Kretingos rajono apylinkės teismo) 2017 m. spalio 6 d. sprendimą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip:

Priteisti iš atsakovo A. T.-K. 426,50 EUR bylinėjimosi išlaidas ieškovams R. B. ir A. B..