- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-26
- Bylos Nr.
- 1A-250-1058/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-07092-2024-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Paulius Veršekys, Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė
- Nuteistasis
- G. V.
- Nukentėjusysis
- T. S.
- Advokatai
- Renata Janušytė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio,
nuteistojo G. V. gynėjai advokatei Renatai Janušytei (dalyvavimas užtikrintas vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemonėmis),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. gynėjos advokatės R. Janušytės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 55 parų arešto bausmė.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio G. V. sulaikymo dienos vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį.
T. S. civilinis ieškinys dėl 700 EUR turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš G. V. priteista 700 EUR turtinės žalos atlyginimo.
G. V. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikintinos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. G. V. nuteistas dėl to, kad apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent, jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, pagal socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“ skirtuke „(duomenys neskelbtini)“ paskelbtą skelbimą apie parduodamą mobiliojo ryšio telefoną Iphone (duomenys neskelbtini) kreipėsi dėl šio telefono pirkimo į pardavėją nukentėjusįjį T. S., susitarė pirkti telefoną už 730 EUR ir susitikti dėl telefono pirkimo, 2024 m. vasario 6 d., apie 23.50 val. prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), jis T. S. už minėtą mobiliojo ryšio telefoną padavė 50 EUR tikrą kupiūrą, bei 7 netikras 100 EUR kupiūras, o T. S., nepastebėjęs, kad kupiūros netikros, apgaulės įtakoje davė jam 20 EUR grąžos ir parduodamą mobiliojo ryšio telefoną, tokiu būdu jis apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam T. S. priklausantį, 730 EUR vertės turtą bei padarė 700 EUR turtinę žalą. Tokiais savo veiksmais G. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo G. V. gynėja advokatė R. Janušytė prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 24 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą G. V. atžvilgiu nutraukti, nes nebuvo padaryta nusikalstama veika, arba 2) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 24 d. nuosprendį ir skirti G. V. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba atidėti bausmės vykdymą.
2.1. Vadovaujantis baudžiamojo proceso paskirtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais dėl nuosprendžio pagrįstumo, nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis dėl faktinių bylos aplinkybių yra grindžiamas prielaidomis – pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Gynėjos teigimu, abejonių kelia nukentėjusiojo T. S. duoti parodymai – kokiu pagrindu J. N. pasiūlė T. S. patikrinti G. V. duotus pinigus, kas privertė J. N. suabejoti pinigų tikrumu, kodėl susitikimo su G. V. metu J. N. neprisijungė video skambučiu ir nekalbėjo su pačiu G. V.. Nėra aišku ir tai, kodėl tikslui parduoti telefoną pats nukentėjusysis pasitelkė kitą asmenį, su juo kalbėjosi ir tarėsi, nors telefonas yra T. S. nuosavybė. Be to, J. N. nurodo, kad už telefono pardavimą tikėjosi gauti 50 EUR, tačiau jokių veiksmų neatliko ir į susitikimą su G. V. neatvyko – jis tik peržiūrėjo G. V. T. S. pateiktus pinigus.
2.2. Akcentuojama, kad J. N. nurodyta informacija, jog jis iš viešos erdvės sužinojo, kad G. V. jau kažką anksčiau apgavo, pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodyta. Gynėjos vertinimu, nelogiškas yra asmens elgesys, kai asmuo neturėdamas pasitikėjimo žmogumi sutiko parduoti jam telefoną, nors manė, kad G. V. gali apgauti, nesiėmė atsargumo priemonių, duotų pinigų iš karto neapžiūrėjo. Be to, kelia įtarimų ir tai, kad nukentėjusysis paėmęs pinigus iš G. V. iš karto paskambino savo draugui J. N. bei parodė jam gautus pinigus – jų duoti parodymai nebuvo patikrinti. Nepaisant to, jeigu pinigai buvo akivaizdžiai netikri, kaip T. S., teigęs, jog prie jo akių perskaičiavęs kiekvieną banknotą G. V. jam bendrai padavė 750 EUR grynųjų pinigų, to nepastebėjo juos perskaičiuojant bei video skambučio metu, nors J. N. ir T. S. teigia net video skambučio metu pamatę, jog pinigai yra netikri. Tuo tarpu iš vaizdo įrašo yra aišku, kad tuo metu, kai asmenys susitiko, buvo pakankamai šviesu, buvo įjungtas telefone žibintuvėlis – T. S. žiūrėjo bei matė pinigus, kuriuos G. V. jam pateikė, ir jokių pretenzijų nereiškė, nors, kaip pats nurodė, nepasitikėjo juo dar prieš sandoriui įvykstant.
2.3. Vertinama, kad pirmosios instancijos teismas G. V. norą sulaukti draugo su automobiliu siejo su jo sumanymu greitai pasišalinti iš įvykio vietos. Vis tik, gynėjos įsitikinimu, tokių išvadų darymas, įvertinus kitus G. V. veiksmus, yra nelogiškas. Jeigu G. V. būtų norėjęs greičiau pasišalinti, jis tai būtų galėjęs padaryti pasislėpdamas, išvažiuodamas taksi, viešuoju transportu ir pan., tačiau nagrinėjamu atveju automobilio, su kuriuo atvyko, neslėpė. Taigi jeigu G. V. būtų padaręs nusikalstamą veiką, T. S. iš karto apie tai praneštų policijai ir G. V. vis tiek būtų greitai surastas. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad G. V. niekada ir neslėpė savo tapatybės – jis susirašinėjo iš savo telefono numerio, nurodė savo „(duomenys neskelbtini)“ paskyrą, tikrą vardą ir pavardę. Tuo tarpu asmuo darydamas nusikalstamą veiką, ypatingai tokią, kurią išsiaiškinti yra labai lengva, slėptų savo tapatybę, pasirūpintų, kad asmuo, kuriam paduoti pinigai, nematytų, su kokiu automobiliu žmogus išvyko ir atvyko. Tad pirmosios instancijos teismas aplinkybes, kurios įrodo, kad G. V. jokios nusikalstamos veikos nepadarė, nepagrįstai iškraipė taip, jog tai būtų jį kaltinantys įrodymai.
2.4. Vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl tinkamo teisinio argumentavimo, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, įrodymų vertinimo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais dėl baudžiamojo proceso principų, nekaltumo prezumpcijos aiškinimo. Gynėjos vertinimu, nagrinėjamu atveju G. V. yra pripažintas kaltu, vadovaujantis išskirtinai tik pačio nukentėjusiojo ir liudytojo, kuris nebuvo telefono perdavimo metu toje vietoje, duotais parodymais – jokie kiti įrodymai nepatvirtina fakto, kad G. V. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Faktas, kad jis pirko telefoną iš T. S. ir su juo atsiskaitė, neįrodo, kad jis pateikė jam netikrus pinigus. Be kita ko, pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta itin daug svarbių aplinkybių – ar ant netikrų pinigų yra G. V. pirštų antspaudų, ar tik pačio T. S. ar / ir kitų asmenų pirštų antspaudai, taip pat nepadaryta krata G. V. namuose.
2.5. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad yra neabejojama, jog G. V. nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Nagrinėjamu atvejus nukentėjusysis yra jaunas žmogus, kuris šiuo metu studijuoja, kuriam galimai reikia pinigų – iš kur jis gavo netikrus pinigus, nėra žinoma, nes, kaip buvo nurodyta, jokia pirštų antspaudų ekspertizė, kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai, išskyrus liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos, nebuvo atlikti. Vis tik, jei būtų sprendžiama, kad G. V. yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, jam neturėtų būti skiriama su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Atkreipiant dėmesį, jog BK 182 straipsnio 1 dalyje yra numatyta alternatyvių bausmių, nurodoma, kad nebuvo atsižvelgta, jog G. V. yra neteistas, neturi jokių priklausomybių, todėl jam paskirta bausmė neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų, t. y. nėra jokio būtinumo skirti arešto bausmę ir izoliuoti jį nuo visuomenės.
2.6. Cituojamas BK 55 straipsnis ir pažymima, kad atitinkamai pagal BK 75 ir 92 straipsnius paskirta bausmė yra atidedama, kai teismas nusprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti nevykdant laisvės atėmimo bausmės. Akcentuojant Kauno apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1455-825/2015, kuris Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-545-579/2015 buvo pakeistas, daroma išvada, kad teismai laikosi nuoseklios praktikos, jog asmenys, padarę nesunkią nusikalstamą veiką, ypatingai ją padarę pirmą kartą, retai yra nuteisiami laisvės apribojimo bausme, o, gynėjos vertinimu, G. V. atvejis nėra niekuo išskirtinis. Vis tik, jeigu teismas, nors ir nesant jokių įrodymų, nuspręstų G. V. nuteisti, prašoma atidėti bausmės vykdymą – jis negali šiuo metu būti bausmės atlikimo vietose, nes slaugo savo mamą, kuri serga ir pati negali savimi pasirūpinti.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, papildomai pažymėdama, kad G. V. buvo nepagrįstai skirta arešto bausmė, nes BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra įtvirtintos alternatyvios bausmės, be to, jis yra pakankamai jauno amžiaus, jo mama sunkiai serga, tad turi ja rūpintis, yra neteistas, todėl pirmą kartą teisiamam už nesunkų nusikaltimą asmeniui turi būti skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti nurodydama, kad perduoti pinigai labai panašūs į tikrus pinigus, todėl objektyvu, jog iš karto buvo nepastebėtas jų netikrumas, o G. V. buvo sugalvojęs modelį, kokiu būdu ketina apgauti nukentėjusįjį, po to, kai buvo perduotas telefonas, su juo susiekti nukentėjusiajam daugiau nepavyko ir nebuvo galimybės nieko išsiaiškinti. Taip pat pažymėjo, kad pareigūnai nusprendė nenustatinėti pirštų antspaudų ant kupiūrų, nes jas lietė ir kiti asmenys. G. V. kaltei patvirtinti pakanka kitų įrodymų. Jam paskirta bausmė yra tinkama, jis nėra teisiamas pirmą kartą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo G. V. gynėjos advokatės R. Janušytės apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018, 2K-7-196-303/2022, 2K-44-489/2024). Nuteistojo G. V. gynėja apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl G. V. kaltės jam padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Visgi apeliaciniame skunde alternatyviai nurodoma, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog G. V. yra kaltas padarius nusikalstamą veiką, jam neturėtų būti skirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo
6. Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 24 d. nuosprendžiu G. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad pirkdamas parduodamą mobiliojo ryšio telefoną iš T. S., šiam padavęs 50 EUR tikrą kupiūrą bei 7 netikras 100 EUR kupiūras, nukentėjusiajam nepastebėjus kupiūrų netikrumo ir apgaulės įtakoje davus nuteistajam 20 EUR grąžos bei parduodamą mobiliojo ryšio telefoną, savo naudai įgijo svetimą T. S. priklausantį 730 EUR vertės turtą bei padarė 700 EUR turtinę žalą. Apeliaciniu skundu nuteistojo G. V. gynėja kelia abejones dėl nukentėjusiojo ir liudytojo J. N. parodymų patikimumo ir objektyvumo bei siekia įtikinti teismą, jog tai nukentėjusysis nepagrįstai apkaltino G. V. atsiskaičius netikrais pinigais už įsigytą telefoną.
7. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam nusikalstama veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-190-303/2022). Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2024 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-594/2024).
8. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą bei bylos duomenimis pagrįstą sprendimą dėl nuteistojo kaltės apgaulės būdu savo naudai įgijus svetimą, nukentėjusiajam T. S. priklausantį, turtą. Nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šiuo atveju pripažįstant G. V. kaltu buvo nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, kad vadovautasi nenuosekliais, prieštaringais parodymais ar nepatikimais įrodymais, kad ignoruotos ir neaptartos kokios nors svarbios bylos aplinkybės, padarytos klaidos dėl įrodymų turinio ir pan. Pirmosios instancijos teismas nurodė aiškias ir abejonių teisėjų kolegijai nekeliančias priežastis, kodėl G. V. parodymus, jog jis atsiskaitė tikrais pinigais ir tai nukentėjusysis bando jį apgauti, laiko G. V. gynybine versija, ir pagrįstai sprendė dėl nukentėjusiojo parodymų, kuriuos patvirtina vaizdo įrašas bei jo apžiūros protokolas, nuoseklumo. Jokių teisinių klaidų vertindamas nukentėjusiojo T. S. ir liudytojo J. N. parodymus, pirmosios instancijos teismas taip pat nepadarė. Juos įvertino tiek atskirai, tiek ir kitų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų kontekste, sujungdamas juos į vientisą ir logišką įrodymų grandinę, betarpiškai patvirtinančią nuteistojo G. V. kaltę nagrinėjamoje situacijoje. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio pažeidimą neįžvelgia.
9. BK 182 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Sukčiavimas yra nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė reiškiasi pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, Nr. 2K-309/2013, Nr. 2K-7-27-746/2015 ir kt.).
10. Iš baudžiamosios bylos turinio matyti, kad G. V. neginčijo fakto, jog iš T. S. įsigijo mobiliojo ryšio telefoną, tačiau nesutiko, kad už jį sumokėjo netikrais pinigais. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu G. V. parodė, kad susitikus vakare prie „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės (duomenys neskelbtini), apžiūrėjo telefoną, paskui pats skaičiavo pinigus, padavė juos T. S., kuris juos perskaičiavo. Kiekvieną kupiūrą davė į rankas ir taip skaičiavo kartu. Tą vakarą prieš sandorio užbaigimą laukė draugo, nes naktį prie bendrabučio nebuvo saugu. Visus pinigus laikė piniginėje, bet kazino išsiėmė išsikeitimui 50 EUR, kuriuos vėliau įsidėjo į kišenę. Negalėjo tiksliai pasakyti, kokiu būdu gavo pinigus, gali būti, jog pardavinėjant automobilius arba iš bankomato. Visi jo gaunami pinigai yra dedami į bendrą krūvą. Įvykio metu turėjo virš 1 000 EUR, t. y. daugiau, nei reikėjo. Po 30 minučių nuo išsiskyrimo su nukentėjusiuoju sulaukė jo skambučio atvažiuoti prie bendrabučio, nes perduoti pinigai yra netikri. Mano, kad tokiu būdu bandoma praturtėti jo sąskaita, nes iš pradžių viskas buvo gerai (t. 1, b. l. 183–185).
11. Nukentėjusiuoju teisiamojo posėdžio metu apklaustas T. S. paaiškino, kad jo draugas J. N. buvo įdėjęs jo telefono skelbimą. Po kiek laiko G. V. su juo susisiekė, suderino laiką susitikti apie 20 val. G. V. labai tempė laiką ir susitiko tik 23.30 val., (duomenys neskelbtini), prie „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės. Iš pradžių, pasitaręs su J., į susitikimą nuėjo be telefono. Norėjo įsitikinti, koks žmogus yra G. V.. Kadangi jis labai įtikinamai kalbėjo, antrą kartą atėjo su telefonu. Kurį laiką tiesiog prastovėjo, nes G. V. laukė kažkur nuvažiavusio draugo. Nukentėjusysis siūlė anksčiau pabaigti sandorį, atiduoti telefoną, pasiimti pinigus ir atsisveikinti, bet G. V. vis nurodydavo labai įtikinančias priežastys laukti. Galiausiai draugas grįžo ir įvyko sandėris. G. V. 50 EUR kupiūrą išsitraukė iš kišenės, o likusias 700 EUR kupiūras – iš piniginės. Daugiau pinigų, atrodo, neturėjo. Kai G. V. jam pinigus atidavinėjo, matė piniginės turinį, visos kupiūros po 100 EUR, kitokių nebuvo. Tuomet, jam (T. S.) žiūrint, pats G. V. paskaičiavo 750 EUR ir padavė T. S., o jis davė 20 EUR grąžos. Pats (T. S.) pinigų neperskaičiavo, matė, jog suma atitinka. Einant namo susiskambino su J. N., kuris pasiūlė patikrinti kupiūras. Tikrinant per vaizdo skambutį jis pamatė, kad 50 EUR kupiūra buvo tikra, o 700 EUR buvo netikri (jautėsi, kaip tikri, bet ant jų buvo parašyta „prop“). Po susitikimo buvo praėję 15-20 minučių. Bandė susisiekti su G. V., rašė jam į „(duomenys neskelbtini)“, skambino, tačiau G. V. po susitikimo jį užblokavo ir nepavyko susisiekti. J. N. G. V. rašė, kad netikri pinigai, o jis atsakė, jog pinigai tikri, paskui rašė jam, jog atvažiuotų atgal, jei nenori problemų, bet G. V. to nepaisė (t. 1, b. l. 185–187).
12. Iš esmės tapačias nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybės parodė ir liudytoju apklaustas J. N.. Liudytojo teigimu, su T. S. buvo susitaręs, jog parduos nukentėjusiojo telefoną, o už įvykdytą pardavimą gaus 50 EUR. Dėl telefono G. V. susisiekė tą pačią dieną kai įdėjo skelbimą. Iki susitikimo G. V. tempė laiką, sakė, jog važiuoja, tačiau atvažiavo ar 24 val., ar 1 val. nakties. Iki susitikimo spėjo perskaityti, kad G. V. kažkokiam asmeniui nesumokėjo už tralą, todėl pasiūlė pirmiausia apsisaugoti ir nukentėjusiajam išeiti be telefono, išsirinko vietą prie kamerų. Jam pasakojo, kad T. S. G. V. perdavė naują telefoną, o šis perdavė pinigus, tačiau susitikimo vietoje nėra šviesos ir nepamatysi, ar ten tikri pinigai. Nebuvo net tokios minties. Kai su T. S. susiskambino per „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo skambutį, T. S. įjungė šviesą ir pradėjo filmuoti bei pamatė ir liudytojui pasakė, jog ant banknotų parašyta „euro prop“. Tuomet T. S. puolė skambinti G. V., bet jis užblokavo jo numerį. Parašė jam per „(duomenys neskelbtini)“, kad grąžintų telefoną, nes su netikrais pinigais važiuos į policiją. G. V. atsakė, kad jis yra apgaudinėjamas. Vėliau jam dar nusiuntė per e.policiją surašytą pareiškimą, manant, jog tai gali padėti su juo susiekti, tačiau G. V. vis dar laikėsi savo nuomonės (t. 1, b. l. 198–199).
13. Iš aptartų T. S. ir J. N. parodymų matyti, kad būtent liudytojas pasisiūlė parduoti nukentėjusiojo telefoną ir už pirkėjo suradimą bei pardavimo detalių suderinimą, užsidirbti, todėl tai, kad skelbimą socialiniuose tinkluose dėl parduodamo mobilaus ryšio telefono įkėlė ne T. S., o jo draugas, nesudaro pagrindo išvadai apie šių asmenų iš anksto suplanuotą apgaulę ir nekelia abejonių dėl pasiūlymo parduoti telefoną realumo, kadangi T. S. parduodamą telefoną turėjo ir jį perdavė nuteistajam. Aptariamas T. S. ir J. N. susitarimas dėl pagalbos parduodant telefoną logiškai paaiškina ir J. N. domėjimąsi sandoriu bei tai, kad T. S. šiam paskambino iš esmės iš karto po telefono pardavimo.
14. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas vienareikšmiškai nurodo, kad tarp jų po sandorio vykusio pokalbio metu T. S. jau buvo grįžęs į gyvenamąją vietą ir tik tuomet, esant normaliam apšvietimui, buvo pastebėtas G. V. perduotų pinigų netikrumas. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo kamerų įrašo „76 Laukas 1_NVR2_NVR2_20240206235933_20240207001230_814289708“ ir 2024 m. kovo 19 d. fotolentelės (t. 1, b. l. 48–53) matyti, jog nuteistojo ir nukentėjusiojo susitikimas įvyko nakties metu, skaičiuojant ir perduodant pinigus, priešingai, nei telefono perdavimo metu, jie atskirai nebuvo apšviečiami ir apžiūrimi. Įrašas patvirtina, kad G. V. savo naudojamo telefono ekrano skleidžiama šviesa apžiūrėjo tik parduodamą telefoną, tačiau po to savo telefoną įsidėjo į kelnių kišenę. Susitikimas vyko nakties metu (pagal įrašą 23-59 val.), įvykio vietoje jokio tiesioginio šviesos šaltinio nėra. Atsižvelgiant į tai nenuostabu, kad nukentėjusysis pinigų perdavimo metu galėjo ir nepamatyti, jog kupiūros yra netikros. Iš byloje esančių netikrų pinigų fotonuotraukų (1 t., b. l. 56) akivaizdu, jog pinigai yra labai panašūs į tikrus ir tik geriau įsižiūrėjus gali pamatyti užrašą „EURO PROP“. Logiška, kad susitikimo metu nesuteikus galimybės pačiam nukentėjusiajam perskaičiuoti pinigų, net ir skaičiuojant juos jo akivaizdoje, prieblandoje šis neakivaizdus netikrumą liudijantis įrašas galėjo būti nuslėptas ir nepastebėtas.
15. Iš vaizdo įrašo matyti, kad G. V. pirmiausia iš striukės kišenės ištraukė 50 EUR kupiūrą, kuri, vadovaujantis Lietuvos banko Grynųjų pinigų departamento Ekspertizės skyriaus 2024 m. kovo 25 d. specialisto išvada, buvo vienintelė tikra, ir padavė ją T. S., po to iš piniginės ištraukė visas ten buvusias kupiūras ir perskaičiavęs taip pat perdavė nukentėjusiajam. Taigi, vaizdo kamera užfiksuota, kad tikrąją 50 EUR kupiūrą G. V. laikė atskirai nuo piniginėje buvusių netikrų pinigų. Teisėjų kolegija laiko neįtikinama nuteistojo versiją, jog ši kupiūra buvo kišenėje dėl to, jog jis ketino ją išsikeisti kazino kasoje. Atsižvelgiant į tai, kad tai buvo vienintelė tikra kupiūra, akivaizdu, kad būtent dėl šios priežasties ji buvo laikoma atskirai nuo kitų netikrų pinigų.
16. Kaip parodė T. S., G. V. viso susitikimo metu kalbėjo labai įtikinamai, iš vaizdo įrašo matyti, kad sandorio metu, akivaizdžiai siekdamas sudaryti pasitikėjimo įspūdį, nuteistasis perdavė T. S. – jam nepažįstamam asmeniui – palaikyti savo piniginę, prisistatė tikruoju vardu, parodė asmens dokumentą ir piniginėje esančius pinigus ir jo akivaizdoje juos perskaičiavo. Taigi, net nukentėjusiajam ir žinant faktą apie galimai buvusią ankstesnę G. V. apgaulę neatsiskaičius su kitu asmeniu, aptariamoje situacijoje jis neturėjo pagrindo abejoti, jog bus apgautas analogišku būdu ir dar kartą apžiūrinėti jo akivaizdoje jau suskaičiuotus pinigus. Teisėjų kolegijos vertinimu tos nukentėjusio elgesys nelaikytinas neatitinkančiu minimalių atsargumo ir rūpestingumo standartų. Priešingai, būtų nepagrįsta ir nelogiška reikalauti nukentėjusiajam iš anksto numatyti visus įmanomus apgaulės būdus ir imtis dėl to prevencinių priemonių. Pastebėtina, jog tai, kad buvo imtasi atsargumo priemonių, sužinojus apie galimą G. V. kito asmens apgaulę, įrodo ir aplinkybė, kad T. S. į susitikimą pirmiausia atėjo be telefono ir tik įsitikinęs, kad nuteistasis turi pinigų, grįžo su parduodama preke. Kaip seka iš nukentėjusiojo ir liudytojo J. N. parodymų, mintis patikrinti pinigus pirmiausia kilo J. N.. Atsižvelgiant į tai, kad pastarajam buvo žinoma ankstesnė G. V. apgaulė, teisėjų kolegija tokį jo siūlymą vertina kaip visiškai logišką ir atitinkantį aplinkybes. J. N. tiesiogiai susitikime su nuteistuoju nedalyvavo, todėl pinigų perdavimo momentu neturėjo galimybės patarti tai padaryti savo draugui.
17. Sutiktina, jog savo vardo bei pavardės G. V. niekada neslėpė, tačiau vien tai jo tyčios apgauti nukentėjusįjį nepaneigia. Priešingai, nurodžius tapatybę patvirtinančius duomenis, yra įgyjamas didesnis pardavėjo pasitikėjimas, kuris neabejotinai prisidėjo prie sandorio įgyvendinimo. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo nusikalstamą sumanymą apgauti nukentėjusįjį atskleidžia ir G. V. pasišalinimo iš susitikimo aplinkybės. Iš aptariamo vaizdo įrašo matyti, kad G. V. bei T. S. tęsė tarpusavio bendravimą iki 00.10.50, kol prie jų privažiavo tamsios spalvos automobilis. Tik tuomet buvo pradėtas sandoris, nors turint tiek perkamą prekę, tiek ir tariamus pinigus jokių kliūčių tai padaryti anksčiau nebuvo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad sandoris sąmoningai buvo delsiamas iki aptariamo automobilio atvykimo, kadangi juo buvo pasinaudota skubiai pasišalinant iš susitikimo vietos, o nukentėjusysis, net ir pastebėjęs apgaulę, nebeturėtų galimybės pavyti G. V.. Teisėjų kolegijos neįtikina nuteistojo versija, jog G. V. prašė nukentėjusiojo sulaukti jo draugo, rūpindamasis savo saugumu. Kaip seka iš paties G. V. bei nukentėjusiojo parodymų, nuteistasis nebijojo būti gatvėje vienas, kol pas jį atėjo T. S., ar kol pats vienas nuėjo į kazino išsikeisti pinigų, ar apie 10-15 min. laukė gatvėje, kol nukentėjusysis grįžo į bendrabutį pasiimti parduodamo telefono.
18. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikotarpio, praėjusio nuo sandorio pabaigos iki T. S. grįžimo į gyvenamąją vietą ir skambučio su J. N. vertinti kaip ilgo. Nukentėjusysis apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad šis laiko tarpas apima maždaug 15-20 minučių, todėl apeliacinės instancijos teismas jį vertina kaip protingą laiką, per kurį galima nustatyti reikšmingas aplinkybes, pavyzdžiui, ar kupiūros yra (ne)tikros. Po šios aplinkybės nustatymo sekęs nuteistojo elgesys, taip pat rodo G. V. nesąžiningumą ir vengimą bendradarbiauti aiškinantis situaciją su nukentėjusiuoju. Liudytojo J. N. teigimu, buvo bandoma skambinti G. V., bet pastarasis užblokavo numerį. Po to nuteistajam buvo rašoma per „(duomenys neskelbtini)“, raginant grąžinti telefoną, tačiau šis laikėsi pozicijos, kad pinigai, kuriuos perdavė, buvo tikri. Teisėjų kolegijos vertinimu, sąžiningas asmuo, informuotas apie neva jo perduotas netikras kupiūras, būtų sutikęs aiškintis situaciją, siekti kompromiso. Šiuo atveju G. V. atlikti aktyvūs veiksmai – užblokavimas socialiniuose tinkluose, neigimas perdavus netikras kupiūras – rodo nenorą bendradarbiauti su nukentėjusiuoju, kas taip pat patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog G. V. atsiskaitymas už T. S. parduodamą telefoną netikrais pinigais, buvo ne atsitiktinis nesusipratimas, o apgalvotas veikimas. Tokią išvadą, nors ir netiesiogiai, patvirtina ir kita, su nagrinėjama byla nors ir nesusijusi, tačiau neigiamai G. V. asmenybę charakterizuojanti aplinkybė, rodanti G. V. būdingą teisei priešingą elgesį – įgyti lėšų apgaulės būdu. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, jog G. V. buvo nubaustas už artimu nusikalstamai veikai laiku įvykdytus sukčiavimus, t. y. 2024 m. kovo 13 d. nutarimu, už tai, kad 2024 m. sausio 31 d. apgaule užvaldė svetimus pinigus – internetinėje platformoje „(duomenys neskelbtini)“ apgaulės būdu tariamai pardavė mobilųjį telefoną „Apple iPhone (duomenys neskelbtini)“; 2024 m. gegužės 30 d. nutarimu už 2024 m. vasario 7 d. analogišku būdu užvaldytus svetimus pinigus; dėl 2024 m. balandžio 13 d. analogiško administracinio nusižengimo nutarimas dar nėra priimtas (1 t. b. l. 120-124).
19. Gynėja apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta, ar ant netikrų pinigų yra G. V., ar tik T. S. ar / ir kitų asmenų pirštų antspaudai, taip pat nepadaryta krata G. V. namuose. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiuo skundo argumentu, pažymi, kad, kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra keliamas klausimas dėl telefono perdavimo fakto. Juo labiau, jog ir pats G. V. baudžiamojo proceso metu yra nurodęs, jog įsigytą telefoną naudojo apie porą mėnesių iki tol, kol jis iškrito iš rankų ir sudužo ekranas, todėl juo nesinaudoja ir jis turėtų būti namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 91–93). Tuo tarpu neatlikta krata dalyje dėl netikrų kupiūrų paieškos bei daktiloskopinis ekspertinis tyrimas savaime nelemia skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio nepagrįstumo. Kaip nurodė ir prokurorė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, pareigūnai nusprendė nenustatinėti pirštų antspaudų ant kupiūrų, nes šiam veiksmui atlikti yra reikalingas jų paėmimas, o jas lietė kiti asmenys.
20. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. V. kaltu dėl apgaule įgyto svetimo turto, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, todėl panaikinti šią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 24 d. nuosprendžio dalį ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, nėra pagrindo.
Dėl bausmės
21. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas bei teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų, šiame įstatyme išdėstytų nuoseklia tvarka ir taip sudarančių bendrą bausmės paskirtį, visumą.
22. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį taip pat ir nustato skiriamos bausmės dydį. BK 54 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.
23. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam G. V. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek į nuteistojo asmenybę, tiek ir į jo padarytos nusikalstamos veikos bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, veikos motyvus bei tikslus ir jas objektyviai įvertino. G. V. atsakomybę lengvinančios ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės nebuvo nustatytos. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad veikos padarymo metu G. V. nebuvo teistas, tačiau skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jo atžvilgiu buvo priimtas Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2024 m. balandžio 10 d. baudžiamasis įsakymas, kuriuo jis buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 152–155), itin daug kartų baustas administracine tvarka – daugiausia už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tarp jų – už transporto priemonių vairavimą neturint teisės, taip pat ir už minėtą smulkius sukčiavimo atvejus, paskirtos administracinės nuobaudos – baudos – nesumokėtos (t. 1, b. l. 115–151). Baudžiamosios bylos duomenimis taip pat buvo nustatyta, kad G. V. nedirba (t. 1, b. l. 113–114), yra registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 1, b. l. 112), duomenų apie jo gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą į priklausomybės ligų įskaitą nėra.
24. Skundžiamu nuosprendžiu G. V. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kurios sankcijoje yra numatytos alternatyvios – viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki 3 metų – bausmės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos bus pasiekti paskyrus antrą pagal griežtumą bausmę – areštą, bei nustačius jos dydį, artimą arešto bausmės sankcijos vidurkiui, t. y. 55 paras. Tokią išvadą paneigiančių argumentų teisėjų kolegija neįžvelgia ir nuteistojo G. V. gynėjos apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir nuteistajam paskyrė tokią galutinę subendrintą bausmę, kuri nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta bei atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmių paskirtį.
25. Vadovaujantis teismų praktika, įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-661/2012). Nagrinėjamu atveju G. V. apgaulė pasireiškė T. S. suklaidinimu atsiskaitant netikrais pinigais, juos pateikiant kaip tikrus – šios aplinkybės turėjo lemiamą įtaką T. S. apsisprendimui perduoti telefoną. Taigi nėra abejonių, kad G. V., darydamas inkriminuotą veiksmą, suprato, kad apgaule įgijo svetimą turtą, ir norėjo taip veikti. Be to, kaip minėta, nuteistasis yra itin daug kartų baustas administracine tvarka, taip pat ir už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo padarymą (t. 1, b. l. 120, 123–124). Abu su sukčiavimu susiję administraciniai nusižengimai buvo padaryti vos kelių dienų skirtumu nuo nagrinėjamu atveju aptariamos nusikalstamos veikos. Tai rodo didesnį G. V. pavojingumą.
26. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad BK 182 straipsnio 1 dalyje yra numatyta alternatyvių bausmių, kurios nėra susijusios su laisvės atėmimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių bausmių paskyrimas, įvertinus G. V. asmenybės bei jo veiksmų pavojingumą bei kitas aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nebūtų laikomas teisingu ir proporcingu. Atsižvelgiant į padarytų administracinių nusižengimų kiekį ir jų pobūdį darytina išvada, jog švelniausia sankcijoje numatyta viešųjų darbų, o taip pat ir laisvės apribojimo bausmės būtų nepakankamos pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Tuo tarpu baudos bausmės skyrimas taip pat būtų netikslingas – skundžiamu nuosprendžiu G. V. pripažintas kaltu padaręs finansinio pobūdžio nusikalstamą veiką ir tenkintas nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, be to, yra didelis skaičius nesumokėtų už administracinių nusižengimų padarymą paskirtų baudų, todėl laikytina, jog baudos paskyrimas ir už nusikalstamos veikos padarymą G. V. gali būti sunkiai įgyvendinamas ir nepasieks bausmės tikslų. Tuo tarpu arešto bausmės skyrimas atitinka G. V. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį bei nuteistojo asmenybę, taip pat užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Atsižvelgdama į nurodytą, teisėjų kolegija keisti ar švelninti skundžiamu nuosprendžiu nustatytą bausmę, neturi jokio pagrindo.
27. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Šiuo atveju nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Pagal BK 75 straipsnio 9 dalį, teismas, skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, privalo tokį sprendimą motyvuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakė dėl bausmės vykdymo atidėjimo (ne)taikymo nuteistojo atžvilgiu ir sprendžia, jog G. V. paskirtos arešto bausmės vykdymas pagrįstai buvo neatidėtas.
28. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam G. V. paskirtos bausmės rūšis atitinka formaliąją bausmės vykdymo atidėjimo sąlygą, tačiau svarbu pažymėti, kad egzistuoja ir vertinamoji sąlyga, pagal kurią bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Nustatęs formalų pagrindą bausmės vykdymo atidėjimui, teismas turi teisę, bet ne pareigą, atidėti paskirtos bausmės vykdymą, o sprendžiant šį klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe. Baudžiamasis įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-511/2022).
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesutiktina su gynėjos apeliacinio skundo argumentu, kad sprendimą netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo lėmė tik aplinkybė, jog G. V. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Nors nusikalstamos veikos padarymo metu G. V. buvo neteistas, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jo atžvilgiu buvo priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, kuriuo buvo pripažintas kaltu neteisėtai disponavęs narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Be to, kaip buvo nurodyta, nuteistąjį itin neigiamai charakterizuoja jo padarytų administracinių nusižengimų skaičius, pobūdis ir darymo laikas. G. V. administracinius nusižengimus darė tiek po nusikalstamos veikos padarymo, tiek ir prieš ją. Nuolat pasikartojantys administraciniai nusižengimai pažymi, kad nuteistasis ignoruoja visuomenėje nustatytas elgesio taisykles, nėra linkęs keisti savo elgesio, todėl pavojingas visuomenei. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam galėtų būti pasiekti be arešto bausmės atlikimo.
30. Gynėjos teigimu, G. V. negali šiuo metu būti bausmės atlikimo vietose, nes slaugo savo mamą, kuri serga ir pati negali savimi pasirūpinti, todėl paskirtos bausmės vykdymas turėtų būti atidėtas. Iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų nuotraukų matyti, jog iš tiesų G. V. mamai yra nustatytas bazinio funkcionavimo lygmens balas – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) proc. dalyvumo lygis, pagalbos poreikis (2 t., b. l. 33-37), vis tik, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad G. V. didžiąją dalį vykusio baudžiamojo proceso nebuvo Lietuvos Respublikoje. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Trečiojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos 2025 m. gegužės 7 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad susisiekus su G. V., šis nurodė, jog yra užsienyje ir planuoja į Lietuvos Respubliką grįžti liepos-rugpjūčio mėnesį, todėl buvo susitarta jį apklausti įtariamuoju nuotoliniu būdu (t. 1, b. l. 76). 2024 m. gegužės 15 d. įtariamuoju apklaustas G. V. taip pat patvirtino, kad šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini) – planuoja grįžti 2024 m. liepos 25 d. ir būti Lietuvos Respublikoje iki 2024 m. rugpjūčio 3 d. (t. 1, b. l. 83–84). Be to, iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Trečiojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos 2024 m. spalio 10 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad susisiekus su G. V. šis paaiškino, jog šiuo metu yra išvykęs dirbti į (duomenys neskelbtini) ir į Lietuvos Respubliką grįš 2024 m. spalio 28 d. (t. 1, b. l. 101). Tad atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar G. V. jau vykusio baudžiamojo proceso metu prižiūrėjo mamą, ar šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismui pateikia tik norėdamas išvengti arešto bausmės atlikimo. Pastebėtina, kad nors G. V. mamos atžvilgiu sprendimai buvo priimti jau pirmosios instancijos teismui išėjus į pasitarimų kambarį, tačiau iš jų turinio matyti, jog G. V. mama dar 2024 m. lapkričio 11 d. lankėsi pas neurologą, anksčiau yra patyrusi infarktą, jai nustatyta ne viena diagnozė, todėl neabejotina, jog pagalbos poreikis jai neatsirado netikėtai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartos aplinkybės savaime negali lemti bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, juo labiau, jog egzistuoja abejonės dėl G. V. mamai teiktos priežiūros iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo.
31. Sutiktina, kad paskyrus arešto bausmę nusikalstamą veiką padaręs asmuo neabejotinai patiria didelius suvaržymus, tačiau BK 75 straipsnio taikymas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties bei sudaryti prielaidų nebaudžiamumui. Atsižvelgiant į teismų šiuo klausimu formuojamą praktiką, į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis bei nusikalstamų veikų įvykdymo aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, jog bausmės tikslai šiuo konkrečiu atveju bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu.
Dėl civilinio ieškinio
32. Apeliaciniame skunde prašoma priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui – nuteistąjį G. V. išteisinti. Pažymėtina, kad tokiu atveju yra apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinių skundų ribos, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-458/2020, 7 punktas), taigi ir dalyje dėl civilinio ieškinio.
33. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Skundžiamu nuosprendžiu yra visiškai patenkintas nukentėjusiojo T. S. civilinis ieškinys dėl 700 EUR turtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo G. V. nukentėjusiojo naudai.
34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis G. V. apgaulės būdu užvaldė svetimą, nukentėjusiajam T. S. priklausantį, turtą ir tokiu būdu nukentėjusiajam neteisėtais nusikalstamais veiksmais padarė 700 EUR turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aptariama suma tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusi su nuteistojo G. V. nusikalstamais veiksmais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiojo T. S. reikalavimą priteisti jo patirtą turtinę žalą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Atmesti nuteistojo G. V. gynėjos advokatės Renatos Janušytės apeliacinį skundą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.