Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Asta Jakučiūnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-545-579/2015

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00136-2012-0

2015 m. birželio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Ričardui Gailevičiui, nuteistajam K. B., jo gynėjai advokatei Onai Klinavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo nuteistojo K. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 228 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 5 dalimis, bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta galutinė subendrinta 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, K. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. K. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (188, 25 Eur) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią sumą sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinio ieškovo UAB ”N. B.” civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš nuteistųjų V. P., H. S. ir K. B. solidariai priteista 2419,79 Eur.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir V. P. bei H. S., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį bei 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir bendrininkaudamas padėjo kitiems asmenims tyčia sunaikinti svetimą turtą. Nusikalstamos veikos padarytos esant šioms aplinkybėms: K. B. iki 2012 m. lapkričio 18 d., žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji V. P. ir H. S. rengiasi daryti nusikalstamą veiką – išimti ir tyčia sunaikinti 8355,05 Lt vertės UAB „N. B.“ priklausantį (duomenys neskelbtini) pataisos namuose uždaros zonos antrojo aukšto koridoriaus lubose įrengtą mobilaus ryšio blokavimo aparatą „CommStop-Sb“ su antivandaline dėže, modelis Nr. HPRC2780CW, 2012-11-18 (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), vykdydamas tarnybines pareigas uždarojoje zonoje, apie 12.16 val. parvedęs nuteistuosius V. P. ir H. S. į kamerą Nr. 31, juos įvedė į kamerą Nr. 31 ir tyčia neužrakino kameros durų spynos, taip sąmoningai sudarė V. P. ir H. S. sąlygas nekliudomai slapta pasišalinti iš kameros ir įvykdyti nusikalstamą ketinimą; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, paskesnių patikrinimų metu 23.05 val., 3.06 val., 2012-11-19 1.08 val., 1.09 val. jis tuo pačiu tikslu tyčia neužrakino kameros Nr. 31 durų spynos bei neužsklendė stebėjimo – maisto padavimo langelio, dėl ko nusikalstamos veikos bendrininkai V. P. ir H. S. 2012-11-19 apie 1.33 val. bei 2.12 val. išėjo iš kameros, išplėšė lubose sumontuotą mobilaus ryšio blokavimo aparatą ir jį sunaikino, taip K. B. piktnaudžiaudamas padėjo bendrininkams V. P. ir H. S. sunaikinti svetimą – UAB „N. B.“ 8355,05 Lt vertės turtą ir padarė UAB „N. B.“ 8 355,05 Lt turtinę žalą.

K. B. neteisėtu veikimu piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, savo tarnybinę padėtį panaudodamas priešingai tarnybos interesams, tuo tyčia pažeidė „Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo“ 3 straipsnio 1 p., 3 p., 4 p., kurie numato asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievolę nešališkai, sąžiningai tinkamai atlikti tarnybines pareigas; priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu; tyčia pažeidė Tarnybos Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos statuto 4 str. numatytus teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo veiklos principus; tyčia pažeidė 2012-01-13 (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-6 „Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo pareigybės aprašymo“ 7.18.2 ir 7.18.10 p. numatytas pareigas tikrinti patalpų durų užraktus, grotas, blokavimo priemones, einant kamerų tipo patalpų ir baudos izoliatoriaus koridoriumi, stebėti nuteistuosius pro kamerų stebėjimo langelį bei tikrinti kamerų durų užraktus, tyčia pažeidė (duomenys neskelbtini) pataisos namų darbo taisyklių 37 p. numatytą pareigą savo elgesiu reprezentuoti įstaigą, kurioje dirba, laikytis darbo etikos reikalavimų; tyčia sulaužė duotą priesaiką Lietuvos Respublikai, numatytą LR Tarnybos kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos statuto 13 str., dėl tokių jo veiksmų didelės neturtinės žalos patyrė juridinis asmuo – bausmės atlikimo vieta ((duomenys neskelbtini) pataisos namai) ir valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, buvo iškraipytos bausmės atlikimo įstaigos funkcijos ir veiklos principai, sumenkintas jos autoritetas ir prestižas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pažymėtina, jog pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas, kad teismas šališkas.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namų baudos izoliatoriaus antrojo aukšto koridoriuje 2012-11-19 naktį, laikotarpiu nuo 1.33 val. iki 2.27 val., nuteistieji H. S. ir V. P., išėję iš kameros Nr. 31, išplėšė lubose pritvirtiną mobilaus ryšio blokavimo įrenginį, kurį po to sunaikino. H. S. ir V. P. neneigia atlikę tokius veiksmus ir tvirtina, kad nusikaltimą jiems padėjo padaryti pataisos namų prižiūrėtojas, kuris paliko neužrakintas kameros duris ir neužsklendė maisto padavimo langelio. Kad kameros Nr. 31 durys buvo neužrakintos sąmoningai, galima spręsti įvertinus ne tik minėtų nuteistųjų parodymus, bet ir liudytojų A. Š., G. S., D. A., J. Z., V. M., D. M. parodymus, ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojo A. K. parodymus, rašytinius bylos duomenis. Liudytojai A. Š. ir G. S., kurie aptariamo įvykio metu taip pat atlikinėjo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namų baudos izoliatoriuje, paaiškino, kad 2012-11-19 naktį prie jų kameros buvo priėję H. S. ir V. P.. A. Š. nurodė, kad V. P. sakė, jog juos iš kameros išleido pareigūnas ir kad ketina sunaikinti mobilaus ryšio blokavimo aparatą. G. S. taip pat nurodė, jog po įvykio girdėjo pataisos namuose sklindant kalbas, kad kameros durys buvo neužrakintos. Liudytojai A. Š. ir G. S., kurie bausmę pataisos namuose atlieka ilgą laiką, tvirtino, kad patiems nuteistiesiems durų iš vidaus atsirakinti neįmanoma, be prižiūrėtojų žinios iš kamerų išeiti nėra galimybės. D. M. paaiškino, kad duris uždarius kaip to reikalauja taisyklės, t. y., raktą pasukus du kartus, patikrinus užrakintas duris, kitoms durims automatiškai užsitrenkus, nuteistieji išeiti negali. D. A., dirbantis (duomenys neskelbtini) pataisos namuose vidaus tyrimų skyriuje vyriausiuoju specialistu, paaiškino, kad kamera buvo palikta nerakinta, kitaip iš jos išeiti neįmanoma. Atliekant kameros Nr. 31 apžiūrą, buvo nustatyta, kad visi mechanizmai veikė tvarkingai, jokių laužimo, gadinimo žymių nebuvo, spynos ir sklendės užsirakino ir atsirakino tvarkingai. Maitinimo langelis buvo be sužalojimų. Kad spynos nebuvo pažeistos, patvirtino ir liudytojai J. Z., V. M.. Tai užfiksuota ir įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 26-34). Nors apeliantas kelia abejones šių liudytojų parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo objektyvumu, kadangi įvykio vietos apžiūrą atlikę D. A., V. M., J. Z. nėra specialistai, tačiau pastebėtina, kad BPK nuostatos nenumato, jog įvykio vietą privalo apžiūrėti specialistai. Bet kuriuo atveju, esant akivaizdiems spynų, sklendžių pažeidimams, tai sugebėtų pastebėti ir specialių žinių neturintis asmuo. Todėl nėra pagrindo manyti, kad įvykio vietos apžiūrą atlikusių pareigūnų parodymai yra neobjektyvūs. Pastebėtina ir tai, kad liudytojas A. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad 2012-11-19 ryte, keičiantis pamainoms, jis tam, kad būtų patikrintas kamerų vidus, atrakinėjo šių patalpų duris. Bandant atrakinti kameros Nr. 31 metalinių durų spyną, raktas pasisuko ne daugiau nei ketvirtį, nors įprastai tokia spyna būna užrakinta raktą aplink savo ašį pasukant du kartus. Tuomet jis atsklendė durų sklendę ir šios atsidarė. Vėliau sužinojo, kad buvo sunaikintas blokatorius. Tada suprato, kad kameros durys buvo neužrakintos (t. 3, b. l. 5-8). Šis liudytojas teisme apklaustas nebuvo, kadangi yra miręs, tačiau pastebėtina, kad nors tiesiogiai teismas, priimdamas nuosprendį, negali vadovautis parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, kitiems įrodymams patikrinti, todėl jie gali ir turi būti vertinami. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus liudytojo A. K. parodymus kitų byloje esančių įrodymų kontekste, yra pakankamas pagrindas manyti, kad jie teisingi ir patvirtina, kad kameros Nr. 31 metalinės durys buvo neužrakintos tyčia. M. B. parodymai, kad pataisos namuose buvo kalbama, jog durys buvo užkištos taksofono kortele, todėl liko nerakintos, vertinami kritiškai, kadangi prieštarauja nuteistųjų H. S., V. P., kitų liudytojų aukščiau išdėstytiems parodymams. Be to, šis liudytojas pats atlieka bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose. Atkreiptinas dėmesys, kad laisvės atėmimo vietose galioja atskiros savitarpio bendravimo taisyklės, dėl ko ne visi asmenys yra suinteresuoti duoti teisingus parodymus. Dėl šios priežasties kai kurie nuteistieji iš baimės, norėdami apginti tam tikrus asmenis ar turėdami kitų motyvų, gali slėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, kas akivaizdu vertinant M. B. parodymus visame byloje esančių įrodymų kontekste.

Apeliacinio skundo argumentai dėl eksperimento neatlikimo nėra pagrindas konstatuoti, kad buvo padaryti BPK pažeidimai. BPK nenumatyta, kad šis procesinis veiksmas privalo būti atliekamas kiekvienoje byloje. Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja baudžiamąsias bylas nagrinėjančių teismų atlikti visus teoriškai įmanomus įrodymų tyrimo veiksmus, tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl naujo įrodymų tyrimo. Sprendimai, kad byloje yra būtina atlikti eksperimentą ar kitą procesinį veiksmą, priimami, kai manoma, jog tokių veiksmų atlikimas yra būtinas reikšmingų teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymui. Kita vertus, įrodinėjimas baudžiamajame procese negali būti beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-231-507/2015 ir kt.) Šiuo atveju byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, kad kameros durys buvo neužrakintos tyčia, todėl papildomi tyrimo veiksmai pagrįstai buvo neatliekami.

Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadoms, kad byloje esančių, teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog kameros Nr. 31 metalinių durų tyčia neužrakino ir maitinimo langelio sklendės neužsklendė būtent prižiūrėtojas K. B.. Nuteistieji H. S. ir V. P. paaiškino, kad kameros durų neužrakino juos iš dušo parvedęs pareigūnas, kurį nuteistasis H. S. įvardijo „Ū.“ (kartu pažymėjęs, kad šia pravarde vadinamas ir kitas prižiūrėtojas), „S.“, V. P. – „Ū.“. Nors apeliantas nurodė, kad jo pravardė yra „S.“, o „Ū.“ nuteistieji vadina prižiūrėtoją R. S., ką šis pripažino, tačiau liudytojas A. Š., atliekantis bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, paaiškino, kad vieni nuteistieji K. B. vadina vienaip, kiti kitaip. Vaizdo įrašų duomenys patvirtina, jog nuteistuosius iš dušo parvedė prižiūrėtojas K. B.. Parodymų atpažinti pagal nuotrauką metu V. P. ir H. S. atpažino apeliantą kaip asmenį, kuris juos parvedė iš dušo, neužrakino kameros durų, o paskui paliko neužsklęstą maitinimo langelio sklendę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo parodymų atpažinti pagal nuotraukas metu gautus įrodymus pripažinti nepatikimais. Parodymas atpažinti yra ikiteisminio tyrimo veiksmas, atliekamas apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti (BPK 191 straipsnio 1 dalis). Prieš parodant atpažinti proceso veiksmo objektą atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias gali jį atpažinti (BPK 191 straipsnio 2 dalis). H. S. ir V. P. apklausų metu apibūdino, kaip atrodė prižiūrėtojas, kuris juos parvedė iš dušo ir neužrakino kameros durų. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose užfiksuota, kad nuteistieji K. B. atpažino pagal veido bruožus, ūsus, stambų kūno sudėjimą (t. 4, b. l. 86-88, t. 5, b. l. 20-23). Byloje nėra objektyvių duomenų, jog H. S. ir V. P. nesavarankiškai atpažino prižiūrėtoją pagal nuotrauką. Tai, kad jiems nebuvo pateikti atpažinti kiti pataisos namų prižiūrėtojai, nuteistiesiems atpažinus K. B., kaip asmenį apie kurį jie duoda parodymus, nereiškia, jog tyrimas buvo atliktas neišsamiai.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad vaizdo įrašų duomenys paneigia teismo išvadas, jog jis neužrakino kameros durų ir neužsklendė maisto padavimo langelio. Kaip ir nurodo skundo autorius, iš vaizdo įrašo matyti, kad 2012-11-18 12:16:26 prižiūrėtojas K. B. į kamerą Nr. 31 parveda H. S. ir V. P., juos įleidžia į kamerą, uždaro duris, jas rakina, rakindamas 12:16:31 pažiūri į vaizdo stebėjimo kamerą (t. 1, b. l. 64). Tačiau šis vaizdo įrašo fragmentas, teisėjų kolegijos nuomone, neįrodo, kad nuteistasis išties užrakino duris. Šiuo atveju K. B. galėjo imituoti durų rakinimą, kadangi vaizdo įrašų duomenys patvirtina, jog kameros Nr. 31 durys daugiau iki 2012-11-19 01:33:27, kada šioje kameroje kalėję nuteistieji pirmą kartą išėjo į koridorių, atidarytos nebuvo. Nors per šį laikotarpį prie kameros buvo priėjęs ne vienas asmuo (maisto išdavėjas, tvarkinys, medicinos darbuotoja ir kt.), tačiau pastebėtina, kad nei vienas iš jų durų nerakino ir jų neatidarė. Patalynė taip pat buvo keičiama neatidarius kameros Nr. 31 durų, iš vaizdo įrašų matyti, kad ji buvo surinkta nuo grindų, o tai atitinka tiek liudytojo R. S., tiek šioje kameroje kalėjusių nuteistųjų parodymus, kad ji buvo keičiama per maitinimo langelį. H. S. ir V. P. kategoriškai tvirtino, kad durų neužrakino juos iš dušo parvedęs pareigūnas, t. y., K. B.. Iš dušo nuteistieji parvesti buvo būtent 12:16:26. Jie paaiškino, jog esant kameros viduje akivaizdžiai matėsi, kad metalinės durys yra neužrakintos. Įvertinus šias aplinkybes, atsižvelgus į tai, kad liudytojas A. K., kuris ryte bandė atrakinti duris, nurodė, jog raktas pasisuko tik mažiau nei ketvirtadaliu, kai įprastai aplink savo ašį sukasi du kartus, galima spręsti, jog K. B. aukščiau paminėtu laiku durų visgi neužrakino. Tačiau nėra pagrindo manyti, kad nurodytu laiku prižiūrėtojas neužsklendė ir stebėjimo – maisto padavimo langelio. Kameroje kalėję nuteistieji teigė nežinantys, kuriuo momentu K. B. paliko langelį neužsklęstą. Iš vaizdo įrašuose užfiksuotų duomenų matyti, kad po 12.16 val., kada H. S. ir V. P. buvo parvesti iš dušo, prie kameros buvo priėjęs ne vienas asmuo (tvarkinys, medicinos darbuotoja, maisto išdavėjas), tačiau nei vienas iš jų nenurodė, jog stebėjimo – maisto padavimo langelis būtų neužsklęstas. Prie kameros ne kartą buvo priėjęs ir pats K. B.. Be to, vaizdo įrašų duomenys patvirtina, kad 20.18 val. medicinos darbuotoja užrakino maisto padavimo langelį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis 12.16 val. parvedęs iš dušo H. S. ir V. P., tyčia neužsklendė stebėjimo – maisto padavimo langelio. Todėl ši aplinkybė šalintina.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje esančių duomenų pakanka pripažinti, jog nuteistasis ne tik neužrakino kameros durų, bet ir 23.05 val., 23.06 val. neužsklendė maitinimo langelio sklendės ir tuo padėjo nuteistiesiems H. S. ir V. P. sunaikinti mobilaus ryšio blokavimo įrenginį. Spręsdamas dėl šių aplinkybių, teismas įrodymus analizavo ir tyrė tiek atskirai, tiek jų visumą ir remdamasis jais nustatė loginę įvykių seką, padarė pagrįstas išvadas. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad 2012-11-16 (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus nurodymu buvo sudarytas budėjimo grafikas 2012-11-18 – 2012-11-19 pamainai. Buvo numatyta, kad šiuo laiku (duomenys neskelbtini) pataisos namų baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose budės R. S. ir K. B.. Kamerų tipo patalpose budėjo K. B. (t. 2, b. l. 41, 114). Peržiūrėjus vaizdo įrašų duomenis matyti, kad nuteistųjų priežiūrą antrame zonos aukšte, kur yra ir kamera Nr. 31, vykdė abu pareigūnai, tačiau R. S. į šį aukštą visgi buvo atėjęs tik keletą kartų. Iš vaizdo įrašų matyti, kad 2012-11-18 vakare prie kameros Nr. 31 buvo priėję ir atidarę bei uždarę maitinimo langelį ne vienas asmuo, tačiau iki nuteistųjų išėjimo iš kameros momento prie jo paskutinis priėjęs buvo būtent K. B.. Filmuotos medžiagos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 63-67) užfiksuota (visa tai matyti ir peržiūrėjus šią vaizdo medžiagą), kad 23:06:10 jis atidaro kameros Nr. 31 maisto išdavimo langelį, ant jo padeda atsineštą knygą, išlindusi ranka kažką knygoje rašo, pasikalba. 23:06:30 prižiūrėtojas uždaro maisto išdavimo langelį (ar jį užrakina neaišku), uždega kameros naktinį apšvietimą, jį išjungia ir nueina. 23:06:43 jis grįžta prie kameros Nr. 31 ir pažiūri pro stebėjimo langelį į kameros vidų, įjungia naktinį kameros apšvietimą ir nueina. 01:04:34 atsidaro kameros Nr. 31 maisto išdavimo langelis, išlenda ranka, krapšto užraktą, langelis užsidaro. Neužfiksuota, jog nuo 23:06:43 iki 1:04:34 dar kas nors būtų priėjęs prie minimos kameros. Todėl nepagrįsti nuteistojo teiginiai, kad tuo atveju, jei maitinimo langelis būtų buvęs neužsklęstas, tai būtų matęs R. S.. Todėl daroma išvada, kad būtent K. B. neužsklendė maisto padavimo langelio. Iš vaizdo įrašų matyti, kad 1:08:50 prie kameros Nr. 31 ateina K. B., pastovi (atliekami veiksmai neįžiūrimi) prie maitinimo langelio ir 1:09:05 val. nueina. 1:09:17 grįžta prie kameros Nr. 31 durų. Pabuvęs iki 1:09:40 val. (jo veiksmai neįžiūrimi) K. B. nuo kameros Nr. 31 nueina, kamerų Nr. 32, 33, 34 netikrina, prie jų neprieina. Teisiamojo posėdžio metu, peržiūrint vaizdo įrašus, V. P. patvirtino, kad priėjęs apeliantas pasakė, jog poste liko vienas, H. S. nurodė, jog buvo ženklas išeiti. Netrukus, t. y., 1:32:10 pro maitinimo langelį buvo iškišta ranka, 01:33:26 atsidarė kameros Nr. 31 metalinės durys, o 1:33:51 val. iš kameros išėjo V. P., 1:34:15 – H. S.. Jie patikrino blokatoriaus buvimo vietą, rūkė koridoriuje, o po to grįžo į kamerą. Netrukus K. B. įjungė apšvietimą, tačiau kamerų Nr. 31-34 netikrino, iš antro aukšto išėjo, po ko, nuteistieji, išėję iš kameros Nr. 31, nukėlė blokatoriaus dėžę ir grįžo į atgal, uždarė grotuotas ir metalines duris, maitinimo langelį. Parodymų patikrinimo vietoje metu abu nuteistieji paaiškino ir parodė, kokiu būdu, grįžę į kamerą iš vidaus uždarė grotuotas ir metalines duris, užsklendė sklendę, kaip pritraukė maitinimo langelį viela, o langelio sklendę užsklendė patraukę siūlu. Pareigūnas R. S. patruliavimą 2 aukšte vykdė 2:39:49, 3:12:30, tačiau jis tvirtino, kad nematė, jog kameros Nr. 31 maitinimo langelis būtų buvęs neužsklęstas. Atsižvelgus į tai, kad minėtoje kameroje kalėję asmenys nurodė, jog maitinimo langelio sklendę užsklendė su siūlu ir tai pademonstravo parodymų patikrinimo vietoje metu, akivaizdu, kad R. S. patruliavimo metu nieko įtartino nepastebėjo.

Apeliantas tvirtina, kad teismas neįvertino R. S. parodymų nenuoseklumo, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skyrėsi šio liudytojo parodymai dėl to, kokiu laiku jis dirbo darbą su dokumentais ir buvo nuteistųjų zonoje kitame pastate, nėra svarbi ir jokios įtakos sprendžiant K. B. kaltės klausimą neturi, atsižvelgiant į tai, kad byloje esančių išdėstytų įrodymų pakanka konstatuoti faktui, kad būtent apeliantas neužrakino kameros Nr. 31 durų, neužsklendė maitinimo langelio sklendės.

Teisėjų kolegija kritiškai, kaip siekį išvengti atsakomybės vertina K. B. teiginius, kad jokio susitarimo su nuteistaisiais dėl to, kad jis padės šiems sunaikinti mobilaus ryšio blokatorių nebuvo ir būti negalėjo, kadangi jis iki darbo pradžios nežinojo budėjimo vietos, be to, su nuteistaisiais jokių ryšių nepalaiko. Liudytojas V. K. paaiškino, kad prižiūrėtojų budėjimo grafikai savaitgaliui sudaromi penktadienį ir padedami į seifą. Budintys penktadienį, šeštadienį gali pamatyti šiuos grafikus, nes turi bendrus raktus nuo seifo. Kad informacija apie 2012-11-18 – 2012-11-19 baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose budėsiančius pareigūnus greičiausiai buvo atskleista, galima spręsti iš kameroje Nr. 31 kalėjusių nuteistųjų parodymų. H. S. paaiškino, kad dieną prieš įvykį pasivaikščiojimo metu buvo gautas užsakymas sunaikinti netoli jų kameros įrengtą mobilaus ryšio blokatorių, tačiau, kas pateikė tokį užsakymą, įvardinti atsisakė. V. P. jam sakė, kad kameros durys bus atrakintos. Pažymėtina, kad H. S. parodymai viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, be to, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi spręsdamas K. B. kaltės klausimą. Tai, kad jis nuteistas ilgalaike laisvės atėmimo bausme, nėra pagrindas daryti išvadą, kad apkalba pareigūną. Vertinant V. P. parodymus, pastebėtina, kad viso proceso metu jie kito kalbant apie tai, ar blokatorius buvo sunaikintas pačių kameroje Nr. 31 kalėjusių asmenų iniciatyva, ar kažkam prašant. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad buvo paprašytas kitų nuteistųjų sunaikinti blokatorių, o teisme aiškino, kad pats sugalvojo. Tačiau teismas tokiais jo teisme duotais parodymais netiki, kadangi nurodęs, jog pats sugalvojo sunaikinti blokatorių, negalėjo pasakyti, iš kur žinojo, kad durys bus neužrakintos. Kaip jau minėta anksčiau, nagrinėjamoje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad aptariamas įvykis buvo pataisos namuose, kur galioja savitos tarpusavio bendravimo taisyklės. H. S. ir V. P. su galimais nusikaltimo užsakovais kartu atliko, atlieka arba dar atliks laisvės atėmimo bausmę, todėl iš baimės ar turėdami kitų interesų gali slėpti tam tikras nusikaltimo padarymo aplinkybes, ir tai yra akivaizdu vertinant nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus. Todėl teismas vadovaujasi tik dalimi nuteistųjų parodymų, kurie tarpusavyje sutampa ir yra patvirtinti kitų įrodymų. Tačiau vien dėl to, kad V. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog blokatorių sunaikino pagal užsakymą, vėliau įvardijo galimus nusikaltimo organizatorius, o paskui šias aplinkybes ėmė neigti, nėra pagrindo pripažinti, kad visi jo duoti parodymai yra melagingi ir kad jis apkalba K. B., kadangi kitoje dalyje jie sutampa su nuteistojo H. S. parodymais, atitinka vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis. Pastebėtina, kad nurodymą veikti 2012-11-18 – 2012-11-19 budėsiančios pamainos metu nuteistieji gavo 2012-11-18 pasivaikščiojimo metu, t. y., tada, kai jau visiems buvo žinoma, kokie pareigūnai atliks priežiūrą. Vertinant paties K. B. veiksmus, pastebėtina, kad jie buvo kryptingi. Jis jau per pietus parvedęs nuteistuosius iš dušo, neužrakino durų, taip H. S. ir V. P. leisdamas suprasti, kad jie galės išeiti iš kameros, ką šie nakties metu ir padarė, prieš tai prižiūrėtojui neužsklendus maisto padavimo langelio bei davus ženklą, jog galima išeiti. Atlikdamas tokius veiksmus, K. B. bent bendrais bruožais turėjo suvokti, jog pašalindamas kliūtis padeda nuteistiesiems atlikti nusikalstamus veiksmus. Nelogiška būtų manyti, kad kaliniai iš kameros siektų išeiti norėdami tiesiog parūkyti, pabendrauti su kitais asmenimis ir pan. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad K. B. pagrįstai pripažintas kaltu už padėjimą sunaikinti mobilaus ryšio blokatorių, o tuo pačiu ir piktnaudžiavus tarnybine padėtimi. Tokius apelianto veiksmus vertinti kaip drausminį pažeidimą nėra pagrindo, kadangi, kaip ir konstatavo apylinkės teismas, jais buvo padaryta didelė žala valstybei ir pataisos namams. Taikant BK 228 straipsnį, žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu atveju jis nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos, jo įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan. Teismų praktikoje neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. Be to, pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kitokio, t. y. neturtinio, pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jei ji patiriama piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo.

Pirmosios instancijos teismas remdamasis anksčiau aptartais liudytojų, nuteistųjų parodymais ir rašytiniais įrodymais pagrįstai nustatė, kad K. B., eidamas (duomenys neskelbtini) pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo pareigas – būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, tyčia neužrakindamas kameros durų spynos bei neužsklęsdamas stebėjimo-maisto padavimo langelio ir taip sąmoningai sudarydamas galimybę nuteistiesiems H. S. ir V. P. nekliudomai slapta pasišalinti iš kameros ir įvykdyti nusikalstamą veiką – sunaikinti mobilaus ryšio blokatorių, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 p., 3 p., 4 p., Tarnybos Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos statuto 4 str., 2012-01-13 (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-6 „Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo pareigybės aprašymo“ 7.18.2 ir 7.18.10 p. numatytas pareigas, (duomenys neskelbtini) pataisos namų darbo taisyklių 37 p. numatytą pareigą, tyčia sulaužė duotą priesaiką Lietuvos Respublikai, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, kadangi šiais veiksmais sumenkintos valstybės institucijos – (duomenys neskelbtini) pataisos namų funkcijos ir veiklos principai, sumenkintas jos autoritetas ir prestižas.

Kiekvienas valstybės tarnautojas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, valstybės tarnybos įstatymo, pareigybių aprašymo ir kitų su jo teisiniu statusu ir atliekamomis funkcijomis susijusių teisės aktų reikalavimų, kad būtų užtikrintas teisėtumas valstybės įstaigų veikloje, tinkamas žmonių teisių bei teisėtų interesų įgyvendinimas. Pagal teismų praktiką valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas paprastai pripažįstamas didele žala ne tik tarnybai, bet ir valstybei. K. B., dirbdamas (duomenys neskelbtini) pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoju ir būdamas valstybės tarnautoju privalėjo žinoti (duomenys neskelbtini) pataisos namų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus, todėl padėdamas nuteistiesiems išeiti iš kameros, kad šie sunaikintų mobilaus ryšio blokatorių, turėjo suvokti, kad tokiais veiksmais ne tik pažeidžia pataisos įstaigoje nustatytą tvarką, bet ir sumenkina valstybės tarnybos autoritetą, diskredituoja pačią valstybę ir dėl to valstybė patiria didelę žalą. Šiuo atveju K. B. piktnaudžiaudamas tarnyba padarė dar ir kitą nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, todėl jo veika dėl teisės aktų pažeidimų, padariusių didelės žalos valstybei, pagristai buvo pripažinta nusikalstama veika, numatyta BK 228 straipsnio 1 dalyje.

Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad K. B. padarė BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje bei 228 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, tačiau teisėjų kolegija pritaria skundo argumentams, kad teismas, paskirdamas apeliantui laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą atidėjo, pažeidė BK 55 straipsnį ir paskyrė neteisingą bausmę, dėl to nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

BK 55 straipsnis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų, nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. BK 55 straipsnyje vartojamas žodis „paprastai“ rekomenduoja teismui asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už neatsargaus, nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Tuo tarpu laisvės atėmimo bausmė tokiam asmeniui skiriama tik motyvuojant sprendimą (BK 55 straipsnis). Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe.

Nors BK 55 straipsnyje žodis „nusikaltimas“ vartojamas vienaskaitos forma, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką BK 55 straipsnio nuostatomis vadovaujamasi ir tokiais atvejais, kai asmuo viena veika padaro kelis nusikaltimus (idealioji nusikaltimų sutaptis) arba kai naujas nusikaltimas būna kitokio pobūdžio – skiriasi kaltės forma, objektas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-88/2008).

Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad skundžiamu nuosprendžiu K. B. nuteistas pirmą kartą, o jo padarytos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį. BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatomos šios bausmių rūšys: bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų, o BK 187 straipsnio 1 dalies sankcijoje – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Kadangi K. B. yra teisiamas pirmą kartą, padarė vieną apysunkį ir vieną nesunkų idealią sutaptį sudarančius nusikaltimus, kurių sankcijose, be laisvės atėmimo bausmės, numatytos ir kitos alternatyvios švelnesnių bausmių rūšys, todėl egzistuoja visos BK 55 straipsnyje nustatytos sąlygos ir teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, visų pirma, turėjo apsvarstyti galimybę skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Pirmosios instancijos teismas sprendimą skirti laisvės atėmimo bausmes motyvavo specifine nusikaltimų padarymo vieta, padaryta didele žala. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tokie motyvai nėra pakankami skirti asmeniui laisvės atėmimo bausmę. Kartu kolegija pažymi, kad teismas padarė prieštaringą išvadą, nes, viena vertus, pirmą kartą teisiamam K. B. už kiekvieną padarytą nusikaltimą paskyrė laisvės atėmimo bausmes, o kita vertus, vadovaudamasis BK 75 straipsniu, nusprendė atidėti jos vykdymą, nes, pasak teismo, apeliantas teisiamas pirmą kartą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą. Taigi teismas laikė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog K. B. už nesunkaus ir apysunkio nusikaltimų padarymą paskirtos subendrintos 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, tačiau nepasinaudojo galimybe nuteistajam skirti BK 228 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas su laisvės atėmimu nesusijusias alternatyvias bausmes.

Baudžiamajame įstatyme nėra nustatyta draudimo skirti laisvės atėmimo bausmę ir atidėti jos vykdymą, jeigu galima paskirti sankcijoje numatytą kitą švelnesnę bausmę, bet visais atvejais, o ypač skiriant bausmę asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), kai BK specialiosios dalies straipsnio sankcija numato ne tik laisvės atėmimą, bet ir kitas alternatyvias bausmes, teismas neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės ir atidėti jos vykdymą. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimas nėra speciali bausmės rūšis. Bausmių rūšys padariusiam nusikaltimą pilnamečiui asmeniui pagal eiliškumą nuo švelniausios iki griežčiausios yra išdėstytos BK 42 straipsnio 1 dalyje. BK specialiosios dalies straipsnių sankcijose, numatančiose baudžiamąją atsakomybę už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, dažniausiai nustatomos kelios alternatyvios bausmės.

Bausmės vykdymo atidėjimo taikymo esmė yra ta, kad teismas, įvertinęs nusikaltimo padarymo aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nusprendžia, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti realiai jos neatliekant, tačiau BK specialiosios dalies straipsnio sankcija nenustato jokių alternatyvų laisvės atėmimo bausmei. Tuo tarpu jeigu teismas laiko, kad BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus galima įgyvendinti neizoliuojant nuteistojo nuo visuomenės ir BK specialiosios dalies straipsnio sankcija, be laisvės atėmimo bausmės, nustato ir kitas alternatyvių bausmių rūšis, teismas turėtų skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Iš to seka, kad teismas BK 75 straipsnį turi taikyti tais atvejais, kada BK specialiosios dalies straipsnio sankcija jam nesuteikia pasirinkimo iš kitų alternatyvių bausmių rūšių, o bylos aplinkybės ir kaltininko asmenybė leidžia pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K-138/2011).

Esant šioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad teismas, skirdamas bausmę K. B., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pirmą kartą teisiamam už idealią sutaptį sudarančių nesunkaus ir apysunkio nusikaltimų padarymą asmeniui išsamiai nemotyvavo, kaip to reikalauja BK 55 straipsnis, kodėl skiria laisvės atėmimo bausmę. Be to, esant galimybei skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, taikė BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėjo. Todėl nuosprendis keistinas skiriant K. B. už jo padarytas nusikalstamas veikas su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes bei panaikinant BK 75 straipsnio taikymą.

Apeliantas taip pat teisus, teigdamas, kad teismas nepagrįstai civilinio ieškovo UAB „N. B.“ naudai priteisė 2415,79 Eur. BPK 109 straipsnis nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Pagal BPK 112 straipsnio 1 dalį civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu pareikštas nebuvo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2013-02-01 UAB „N. B.“ direktorius Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą informavo apie tai, kad mobilaus ryšio blokavimo aparato sutaisyti neįmanoma ir kad padaryta 8355,05 Lt žala (t. 2, b. l. 153). 2013-04-19 liudytojo apklausos metu A. J. nurodė, kad dėl civilinio ieškinio pateikimo šiuo metu yra neapsispręsta. UAB „N. B.“ pasilieka teisę pareikšti civilinį ieškinį ikiteisminio tyrimo metu arba teisme (t. 2, b. l. 156-157). 2014-01-24 Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro nutarimu UAB „N. B.“ pripažinta civiliniu ieškovu (t. 2, b. l. 160). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog civilinis ieškovas teise iki įrodymų tyrimo pradžios pateikti civilinį ieškinį tinkamai nepasinaudojo, ir civilinis ieškinys nustatyta tvarka raštu pareikštas nebuvo. Byloje nesant nustatyta tvarka pareikšto civilinio ieškinio ir jo neišnagrinėjus, civilinio ieškovo naudai negalėjo būti priteisiamas žalos atlyginimas. Todėl naikintina nuosprendžio dalis, kuria UAB „N. B.“ naudai priteista turtinė žala iš nuteistųjų K. B., H. S. ir V. P.. (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Šioje dalyje nuosprendis keistinas ir apeliacinių skundų nepadavusių nuteistųjų atžvilgiu. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad civilinis ieškovas, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, nurodant laiką, kada nuteistasis neužrakino kameros Nr. 31 durų ir neužsklendė maisto padavimo langelio yra padarytas akivaizdus rašymo apsirikimas. Teismas nustatė, kad K. B. „tęsdamas savo nusikalstamą veiką, paskesnių patikrinimų metu 23.05 val., 3.06 val., 2012-11-19 01.08 val., 1.09 val. tuo pačiu tikslu tyčia neužrakino kameros Nr. 31 durų spynos bei neužsklendė stebėjimo – maisto padavimo langelio...“. Iš kaltinamajame akte, skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstytų aplinkybių matyti, kad K. B. 3.06 jokių nusikalstamų veiksmų neatliko. Prie kameros Nr. 31 jis buvo, ir kaip patvirtina byloje ištirti įrodymai, neužrakino durų ir neužsklendė maisto padavimo langelio sklendės 23.06 val. Šis rašymo apsirikimas ištaisytinas, kadangi nekeičia nuosprendžio esmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo K. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendį pakeisti:

K. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį paskirti 120 MGL (4519,20 eurų) baudą, o pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį paskirti 60 MGL (2259,60 eurų) baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimu būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 120 MGL (4519,20 eurų) baudą.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, K. B. į paskirtos bausmės laiką įskaičiuoti laikinajame sulaikyme nuo 2012-11-27 iki 2012-11-29 išbūtą laiką, vieną dieną prilyginant 2 MGL (75,32 Eur) dydžio baudai ir galutinę bausmę paskirti 116 MGL (4368,56 Eur) baudą.

Panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis K. B. taikytas BK 75 straipsnis bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų K. B., H. S. ir V. P. solidariai priteista UAB „N. B.“ naudai 2419,79 eurai.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti frazę, kad K. B. 12.16 val. „tyčia neužsklendė stebėjimo – maisto padavimo langelio“.

Ištaisyti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendžio nustatomoje dalyje padarytą aiškią rašybos klaidą, nurodant, kad K. B. „23.06 val. ... tyčia neužrakino kameros Nr. 31 durų spynos bei neužsklendė stebėjimo – maisto padavimo langelio“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.