Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-62-943/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-01-30
Bylos Nr.: e2A-62-943/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00590-2018-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Egidija Tamošiūnienė, Antanas Rudzinskas
Atsakovas: N. P.
Ieškovas: J. T.

Kategorijos

2.6.29.4Kiti su paskola susiję klausimai

Civilinė byla Nr. e2A-62-943/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00590-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 2.6.29.4. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovei N. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. T. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės N. P. 118 318 Eur skolą, 5 proc. metinių palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė patikslintame ieškinyje ir dublike nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovei paskolino 96 750 Lt (28 020 Eur), neįskaitant materialinių palūkanų, o per 2015 metus ieškovė atsakovei paskolino 28 100 Eur, neįskaitant materialinių palūkanų, kas iš viso sudaro 56 120 Eur, neįskaitant palūkanų. Ieškovė, kiekvieną kartą skolindama atsakovei pinigų sumą, pasirašydavo vekselius arba paskolos raštelius, tačiau, pavyzdžiui 2012 m. gegužės 31 d., ieškovė atsakovei paskolino 5 000 Lt ir šių pinigų perdavimo momentu tarp abiejų šalių buvo pasirašytas paskolos dokumentas, kurį turėjo tik ieškovė. Kadangi atsakovė dar nebuvo grąžinusi ieškovei 2012 m. gegužės 31 d. dieną paskolintos 5 000 Lt sumos, o atsakovė jau prašė, kad ieškovė dar papildomai paskolintų pinigų, 2012 m. birželio 20 d. ieškovė atsakovei paskolino dar 12 000 Lt, t. y. pirminis dėl 5 000 Lt paskolos dokumentas būdavo perrašomas ir grąžinamas atsakovei, taip pat buvo pasirašomas jau naujas paskolos dokumentas dėl 17 000 Lt su priskaičiuotomis palūkanomis. Galutinė atsakovės skola ieškovei su visomis palūkanomis buvo apskaičiuota ir įtraukta į vieną ir paskutinį paskolos dokumentą, t. y. 2017 m. vasario 9 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kurį savo ranka surašė ir pasirašė pati atsakovė. Šis skolos dokumentas turėjo būti apmokėtas iki 2017 m. balandžio 30 d., tačiau atsakovė ieškinio pareiškimo dieną buvo skolinga ieškovei visą 118 318 Eur sumą. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nuolat žadėjo grąžinti skolą, tačiau savo pažadų nesilaikė, elgiasi nesąžiningai ir nevykdo savo prievolės.

Atsiliepimas

3. Atsakovė N. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atsakovė nurodė, kad ji kartu su partnere S. J. dar 2012 metais pradėjo sraigių auginimo verslą. Verslo pradėjimui reikėjo pradinio kapitalo, kurio pačios neturėjo, o bankai tokiam verslui paskolos taip pat nesuteikė. Sužinojusios, kad ieškovė gali paskolinti verslui reikalingų lėšų, kreipėsi į ją su prašymu dėl paskolos. 2012 m. gegužės 31 d. atsakovė kartu su S. J. nuvyko pas ieškovę į butą, kuriame buvo kalbama dėl 20 000 Lt paskolos vienerių metų laikotarpiui suteikimo. Ieškovė sutiko paskolinti 5 000 Lt, kadangi tuo metu daugiau lėšų neturėjo. Trūkstamų pinigų sumą pažadėjo paskolinti vėliau, kada kiti asmenys grąžins iš jos pasiskolintas pinigines lėšas. Atsakovė teigė, jog ieškovė per keturis kartus paskolino 20 000 Lt. Šalys susitarė, kad nurodytą skolą atsakovė grąžins pasibaigus vienerių metų laikotarpiui. Kaip vekselyje ir nurodyta, šalys susitarė, kad palūkanos nebus skaičiuojamos.

4. Atsakovė taip pat nurodė, jog 2012 metais per tris kartus atsakovė grąžino ieškovei 3 500 Lt. Ieškovė jokio pakvitavimo apie gautus iš atsakovės pinigus nedavė, tačiau viską ranka žymėjo į savo žurnalą. Šiai dienai atsakovė ieškovei yra skolinga 4 778,73 Eur (20 000 Lt - 3 500 Lt= 16 500 Lt/3,4528). Teigė, jog ieškinyje nurodytos sumos atsakovė iš ieškovės niekada nėra gavusi, 2017 m. vasario 9 d. vekselis buvo išrašytas ieškovei patikinus, kad pastarasis išrašomas tik formaliai, siekiant užsitikrinti skolos grąžinimą ir vykdymui nebus atiduotas. Nors ieškinyje nurodoma, kad į 118 318 Eur sumą yra įtraukta tiek skola, tiek palūkanos, tačiau kokio dydžio skola ir kokio dydžio palūkanos nėra detalizuojama. Atsakovė detaliau negali pasisakyti dėl šio argumento, kadangi palūkanų skaičiavimas nėra grindžiamas jokiais įrodymais ir/ar paskaičiavimais. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad palūkanų skaičiavimui nustatytas 5 metų senaties terminas, kurio taikymui svarbus palūkanų susiformavimo ir apskaičiavimo laikotarpis, tačiau ieškinyje palūkanų apskaičiavimas už konkrečius laikotarpius, nėra nurodomas.

5. Atsakovės nuomone, ieškovė, į bylą pateikusi 2017 m. vasario 9 d. dienos paprastąjį neprotestuotiną vekselį, savo reikalavimus kildina iš paskolos teisinių santykių. Paskolos teisiniai santykiai yra dvišaliai realiniai teisiniai santykiai, kurių metu turi būti ne tik abiejų šalių pasirašyta paskolos sutartis, bet ir realiai gavėjo nuosavybėn perduodamas paskolos objektas. Atsakovė ne tik niekada nurodyto dydžio sumos iš ieškovės negavo, bet pateiktame rašytiniame dokumente net nėra išreikšta ieškovės valia dėl pinigų perdavimo ir jos patvirtinimo parašu. Iš sutarties turinio nėra aiškus nei paskolos objekto perdavimo faktas, nei šio fakto patvirtinimas ieškovės parašu. Ieškovė niekaip neįrodinėja, kad ji disponavo nurodyto dydžio suma ir ją galėjo perduoti atsakovei. Be to, tokiam sandoriui, kai paskolos suma viršija 3 000 Eur ir sandoris vykdomas grynaisiais pinigais, įstatymas numato privalomą notarinę sandorio formą. Privalomos notarinės sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu, todėl vien dėl šios priežasties sandoris yra niekinis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 53 211,88 Eur skolą ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. balandžio 13 d.) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

7. Teismas konstatavo, kad 2017 m. vasario 9 d. pasirašytas neprotestuotinas paprastasis vekselis yra negaliojantis, nes nebuvo patvirtintas notaro. Kadangi sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), todėl šiuo atveju atsakovė privalo grąžinti tai, ką yra gavusi iš ieškovės pagal negaliojantį 2017 m. vasario 9 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį.

8. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nustatė, kad 2017 m. vasario 9 d. neprotestuotinas paprastasis vekselis buvo pasirašytas tęsiant ieškovės ir atsakovės pinigų skolinimo teisinius santykius, kurie prasidėjo dar 2012 m. gegužės 31 d., kuomet ieškovė pagal neprotestuotiną paprastąjį vekselį ieškovei paskolino 5 000 Lt. Remdamasis 2012 m. gegužės 31 d., 2012 m. spalio 29 d., 2012 m. gruodžio 29 d., 2013 m. sausio 17 d., 2013 m. vasario 17 d., 2013 m. rugsėjo 12 d., 2013 m. lapkričio 5 d., 2014 m. sausio 3 d., 2014 m. vasario 3 d., 2014 m. vasario 24 d., 2014 m. balandžio 16 d., 2014 m. gegužės 8 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d., 2014 m. spalio 27 d., 2014 m. spalio 29 d., 2015 m. balandžio 10 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2015 m. birželio 10 d., 2015 m. rugpjūčio 6 d., 2015 m. gruodžio 31 d. vekseliuose nurodytomis sumomis, kurias įrašė pati atsakovė, teismas sprendė, jog atsakovė nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. vasario 9 d. iš ieškovės gavo 53 211,88 Eur sumą.

9. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ji pasiskolino tik 4 778,73 Eur, kitų pinigų negavo, o vekseliuose nurodytas sumas užrašė ir vekselius pasirašė kaip skolos grąžinimo garantą, nes šiuos argumentus paneigia minėtuose vekseliuose atsakovės ranka įrašytos skolinamų pinigų sumos ir jų gavimo faktą patvirtinantys atsakovės parašai. Atsakovės argumentus, kad ji 53 211,88 Eur negavo, o tik garantavo 4 778,73 Eur skolos grąžinimą, teismas įvertino kaip prieštaraujančius rašytiniams įrodymams, nes nė viename vekselyje nėra pažymėta, kad jame nurodytos sumos yra garantija. Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovė negalėjo pati garantuoti savo paskolos grąžinimo, o be to, atsakovės argumentus, kad 4 778,73 Eur skolos grąžinimą ji garantavo kelis kartus didesnėmis sumomis teismas vertino kaip visiškai nelogiškus ir neatitinkančius protingo elgesio standartui. Teismas taip pat atmetė atsakovės argumentus dėl dalies 3 500 Lt (1 013,67 Eur) skolos grąžinimo, nes šiems argumentams pagrįsti atsakovė nepateikė jokių įrodymų.

10. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti palūkanas, nes ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų šalių susitarimą dėl palūkanų ir jų dydžio. Teismas nustatė, kad visuose vekseliuose, kurių formą parengė ieškovė ir kuriuos pasirašė atsakovė, įskaitant ir paskutinį 2017 m. vasario 9 d. vekselį, yra nurodyta, kad palūkanos už vekselį nenustatomos. Be to, pažymėjo, jog 2017 m. vasario 9 d. vekselis yra niekinis, todėl atsakovė privalo grąžinti ieškovei tik tai, ką yra gavusi pagal sandorį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11. Apeliaciniame skunde atsakovė N. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovė yra gavusi iš ieškovės 53 211,88 Eur piniginių lėšų. Teismas rėmėsi į bylą pateiktais dokumentais (vekseliais), kuriuose nėra užfiksuotas faktinis pinigų perdavimas. Nei iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, nei iš byloje esančių įrodinėjimo priemonių negalima suprasti kaip ir kokiu būdu pasireiškė faktinis pinigų perdavimas.

Žemesnės instancijos teismas

11.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei byloje esančias įrodinėjimo priemones, nesivadovavo vekselių teisinius santykius bei paskolos sutartis reglamentuojančiomis teisės normomis bei teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, nevertino ir netyrė kaip pasireiškė faktinis pinigų perdavimas atsakovei, nors atsakovė nuosekliai tvirtino, kad tokios pinigų sumos niekada nėra gavusi. Bylą išnagrinėjęs teismas nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos analogiško pobūdžio bylose.

11.3. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, kadangi nei vienas byloje esantis dokumentas, įvardytas paprastuoju vekseliu, nei pagal sumas, nei pagal datas neatitiko ieškinyje nurodytų skolinimo atsakovei aplinkybių, t. y. skolinimo datų, sumų, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių skolinimo aplinkybes, kas sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė nepagrindė savo ieškinio reikalavimo.

11.4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, apsiribojantis formaliu priteistų sumų nurodymu, neanalizuojant ir nevertinant faktinių pinigų perdavimo aplinkybių.

11.5. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių apie ieškovės turtinę padėtį. Ieškovė neįrodė, jog ji disponavo nurodyto dydžio piniginėmis lėšomis, iš ieškovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų negalima padaryti išvados, kad ieškovė disponavo ir atsakovei faktiškai perdavė 53 211,88 Eur sumą.

Atsiliepimas

12. Ieškovė J. T. atsiliepime į atsakovės apeliacinį prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

12.1. Teismas pakankamai išsamiai nustatė ir išaiškino visas bylos faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius į bylą pateiktus įrodymus.

12.2. Byloje nėra ginčo, kad visi byloje pateikti vekseliai yra parašyti ir pasirašyti atsakovės. Šalys žodžiu buvo susitarusios ir dėl palūkanų mokėjimo, ką patvirtina vekseliuose esantys prierašai, t. y. nurodytos sumos su procentine išraiška. Matyti, kad atsakovė teismo sprendimą ginčija dėl paties pinigų perdavimo fakto.

12.3. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė atvykdavo pas ieškovę, pateikdavo savo dokumentus, susijusius su vykdomu verslu. Pati atsakovė telefoninio pokalbio metu tvirtino, kad skolos grąžinimo ji nevengia. Visi vekseliai būdavo išrašomi tik tada, kai buvo perduodami pinigai.

12.4. Vekselio davėjui tenka pareiga įrodyti, kad pinigų jis negavo ar gavo jų mažiau. Vekseliai, neatitinkantys teisė aktų reikalavimų, nėra niekiniai teisine prasme. Tai, kad vekselio turėtojas nepasinaudojo supaprastinta tvarka gauti prievolės įvykdymą be teismo, nepanaikinta vekselio, kaip abstrakčios prievolės pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. Lietuvos apeliaciniame teisme 2019 m. rugsėjo 17 d. gautas ieškovės prašymas prie bylos pridėti naujus įrodymus – 2015 m. birželio 10 d. ir 2015 m. birželio 20 d. ieškovės namuose darytus vaizdo įrašus. Ieškovė nurodo, kad šie vaizdo įrašai rasti tik tada, kai jau buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

15. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). Šio ribojimo išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad šių juridinių faktų egzistavimas pats savaime nėra pakankamas naujiems įrodymams priimti. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodomi argumentai nepaneigia fakto, kad vaizdo įrašai egzistavo dar iki priimant pirmosios teismo sprendimą, nes, kaip nurodo ir pati ieškovė, tai dar 2015 m. birželio 10 d. ir 2015 m. birželio 20 d. daryti vaizdo įrašai, todėl šie įrodymai galėjo būti pateikiami anksčiau, t. y. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teismas vertina, jog mažai tikėtina, kad ieškovė tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme rado prašomus pridėti prie bylos vaizdo įrašus. Pagal bylos duomenis (Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės R. A. 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini)) galima spręsti, jog ieškovė ne kartą fiksavo galbūt galimus šalių pokalbius dėl paskolos suteikimo ir/ar jos grąžinimo aplinkybių, todėl teisėjų kolegija abejoja ieškovės nurodoma aplinkybe, jog ji tokių įrašų nesaugojo ir neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teisme, jie atsirado tik praėjus keleriems metams nuo ieškinio pateikimo teismui.

17. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog sprendžiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą, be pirmiau įvardytų kriterijų, taip pat svarbu patikrinti ir įvertinti, ar naujais įrodymais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), t. y. ar jais nesiekiama paneigti kito ribotai apeliacijai užtikrinti nustatyto draudimo, kuris, kitaip negu draudimas teikti ir priimti naujus įrodymus, yra absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Viename iš pateiktų vaizdo įrašų tikėtina yra kalbama dėl paskolos, nepatenkančios į nagrinėjamos bylos dalyką, suteikimą, o tokio pobūdžio aplinkybės nėra nei susijusios su nagrinėjame byla, nei buvo analizuotos pirmosios instancijos teisme.

18. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus bei vadovaujantis CPK 314 straipsniu, teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovės naujai pateiktus įrodymus, jų nevertina ir dėl jų nepasisako. Ieškovės pateiktos laikmenos (CD) grąžintinos ieškovei.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

19. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovė pasirašė: 1) 2012 m. gegužės 31 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 5 000 Lt sumai; 2) 2012 m. spalio 29 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 23 600 Lt sumai; 3) 2012 m. gruodžio 29 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 30 000 Lt sumai; 4) 2013 m. sausio 17 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 31 000 Lt sumai; 5) 2013 m. vasario 17 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 36 760 Lt sumai; 6) 2013 m. rugsėjo 12 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 49 905 Lt sumai; 7) 2013 m. lapkričio 5 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 62 758 Lt sumai; 8) 2014 m. sausio 3 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 71 353 Lt sumai; 9) 2014 m. vasario 3 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 78 840 Lt sumai; 10) 2014 m. vasario 24 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 83 417 Lt sumai; 11) 2014 m. balandžio 16 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 92 847 Lt sumai; 12) 2014 m. gegužės 8 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 95 704 Lt sumai; 13) 2014 m. rugpjūčio 27 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 101 561 Lt sumai; 14) 2014 m. spalio 27 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 108 664 Lt sumai; 15) 2014 m. spalio 29 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 128 664 Lt sumai; 16) 2015 m. sausio 20 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 42 783 Eur sumai; 17) 2015 m. balandžio 10 d. paprastus neprotestuotinus vekselius 54 076 Eur sumai ir 55 076 Eur sumai; 18) 2015 m. gegužės 6 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 52 036 Eur sumai; 19) 2015 m. birželio 10 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 70 178 Eur sumai; 20) 2015 m. rugpjūčio 6 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 78 267 Eur sumai; 21) 2015 m. gruodžio 22 d. penkis paprastus neprotestuotinus vekselius 105 065 Lt sumai, 86 413 Eur sumai, 88 144 Eur sumai, 17 600 Eur sumai bei 84 719 Eur sumai (juose nustatytos skirtingos vekselių apmokėjimo datos); 22) 2015 m. gruodžio 31 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 83 058 Eur sumai; 23) 2016 m. sausio 3 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 103 245 Eur sumai; 24) 2017 m. vasario 9 d. paprastą neprotestuotiną vekselį 118 318 Eur sumai.

Dėl paskolos teisinių santykių

20. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovė yra gavusi iš ieškovės 53 211,88 Eur piniginių lėšų, kadangi teismas rėmėsi į bylą patektais dokumentais (vekseliais), kuriuose nėra užfiksuotas faktinis pinigų perdavimas. Apeliantė nurodo, jog ji viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, jog tokios pinigų sumos niekada nėra gavusi, tačiau teismas, nesant įrodymų apie pinigų perdavimo faktą, konstatavo, kad atsakovė yra gavusi 53 211,88 Eur. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015).

22. Nagrinėjamos bylos atveju matyti tai, kad skolos faktas ir dydis pirmosios instancijos teismo buvo nustatytas, remiantis byloje esančiais laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. išrašytais ir pačios apeliantės pasirašytais vekseliais. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, jog, jos nuomone, tik vekselių nepakanka, kad būtų nustatytas faktinis pinigų perdavimas, o byloje esantys vekseliai buvo pasirašyti tik kaip mažesnio dydžio skolos (4 778,73 Eur) užtikrinimo priemonė.

23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.878 straipsnį, jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai CK šeštosios knygos XLIII skyriaus „Paskola“ normos šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vekselis, netekęs savo kaip vertybinio popieriaus galios, gali būti panaudotas kaip rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas (paskolos raštelis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013, 2018 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-378/2018). Dėl tokio dokumento įrodomosios galios turi būti sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tam, kad šis dokumentas būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu; 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra aktuali ieškovės nurodoma kasacinio teismo praktika, jog vekselio davėjui (atsakovui) teko pareiga įrodyti, kad vekselio išdavimo pagrindas – paskolos teisiniai santykiai – iš esmės neegzistuoja, kadangi 2017 m. vasario 9 d. atsakovės pasirašytas vekselis yra netekęs savo kaip vertybinio popieriaus galios.

24. Šioje byloje kaip sandorį, kurio pagrindu grindžiamas reikalavimas, ieškovė nurodė 2017 m. vasario 9 d. atsakovės pasirašytą paprastą neprotestuotiną vekselį 118 318 Eur sumai, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog toks vekselis yra negaliojantis, nes nebuvo patvirtintas notaro (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 2 dalis, CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso (dėl vekselio turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų vekselio pateikimo apmokėti ar reikalavimų pagal vekselį pateikimo terminų praleidimo), iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Tuo atveju, kai reikalavimas dėl skolos priteisimo kildinamas iš ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio, taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, nebent materialiosios teisės normose būtų nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019). Taigi, ieškovė pagal CPK 178 straipsnį privalėjo įrodyti buvus susitarimą su atsakove skolinti pinigų bei pagrįsti pinigų perdavimo faktą. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė tai įrodė ir vadovaudamasis visų atsakovės laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. vasario 9 d. atsakovės pasirašytų vekselių sumomis, priėjo išvadą, kad atsakovė iš ieškovės gavo 53 211,88 Eur sumą, kurios ieškovei negrąžino, nes nepateikė skolos grąžinimo faktą patvirtinančių įrodymų.

25. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių dokumentų, nors ir neturinčių vekselio teisinės galios, turinys atskleidžia, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Visi byloje esantys vekseliai yra pasirašyti pačios atsakovės, t. y. dokumentuose nėra apsiribojama vien tik atsakovės parašu, pati atsakovė įrašiusi tiek mokėtinas sumas, tiek savo rekvizitus, kai kuriuose dokumentuose nurodomos ir žymos „gavau“, taip pat ant vekselių užrašyti pačios atsakovės skaičiavimai kaip atsakovė nustato vekseliuose nurodomų sumų dydžius.

27. Nagrinėjamoje byloje svarbu atkreipti dėmesį būtent į tai, kad atsakovė neneigia, jog skolinosi pinigus iš ieškovės, tačiau teigia gavusi tik 4 778,73 Eur sumą kaip paskolą, o 2017 m. vasario 9 d. vekselį buvus skolos grąžinimą užtikrinančia priemone. Su tokiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantei pripažįstant faktą, jog tarp šalių egzistavo paskoliniai teisiniai santykiai, įvertinus pačios apeliantės išrašytų vekselių kiekį, ieškovės nurodomas aplinkybes, jog vekseliai buvo perrašomi didesnei sumai tiek dėl palūkanų, tiek dėl papildomai paskolintų lėšų, kas atsispindi ir kintančiose vekselių, išrašytų skirtingomis datomis, sumose, labiau tikėtina aplinkybė, jog apeliantė realiai gavo jai paskolintą sumą. Tokį teisėjų kolegijos įsitikinimą sustiprina aplinkybė, jog pati apeliantė pripažįsta egzistavus tarp šalių paskolinius teisinius santykius pagal jos pačios išrašytus vekselius (2012 m. gegužės 31 d., 2012 m. spalio 29 d., 2013 m. sausio 17 d., 2014 m. sausio 3 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d.), nors ir teigia gavusi mažiau pinigų, nei juose nurodyta. Apeliantės pateikiama versija, jog tik tokią pinigų sumą ji skolinosi iš ieškovės, paneigiama jos pačios skirtingais nei nurodytieji laikotarpiais išrašytais vekseliais. Teisėjų kolegija kaip abejotiną vertina apeliantės teiginį, jog ji gavo žymiai mažesnes nei vekseliuose nurodytas pinigų sumas dar ir dėl tos priežasties, jog apeliantė pati išrašydavo vekselius, pagal jų išrašymo kiekį galima spręsti, jog jai tikrai buvo suprantama vekselio kaip paskolos teisinius santykius patvirtinančio dokumento reikšmė. Versija, jog ji vekselius pasirašė esmingai apgauta ar dėl psichologinio spaudimo buvo patikrinta ikiteisminio tyrimo metu, tačiau buvo pripažinta, jog tolimesnis N. P. pareiškime nurodytų aplinkybių tyrimas yra betikslis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės R. A. 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė (atsakovė) nei šioje byloje, nei kitose civilinėse bylose nepareiškė reikalavimo pripažinti 2017 m. vasario 9 d. vekselį negaliojančiu, neginčijo ir galimo paskolos sandorio ar jo apimties.

28. Kaip ir buvo minėta, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju šalių nurodytos faktinės aplinkybės, pateikti rašytiniai įrodymai (vekseliai, telefoniniai susirašinėjimai tarp šalių), leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad atsakovė pasiskolino iš ieškovės atsakovės pasirašytuose vekseliuose nurodytas sumas. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytas aplinkybes bei įrodymus.

29. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės argumentą, jog 2017 m. vasario 9 d. vekseliu ji tik užtikrino 4 778,73 Eur skolos grąžinimą. Kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, toks apeliantės elgesys neturi racionalaus pagrindo.

30. Vekselis kaip prievolės užtikrinimo priemonė, yra pripažįstamas tiek civilinėje apyvartoje, tiek teismų praktikoje; vekselio naudojimas prievolėms užtikrinti neprieštarauja įstatymui, todėl iš vekselio santykių kilusios sąžiningų asmenų teisės turi būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-219/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449-378/2015). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija abejoja, jog 2017 m. vasario 9 d. išrašytas atsakovės (apeliantės) vekselis buvo naudojamas kaip užtikrinimo priemonė. Pirma, mažai tikėtina, jog 4 778, 73 Eur prievolės įvykdymo užtikrinimui būtų panaudota daugiau kaip dvidešimt kartų prievolės sumą viršijanti užtikrinimo priemonė. Antra, apeliantė nepagrindžia, kodėl nuo paskolos, kuria užtikrinti kaip ji teigia buvo išduotas vekselis, suteikimo praėjus keliems metams, šalys nusprendė jos įvykdymą užtikrinti. Trečia, abejotina 2017 m. vasario 9 d. atsakovės išrašyto vekselio panaudojimo kaip užtikrinimo priemonės galimybė dar ir dėl tos priežasties, jog paskola, kuriai užtikrinti buvo išrašytas nurodytas vekselis, apeliantės teigimu, taip pat buvo suteikta vekseliais (2012 m. gegužės 31 d., 2012 m. spalio 29 d., 2013 m. sausio 17 d., 2014 m. sausio 3 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d.).

31. Taip pat apeliantė teigia, kad ieškovė neįrodė, jog ji disponavo nurodyto dydžio piniginėmis lėšomis, iš ieškovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų negalima padaryti išvados, kad ieškovė disponavo ir atsakovei faktiškai perdavė 53 211,88 Eur sumą.

32. Viena vertus, svarbu pažymėti tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė privalėjo įrodyti, kad ji suteikė paskolą atsakovei, o ne tai, ar jos finansinės galimybės leido tai daryti. Kita vertus, įrodymai, kad paskolos davėjas turėjo pakankamai turto (piniginių lėšų), jog galėtų šias lėšas skolinti, bendroje įrodymų visumoje gali patvirtinti faktą, kad paskola buvo suteikta. Vertindamas ieškovės turtinę padėtį skolinimo laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje pateiktu SEB banko išrašu už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. Šis išrašas patvirtina, kad ieškovė turėjo indėlių ir kitų piniginių lėšų banke, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė pagal savo turtinę padėtį galėjo skolinti. Tačiau atsakovė tai laiko nepakankamais įrodymais ir iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų ir jų paaiškinimų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, tačiau argumentų, kurie paneigtų ieškovės turtinę padėtį, sudarančią galimybę skolinti pinigus kitiems asmenims, atsakovė nepateikia (CPK 178 straipsnis).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų darydamas teisiškai reikšmingą išvadą, kad atsakovė paskolos teisinių santykiu pagrindu gavo iš ieškovės 53 211,88 Eur sumą, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės paaiškinimais, bet ir visa bylos medžiaga.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

34. Apeliantė apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, nes neanalizavo ir nevertino faktinių pinigų perdavimo aplinkybių.

35. Pažymėtina, kad apeliantės skundo argumentas dėl sprendimo (ne)motyvavimo grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais apeliantė ginčijo teismo atliktą įrodymų vertinimą. Kadangi dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija šioje nutartyje jau pasisakė (pažeidimo nekonstatavo), nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Kita vertus, pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

36. Nagrinėjamu atveju sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas yra be motyvų. Taigi, CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas taip pat nekonstatuotinas.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės bei materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

38. Teisėjų kolegijai atmetus atsakovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

39. Kadangi ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą neprašo priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, ieškovei bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Marius Bajoras Antanas Rudzinskas Egidija Tamošiūnienė