Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-26-381/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-04-23
Bylos Nr.: e2A-26-381/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01079-2016-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Artūras Driukas, Aldona Tilindienė
Atsakovas: valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“
Ieškovas: A. N.

Kategorijos

2.1.2.4.1.1Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris

Civilinė byla Nr. e2A-26-381/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01079-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.; 2.1.2.4.2.6.; 2.1.2.4.2.7.; 2.1.3.3.4.; 2.6.39.2.13.; 3.2.4.11. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. N. patikslintą ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl teisės pripažinimo, draudimo išmokos išmokėjimo ir procesinių palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo byloje – bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. N. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei valstybės įmonei (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“, prašydama pripažinti ieškovės sumokėtas bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ (toliau – BAB bankas „Snoras“ arba Bankas) pinigines lėšas pagal 2011 m. lapkričio 11 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111111S990008 indėliu, kaip numatyta Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalyje, ir įpareigoti atsakovę išmokėti už šias lėšas ieškovei indėlių draudimo išmoką, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir trečiojo asmens BAB banko „Snoras“ ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal dokumentus, kurie bus pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, įpareigojant trečiąjį asmenį iš jo priteistą išlaidų dalį apmokėti iš administravimui skirtų lėšų.

2. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. lapkričio 11 d. ji su BAB banku „Snoras“ sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111111S990008 (toliau – Sutartis), už 236 vnt. obligacijų ji pagal Sutartį sumokėjo 6 833,72 Eur (23 595,47 Lt) sumą. Pagal Sutartį obligacijos turėjo įsigalioti 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau dėl Lietuvos banko valdybos nutarimu paskelbto moratoriumo ir dėl 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1329 Bankui taikyto akcijų paėmimo visuomenės poreikiams, taip pat dėl atšauktos Banko licencijos ir bankroto bylos Bankui iškėlimo, obligacijos nebuvo pervestos į ieškovės vertybinių popierių sąskaitą. Pateikdamas indėlininkų sąrašus, kuriuos perdavė atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, Bankas neįtraukė ieškovės kaip obligacijų savininkės į šiuos sąrašus, todėl ieškovė nėra gavusi draudimo išmokos.

Žemesnės instancijos teismas

3. Ieškovės kreditoriniai reikalavimai Bankui yra įtraukti į Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2361-611/2012 patvirtintą BAB banko „Snoras“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, tačiau tai niekaip neapriboja ir neįtakoja ieškovės teisės reikšti ieškinį.

4. Atsižvelgiant į tai, kad pinigai skirti apmokėti už pasirašytas neįsigaliojusias obligacijas buvo ir yra laikomi BAB banke „Snoras“, taip pat į tai, kad nuo 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-186 pritaikius moratoriumą Banko veiklai, o Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 03-196 priėmus sprendimą visam laikui atšaukti Bankui išduotą licenciją ir nuo tos dienos paaiškėjus, kad obligacijų emisijos negali būti įregistruotos, šie pinigai turėjo būti tą pačią dieną gražinti į asmenines klientų pinigines sąskaitas. Ieškovė vėliausiai nuo 2011 m. lapkričio 24 d. įgijo reikalavimo teises į šiuos pinigus, atitinkamai Bankas įgavo prievolę juos gražinti. Šie pinigai pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 ir 4 dalis yra laikytini indėliais.

5. IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje esanti indėlio samprata (indėlis – tai indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant sukauptas palūkanas)) iš esmės atitinka 2009 m. kovo 11 d. Direktyvoje 2009/14/EB, iš dalies keičiančioje Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatų dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo (toliau – Indėlių direktyva), įtvirtintą indėlio sampratą, tik joje papildomai kaip indėlis yra apibrėžtos ir kredito įstaigai investavimui perduotos lėšos. Todėl ieškovė gali būti apibūdinama kaip trečiojo asmens indėlininkė IĮIDĮ prasme.

6. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2018 m. kovo 22 d. prejudiciniame sprendime, priimtame sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16, paskelbė, kad gyventojams, kurie įmokėjo lėšas už neišleistas BAB banko „Snoras“ akcijas bei obligacijas, gali būti taikoma tiek Europos Sąjungos 1997 m. kovo 3 d. Direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva), tiek Indėlių direktyva. Be to, ESTT aiškiai nurodė, kad bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas (šiuo atveju – Lietuvos teismai) negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti obligacijas pasirašę asmenys. Būtent šie asmenys, t. y. ieškovai, turi pasirinkti, pagal kurią sistemą jie pageidauja pasinaudoti teise į kompensaciją. Todėl tenkintinas ieškovės reikalavimas pripažinti jos sumokėtas lėšas indėliu ir taikyti atitinkamas IĮIDĮ nuostatas dėl indėlių draudimo apsaugos.

7. Ieškovės atžvilgiu Bankas buvo prisiėmęs įsipareigojimą atlikti operaciją su jos perduotais pinigais – parduoti už šiuos pinigus ieškovei vertybinius popierius – Banko numatytas išleisti obligacijas. Pagal Sutarties 1.14 punktą ieškovė turėjo pervesti obligacijų įsigijimo kainą atitinkančią sumą į jos asmeninę sąskaitą Banke, o pastarasis įgijo teise nusirašyti šią sumą be ieškovės sutikimo ir apmokėti įsigyjamas obligacijas. Taigi Bankas turėjo teisę nusirašyti šią sumą tik obligacijų apmokėjimui. Tuo tarpu jis lėšas nuo ieškovės sąskaitos nurašė ir persivedė į kitą savo sąskaitą dar neįsigaliojus numatomoms išleisti obligacijoms, taigi dar nesant Sutarties dalyko, už kurį turėjo būti mokama. Ieškovės žiniomis, BAB bankas „Snoras“ tam tikslui buvo atsidaręs specialią sąskaitą, į kurią kaupė visas už obligacijas gaunamas lėšas. Kol obligacijos nebuvo išleistos ir pervestos į klientų vertybinių popierių sąskaitas, jis neturėjo teisės naudoti šių lėšų.

8. Tik pervedus atitinkamą skaičių obligacijų į ieškovės asmeninę vertybinių popierių sąskaitą ieškovė būtų įgijusi nuosavybės teisę į šias obligacijas. Kadangi obligacijos į ieškovės asmeninę sąskaitą pervestos nebuvo, ji neįgijo nuosavybės teisių į jas, atitinkamai ji negali būti laikoma vertybinių popierių savininke.

9. Tai, kad trečiasis asmuo neatliko vidinių Banko operacijų ir negrąžino pinigų į asmenines klientų pinigų sąskaitas, negali įtakoti šių piniginių lėšų teisinio statuso ir įstatyme numatytos draudiminės apsaugos galiojimo. Ieškovės sumokėtos už neįsigaliojusias obligacijas piniginės lėšos yra indėlių draudimo objektas, o ne įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas. Todėl ieškovės sumokėtos sumos, įskaitant priskaičiuotas palūkanas, vadovaujantis IĮIDĮ 3, 5, 9 straipsniais, turėjo būti išmokėtos ieškovei iš Indėlių draudimo fondo.

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, konstatavo ir suformavo precedentą, kuris taikytinas ir šioje byloje, kad BAB banko „Snoras“ klientai turi teisę į procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Turint galvoje procesinių palūkanų kompensacinę funkciją, šioje byloje egzistuoja pagrindas kompensuoti ieškovei jos patirtus nuostolius procesinių palūkanų forma. Atsakovė nepagristai naudojasi ieškovės pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovės naudai priteisti procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško prievolės įvykdymo, net jeigu atsakovė ir įvykdytų prievolę geranoriškai, iki teismo sprendimo priėmimo šioje byloje.

Atsiliepimas

11. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė civilinę bylą nutraukti arba ieškinio reikalavimus palikti nenagrinėtus, o jei šis prašymas nebūtų tenkintas – ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad, atsižvelgiant į ESTT (Nr. C-688/15 ir C-109/16) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2018 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018, 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-219/2018) pateiktus išaiškinimus, atsakovė išmoka draudimo išmokas visiems į ją besikreipusiems BAB banko „Snoras“ neįsigaliojusių obligacijų turėtojams, kurie kreipiasi į įmonę ir išreiškia savo valią dėl sistemos (indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams) pasirinkimo ir nurodo banko sąskaitos, į kurią pageidauja gauti draudimo išmoką, rekvizitus. Minėtą aplinkybę patvirtina ir viešojoje erdvėje skelbiama informacija apie draudimo išmokų išmokėjimą visiems Banko neįsigaliojusių obligacijų turėtojams. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje nebelieka ginčo dalyko, nes ieškovei (kaip ir kitiems neįsigaliojusių obligacijų turėtojams) draudimo išmokos yra išmokamos, t. y. jos teisė į draudimo išmoką jau yra pripažinta. Ieškovei (jos atstovui) tereikia kreiptis į atsakovę ir išreikšti savo valią dėl sistemos (indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams) pasirinkimo, nurodyti banko sąskaitos, į kurią pageidauja gauti draudimo išmoką, rekvizitus ir draudimo išmoka ieškovei bus išmokėta.

12. Atsakovė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, taip pat nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. ESTT konstatavo, kad pasirinkti, kuria iš sistemų pasinaudoti, suteikta teisė tik patiems Banko klientams. Tokias išvadas ESTT padarė nepaisydamas to, kad bylose C-688/15 ir C-109/16 ieškovai savo ieškiniuose buvo nurodę, kurios sistemos apsaugos taikymo reikalauja. Todėl VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prievolė mokėti konkrečiam asmeniui draudimo išmokas už neįsigaliojusias obligacijas atsiranda tik nuo to momento, kai asmuo kreipiasi į ją ir išreiškia valią dėl sistemos (indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams) pasirinkimo. Atsižvelgiant į tai, kad draudimo išmokos asmenims išreiškus valią dėl sistemos pasirinkimo yra išmokamos, nėra pagrindo teigti, kad atsakovė ieškovės atžvilgiu yra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo terminą. Todėl ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra visiškai nepagrįstas.

Šalies argumentai

13. Ieškovės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 buvo išnagrinėtas procesinių palūkanų klausimas indėlio sertifikato turėtojo byloje, kurioje egzistavo visiškai kitokios aplinkybės, tuo tarpu, šioje byloje nagrinėjamas teisės gauti draudimo išmokas už neįsigaliojusias obligacijas klausimas ir pateikti visai kitokie teismų išaiškinimai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pripažino, kad ieškovų sumokėtos sumos už Banko indėlių sertifikatus yra draudimo objektas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje aktualus visai kitas teismų išaiškinimas, kuris numato, kad neįsigaliojusių obligacijų turėtojas gali pasinaudoti dviejų sistemų apsauga: indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams; pasirinkti, kokia sistema naudotis, gali tik pats banko klientas, teismas ar atsakovė negali nuspręsti už jį. Taigi akivaizdu, kad šios civilinės bylos ratio decidendi skiriasi nuo kasacinio teismo išnagrinėtos bylos, kuria vadovaujasi ieškovė, reikalaudama priteisti jai procesines palūkanas, ratio decidendi, ir todėl nėra pagrindo priteisti ieškovei jos prašomas procesines palūkanas.

Atsiliepimas

14. Atsakovė 2018 m. lapkričio 21 d. pateikė teismui pareiškimą, kuriame nurodė, kad ieškovė kreipėsi į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, išreiškė valią dėl sistemos (indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams) pasirinkimo, nurodė sąskaitą, į kurią pageidauja gauti draudimo išmoką. Ieškovei draudimo išmoka jau yra išmokėta, todėl byla nutrauktina.

Šalies argumentai

15. Ieškovė 2018 m. lapkričio 23 d. pateikė teismui prašymą, kuriame nurodė, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2018 m spalio 11 d. išmokėjo jai 6 833,72 Eur draudimo išmoką, todėl atsisakė nuo ieškinio dalies dėl teisės gauti indėlių draudimo išmokas ir prašė šią bylos dalį nutraukti. Ieškovė nurodė, jog palaiko išvestinį ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, kurios turėtų būti priteistos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki 2018 m. spalio 11 d., skaičiuojant jas nuo ieškovei išmokėtos sumos. Taip pat ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės ir trečiojo asmens, nurodė, kad jos bylinėjimosi išlaidos sudaro 164,56 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl piniginių lėšų pripažinimo indėliu ir draudimo išmokėjimo ir šią bylos dalį nutraukė; likusią ieškinio dalį tenkino – priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo 6 833,72 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. birželio 6 d.) iki prievolės visiško įvykdymo (2018 m. spalio 11 d.); priteisė lygiomis dalimis iš atsakovės ir trečiojo asmens administravimui skirtų lėšų 164,56 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai.

17. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutinėje ir neskundžiamoje 2018 m. liepos 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018, dėl kurios šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas ir kurioje pateiktų išaiškinimų aktualumo šiuo metu nagrinėjamai bylai šalys neginčijo, taip pat iš esmės analogiškose bylose Nr. 3K-3-232-969/2018 ir Nr. 3K-3-233-219/2018, konstatavo, jog pagal Lietuvos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1K-34 „Dėl finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių patvirtinimo“ aktualios redakcijos nuostatas BAB banko „Snoras“ obligacijų emisijoms Nr. 11 ir Nr. 12 Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas suteikė ISIN kodus, tačiau šių emisijų registracijos sąskaitos nebuvo atidarytos dėl su BAB banku „Snoras“ susijusių įvykių, kai buvo sustabdyta, o vėliau nutraukta Banko veikla ir obligacijų išleidimo procesas. Dėl to Bankas negalėjo įvykdyti ir neįvykdė obligacijų pasirašymo sutartyse nurodytos pareigos – pervesti ir apskaityti obligacijas asmenų vertybinių popierių sąskaitoje už asmenų Bankui sumokėtas lėšas. Kadangi asmenys negavo vertybinių popierių, nes atitinkami įrašai jų vertybinių popierių sąskaitose nebuvo padaryti, nors Bankas, kaip emitentas, šias sumokėtas lėšas gavo, nes nurašė lėšas iš sutartyse nurodytų sąskaitų ir panaudojo obligacijoms apmokėti, pervesdamas jas į savo, kaip emitento, surenkamąsias sąskaitas obligacijoms platinti, todėl asmenų obligacijų sutartys pripažintinos pasibaigusiomis draudžiamojo įvykio dieną.

18. Teismas sprendė, kad kasaciniam teismui priėmus pirmiau nurodytą nutartį, šioje byloje iš esmės neliko ginčo dėl to, kad ieškovė turi teisę reikalauti draudimo išmokos už neįsigaliojusias obligacijas išmokėjimo. Be to, byloje yra pateikti įrodymai – patvirtinantys, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovei draudimo išmoką už neįsigaliojusias obligacijas išmokėjo bylos nagrinėjimo eigoje – į A. N. sąskaitą 2018 m. spalio 11 d. išmokėjo 6 833,72 Eur draudimo išmoką.

Šalies argumentai

19. Įvertinęs aplinkybę, kad ieškovė nuo pat bylos iškėlimo aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti prioriteto tvarka indėlių garantijų sistema ir jau pirminiame 2016 m. pateiktame ieškinyje suformulavo piniginį reikalavimą atsakovei, nors prašymą priteisti procesines palūkanas ieškovė byloje pateikė patikslintame ieškinyje 2018 m. kovo 28 d., atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, kurioje buvo keliamas klausimas dėl procesinių palūkanų priteisimo indėlio sertifikato turėtojams priteisiant draudimo išmokas ir kuria tokios palūkanos buvo priteistos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokos išmokėjimo momento, teismas konstatavo, kad šiuo atveju neįsigaliojusias obligacijas įgiję asmenys, lygiai taip pat kaip indėlių sertifikatų turėtojai, visa apimtimi tenkinus jų reikalavimus dėl teisės į draudimo išmokas pripažinimo, turi teisę į procesinių palūkanų priteisimą. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti ieškovei 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo ieškovei mokėtinos (sumokėtos) draudimo išmokos sumos laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. birželio 6 d.) iki draudimo išmokos ieškovei išmokėjimo dienos (2018 m. spalio 11 d.).

20. Spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas akcentavo, kad ieškovė ieškinio atsisakė atsakovei pripažinus jos reikalavimo teisę. Ieškovė pirminiu ieškiniu pagal sandorius sumokėtas lėšas prašė pripažinti indėliais būtent siekdama realizuoti savo teisę į draudimo išmoką, kadangi tuo metu atsakove byloje buvusi BAB bankas „Snoras“ neteikė atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenų apie draudiminį įvykį. Esant tokioms nustatytoms bylos aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos Advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugos) maksimalaus dydžio, teismas sprendė, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš atsakovės ir trečiojo asmens bankroto administravimui skirtų lėšų lygiomis dalimis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

21. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priimti naują sprendimą – ieškovės reikalavimų dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų netenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006). Šiuo atveju atsakovė nėra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo termino.

21.2. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pati savarankiškai nuspręsti, ar neįsigaliojusios obligacijos yra draudimo objektas, jokiu būdu negalėjo ir neturėjo tam pagrindo, nes IĮIDĮ tokios situacijos nereglamentavo. Net teismai, priimdami sprendimus/nutartis, netenkindavo ieškovų ieškinių ir nepripažindavo jų indėlininkais/investuotojais, todėl juolab atsakovei nesuteikta teisė savo iniciatyva modifikuoti teisinius santykius. Juo labiau, kad IĮIDĮ apskritai nereglamentuoja atvejų, kada kredito įstaigos draudžiamojo įvykio atveju asmuo galėtų pasirinkti, kokia draudimo sistema, indėlių ar įsipareigojimų investuotojams, naudotis. Tokią taisyklę suformulavo tik ESTT savo sprendime (prejudiciniame sprendime sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16), pagal kurio išaiškinimą vėliau Lietuvos Aukščiausias Teismas priėmė nutartis neįsigaliojusių obligacijų bylose. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į teismų išaiškinimus, privalėjo įvertinti, ar asmuo yra aiškiai išreiškęs valią dėl indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sistemos pasirinkimo, ar išreikšta valia yra galutinė ir nuspręsti, pagal kurią iš sistemų ieškovams atsakovė turi išmokėti draudimo išmoką. Po ESTT sprendimo priėmimo ir jame pateiktų išaiškinimų asmuo turėjo teisę pasirinkti norimą sistemą, atitinkamai tikslinti ieškinį, jame keičiant pirminę prašytą taikyti apsaugos sistemą.

21.3. Taigi, pasirinkti, kuria iš sistemų pasinaudoti, suteikta teisė tik patiems Banko klientams, atsakovė negali savavališkai nuspręsti, kokią sistemą taikyti konkrečiam ieškovui, nes pagal ESTT išaiškinimus tik pats asmuo gali ją pasirinkti. Asmens valios išreiškimas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra ypatingai reikšmingas, nes, kaip patvirtina įvairių bylų faktinės aplinkybės, asmenys, nepaisant to, kad bylose pareikštais ieškiniais prašo išmokėti jiems įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas, atsakovei pateiktuose prašymuose prašo išmokėti jiems indėlio draudimo išmokas, atitinkamai keičia/tikslina ieškinių reikalavimus. Į asmenų išreikštą valią atsižvelgiama išmokant draudimo išmokas. Praktikoje yra nemažai pavyzdžių, kai ieškovai procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžių metu arba teikdami prašymus dėl draudimo išmokos išmokėjimo keičia savo valią dėl draudimo sistemos pasirinkimo. Netgi Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 ir pripažinus ieškovus indėlininkais bei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ įvykdžius nutartį ir išmokėjus draudimo išmokas, susiklostė situacija, kai ieškovas draudimo išmoką grąžino, nurodydamas, kad jo valia yra kitokia nei nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir jis pageidauja gauti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką.

21.4. Taip pat daug ieškovų yra pateikę prašymus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti draudimo išmoką pagal atitinkamą sistemą, kai tuo tarpu juos atstovaujantys advokatai teismo posėdžių metu ar procesiniuose dokumentuose nurodydavo visai kitokią ieškovų valią. Būtent dėl šių aplinkybių negalima teigti, kad atsakovė yra praleidusi prievolės įvykdymo terminą. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prievolė konkretaus asmens atžvilgiu išmokėti jam draudimo išmoką pradeda egzistuoti tik tada, kai asmuo, atsižvelgdamas į teismų išaiškinimus, išreiškia atsakovei valią dėl draudimo išmokos sistemos pasirinkimo. Nagrinėjamu atveju, ieškovė galutinę valią dėl apsaugos sistemos pasirinkimo išreiškė 2018 m. spalio 4 d. atsiuntus atsakovei prašymą dėl draudimo išmokos už neįsigaliojusias BAB banko „Snoras“ obligacijas pervedimo taikant indėlių draudimo apsaugos sistemą. Atsakovė nedelsdama ieškovei išmokėjo draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino bei nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu, Vilniaus apygardos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą priteisti ieškovei procesines palūkanas.

21.5. Draudimo išmokų nebuvo galima išmokėti anksčiau, nes po ESTT 2018 m. kovo 28 d. prejudicinio sprendimo buvo laukiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų. 2018 m. birželio 22 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendime (bylos Nr. 3K-3-232-969/2018) nurodė, kad ieškovai turi pasirinkti, pagal kurią sistemą pasinaudoti teise į kompensaciją. Tuo tarpu IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Iš išdėstyto akivaizdu, kad po kasacinio teismo išaiškinimų buvo nukrypta nuo teisinio reguliavimo, reglamentuojančio draudimo išmokų išmokėjimą kredito įstaigos draudžiamojo įvykio atveju, nes iš teismo priimto sprendimo aišku, kad išmoka išmokama ne pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, bet pagal tai, kokią valią išreiškė asmuo ir kokią draudiminę apsaugą jis pasirinko. Atsižvelgiant į tai, atsakovė jokiu būdu negalėjo mokėti draudimo išmokos anksčiau nei buvo pateikti teismų išaiškinimai, suformavę naujas draudimo išmokos mokėjimo taisykles. Vilniaus apygardos teismas sprendime nevertino šių aplinkybių, todėl klaidingai nustatė procesinių palūkanų priteisimo momentą ir paskirtį.

21.6. Klausimas dėl to, ar asmenys, su BAB banku „Snoras“ sudarę akcijų ir obligacijų įsigijimo sutartis, pagal kurias lėšos, skirtos šiems vertybiniams popieriams įsigyti, buvo pervestos į Banko vardu atidarytas sąskaitas, tačiau dėl jo nemokumo netapę akcijų ar obligacijų savininkais, turi reikalavimo teisę į indėlininkų ar investuotojų draudimo kompensaciją, nebuvo aiškus ir šios kategorijos bylas nagrinėjusiems nacionaliniams teismams. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priimdavo sprendimus/nutartis ieškovų ieškinius dėl draudimo išmokų už neįsigaliojusias obligacijas ir akcijas išmokėjimo atmesti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodydavo, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovus indėlininkais/investuotojais, o jų reikalavimus dėl draudimo išmokų už neįsigaliojusias obligacijas ir akcijas priteisimo atmesdavo kaip nepagrįstus (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2008-611/2013, 2015 m. sausio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-230-345/2015, 2015 m. kovo 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2836-603/2015; 2013 m. gegužės 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-441-661/2013 ir kt.). Todėl akivaizdu, kad atsakovė draudimo išmokos už neįsigaliojusias obligacijas mokėti negalėjo, kadangi tam nebuvo teisinio pagrindo ir netgi nacionaliniai teismai priimamuose sprendimuose/nutartyse nurodydavo, kad neįsigaliojusios obligacijos ar akcijos nėra draudimo objektas. Atsakovė pati savarankiškai nuspręsti, ar neįsigaliojusios obligacijos yra draudimo objektas, jokiu būdu negalėjo ir neturėjo tam pagrindo, nes IĮIDĮ tokios situacijos nereglamentavo, o atsakovei nesuteikta teisė savo iniciatyva modifikuoti teisinius santykius. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų praktika šiuo klausimu buvo nevienoda, be to, bylos buvo stabdomos ilgiems metams, Vilniaus apygardos teismas priėmė neteisėtą ir nepagristą sprendimą priteisti ieškovei procesines palūkanas, kadangi tam nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

21.7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-684/2017, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo išnagrinėtas procesinių palūkanų klausimas indėlio sertifikato turėtojo byloje, kurioje egzistavo visiškai kitokios aplinkybės, tuo tarpu, šioje byloje nagrinėjamas teisės gauti draudimo išmokas už neįsigaliojusias obligacijas klausimas ir pateikti visai kitokie tiek ESTT, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai. Be to, kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pripažino, kad ieškovų sumokėtos sumos už Banko indėlių sertifikatus yra draudimo objektas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje aktualus visai kitas ESTT ir kasacinio teismo išaiškinimas, kuris numato, kad neįsigaliojusių obligacijų turėtojas gali pasinaudoti dviejų sistemų apsauga: indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams, t. y. pasirinkti, kokia sistema naudotis, gali tik pats banko klientas, teismas ar atsakovė nuspręsti už jį negali.

21.8. Kadangi atsakovė negalėjo išmokėti draudimo išmokų anksčiau nei buvo pateikti ESTT, o vėliau kasacinio teismo išaiškinimai, suformavę IĮIDĮ nereglamentuotas draudimo išmokų mokėjimo taisykles, atsakovė nėra praleidusi draudimo išmokos išmokėjimo termino bei nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Vilniaus apygardos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas.

21.9. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė atsisakė dalies ieškinio reikalavimų – dėl draudimo išmokų išmokėjimo už turėtas BAB banko „Snoras“ neįsigaliojusias obligacijas, ši bylos dalis teismo buvo nutraukta. Todėl teismas net ir spręsdamas, kad ieškovei turi būti atlygintos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, priteisdamas išlaidų atlyginimą ieškovei turėjo vadovautis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, o ne priteisti ieškovės naudai visas jos prašytas bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimu ieškinys nebuvo tenkintas visiškai, nes dalies ieškinio reikalavimų (dėl draudimo išmokų priteisimo) ieškovė nagrinėjamoje byloje jau buvo atsisakiusi.

Atsiliepimas

22. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė A. N. prašė jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Tai, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nesiėmė veiksmų savo pareigoms pagal įstatymą įvykdyti ir aktyviai bandė vengti mokėjimų ieškovei, keliant teisinį ginčą bei byloje ginčijant ieškovės reikalavimus iš esmės, neatleidžia atsakovės nuo atsakomybės ir ieškovės patirtų nuostolių atlyginimo, net jei teisinis reglamentavimas jos manymu buvo neaiškus.

22.2. Šiuo atveju ieškovės nuostoliai pasireiškė tuo, kad ji laiku, per įstatyme konkrečiai nustatytą terminą (IĮIDĮ 10 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2011 m. lapkričio 18 d.) neatgavo iš atsakovės įstatyme (IĮIDĮ 9 straipsnio) įtvirtintos draudimo išmokos už lėšas, sumokėtas BAB bankui „Snoras“ už leistas bet neišleistas (neįsigaliojusias) obligacijas, ir ilgą laiką negalėjo naudotis savo pinigais.

22.3. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 30 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-3-516/2018, kurioje nurodė, jog: „<...> atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, kurioje buvo keliamas klausimas dėl procesinių palūkanų priteisimo indėlio sertifikato turėtojams priteisiant draudimo išmokas ir kuria tokios palūkanos buvo priteistos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokos išmokėjimo momento, sutinka su jungtinių ieškovų argumentais, kad šiuo atveju neįsigaliojusias obligacijas įgiję asmenys, lygiai taip pat kaip indėlių sertifikatų turėtojai, visa apimtimi tenkinus jų reikalavimus dėl teisės į draudimo išmokas pripažinimo, turi teisę į procesinių palūkanų priteisimą, todėl šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti ieškovams 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytų ieškovams mokėtinų draudimo išmokų sumų laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 2 d., kai teisėjo rezoliucija buvo priimtas ieškinys) iki draudimo išmokų šiems ieškovams išmokėjimo dienos, t. y. iki 2018 m. spalio 8 d.“. Atsižvelgiant į šį apeliacinės instancijos teismo išaiškinimą, neįsigaliojusias obligacijas įgiję asmenys, visa apimtimi tenkinus jų reikalavimus dėl teisės į draudimo išmokas pripažinimo, turi teisę į procesinių palūkanų priteisimą, todėl atsakovės argumentas dėl negalėjimo remtis nurodytu kasacinio teismo precedentu atmestinas kaip nepagrįstas.

22.4. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs panašaus pobūdžio bylą (toje byloje atsakovė taip pat dalyvavo), 2018 m. gruodžio 13 d. civilinėje byloje Nr. e2A-1736-614/2018 priimtame sprendime pažymėjo: „procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus (buvusius), nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, o kreditorius jam priklausančiomis lėšomis naudotis negali, negali gauti iš jų naudos, taip skolininkas pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas“. Remiantis šiuo precedentu, atsakovė privalo ieškovei mokėti procesines palūkanas skaičiuojant nuo ieškovės išmokėtos draudimo išmokos sumos nuo teisminio proceso pradžios iki draudimo išmokos išmokėjimo momento.

22.5. Klaidingu įstatymo suvokimu ar nežinojimu, kaip jį suvokti, negalima pateisinti atsakovės elgesio, kuriuo buvo pažeidžiamos ieškovės teisės. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas panašius atvejus, yra pažymėjęs, jog aplinkybė, kad ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą iniciavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-28-186/2016).

22.6. Teismas ieškovės patikslintą ieškinį tenkino visiškai. Aplinkybė, kad ieškovė atsisakė dalies ieškinio reikalavimo (dėl to, kad atsakovė juos patenkino iki bylos išnagrinėjimo teisme) neįrodo, kad buvo patenkinta tik dalis ieškinio ir teismas turėjo vadovautos CPK 93 straipsnio 2 dalimi. Tai, jog pagrindinis ieškinio reikalavimas atsakovės savanoriškai buvo patenkintas bylos nagrinėjimo metu, negali suponuoti, kad teismas, priimdamas galutinį sprendimą, patenkino ieškinį dalinai, todėl ieškovei pagrįstai priteistos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

22.7. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas prašymas priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, yra teisėta ir pagrįsta, nes ieškovės, pareiškusios reikalavimus dėl teisės gauti indėlių draudimo išmokas pripažinimo pagal neįsigaliojusią obligacijų pasirašymo sutartį, patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo nulemtos atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir trečiojo asmens BAB banko „Snoras“ veiksmų, t. y. atsisakymo tenkinti jos reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

23. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas.

24. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas procesinių palūkanų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

25. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo – ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokos ieškovei išmokėjimo dienos. Atsakovė, nesutikdama su šia sprendimo dalimi, apeliaciniame skunde nurodė, kad ji negalėjo išmokėti ieškovei draudimo išmokos anksčiau nei buvo pateikti ESTT, o vėliau kasacinio teismo išaiškinimai, suformavę IĮIDĮ nereglamentuotas draudimo išmokų mokėjimo taisykles, t. y. iki ieškovė neišreiškė valios (nepateikė prašymo) dėl draudimo išmokos (indėlių ar įsipareigojimų investuotojams) sistemos pasirinkimo. Todėl atsakovė nėra praleidusi draudimo išmokos išmokėjimo termino bei nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos.

26. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d.), reglamentuojantį indėlių draudimo tvarką, draudimo išmokų išmokėjimo tvarką, jų dydį ir kt. (IĮIDĮ 1 straipsnio 1 dalis), indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalis). Draudimo išmokos indėlininkams išmokamos per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės (draudimo įmonė yra pagal Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymą Lietuvos Respublikos Vyriausybės iš valstybės turto įsteigta ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruota valstybės įmonė, turinti antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir pavadinimu „valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, IĮIDĮ 16 straipsnio 1 dalis) taryba, esant išskirtinėms aplinkybėms, suderinusi su priežiūros institucija, gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato ir paskelbia draudimo įmonės taryba (IĮIDĮ 10 straipsnio 1 ir 3 dalys).

27. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.37 straipsnyje nurodyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (1 dalis). Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (2 dalis). Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį (3 dalis).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje akcentuota, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme – procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). CK 6.37 straipsnio 2 dalis sieja palūkanų mokėjimo atsiradimo teisinį pagrindą su skolininko skolos mokėjimo termino praleidimu, todėl, sprendžiant teisminį ginčą dėl procesinių palūkanų priteisimo, teisiškai reikšminga aplinkybė, ar atsakovė praleido draudimo išmokos mokėjimo terminą, t. y. ar pavėluotai sumokėjo draudimo išmoką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 45 punkte išaiškinta, kad privalomumas mokėti kompensuojamąsias palūkanas (jų rūšis yra procesinės palūkanos) už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai) siejamas su piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimu, o nesant nustatyto fakto, kad atsakovė, išmokėdama draudimo išmoką, praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, ji neprivalo mokėti kompensuojamųjų palūkanų už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą.

30. ESTT 2018 m. kovo 22 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16, kuriuo išaiškino, kad neįsigaliojusių banko obligacijų ir akcijų turėtojams gali būti taikoma tiek indėlininkų, tiek investuotojų apsauga ir tik patys asmenys gali pasirinkti, kokios rūšies kompensacijos reikalauti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks asmenų, turinčių skolinius reikalavimus, pasirinkimas turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, kad draudimo įmonė galėtų neklysdama suprasti, kokios kompensavimo sistemos asmuo siekia ir kokio dydžio išmoka jam priklauso. Nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 25 punktą).

31. Bylos duomenimis ieškovė A. N. 2011 m. lapkričio 11 d. sudarė su BAB banku „Snoras“ Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111111S990008 bei už 236 vnt. obligacijų ji pagal Sutartį sumokėjo Bankui 6 833,72 Eur (23 595,47 Lt) sumą. Pagal Sutarties 1.10 punktą obligacijos turėjo įsigalioti 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau Lietuvos bankui 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukus BAB banko „Snoras“ veiklos licenciją, už ieškovės sumokėtas lėšas obligacijos nebuvo įgytos, bet liko pervestos Banko sąskaitoje. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl lėšų, sumokėtų įgyti obligacijoms, kurios taip ir neįsigaliojo dėl emitento nemokumo, pripažinimo sukuriančiomis teises į draudimo išmoką, nurodė, kad indėlių garantijų sistema, be kita ko, apima reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, esant minėtų skolinių reikalavimų turėtojų (ieškovų) išreikštai valiai remtis viena iš dviejų – indėlių garantijų arba investuotojų kompensavimo sistema (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 34 punktą).

32. Byloje nustačius, kad draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai Lietuvos bankas atšaukė AB banko „Snoras“ veiklos licenciją (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis), ieškovė A. N. įgijo teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalis). Šios aplinkybės nepaneigia ir atsakovės argumentai, jog ji negalėjo ieškovei draudimo išmokos išmokėti anksčiau nei ESTT ir kasacinis teismas pateikė išaiškinimus dėl ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės nuostatų taikymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, kurios esminės faktinės aplinkybės labai artimos analizuojamai situacijai, suformulavo teisiškai reikšmingą išvadą, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, jog atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, 24 punktą).

33. Kita vertus, nagrinėjamu atveju tiek iš pradinio, tiek iš patikslinto ieškinio matyti, kad ieškovė aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti indėlių garantijų sistema, todėl atsakovės argumentas, kad tik ieškovei 2018 m. spalio 4 d. atsiuntus atsakovei prašymą dėl draudimo išmokos už neįsigaliojusias BAB banko „Snoras“ obligacijas pervedimo, taikant indėlių draudimo apsaugos sistemą, atsakovei tapo aišku dėl ieškovei taikytinos apsaugos sistemos, o to nepadarius atsakovė esą negalėjo priimti sprendimo dėl draudiminės apsaugos taikymo, atmetamas kaip nepagrįstas. Ieškinyje suformulavus aiškų prašymą sumokėti draudimo išmoką būtent kaip indėlio draudimo apsaugą, atsakovė neturėjo jokių objektyvių kliūčių sumokėti ieškovei draudimo išmoką anksčiau. Tokios pozicijos kasacinis teismas laikėsi ir kitose esminėmis faktinėmis aplinkybėmis panašiose civilinėse bylose, vertindamas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reiškiamus argumentus dėl ieškovų nepasirinkimo jiems taikytinos kompensacijų sistemos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018, 2020 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

34. Aptartos aplinkybės pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovė turėjo teisę į indėlių draudimo išmoką, o atsakovė praleido mokėjimo terminą, todėl privalo mokėti ieškovams 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo nuo nesumokėtos draudimo išmokos sumos, teisingumą bei pagrįstumą.

Dėl ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

35. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos procesinę baigtį, ieškovės naudai iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir trečiojo asmens BAB banko „Snoras“ priteisė visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės vertinimu, ieškovei atsisakius dalies ieškinio reikalavimų – dėl draudimo išmokų išmokėjimo už turėtas BAB banko „Snoras“ neįsigaliojusias obligacijas ir bylos dalį nutraukus, teismas, priteisdamas išlaidų atlyginimą ieškovei, turėjo vadovautis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, o ne priteisti ieškovės naudai visas jos prašytas bylinėjimosi išlaidas.

36. CPK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

37. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad faktinis teisinių santykių sureguliavimo rezultatas, kai ieškinio atsisakoma dėl to, jog ieškovo reikalavimai yra patenkinami, pagal pobūdį iš esmės atitinka proceso rezultatą, kuris galėjo atsirasti priėmus analogišką teismo sprendimą. Tokiu atveju galima nustatyti, kas materialiuoju teisiniu atžvilgiu laimėjo bylą, o kas ją pralaimėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2012).

38. Kadangi ieškovė reikalavimo pripažinti ieškovės sumokėtas BAB bankui „Snoras“ pinigines lėšas pagal 2011 m. lapkričio 11 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111111S990008 indėliu ir įpareigoti atsakovę išmokėti už šias lėšas ieškovei indėlių draudimo išmoką atsisakė dėl tos priežasties, jog atsakovė patenkino ieškovės reikalavimą – išmokėjo ieškovei draudimo išmoką, todėl laikytina, kad tokiu būdu buvo patenkinti visi ieškinio reikalavimai, t. y. ieškovė materialiąja prasme laimėjo bylą. Todėl atsakovės argumentai dėl netinkamo bylinėjosi išlaidų paskirstymo atmestini kaip nepagrįsti.

39. Nagrinėjamu atveju spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ieškovei, kaip bylą laimėjusiai šaliai, priteisimo, teismas pastarąsias priteisė iš atsakovės bei trečiojo asmens lygiomis dalimis. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016, 2016 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28-186/2016, 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1159-178/2016), nagrinėjant analogiško arba labai panašaus pobūdžio ginčus, susijusius su VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir BAB banko „Snoras“ veiksmais (neveikimu), yra konstatuojama, kad tokiose bylose ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl pastarųjų bendrų veiksmų, atsisakant pripažinti ieškovų pagrįstas pretenzijas.

40. Pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalį draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudėjai draudimo įmonės reikalavimu privalo draudimo įmonei pateikti duomenis, reikalingus draudimo išmokoms apskaičiuoti (IĮIDĮ 10 straipsnio 6 dalis), o draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato draudimo įmonės taryba (IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalis).

41. Nagrinėjamu atveju ieškovė pirminiu ieškiniu pagal sandorius sumokėtas lėšas prašė pripažinti indėliais būtent siekdama realizuoti savo teisę į draudimo išmoką, kadangi tuo metu atsakove byloje buvusi BAB bankas „Snoras“ neteikė atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenų apie draudiminį įvykį. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į ieškovės pirminį ieškinį taip pat ginčijo ieškovės teisę į draudimo išmoką, o atsiliepime į patikslintą ieškinį – nepagrįstai teigė negalėjusi išmokėti draudimo išmokos anksčiau dėl neaiškaus įstatyminio reglamentavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad tiek VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tiek BAB bankas „Snoras“ pozicija bei jos sąlygoti veiksmai (neveikimas) lėmė ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovei iš atsakovės bei trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis yra pagrįstas ir teisėtas.

42. Kadangi nagrinėjamoje byloje BAB bankas „Snoras“ išlaidos (piniginė prievolė) ieškovei dėl bylos nagrinėjimo metu jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atsirado po bankroto bylos Bankui iškėlimo, pirmosios instancijos teismo iš bankrutavusios bendrovės ieškovės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinka administravimo išlaidų sampratą pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2097/2012). Todėl ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (jų dalis) pagrįstai priteistos iš BAB bankas „Snoras“ administravimo lėšų.

43. Ieškovė teikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Tačiau ieškovei nepateikus nei bylinėjimosi išlaidų faktą nei jų dydį patvirtinančių įrodymų, jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

44. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams, taip pat naujausiai kasacinio teismo praktikai analogiško pobūdžio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti reikalavimai dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasRasa GudžiūnienėAldona Tilindienė