- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-17
- Bylos Nr.
- 2A-2008-611/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-06724-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Loreta Lipnickienė, Danutė Kutrienė
- Ieškovas
- K. S.
- Atsakovas
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Trečiasis asmuo
- BAB bankas „Snoras“, Lietuvos bankas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. S. ieškinį atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl pripažinimo teisės į draudimo išmoką, tretieji asmenys BAB bankas „Snoras“ ir Lietuvos bankas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti ieškovo teisę į 10 597,96 EUR draudimo išmoką pagal LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str. 2 d. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. lapkričio 10 d. ieškovas ir AB bankas Snoras pasirašė terminuotą indėlio sutartį Nr.DE20091110S0080, o 2011 m. lapkričio 16 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20111116S990001. Ieškovas sumokėjo už obligacijas 10 597,96 EUR. Bankui SNORAS bankrutavus, ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos už prarastas minėtas pinigų sumas išmokėjimo, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti, motyvuodamas, jog banko SNORAS obligacijos negali būti draudimo objektu. Pagal indėlių draudimo įstatymą sumokėtos lėšos už neįsigaliojusias obligacijas yra SNORO įsipareigojimai investuotojams, kurie taip pat draudžiami pagal minėtą įstatymą.
Atsiliepimas
Atsakovas ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad remiantis teisiniu reglamentavimu draudimo objektu negali būti BAB banko SNORAS išleistos obligacijos, kaip to paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Kadangi ieškovas yra investuotojas, taikytinos ĮIDĮ normos, susijusios su įsipareigojimų investuotojams draudimu. Šiuo atveju nėra įrodymų, kad ieškovo, kaip investuotojo, pinigai ar vertybiniai popieriai būtų draudėjo panaudoti be investuotojo valios, todėl ieškovas neįgijo teisės į draudimo išmoką. Be to, ieškovui yra paskaičiuota ir išmokėta išmoka 14 583,56 Lt.
Trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis, vykdydamas tarp šalių sudarytą Obligacijų sutartį, 2011-11-16 ieškovo perkamų obligacijų kainą nurašė nuo ieškovo sąskaitos ir užskaitė obligacijų pirkimui, t.y. ieškovas 2011-11-16 sukaupė obligacijoms įsigyti reikalingas lėšas sąskaitoje ir tą pačią dieną trečiasis asmuo jas nurašė, kaip buvo numatyta Obligacijų sutartyje be atskiro ieškovo sutikimo. Ieškovo reikalavimas pripažinti jį indėlininku, o jo sumokėtas už obligacijas lėšas laikyti indėliu yra nepagrįstas. Šiuo atveju ieškovo pinigai buvo panaudoti griežtai laikantis Obligacijų sutarties sąlygų, todėl ieškovas kaip investuotojas neįgijo teisės į draudimo išmoką.
Trečiasis asmuo Lietuvos bankas atsiliepime į ieškinį prašė pašalinti jį iš trečiųjų asmenų, kadangi teismo sprendimas šioje byloje neturės jokios įtakos Lietuvos banko teisėms ir pareigoms.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinio netenkino ir priteisė iš ieškovo valstybei 23,24 Lt procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų. Teismas iš byloje pateiktų įrodymų ir paaiškinimų padarė išvadą, jog ieškovas laikytinas investuotoju, bet ne banko indėlininku. Teismas nustatė, kad AB bankas Snoras iškelta bankroto byla, 2012 m. kovo 22 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas. Teismas pažymėjo, jog pagal LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą investuotojas (ieškovas) įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Teismas konstatavo, jog ieškovas nenurodė ir bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog ieškovo pinigai ar vertybiniai popieriai (obligacijos) būtų panaudoti draudėjo, neesant jo (investuotojo) valios. Teismas nustatė, jog ieškovo kreditorinis reikalavimas 10 597,96 EUR sumai dėl iš AB bankas Snoras įsigytų obligacijų pateiktas bankroto bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui ir patvirtintas teismo nutartimi AB bankas Snoras bankroto byloje. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog ieškovas neįgijo teisės į draudimo išmoką, todėl neesant įstatymo nustatytų pagrindų pripažinti ieškovui teisę į draudimo išmoką, ieškinio reikalavimą pripažino nepagrįstu, todėl netenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir pripažinti ieškovo teisę į 10 597,96 EUR draudimo išmoką pagal LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str. 2 d. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. nors formaliai ieškovas atitinka įstatyme nurodytus investuotojo požymius, tačiau jis neplanavo atlikti jokių kitų finansinių veiksmų. Patikėdamas savo pinigines lėšas bankui, tikėjosi didesnių palūkanų ir laikė save indėlininku. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad ieškovas nuo 2009 m. buvo banko SNORAS indėlininku ir terminuoto indėlio sutarties protokolo pakeitimu šalys sutarė pratęsti indėlio terminą iki 2011-11-10. Suėjus šiam terminui ieškovas lygiai taip pat norėjo pratęsti indėlio terminą. Banko siūlymą pasirašyti Obligacijų sutartį ieškovas suprato kaip analogišką terminuoto indėlio sutarties pratęsimą. Teismas turėjo atsižvelgti, kad obligacijų pasirašymo sutartis buvo pasirašyta tarp juridinio asmens, kurio pagrindinė veikla yra bankininkystė, ir fizinio asmens – silpnesnės šalies, neturinčios patirties investavimo srityje. Ieškovui buvo sudėtinga suprasti, kad siūlomas investicinis produktas nėra draudimo objektas. Dėl šios priežasties turėtų būti įgyvendintas silpnesnės šalies apsaugos principas.
2. Šiuo atveju bankas SNORAS ieškovo lėšas, esančias jo sąskaitoje, nurašė be ieškovo leidimo ir panaudojo pinigus, skirtus obligacijų įsigijimui, ne pagal paskirtį, nes obligacijos nebuvo išleistos. Ieškovo pinigų panaudojimas kitaip nei numatyta Obligacijų sutartyje neatitinka ieškovo valios, todėl privalo būti grąžintos pagal indėlių draudimo įstatymą.
3. Obligacijų sutartis neįsigaliojo, kadangi tą pačią dieną Vyriausybė priėmė sprendimą nacionalizuoti banką SNORAS. Dėl šios priežasties ieškovo piniginės lėšos turėjo likti indėlio sąskaitoje, todėl laikytina, kad ieškovas liko banko SNORAS indėlininku.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. ieškovas apeliacinį skundą grindžia nauja aplinkybe, kurios nenurodė ir neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme, t.y. kad tariamai jis yra indėlininkas ir manė, kad pratęsia terminuoto indėlio sutartį.
2. Ieškovo pinigai buvo nurašyti vykdant ieškovo sudarytą sutartį, tiksliai pagal sutarties sąlygas, todėl apelianto argumentai apie be valios panaudotas lėšas yra nepagrįsti.
3. Priešingai nei teigia ieškovas, Obligacijų sutartis įsigaliojo ir buvo vykdoma.
Trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. bankas turėjo teisę nurašyti lėšas tik vieninteliam tikslui – apmokėti obligacijas, ką ir padarė, todėl ieškovo argumentai apie neteisėtą nurašymą yra nepagrįsti. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįgijo teisės į draudimo išmoką.
2. Teismas teisingai nustatė, kad bankas ieškovo už obligacijas sumokėtų pinigų neperleido trečiajam asmeniui ir nepanaudojo jų be ieškovo valios.
3. Teismas tinkamai kvalifikavo banko įsipareigojimus ieškovui kaip investuotojui, atitinkančius IĮDĮ 3 str. 4 d. ir 9 str. 1 d. nustatytus kriterijus, ir pagrįstai padarė išvadą dėl draudiminės apsaugos ieškovui netaikymo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Byloje yra keliamas LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) normų aiškinimo klausimas, taip pat ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nepripažino ieškovo teisės į indėlio draudimo išmoką pagal minėtą įstatymą.
Minėtas IĮIDĮ buvo priimtas įgyvendinant 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir 2009-03-11 direktyvą 2009/14/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatų dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo, taip pat 1997-03-03 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų. Kadangi IĮIDĮ normos įgyvendina direktyvas tiek dėl indėlių garantijų sistemų, tiek dėl investuotojų kompensavimo sistemų, todėl aiškinant ir taikant minėtą įstatymą, turi būti atsižvelgiama į tai, kurios direktyvos nuostatos konkrečia įstatymo teisės norma yra įgyvendinamos, kad nebūtų nuostatos dėl indėlių garantijų sistemų įgyvendinimo taikomos investicijų apsaugos teisiniams santykiams ir atvirkščiai. Be to, vadovaujantis netiesioginio direktyvų veikimo doktrina, valstybės narės teismai ir kitos institucijos turi pareigą aiškinti nacionalinę teisę tokiu būdu, kad jos turinys būtų kuo artimesnis tikslams, kurių siekiama direktyvomis. Kaip matyti iš direktyvos dėl indėlių garantijų sistemos nuostatų, pagal šios direktyvos 7 str. 2 d. ir I priedą tos pačios kredito įstaigos išleisti skolos vertybiniai popieriai ir įsipareigojimai, susiję su jos akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais patenka į šios direktyvos reguliavimo sritį, todėl šiems kredito įstaigos produktams negali būti taikomos direktyvos dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatos, nes negali būti tas pats teisinis santykis reguliuojamas dviejų direktyvų ir negalima tokia situacija, kad vienai direktyvai leidus valstybei narei taikyti direktyvoje numatytą išimtį, kita direktyva paneigtų tokios išimties taikymą. Lietuva pasinaudojo minėta išimtimi ir IĮIDĮ numatė išimtį, kad kredito įstaigos skolos (ne nuosavybės) vertybiniai popieriai gali būti nedraudžiami. Pagal IĮIDĮ 3 str. 4 d. kredito įstaigos išleisti skolos (ne nuosavybės) vertybiniai popieriai nėra draudimo objektu.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas 2011-11-16 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (b.l.11-12, 47-56), o vykdant šią sutartį ieškovas ir atsakovas 2011-11-16, 8.33 val., sudarė obligacijų pasirašymo sutartį (b.l.10), pagal kurią ieškovas įsipareigojo nupirkti 106 vnt. obligacijų už bendrą 10 597,96 EUR kainą, obligacijų išpirkimo data – 2012-12-03. Be to, pagal minėtą sutartį ieškovas įsipareigojo apmokėti akcijų kainą 2011-11-16 (sutarties 1.8 p.), o obligacijų įsigaliojimo data nustatyta – 2011-12-01 (sutarties 1.10 p.). Pagal sutarties 1.14 p. atsakovui buvo suteikta teisė ieškovo pervestą sutarties kainą į sutartyje nurodytą ieškovo kaip investuotojo sąskaitą nusirašyti be atskiro ieškovo sutikimo ir apmokėti obligacijas. Atsakovas, vykdydamas tarp šalių sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį, 2011-11-16 ieškovo perkamų obligacijų kainą – 10 597,96 EUR nusirašė nuo ieškovo sąskaitos ir užskaitė obligacijų pirkimui (b.l.43).
Ieškovas ieškinį pareiškė, teigdamas, jog jo ir atsakovo sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis neįsigaliojo, todėl jis draudžiamojo įvykio dienai turėjo būti laikomas atsakovo indėlininku, turinčiu teisę į draudimo išmoką. Be to, pagal IĮIDĮ sumokėtos lėšos už neįsigaliojusias obligacijas yra AB banko SNORAS įsipareigojimai investuotojams, kurie taip pat draudžiami pagal minėtą įstatymą. Draudiminis įvykis, susijęs su atsakovo nemokumu, kaip tai numato IĮIDĮ 2 str. 2 d., įvyko 2011-11-24, kai Lietuvos bankas 2011-11-24 nutarimu Nr.03-196 atšaukė atsakovui banko licenciją dėl atsakovo nemokumo. Atsižvelgiant į IĮIDĮ 2 str. 3 ir 4 p. įtvirtintus indėlininko ir indėlio apibrėžimus, ieškovas gali būti laikomas indėlininku, tačiau pagal to paties įstatymo 3 str. 4 d., kaip jau minėta aukščiau, AB banko SNORAS išleistiems skolos vertybiniams popieriams draudimo apsauga netaikoma. AB banko SNORAS obligacijos, kurias pirko ieškovas, pagal Vertybinių popierių įstatymo 2 str. 22 d., CK 1.101 str., 1.103 str. yra skolos vertybiniai popieriai, todėl jiems draudiminė apsauga netaikoma. Nors obligacijų emisija, kurios obligacijas ieškovas pirko, neįsigaliojo dėl trečiajam asmeniui AB bankui SNORAS paskelbto moratoriumo ir veiklos licencijos atėmimo, draudiminio įvykio dienai ieškovo už obligacijas sumokėtos lėšos jau buvo banko surenkamojoje sąskaitoje obligacijų platinimui, todėl šios aplinkybės nekeičia bylos esmės ir nesuteikia ieškovui draudiminės apsaugos, nes negali būti ieškovui taikomos IĮIDĮ nuostatos, kuriomis įgyvendinama direktyvos dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatos dėl jau aukščiau aptartų motyvų. Kita vertus, net jeigu ieškovas galėtų būti pripažintas investuotoju, pagal IĮIDĮ 9 str. 1 d. investuotojas teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos įgyja tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (ar) pinigus draudėjas (nagrinėjamu atveju – AB bankas SNORAS) yra perleidęs ar panaudojęs be investuotojo valios. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, duomenų, kad bankas ieškovo lėšas panaudojo be jo valios, nėra, priešingai ieškovo ir AB banko SNORAS sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis (sutarties 1.14 p.) buvo teisėtas pagrindas bankui be ieškovo sutikimo jo lėšas iš obligacijų pasirašymo sutartyje nurodytos sąskaitos panaudoti obligacijų apmokėjimui. Kad lėšos būtų panaudotos ne pagal paskirtį, byloje duomenų taip pat nėra, o obligacijų emisijos neišleidimas dėl paskelbto veiklos apribojimo negali būti laikomas ieškovo lėšų panaudojimu ne pagal paskirtį. Kadangi lėšos nuo ieškovo sąskaitos obligacijų pirkimui buvo nurašytos teisėtai, todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad lėšos, skirtos perkamų obligacijų apmokėjimui, turėjo likti jo banko sąskaitoje. Todėl, dėl aukščiau nurodytų motyvų, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nors ir ne visai tinkamais motyvais, bet pagrįstai pripažino, kad ieškovas pagal IĮIDĮ nuostatas neįgijo teisės į šiame įstatyme nustatytą draudimo išmoką ir dėl šios priežasties ieškinį atmetė.
Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartį, jis suprato, kad sudaro analogišką terminuoto indėlio sutarties pratęsimą, kad jis nesuprato, jog siūlomas investicinis produktas nėra draudimo objektas. Todėl jis turi būti apgintas ir apsaugotas nuo ekonomiškai stipresnės ir labiau patyrusios šalies. Ieškovas šių aplinkybių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teisme, pirmosios instancijos teisme jos nebuvo nagrinėjamos, todėl jomis negali būti grindžiamas ieškovo apeliacinis skundas (CPK 306 str. 2 d.). Kita vertus, ieškovas sudarytos obligacijų pasirašymo sutarties teisme neginčijo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija dėl šių ieškovo apeliacinio skundo argumentų nepasisako.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, ieškovo apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.