- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-07
- Bylos Nr.
- 2A-1707-260/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-07208-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Raimondas Buzelis, Albina Rimdeikaitė
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Eigila“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eigila“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eigila“ priešieškinį ieškovui A. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas A. B. 2015 m. balandžio 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame teismo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Eigila“ 21 722 Eur turtinės bei 9000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 2009 metų vasario mėnesį jam nuosavybės teise priklausančiame miško paskirties sklype, ir pagal išduotą įgaliojimą jo tėvams V. J. B. ir Z. B. nuosavybės teise priklausančiame miško paskirties sklype, esančiuose (duomenys neskelbtini), pagal parengtą miškotvarkos projektą ruošėsi vykdyti kirtimus. Tam tikslui ieškovas turėjo tėvų išduotą įgaliojimą jam ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos leidimus, kurie suteikė jam teisę vykdyti kirtimus ieškovui ir jo tėvui nuosavybės teise priklausančiuose žemės ūkio paskirties sklypuose. Dėl minėtų darbų atlikimo ieškovas kreipėsi į atsakovę UAB „Eigila“, vykdančios miško kirtimo darbus, direktorių A. Š. ir susitarė su juo dėl miško kirtimo ir medienos ištraukimo darbų atlikimo. Su A. Š. buvo sutarta, kad jo vadovaujama UAB „Eigila“ atliks miško kirtimo, traukimo, išvežimo darbus ieškovui ir jo tėvui priklausančiuose miško paskirties sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Ieškovas su atsakove žodžiu susitarė, kad rašytinę sutartį dėl darbų atlikimo ir apmokėjimo už juos pasirašys vėliau, atsakovę įpareigojo ją parengti, tačiau rašytinė sutartis tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta nebuvo. Atsakovės UAB „Eigila“ direktorius paėmė iš ieškovo leidimų kirsti ir išvežti mišką kopijas ir pradėjo miško kirtimo ir medienos vežimo darbus. Ieškovas ne kartą bandė telefonu susisiekti su atsakovės direktoriumi dėl darbų vykdymo ir sutarties, tačiau pastarasis vengė kontaktuoti. Ieškovui nuvykus į mišką, pamatė, kad atsakovė yra pradėjusi vykdyti miško ruošos darbus. 2009 m. liepos 27 d. Raseinių rajono policijos komisariatui jis pateikė pareiškimą dėl UAB „Eigila“ atstovo savavališko miško iškirtimo ir medienos pardavimo veiksmų. 2009 m. rugsėjo 17 d. Raseinių rajono PK atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą nesant veikos numatytos LR BK 183 straipsnio 1 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje. Ieškovas Raseinių rajono PK 2009 m. rugsėjo 17 d. nutarimą apskundė Raseinių rajono apylinkės prokuratūrai. Raseinių rajono apylinkės prokuratūra 2009 m. lapkričio 9 d. nutarimu panaikino Raseinių rajono PK 2009 m. rugsėjo 17 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir 2009 m. lapkričio 13 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal LR BK 183 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį. Raseinių rajono apylinkės prokuratūra, nustačiusi, kad nusikalstama veika nepadaryta, kadangi buvo žodinis susitarimas tarp šalių, ikiteisminį tyrimą nutraukė. Reikalaudamas priteisti žalos atlyginimą, ieškovas nurodė, kad atsakovei neteisėtai iškirtus ieškovui priklausančiame miške medžius ir juos pardavus jam buvo padaryta 75000 Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 21722 Eur) turtinė žala. Taip pat ieškovas prašė priteisti jam 9000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kadangi jis dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Eigila“ 2015 m. rugpjūčio 25 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškinys yra visiškai nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas. Nurodė, kad savo argumentus grindžia byloje pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog atsakovė savo įsipareigojimus ieškovui įvykdė, iškirto ieškovui priklausančiame miške medžius, tačiau medieną išsivežė pats ieškovas.
Šalies argumentai
Atsakovė UAB „Eigila“ 2015 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į teismą su priešieškiniu, kuriame prašė iš ieškovo A. B. priteisti 10 648 Eur skolą už atliktus darbus, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta žodinė sutartis dėl stataus miško kirtimo darbų, t. y. UAB „Eigila“ turėjo iškirsti ir ištraukti sutartą kiekį medienos. A. B. nutarė naudotis tik kirtimo ir sandėliavimo paslaugomis. A. B. perdavė UAB „Eigila“ leidimus kirsti mišką. Pagal minėtą susitarimą UAB „Eigila“ darbus atliko ir sutartį įvykdė pilnai – sutartą kiekį medžių nupjovė ir ištraukė. Sutartis tarp šalių pasirašyta nebuvo, kadangi A. B. vengė tai padaryti, motyvuodamas tuo, kad jis neturi reikiamų įgaliojimų. Už suteiktas medienos traukimo paslaugas UAB „Eigila“ pateikė A. B. atliktų darbų ataskaitą pagal kurią jis už UAB „Eigila“ atliktus darbus turėjo sumokėti 10 648 Eur, tačiau to nepadarė.
Atsiliepimas
Ieškovas A. B. 2015 m. gruodžio 18 d. pateikė teismui atsiliepimą į atsakovės UAB „Eigila“ priešieškinį, kuriame prašė priešieškinio reikalavimus kaip nepagrįstus atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad priešieškinį nurodomos aplinkybės yra visiškai nepagrįstos ir neatitinkančios tikrovės. Tarp A. B. ir UAB „Eigila“ buvo sudaryta žodinė paslaugų teikimo sutartis, kuria šalys sutarė, kad UAB „Eigila“ atliks miško kirtimo darbus A. B. ir jo tėvui priklausančiose miško paskirties sklypuose. Šalys susitarė ir dėl atitinkamo atlygio už UAB „Eigila“ atliktus darbus, tačiau rašytinės sutarties nesudarė. A. B. prašė UAB „Eigila“ direktoriaus A. Š. paruošti darbų atlikimo ir jų apmokėjimo sutartį, kurioje būtų nurodyta miško kirtimo darbų pradėjimo data. UAB „Eigila“ sutarties neparengė ir apie vykdomus darbus A. B. nepranešė. Kadangi UAB „Eigila“ elgėsi nesąžiningai ir sutarties nevykdė, o priešingai, ėmėsi savavališkų, šalių nesuderintų veiksmų, todėl A. B. patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurią prašė priteisti iš UAB „Eigila“.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškovo A. B. ieškinį ir atsakovės UAB „Eigila“ priešieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad nei ieškovas, nei atsakovė byloje neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, t. y. neginčijamai neįrodė kokį kiekį medienos išpjovė atsakovė, kokia buvo sutarta darbų kaina. Teismas vertino, kad byloje ištirtos aplinkybės patvirtina, jog šalys pasitikėdamos viena kita, nes ir anksčiau buvo sudariusios panašią sutartį, kurią šalys tinkamai įvykdė, sudarė žodinį susitarimą dėl miško kirtimo ir ištraukimo į tarpinius sandėlius, tačiau nei viena šalis neįrodė aplinkybių dėl atsiskaitymo būdo ir formos už atliktus darbus. Ieškovas atsakovei pateikė leidimus minėtiems miško darbams atlikti, kuriuos ji atliko žodinio susitarimo pagrindu, todėl sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Teismas pripažino, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kurios šalies, koks kiekis ir kokios medienos buvo išvežtas iš miško, kad medieną galėjo išvežti pats ieškovas, nes dirbo UAB „Kietmedis“ ir turėjo galimybę naudotis sunkiasvorėmis miško transporto priemonėmis, ir kad tokius veiksmus vykdė. Pažymėjo, jog ieškovo teiginys, kad atsakovė išvežė ieškovo medieną byloje nepagrįstas įrodymais. Todėl, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei į tai, kad ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios atsakomybės sąlygos, ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė. Pasisakydamas dėl neturinės žalos priteisimo teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neįrodė aplinkybių dėl turtinės žalos priteisimo, nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimų, nurodė, kad atsakovės pateiktas, tačiau ieškovo nepasirašytas 2015 m. spalio 30 d. atliktų darbų aktas, kuriame nurodyta, jog 800 kubinių metrų medienos pjovimo ir medienos ištraukimo paslaugas suteikė UAB „Eigila“ už 10 648 Eur, negali būti laikomas pakankamu įrodymu ieškinio ir priešieškinio reikalavimams pagrįsti, kadangi jis nepagrįstas jokiais buhalterinės apskaitos dokumentais, išrašytas vienašališkai atsakovės 2015 m. spalio 30 d., kai darbai buvo atliekami 2009 metais, todėl negali būti tinkamu įrodymu, įrodančiu atliktų darbų apimtį ir kainą. Atsakovei neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji grindė savo reikalavimus, teismas priešieškinį kaip neįrodytą atmetė.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. B. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovo A. B. ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas, panaikinti ir toje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovės UAB „Eigila“ visas jo ir valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ieškovas atsakovei leidimus miškui kirsti davė ne kirtimo tikslu, o sudaryti sutartį minėtiems darbams atlikti, todėl atsakovės veiksmus dėl miško kirtimo turėjo vertinti kaip savavališkus ir neteisėtus.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, vadovavosi prielaidomis, o ne byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijos 2016 m. kovo 1 d. rašte nurodytą informaciją, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nei šiame dokumente nurodytos medienos kainos, nei kiti byloje ištirti dokumentai nepagrindžia ieškinyje prašomos priteisti 21 722 Eur turtinės žalos.
Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyti argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo visiškai neatitinka suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikomos tokio pobūdžio bylose bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Eigila“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo A. B. apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-319-214/2016 taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovės naudai priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir faktines aplinkybes, todėl padarė teisingą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė jam padarė žalą, priežastinio ryšio tarp ieškovo nurodytos žalos ir atsakovės veiksmų, taip pat atsakovės kaltės. Teismas taip pat teismas teisingai konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadai, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nevertino pateiktos Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijos iškirstų medžių tūrio vertinimo pagal kelmus ataskaitos, kadangi šie duomenys yra visiškai neinformatyvūs – miško kirtimo darbai atlikti 2009 metais, o vertinimo ataskaitoje neatsispindi kuriuo laikotarpiu buvo iškirsti medžiai.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje surinktais įrodymais pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrįsta ir įrodyta žalą padariusio asmens kaltė, taip pat neturtinė žala apskritai nėra pagrindžiama prie ieškinio pridedamais dokumentais, todėl reikalavimą priteisti neturtinę žalą kaip visiškai nepagrįstą atmetė.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Eigila“ atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat pareiškė prašymą panaikinti šioje byloje Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto 24722 Eur sumai areštą. Nurodė, kad teismas šio klausimo neišsprendė priimdamas byloje sprendimą, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė patiria nuostolius.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pateiktu ieškiniu ieškovas A. B. prašė priteisti iš atsakovės UAB „Eigila“ 21 722 Eur turtinės bei 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, kadangi, ieškovo teigimu, atsakovė iškirto ieškovui ir jo tėvams nuosavybės teise priklausančiuose miško sklypuose esančius medžius, medieną pasisavino ir už tai su ieškovu neatsiskaitė. Atsakovė UAB „Eigila“ priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo A. B. 10 648 Eur skolą, 6 (šešių) procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas, teigdama, jog ieškovas už stataus miško kirtimo darbus su ja neatsiskaitė. Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškovo A. B. ieškinį ir atsakovės UAB „Eigila“ priešieškinį atmetė. Ieškovas A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl atmestų ieškinio reikalavimų, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir faktines aplinkybes, nenustatė, kad būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė žalą.
Atsakovė UAB „Eigila“ teismo sprendimo, kuriuo atmestas jos reikalavimas, neapskundė, todėl apeliacinės instancijos teismas nesprendžia dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje pagrįstumo, o pasisako tik dėl šio teismo sprendimo dalies, kuria atmesti ieškovo reikalavimai.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalimi, kuria ieškovo ieškinys atmestas, laiko, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir faktines aplinkybes, neteisingai kvalifikavo šalis siejančius santykius vadovavosi prielaidomis, o ne byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).
Ieškovas, pareiškęs ieškinį atsakovei dėl atsakovės veiksmais padarytos žalos atlyginimo, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų, privalo įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus. Įrodinėtini nuostoliai ir priežastinis ryšys, kaip teisinės atsakomybės sąlygos, teisiškai reikšmingos yra tik tada, kai ieškovas įrodo atsakovo neteisėtus veiksmus kaip vieną iš išvardytų būtinųjų civilinei atsakomybei atsirasti sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, remdamasis bylos duomenimis ir pateiktų į bylą įrodymų visuma, bei nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, konstatuodamas, kad byloje nėra duomenų, o ir ieškovas neįrodė, jog atsakovė savo veiksmais jam padarė žalą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas žodžiu buvo sutarę dėl miško kirtimo, ieškovas atsakovei perdavė leidimus miškui kirsti, pats ne kartą buvo nuvykęs į mišką ir matė kaip atsakovė vykdo miško kirtimo darbus, tačiau tokių darbų, jei jie buvo atliekami be ieškovo sutikimo, nestabdė, priešingai, pripažino, kad ir pats išvežė iš miško medieną. Kadangi ieškovas su atsakove nebuvo pasirašę darbų atlikimo sutarties, tačiau leido tokius darbus atlikti, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog pirmosios instancijos teismas iš byloje pateiktų duomenų, surinktų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgdamas į šalių ir liudytojų paaiškinimus, neturėjo pagrindo spręsti, kad ieškovas įrodė atsakovės padarytą žalą, priežastinį ryšį bei kaltę, dėl ko teismas būtų turėjęs pagrindą spręsti, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šalių ir liudytojų paaiškinimus vertino visų faktinių aplinkybių kontekste ir priėjo pagrįstos išvados, kad byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės veiksmų atlikimą. Pagrindo netikėti liudytojų paaiškinimais neturi ir apeliacinės instancijos teismas, nes apeliantas, teigdamas, kad žala atsirado dėl sąmoningų atsakovės veiksmų kertant ir parduodant medieną, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius atsakovės neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str., CPK 178 str.). Tačiau šios pareigos nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme apeliantas neįvykdė ir nenurodė kokie įrodymai patvirtina atsakovės veiksmų neteisėtumą, t. y. tokias išvadas leidžiančių padaryti įrodymų ieškovas nepateikė. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovo argumentai, jog jam žalą padarė būtent atsakovė, grindžiami tik ieškovo prielaidomis bei samprotavimais, nepagrįsti jokiais rašytiniais ar kitais įrodymais. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos pirmiau nurodytos įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nustatytų aplinkybių visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, todėl apelianto argumentas, jog skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, apskritai neatsakė į jo argumentus, atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantas, visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino remdamasis įrodymų vertinimo principais, todėl nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, klaidingai įvertino byloje surinktus įrodymus, kas sąlygojo neteisingų išvadų ir nepagrįsto sprendimo priėmimą (CPK 176–179 str., 185 str., 189 str.). Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apelianto pateiktų teisinių argumentų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).
Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais ir motyvais, kuriais netenkintas ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų bei suformuotos teismų praktikos.
Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviaisiais ir objektyviaisiais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir lemiančiais pareigą įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Žalos atlyginimo teisminiai santykiai lemia būtinybę ne tik atlyginti padarytą žalą, bet ir tai, kad, nustatant neturtinės žalos dydį, būtų laikomasi lygiateisiškumo ir proporcingumo principų. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius, taip įgyvendindami teisminio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (CK 1.2,1.5 str., CPK 4 str.).
Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į išdėstytą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo reikalavimas dėl žalos priteisimo yra visiškai nepagrįstas, nusprendė atmesti ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į visą eilę kriterijų – padarytos žalos pasekmes, kitus nepatogumus, kuriuos asmuo patiria dėl kalto asmens veiksmų, patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias savybes (amžius, profesija ir kita), žalą padariusio asmens kaltę ir padarytos žalos asmeniui dydį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra akivaizdžiai nepagrįstas, nėra pateikti ją pagrindžiantys įrodymai, įrodyta žalą padariusios atsakovės kaltė, todėl reikalavimą priteisti neturtinę žalą kaip visiškai nepagrįstą ir atmestinas.
Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o ieškovo A. B. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą, apelianto A. B. ir valstybės, apeliantui teikiant valstybės garantuojamas teisines paslaugas, turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.). Atsakovė UAB „Eigila“ prašė jos naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė šių išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų. Todėl atsakovei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Atsakovės UAB „Eigila“ atsiliepime pareikšto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja, vertindamas, kad tai nėra apeliacijos dalykas. Apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamos apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinis skundas. Atsakovė pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo, jos vertinimu nepagrįstai nebuvo panaikintos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, apeliacine tvarka neskundė.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.