Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eigila“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-12055-214/2015 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eigila“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

1. Ieškinys yra nepagrįstas. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškovas reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo, teigdamas, kad žala atsirado 2009 m., t. y. nuo žalos atsiradimo momento yra praėję 6 metai. Ieškovas nepagrindė ir patirtos turtinės žalos dydžio.

2. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra varžoma atsakovės veikla, galimybė disponuoti jai priklausančiu turtu ir lėšomis, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo šioje byloje nėra. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė gali patirti didelių nuostolių, yra žlugdoma bendrovės veikla, atsakovė praranda lėšas ir klientus, negali vykdyti veiklos.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsakovės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – potenciali grėsmė, kad laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-786/2008, 2009 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-323/2009).

Apeliantė kvestionuoja nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, tvirtindama, kad ieškinys yra nepagrįstas, o pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai varžo jos veiklą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.

Kaip minėta, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia turi nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Visgi preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju įvertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje preliminaraus ieškinio pagrįstumo įvertinimo klausimu pasisakoma, kad tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo. Šiame etape teismas turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

Nagrinėjamu atveju iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė, kaip jau minėta, gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimų, o teismas klaidingai sprendė dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Apeliantės argumentai, jog ieškinys yra nepagrįstas dėl to, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų turtinės žalos dydžiui pagrįsti ir dėl to ieškinys negalės būti patenkintas, bus vertinami tik bylą nagrinėjant iš esmės ir nėra vertinami klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimo metu, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau tai savaime nereiškia šio asmens subjektinių teisių pažeidimo. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 21 722 Eur turtinei ir 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, ne didesnei kaip 24 722 Eur sumai (mažesnei nei ieškinio suma, tačiau ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtent tokai sumai) areštavo atsakovei priklausančius kilnojamuosius ir/ar nekilnojamuosius daiktus, o šio turto nesant ar jo nepakankant – atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, t. y. pritaikė tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą, be to, leido atsakovei iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu, mokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, socialinio draudimo įmokas bei kitus mokesčius valstybei. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, neproporcingos siekiamiems tikslams ir pažeidžiančios asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, nėra pagrindo ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais, todėl ji nekeistina (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartį.