- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-13
- Bylos Nr.
- e2S-184-577/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31291-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- I. Š.
- Atsakovas
- M. S.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. Š. (I. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. Š. ieškinį atsakovui M. S. (M. S.) dėl nepilnamečių vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. Š. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove; 2) priteisti iš atsakovo M. S. nepilnametės dukters S. S. (S. S.) išlaikymą po 564,36 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jos pilnametystės; 3) priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus A. S. (A. S.) išlaikymą po 536,04 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės; 4) priteisti iš atsakovo nepilnametės dukters S. S. 20 316,96 Eur išlaikymo įsiskolinimą; 5) priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus A. S. 17 689,32 Eur išlaikymo įsiskolinimą; 6) nustatyti ieškovės prašomą atsakovo bendravimo su vaikais tvarką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 23 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės I. Š. ieškinį atsakovui M. S. dėl nepilnamečių vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo.
3. Teismas nurodė, jog atsakovo faktinė gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, Maskvoje, taip pat taip pat nustatė, kad šalys ir šalių nepilnamečiai vaikai yra Baltarusijos Respublikos piliečiai, todėl pripažino, kad civilinė byla Nr. e2-36906-842/2021 turi tarptautinį (užsienio) elementą.
4. Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Sutartis) 20 straipsnio 1 dalį, kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši Sutartis nenumato kitaip. Pažymėjo, kad analogiška nuostata dėl teismingumo numatyta Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalyje. Kadangi ieškovė nurodė, kad atsakovas gyvena Rusijos Federacijoje, t. y. atsakovo gyvenamajai vietai esant ne Lietuvoje, teismas sprendė, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.
5. Be to, remdamasis Sutarties 30 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, jog atsakovui neturint bendros gyvenamosios vietos su abiem vaikais, bylai nagrinėti taikytina Baltarusijos Respublikos, kurių piliečiai yra vaikai, teisė.
6. Paaiškėjus, kad ieškinys neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, teismas jį atsisakė priimti.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Ieškovė I. Š. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, nustatant, kad ieškovės I. S.‘os ieškinys dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo yra teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas pritaikė ne tą Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose straipsnį. Neteisingą teismo procesinį sprendimą sąlygojo neteisingai nustatytos faktinės aplinkybės bei šioms aplinkybėms taikytina susiformavusi teismų praktika.
7.2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2014 metų, 2017 metais čia gyventi persikėlė ir ji pati su bendrais nepilnamečiais vaikais. Atsakovui išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje nėra pasibaigęs. Atsakovas 2021 m. rugpjūčio 20 d. be ieškovės sutikimo išsivežė bendrą šalių sūnų A. S. nežinoma kryptimi ir iki šiol negrąžino vaiko į jo gyvenamąją valstybę. Vėliau, atsakovas informavo ieškovę, kad išsivežė sūnų į Maskvą, tačiau neinformavo, kiek laiko ketina ten pasilikti ir neleidžia bendrauti su sūnumi. Ieškovei nėra žinoma, ar atsakovas tikrai yra Rusijos Federacijoje.
7.3. Ieškovė įsitikinusi, kad atsakovo gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, teismas turi galimybę šį faktą patikrinti. Atsakovas nėra nutraukęs ryšių su Lietuva, priešingai – jis čia gyvena nuo 2014 metų ir dar 2021 m. liepos 8 d. registravo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje yra vienintelis akcininkas ir direktorius. Teikdamas prašymą VĮ „Registrų centras“ savo gyvenamąją vietą nurodo adresu „(duomenys neskelbtini). Faktas, kad prieš tris mėnesius jis išvyko į Maskvą neturi būti prilyginama jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimui. Dėl tokio atsakovo veiksmo nepasikeitė ir nepilnamečio šalių sūnaus A. gyvenamoji vieta, dėl kurio grąžinimo į gyvenamosios vietos valstybę ieškovė kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kliūčių vykdyti mediaciją nematė. Vadovaujantis Lietuvos teismų praktika ir teisingai vertinant faktines aplinkybes byloje, atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe turi būti laikoma Lietuvos Respublika, tuo labiau, kad nėra duomenų, jog atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta būtų pasikeitusi.
7.4. Šios civilinės bylos teismingumas nustatytinas pagal Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę – kad teisinius santykius tarp tėvų ir vaikų reguliuoja tos šalies, kurios teritorijoje jie turi bendrą gyvenamąją vietą, įstatymai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
9. Ieškovė su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus, t. y. išrašą iš JADIS registro, patvirtinantį, kad atsakovas M. S. nuo 2021 m. liepos 8 d. yra UAB „(duomenys neskelbtini) akcininkas, 2021 m. liepos 12 d. atsakovo prašymą registruoti juridinių asmenų registre pakeistus duomenis, UAB (duomenys neskelbtini) steigimo aktą.
10. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
11. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė šiais įrodymais grindžia atskirajame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su atsakovo gyvenamąja vieta, t. y. teismingumo klausimo išsprendimu, į tai, kad naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, šiuos įrodymus priima.
Dėl atskirojo skundo esmės
12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį dėl nepilnamečių vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. CPK 782 straipsnyje nustatyta teismo pareiga ex officio patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
14. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018, 13, 14, 18 punktai). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas).
15. Nustatęs teisės aktą ir jame įtvirtintus jurisdikcijos pagrindus lemiančius kriterijus, teismas turi patikrinti, ar pakanka šalių pateiktų duomenų dėl jurisdikcijos nustatymo šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamiems reikalavimams spręsti. Teismų praktikoje pasisakyta, jog jei teismui kyla abejonių dėl šeimos bylos tarptautinio (užsienio) elemento ir jurisdikciją lemiančių kriterijų buvimo, jis turi taikyti procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 straipsnio 2 dalis) ir reikalauti papildomų duomenų iš šalių šioms abejonėms pašalinti (pavyzdžiui Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-946-196/2016, Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-824-524/2018, kt.).
16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 20 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė ieškinyje nurodė, jog atsakovas gyvena Rusijos Federacijoje, Maskvoje, t. y. atsakovo gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, sprendė, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams. Taip pat teismas pažymėjo, jog bylai nagrinėti taikytina Baltarusijos Respublikos, kurių piliečiai yra vaikai, teisė.
17. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės nurodytą faktą dėl šiuo metu tikėtinos atsakovo buvimo vietos vertino neteisingai. Mano, jog vadovaujantis Lietuvos teismų suformuota praktika ir teisingai vertinant faktines aplinkybes, atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe vis dar turi būti laikoma Lietuvos Respublika, juolab, nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta būtų pasikeitusi.
18. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje nurodė paskutinės žinomos gyvenamosios vietos adresą Lietuvoje (duomenys neskelbtini), taip pat duomenis, kad šiuo metu atsakovas gyvena Rusijos Federacijoje, Maskvoje, gyvenamosios vietos adresas nežinomas. Kartu su ieškiniu ieškovė pateikė įrodymus, kad atsakovui M. S. 2017 m. birželio 16 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, kuris galioja iki 2022 m. birželio 16 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog skundžiamos nutarties priėmimo dieną atsakovo gyvenamoji vieta buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), Lietuva (Lietuvos gyventojų registras).
19. Su atskiruoju skundu ieškovė pateikė papildomus įrodymus, t. y. 2021 m. liepos 7 d. UAB (duomenys neskelbtini) Steigimo aktą, 2021 m. liepos 12 d. prašymą minėtą įmonę registruoti Juridinių asmenų registre. Šiuose dokumentuose nurodyta atsakovo gyvenamoji vieta sutampa su viešame registre registruota gyvenamąja vieta. Viešoje erdvėje (internetiniame puslapyje https://rekvizitai.vz.lt) M. S. nurodytas UAB (duomenys neskelbtini) vadovu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovės ieškinyje nurodyta aplinkybė apie atsakovo išvykimą į Rusiją (galimą jo gyvenamąją vietą Rusijoje), savaime nėra pakankama spręsti, jog atsakovas neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje, ir vien šiuo pagrindu (gyvenamosios vietos Rusijoje turėjimu) konstatuoti Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėjamoje byloje nebuvimą.
20. Ieškinyje (7 punktas) ieškovė buvo nurodžiusi, jog dėl atsakovo veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas, taip pat, kad ieškovė kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą dėl vaiko grąžinimo pagal Hagos konvenciją; kaip atsakovo atstovą ieškovė nurodė advokatą S. S.. Tačiau ieškovė neatskleidė šių subjektų turimos informacijos, reikšmingos siekiant nustatyti atsakovo gyvenamąją vietą ieškinio pateikimo metu (aplinkybes, apibūdinančias gyvenamosios vietos kriterijus).
21. Esant šioms aplinkybėms bei vadovaujantis anksčiau nurodyta teismų praktika, pirmosios instancijos teismas turėjo ne atsisakyti priimti ieškovės ieškinį, o nustatyti ieškinio trūkumus, nustatant ieškovei terminą pateikti teismui papildomus įrodymus, susijusius su atsakovo gyvenamąja vieta.
22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į kasacinio teismo išaiškinimus, reikšmingus nagrinėjamai bylai. Aiškindamas 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, <...>, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog tarptautinės privatinės teisės aktuose, pvz., daugelyje Hagos konvencijų, 1980 m. Europos Sąjungos Romos konvencijoje dėl teisės, taikytinos sutartinėms prievolėms, vadovaujamasi gyvenamosios vietos, o ne nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijumi. Tokia specialioji taisyklė, kaip bendrosios taisyklės dėl nuolatinės gyvenamosios vietos išimtis, yra kriterijus teismingumui nustatyti ir dvišalėje sutartyje. Pagal dvišalę sutartį teismingumui nustatyti pakanka nurodyti atsakovo gyvenamąją vietą vienoje iš susitarusiųjų valstybių. Kai dvišalėje tarptautinėje sutartyje nenurodomi gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, taikomi teismo, sprendžiančio dėl teismingumo, šalies vidaus teisės nustatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2014).
23. Gyvenamoji vieta nuo nuolatinės gyvenamosios vietos skiriasi tuo, kad pastaroji yra teisinis asmens ir valstybės ar jos teritorijos dalies ryšys, nustatomas pagal objektyvius ir subjektyvius kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir - CK) 2.12 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2.12 straipsnio 3 dalies nuostatas nuolatinė gyvenamoji vieta gali būti tik viena, tuo tarpu gyvenamąsias vietas asmuo gali turėti kelias (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019 25 punktą, 2020 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).
24. Pažymėtina, jog pagal CK 2.17 straipsnio 1 dalį, nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (CK 2.17 straipsnio 2 dalis).
25. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios apylinkės teismas netinkami taikė ir aiškino proceso teisės normas, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.