Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovui M. C. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teisme gautas ieškovės D. M. ieškinys atsakovui M. C. dėl nepilnamečiam vaikui išlaikymo dydžio pakeitimo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. kovo 19 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad reikalavimo dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio pakeitimo teismingumo klausimus reglamentuoja 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje, dar vadinamas Išlaikymo reglamentu. Tiek tarptautinis tiesiogiai taikytinas Išlaikymo reglamentas, tiek CPK šeimos bylų nagrinėjimo teismingumo klausimus iš esmės sieja su šalių nuolatine gyvenamąją (ne deklaruota) vieta (CPK 784 straipsnio 1 dalis). Ieškovė ieškinį teikia vadovaudamasi teismingumą pagal ieškovo pasirinkimą reglamentuojančia CPK 30 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal savo deklaruotą gyvenamąją vietą. Iš ieškinio turinio bei su juo pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovė su nepilnamečiu vaiku, nors gyvenamąją vietą yra deklaravusi Lietuvoje, ilgą laiką faktiškai gyvena ir dirba D. B., vaikas ten lanko mokymo įstaigą. Iš ieškinio turinio bei su juo pateiktų dokumentų taip pat matyti, ir tai patvirtina iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenys tarp šalių vykusiose civilinėse bylose Nr. 2-1127-904/2013 bei Nr. 2-1620-729/2014, kad atsakovas, gyvenamąją vietą deklaravęs Lietuvoje, faktiškai daug metų gyvena ir dirba A., Lietuvoje dirbo tik iki 2005 m. rugpjūčio 25 d.. Ieškovės ir atsakovo bei šalių nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, o J. K.. Esant nurodytoms aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui, ieškinį atsisakyta priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Ieškovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, savo gyvenamąją vietą deklaravusi Lietuvoje. Aplinkybė, jog dėl sunkių materialinių priežasčių ieškovė išvyko laikinai gyventi ir dirbti į J. K., dar nereiškia, kad nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje. Atsakovas taip pat nėra deklaravęs išvykimo iš Lietuvos. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose tarp šalių jau buvo nagrinėtos dvi civilinės bylos, tačiau klausimų dėl teismingumo nekilo. Ieškovė yra pareiškusi reikalavimą dėl nustatyto išlaikymo nepilnamečiam vaikui, kurio gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, dydžio pakeitimo. Tokį ieškinio reikalavimą yra pagrindas vertinti kaip pareiškimą, paduotą ginant silpnesnės šalies nepilnamečio vaiko teises ir turtinius interesus ir teisė pasirinkti teismą, kuriam teisminga byla, priklauso ieškovei (CPK 30 straipsnio 12 dalis). Todėl ieškovė turi teisę pasinaudoti CPK 30 straipsnio 4 dalyje nustatyta alternatyvaus teismingumo taisykle.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konst atuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovė, gyvenanti J. K., pareiškė ieškinį atsakovui M. C., gyvenančiam Š. A., pagal ieškovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresą – (duomenys neskelbtini), dėl nepilnamečiam vaikui išlaikymo dydžio pakeitimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškinį, motyvuodamas tuo, jog atsižvelgiant į tai, jog ieškovė su nepilnamečiu vaiku gyvena J. K., atsakovas Š. A., vadovaujantis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje, nuostatomis, ieškovė su ieškiniu turėtų kreiptis į J. K. teismus.Atskirąjį skundą ieškovė iš esmės motyvuoja tuo, kad ieškovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, savo gyvenamąją vietą deklaravusi Lietuvoje. Aplinkybė, jog dėl sunkių materialinių priežasčių ieškovė išvyko laikinai gyventi ir dirbti į J. K., dar nereiškia, kad nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje. Atsakovas taip pat nėra deklaravęs išvykimo iš Lietuvos, todėl ieškinys pagrįstai pateiktas Lietuvos teismams. Iš dalies sutikrina su atskirojo skundo argumentu.Šioje byloje ginčo nėra, jog ieškinio pateikimo metu tiek ieškovė su nepilnamečiu vaiku, tiek atsakovas yra kitoje Europos Sąjungos šalyje. Tais atvejais, kai ginčas susijęs su kita Europos Sąjungos valstybe nare, dėl kiekvieno iš byloje pareikštų reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal ES teisės aktuose nustatytas taisykles. Dėl reikalavimo priteisti išlaikymą (išlaikymo dydžio pakeitimo) teismingumo spręstina remiantis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau - Išlaikymo reglamentas) nustatytomis taisyklėmis. Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. Nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikšto reikalavimo dėl išlaikymo dydžio pakeitimo teismingumas Lietuvos Respublikos teismams negali būti grindžiamas: Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c punktu, nes nagrinėjamoje byloje nekeliamas reikalavimas dėl asmens statuso; Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktu, nes, kartu su reikalavimu dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, nereiškiamas reikalavimas dėl tėvų pareigų. Taigi, ieškovės pareikšto reikalavimo dėl išlaikymo dydžio pakeitimo teismingumas Lietuvos Respublikos teismams gali būti grindžiamas tik Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a ir b punktais, atsižvelgiant į tai, ar atsakovo bei kreditoriaus (vaiko) įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Išlaikymo reglamentas nepateikia įprastinės gyvenamosios vietos sąvokos, tačiau ji turi būti aiškinama autonomiškai, atsižvelgiant į Išlaikymo reglamento tikslus ir keliamus uždavinius t. y. visų pirma siekiama užtikrinti silpnesniosios šalies interesus, garantuojant jai teisę į tinkamą procesą ir teisę būti išklausytai. Lietuvos teisės doktrinoje nurodoma, kad kiekvieno vaiko įprastinė gyvenamoji vieta nustatoma savarankiškai, atsižvelgiant į jo tėvų įprastinę gyvenamąją vietą, ir turėtų būti suprantama kaip ta vieta, kur yra vaiko pagrindinių (centrinių) interesų (egzistencijos) vieta (paprastai tai bus ta vieta, kur vaikas būna tėvų pareigas turinčių asmenų valia). ESTT išvardijo tokius kriterijus, padėsiančius nagrinėjančiam bylą teismui nustatyti vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą valstybėje narėje: 1) trukmė; 2) reguliarumas; 3) persikėlimo į valstybę narę priežastys ir aplinkybės; 4) šeiminiai ryšiai toje valstybėje narėje; 5) vaiko tautybė; 6) mokyklos lankymas; 7) kalbos žinios; 8) socialiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalga Nr. AC-43-1. Teismų praktika. 2015, 43, p. 632-713).Pirminiai šalių pateikti duomenys turi leisti teismui nustatyti su ginču susijusią valstybę ir apsispręsti, kokį teisės aktą taikyti. Nustatęs teisės aktą ir jame įtvirtintus jurisdikcijos pagrindus lemiančius kriterijus, teismas turi patikrinti, ar pakanka šalių pateiktų duomenų dėl jurisdikcijos nustatymo šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamiems reikalavimams spręsti. Jei teismui kyla abejonių dėl šeimos bylos tarptautinio (užsienio) elemento ir jurisdikciją lemiančių kriterijų buvimo, jis turi taikyti procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 straipsnio 2 dalis) ir reikalauti papildomų duomenų iš šalių šioms abejonėms pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalga Nr. AC-43-1. Teismų praktika. 2015, 43, p. 632-713).Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog vaiko faktinė gyvenamoji vieta yra J. K., nurodė, jog iš ieškinyje nurodytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų matyti, jog ieškovė su nepilnamečiu vaiku ilgą laiką gyvena J. K., vaikas ten lanko mokymo įstaigą. Iš ieškinio turinio apeliacinės instancijos teismas nustatė tik tai, jog ieškinio pateikimo metu ieškovė su nepilnamečiu vaiku gyvena ir dirba J. K., vaikas lanko mokyklą. Tačiau vien tik tai, kad vaikas su mama ieškinio pateikimo metu gyvena užsienio valstybėje, nes mama toje valstybėje dirba, neįvertinus kitų anksčiau nurodytoje teismų praktikoje nurodytų kriterijų, kurie yra reikšmingi sprendžiant dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, nėra pagrindas išvadai padaryti, jog vaiko nuolatinė (faktinė) gyvenamoji vieta yra J. K., kadangi jokių kitokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nepilnamečio vaiko faktinė gyvenamoji vieta yra J. K. arba, kaip teigia ieškovė, Lietuvos Respublikoje, byloje nėra pateikta. Iš Gyventojų registro duomenų nustatyta tik tai, kad ieškovė yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Esant šioms aplinkybėms bei vadovaujantis anksčiau nurodyta teismų praktika, jog teismas turi patikrinti, ar jam pakanka duomenų dėl jurisdikcijos nustatymo, darytina išvada, kad byloje pateikti įrodymai nėra pakankami jurisdikcijos nustatymui. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas turėjo ne atsisakyti priimti ieškovės ieškinį, o nustatyti ieškinio trūkumus, nustatant ieškovei terminą pateikti teismui papildomus įrodymus, paneigiančius, jog ieškovės su vaiku faktinė gyvenamoji vieta nėra J. K., bei patvirtinančius, jog faktinė vaiko gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Papildomai pažymėtina, jog ieškovė ieškinyje taip pat nurodo, jog atsakovo faktinė gyvenamoji vieta yra Š. A., kurioje atsakovas dirba, prašė teismo išreikalauti įrodymus, pagrindžiančius jo gaunamas pajamas Š. A., tačiau atsakovas yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog atsakovo faktinė gyvenamoji vieta yra Š. A., nurodė tik tai, kad atsakovas Lietuvos Respublikoje dirbo tik iki 2005 m. rugpjūčio 25 d., tačiau jokių įrodymų, kurie patvirtintų šias aplinkybes byloje nebuvo pateikta. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas iš naujo svarstyti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis), atskirasis skundas tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. kovo 19 d. nutartį ir ieškovės D. M. ieškinio atsakovui M. C. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.