Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, civilinėje byloje Nr. e2-4236-431/2016 pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui Y. B. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl ieškinio teismingumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Nors pagal bendrojo teritorinio teismingumo taisyklę, įtvirtintą CPK 29 straipsnyje, ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą (fizinio asmens) arba buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre (juridinio asmens), tačiau tais atvejais, kai atsakovas Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos neturi, ieškinys teismui gali būti reiškiamas pagal kitas CPK įtvirtintas taisykles. CPK 30 straipsnyje nurodyti atvejai, kai ieškovas turi teisę pasirinkti vieną iš galimų teismų. Tai yra viena iš teritorinio teismingumo rūšių – alternatyvusis teismingumas, kurio taisyklės numato galimybę nagrinėti bylą dviejuose ar daugiau tos pačios grandies bendrosios kompetencijos teismų. CPK 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Analogiška taisyklė įtvirtinta ir CPK 783 straipsnio 3 dalyje. Atsakovas Y. B. yra Rusijos Federacijos pilietis, todėl nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nuostatos. Sutarties 28 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog tuo atveju, jei vienas iš sutuoktinių yra vienos susitariančiosios Šalies, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies pilietis ir vienas iš jų gyvena vienos, o antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, jų asmeninius ir turtinius teisinius santykius reguliuoja įstatymai Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje buvo jų paskutinė bendra gyvenamoji vieta. Ieškovė šioje byloje atsakovo atžvilgiu pareikšto reikalavimo dėl 6 010 000 Eur skolos priteisimo pagrįstumą grindžia šalių sudarytos Vedybų sutarties nuostatomis, todėl darytina išvada, jog ginčas šioje byloje kilęs iš sutuoktinių tarpusavio turtinių santykių. Ieškovės ir atsakovo paskutinė bendra gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), ką iš esmės patvirtina teismui kartu su ieškiniu pateiktos Vedybų sutarties nuostatos. Tai reiškia, jog sutinkamai su Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 28 straipsnio 3 dalimi, jų turtiniai teisiniai santykiai spręstini, vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų nuostatomis. Kaip jau minėta, CPK 30 straipsnio 2 dalyje ir 783 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė pareikšti ieškinį atsakovui, neturinčiam Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos, tuo atveju, jei jis turi čia nekilnojamojo turto – tokiu atveju ieškinys atsakovui gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą. Ieškovė I. B. su ieškiniu pateikė įrodymus, patvirtinančius aplinkybę, jog kartu su atsakovu Y. B. nuosavybės teise valdo: (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdama į tai, jog atsakovas Vilniuje turi daug nekilnojamojo turto, ieškovė, vadovaudamasi aukščiau aptartomis CPK teisės normomis, ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovo atžvilgiu pateikė Vilniaus apygardos teismui.CPK 784 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Kaip jau minėta, šioje byloje sprendžiamas ginčas, kilęs iš šeimos teisinių santykių, todėl darytina išvada, jog I. B. ieškinys teismingas Vilniaus apygardos teismui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria ieškovo ieškinį atsisakyta priimti kaip neteismingą apygardos teismui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl bylos teismingumo, t. y. kuris – Lietuvos Respublikos ar Rusijos Federacijos teismas turi nagrinėti bylą.

Dėl teismingumo pareiškus ieškinį su tarptautiniu elementu

Teismas užsienio elementą turinčioje byloje pirmiausia turi išspręsti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą (CPK 782 str.). CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartimis, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 str.). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei minėtame CPK skyriuje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Pagal CPK 784 str. ir 785 str., šeimos bylos, jei nors viena ginčo šalis yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės nuolat gyvenantis Lietuvoje, yra teismingos Lietuvos Respublikos teismams. Todėl įvertintina, kaip tokių bylų teismingumo klausimai sureguliuoti tarptautinėse daugiašalėse sutartyse.

Teismo jurisdikcijos nagrinėti konkrečią bylą (tiksliau, dėl konkretaus byloje pareikšto reikalavimo) patikrinimą sudaro du elementai: 1) teisės akto, pagal kurį turi būti sprendžiamas jurisdikcijos klausimas, nustatymas; 2) jurisdikcijos klausimo pagal nustatytą teisės aktą nagrinėjimas iš esmės. Patikrinimas atliekamas tokia eilės tvarka: 1) Nustatomas ieškinio dalykas ir išskiriami atskiri bylos dalyką sudarantys reikalavimai, jei byloje pareiškiamas ne vienas reikalavimas; 2) Pagal šalių pateiktus dokumentus patikrinama bylos šalių gyvenamoji vieta ir (ar) pilietybė. Skirtingi teisės aktai nustato skirtingus jurisdikcijos kriterijus, tai gali būti pilietybė ar nuolatinė gyvenamoji vieta. Tais atvejais, kai reikalavimas susijęs su nepilnamečiais vaikais, turi būti nagrinėjami ir vaikų duomenys; 3). Pagal aktualius bylos šalių duomenis, parodančius bylos tarptautinį (užsienio) elementą, nustatoma, su kokia valstybe yra susijęs pareikštas reikalavimas; 4) Atsižvelgiant į valstybę, su kuria susijęs reikalavimas (-ai), ir Lietuvos Respubliką siejantį teisinį reglamentavimą, nustatoma teisės aktų grupė, prima facie taikytina bylai (ES reglamentai, konvencijos, tarptautinė teisinės pagalbos sutartis ar, nesant tokio teisinio reglamentavimo, nacionalinė teisė). Pagal šalių duomenis ir ieškinio dalyką nustatomas prima facie taikytinas konkretus teisės aktas; 5) Prima facie nustačius taikytiną konkretų teisės aktą, išsamiai patikrinama šio teisės akto taikymo sritis – materialioji taikymo sritis, teritorinė taikymo sritis, taikymo sritis asmenims ir taikymo laiko atžvilgiu sritis; 6) Jeigu reikalavimas patenka į teisės akto taikymo sritį, jurisdikcijos klausimas sprendžiamas pagal šį teisės aktą.

Taigi pirminiai šalių pateikti duomenys turi leisti teismui nustatyti su ginču susijusią valstybę ir apsispręsti, kokį teisės aktą taikyti. Nustatęs teisės aktą ir jame įtvirtintus jurisdikcijos pagrindus lemiančius kriterijus, teismas turi patikrinti, ar pakanka šalių pateiktų duomenų dėl jurisdikcijos nustatymo šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamiems reikalavimams spręsti. Jei teismui kyla abejonių dėl šeimos bylos tarptautinio (užsienio) elemento ir jurisdikciją lemiančių kriterijų buvimo, jis turi taikyti procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 straipsnio 2 dalis) ir reikalauti papildomų duomenų iš šalių šioms abejonėms pašalinti.

Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad ji prašo priteisti skolą pagal vedybų sutartį iš atsakovo, gyvenančio Rusijos Federacijoje. Atskirajame skunde nurodė, kad atsakovas – Rusijos Federacijos pilietis. Pridėjo šiuos argumentus pagrindžiančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pakanka ieškovės pateiktų duomenų dėl jurisdikcijos nustatymo.

Tais atvejais, kai šalys yra skirtingų valstybių piliečiai ir (ar) gyvena skirtingose ES valstybėse narėse, taikomas ES teisinis reguliavimas. Kitais atvejais taikomos arba tarptautinės teisinės pagalbos sutartys, kurių šalys yra Lietuvos Respublika ir kita su ginču susijusi valstybė (dvišalės ir trišalės teisinės pagalbos sutartys), arba nacionalinė teisė (CPK LIX skyriaus nuostatos).

1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija sudarė tarptautinę sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse ir baudžiamosiose bylose“. Šios Tarptautinės sutarties nuostatos, nustatančios bylų teismingumą, aktualios nagrinėjamoje byloje kaip ir Lietuvos Respublikos nacionalinės tarptautinės privatinės teisės nuostatos ir šių nuostatų santykis. Kadangi Lietuva yra ES narė, o Rusijos Federacija ES teisės aspektu yra trečioji šalis, tai šioje byloje aktuali ir ES teisė, reguliuojanti atitinkamai valstybės narės santykius su trečiosiomis šalimis, nes aplinkybė, kad byloje egzistuojantis tarptautinis elementas yra susijęs su trečiąja valstybe, nelemia automatiško Europos Sąjungos teisės netaikymo. Siekiant išspręsti Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos nagrinėti reikalavimo, pareikšto Rusijos Federacijos fiziniam asmeniui, klausimą, reikia nustatyti, koks yra santykis tarp Tarptautinės dvišalės sutarties ir ES teisės.

Pažymėtina, kad atskiriems šeimos bylose kylantiems reikalavimams, pavyzdžiui, dėl santuokos nutraukimo, tėvų pareigų, išlaikymo ar bendro turto padalijimo, dažnai taikomas skirtingas teisinis reglamentavimas. Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje nustatant jurisdikciją šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu ypač aktualus ES teisinis reglamentavimas. Šeimos santykiams reguliuoti buvo patvirtintas 2003 m. lapkričio mėn. 27 d. Tarybos Reglamento Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“). Jurisdikcijos nustatymo šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu klausimus taip pat reglamentuoja 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamentas Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas). Pažymėtina, kad Europos Sąjungos reglamentuose, reguliuojančiuose jurisdikcijos klausimus šeimos bylose – reglamente „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamente, – įtvirtintos specifinės taikymo srities apibrėžimo bei jurisdikcijos taisyklės: pirma, šie reglamentai nenustato jų taikymo asmenims, t. y. nediferencijuoja reglamentų taikymo galimybės priklausomai nuo to, ar atsakovas gyvena Europos Sąjungoje ar už jos ribų, antra, šie instrumentai tam tikrais atvejais leidžia Europos Sąjungos valstybės narės teismui prisiimti jurisdikciją nagrinėti bylą ir tais atvejais, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje. Dėl to pagal šiuos reglamentus jurisdikcijos patikrinimas visuomet pradedamas nuo ES teisės aktų nuostatų, nepriklausomai nuo to, jog bylos tarptautinis (užsienio) elementas yra susijęs su ne Europos Sąjungos valstybe nare.

Nagrinėjamu atveju ieškovė iš atsakovo, Rusijos Federacijos piliečio, gyvenančio Rusijos Federacijoje, prašo priteisti 6 010 000 Eur skolą pagal vedybų sutartį. Iš ieškinio, prie jo pridėtų dokumentų, atskirojo skundo turinio matyti, kad sutuoktinių, kurių santuokos nutraukimo byla nagrinėjama Lietuvos Respublikos teisme (Vilniaus miesto apylinkės teismo Nr. N2-145-558/2016), buvusi bendra gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį ieškovė turi teisę pasirinkti Lietuvos kompetentingą teismą, kaip buvusią sutuoktinių bendrą gyvenamąją vietą, ku­rioje vienas iš sutuoktinių toliau gyvena (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 da­lies a punkto 2 papunktis), arba kaip Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti Lietuvoje ilgiau nei 6 mėnesius (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 6 papunktis). Be to, nagrinėjamas teisinis ginčas susijęs su valstybe, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi dvišalę (ar trišalę) tarptautinę sutartį dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse (komercinėse, šeimos, ūkio ir kt.) bylose (toliau – tarptautinė teisinės pagalbos sutartis).

Lietuvos Respublikos tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse išdėstytos bendrosios ir specialiosios jurisdikcijos civilinėse bylose taisyklės. Nors bendroji jurisdikcijos taisyklė teisinės pagalbos sutartyse pagrįsta bendruoju jurisdikcijos principu actio sequitur forum rei, t. y. byla turi būti keliama atsakovui jo gyvenamosios vietos teisme, jei atsakovas yra fizinis asmuo, tačiau kiekvienu atveju teismas turėtų patikrinti konkrečios sutarties nustatytas taisykles, nes jos priklausomai nuo susitariančiosios valstybės gali šiek tiek skirtis.

Specialiosios jurisdikcijos taisyklės šeimos bylose yra susijusios sisteminiais ryšiais su taisyklėmis dėl taikytinos teisės. Nors jurisdikcija ir taikytina teisė yra skirtingi dalykai, tačiau šias dvi kategorijas tiek, kiek tai susiję su teisinės pagalbos sutarčių taikymu, tikslinga analizuoti kartu. 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija tarptautinės sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse ir baudžiamosiose bylose“ 27 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jei vienas iš sutuoktinių yra vienos susitariančiosios šalies, o antrasis – kitos susitariančiosios šalies pilietis ir vienas iš jų gyvena vienos, o antrasis – kitos susitariančiosios šalies teritorijoje, jų asmeninius ir turtinius teisinius santykius reguliuoja įstatymai susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje buvo jų paskutinė bendra gyvenamoji vieta. Iš ieškovės pateiktų įrodymų matyti, kad šalių paskutinė bendra gyvenamoji vieta - Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl jų asmeninius ir turtinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymai.

Remdamasi išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos nebuvimo pagal pareikštą ieškinį atsakovui Rusijos Federacijos piliečiui, gyvenančiam Rusijos Federacijoje, dėl skolos priteisimo pagal vedybų sutartį. Dėl to atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama nutartis naikintina dėl netinkamo proceso teisės normų taikymo, grąžinant klausimą dėl ieškinio priėmimo spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes šis klausimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, be to, spręstinas bylos rūšinio teismingumo klausimas (CPK 26, 27, 137, 320 straipsniai).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartį ir ieškovės I. B. ieškinio atsakovui Y. B. dėl skolos priteisimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.