Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2025-10-14 · Civilinė byla Nr. e2A-349-467/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-10-14
Bylos Nr.
e2A-349-467/2025
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00826-2024-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Kačinskienė, Alma Urbanavičienė, Rūta Latvelė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Daivilva Baltic“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Schmitz Cargobull Baltic“
Kategorijos
  • 2.6.8.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.6.10.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.2.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.2.4.12pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.1.19.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-349-467/2025Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00826-2024-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.10; 2.6.10.5.1; 3.2.4.4; 3.2.4.12; 3.3.1.19.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Rūtos Latvelės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Daivilva Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Daivilva Baltic“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Schmitz Cargobull Baltic“ dėl vienašalio įskaitymo pripažinimo negaliojančiu bei skolos ir delspinigių priteisimo, išvadą teikianti institucija – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Daivilva Baltic“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti atsakovės UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ atliktą vienašalį įskaitymą negaliojančiu; 2) priteisti iš atsakovės ieškovei 238 500 Eur skolą, 20 276,40 Eur delspinigius, 44 100 Eur nuostolius, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 3 357 Eur žyminį mokestį ir atstovavimo išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad šalys 2023 m. gruodžio 18 d. sudarė „Schmitz Cargobull“ produktų pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir sutartis), kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovės nuosavybėn 40 vnt. naujų tentinių užuolaidinių puspriekabių „Schmitz Cargobull“, tipas SCS 24/L – 13.62 E B (toliau – ir puspriekabės), o ieškovė įsipareigojo jas priimti bei sumokėti 1 108 000 Eur (sutarties 1.1 ir 2.1 papunkčiai). Sutarties 4.10 papunkčiu atsakovė įsipareigojo perduoti puspriekabes ieškovei dalimis, t. y. 10 vnt. – 2024 m. septintą kalendorinę savaitę (ne vėliau kaip 2024 m. vasario 18 d.), 10 vnt. – 2024 m. aštuntą kalendorinę savaitę (ne vėliau kaip 2024 m. vasario 25 d.), 10 vnt. – 2024 m. devintą kalendorinę savaitę (ne vėliau kaip 2024 m. kovo 3 d.) ir 10 vnt. – 2024 m. dešimtą kalendorinę savaitę (ne vėliau kaip 2024 m. kovo 10 d.). Vadovaujantis sutarties 3.1 papunkčiu puspriekabės pradedamos gaminti (atitinkamai, ir perduodamos) tik po to, kai ieškovė apmoka avansą pagal atsakovės išrašytą išankstinę sąskaitą faktūrą. Ieškovė, vykdydama sutarties nuostatas, sumokėjo atsakovei iš viso 742 000 Eur. Atsakovė savo įsipareigojimus įvykdė iš dalies ir perdavė ieškovei 19 vnt. puspriekabių, tačiau 21 vnt. puspriekabių iki šiol liko neperduota.

3. 2024 m. vasario 29 d. ieškovė ir atsakovė sudarė likučių suderinimo aktą, kuriame patvirtinta, kad atsakovės skola ieškovei – 79 500 Eur. Po likučių suderinimo akto sudarymo, 2024 m. kovo 4 d. ieškovė atsakovei atliko 159 000 Eur avansinį mokėjimą. Atsakovė, nepristačiusi 21 vnt. puspriekabių sutartyje numatytais terminais, privalo grąžinti ieškovei 238 500 Eur avansą. Atsakovė vietoje to, kad įvykdytų savo sutartinius įsipareigojimus, pateikė ieškovei 2024 m. balandžio 26 d. pranešimą apie sutarties nutraukimą, kuriame nurodė, jog nutraukia ne tik sutartį, bet ir 2022 m. spalio 25 d. bei 2023 m. spalio 26 d. ieškovės ir atsakovės sudarytas sutartis. Pranešime klaidingai teigiama, kad ieškovė, pažeisdama visų ieškovės ir atsakovės sudarytų sutarčių nuostatas, nelegaliai įregistravo Rusijoje 50 vnt. puspriekabių, gautų pagal 2023 m. spalio 26 d. sutartį Nr. 2023/115/LT, ir 9 vnt. puspriekabių, gautų pagal sutartį. Nė vienos iš puspriekabių ieškovė Rusijoje neregistravo ir embargo draudimų nepažeidė. Ieškovė pateikė išrašus iš Lenkijos Respublikos Centrinio transporto priemonių registro, iš kurių matyti, kad pagal 2023 m. spalio 26 d. sutartį Nr. 2023/115/LT įsigytos puspriekabės ir pagal sutartį perduotos puspriekabės yra registruotos Lenkijos Respublikoje. Dėl šios priežasties atsakovės pranešime dėstomi argumentai apie draudimų pažeidimą ir neva atsiradusią atsakovės teisę į sutartines baudas ir nuostolius yra nepagrįsti. Nors atsakovė pranešimu informavo ieškovę, kad jos prievolė pasibaigusi įskaitymu, bet atsižvelgiant į tai, jog atsakovės atliktas įskaitymas neatitinka jam keliamų teisėtumo sąlygų (nėra aiškiai, suprantamai ir nedviprasmiškai apibrėžtas), pripažintinas neteisėtu ir negaliojančiu.

4. Sutarties 5.6 papunktyje nustatyta, kad atsakovė, pažeidusi puspriekabių pristatymo terminus, moka ieškovei 0,03 proc. dydžio delspinigius nuo visos puspriekabių kainos už kiekvieną uždelstą dieną, tačiau bendra delspinigių suma negali viršyti 5 proc. produktų kainos (55 400 Eur). Iki 2024 m. vasario 25 d. atsakovė ieškovei turėjo būti perdavusi 40 vnt. puspriekabių, tačiau perdavė tik 19 vnt., todėl ieškovė yra įgijusi teisę į delspinigius už laikotarpį nuo 2024 m. vasario 26 d. iki 2024 m. balandžio 26 d. (sutarties nutraukimo dienos). Delspinigių dydis sudaro 20 276,40 Eur.

5. 2023 m. gruodžio 18 d. ieškovė su „Daivilva Baltic Polska SP.Z.O.O.“ sudarė „Schmitz Cargobull“ produktų pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2024 m. kovo 10 d. parduoti ir pristatyti „Daivilva Baltic Polska SP.Z.O.O.“ 40 vnt. puspriekabių, o „Daivilva Baltic Polska SP.Z.O.O.“ įsipareigojo jas nupirkti ir už tai sumokėti iš viso 1 120 000 Eur. 2024 m. vasario 20 d. „Daivilva Baltic Polska SP.Z.O.O.“ su „Arkadas Transport Lojistik ve Otomotiv Ithalat Ihracat Limited ?irketi, LLC“ sudarė nuomos sutartį Nr. 2024PP dėl puspriekabių nuomos. „Daivilva Baltic Polska SP.Z.O.O.“, remiantis šia sutartimi turėjo gauti 700 Eur už vieną puspriekabę nuomos kainą. Kadangi atsakovei nevykdant įsipareigojimų ieškovė 21 vnt. puspriekabių „Daivilva Baltic Polska SP.Z.O.O.“ nepristatė, pastaroji jų neperdavė nuomininkui, dėl to negavo 44 100 Eur suplanuotų gauti pajamų, skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2024 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. birželio 30 d. (už 3 mėn.). 2024 m. liepos 1 d. ieškovė gavo pretenziją iš „Daivilva Baltic Polska SP.Z.O.O.“ dėl 44 100 Eur negautų pajamų (nuostolių) atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovė, nevykdydama sutartyje prisiimtų įsipareigojimų ir nepristatydama ieškovei 21 vnt. puspriekabių, atliko neteisėtus veiksmus (neteisėtas neveikimas), dėl kurių ieškovė patyrė 44 100 Eur nuostolius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškovės UAB „Daivilva Baltic“ ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovei 6 903,05 Eur bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad atsakovės 2024 m. gegužės 22 d. pranešimas apie įskaitymą yra neaiškus ir neapibrėžtas. Teismas nustatė, kad 2024 m. gegužės 22 d. pranešimas, kuriame atsakovė nurodė, jog pasilieka avansą (53 000 Eur), naudodamasi savo teise pagal sutarties 5.3 papunktį, o likusią įmokų dalį (185 500 Eur), remdamasi sutarties 6.6 papunkčiu, pasilieka kaip įskaitymą sutartinės baudos reikalavimui padengti, yra aiškus, nes jame detalizuojama, kokie ieškovės veiksmai atsakovės vertinami kaip sutarties pažeidimas ir kodėl šie veiksmai sudaro pagrindą ieškovei taikyti sutartines netesybas. Teismas pažymėjo, kad atsakovė 2024 m. balandžio 26 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą informavo ieškovę, jog atsakovė nutraukia sutartį ir 2022 m. spalio 25 d. bei 2023 m. spalio 26 d. šalių sudarytas kitas sutartis, nes ieškovė, pažeisdama visų ieškovės ir atsakovės sudarytų sutarčių nuostatas, nelegaliai įregistravo Rusijoje 50 vnt. puspriekabių, gautų pagal 2023 m. spalio 26 d. sutartį Nr. 2023/115/LT, ir 9 vnt. puspriekabių, gautų pagal sutartį (esminis sutarčių pažeidimas). Teismas, sistemiškai įvertinęs šiuos pranešimus, nurodė, kad bet kuriam vidutiniam šioje verslo srityje veikiančiam subjektui turėjo būti suprantama, kodėl taikomos netesybos ir tai, jog atliekamas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas. Teismas atkreipė dėmesį, kad žodinio bylos nagrinėjimo metu ginčo šalys paaiškino, o byloje esantis susirašinėjimas elektroniniais laiškais iš dalies patvirtina, jog atsakovės atstovai ne kartą bendravo su ieškovės atstovais garso ir vaizdo skambučiais, aiškinosi situaciją dėl puspriekabių registravimo Rusijoje, bandė derinti puspriekabių apžiūrą Lenkijoje ir pan. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovės 2024 m. gegužės 22 d. pranešimas apie įskaitymą yra aiškus ir buvo suprastas ieškovės.

8. Teismas pažymėjo, kad sutartis nustatė šalių bendravimą elektroniniais laiškais; šalių praktika patvirtina, jog šalys faktiškai ir bendravo elektroniniais laiškais, todėl ieškovė privalėjo pasirūpinti tinkamu savo elektroninės pašto dėžutės veikimu ir (ar) tikrinti ir brukalo skyrių. Atsakovė laikytina tinkamai informavusi ieškovę apie atliktą vienašalį įskaitymą.

9. Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovė yra sumokėjusi atsakovei 185 500 Eur už nepristatytus 7 vnt. puspriekabių pagal sutartį ir 53 000 Eur avansą, t. y. nėra ginčo dėl ieškovės 238 500 Eur reikalavimo teisės į atsakovę. Tačiau ginčo šalys nesutaria dėl to, ar atsakovei atsirado teisė reikalauti šios sumos pagal sutarties 5.3 ir 6.6 papunkčius kaip netesybų dėl sutarties pažeidimo, t. y. ginčas dėl atsakovės priešpriešinės reikalavimo teisės egzistavimo.

10. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog puspriekabės yra sankcionuotos prekės, kurioms taikomas embargas pagal Europos Sąjungos (toliau – ES) Tarybos Reglamento Dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje Nr. 833/2014 (toliau – ir Reglamentas) 3k straipsnį, kuriuo draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai parduoti, tiekti, perduoti ar eksportuoti XXIII priede išvardytas ES ar ne ES kilmės prekes (XXIII priede puspriekabės yra draudžiamos prekės – kombinuotosios nomenklatūros kodas 871639), kuriomis visų pirma galėtų būti prisidedama prie Rusijos pramonės pajėgumų didinimo, bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui, subjektui ar organizacijai Rusijoje arba naudojimui Rusijoje.

11. Teismas nurodė, kad Rusijos Federacija yra priešiška Lietuvai valstybė, vykdanti agresijos veiksmus, ir Lietuvos Respublika yra nutraukusi bendradarbiavimą su šia valstybe civilinėse bylose, todėl teismas neturi galimybės gauti patikimų rašytinių įrodymų iš oficialių Rusijos Federacijos institucijų dėl puspriekabių registracijos. Dėl to teismas kreipėsi į Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas), kuris yra Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija dėl sankcionuotų prekių pagal Reglamentą, su prašymu pateikti duomenis apie puspriekabes. Muitinės departamentas 2025 m. sausio 17 d. pateikė teismui duomenis, kad 45 vnt. puspriekabių iš 46 vnt. pagal VIN kodus yra registruotos Rusijos Federacijoje. Teismas šį Muitinės departamento raštą laikė oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad ieškovės pateiktas įrodymas (Rusijos Federacijoje veikiančio notaro raštas) nelaikytinas patikimu įrodymu, nes nėra aišku, kokia kompetencija suteikta šiam notarui, kodėl duomenų iš registrų prašoma per notarą, o ne tiesiogiai iš registro tarnybų, todėl teismas neturi pagrindo juo vadovautis, be to, jis nepaneigia oficialaus rašytinio įrodymo turinio.

12. Atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad atsakovė įrodė, jog ieškovė pažeidė sutarties 5.3 ir 6.6 papunkčių nuostatas, nes oficialus rašytinis įrodymas, kurio duomenis taip pat patvirtina ir atsakovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtina, kad iš atsakovės įgytos puspriekabės yra registruotos Rusijos Federacijoje. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad tos pačios puspriekabės yra registruotos ir Lenkijos Respublikoje, nepaneigia fakto, jog ieškovė neužtikrino sutarties nuostatų, draudžiančių sankcionuotas prekes perduoti naudotis Rusijos Federacijoje, laikymosi, nors turėjo tokią galimybę, kadangi puspriekabės perparduotos susijusiam juridiniam asmeniui. Teismas konstatavo, kad atsakovė pagrįstai teigia, jog turi teisę reikalauti netesybų pagal sutartį, nes buvo iš esmės pažeista sutartis ir Reglamento nuostatos.

13. Teismas nustatė, kad atsakovė pasiliko 53 000 Eur avansą pagal sutarties 5.3 papunktį ir 185 500 Eur mokėjimą už nepristatytus 7 vnt. puspriekabių pagal sutarties 6.6 papunktį. Mažiausiai 9 vnt. (likusios puspriekabės buvo įsigytos pagal kitas sutartis) iš atsakovės pagal sutartį įsigytos puspriekabės yra registruotos Rusijos transporto priemonių registre. Pagal sutarties 6.6. papunktį nustatytą netesybų dydį – 100 proc. puspriekabių kainos, kurios buvo išvežtos į Rusiją – maksimali bauda yra 252 000 Eur (sutarties vertė yra 1 120 000 Eur, perkama 40 vnt., 1 vnt. vertė – 28 000 Eur; pažeidimas konstatuotas mažiausiai 9 vnt., tai sudaro 252 000 Eur), o atsakovė pritaikė 185 500 Eur netesybas pagal sutarties 6.6 papunktį (mažesnes nei susitarta sutartyje). Teismas konstatavo, kad nenustatytas netesybų dydžio akivaizdus neprotingumas, kuris sudarytų prielaidas teismui savo iniciatyva spręsti klausimą dėl netesybų mažinimo.

14. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė neįrodė savo pagrindinio materialiojo reikalavimo pagrįstumo, todėl ieškinio reikalavimus pripažinti atsakovės 2024 m. gegužės 22 d. atliktą vienašalį įskaitymą negaliojančiu ir priteisti 238 500 Eur skolą pagal sutartį atmetė kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstus ir neįrodytus.

15. Teismas nurodė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai, jog atsakovė 2024 m. kovo 4 d. elektroniniu laišku informavo ieškovę apie stabdomą užsakymą (puspriekabių pristatymus). Kadangi sutartis buvo vienašališkai nutraukta atsakovės 2024 m. balandžio 26 d. pranešimu dėl ieškovės esminio sutarties pažeidimo, šis sutarties nutraukimas nėra ginčijamas nagrinėjamoje byloje, visos atsakovės prievolės dėl puspriekabių pristatymo yra pasibaigusios. Teismas įvertino, kad dėl to atsakovei nekyla pareiga mokėti ieškovei delspinigius už nepristatytas puspriekabes. Teismas pabrėžė, kad ieškovė neišpildė sutartimi nustatytos rašytinės procedūros, kuri nustato, jog ieškovė privalo atskiru pranešimu paraginti pristatyti vėluojamas pristatyti prekes ir tik tokiu atveju būtų laikoma, kad atsakovė nevykdo įsipareigojimo laiku pristatyti prekes („Standartinių pristatymo sąlygų“ 4.3 papunktis). Kadangi atsakovė pagrįstai taikė netesybas ieškovei dėl sutarties pažeidimo, sutarties nutraukimas nėra ginčijamas, todėl laikomas teisėtu. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovė neturi pareigos ieškovei mokėti delspinigius pagal sutartį. Dėl to ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 20 276,40 Eur delspinigių už praleistą puspriekabių pristatymo terminą priteisimo teismas atmetė.

16. Teismas nustatė, kad „Daivilva Baltic Polska SP.Z.O.O.“, remiantis sutartimi su Turkijos bendrove, turėjo gauti 700 Eur už vieną puspriekabę nuomos kainą. Atsakovei nevykdant įsipareigojimų, ieškovė 21 vnt. puspriekabių „Daivilva Baltic Polska SP.Z.O.O.“ nepristatė, o ši jų neperdavė nuomininkui, dėl to negavo 44 100 Eur suplanuotų gauti pajamų. 2024 m. liepos 1 d. ieškovė gavo pretenziją iš „Daivilva Baltic Polska SP.Z.O.O.“ dėl 44 100 Eur negautų pajamų (nuostolių) atlyginimo. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl nuostolių priteisimo yra nepagrįstas, nes atsakovė nėra atlikusi neteisėtų veiksmų, kurie yra būtina sąlyga civilinei atsakomybei kilti. Taip pat ieškovė nėra faktiškai patyrusi nuostolių, nes teismui nepateikė įrodymų, kad būtų sumokėjusi nurodytą sumą su ieškove susijusiam juridiniam asmeniui, dėl to ieškovės nurodomus nuostolius laikė hipotetiniais. Teismas pažymėjo, kad ieškovės prašoma priteisti žala kvalifikuotina kaip netiesioginiai nuostoliai – negautos pajamos, kurios gali būti priteisiamos tik kaip negautas grynasis pelnas, o to ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodinėjo ir nepagrindė įrodymais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Ieškovė UAB „Daivilva Baltic“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Teismas nesilaikė nuoseklios įrodymų vertinimo tvarkos, vienai išvadai suteikdamas oficialaus įrodymo statusą, o kitą išvadą įvardindamas tik kaip vieną iš įrodymų byloje, neturintį nei privalomos, nei didesnės galios. Tai reiškia, kad net jeigu viena iš institucijų išvadoje galimai remiasi netinkamu Reglamentu, teismas negalėjo jos formaliai atmesti, neįvertinęs faktinio jos turinio ir nepriklausomai nepatikrinęs galimų jos elementų aktualumo nagrinėjamai bylai. Tokie procesiniai veiksmai rodo, kad byla nebuvo tinkamai išnagrinėta, o įrodymai neištirti objektyviai.

17.2. Muitinės departamento išvados dalis, kuria rėmėsi teismas, nėra laikytina oficialiu įrodymu, nes neatitinka oficialiam įrodymui keliamų reikalavimų. Šioje išvadoje yra pateikiama informacija tik iš viešai prieinamų ir Rusijos Federacijoje registruotų interneto šaltinių, kurių turinio ar patikimumo neįmanoma patikrinti ir objektyviai įvertinti. Muitinės departamentas negalėjo gauti ar surinkti ir nesurinko neginčijamos ir objektyviai teisingos informacijos apie puspriekabes Rusijos Federacijoje. Muitinės departamentas pats pripažino, kad turėjo remtis tik viešai prieinamais ir, tikėtina, netiksliais šaltiniais.

17.3. Teismas nepagrįstai vertino, kad Muitinės departamentas pateikė oficialų ir neginčytiną patvirtinimą, jog puspriekabės yra Rusijos Federacijoje. Oficialiu įrodymu galima būtų laikyti tik tą Muitinės departamento išvados dalį, kurioje Muitinės departamentas patvirtino, kad puspriekabės Lietuvos Respublikos sienos nekirto. Visa kita Muitinės departamento išvados dalis turėtų būti pripažinta paprastu įrodymu ir vertinama kitų įrodymų kontekste.

17.4. Jei Muitinės departamento išvadą laikytume oficialiu įrodymu, ji geriausiu atveju įrodo, kad puspriekabės pagal viešus rusiškus šaltinius yra registruotos Rusijos Federacijoje.

17.5. Notaro rašte aiškiai nurodyta jam suteikta kompetencija kreiptis į institucijas ir oficialiose jam prieinamose sistemose patikrinti, ar puspriekabės buvo registruotos Rusijos Federacijoje ar ne. Notaras pateikia išvadą, kad puspriekabės nėra registruotos Rusijos Federacijoje ir niekada nebuvo. Jei teismui būtų kilę pagrįstų klausimų dėl notaro kompetencijos ribų, tai teismas galėjo tuos neaiškumus pašalinti bylos nagrinėjimo metu. Tačiau bylos nagrinėjimo metu teismui notaro išvada abejonių nesukėlė ir klausimų dėl jos nekilo. Todėl ieškovė negalėjo numanyti ar įžvelgti, kad galėtų egzistuoti abejonė dėl minėto dokumento įrodomosios reikšmės.

17.6. Teismo argumentai, kad notaro pažyma yra nepatikima, nes yra iš Rusijos Federacijos, yra nepagrįsti. Muitinės departamento ir atsakovės pateiktų įrodymų šaltinis taip pat yra Rusijos Federacija, tik informacija, kuria remiamasi, yra ištraukta iš neoficialių, bet rusiškų šaltinių. Neteisinga, kad vieni rusiški įrodymai yra vertinami kaip nepatikimi, o kitų patikimumu neabejojama.

17.7. Teismas turėjo ir privalėjo atsižvelgti į faktą, kad Rusijos Federacijos notaro pažyma dėsto visai kitas faktines aplinkybes. Taip pat į faktą kad nėra panaikinta ir paneigta registracija Lenkijoje bei į tai, jog Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT), kuri atsakinga už sankcijų pažeidimus, išnagrinėjusi situaciją jokio pažeidimo nerado.

17.8. Ieškovė teikė teismui įrodymus, kurių šaltinis buvo Lenkija, o ne Rusijos Federacija. Jei teismas pripažintų visus rusiškus įrodymus nepatikimais, tada turėtų vadovautis pateiktais įrodymais iš kitų, patikimų ES šalių. Oficialūs lenkiški registracijos dokumentai įrodo, kad puspriekabės visada buvo registruotos Lenkijoje.

17.9. Teismas neturėjo pasiremti vien atsakovės advokato teisine nuomone dėl reguliavimo Lenkijoje, o galėjo gauti duomenis iš Lenkijos institucijų, kurie patvirtintų arba paneigtų bylos šalių argumentus dėl dvigubo registravimo galimybės. Teismas galėjo ir turėjo gauti oficialią išvadą iš Lenkijos institucijų, kuri išaiškintų, ar dviguba registracija apskritai yra įmanoma, galėjo remtis teismų praktika (jei tokia šiuo klausimu egzistuoja). Tačiau negalėjo nepasirėmęs atmesti šio, oficialios Lenkijos institucijos išduoto įrodymo kaip nepatikimo, ypač be jokio tinkamo pagrindimo. Teismas šį klausimą galėjo iškelti bylos nagrinėjimo metu, tačiau to nepadarė.

17.10. Teismas rėmėsi vien tik Muitinės departamento pažyma ir atmetė kitus byloje esančius įrodymus, nepaskirdamas nepriklausomos ekspertizės. Esant tokiam įrodymų prieštaravimui, teismas galėjo skirti ekspertizę, pavyzdžiui, transporto srities, kuri galėtų nustatyti, ar pagal konkrečius VIN numerius puspriekabės tikrai registruotos Rusijoje, ar ne. Ekspertizė taip pat galėjo įvertinti dokumentų formą, jų autentiškumą bei kilmę. Ekspertizės nepaskyrimas šioje situacijoje laikytinas esminiu proceso trūkumu, lėmusiu neišsamų faktinių aplinkybių ištyrimą.

17.11. Teismas nesiėmė veiksmų oficialiai gauti duomenų iš Lenkijos ar Turkijos institucijų. Ieškovė byloje nurodė, kad puspriekabės buvo registruotos Lenkijoje ir perduotos naudoti Turkijos įmonei pagal teisėtai sudarytą nuomos sutartį. Šios aplinkybės buvo esminės, siekiant išsiaiškinti, ar ginčo transporto priemonės galėjo būti perduotos naudoti Rusijoje. Teismas turėjo galimybę per tarptautinės teisinės pagalbos priemones užklausti oficialias Lenkijos transporto priemonių registravimo institucijas dėl puspriekabių registracijos fakto, laikotarpio, savininko ir kitų duomenų. Taip pat buvo galima kreiptis į Turkijos institucijas ar į konkrečią Turkijos įmonę, siekiant gauti informaciją apie faktinį puspriekabių naudojimą ir jų judėjimą. Šių priemonių nesiėmimas rodo, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus aiškinantis bylai esmines aplinkybes.

17.12. Teismas nepagrįstai atmetė FNTT išvadą. Teismas, turėdamas abejonių dėl išvados aktualumo, galėjo ir privalėjo pasinaudoti procesine teise pareikalauti institucijos pateikti patikslintą ar papildytą vertinimą, aiškiai suformuluodamas klausimus, kurie aktualūs tinkamam bylos išnagrinėjimui. Teismas galėjo kreiptis į kitą kompetentingą instituciją, tačiau nė vieno iš šių žingsnių nesiėmė. Byla buvo išnagrinėta neatskleidus jos esmės, o teismas pažeidė procesines pareigas aktyviai tirti reikšmingas aplinkybes ir užtikrinti visapusišką įrodymų vertinimą.

17.13. Ieškovė tinkamai nebuvo informuota apie įskaitymą, į tai teismas neatsižvelgė. „Brukalo“ ir (ar) „šlamšto“ skiltys elektroniniuose paštuose yra specialiai paslėptos, o pranešimai į ten gaunamus laiškus nėra teikiami. Šis skyrius iš esmės yra skirtas atrinkti ir paslėpti potencialiai pavojingus, kenkėjiškas programas arba melagingą informaciją turinčius laiškus, kurie praėjus atitinkamam laikui yra automatiškai ištrinami. Todėl ieškovė netikrino brukalo skilties ir nesitikėjo gauti oficialaus laiško į šią skiltį.

17.14. Teismo argumentai dėl supažindinimo apie įskaitymą pokalbių metu neatitinka įstatyme nustatytų standartų. Nėra aišku ir byloje nėra pateikta įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, koks buvo pokalbių turinys. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad būtent pokalbių metu būtų keltas klausimas apie įskaitymą. Teismas, spręsdamas apie tinkamą informavimą, rėmėsi vien vaizdo skambučių faktu. Tačiau faktas, kad šalys bendravo sprendžiant sutarties sustabdymo ar kitus klausimus, susijusius su puspriekabių registracijos vieta, neįrodo, jog ieškovė buvo tinkamai ir korektiškai informuota apie gresiantį įskaitymą.

17.15. Teismas faktiškai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovei, kad ši paneigtų, jog puspriekabės buvo Rusijoje, vietoje to, jog atsakovė tinkamai įrodytų jų registraciją Rusijoje. Tai pažeidžia CPK 178 straipsnį. Atsakovė, o ne ieškovė turėjo įrodyti aplinkybę, kuri pateisintų avanso negrąžinimą (sankcijų pažeidimą), bet jos įrodymai buvo fragmentiški ir nepilni, o patikimų įrodymų byloje apskritai nebuvo pateikta. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, reikalaudamas iš ieškovės neįmanomų neigiamų įrodymų.

Atsiliepimas

18. Atsakovė UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Nepagrįstas skundo argumentas, kad teismas turėjo vertinti vienodai Muitinės departamento raštą ir FNTT išvadą. Šiuo atveju teismas pagrįstai vertino šiuos įrodymus kaip skirtingus ir sprendimo 23 bei 24 punktuose tinkamai pasisakė apie juos, nurodė motyvus.

18.2. Nepagrįsti skundo argumentai, kad Muitinės departamento raštas nėra laikytinas oficialiu įrodymu. Priešingai, nei teigia apeliantė, Muitinės departamentas veikė savo kompetencijos ribose (jų neviršijo), pateikė faktinius duomenis, o ne subjektyvų vertinimą.

Šalies argumentai

18.3. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai įvertino konkretų įrodymą – Rusijos notaro pažymą. Taip apeliantė sudaro klaidinantį įspūdį, kad dėl registracijos Rusijoje fakto byloje tarpusavyje konkuravo tik du įrodymai: Muitinės departamento raštas su priedais ir Rusijos notaro pažyma. Apeliantė sąmoningai nutyli kitus įrodymus, t. y. atsakovės pateiktus išrašus iš Rusijos transporto priemonių registro (kartu su Rusijos advokato patvirtinimu), bei sprendimo dalį, kurioje teismas davė tiesioginę nuorodą į šiuos įrodymus. Apeliantė nurodo tikrovės neatitinkančią kritiką sprendimo motyvams dėl Rusijos notaro pažymos.

18.4. Teismas neatmetė ir neatsisakė vadovautis įrodymais apie registraciją Lenkijoje. Priešingai, juos įvardino, vertino ir motyvuotai dėl jų pasisakė. Teismas pagrįstai vertino, kad registracijos Lenkijoje faktas (dėl jo ginčo nėra) savaime nepaneigia registracijos Rusijoje fakto. Jeigu apeliantė pageidavo remtis aplinkybe, kad „dviguba registracija“ nėra įmanoma (registracija Lenkijoje daro registraciją Rusijoje neįmanomą), tai tokią aplinkybę privalėjo įrodyti.

18.5. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas turėjo skirti papildomas ekspertizes, atlikti papildomus kreipimus į institucijas ir privačius asmenis. Apeliantė iškraipo sprendimo motyvus dėl registracijos Lenkijoje įrodymų bei jų reikšmės, teikia argumentus, prieštaraujančius įrodinėjimo procesui civiliniame procese. Apeliantė byloje neprašė skirti papildomų ekspertizių ar pasikreipimų. Byloje esantys įrodymai yra pakankami konstatuoti reikšmingas faktines aplinkybes.

18.6. Atsakovė pažymi, kad byla pirmosios instancijos teisme truko 7,5 mėnesius, vyko trys žodiniai posėdžiai. Šalys į bylą teikė daug papildomų įrodymų ir paaiškinimų beveik iki pat bylos nagrinėjimo pabaigos. Teismas savo iniciatyva kreipėsi į dvi Lietuvos Respublikos institucijas. Bylos medžiagą sudaro 5 tomai įrodymų ir dokumentų. Sprendime pateikta glausta, bet motyvuota argumentacija dėl visų esminių bylos aspektų, įvertinta ir pasisakyta dėl visų esminių bylos įrodymų. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus ar neatskleidė bylos esmės.

18.7. Apeliantės argumentai, kad teismas turėjo papildomai kreiptis į Lenkijos institucijas, Turkijos institucijas ar privačius asmenis, nedera su CPK 7 straipsnyje įtvirtintu proceso koncentruotumo principu.

18.8. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl jos (ieškovės) informavimo apie įskaitymą. Priešingai, teismas pateikė aiškią motyvaciją, paremtą byloje surinktais įrodymais.

18.9. Apeliantė painioja aplinkybes, sudariusias pagrindą vienašaliam įskaitymui: įskaitymas atliktas remiantis sutarties pažeidimu, o ne sankcijų pažeidimu. Atsakovė patikslina, kad, priešingai nei teigia apeliantė, vienašalis įskaitymas buvo grindžiamas išimtinai sutarties pažeidimu, o ne tarptautinių sankcijų pažeidimu. Taigi ir esminis ginčo elementas yra ne tarptautinių sankcijų pažeidimas, o šalių sutarties 6.6 papunkčio pažeidimas. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad teismas privalėjo įsitikinti tarptautinių sankcijų pažeidimo faktu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų ir esminių faktinių bylos aplinkybių

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB „Daivilva Baltic“ ieškinys atsakovei UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ pripažinti jos atliktą vienašalį įskaitymą negaliojančiu ir priteisti iš atsakovės ieškovei 238 500 Eur skolą, 20 276,40 Eur delspinigius, 44 100 Eur nuostolius, procesines palūkanas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. gruodžio 18 d. ieškovė ir atsakovė sudarė „Schmitz Cargobull“ produktų pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovė (pardavėja) įsipareigojo parduoti ieškovės (pirkėjos) nuosavybėn 40 vnt. naujų tentinių užuolaidinių puspriekabių „Schmitz Cargobull“, tipas SCS 24/L – 13.62 E B, o ieškovė įsipareigojo jas priimti ir sumokėti 1 108 000 Eur (sutarties 1.1 ir 2.1 papunkčiai). Puspriekabėms yra taikomas Reglamento 3k straipsnis ir šio Reglamento XXIII priedas (kombinuotosios nomenklatūros kodas 871639).

22. Ieškovė 2023 m. gruodžio 20 d. banko pavedimu sumokėjo atsakovei 53 000 Eur avansą pagal atsakovės išrašytą išankstinę sąskaitą; nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2024 m. kovo 4 d. ieškovė banko pavedimais sumokėjo atsakovei už 26 vnt. puspriekabių, iš viso – 689 000 Eur (2024 m. vasario 12 d. – 132 500 Eur už 5 vnt., 2024 m. vasario 13 d. – 132 500 Eur už 5 vnt., 2024 m. vasario 19 d. – 265 000 Eur už 10 vnt., 2024 m. kovo 4 d. – 159 000 Eur už 6 vnt.).

23. Atsakovė sutartinius įsipareigojimus įvykdė iš dalies ir perdavė ieškovei 19 vnt. puspriekabių pagal sutartį, tačiau 21 vnt. puspriekabių pagal sutartį liko neperduota.

24. 2023 m. gruodžio 18 d. ieškovė ir su ja susijęs Lenkijos Respublikoje registruotas juridinis asmuo „Daivilva Baltic Polska SP.Z.O.O.“ sudarė „Schmitz Cargobull“ prekių pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė 40 vnt. puspriekabių, įgytų iš atsakovės (perpardavė puspriekabes). „Daivilva Baltic Polska SP.Z.O.O.“ 2024 m. vasario 20 d. su Turkijoje registruotu juridiniu asmeniu „Arkadas Transport Lojistik ve Otomotiv Ithalat Ihracat Limited ?irketi, LLC“ sudarė nuomos sutartį dėl puspriekabių nuomos.

25. Atsakovė 2024 m. balandžio 26 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą informavo ieškovę, kad nutraukia sutartį ir anksčiau, t. y. 2022 m. spalio 25 d. ir 2023 m. spalio 26 d., ieškovės ir atsakovės sudarytas kitas sutartis, nes ieškovė, pažeisdama visų tarp ieškovės ir atsakovės sudarytų sutarčių nuostatas, nelegaliai įregistravo Rusijoje 50 vnt. puspriekabių, gautų pagal 2023 m. spalio 26 d. sutartį Nr. 2023/115/LT, ir 9 vnt. puspriekabių, gautų pagal sutartį (esminis sutarčių pažeidimas).

26. Atsakovė 2024 m. gegužės 22 d. išsiuntė ieškovei papildomą raštą, kuriame detalizavo vienašalį įskaitymą, t. y. kad pasilieka avansą (53 000 Eur), naudodamasi savo teise pagal sutarties 5.3 papunktį, o likusią įmokų dalį (185 500 Eur) pasilieka kaip įskaitymą sutartinės baudos reikalavimui padengti, remdamasi sutarties 6.6 papunkčiu. Byloje pateikti techniniai serverio duomenys patvirtina 2024 m. gegužės 22 d. elektroninio laiško išsiuntimą.

27. Pirmosios instancijos teismas iš Muitinės departamento pareikalavo duomenis apie tai, ar ieškovė ir (ar) su ja susiję fiziniai ar juridiniai asmenys, įskaitant, bet neapsiribojant „Daivilva Baltic Polska SP.Z.O.O.“, vykdant su atsakove sudarytas sutartis, galimai yra perdavusi puspriekabes (pagal 46 VIN numerius) naudotis Rusijos Federacijoje veikiantiems subjektams. Muitinės departamentas 2025 m. sausio 17 d. pateikė teismui duomenis, kad 45 vnt. puspriekabių iš 46 vnt. pagal VIN kodus yra registruotos Rusijos Federacijoje.

Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo

28. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

29. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktas). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktas).

30. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 40 punktas; 2017 m. rugsėjo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017 26 punktas).

31. Apeliantės teigimu, Muitinės departamento išvados dalis, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nėra laikytina oficialiu įrodymu, nes neatitinka oficialiam įrodymui keliamų reikalavimų. Šioje išvadoje yra pateikiama informacija tik iš viešai prieinamų ir Rusijoje registruotų interneto šaltinių, kurių turinio ar patikimumo neįmanoma patikrinti ir objektyviai įvertinti, tuo tarpu Muitinės departamentas oficialiu įrodymu (savo kompetencijos ribose) iš esmės galėjo nustatyti tik faktą, ar puspriekabės yra registruotos Lietuvoje ir ar jos kirto valstybinę Lietuvos Rusijos sieną. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija nesutinka.

32. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas kreipėsi į Muitinės departamentą, kuris yra Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija dėl sankcionuotų prekių pagal Reglamentą Nr. 833/2014, su prašymu pateikti duomenis apie ginčo puspriekabes. Muitinės departamentas 2025 m. sausio 17 d. pateikė duomenis, kad 45 vnt. puspriekabių iš 46 vnt. pagal VIN kodus yra registruotos Rusijos Federacijoje. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Teisėjų kolegijos konstatuoja, kad, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti ir (ar) nesivadovauti oficialiais valstybės institucijos pateiktais duomenimis, nes Muitinės departamentas pateikė tik jo turimus faktinius duomenis, tačiau nereiškė nuomonės ir (ar) neteikė savo subjektyvaus vertinimo. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti Muitinės departamento išvadų patikimumu, juolab kad į Muitinės departamento (muitinės) kompetenciją patenka transporto priemonių registracijos Rusijoje faktų patikra, kaip tiesiogiai susijusių su tarptautinių ekonominių sankcijų įgyvendinimu pagal Reglamentą Nr. 833/2014 (draudimas perduoti tam tikras prekes į Rusiją) (Lietuvos Respublikos Muitinės įstatymo 9 ir 10 straipsniai) (Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

33. Apeliantės išsakyta kritika dėl Muitinės departamento rašto įrodomosios galios nepaneigia ir savaime negali paneigti Muitinės departamento nurodytų duomenų, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumo ir jo įrodomosios reikšmės. Vien asmens subjektyvaus vertinimo nepakanka abejoti Muitinės departamento duomenimis, o išsakytų abejonių nepakanka ir tam, kad šiuos duomenis būtų galima atmesti kaip įrodymus ir (ar) jais nesivadovauti. Be to, Muitinės departamento pateiktų duomenų apeliantė nepaneigė jokiais kitais objektyviais įrodymais, kurių patikimumas nekeltų pagrįstų abejonių (CPK 178 straipsnis), todėl pagrindo teigti, kad duomenys, gauti iš Lietuvos institucijos, yra ne objektyvūs ir (ar) nepatikimi, nėra. Pažymėtina ir tai, kad Muitinės departamentas surinko informaciją iš viešų šaltinių, o Lietuvos Respublikos Muitinės įstatymas neriboja galimybių (nedraudžia) rinkti informaciją tokiais būdais ir metodais, kurie jai prieinami.

34. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. sausio 22 d. pareikalavo išvadą teikiančios institucijos FNTT pateikti išvadą byloje dėl Reglamento Nr. 833/2014 11 straipsnio (dėl sankcionuotų prekių) taikymo. Tačiau FNTT išvadoje remiasi kitu ES reglamentu Nr. 269/2014 (dėl sankcionuotų asmenų), todėl, atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šia išvada, kuri nagrinėjamoje byloje nėra aktuali. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai nesudaro pagrindo abejonėms, jog pirmosios instancijos teismas nevienodai įvertino Muitinės departamento raštą ir FNTT išvadą, tiesiog abiejuose dokumentuose užfiksuoti duomenys nagrinėjamam klausimui nebuvo vienodai reikšmingi.

35. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir Rusijos notaro pažymą. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ir privalėjo atsižvelgti į faktą, jog Rusijos Federacijos notaro pažymoje nurodytos kitos (priešingos) faktinės aplinkybės nei Muitinės departamento pažymoje. Apeliantė remiasi jos į bylą pirmosios instancijos teisme pateiktu 2024 m. lapkričio 11 d. Rusijos Federacijoje veikiančio notaro patvirtinimu apie tai, kad puspriekabės nėra registruotos Rusijos Federacijoje (notaro pažymoje nurodyta, kad notaras kreipėsi į Valstybinę saugaus eismo inspekciją ir gavo oficialų atsakymą, jog nurodytos transporto priemonės nėra registruotos Rusijoje). Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi puspriekabių registracijos Rusijoje faktas yra nustatytas ne vien tik Muitinės departamento pateikta informacija, bet ir kitais įrodymais.

36. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad minima Rusijos notaro pažyma kelia abejonių dėl jos patikimumo, kadangi nėra aišku, kokia kompetencija suteikta šiam notarui, kodėl duomenų iš registrų prašoma per notarą, o ne tiesiogiai iš registro tarnybų ir pan. Teismas įvertino, kad vadovautis šia pažyma pagrindo nėra, nes Rusijos notaro pažyma savaime nepaneigia kitų byloje esančių įrodymų visumos, patvirtinančių, jog transporto priemonės yra registruotos Rusijoje (Muitinės departamento išvados, Rusijos registro išrašų, Rusijos advokatų patvirtinimų ir kt.). Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka, juolab kad dėl kitų įrodymų patikimumo abejonių nekelia ir apeliantė. Atsakovas į bylą yra pateikęs Rusijos transporto priemonių registro išrašus, kuriuose aiškiai yra užfiksuotas ginčo puspriekabių registracijos Rusijoje faktas, ir du Rusijos advokato patvirtinimus, pagrįstus išsamiais paaiškinimais ir teisine argumentacija dėl šių išrašų autentiškumo. Šiais įrodymais ir Muitinės departamento pažyma, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai ir rėmėsi pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad iš atsakovės įgytos puspriekabės yra registruotos Rusijos Federacijoje.

37. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, siekdamas atskleisti bylos esmę, turėjo skirti papildomas ekspertizes ir (ar) papildomai kreiptis į institucijas ir privačius asmenis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais dėl toliau nurodomų motyvų.

38. Pažymėtina, kad bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK, yra ta, kad, vadovaujantis rungimosi principu, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-421/2017 31 punktas). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-1075/2024 63 punktas).

39. Nagrinėjamu atveju apeliantė pirmosios instancijos teisme skirti ekspertizės neprašė. Pirmosios instancijos teismo 2024 m. gruodžio 11 d. posėdyje ieškovės atstovė nurodė, kad ekspertizės byloje neprašys, tokio prašymo neteiks. Taip pat ieškovė neprašė pirmosios instancijos teismo kreiptis į kokias nors institucijas, siekiant įrodyti, kad transporto priemonės nėra registruotos Rusijoje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos skirti byloje ekspertizę ir (ar) papildomai kreiptis į atitinkamas institucijas. Pažymėtina ir tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu ne kartą tenkino šalių prašymus, suteikė šalims teisę teikti įrodymus, paaiškinimus ir įvairius prašymus, o šalys tuo pasinaudojo. Taigi, nesant šalių prašymų, pirmosios instancijos teismas aiškiai dispozityvioje byloje neturėjo savo iniciatyva skirti ekspertizę ir (ar) rinkti įrodymus, nes šios kategorijos civilinėse bylose teismas nėra aktyvus. Dėl šios priežasties atmetami kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva privalėjo kreiptis į Lenkijos institucijas dėl „dvigubos registracijos“ įmanomumo.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas motyvuotai įvertino ir pasisakė skundžiamame sprendime apie puspriekabių registraciją Lenkijoje (skundžiamo sprendimo 12, 21, 25 punktai) bei padarė išvadą, jog registracijos Lenkijoje faktas (dėl to ginčo byloje nėra) savaime nepaneigia tų pačių puspriekabių buvimo ir jų registracijos Rusijoje galimybės. Taigi, pirmosios instancijos teismas rėmėsi duomenimis apie Lenkijos Respublikoje įregistruotas transporto priemones, juos įvertino, o ieškovė (apeliantė), tvirtindama, kad dviguba registracija nėra įmanoma (kad registracija Lenkijoje daro registraciją Rusijoje neįmanomą), tokius savo teiginius privalėjo įrodyti, tačiau įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Priešingai, atsakovė pateikė du įrodymus – papildomą Rusijos advokato patvirtinimą ir papildomą Lenkijos advokato patvirtinimą – dėl dvigubos registracijos įmanomumo ir šie duomenys nebuvo paneigti.

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas turi imtis priemonių, jog būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, o byloje dalyvaujantys asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip prieštaraujančius civilinio proceso tikslams ir principams apeliantės argumentus dėl papildomo kreipimosi į Lenkijos ir (ar) Turkijos institucijas dėl įrodymų išreikalavimo, nes tai galėjo būti padaryta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Dėl nurodytų priežasčių apeliantės argumentai pripažįstami deklaratyviais ir galinčiais nepagrįstai užvilkinti bylos nagrinėjimą.

42. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat teikia argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir dėl jos informavimo apie įskaitymą, tvirtina, jog pranešimas nebuvo nei aiškus, nei konkretus. Teisėjų kolegija ir su šiais argumentais nesutinka ir atmeta kaip nepagrįstus.

43. Iš byloje pateikto 2024 m. gegužės 22 d. pranešimo turinio matyti, kad atsakovė nurodė, jog pasilieka avansą (53 000 Eur), naudodamasi savo teise pagal sutarties 5.3 papunktį, o likusią įmokų dalį (185 500 Eur) pasilieka kaip įskaitymą sutartinės baudos reikalavimui padengti, remdamasi sutarties 6.6 papunkčiu. Minėtame pranešime detalizuojama, kokie ieškovės veiksmai atsakovės vertinami kaip sutarties pažeidimas ir kodėl šie veiksmai sudaro pagrindą ieškovei taikyti sutartines netesybas. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė 2024 m. balandžio 26 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą informavo ieškovę, jog atsakovė nutraukia sutartį ir anksčiau, t. y. 2022 m. spalio 25 d. ir 2023 m. spalio 26 d. ieškovės ir atsakovės sudarytas kitas sutartis, nes ieškovė, pažeisdamas visų ieškovės ir atsakovės sudarytų sutarčių nuostatas, nelegaliai įregistravo Rusijoje 50 vnt. puspriekabių, gautų pagal 2023 m. spalio 26 d. sutartį Nr. 2023/115/LT, ir 9 vnt. puspriekabių, gautų pagal sutartį (esminis sutarčių pažeidimas). Šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad bet kuriam vidutiniam šioje verslo srityje veikiančiam subjektui turėjo būti suprantama, kodėl taikomos netesybos ir kad atliekamas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovės atstovai ne kartą bendravo su ieškovės atstovais garso ir vaizdo skambučiais, aiškinosi situaciją dėl puspriekabių registravimo Rusijoje, bandė derinti puspriekabių apžiūrą Lenkijoje. Nors apeliantė teigia, kad supažindinimas apie įskaitymą garso ir vaizdo pokalbių metu neatitinka įstatyme nustatytų standartų, t. y. nėra aišku, ir byloje nėra įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, koks buvo pokalbių turinys, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog civiliniame procese taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, jų visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktas). Šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, susirašinėjimą ir kitas aplinkybes, prieina prie išvados, kad ieškovė suprato 2024 m. gegužės 22 d. pranešimo apie įskaitymą turinį ir jo sukeliamas pasekmes.

44. Apeliantė, teigdama, kad buvo netinkamai informuota apie atliktą įskaitymą, nes jai atsakovės išsiųsto pranešimo negavo, o „brukalo“ ir (ar) „šlamšto“ skiltys elektroniniuose paštuose yra specialiai paslėptos, pranešimai apie juose gaunamus laiškus nėra teikiami, todėl ji netikrino ir neprivalėjo tikrinti „brukalo“ skilties, nes nesitikėjo gauti oficialaus laiško į šią skiltį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog elektroninis laiškas dėl tam tikrų techninių nustatymų ar automatinių elektroninio pašto filtro funkcijų sutrikimo problemų nukeliauja į „brukalo“ ir (ar) „šlamšto“ skiltis, nesudaro pagrindo apeliantei netikrinti šių elektroninio pašto skilčių. Apeliantės nuomonė dėl to, kaip turėtų būti naudojamasi elektroninio pašto dėžute ir jos funkcionalumais, nepaneigia pašto dėžutės savininko rizikos dėl jo paties nustatytų laiškų filtravimo funkcijų veiklos rezultatų. Pabrėžtina ir tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovės siųstą aktualų laišką apeliantė gavo, t. y. jis buvo techniškai priimtas apeliantės pašto dėžutėje. Byloje nustatyta, kad šalys nuolat bendravo elektroniniais laiškais ir apeliantė kitus jai siunčiamus atsakovės dokumentus gaudavo. Būtent ieškovė buvo atsakinga ir privalėjo užtikrinti tinkamą jos naudojamo ryšio veikimą, todėl tiek pirmosios instancijos teismas, tiek teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovė tinkamai informavo ieškovę apie atliktą vienašalį įskaitymą.

45. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė jai įrodinėjimo naštą, jog ši paneigtų, kad puspriekabės buvo Rusijoje, vietoje to, jog atsakovė tinkamai įrodytų jų registraciją Rusijoje. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija nesutinka ir dar kartą pažymi, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Šiuo atveju atsakovė įrodė, kad transporto priemonės buvo registruotos Rusijoje. Pažymėtina, kad transporto priemonių registracija nėra savitikslis veiksmas, ji kartu reiškia, jog šios transporto priemonės dalyvauja eisme Rusijoje. Ieškovė, nesutikdama su nurodytais atsakovės argumentais ir teigdama priešingai, turėjo tai paneigti. Dėl nurodytų priežasčių pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apeliantei perkėlė įrodinėjimo naštą, nėra.

46. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė įrodė, jog ieškovė pažeidė sutarties 5.3 ir 6.6 papunkčių nuostatas, nes byloje esantys duomenys patvirtina, kad iš atsakovės įgytos puspriekabės yra registruotos Rusijos Federacijoje (CPK 178 straipsnis).

47. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantė iš esmės siekia, jog byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, kad apeliantės skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos sprendime aiškiai ir tiksliai motyvuotu įrodymų visumos įvertinimu, yra pagrįstos ir sutikti su apeliantės (ieškovės) argumentais, nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nėra teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nesudaro pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

49. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš jau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

50. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį yra nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

51. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovės apeliacinis skundas dėl ginčo esmės atmetamas, atsakovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą.

52. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 3 872 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės išlaidos už advokato teisinę pagalbą buvo patirtos 2025 m. gegužės mėn., vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 papunkčiu, maksimali priteistina suma sudaro 3 036,67 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei tai, jog atsakovės išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, atsakovei iš ieškovės priteisiamos 3 036,67 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Schmitz Cargobull Baltic“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Daivilva Baltic“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 3 036,67 Eur (tris tūkstančius trisdešimt šešis eurus 67 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Dalia KačinskienėRūta LatvelėAlma Urbanavičienė