Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. J. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. B. ir D. B. patikslintą ieškinį atsakovams T. J. ir L. J. dėl pažeistos teisės gynimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyrius – ir atsakovo T. J. priešieškinį ieškovams K. ir D. B. dėl pažeistos teisės gynimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

20. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

21. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškinys buvo tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

22. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Atsisakoma priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai tas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

23. Ieškovai kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą papildomai pateikė naujus įrodymus – fotonuotraukas. Atsižvelgdamas į tai, kad pateikti nauji įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu ir tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas, apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl įpareigojimo pašalinti gyvatvorę

24. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai K. B., D. B. ir atsakovai T. J., L. J. yra gretimų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkai. Ieškovai bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo 0,1702 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 0,1260 ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovai žemės sklypą iš valstybės įsigijo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartimi, o atsakovai savo žemės sklypą įsigijo vėliau – (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Atsakovams įsigijus sklypą, ties jų ir ieškovų sklypų riba augo buvusių savininkų pasodinta tujų gyvatvorė, kuri auga iki šiol.

25. Byloje ginčas kilo dėl to, kad atsakovų sklype auga tujų gyvatvorė, kuri, pasak ieškovų, būdama per arti šalių žemės sklypų ribos, meta šešėlį ir trukdo tinkamai naudotis nuosavybe pagal tikslinę paskirtį. Dėl šios priežasties ieškovai reikalavo pašalinti visas tujas.

26. CK 4.98 straipsnis, kuriame įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas – negatorinis ieškinys, nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisių pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-189/2011; 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-344/2012; kt.).

27. Sprendžiant šalių ginčą, svarbu nustatyti, kada gyvatvorė buvo pasodinta ir kokie teisės aktai tuomet reglamentavo sodinių sodinimo tvarką, numatė tam tikrus leistinus atstumus nuo kaimyninių žemės sklypų ribos. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tujų gyvatvorė buvo pasodinta iki atsakovams įsigyjant žemės sklypą, t. y. iki 2015 metų. Teisėjų kolegija su šiuo konstatavimu sutinka, teismas pagrindė šią savo išvadą teismo sprendime nurodomais motyvais.

28. Taigi, nors tikslaus gyvatvorės pasodinimo laiko nėra galimybės nustatyti, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ji jau buvo pasodinta iki atsakovams įsigyjant žemės sklypą, yra pagrindas teigti, kad gyvatvorės sodinimo metu galiojo statybos techninis reglamentas STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“, kurio skyriaus „Vienbučių gyvenamųjų namų valdų užstatymo ir tvarkymo reikalavimai“ 5 punkte nustatyta, kad nuo kaimyninių sklypų ribų ir gatvės raudonosios linijos medžių ir krūmų sodinimo atstumai turi būti: krūmų ir gyvatvorių – ne mažiau kaip 1 m; žemaūgių medžių, išaugančių ne daugiau kaip iki 3 m aukščio, – 2 m, kitų medžių – 3 m. Šio dokumento minėto skyriaus 6 punkte taip pat nustatyta, kad, formuojant gyvatvorę, jos aukštis sklypo šiaurės, šiaurės rytų ar šiaurės vakarų pusėje turi būti ne didesnis kaip 1,3 m. Nagrinėjamu atveju aktualus ir 2007 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-717 „Dėl medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės). Tuo metu, kai , tikėtina, buvo pasodintos tujos, galiojusių Taisyklių 4.5. (akto redakcija galiojo nuo 2008 m. sausio 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d.) punkte buvo numatyta, kad krūmai veisiami – ne arčiau kaip 1 m, medžiai iki 3 m aukščio ir krūmai, užaugantys iki 3 m, – ne arčiau kaip 2 m, kiti medžiai – 3 m atstumu nuo kaimyninio sklypo ribos ir gatvės raudonųjų linijų, o Taisyklių 4.6. punkte buvo reglamentuota, kad sklypo šiaurinėje, šiaurės rytų ir šiaurės vakarų pusėje gali būti veisiamos ne aukštesnės kaip 1,3 m gyvatvorės.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkindamas iš dalies, konstatavo, kad iš ieškovų pateiktų fotonuotraukų matyti, jog atsakovams priklausantys tujų medeliai auga jų žemės sklypo šiaurinėje dalyje, medelių aukštis yra daugiau nei 3 m ir jie auga arčiau nei nustatyta 2007 m. gruodžio 29 d. įsakyme Nr. D1-717 „Dėl medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių patvirtinimo“.

31. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais sutinka. Teismas nenurodė, kuo remdamasis jis nusprendė, kad gyvatvorė sudaryta iš tujų medelių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sprendime teismas detaliai aptarė ginčo augalų savybes: „Šios rūšies tujos yra medis su vainiku siauro kūgio pavidalu iki 8 metrų aukščio. Šakos yra statmenos kamieno atžvilgiu. Medis gerai toleruoja kirpimą. Ji priklauso greitai augančioms tujų rūšims, įsišaknijusios negiliai. Augalas yra visžalio tipo. Jis gali augti penkiasdešimt ar net šimtus metų. Netoli tujų nerekomenduojama sodinti jokių vaisių pasėlių, nes jų derlius gali žymiai sumažėti.“ Tačiau byloje nėra duomenų, kokiai tujų rūšiai ginčo augalai priklauso, todėl nėra aišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas nurodė atsakovų žemės sklype augančių tujų savybes ir padarė išadą, kad tai yra medžiai. Konstatavęs, kad tai yra medžiai, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtų Taisyklių redakcijos (galiojančios bylos nagrinėjimo metu) priede numatytais mažiausiais leistinais atstumais iki kaimyninio sklypo ribos, kai želdiniai veisiami be šio sklypo savininko, valdytojo ar įgalioto asmens sutikimo raštu, taikė reikalavimus, keliamus medžių ir krūmai rūšims, kurių individai gali užaugti aukštesni kaip 3 m arba formuojami aukštesni kaip 3 m. Mažiausias leistinas atstumas iki kaimyninio sklypo ribos tokiems želdiniams numatytas – 5 m.

32. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad toliau sprendimo motyvuose tie patys tujų medeliai yra vadinami gyvatvore, kuri, teismo vertinimu, pasodinta ir auga, pažeidžiant galiojančias Taisykles. Kaip matyti iš Taisyklių 3.1. punkto, gyvatvorė – tanki vienos ar kelių eilių krūmų ir (ar) medžių juosta. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi Taisyklėse vartojamos gyvatvorės sąvokos apibrėžtį, byloje pateiktus duomenis (šalių paaiškinimus, fotonuotraukas) turi pagrindą manyti, kad nagrinėjamu atveju atsakovų žemės sklype augantys ginčo želdiniai yra gyvatvorė. Nors Taisyklių redakcijoje, galiojusioje nuo 2008 m. sausio 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d., atskirai reikalavimų gyvatvorei nebuvo išskirta, tačiau vėlesnėje redakcijoje jau yra numatyta, kad gyvatvorė veisiama ne arčiau kaip 1 m atstumu nuo kaimyninio sklypo ribos. Šiuo metu galiojančios Taisyklių redakcijos priedo 4 ir 5 punktuose nustatyti gyvatvorės veisimo reikalavimai yra tokie: gyvatvorė, skirianti kaimyninius sklypus, turi būti formuojama iki 1,3 m aukščio, o mažiausias leistinas atstumas iki kaimyninio sklypo ribos šiaurinėje pusėje tarp 315o ir 45o – 1 m. Tuo atveju, jei gyvatvorė, skirianti kaimyninius sklypus, yra ne šiaurinėje pusėje, tai ji turi būti formuojama iki 2 m aukščio, o mažiausias leistinas atstumas iki kaimyninio sklypo ribos – 1 m.

33. Kaip matyti iš byloje pateiktų fotolentelių, sklypo persidengimo schemos su fotonuotraukomis, atsakovų gyvatvorė pagal teisinę kaimyninius sklypus skiriančią ribą nutolusi skirtingais atstumais – nuo 0,45 m iki 1,8 m, t. y. 13,8 metrų ilgio žemės sklypų ribos atkarpoje tujų medeliai auga arčiau nei 1 metro atstumu, o likusių 25,23 metrų ilgio atkarpoje – tujų gyvatvorė auga kiek toliau nei 1 metro atstumu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek statybos techniniame reglamente STR 2.02.09:2005, tiek Taisyklėse nustatytus leistinus gyvatvorės aukščio ir atstumo iki kaimyninio sklypo ribos reikalavimus, atsižvelgdamas į šalių nurodytus paaiškinimus ir fotonuotraukose, sklypo persidengimo schemoje užfiksuotus duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog visa atsakovų auginama gyvatvorė viršija leidžiamą ribą ir auga per arti sklypų ribos, kuo yra pažeidžiami aukščiau išdėstyti norminiai reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, kad pagal byloje pateiktus duomenis tik dalis atsakovų sklype augančios gyvatvorės auga mažesniu nei leistinu 1 m atstumu nuo teisinės kaimyninius sklypus skiriančios ribos, yra pagrindas manyti, kad, nepaisant to fakto, jog tujų gyvatvorė yra per aukšta, tik dalis gyvatvorės neatitinka tokiems želdiniams (gyvatvorei) keliamų reikalavimų dėl tinkamo atstumo nuo kaimyninio sklypo ribos. Nagrinėjamoje byloje, siekiant išspęsti tarp šalių kilusį ginčą, būtina tiksliai nustatyti, kokiu atstumu kiekviename taške (matuojant nuo tujos kero vidurio) pagal teisinį kaimyninių sklypų ribos perimetrą yra nutolusi atsakovų gyvatvorė ir tada spęsti, kuri konkreti gyvatvorės dalis neatitinka minėtų norminių reikalavimų. Pažymėtina, jog atstumai turėtų būti vertinami atsižvelgiant į kadastro dokumentuose nurodytą šalių sklypų ribą.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovų pateiktose fotonuotraukose informacija yra klaidinanti, neišsami ir prieštaringa. Visų pirma apeliantas nurodo, kad gyvatvorė nėra aukštesnė nei 2,5 m. Antra, apeliantas teigia, kad nors ieškovai ir nurodo, jog gyvatvorė auga 1 metro ir mažesniu atstumu nuo žemės sklypo ribos, tačiau teisinė žemės sklypo riba nėra pažymėta. Apeliantas nurodo, kad byloje nei tikslus gyvatvorės atstumas nuo žemės sklypo ribos, nei jos aukštis nenurodyti ir bylos nagrinėjimo metu nenustatyti. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto teiginius vertina kritiškai, pažymėdamas, kad atsakovas, teigdamas, jog tujų gyvatvorė yra žemesnė nei 3 m aukščio, o byloje esančiose nuotraukose užfiksuotais matavimais negalima remtis, iš esmės nurodė tik deklaratyvius teiginius dėl fotofiksacijų galimo klaidingumo, neišsamumo, neteikdami jokių priešingų įrodymų, patvirtinančių jų nurodomas aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Be to, net ir tuo atveju, jei, kaip teigia atsakovas, gyvatvorė nėra aukštesnė nei 2,5 m, apeliantas nepateikė duomenų, kad faktinis gyvatvorės aukštis atitinka teisės aktuose keliamus reikalavimus gyvatvorei, augančiai mažiausiu leistinu atstumu iki kaimyninio sklypo ribos.

35. Pažymima, kad net ir nustačius, jog dalis gyvatvorės auga mažesniu nei leistinu atstumu nuo kaimyninio sklypo ribos, būtina spręsti, ar ieškovų byloje prašytos taikyti teisių gynimo priemonės atitiktų proporcingumo ir sąžiningumo principus, ar nebūtų labai dideliu mastu apribotos atsakovų teisės ir teisėti interesai. Atsakovai galėtų būti įpareigoti sumažinti gyvatvorės aukštį, reguliariai genėti gyvatvorę ir kt. Apeliacinės instancijos teismui kelia abejonių, ar pačios griežčiausios priemonės – gyvatvorės, kuri atsakovų sklype jau auga apie 10 metų ir dėl kurios atstumo nuo sklypų ribos ginčų nebuvo kilę, sunaikinimo taikymas yra būtinas ieškovų teisėms ir teisėtiems interesams užtikrinti. Be to, kaip matyti iš ieškovės paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, pati ieškovė D. B. patvirtino, kad su buvusia kaimyne žodžiu buvo sutarusios, jog leidžiama sodinti gyvatvorę tokiu atstumu nuo sklypų ribos, jei ji bus trumpinama ir jos aukštis bus iki 1,5 m.

Dėl įpareigojimo pašalinti pavėsinės dalį

36. Apeliantas skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovai įpareigoti per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti iš jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), šiaurės–rytinės sklypo dalies pastatytą ir neįregistruotą lauko pavėsinės (pastogės) dalį, kuri pastatyta mažiau nei 3 metrų atstumu nuo ieškovams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribos.

37. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovai žemės sklypą įsigijo su lauko pavėsine, tačiau ją perstatė, todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kokie reikalavimai statiniui dėl atstumų nuo kaimyninio sklypo ribos buvo keliami statinio pastatymo ir jo perstatymo metu.

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2015 m. (kai atsakovai įsigijo žemės sklypą), tiek iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusioje minėto akto redakcijoje, 23 straipsnio 25 dalyje, buvo numatyta, kad besiribojančio žemės sklypo savininko paprastai būtinas sutikimas statyti statinį arčiau negu leistinu atstumu nuo jo sklypo ribų nereikalingas, jeigu šis dėl tokios statybos vykdymo per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos.

39. Kaip matyti iš ieškovų paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, ieškovai nurodė, kad kaimynai (atsakovai) pastatė pavėsinę po metų, kai įsigijo namą (kaip minėta anksčiau, atsakovai žemės sklypą su statiniais įsigijo 2015 m.), t. y. atsakovai ant buvusių savininkų pavėsinės pastatė naują dengtą ir didesnę pavėsinę su prailgintu stogu. Ieškovas taip pat patvirtino, kad nuo 2014 m. pretenzijų dėl pavėsinės nereiškė.

40. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tuo atveju, jei pavėsinės pertvarkymo darbai buvo pradėti netrukus po to, kai atsakovai įsigijo žemės sklypą, tuomet turėtų būti taikoma minėta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcijos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.) 23 straipsnio 25 dalis. Tačiau, kaip matyti iš atsiliepimo į apeliacinį skundą, ieškovai nurodo, jog „apeliantai, maždaug metus prieš pradedant ginčą teisme, minimą lauko pavėsinę kapitališkai pertvarkė, ir tai matė šalia besiribojantys kaimynai, galintys šias aplinkybes patvirtinti“. Nurodoma, kad atsakovai dalies pavėsinės šonus apkalė lentomis, visiškai naujai suformavo ir prailgino stogo šlaitus, pakeitė stogo dangą. Taigi, jeigu atsakovai anksčiau buvusio statinio kokybę (tūrį, aukštį, plotį) pakeitė po 2017 m. sausio 1 d., tai tokiu atveju jų atliekamiems statybos darbams jau galiojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. D1-878 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą“ patvirtinimo“. Šio dokumento 7 priedo 4 punkte numatyta, kad rašytiniai besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimai (susitarimai) privalomi statant ant sklypo ribos sublokuotus pastatus, statant pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius arčiau kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, tačiau ne arčiau kaip 1 m (skaičiuojant atstumą horizontalioje plokštumoje nuo labiausiai išsikišusių konstrukcijų), kai pastato ar stogą turinčio inžinerinio statinio bet kurios konstrukcijos, esančios 1–3 m atstumu nuo sklypo ribos, bet kurio taško aukštis, matuojamas nuo žemės paviršiaus ties sklypų riba (žemesniojo paviršiaus, jei ties sklypų riba yra aukščių skirtumas), didesnis už horizontalų atstumą nuo šio taško iki sklypų ribos, statant pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius arčiau kaip 1 m nuo sklypo ribos.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybių, kada tiksliai buvo pradėti ir baigti pavėsinės perstatymo–pertvarkymo darbai, nenustatinėjo, tik nurodė, kad statinys – pavėsinė – nėra įregistruota VĮ Registrų centre, todėl šiuo atveju Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 25 straipsnio išimtis netaikytina.

42. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2017 m. sausio 1 d., nurodytas baigtinis sąrašas sąlygų, kurioms egzistuojant išlygos netaikomos, būtent – statybos valstybinėje žemėje atvejais, taip pat kai rašytinį sutikimą privaloma gauti iš valstybinės žemės patikėtinio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas nemotyvavo, nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu konstatavo, kad statinio neįregistravimas VĮ Registrų centre yra viena iš Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies netaikymo išlygų.

43. Pažymima ir tai, kad ieškovai savo reikalavimą pašalinti pažeidimą – įpareigoti nugriauti atsakovams priklausančiame žemės sklype statinį – grindė ne tik CK 4.103 straipsnio nuostatomis, nustatančiomis statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilines teisines pasekmes, bet ir CK 4.98 straipsnyje įtvirtinto savininko teisių gynimo būdo pagrindu. Tokiu atveju, net ir nustačius, kad atsakovų pavėsinės dalis pastatyta, pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalų atstumą nuo kaimyninio žemės sklypo ribos, turi būtų įrodytas ieškovų teisių suvaržymas, apsunkinimas, kylantis dėl per arti sklypų ribos pastatytos pavėsinės, t. y. materialinės pasekmės. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenustatinėjo, tik deklaratyviai nurodė, jog visuotinai yra žinoma, kad statinys su stogu suteikia šešėlį ir užstoja saulę.

44. Teisėjų kolegija atsižvelgia į ieškovės D. B. paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kai ieškovė patvirtino, kad kaimynų pavėsinė jai netrukdė, nes per jų gyvatvorę jos nesimato, tačiau išrovus gyvatvorę ji jau matysis ir taip pat kaip ir gyvatvorė užstos saulę, o vietoje augantys augalai negaus saulės šviesos. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėtų vertinti, ar tuo atveju, jei atsakovų gyvatvorė būtų patrumpinta iki leistino aukščio, pavėsinės dalis, galbūt esanti arčiau leistinos sklypo ribos, realiai darytų neigiamą įtaką ieškovų sklype augantiems augalams ir tokiu būdu pažeistų ieškovų teises ir teisėtus interesus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad atsakovų pavėsinė yra pačiame sklypo kampe, pavėsinės stogo šlaitas, priartėjęs prie sklypo ribos, užima vizualiai nedidelę dalį, o patys ieškovai nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu nepaaiškino, kokie konkrečiai augalai negautų pakankamai saulės šviesos, ir tokiu būdu būtų pažeidžiamos ar ribojamos ieškovų teisės. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad pagal užfiksuotas nuotraukas matyti, kad pačių ieškovų sklype palei gyvatvorę ir ties pavėsinės kampu auga krūmai–medeliai, todėl būtina įvertinti ir tai, ar pavėsį ir saulės trūkumą ieškovų sklype sukuria pavėsinės dalis, ar pačių ieškovų auginami želdiniai.

45. Be to, byloje nėra duomenų ir teismas nenustatė, kokia dalis pavėsinės pastatyta, galbūt pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalų atstumą nuo kaimyninio žemės sklypo ribos. Teismas apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, kad „akivaizdu, kad ne visa pavėsinė yra pastatyta arčiau kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, o didžioji dalis vieno jos kampo, tai yra dalis pavėsinės“. Tačiau, teismas, įpareigodamas atsakovus pašalinti iš jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, šiaurės–rytinės sklypo dalies, pastatytą ir neįregistruotą lauko pavėsinės (pastogės) dalį, kuri pastatyta mažiau nei 3 metrų atstumu nuo ieškovams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos, turėtų nustatyti, kokio tiksliai aukščio, ilgio, pločio ir ploto pavėsinės dalis stovi, galbūt pažeidžiant minimalų atstumą nuo žemės sklypo ribos, ir koks tas atstumas yra konkrečiuose taškuose. Šie duomenys svarbūs ne tik tam, kad teismas turėtų galimybę įvertinti reikalavimo pašalinti statinio dalį proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principų aspektu, bet ir tam, kad teismo sprendimas būtų aiškus ir realiai įvykdomas, nesukeliantis tolesnių ginčų.

46. Pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2019, 62 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingi klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 25 punktą). Teismas privalo bendradarbiauti su bylos šalimis (CPK 8 straipsnis), o nurodytų procesinių veiksmų, susijusių su įrodinėjimo procesu, ėmimasis būtent ir yra kooperacijos (bendradarbiavimo) principo išraiška, orientuota į bylos teisingą išsprendimą ir teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis).

47. Pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį, apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas. Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

48. Iš apeliacijos dalyku esančio pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė materialiąsias teisės normas, nustatančias želdynų įrengimo ir želdinių veisimo taisykles, taip pat nesiaiškino bylos nagrinėjimui svarbių aplinkybių dėl atsakovų pavėsinės perstatymo darbų apimties, laiko, todėl liko neatskleista bylos esmė, o dėl šių dalių (įpareigojimų pašalinti gyvatvorę ir pavėsinės dalį) priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nagrinėjant bylą iš naujo turės būti įvertintos ne tik visos šioje nutartyje nurodytos aplinkybės, bet ir (šalims prašant) išreikalauti bei ištirti nauji įrodymai, galbūt kils poreikis antstolio faktinių aplinkybių konstatavimui, siekiant nustatyti tikslų atstumą nuo gyvatvorės, taip pat nuo pavėsinės iki sklypų ribos, ar ieškinio patikslinimo ar atsisakymo poreikis, įvertinus siekiamo rezultato ir būsimų bei jau šalių patirtų išlaidų ir laiko bylinėjantis santykį. Dėl nurodytų netinkamai nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, ne iki galo atskleistos bylos esmės, aptariama bylos dalis apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama naujais aspektais, nenagrinėtais pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės, jos paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją, o byloje dalyvaujantys asmenys, nesutikdami su teismo išvadomis, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją.

49. Teisėjų kolegija mano, jog tam, kad būtų parinktas tinkamiausias ieškovų teisių gynimo būdas, atitinkantis ir proporcingumo principo imperatyvus, nepažeidžiant šalių interesų balanso ir lygiateisiškumo, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovų reikalavimas dėl atsakovų įpareigojimo pašalinti tujų medelius, tujų ar kitų medelių, aukštesnių nei 3 m, nesodinti arčiau 5 m atstumu iki žemės sklypus skiriančios ribos, pašalinti lauko pavėsinės (pastogės) dalį, naikina ir šią bylos dalį grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

50. Esant tokiai procesinei bylos baigčiai, teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

51. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl ieškovų ir atsakovų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi, sprendimo dalį panaikinus ir dalį bylos grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas bus išspręstas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį, kuria atsakovai T. J. ir L. J. įpareigoti per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), šiaurinės sklypo dalies, besiribojančios su ieškovų K. B. ir D. B. nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pašalinti visus tujų medelius, taip pat atsakovai įpareigoti tujų ar kitų medelių, kurių aukštis per 3 metrus arba šiuos medelius formuojant aukštesnius kaip 3 metrus, nesodinti arčiau 5 metrų atstumu iki žemės sklypus skiriančios ribos.

Panaikinti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį, kuria atsakovai T. J. ir L. J. įpareigoti per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti iš jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), šiaurės–rytinės sklypo dalies pastatytą ir neįregistruotą lauko pavėsinės (pastogės) dalį, kuri pastatyta mažiau nei 3 metrų atstumu nuo ieškovams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribos.

Šią bylos dalį kartu su bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu grąžinti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmams nagrinėti iš naujo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.