- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-29
- Bylos Nr.
- eA2-26919-1019/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10148-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Rimeikienė
- Ieškovas
- UAB „Mano būstas Sostinė“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Kategorijos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jurgita Rimeikienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (ieškovės) UAB „Mano būstas Sostinė“ prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-19358-960/2020 pagal ieškovės UAB „Mano būstas Sostinė“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja (ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-19358-960/2020, priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti ieškovo UAB „Mano Būstas Sostinė“ ieškinį iš dalies, priteisti ieškovo naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 565,53 Eur skolą, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 998,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Ieškovė nurodo, jog ieškiniu prašė priteisti 565,53 Eur skolą iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės už bendrojo naudojimo objektų administravimo, eksploatavimo bei kitas paslaugas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 17 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-19358-960/2020, kuriuo ieškinį tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 23 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-529-577/202, kuriuo panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį atmetė. Civilinėje byloje buvo kilęs ginčas iš esmės dėl aplinkybės, kuriam iš subjektų (turto savininkui ar buto nuomininkui), tenka pareiga apmokėti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, priežiūros, remonto ir kitas išlaidas, kai butas yra išnuomotas trečiajam asmeniui. Civilinę bylą išnagrinėjus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, kasacinis teismas 2021 m. liepos 8 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-916/2021 (toliau – Nutartis), kurioje buvo sprendžiamas iš esmės analogiškų faktinių aplinkybių ginčas bei Nutartyje buvo pateikti aktualūs išaiškinimai dėl teisės aktų normų taikymo, sprendžiant, kuriam iš subjektų tenka pareiga sumokėti išlaidas namo administratoriui už namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, priežiūros, remonto ir kitas išlaidas, kai butas yra išnuomotas trečiajam asmeniui. Nagrinėjamu atveju, yra akivaizdu, jog Apygardos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 3 dalies nuostatas, įtvirtinančias pareigą būtent patalpų savininkui proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų bendrojo naudojimo objektams išlaikyti, todėl dėl šių priežasčių egzistuoja objektyvus pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-19358-960/2020 bei priimti naują sprendimą, kadangi yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri turėjo įtakos priimant neteisėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Pareiškėja nurodo, kad kasacinio teismo Nutartyje buvo konstatuota, jog įstatymas nedraudžia savininkui, taip pat savivaldybei, kuri civiliniuose teisiniuose santykiuose veikia kaip butų ir kitų patalpų savininkė lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.), susitarti su buto ar kitų patalpų nuomininku dėl to, kad jis apmokės šias išlaidas. Tačiau tam, kad būtų konstatuotas teisinis pagrindas administratoriui kreiptis dėl bendro naudojimo objektų išlaikymo ir administravimo bei kitų jo teikiamų paslaugų apmokėjimo į gyvenamųjų patalpų nuomininką, turi būti nustatytos trys kumuliatyvios sąlygos. Pirma, savivaldybės ir joms priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomotojai yra pasinaudoję teise nuomos sutartyje nustatyti, jog bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir administravimo išlaidas bendrosios nuosavybės administratoriui apmoka ne patys patalpų savininkai, o nuomininkai; antra, konkrečiu buto ar kitos patalpos nuomojimo atveju turi būti įrodyta, kad tokia sutartimi yra nustatyta išlaidų, susijusių su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu), apmokėjimo tvarka, pagal kurią nuomininkas įsipareigoja apmokėti išlaidas, kurias pagal įstatymą tenka apmokėti butų ir kitų patalpų savininkui; trečia, su tokios sutarties turiniu yra supažindinti tretieji asmenys, ypač teikiantys bendrosios nuosavybės teise valdomo turto administravimo paslaugas, t. y. tokia sutartis yra išviešinta įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, civilinėje byloje buvo nustatyta, jog atsakovas su trečiuoju asmeniu buvo sudaręs buto nuomos sutartį, tačiau ji nebuvo išviešinta viešajame registre, teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinėje byloje ieškovas laikėsi pozicijos, jog atsakovui neišviešinus nuomos sutarties, įstatymo nustatyta tvarka, turima pareiga atlyginti išlaidas tenka būtent pačiam turto savininkui (atsakovui) CK 4.82 str. 3 d. pagrindu. Apygardos teismas su šiais argumentais nesutiko bei konstatavo, jog nors viešajame registre buto nuomos sutartis nebuvo įregistruota, ieškovas visgi negali remtis savivaldybės butų nuomos sutarties, kadangi ieškovas jau buvo turėjęs ginčą su nuomininku (būtent dėl tokio pobūdžio išlaidų pritesimo) ir todėl žinojo faktą apie nuomos sutartį (ir neva sutarties sąlygas) ir neva jokių abejonių dėl atsakingo asmens, nekilo. Dėl šių priežasčių, iš esmės šiais argumentais, Apygardos teismas panaikino Apylinkės teismo sprendimą bei ieškovo ieškinį atmetė. Kasacinio teismo Nutartyje taip pat buvo nagrinėjama analogiška situacija, kurioje buvo iškeltas klausimas, ar tinkamai neišviešinta (viešajame registre išviešinta nebuvo) nuomos sutartis ir jos turinys gali sukelti teisinius padarinius asmeniui, kuris nėra šios sutarties šalis, tai yra, buvo sudaryta nuomos sutartis, tačiau, kaip ir šioje civilinėje byloje, ji nebuvo išviešinta teisės aktų nustatyta tvarka. Nutartyje buvo išaiškinta, jog CK 6.478 str. 2 d. nurodyta, kad nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nurodyta teisės norma siekiama apsaugoti teisėtus trečiųjų asmenų interesus, susijusius su nuomojamu nekilnojamuoju daiktu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims ir tik sutartį sudariusios šalys gali reikšti iš jos kylančius reikalavimus. Dėl šių priežasčių, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, kasacinis teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo sutikti su teismų padarytomis išvadomis (tokios pačios logikos laikėsi ir Apygardos teismas), kad apie nuomos sutarties turinį, jos sąlygas administratorius buvo tinkamai informuotas, kad suprato ar turėjo suprasti, jog sutartimi, kurios šalimi jis nėra, yra sutarta dėl jos teisių ir pareigų. Be to, buvo pažymėta, jog tai, kad administratoriui buvo žinomas atsakovės nuosavybe esančio buto nuomos trečiajam asmeniui faktas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad administratorius žinojo, jog dėl atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos nuomos sutarties ji netenka teisės reikalauti atlygio už suteiktas paslaugas iš buto savininko. Taigi, kasacinis teismas sprendė, kad neišviešinus nuomos sutarties CK 6.478 str. 2 d. tvarka, nebuvo teisinio pagrindo spręsti, kad administratorius neturėjo teisės reikalauti priteisti skolą iš atsakovės, kaip buto savininkės. Ieškovo manymu, tai leidžia daryti išvadą, jog ir šioje civilinėje byloje sprendimą priėmęs Apygardos teismas neatsižvelgė į tai, jog nuomos sutartis CK 6.478 str. 2 d. pagrindu išviešinta nebuvo, todėl visiškai nepagrįstai bei pažeidžiant CK 4.82 str. 3 d. atmetė ieškinio reikalavimą, vien dėl to, jog neva ieškovui buvo žinomas nuomos sutarties faktas. Todėl Apygardos teismo padaryta aiški CK 4.82 str. 3 d. teisės normos taikymo klaida turėjo esminės įtakos priimant neteisėtą sprendimą (CPK 366 straipsnio1 dalies 9 punktas).
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo su prašymu atnaujinti procesą nesutiko. Nurodė, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jei materialiosios ar proceso teisės normos taikymo klaida yra padaryta, ji yra aiški, padaryta pirmosios instancijos teismo sprendime, o sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Tam, kad procesas būtų atnaujintas, visos šios sąlygos turi būti nustatytos. Atsakovė pažymėjo, kad teismo sprendimas yra individualus aktas. Teismas sprendžia konkrečių šalių konkretų ginčą, teismo sprendimas, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, visada turi konkretų adresatą, konkrečiais ginčo šalis ir veikia konkrečius šalių tarpusavio materialiuosius teisinius santykius. Bylas nagrinėjantys teismai priima sprendimą po individualaus bylos išnagrinėjimo. Aktualu, jog teisminiame procese Nr. 2-68-3-10148-2020-7 (c.b. Nr. e2-19358-960/2020; c.b Nr. e2A-529-577/2021) buvo nagrinėjami klausimai dėl visai kitos nuomos sutarties, kitos gyvenamosios vietos - buto, kito ieškovo (juridinio asmens), nuomininko, nei Prašyme nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-916/2021. Teisminiame procese Nr. 2-68-310148-2020-7 nustatytos tokios aplinkybės, kaip faktas, kad pagal UAB „Karoliniškių būstas“, kurio teises ir pareigas perėmė UAB Mano Būstas Sostinė, ieškinį, skola už bendrosios nuosavybės administravimo, priežiūros ir komunalines paslaugas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-46675-600/2017 priteista iš A. T. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1945-67/2010, iš A. T. ieškovo UAB „Karoliniškių būstas“ naudai taip pat priteista skola. Nepaisant to, jog Vilniaus miesto savivaldybė jokių sąskaitų nei prieš, nei per teisminiame procese Nr. 2-68-3-10148-2020-7 nurodomą skolos laikotarpį nėra gavusi ar apmokėjusi, UAB Mano Būstas Sostinė iš trečiojo asmens gaudavo atitinkamus mokėjimus už savo teiktas paslaugas butui, esančiam (duomenys neskelbtini), UAB Mano Būstas Sostinė ieškinio prieduose pateiktose sąskaitose matoma, jog sąskaitose buvo prašoma apmokėti ir žyminį mokestį bei bylinėjimosi išlaidas patirtas dviejuose aukščiau nurodytose bylose (sąskaitoje nurodoma atskira grafa su atitinkama ir įvardyta mokėtina suma už patirtas bylinėjimosi išlaidas ir sumokėtą žyminį mokestį). Taigi, priimdamas 2021 m. vasario 23 d. sprendimą Vilniaus apygardos teismas vertino ir šias, konkrečias ir specifines bylos aplinkybes. Atsakovės teigimu, Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2021 m. vasario 23 d. sprendimą, rėmėsi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri nurodo, jog pareiga apmokėti šias išlaidas įstatymu priskirta butų ir kitų patalpų savininkui (CK 4.84 straipsnio 4 dalis, 4.82 straipsnio 3 dalis), tačiau šios įstatymo nuostatos nedraudžia savininkui, taip pat savivaldybei, kuri tokiais atvejais civiliniuose teisiniuose santykiuose veikia kaip butų ir kitų patalpų savininkė, susitarti su buto ar kitų patalpų nuomininku dėl to, kad jis apmokės šias išlaidas. Svarbu akcentuoti, kad nurodyto 2021 m. vasario 23 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo priėmimo metu, tokios pozicijos laikėsi ir Vilniaus apygardos teismas naujausioje savo praktikoje (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1898-562/2020, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1853-803/2020). Taigi, Teismas 2021 m. vasario 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-529-577/2021 rėmėsi aktualia, sprendimo priėmimo metu galiojusia teismų praktika. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas UAB Mano Būstas Sostinė, net nepasinaudojęs teismų sprendimų instancinės kontrolės mechanizmu, t. y. nepasinaudojęs teise kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, siekia pakartotinio bylos nagrinėjimo kvestionuodamas jau įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Be to, bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukels padarinių ateityje, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Atsakovė pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimas, kuriuo ieškovo UAB Mano Būstas Sostinė ieškinys atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei tenkintas iš dalies, buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Ši aplinkybė vertintina kaip užkertanti kelią atnaujinti procesą UAB Mano Būstas Sostinė nurodytu pagrindu - pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą (patenka į imperatyvaus pobūdžio įstatymo leidėjo numatytą apribojimą teikti prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu).
Motyvuojamoji dalis
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
CPK 370 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia prašymą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nenustačius aplinkybių, dėl kurių prašymas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, teismas prašymą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
Proceso atnaujinimo civilinėje byloje, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, tikslas – ištaisyti esmines klaidas, kurios lėmė neteisėto ir (ar) nepagrįsto procesinio sprendimo byloje priėmimą ir kurias pagrindžia svarbios ir įtikinančios aplinkybės. Proceso atnaujinimas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar pabandyti išspręsti ginčą savo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2006; 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014 ). Dėl šių priežasčių įstatymo leidėjas įtvirtino konkrečias sąlygas, kurioms esant gali būti atnaujinamas procesas civilinėje byloje (CPK 366 straipsnio 1 dalies 1-9 punktai). Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinis (ekstraordinarinis) būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka.
Pagal kasacinės instancijos teismo išaiškinimą, asmuo, besikreipiantis su prašymu atnaujinti procesą, privalo įrodyti esant bent vieną CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, t. y. nurodyti aplinkybę, kuri turėtų esminę reikšmę bylai ir būtų neatskiriamai susijusi su išnagrinėto ginčo pagrindu ir dalyku, nes tik taip būtų užtikrintas šio proceso instituto tikslas ir reikšmė. Tokiam asmeniui tenka pareiga tinkamai apibūdinti ir įrodyti proceso pagrindų egzistavimą, o teisiškai šias aplinkybes kvalifikuoja teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2013).
Nagrinėdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, teismas sprendžia, ar yra CPK 366 straipsnyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, tačiau galutinai dėl ginčo esmės nepasisako, todėl teismo nutarties, kuria atnaujinamas bylos nagrinėjimas, paskirtis yra procesinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2010). Todėl teismas, spręsdamas pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo, nevertina argumentų, kurie galėtų įtakoti teismo sprendimą, jei byla būtų nagrinėjama iš esmės, t. y. pareiškėjos nurodytų argumentų dėl teisinių santykių kvalifikavimo.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-19358-960/2020 ieškovės UAB „Mano būstas Sostinė“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei tenkino iš dalies ir priteisė 565,53 Eur skolos už bendrosios dalinės nuosavybės administravimo paslaugas, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 375,33 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-529-577/2021 panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės ieškinį atmetė.
Pareiškėja (ieškovė UAB „Mano būstas Sostinė“) prašymą atnaujinti procesą grindė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu, t. y. jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pareiškėjos teigimu, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-529-577/2021 padarė aiškią CK 4.82 straipsnio 3 dalies teisės normos taikymo klaidą, kuri turėjo esminės įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Pasak pareiškėjos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021-07-08 priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-916/2021 (toliau – ir Nutartis), kurioje buvo sprendžiamas iš esmės analogiškų faktinių aplinkybių ginčas bei Nutartyje buvo pateikti aktualūs išaiškinimai, kad neišviešinus nuomos sutarties CK 6.478 str. 2 d. tvarka nėra teisinio pagrindo spręsti, kad administratorius neturėjo teisės reikalauti priteisti skolą iš atsakovės (Vilniaus miesto savivaldybės), kaip buto savininkės.
CPK 366 straipsnio, reglamentuojančio proceso atnaujinimo pagrindus, 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Taigi svarbu nustatyti, ar teismo procesinis sprendimas byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo peržiūrėtas aukštesnės instancijos teismo ir, jei ne, ar tame procesiniame sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad kai procesą prašoma atnaujinti dėl esminės teisės taikymo klaidos, teismas turi įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įvardytą proceso atnaujinimo pagrindą; šis pareiškėjo nurodytas pagrindas ir jį pagrindžiančios aplinkybės turi būti analizuojami visų bylos aplinkybių kontekste ir tokios analizės pagrindu daroma išvada, ar pareiškėjo nurodomas proceso atnaujinimo pagrindas iš tikrųjų leidžia abejoti įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2008). Tai, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, įstatyme neatskleista, ši sąvoka vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015; 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-969/2018 19 punktą).
Bylos, kurios procesą prašo atnaujinti pareiškėja, pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo apskųstas ir peržiūrėtas apeliacine tvarka (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-529-577/2021). Ši aplinkybė yra kliūtis procesui atnaujinti pareiškėjos prašyme nurodytu pagrindu. Pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą byloje grindžiamas tuo, jog aiški teisės normos taikymo klaida padaryta ne pirmosios, o apeliacinės instancijos teismo sprendime ir nors prašoma priimti naują sprendimą, tačiau iš esmės, atnaujinus procesą, prašoma palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą – Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-19358-960/2020, kurią prašo pareiškėja atnaujinti, ieškovės UAB „Mano būstas Sostinė“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei tenkino iš dalies ir priteisė 565,53 Eur skolos už bendrosios dalinės nuosavybės administravimo paslaugas, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 375,33 Eur bylinėjimosi išlaidų, o pareiškėja, atnaujinus procesą, taip pat prašo ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti 565,53 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 998,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad bylos atnaujinimo instituto esmė yra ta, jog teismo sprendimą tikrina jį priėmęs teismas (tik kitos sudėties), peržiūrėdamas bylą de novo, t. y. teismas gali pakeisti ir panaikinti savo priimtą sprendimą (nutartį), o ne aukštesnės instancijos teismo sprendimą (nutartį) (CPK 371 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad ieškovė, nurodydama, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, dėl šios nutarties neteikė kasacinio skundo (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2021-07-08 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-916/2021, kurioje buvo spręsta, kuriam iš subjektų – savininkui ar nuomininkui – tenka pareiga sumokėti išlaidas namo administratoriui už namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, priežiūros, remonto ir kitas išlaidas, kai butas yra išnuomotas trečiajam asmeniui, tačiau nuomos sutartis neišviešinta viešajame registre. Kasacinės instancijos teismo nutartyje išaiškinta, kad tai, jog administratoriui buvo žinomas atsakovės nuosavybe esančio buto nuomos trečiajam asmeniui faktas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad administratorius žinojo, jog dėl atsakovės (savininkės) ir trečiojo asmens (nuomininko) sudarytos nuomos sutarties ji netenka teisės reikalauti atlygio už suteiktas paslaugas iš buto savininko. Pareiškėjos teigimu, Vilniaus apygardos teismas prašomoje atnaujinti civilinėje byloje konstatuodamas, kad nors viešajame registre buto nuomos sutartis nebuvo įregistruota, tačiau ieškovas jau buvo turėjęs ginčą su nuomininku (būtent dėl tokio pobūdžio išlaidų priteisimo) ir todėl žinojo faktą apie nuomos sutartį (ir sutarties sąlygas), todėl jokių abejonių dėl atsakingo asmens nekilo, padarė aiškią CK 4.82 str. 3 d. teisės normos taikymo klaidą. Teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktikos pasikeitimo nelaiko aplinkybe, leidžiančia atnaujinti procesą. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis (su būtinais, atitinkamais pakeitimais) aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinių į ateitį, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013 ir joje nurodytą Konstitucinio Teismo praktiką); 2017 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017; 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje 3K-7-110/2012).
Tuo pačiu pažymėtina, kad kitoks negu teismo sprendime bylos aplinkybių vertinimas, kitokių išvadų padarymas, įvertinus tas pačias aplinkybes, yra įrodymų vertinimo, o ne teisės taikymo klausimai. CPK 366 straipsnyje pateiktas proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas yra išsamus ir jame nėra nurodyta, kad procesas gali būti atnaujintas, kai kuriam nors iš proceso dalyvių kyla abejonių dėl bylos aplinkybių ar įrodymų vertinimo teismo sprendime.
Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2012). Todėl esant tik įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūros siekiančio asmens abejonėms dėl sprendimo pagrįstumo ir nesant įstatyme įtvirtintų pagrindų šiam sprendimui peržiūrėti, proceso pakartojimas nėra galimas.
Dėl išdėstytų aplinkybių ir teisinių argumentų konstatuojama, kad nėra CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinto pagrindo, dėl kurio procesas gali būti atnaujintas. Todėl pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo atmetamas, Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-19358-960/2020 procesas neatnaujinamas.
Proceso atnaujinimo klausimas išspręstas ne pareiškėjos naudai, todėl jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Suinteresuotieji asmenys nenurodė, kad turėjo su proceso atnaujinimo klausimo nagrinėjimu susijusių bylinėjimosi išlaidų ir neprašė šių išlaidų atlyginti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti pareiškėjos UAB „Mano būstas Sostinė“ prašymą ir atsisakyti atnaujinti Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-19358-960/2020 procesą.
Nutartis per 7 dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.