Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

8. Apeliaciniame skunde pirmiausia dėstomi argumentai, kuriais įrodinėjama, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas Mindaugas Striaukas buvo šališkas – bylos nagrinėjimo metu demonstravo išankstinį nusistatymą bei priešiškumą nuteistųjų atžvilgiu. Duodant parodymus nuteistiesiems, teisėjas atvirai užgauliojo ir tyčiojosi iš jų, išsakė pašiepiančias replikas, neleido uždavinėti svarbių klausimų nukentėjusiesiems, tendencingai vedė procesą. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

9. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad teismas privalo būti visiems proceso dalyviams nešališkas, be kita ko, teismo posėdžio metu neturi rodyti susierzinimo, privalo vengti visko, kas gali sudaryti įspūdį, kad teismas iš anksto turėjo nusistatymą dėl bylos baigties. Teisėjai turi išklausyti procese dalyvaujančius asmenis ir atsakyti į jų argumentus taip, kaip to reikalauja įstatymas, turi būti jiems vienodai dėmesingi. Nei teismo posėdžio metu, nei priimdamas nuosprendį ar nutartį teismas neturi diskutuoti su proceso dalyviais, moralizuoti, reikšti pasipiktinimo, nes tai gali sudaryti prielaidas pagrįstai abejoti teismo nešališkumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16-489/2017, 2K-324-788/2017, 2K-96-489/2018, 2K-101-303/2020). Kita vertus, ne bet koks tokio pobūdžio teisėjo etikos reikalavimų galimai neatitinkantis teisėjo elgesys proceso metu, nors ir sukėlęs neigiamų proceso dalyviams emocijų, objektyviai reiškia ir teismo nešališkumo trūkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-96-489/2018, 2K-100-387/2023; Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Ilnseher prieš Vokietiją, peticijų Nr. 10211/12 ir 27505/14; 2018 m. balandžio 12 d. sprendimas byloje Chim ir Przywieczerski prieš Lenkiją, peticijų Nr. 36661/07 ir 38433/07; 2008 m. liepos 22 d. sprendimo byloje Panasenko prieš Portugaliją, peticijos Nr. 10418). Šiuo aspektu vertinimas atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju laikantis bendrųjų teismo nešališkumo nuostatų ir atsižvelgiant į konkretų teisėjo elgesį bei visumą kitų bylos aplinkybių.

10. Galima sutikti su apeliantu, kad šią bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėjo dalis pasisakymų teisiamųjų posėdžių metu nėra tinkami, tačiau bylos duomenys, kuriuose užfiksuota bendra proceso vedimo eiga (posėdžio protokolai, garso įrašai), nesuteikia pagrindo išvadai, kad teisėjas bylą nagrinėjo šališkai, turėjo išankstinį nusistatymą prieš nuteistuosius ar dėl bylos baigties. Nuteistojo skunde nurodomos 2021 m. gruodžio 13 d. posėdžio metu teisėjo replikos gynėjams apie sąžiningumą buvo išsakytos dėl pasikartojančių tapačių klausimų, tokiomis pastabomis teisėjas įspėjo gynėjus, kad šie užduotų konkrečius, nepasikartojančius klausimus. Vėlesnė frazė apie teisėjo, prokuroro atlyginimus buvo akivaizdus pajuokavimas, iš posėdžio garso įrašo galima suprasti, kad būtent taip į ją ir sureagavo posėdžio dalyviai. Vėliau nuteistojo A. Š. gynėjui užduodant klausimus nukentėjusiajam, teisėjas replikavo dėl užduodamų klausimų turinio, pasisakė dėl advokato darbo vertinimo. Visgi ir šiais teiginiais buvo siekta atkreipti dėmesį į klausimų pakartotinumą, be to, dalis užduodamų klausimų buvo pernelyg nutolę nuo nagrinėjamos bylos esmės ir kaltinimo ribų. Sutiktina, kad teisėjo vaizdingai išsakytos frazės nėra tinkamos teisiamojo posėdžio metu, tačiau jos neduoda pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Bylą nagrinėjęs teisėjas siekė operatyviai vesti procesą, įspėti gynėjus, kad šie neužduotų tų pačių klausimų, formuluotų juos konkrečiau, tačiau neišreiškė jokios išankstinės pozicijos bei nusistatymo. Be kita ko, to paties posėdžio metu, apklausiant nukentėjusįjį V. C., pastarojo atstovas taip pat sulaukė teisėjo replikų dėl menamų klausimų. Vėliau apklausiant liudytoją G. P. teisėjas ne kartą replikavo atstovui Mindaugui Barkauskui, kad šis užduoda analogiškus klausimus, nurodė, kad dalis jų yra menantys, išsakė atstovui kitokio pobūdžio komentarus. Taigi bendra posėdžio vedimo eiga leidžia konstatuoti, kad su nuteistaisiais bei jų gynėjais teisėjas procesine prasme elgėsi taip pat kaip ir su kitais byloje dalyvavusiais asmenimis.

11. 2022 m. kovo 3 d. teisiamojo posėdžio metu prieš pradėdamas duoti parodymus nukentėjusysis A. L. pareiškė, kad dėl patirto streso ir praėjusio laiko tarpo gali būti pamiršęs daug aplinkybių, todėl prašė vadovautis jo duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu. Teisėjas nukentėjusiajam išaiškino pareigą duoti parodymus ir nurodyti aplinkybes tiek, kiek prisimena, papildomai paaiškindamas, kad dalį aplinkybių nukentėjusysis gali būti pamiršęs dėl praėjusio laiko ir patirto streso. Visgi teisėjas ir šioje vietoje neišreiškė jokio palankumo nukentėjusiajam, neužsiminė apie jokią padarytą nusikalstamą veiką ar, juo labiau, ją padariusius asmenis. Sutiktina su skundo argumentais, kad 2022 m. gegužės 3 d. teisiamojo posėdžio metu bylą nagrinėjusio teisėjo elgesys taip pat nebuvo visai korektiškas. Teisėjas uždavinėjo atskirus klausimus, visiškai nesusijusius su nagrinėjama byla (pavyzdžiui, apie sviesto nuvalymą nuo peilio), taip pat vaizdžiai apibūdino nuteistuosius, pavadindamas juos „geriečiai“. Pastebėtinas ir teisėjo epizodiškas elgesys pamėgdžiojant A. Š. greito kalbėjimo būdą. Taip pat galima pastebėti dalį ne visiškai korektiškų teisėjo samprotavimų apie narkotines medžiagas, išsakytų apklausiant nuteistąjį A. Š. dėl kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto apeliaciniame skunde nurodomos frazės bei kiti bylą nagrinėjusio teisėjo išsireiškimai neduoda pagrindo spręsti, kad teisėjas išsakė išankstinį apklaustų asmenų parodymų vertinimą, nusistatymą prieš juos, vertino bylą, pasisakė dėl jos baigties. Toks teisėjo elgesys labiau apibūdina jo proceso vedimo būdą bei bendravimo su visais proceso dalyviais ypatumus, neišskiriant, ar tai kaltinamieji, jų gynėjai, ar nukentėjusieji. Toks elgesys atskirais atvejais kelia klausimą, ar teisėjas bendrauja korektiškai, tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, įvertinus visų teisiamųjų posėdžių eigą, teisėjo bendravimo formą ne atskirais momentais, o visų posėdžių metu ir su visais proceso dalyviais, vis dėlto negalima daryti išvados, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo šališkas. Atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantui dėl pažeistos jo ir kito nuteistojo A. Š. teisės į nešališką teismą.

Dėl plėšimo prieš A. L.

12. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuteistojo kaltė dėl A. L. plėšimo buvo grindžiama vien tik pastarojo parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Be to, kaip teigiama, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nevertino A. L. parodymų kaitos, nelygino jo parodymų su kita bylos medžiaga. Teisėjų kolegija sutinka su šiais argumentais.

13. Pažymėtina, kad nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu akivaizdžiai išsiskyrė nukentėjusiojo A. L. bei nuteistųjų T. R. ir A. Š. parodymai. Apklausiamas pirmą kartą nukentėjusysis parodė taręsis susitikti su asmeniu, kurį įvardina kaip V., tačiau į susitikimo vietą atvyko T. R. ir dar vienas nepažįstamas asmuo. Jie nuėjo į šalia esančią krepšinio aikštelę, kurioje, nukentėjusiojo teigimu, nepažįstamas asmuo jį pargriovė, po to kartu su T. R. spardė, plėšė ausį, liepė atiduoti telefoną. Vienas iš jų patikrino nukentėjusiojo kišenes, rado piniginę ir iš jos paėmė 400 Eur, o 100 Eur paliko nukentėjusiajam. Vėliau atėmė ir telefoną, vėl spardė, grasino, kad durs į užpakalį, todėl, bijodamas užpuolikų, jiems nurodė telefono atrakinimo kodą, po ko šie, pakeisdami slaptažodį, pasisavino jo „WickrMe“ paskyrą, ir grąžino telefoną. Dėl šio įvykio nukentėjusiajam skaudėjo žandikaulį, pilvo ir nugaros sritis (2 t., b. l. 63). Apklaustas papildomai A. L. parodė, kad užpuolimo metu T. R. dar pareikalavo telefone atidaryti banko sąskaitą, kurioje galėjo būti 788 Eur. Vykdydamas nurodymus, nukentėjusysis pervedė 388 Eur į padiktuotą A. Š. sąskaitą, kadangi bijojo dėl savo gyvybės, jam grasino, kad turi peilį ir padurs į sėdmenis (2 t., b. l. 64). Po papildomos apklausos pagal pateiktą nuotrauką nukentėjusysis atpažino A. Š. kaip asmenį, atvykusį kartu su T. R. ir grasinusį jam (2 t., b. l. 69-72). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. L. iš esmės patvirtino savo ankstesnius parodymus. Paaiškino, kad į susitikimą vietoje V. atvyko T. R. ir A. Š.. Jie nuėjo prie krepšinio aikštelės, kalbėjosi apie vykusią bylą su Va., nuteistieji kaltino nukentėjusįjį dėl įskundimo, liepė skambinti advokatui. Jam nesutikus, vienas iš jų pradėjo smurtauti, spardyti, o kitas laikė. Be to, patikrino kišenes, atėmė piniginėje buvusius 400 Eur, privertė pasakyti telefono slaptažodį, pavogė „WickrMe“ paskyrą. Taip pat plėšė ausį, reikalavo prisijungti prie banko, tuo metu vienas iš jų grasino peiliu ir dujų balionėliu. Nukentėjusiajam prieštaraujant tokiam reikalavimui, sudavė smūgį į galvą, po to jis prisijungė prie banko sąskaitos ir į padiktuotą A. Š. sąskaitą pervedė prašomą sumą, apie 300 Eur. Nežino, ar užpuolikai realiai turėjo kažkokius daiktus, kuriais grasino, tačiau nenorėjo rizikuoti ir vykdė nurodymus. Dėl smurtinių veiksmų buvo mėlynė ant žando, skaudėjo žandikaulį, nugarą, bet dėl to niekur nesikreipė (2 t., b. l. 78-83). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. L. parodė, kad turėjo susitikti su V., tačiau vietoje pastarojo atvyko T. R. ir A. Š.. Nuėjęs prie krepšinio aikštelės, sulaukė klausimų dėl Va., tačiau nespėjęs atsakyti buvo pargriautas ant žemės, jį pradėjo spardyti, mušti, grasinti peiliu ir dujomis. Iš jo piniginės paėmė pinigus, telefoną, pagrobė jo paskyrą. Reikalavo prisijungti prie banko sąskaitos ir pervesti į A. Š. sąskaitą pinigus, nurodant, kad tai skola. A. Š. pats diktavo sąskaitos numerį, tai suprato kaip reketą, dėl to pastarajam ir pervedė pinigus. Dėl smurtinių veiksmų porą savaičių gydėsi namuose, buvo sužalojimai nugaros, kepenų, galvos srityse (6 t., b. l. 143-146).

14. Kaip galima matyti, nukentėjusiojo parodymai proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs. Nors juose ir galima įžvelgti tam tikrų prieštaravimų dėl smurtinių veiksmų sekos, pinigų pervedimo į banko sąskaitą aplinkybių, „WickrMe“ paskyros pagrobimo, tačiau tie prieštaravimai nėra esminiai. Nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad susitikimo su T. R. ir A. Š. metu būtent pastarieji, abu naudodami fizinę ir psichinę prievartą, iš piniginės pagrobė grynuosius pinigus, jo „WickrMe“ paskyrą telefone, o sulaukus grasinimų ir nukentėjusiajam išsigandus, iš jo (A. L.) banko sąskaitos į A. Š. sąskaitą buvo pervesta atitinkama pinigų suma.

15. Atkreiptinas dėmesys, kad nuoseklūs buvo ir nuteistųjų parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu A. Š. parodė ne kartą pirkęs narkotines medžiagas iš A. L.. Nagrinėjamo įvykio dieną jis parašė bendram pažįstamam V., kad šis susisiektų su nukentėjusiuoju dėl narkotinių medžiagų pirkimo. Sutarus dėl susitikimo, kartu su T. R. atvažiavo į vietą, kur A. Š. nuėjo su nukentėjusiuoju prie krepšinio aikštelės, o T. R. liko laukti jo, pokalbyje nedalyvavo. Čia ir įvyko narkotinių medžiagų pirkimas. A. Š. teigė padavęs nukentėjusiajam 500 Eur grynais ir turėjo gauti 200 Eur grąžos. Kadangi nukentėjusysis dar iš anksčiau buvo skolingas 190 Eur, nes buvo pardavęs mažiau narkotinių medžiagų nei jam sumokėjo ir neturėjo grąžos grynaisiais, todėl į A. Š. banko sąskaitą pervedė 388 Eur (2 Eur mažiau nei turėjo pervesti, nes nukentėjusiajam likusi pinigų suma buvo reikalinga apmokėti nuomą) ir, gavus pavedimą, jie išsiskirstė. Nenaudojo jokio smurto prieš A. L. (4 t., b. l. 122-124). Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas (nuteistasis T. R.) parodė vežęs A. Š. į susitikimą su nukentėjusiuoju, kadangi A. Š. norėjo nusipirkti kokaino. Atvežęs A. rūkė prie automobilio ir matė, kaip šis (A. Š.) padavė nukentėjusiajam 500 Eur ir už juos gavo narkotines medžiagas. Kaip suprato, nukentėjusysis neturėjo grąžos, todėl pervedė pinigus (kaip grąžą) į A. Š. banko sąskaitą. T. R. tvirtino girdėjęs tokį nukentėjusiojo ir A. Š. pokalbį, nors pats tame pokalbyje nedalyvavo. Prieš nukentėjusįjį niekas nesmurtavo (5 t., b. l. 40-41). Teisiamojo posėdžio metu tiek nuteistasis T. R., tiek nuteistasis A. Š. iš esmės patvirtino savo parodymus. T. R. paaiškino, kad nuvežė A. Š. į susitikimą su A. L. dėl narkotinių medžiagų įsigijimo, pats pastarųjų susitikime nedalyvavo, laukė prie automobilio. Matė, kaip A. Š. padavė pinigus, o A. L. tikriausiai narkotikus, nes būtent dėl jų ir važiavo. Taip pat girdėjo nukentėjusįjį sakant, kad šis neturi grąžos, todėl A. Š. nurodė pervesti pinigus bankiniu pavedimu. A. Š. gavus pinigus, susitikimas baigėsi ir jie išsiskirstė (6 t., b. l. 183-189). Apklausiamas teisme dėl šios veikos A. Š. parodė, kad anksčiau buvo pirkęs narkotines medžiagas iš A. L., tačiau šiam sumokėjo per daug ir A. L. skolą turėjo atiduoti kitą kartą. Nagrinėjamo įvykio dieną vykusio susitikimo metu iš A. L. taip pat pirko narkotines medžiagas, nukentėjusysis tuo pačiu tąsyk turėjo atiduoti ir ankstesnę skolą. Kadangi A. neturėjo grąžos grynaisiais, tai grąžą už narkotikus bei buvusią skolą bendrai pervedė į banko sąskaitą ir susitikimas baigėsi (6 t., b. l. 183-189).

16. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra jokio ginčo, kad 2020 m. gruodžio 30 d. vakare įvyko nukentėjusiojo A. L. ir nuteistųjų T. R. bei A. Š. susitikimas. Visi trys apklausti nuosekliai parodė, kad susitikimas įvyko jį suderinus per bendrą pažįstamą V. Tuo tarpu tolimesnę šio susitikimo eigą nukentėjusysis ir nuteistieji aiškina akivaizdžiai skirtingai. Nuteistieji tvirtina, kad A. Š. pirko narkotines medžiagas ir nukentėjusysis kartu su narkotikais atidavė grąžą, taip pat grąžino skolą, pervesdamas ją bankiniu pavedimu. Tuo tarpu nukentėjusysis neigia pardavęs narkotines medžiagas, tikina buvęs sumuštas, iš jo nuteistieji pagrobė pinigus, tą padarė, panaudodami prievartą, jokios skolos nebuvo, pinigai į A. Š. banko sąskaitą pervesti šiam reikalaujant. Taigi esant akivaizdiems prieštaravimams tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymų, ypač reikšmingi tampa kiti byloje surinkti įrodymai.

24. Pažymėtina, kad dėl nukentėjusiojo nuodytų 2021 m. sausio 5 d. įvykio nustatytų faktinių aplinkybių nėra ginčo. Nuteistieji neneigė vijęsi nukentėjusįjį, taip pat patvirtino, kad jis buvo įsikabinęs į svetimą automobilį, po to jį vedė iki „BMW“ automobilio. Tokias aplinkybes patvirtina liudytojo M. K. parodymai, byloje esantis vaizdo įrašas. Apelianto, o taip pat ir kito nuteistojo A. Š. parodymais, tuo metu, kai nukentėjusysis pradarė „BMW“ automobilio duris ir jas vėliau užtrenkė, pasigirdo čaižus garsas, būtent dėl to jie ir gaudė nukentėjusįjį, vedė prie automobilio apžiūrėti, ar nebuvo apgadintas jo kėbulas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokią versiją atmetė kaip nepasitvirtinusią.

25. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis parodė, jog važiavo susitikti su A., iš apklausos metu nurodytos gyvenamosios vietos ir „WickrMe“ paskyros slapyvardžio galima suprasti, kad susitikimas turėjo vykti su A. L.. Nuteistieji tikino, kad įvykio vietoje jie atsirado todėl, kad jų draugas (nenustatytas asmuo) taip pat planavo susitikti su tuo pačiu A. dėl narkotinių medžiagų pirkimo. Tuo tarpu apklausiamas A. L. neigė bet kokius tiek su nuteistaisiais, tiek ir su nukentėjusiuoju galimus santykius, susijusius su ginklo ar narkotinių medžiagų pirkimu. Šioje byloje nebuvo aiškiai nustatyta, ar nukentėjusysis su A. L. kontaktavo būtent dėl to, kad norėjo su juo susitikti, tačiau vertinant tolimesnę įvykių eigą, akivaizdu, kad nuteistieji prieš atvykdami jau žinojo E. K. siųstų žinučių turinį ir suprato susitiksiantys su nukentėjusiuoju, žinojo, kad šis bus atsivežęs konkrečią pinigų sumą. Pažymėtina, kad nukentėjusysis parodė, jog vos tik pradaręs duris iš karto suprato, kad yra pasala ir pradėjo bėgti nuo automobilio. Atitinkamai nuteistasis T. R. išlipęs iškart pradėjo jį vytis, netrukus prisijungė ir A. Š. kartu su nenustatytu asmeniu. Nukentėjusiųjų nurodoma versija apie apgadintas automobilio dureles ar kitas kėbulo vietas nėra nei įtikinama, nei objektyviai pagrįsta. Pirmiausia pabrėžtina, kad T. R. išbėgus iš automobilio kiti asmenys dar turėjo pakankamai laiko pastebėti galimus apgadinimus. Be to, nukentėjusįjį vedant prie automobilio taip pat buvo galimybė pamatyti, ar ant automobilio yra kažkokie sugadinimai. Trečias nenustatytas asmuo vaikščiojo po teritoriją, nors pats fiziškai nevedė nukentėjusiojo, tačiau matyti, kad bendrai buvo susikoncentravęs į tai, kad T. R. ir A. Š. nuvestų E. K. prie automobilio ir visiškai nesidomėjo, ar transporto priemonė galėjo būti apgadinta. Nuteistųjų elgesys, jų veiksmų bendrumas, kai nukentėjusiajam vos tik priėjus prie automobilio pastarieji iš karto pradėjo gaudyti E. K., vėliau spausti prie svetimo automobilio ir prievarta vesti iki savo automobilio, akivaizdžiai buvo nukreipti ne į siekį patikrinti galimus transporto priemonės apgadinimus.

26. Sutiktina su nuteistuoju, kad nukentėjusįjį vedant prie automobilio iš pastarojo nebuvo reikalaujama perduoti pinigus. Priešingų aplinkybių nėra nurodęs ir pats nukentėjusysis. Iš jo parodymų matyti, kad E. K. parodė, kad tuo metu iš jo pinigų nereikalauta, nuteistieji reiškė tik reikalavimą atskleisti A. gyvenamąją vietą. Vis dėlto teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad prievarta prieš nukentėjusįjį buvo naudojama būtent dėl siekio išsiaiškinti su A. L. gyvenamąja vieta susijusias aplinkybes. Tokia versija kelia abejones ir dėl to, kad prieš kelias dienas iki nagrinėjamos veikos patys nuteistieji buvo susitikę su A. L., jis buvo šiems pažįstamas asmuo, ankstesniam susitikimui suderinti neprireikė didesnių pastangų. Tad nors nukentėjusysis ir aiškino sulaukęs nuteistųjų reikalavimo nurodyti A. L. gyvenamąją vietą, tačiau nėra pagrindo spręsti, kad jo vijimasis, prievarta tempimas link automobilio buvo tik dėl noro išsiaiškinti A. L. buvimo koordinates. Juo labiau, nukentėjusysis nurodė pastariesiems aiškiai atsakęs, kad A. gyvenamoji vieta jam yra nežinoma, nepaisant to, jis ir toliau buvo prievarta tempiamas link automobilio. Pritartina skundžiamame nuosprendyje padarytoms išvadoms, kad apie bendrininkavimo požymius turi būti sprendžiama ne vien tik iš apklaustų asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes, veiksmų bendrumą, jų suderintą atlikimą.

27. Apklaustas nukentėjusysis parodė, kad į įvykio vietą jis atvažiavo siekdamas perduoti pinigus. Tik pasirodžius jam buvo nurodyta sėsti į toje pačioje vietoje jau stovėjusį automobilį „BMW X6“, kuriame ir buvo nuteistieji. Tokios aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistieji negalėjo atvykti į tą pačią vietą ir laukti nukentėjusiojo, jei nebūtų žinoję pastarojo siųstų žinučių turinio. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistiesiems buvo žinoma, jog E. K. vienas ateis prie jų automobilio ir turės su savimi pinigų. Tokią išvadą patvirtina minėta tolesnė įvykio seka – nukentėjusysis buvo netikėtai užpultas vos tik atėjęs prie automobilio „BMW X6“, kuriame buvo abu nuteistieji ir nenustatytas asmuo, pradarė duris, pamatė viduje esančius asmenis ir iškart pradėjo bėgti. Be to, užpuolimas prasidėjo bendrai suderintais veiksmais – T. R. staiga pradėjo vytis nukentėjusįjį, iškart prisijungė ir A. Š., po jo ir nenustatytas asmuo. Po to nukentėjusysis bendrais visų veiksmais buvo prispaustas prie svetimo automobilio, po to prievarta vedamas prie nuteistųjų automobilio. Akivaizdu, kad tokie veiksmai nebuvo spontaniški, o juos aptarti ir suderinti tuomet, kai T. R. išlipęs iš automobilio nusivijo nukentėjusįjį, aiškiai nebuvo pakankamai laiko. Nukentėjusįjį bevedant iki nuteistųjų automobilio, pro šalį važiavo greitosios pagalbos automobilis, nukentėjusysis nedelsdamas bandė atkreipti juo važiavusių asmenų dėmesį, dėl ko buvo trumpam paleistas, tačiau greitosios pagalbos automobilis nuvažiavo, o nukentėjusysis ėmė bėgti, kai tuo metu jį pasivijo trečias nenustatytas asmuo, kuris grasindamas peršauti ir atėmė pinigus. Apeliantas teisingai nurodo, kad pinigų atėmimo metu jis, taip pat ir A. Š. buvo kiek toliau nuo nukentėjusiojo, vis dėl to nėra pagrindo pritarti nuteistajam, kad vėlesni nenustatyto asmens veiksmai buvo savarankiški, atlikti jam (T. R.) nė nežinant. Bendrininkavimo atveju plėšimas gali pasireikšti ir tuo, kad vieni bendrininkai prieš nukentėjusįjį naudoja tik smurtą, o kiti naudoja fizinį smurtą bei grobia arba tik grobia nukentėjusiųjų turtą pirmiesiems tai matant ir neprieštaraujant. Pažymėtina, kad vėlesnis pinigų pagrobimo veiksmas vyko toje pat aikštelėje nubėgus pakankamai nedidelį atstumą nuo nuteistųjų ir netrukus po išsilaisvinimo, kai nukentėjusysis bendrais veiksmais buvo vedamas iki automobilio. Be to, reikalaudamas atiduoti pinigus, nenustatytas asmuo taip pat turėjo aiškiai žinoti, kad nukentėjusysis juos turi su savimi. Tai leidžia dar kartą spręsti, kad nukentėjusiojo siųstų žinučių turinys buvo žinomas dar prieš susitikimą. Atėmęs iš nukentėjusiojo pinigus, nenustatytas asmuo iškart bėgo link nuteistųjų pusės, kas užfiksuota ir vaizdo įraše. Apklaustas nukentėjusysis parodė, kad pinigus paėmęs nenustatytas asmuo įsėdo į tą patį „BMW X6“ automobilį ir visi įvykio vietoje buvę asmenys pasišalino. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad bendrais veiksmais atliktas staigus nukentėjusiojo užpuolimas pirminiu momentu (kai šis, priėjęs automobilį, pradaro dureles), bandymas jį prievarta nuvesti ir įsodinti į automobilį buvo nukreiptas ir į nukentėjusiojo su savimi atsivežtų pinigų užgrobimą. Dėl pro šalį važiavusio greitosios pagalbos automobilio šio sumanymo nuteistiesiems iš karto įgyvendinti nepavyko, tačiau vėlesni nenustatyto asmens veiksmai yra bendro sumanymo tęsinys, kai nuteistiesiems stovint netoliese, trečiasis asmuo pagrobia pinigus, po ko visi tuo pačiu automobiliu pasišalina iš įvykio vietos.

Dėl plėšimo prieš V. C.

29. Apeliaciniame skunde įrodinėjama, kad apeliantas dėl V. plėšimo buvo pripažintas kaltu remiantis vien tik nukentėjusiojo ir pastarojo draugų U. T. bei G. P. parodymais, kuriuose yra akivaizdžių prieštaravimų. Be to, pirmosios instancijos teismas ignoravo ar netinkamai įvertino kitus byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka.

30. Tiek apeliantas T. R., tiek ir nuteistasis A. Š. neigė apiplėšę nukentėjusįjį V. C.. Ikiteisminio tyrimo metu pastarieji aiškino važiavę susitikti su U. T., kuris ir organizavo susitikimą. Atvažiavus juos pasitiko U. T. ir V. C., po ko pastarasis įsėdo į nuteistųjų automobilį ir jie išvažiavo pasikalbėti. V. C. pasakojo, kad jį apgavo, tačiau nuteistieji nepažinojo nukentėjusiojo įvardintų jį apgavusių asmenų, todėl negalėjo niekuo padėti, jų pokalbis baigėsi ir jie išsiskirstė (5 t., b. l. 33-34; 4 t., b. l. 117-118, 122-124). Teisiamojo posėdžio metu abu nuteistieji taip pat iš esmės analogiškai dėstė, kad atvažiavus į susitikimą V. C. įsėdo į automobilį ir jie nuvažiavo prie miškelio pasikalbėti. V. pasakojo, kad buvo apgautas dėl narkotinių medžiagų, prašė nuteistųjų pagalbos, sakė, jog jį apgavo neva pastarųjų pažįstami. Nuteistiesiems atsakius, kad šie negali niekuo padėti, V. C. pradėjo grasinti, jog bus blogai. Anot apelianto, jie nekreipė į tai dėmesio, tuo pokalbis baigėsi ir jie išsiskirstė (6 t., b. l. 183-189). Teisėjų kolegija tokius parodymus vertina kritiškai, kaip nepagrįstus, byloje nustatytos aplinkybės leidžia aiškiai konstatuoti nuteistųjų veiksmais padarytą plėšimą prieš nukentėjusįjį V. C..

31. Pabrėžtina, kad kreipdamasis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nukentėjusysis nurodė esmines padaryto nusikaltimo aplinkybes – buvo nuvežtas į atokesnę vietą, nuteistieji užlaužė jam rankas, tuo sukeldami fizinį skausmą, tuomet A. Š. prirėmė prie gerklės pusiau sulankstomą juodos spalvos peilį, apieškojo striukės kišenes ir pagrobė turėtus 5 000 Eur, skirtus automobilio pirkimui (1 t., b. l. 34). Apklausiamas pirmąkart ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad U. T. suorganizavo susitikimą su nuteistaisiais dėl automobilio pirkimo, į susitikimą juos abu nuvežė G. P.. Susitikę kurį laiką pasikalbėjo, tada nukentėjusysis sėdo į nuteistųjų automobilį bei išvažiavo su jais apžiūrėti perkamo automobilio. Nuvažiavus į vietą, jam buvo pasakyta, kad reikės dar paeiti, o tik pradėjus eiti pajuto smūgį į nugaros sritį, nuteistieji jam užlaužė rankas, bandė paguldyti. Tuomet vienas vaikinas išsitraukė juodą, sulenkiamą peilį, pridėjo jį prie gerklės ir grasindamas reikalavo pinigų. Bijodamas nukentėjusysis pasakė, kad pinigai yra vidinėje striukės kišenėje, po ko tas vaikinas, kuris turėjo peilį, ištraukė juos iš vidinės kišenės, o kitas vis dar laikė jo užlaužtą ranką. Pagrobę pinigus šie asmenys atsisėdo į savo automobilį ir pasišalino, o nukentėjusysis ėjo link savo draugų, susitikęs su jais prie parduotuvės, papasakojo apie pagrobtus pinigus (1 t., b. l. 127-129). Papildomos apklausos metu nukentėjusysis V. C. pakeitė dalį ankstesnių parodymų ir teigė, kad su nuteistaisiais važiavo pirkti iš jų ne automobilį, o narkotines medžiagas. Tuo pačiu paaiškino, kad narkotines medžiagas faktiškai norėjo pirkti U. T., o jis tik būtų paskolinęs jam pinigus (1 t., b. l. 179-180). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis davė tokius pačius parodymus dėl smurto naudojimo, grasinimo peiliu ir pinigų pagrobimo, tik detalizavo pinigų skolinimo U. T. aplinkybes. V. C. patvirtino, kad U. T. norėjo pirkti narkotines medžiagas ir prašė paskolinti pinigų. Nuteistieji nurodė kartu su jais važiuoti tik nukentėjusiajam, kadangi pinigai buvo būtent pastarojo, t. y. V. C.. Jis (V. C.) būtų padavęs pinigus, paėmęs narkotines medžiagas ir jas perdavęs U. T.. Nukentėjusysis taip pat paaiškino, kad ankstesnėse apklausose bijojo sakyti apie narkotines medžiagas, todėl iš pradžių nurodė važiavęs pirkti automobilį (2 t., b. l. 7-11). Nagrinėjant bylą teisme nukentėjusysis iš esmės patvirtino savo parodymus. Paaiškino, kad U. T. tarėsi dėl narkotinių medžiagų, o nuteistieji nurodė su jais kartu važiuoti būtent nukentėjusiajam, kadangi pinigai buvo jo. Nusivežę jį prie miškelio, trenkė į nugarą, abu užlaužė rankas, A. Š. prirėmė peilį prie gerklės, reikalavo pinigų. Galiausiai nukentėjusysis pasakė, kad pinigai yra striukės vidinėje kišenėje, po ko A. Š. juos paėmė ir perdavė T. R.. Perskaičiavę pinigus, nuteistieji išvažiavo, o jis skambino G. P., pasakė, kad jį apiplėšė, grasino su peiliu. Pakalbėjęs su G. P. ėjo link automobilio (6 t., b. l. 110-115).

32. Dėl susitikimo su nuteistaisiais taręsis liudytojas U. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. C. norėjo pirkti automobilį ir dėl to suorganizavo susitikimą su A. Š.. Į susitikimo vietą jį ir nukentėjusįjį atvežė G. P., o A. Š. atvažiavo kartu su T. R.. Susitikę trumpai pasikalbėjo ir nukentėjusysis išvažiavo kartu su nuteistaisiais. Po kurio laiko V. C., paskambinęs G. P., pranešė, kad nuteistieji atėmė visus pinigus ir paliko jį miške. Nukentėjusysis prašė jį pasiimti, nurodė apytikslę buvimo vietą, tačiau jiems važiuojant link tos vietos, pastarasis jau buvo priėjęs parduotuvę „M.“. Liudytojo teigimu, V. C. buvo labai susijaudinęs, piktas, paaiškino, kad nuteistieji užlaužė rankas, sudavė į nugarą, A. Š. grasino peiliu, po ko iš jo buvo atimti pinigai (2 t., b. l. 15-16). Papildomai apklausiamas liudytojas U. T. nurodė tas pačias aplinkybes dėl smurto naudojimo, grasinimo peiliu, pinigų pagrobimo, tik paaiškino, kad nukentėjusysis norėjo pirkti ne automobilį, o didelį kiekį narkotinių medžiagų. Pastarasis jam liepė apklausos metu parodyti, kad jis norėjo pirkti neva automobilį (2 t., b. l. 27-28). Teisme liudytojas U. T. patvirtino papildomos apklausos metu duotus parodymus, nurodė, kad V. C. važiavo su nuteistaisiais, turėdamas tikslą nusipirkti iš jų narkotinių medžiagų už 5 000 Eur sumą, buvo kalbėta apie didelį kiekį. Narkotines medžiagas pirkti ruošėsi būtent nukentėjusysis, t. y. V. C.. Girdėjo, kaip A. Š. sakė, jog reikės pavažiuoti, atkasti paslėptus narkotikus. Vėliau nukentėjusysis paskambino G. P. ir pranešė, kad jį sumušė, grasino peiliu, atėmė pinigus (6 t., b. l. 183-189).

33. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas U. T. dar iki nusikalstamos veikos padarymo buvo pažįstamas ir su nukentėjusiuoju, ir su nuteistaisiais. Be to, teisiamajame posėdyje patvirtino, kad kartu su nukentėjusiuoju važiavo ir į policiją, jam nukentėjusysis sakė duoti melagingus parodymus dėl to, kad jis neva ketino pirkti automobilį. Esant tokioms aplinkybėms, minėto liudytojo ir nukentėjusiojo parodymai reikalauja atidesnio įvertinimo. Iš tolesnių liudytojo U. T. parodymų matyti, kad pastarasis taip pat paaiškino, kad po to, kai jo namuose buvo atlikta krata, suprato, kad visas kilęs įvykis yra „ne juokai“, todėl vėliau papasakojo viską, kaip buvo iš tikrųjų. Pastebėtina, kad liudytojo pirminiai parodymai, kuriuose ir buvo dėstoma, kad nukentėjusysis ketino neva pirkti automobilį, buvo duoti dar iki kratos atlikimo – 2021 sausio 19 d. Krata U. T. gyvenamojoje vietoje atlikta 2021 m. sausio 26 d. (3 t., b. l. 53-55). Po kratos atlikimo tą pačią dieną apklausiamas U. T. jau nurodė, kad nukentėjusysis važiavo pirkti narkotines medžiagas. Tokią dalies nurodytų aplinkybių kaitą liudytojas nuosekliai paaiškino ir teisiamojo posėdžio metu. Be to, tokia liudytojo parodymų dalies kaita sutampa ir su nukentėjusiojo parodymų seka. Taip pat pažymėtina, kad likusi dalis liudytojo nurodytų esminių aplinkybių dėl smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį, peilio naudojimo, pinigų pagrobimo, išliko nuoseklios viso proceso metu. Tokiu būdu galima daryti išvadą, kad nukentėjusiojo ir liudytojo susitarimas buvo neatskleisti tik aplinkybes, susijusias su narkotinių medžiagų pirkimu, t. y. būtent tas, dėl kurių pačiam nukentėjusiajam galėjo grėsti atsakomybė, o ir dėl liudytojo būtų kilę papildomų klausimų, ar šis tikrai atliko tik vairuotojo vaidmenį. Toks pirminis tikrosios susitikimo priežasties nutylėjimas paaiškinamas nukentėjusiojo baime pačiam susilaukti atsakomybės, liudytojo nenoru būti bent kokiu aspektu susietam su narkotinių medžiagų sandoriu ir savaime neduoda pagrindo abejoti jų parodymuose atskleistų esminių nusikalstomos veikos aplinkybių teisingumu.

34. Vertinant nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus viso proceso metu, juos lyginant tarpusavyje, galima įžvelgti tam tikrų prieštaravimų ir dėl dalies kitų aplinkybių, tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, jie nėra esminiai ir nekelia abejonių dėl padarytos nusikalstamos veikos. Antai, nukentėjusysis teigė, kad narkotines medžiagas norėjo pirkti U. T., o jis (V. C.) būtų tik skolinęs pinigus, be to, kartu su nuteistaisiais važiavo paimti narkotikus, kadangi pinigai buvo būtent jo. Tuo tarpu U. T. tvirtino, tai pats nukentėjusysis ruošėsi pirkti narkotines medžiagas, o jis tik suorganizavo susitikimą ir važiavo kartu, jo žodžiais, „dėl kompanijos“. Taip pat yra neatitikimų dėl to, kurioje vietoje susitiko po to, kai buvo padarytas nusikaltimas. Liudytojo teigimu, nukentėjusįjį nuvažiavo paimti iš miškelio, o pats nukentėjusysis parodė, kad jau buvo spėjęs prieiti iki parduotuvės, beje, būtent tokią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs ir liudytojas U. T.. Visgi tokie prieštaravimai nesudaro pagrindo nukentėjusiojo bei liudytojo parodymus vertinti kaip prieštaringus visa apimtimi. Darsyk pabrėžtina, kad tiek V. C., tiek U. T. nurodytos esminės įvykio aplinkybės viso proceso metu išliko nuoseklios, jas patvirtina ir kiti byloje ištirti įrodymai.

35. Nagrinėjamam nusikaltimui reikšmingi ir liudytojo G. P., kuris vežė nukentėjusįjį bei U. T. į susitikimą su nuteistaisiais, parodymai. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad atvažiavus į sutartą vietą nukentėjusysis su U. T. išlipo iš automobilio, po kurio laiko U. T. sugrįžo atgal ir pasakė, kad V. C. išvažiavo kažko pažiūrėti. Maždaug po 15 minučių nukentėjusysis paskambino jam (G. P.) ir pasakė, kad iš jo pagrobė pinigus, nurodė pats esantis miške. Pradėjus važiuoti link jo, pamatė pastarąjį prie kelio. Įsėdęs į automobilį, V. C. pasakė, kad vienas asmuo užlaužė jam rankas, kitas ištraukė peilį ir atėmė 5 000 Eur (2 t., b. l. 30-31). Teisiamojo posėdžio metu G. P. patvirtino, kad jiems atvažiavus į nurodytą vietą nukentėjusysis išvažiavo kitu automobiliu, o U. T. liko kartu su juo. Po kiek laiko nukentėjusysis paskambino ir pranešė, kad iš jo atėmė pinigus. Po šio pokalbio važiavo paimti nukentėjusįjį, susitiko su juo prie kelio ir jis, įsėdęs į automobilį, pasakė, kad iš jo atėmė visus pinigus. Nukentėjusysis aiškino, kad vienas asmuo laikė jį, kitas tikrino kišenes, mojavo peiliu (6 t., b. l. 110-115). Pastebėtina, kad liudytojas G. P. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad nukentėjusysis po nusikaltimo padarymo skambino ne jam, o U. T., tačiau paties nukentėjusiojo ir liudytojo U. T. nuosekliais paaiškinimais, nukentėjusysis skambino būtent G. P.. Tokias aplinkybes, kaip minėta, ikiteisminiame tyrime buvo nurodęs ir pats G. P.. Taigi laikytina, kad šis prieštaravimas, kuris ir taip nėra esminis, yra pašalintas. Nors liudytojai U. T. ir G. P. nebuvo vietoje, kurioje vyko plėšimas, tačiau jie abu susitiko su nukentėjusiuoju (G. P. su šiuo dar ir kalbėjo telefonu) netrukus po prieš jį padarytos nusikalstamos veikos, liudytojų nurodytos aplinkybės yra reikšmingos, jų parodymai sutampa tarpusavyje, o taip pat papildo ir paties nukentėjusiojo duotus parodymus, todėl šių liudytojų parodymais visiškai pagrįstai buvo grindžiama nuteistųjų kaltė padarius plėšimą.

36. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas peilio atpažinimo veiksmas, pažymint neva pateikti peiliai labai skyrėsi vienas nuo kito, o vieno jų, kurį ir atpažino nukentėjusysis, geležtė buvo nusukta į kitą pusę, tokiu būdu šį peilį aiškiai išskiriant iš atpažinimui pateiktų peilių grupės. Čia pabrėžtina, kad nukentėjusysis jau kreipdamasis su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo nurodęs dalį esminių prieš jį panaudoto peilio požymių – sulankstomas, pusiau juodos spalvos peilis (1 t., b. l. 34). Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu dar detaliau apibūdino peilį ir nurodė, kad jis buvo apie 25 cm ilgio, juodos spalvos, sulenkiamas pusiau, tiesia geležte. Taip pat patvirtino galėsiantis šį peilį atpažinti (1 t., b. l. 127-129). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiajam buvo pateikti 4 peiliai, pastarasis atpažino būtent iš nuteistojo A. Š. gyvenamosios vietos kratos metu paimtą peilį, kuriuo, V. C. teigimu, jam buvo grasinama. Peilį atpažino pagal tuos pačius ankstesnėje apklausoje nurodytos požymius (1 t., b. l. 188-191). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais nei dėl atpažinimui pateiktų peilių skirtumų, nei dėl paties šio procesinio veiksmo atlikimo neteisėtumo. Pabrėžtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. Š. kaip tik parodė, kad nukentėjusiajam buvo pateikti panašūs peiliai ir nukentėjusiajam tiesiog pavyko atspėti ir nurodyti tą peilį, kuris buvo paimtas iš nuteistojo namų, arba, anot A. Š., pareigūnai nurodė nukentėjusiajam konkretų atpažintiną peilį. Vis dėlto atpažinimo veiksmas, užfiksuotas daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokole, kaip tik patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie prieš jį naudoto peilio, kurį pastarasis aiškiai įsidėmėjo baimindamasis dėl savo gyvybės ir nurodė pakankamai detalius požymius, ypatumus.

37. Nors apeliaciniame skunde apeliantas teigia esant visiškai nelogiška, kad A. Š. galėjo viena ranka ir grasinti peiliu, ir po to ištraukti pinigus iš nukentėjusiojo striukės vidinės kišenės, tačiau tai nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo V. C. nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Pažymėtina, jog iš nuteistojo A. Š. namų kratos metu paimtas peilis nebuvo didelis. Tuo tarpu nukentėjusiojo pateikta striukė, iš kurios vidinės pusės kairės kišenės ir buvo ištraukti pinigai, buvo pakankamai didelė, kad asmuo be jokių didesnių pastangų galėtų, ir rankoje laikydamas peilį, ištraukti pinigų ryšulį (1 t., b. l. 143-153).

38. Nuteistasis taip pat kelia klausimą, ar nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis apskritai galėjo su savimi turėti 5 000 Eur sumą. Viena vertus, 5 000 Eur dydžio suma nėra tokia, kuri savaime keltų abejones dėl galimybės ją turėti. Kita vertus, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai leidžia daryti aiškią išvadą dėl tokios pinigų sumos pagrobimo. Priešingai nei teigia apeliantas, negalima įžvelgti jokių esminių prieštaravimų dėl šios aplinkybės. Nukentėjusysis nuosekliai viso proceso metu teigė, kad, panaudojant fizinį smurtą bei grasinimus, iš jo buvo pagrobti 5 000 Eur. Liudytojas G. P. patvirtino matęs, kaip nukentėjusysis buvo ištraukęs pinigus, turėjo 50 Eur nominalo banknotus, pats nukentėjusysis jam sakė turintis 5 000 Eur. Liudytojas U. T. taip pat tvirtino, kad nukentėjusysis turėjo ryšulį pinigų, kiek tiksliai nežinojo, bet nukentėjusysis sakė, jog 5 000 Eur. Be to, šis liudytojas patvirtino ir tai, kad nukentėjusysis važiavo pirkti didelį kiekį narkotinių medžiagų. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad iš nukentėjusiojo buvo pagrobta 5 000 Eur suma.

39. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nebuvo įvertinta, kokiu tikslu nukentėjusysis susitiko su nuteistaisiais ir kaip šie galėjo žinoti apie nukentėjusiojo turimą pinigų sumą. Tokie teiginiai grindžiami neva prieštaringais nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais, tačiau, kaip jau minėta, apie tai, kad susitikimas vyko dėl automobilio pirkimo, buvo nurodyta tik ikiteisminiame tyrime atliktos pirmos apklausos metu, o vėliau jau nuosekliai dėstoma, kad susitikimo tikslas – įsigyti narkotinių medžiagų. Aplinkybę, kad būtent U. T. tarėsi dėl susitikimo su nuteistaisiais bei po nusikalstamos veikos bandė dar kartą su jais susisiekti, patvirtina ir byloje esantys mobiliojo telefono, paimto T. R. automobilio kratos metu, apžiūra (3 t., b. l. 180-191). Be to, nors liudytojui G. P. ir nebuvo išsamiai atskleista susitikimo priežastis, tačiau duodamas parodymus jis taip pat paaiškino, kad nukentėjusysis važiavo kažką pirkti. Taigi nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad nuteistiesiems buvo žinoma, jog nukentėjusysis į susitikimą atsiveš pakankamai nemažą pinigų sumą, kurią siekiant sėkmingai pagrobti buvo nuvažiuota į nuošalesnę vietą, kurioje nuteistieji, panaudodami peilį, vartodami smurtą, atėmė iš nukentėjusiojo pinigus.

40. Likusi dalis apeliacinio skundo argumentų dėl to, kaip nuteistieji elgėsi po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. akcentuojant, kad T. R. ir A. Š. elgesys buvo natūralus, jie nuvažiavo į parduotuvę, buvo užfiksuoti parduotuvės vaizdo kamerų, yra pernelyg nutolę nuo nagrinėjama nusikaltimui reikšmingų aplinkybių, todėl detaliau neanalizuotini. Pažymėtina, kad vien tai, jog nuteistieji ir vėliau buvo pakankamai netoli vietos, kurioje pagrobė iš nukentėjusiojo pinigus, nesuteikia pagrindo daryti kitokias išvadas dėl pastarųjų kaltės. Be to, nepagrįstai kritikuojamas nukentėjusiojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo bei pastarojo išsiųsta žinutė nuteistajam T. R. (5 t., b. l. 37). Iš proceso eigos ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad V. C. pirmiausia siekė susigrąžinti pinigus nesikreipdamas į teisėsaugos institucijas, dėl to liudytojas U. T. dar skambino nuteistajam, vėliau pats išsiuntė žinutę su reikalavimu atiduoti pinigus. Suprasdamas, kad tokiu būdu pinigų nepavyks susigrąžinti, nusprendė kreiptis su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tai, kad toks kreipimasis įvyko ne iš karto, o po kelių dienų, atsižvelgiant į dėl nusikalstamos veikos patirtą stresą, taip pat ketinimus įsigyti apyvartoje uždraustas medžiagas, nesudaro pagrindo nukentėjusiojo elgesį vertinti kaip nelogišką, o jo duotus parodymus – kaip nepatikimus.

49. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir iš dalies atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Toks prašymas motyvuojamas tuo, kad nuo byloje nagrinėjamų įvykių apeliantas nėra padaręs naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų, kas rodo jo norą būti visaverčiu visuomenės nariu. Bylos nagrinėjimas užsitęsė, o jo asmenybės pavojingumas nėra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad būtų tikslinga jo izoliacija nuo visuomenės.