- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-01
- Bylos Nr.
- e2-952-450/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02250-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- M. B.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties, kuria bankrutavusios M. B. individualios įmonės ,,Veda“ bankrotas pripažintas tyčiniu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Bankrutavusios M. B. individualios įmonės „Veda“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė M. B. individualios įmonės ,,Veda“ (toliau – bendrovė, įmonė) bankrotą pripažinti tyčiniu. Suinteresuotu asmeniu nurodė individualios įmonės savininką M. B..
2. Prašyme nurodė, jog nedelsiant po bankroto bylos iškėlimo, administratorius kreipėsi į įmonės savininką M. B. dėl bendrovės turto bei dokumentų perdavimo. Visi administratoriaus pranešimai grįžo neįteikti. Vėliau administratoriui su M. B. pavyko susisiekti telefonu. M. B. iš pradžių žadėjo perduoti turimą turtą bei dokumentus, tačiau iki šiol savo pareigos neįvykdė.
3. Iš patvirtinto bankroto byloje kreditorių sąrašo matyti, kad kreditorių, pateikusių finansinius reikalavimus M. B. IĮ ,,Veda“ bankroto byloje, reikalavimai susidarė prieš ilgą laiką iki bankroto bylos iškėlimo.
4. Nurodė, kad vienu iš tyčinio bankroto požymių yra aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo, žinodamas bei suvokdamas, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai kreditoriams viršija bendrovės turtą, sąmoningai neinicijavo bankroto. Administratoriaus teigimu, įmonės bankrotas turi būti pripažintas tyčiniu, kadangi jo žiniai apskritai neperduoti jokie įmonės dokumentai, kas leidžia teigti, jog buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai arba netinkamai. Nesant perduotų jokių apskaitos dokumentų (nei pirminių, nei išvestinių), bankroto administratorius neturi jokių galimybių nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų, jų struktūros, įvertinti bendrovės sudarytų sandorių, įmonės valdymo organo veiksmų tinkamumo ar ekonominio pagrįstumo, dėl turto bei dokumentų neperdavimo apskritai negali atlikti savo funkcijų, nurodytų Įmonių bankroto įstatyme. Be to, bankroto administratorius neturi galimybės ne tik nustatyti bendrovės turto bei įsipareigojimų visumos, bet ir nustatyti jos nemokumo atsiradimo momento.
5. Byloje patvirtintas kreditoriaus K. K. finansinis reikalavimas (šiam kreditoriui įsigyjant reikalavimo teises) kyla dar iš 1998 m. birželio 30 d. Ūkinio teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 4/1270/1998, kuriuo iš bendrovės buvo priteista 10 751 630,52 Lt, kas atitinka 3 113 887,43 Eur. Kaip matyti iš teismo patvirtinto kreditoriaus finansinio reikalavimo, atitinkamas reikalavimas, susidaręs dar 1998 metais, jis nėra patenkintas jokia apimtimi, nepaisant to, kad išieškojimą iš bendrovės turto vykdė antstolis.
Žemesnės instancijos teismas
6. Byloje taip pat patvirtintas 2 eilės (VSDFV) finansinis reikalavimas, kuris susidarė per ilgą laiko tarpą. Teismo patvirtintas finansinis reikalavimas sudaro 6 715,66 Eur. Kreditoriaus VSDFV finansinis reikalavimas bei su juo pateikti dokumentai patvirtina, kad įsiskolinimas biudžetui formavosi nuo pat 1998 m. rugsėjo mėnesio ir nebuvo dengiamas jokia apimtimi bei nuosekliai didėjo.
7. Šios aplinkybės liudija, kad įmonė buvo nemoki jau ilgą laiką, tačiau M. B. bankroto bylos, nors ir turėdamas įstatymu nustatytą pareigą, neinicijavo. Bankroto bylos neinicijavimas, esant bendrovės nemokumui bei aplinkybė jog įmonės savininkas neperdavė dokumentų bei turto, užkerta administratoriui galimybę patikrinti įmonės veiklą, valdymo organų sprendimus, pažeidžia kreditorių teises, užkerta galimybę patikrinti įmonės vadovybės veiklą bei sudarytus sandorius.
8. Bankroto administratorius, siekdamas nustatyti duomenis apie įmonės turtinę padėtį, kreipėsi į Vilniaus apskrities VMI, prašydamas pateikti informaciją apie tai ar 2006-2016 metų laikotarpiu buvo teikiamos pelno mokesčio deklaracijos. Kaip matyti iš Vilniaus apskrities VMI atsakymo turinio, jokios deklaracijos mokesčių administratoriui teikiamos nebuvo, nors prievolė pateikti pelno mokesčio deklaracijas buvo numatyta teisės aktais.
9. Nors bankroto administratoriui nėra perduoti jokie bendrovės apskaitos dokumentai, iš bankroto byloje esančių duomenų spręstina, kad bendrovė tapo nemoki dar 1998 metais. Tai patvirtina šios aplinkybės: 1998 m. liepos 17 d. kreditoriui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Vakaras“ buvo išduotas vykdomasis raštas dėl 3 113 887,43 Eur skolos išieškojimo iš pareiškėjo; reikalavimai, kylantys iš atitinkamo dokumento yra perleisti kreditoriui K. K.; skola nebuvo išieškota jokia apimtimi, o 1999 m. lapkričio 3 d. buvo surašytas turto neradimo aktas. Kadangi nėra perduoti jokie veiklos dokumentai, neįmanoma patikrinti aplinkybių, ar bendrovė turėjo kito turto, iš kurio galėjo būti tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Neįmanoma patikrinti ir aplinkybių, ar bendrovės vardu nebuvo sudaryti sandoriai, kuriais pažeistas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas. Kadangi buvęs įmonės vadovas ir savininkas bankroto administratoriui neperdavė jokių apskaitos dokumentų, iš kurių galima būtų nustatyti bendrovės turtinę būklę kreditorių finansinių reikalavimų susidarymo metu, turi būti taikoma contra spoliatorem prezumpcija bei laikyti, kad bendrovė turėjo atitinkamo turto, tačiau jis buvo perleistas kitiems asmenims, pažeidžiant kreditorių teises.
Atsiliepimas
10. Suinteresuotas asmuo M. B. pateikė paaiškinimus, kuriais prašė atmesti bankroto administratoriaus pareikštą pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodė, jog sužinojęs apie tai, kad įmonei iškelta bankroto byla, jis kreipėsi į bankroto administratorių ir išsamiai viską paaiškino.
11. Nurodė, jog įmonė tapo nemokia prieš įsigaliojant teisės aktams, įpareigojantiems ūkio subjekto savininką, įmonės nemokumo atveju, atitinkamais terminais, pačiam inicijuoti bankroto procedūrą.
12. Administratorius pareiškimą grindžia teisės aktais ir teismų praktika, kurie atsirado vėliau, nei M. B. IĮ ,,Veda“ tapo nemokia ir nebevykdė veiklos, tuo tarpu teisės aktus taikyti atbuline data draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Kadangi įmonė veiklos nebevykdo daugiau nei 30 metų, yra pasibaigę visi įmonės dokumentų saugojimo terminai, todėl įmonės savininkas jų neturi. Buhalterinės apskaitos dokumentų perduoti savininkas taip pat neturi galimybės, nes jie liko pas įmonės buhalterį, kuris yra miręs. Atsižvelgiant į tai, įmonės savininko veiksmuose nėra tyčinio bankroto požymių, baudžiamajai atsakomybei kilti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi pripažino bankrutavusios M. B. individualios įmonės „Veda“ bankrotą tyčiniu.
14. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo M. B. neneigė, kad jokie įmonės dokumentai ar turtas administratoriui nebuvo perduoti. Teismas nesutiko su buvusio vadovo ir savininko pozicija, jog, kadangi įmonė veiklos nevykdo daugiau nei 30 metų, yra pasibaigę visi dokumentų saugojimo terminai. Teismo vertinimu, įmonės vadovas, net ir tuo atveju, jei įmonė nebevykdo veiklos, turi pareigas, nustatytas Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje.
15. Teismas taip pat nurodė, jog įmonės vadovas, tuo atveju, jei įmonės veikla nebebuvo vykdoma, turėjo pareigą apie tai informuoti valstybės institucijas, atsakingas už mokesčių ir socialinio draudimo apskaitos priežiūrą, todėl vadovo neveikimas tik patvirtina, kad suinteresuotas asmuo netinkamai valdė įmonę, o jo netinkamas valdymas prisidėjo prie įmonės finansinių įsipareigojimų augimo, kas vėliau pasireiškė įmonės bankrotu.
16. Pažymėjo, kad nors savalaikis įmonės dokumentų ir turto neperdavimas administratoriui pagal aukštesniųjų teismų formuojamą praktiką, negali būti savarankišku pagrindu pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinęs faktiškai susiklosčiusią situaciją, teismas padarė išvadą, jog egzistuoja Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas pagrindas pripažinti M. B. individualios įmonės bankrotą tyčiniu.
17. Teismas nurodė, kad tiek pagal buvusį, tiek pagal esamą reguliavimą, įmonės vadovui nustatyta ne tik teisė, bet ir pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki, o tokios pareigos pažeidimas gali būti vertinamas kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
18. Iš byloje esančios medžiagos, teismas nustatė, kad trečios eilės kreditoriaus patvirtintas reikalavimas susidaręs dar 1998 metais. Byloje taip pat patvirtintas II eilės VSDFV finansinis reikalavimas, kuris taip pat formavosi ilgą laiko tarpą. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog nurodytos aplinkybės patvirtina, jog įmonė buvo nemoki jau ilgą laiką, tačiau suinteresuotas asmuo M. B. bankroto bylos, nors ir turėdamas įstatymu nustatytą pareigą, neinicijavo.
19. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors delsimas inicijuoti bankroto bylą, negali būti laikomas savarankišku bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindu, tačiau esant atitinkamų aplinkybių visumai, padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas pripažinti M. B. IĮ ,,Vega“ bankrotą tyčiniu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
20. Apeliantas M. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį. Nurodo šiuos esminius argumentus:
20.1. Įmonės savininko veikloje nėra LR ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje numatytų požymių, kuomet įmonė privedama prie bankroto, sąmoningai blogai ją valdant ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Priešingai, byloje yra prijungta įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 2K-726/1997, kurioje nustatyta, kad 1992 m. balandžio 9 d. Vilniaus muitinės geležinkelio stoties poste muitinės darbuotojai sulaikė M. B. individualios įmonės „Veda“ vežtą 6 037,50 kg gyvsidabrio krovinį. Už šio krovinio įvežimą į Lietuvos Respubliką M. B. buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau 1994 m. balandžio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu jis buvo išteisintas, jo veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties, o sulaikytą gyvsidabrį nuspręsta grąžinti įmonei.
20.2. 1993 m. gruodžio 19 d. baigėsi gyvsidabrio kokybės garantija, susijusi su specialių konteinerių, kuriuose saugomas gyvsidabris, saugaus naudojimo terminu. Nuo to momento gyvsidabris, nustojo būti preke. Gyvsidabrio sulaikymo ir su tuo susijusių teisinių ginčų pasekmėje įmonės veikla sutriko ir ji tapo nemoki, negalėjo tęsti teisinių ginčų bei atlikti kokių nors veiksmų su gyvsidabriu.
20.3. Pažymėtina ir tai, kad UAB „Vakaras“, iš kurios kyla pagrindinio kreditoriaus K. K. reikalavimas, minėtu laikotarpiu taip pat turėjo galimybę nukreipti išieškojimą į individualios įmonės, kaip skolininkės, turtą, t. y. gyvsidabrio krovinį, tačiau to nepadarė, todėl logiška manyti, jog pagrindinis kreditorius puikiai suvokė, jog gyvsidabris iš prekės virto nuostolinga atlieka, todėl ir nepareiškė į jį reikalavimų.
20.4. Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad įmonė yra nemoki ir nevykdo veiklos kelis dešimtmečius. Įmonės savininkas tiek administratoriui, tiek teismui paaiškino, kad įmonės dokumentais nedisponuoja, nes jam jų neperdavė buvęs įmonės buhalteris, kuris mirė, o IĮ „Veda“ savininkas neturi galimybių ir teisės rinkti ar teikti duomenų apie mirusį asmenį.
20.5. Taip pat pastebėjo, kad mirusio buhalterio neperduoti veiklos dokumentai yra daugiau nei 10 metų senumo, todėl sutinkamai su Lietuvos archyvų departamento prie LR Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 13 dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų yra suėję įmonės veiklos dokumentų saugojimo terminai. Dėl to, reikalavimas perduoti dokumentus yra neįgyvendinamas.
20.6. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad įmonės vadovas tuo atveju, jei įmonės veikla nebuvo vykdoma, turėjo pareigą apie tai informuoti valstybės institucijas. Pažymėjo, kad įmonės vadovas tai darė net kelis sykius, tame tarpe ir 2010 metais, dėl ko pasikeitė mokesčių skaičiavimas įmonės savininkui ir tai atsispindi bankroto bylos VSDFV kreditorinių reikalavimų struktūroje.
20.7. Pažymėjo jog įmonė tapo nemokia dar iki LR Įmonių bankroto įstatymo priėmimo. Sukūrus šį teisės aktą ir jį paskelbus, įmonė jau ilgą laiką buvo nemoki, nebeturėjo lėšų pasamdyti specialistams, kurie paruoštų dokumentus dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, įmonė tapusi nemokia, nevykdė jokios veiklos ir neklaidino kreditorių. Absoliučiai visi kreditoriai žinojo apie įmonės padėtį.
20.8. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 bei Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-108-196/2018 nagrinėjo aplinkybes, susijusias su IĮ „Veda“ skolomis, kuriose neįžvelgė tyčinio bankroto požymių.
20.9. Apelianto nuomone, skundžiama nutartis naujais motyvais revizuoja įsiteisėjusius aukštesniųjų teismų sprendimus, o pareiškėjas manipuliuoja bei piktnaudžiauja teise, siekdamas tenkinti savo reikalavimus, kuriuos įsiteisėjusiais sprendimais atmetė aukštesniųjų instancijų teismai.
Atsiliepimas
21. Bankrutavusios M. B. individualios įmonės „Veda“ bankroto administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:
21.1. Tiek pagal ankstesnės, tiek pagal dabar galiojančios redakcijos ĮBĮ normų nuostatas apeliantas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nedarė.Norma, nustatanti apeliantui pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), galiojo nuo 2001 m. liepos 1 d. Analogiška teisės aktų nuostata galiojo ir iki 2001 m. liepos 1 d.
21.2. Apeliantas, teikdamas atskirąjį skundą pripažįsta ankstyvą pareiškėjo nemokumo faktą, tai, kad pareiškėjas nemokiu buvo jau ilgą laiką, tačiau niekaip nesugeba paaiškinti, kodėl nebuvo kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo. Dėl to, teismas pagrįstai nustatė, kad tai, jog apeliantas itin ilgą laiką nesikreipė dėl pareiškėjo bankroto bylos iškėlimo, atitinkamą faktinę aplinkybę pagrįstai pripažino tyčinio bankroto požymiu.
21.3. Dokumentų neperdavimas grindžiamas tuo, kad apelianto nuomone, pasibaigė jų saugojimo laikotarpis. Atsikirsdamas į šį argumentą, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantui tinkamai veikiant ir kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo laiku, apeliantas net ir pagal jo formaliai nurodomus teisės aktus privalėtų pateikti pareiškėjo veiklos dokumentus ir turtą bankroto administratoriui.
21.4. Be to, nors atskirajame skunde nurodoma, kad dokumentų perduoti administratoriui nėra galimybių, nes juos turėjęs asmuo mirė, į bylą nepateikta absoliučiai jokių duomenų nei apie apskaitą tvarkiusį asmenį, nei apie tai, kad kokiam nors asmeniui apskritai buvo perduodami bendrovės veiklos dokumentai, ar juo labiau, turtas. Taigi, apeliantas remiasi aplinkybėmis, kurių neįrodo.
21.5. Sutiktina su teismo nutartyje nurodytu argumentu, kad įmonės vadovas, net ir tuo atveju, jei įmonė nebevykdo veiklos, turi pareigas, nustatytas Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus, vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas.
21.6. Lietuvos archyvo departamento prie LR Vyriausybės nustatyti dokumentų saugojimo terminai nesuponuoja teisės nesaugoti atitinkamų dokumentų. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio nuostatos, įpareigojančios privačius juridinius asmenis saugoti atitinkamus dokumentus patikimoje bei saugioje aplinkoje, įvertinant galimus rizikos veiksnius, o taip pat saugoti atitinkamus dokumentus reikiamą laiką, kad išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės.
21.7. Akivaizdu, kad atitinkama pareiga, įtvirtinta įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2004 m. kovo 30 d., nebuvo vykdoma jokia apimtimi. Apelianto nurodomas įsakymas taikomas buhalterinės apskaitos dokumentams, tačiau netaikomas turto įsigijimo ar perleidimo, perdavimo dokumentui, nes atitinkamiems dokumentams taikomos rekomendacinio pobūdžio teisės normos, nustatytos Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 1997 m. rugpjūčio 15 d. įsakyme Nr. 38.
21.8. Pastarajame įsakyme nurodyta dokumentų saugojimo trukmė apibūdinama kaip minimali (įsakymo 6 punktas). Pažymėtina, kad atitinkamas minimalus saugojimo laikas akcentuojamas ir dabartinėje rodyklės redakcijoje. Kita vertus, šie įsakymai yra administracinio teisinio pobūdžio teisės aktai, o ne civilinio teisinio pobūdžio teisės aktai, todėl nesudaro pagrindo apeliantui atitinkamų dokumentų nesaugoti arba vilkinti pareigos iškelti bankroto bylą realizavimą tiek, kad net ir administraciniais aktais nustatyti terminai būtų pasibaigę.
21.9. Bankroto proceso metu administratoriui kreditorius K. K. pateikė 1997 m. lapkričio 12 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 2K-726/1997. Iš teismo nutarties turinio matyti, kad apeliantas buvo pateikęs ieškinį prieš Lietuvos valstybę. Apeliantas į minėtą bylą teikdamas atitinkamus procesinius dokumentus teismui, prašė priteisti iš Muitinės departamento 113 699 030 Lt žalai atlyginti. Kaip matyti iš teismo nutarties, ieškinys buvo pateiktas dėl to, kad „1992 m. balandžio 9 d. Vilniaus muitinės geležinkelio stoties poste muitinės darbuotojai sulaikė jo individualios įmonės „VEDA“ vežtą 6037,50 kg gyvsidabrio krovinį“. Taigi, buvęs bendrovės vadovas, teikdamas ieškinį, iš esmės veikė paties pareiškėjo vardu. Vėlesnėje nutarties dalyje nurodoma, kad 1992 m. bendrovės vadovas atgavo 2001 kg gyvsidabrio. Kitą dalį gyvsidabrio pareiškėjo vadovas paimti atsisakė. Teismas taip pat buvo nurodęs, jog ieškovui grąžintas gyvsidabris neprarado savo cheminių savybių ir tinka naudoti pagal paskirtį.
21.10. Nesant jokių pareiškėjo veiklos dokumentų, tampa neįmanomomis nustatyti 1997 m. lapkričio 12 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2K-726/1997 minimos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo veikla bei suinteresuoto asmens veiksmais, t. y. ar buvo realizuotas apeliantui grąžinto gyvsidabrio kiekis ir kokia atitinkamo turto realizavimo kaina; ar iš valstybės buvo atsiimtas 3864 kg gyvsidabrio kiekis, ar jis buvo realizuotas ir kokia atitinkamo turto realizavimo kaina; teismo nutartimi už neišsaugotą krovinį iš valstybės taip pat buvo priteista 42606,60 Lt. Neįmanoma nustatyti, ar atitinkamas lėšas valstybė išmokėjo ir kur šios lėšos buvo panaudotos. Į jokius klausimus apeliantas nepateikė jokių atsakymų nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei atskirajame skunde.
21.11. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė 2018 m. kovo 1 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-108-196/2018 ir 2016 m. birželio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016. Šiose civilinėse bylose nebuvo sprendžiamas pareiškėjo bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas, todėl apelianto teikiami procesiniai dokumentai neturi jokio ryšio su šia byla, ir nepatvirtina jokių byloje nagrinėjamų aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria bankrutavusios M. B. individualios įmonės „Veda“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja vadovaudamasis atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį faktiniu ir teisiniu pagrindais, bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, jog buvęs įmonės savininkas ir vadovas netinkamai valdė įmonę, o jo netinkamas valdymas prisidėjo prie įmonės finansinių įsipareigojimų augimo, kas vėliau pasireiškė įmonės bankrotu. Pažymėjo, kad nors savalaikis įmonės dokumentų ir turto neperdavimas administratoriui negali būti savarankišku pagrindu pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinęs faktiškai susiklosčiusią situaciją, teismas padarė išvadą, jog egzistuoja Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas pagrindas pripažinti M. B. individualios įmonės bankrotą tyčiniu. Teismas taip pat nurodė, kad tiek pagal buvusį, tiek pagal esamą teisinį reguliavimą, įmonės vadovui nustatyta ne tik teisė, bet ir pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki, o tokios pareigos pažeidimas gali būti vertinamas kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
24. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
25. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
26. Pažymėtina, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto.
Dėl įstatymo galiojimo ir teismo pareigos taikyti tinkamą įstatymo redakciją
27. Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog LR Įmonių bankroto įstatymas įsigaliojo tik 2001 m. liepos 1 d., kito teisės akto, kuris apibrėžtų teisinę įmonės nemokumo sąvoką, numatytų įmonės vadovui pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, įtvirtintų tyčinio bankroto teisinį reguliavimą, reglamentuotų jo procesą, neegzistavo. Teismas nurodo, kad Įmonių bankroto įstatymas buvo priimtas ir galiojo nuo 1992 m. rugsėjo 15 d. Nr. I-2880. Šio įstatymo 3 straipsnyje buvo numatyta įmonės savininko arba jos valdymo organo pareiga teikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė yra nemoki ar realiai (įrodomai) laukiama jos nemokumo, arba jos turimo turto nepakanka esamiems finansiniams įsipareigojimams įvykdyti. 1994 m. gegužės 19 d. įstatymo redakcija Nr. I-466 (įsigaliojusi nuo 1994 m. birželio 8 d.) numatė jog esant įmonei nemokiai, jeigu įmonės turto nepakanka finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, pareigą įmonės savininkui ar įmonės valdymo organui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; 1997 m. birželio 17 d. Įstatymas Nr. VIII-270 taip pat reglamentavo bankroto bylos iškėlimo sąlygas. 2001 m. kovo 20 d. įstatymo redakcija Nr. IX-216 (įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d.) nustatė pagrindines įstatymo sąvokas.
28. Civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus, t. y. taikomos tos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu (CPK 3 straipsnio 8 dalis). Priešinga taisyklė taikoma materialiosios teisės normoms – teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).
29. ĮBĮ materialiosios teisės normoms priskirtinos normos dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, asmenų, atsakingų už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą, sąrašas ir pan. Proceso teisės normoms savo ruožtu priskirtinos normos, nustatančios pasirengimo bankroto bylą nagrinėti teisme taisykles, veiksmų atlikimo terminus ir pan. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė). Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).
30. Iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija nenustatė tyčinio bankroto kriterijų, todėl jie buvo palikti formuoti teismų praktikai. 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnyje nustatyti įstatymo leidėjo tyčinio bankroto kriterijai yra iš esmės susisteminti pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pačiame ĮBĮ (2013 m. balandžio 18 d. įstatymas Nr. XII-237, redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.) nurodyta, jog ši redakcija taikoma vykdant bankroto procesus, pradėtus iki įstatymo Nr. XII-237 įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda šiam įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus. Taigi, įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pažymėjo, kad nurodyta įstatymo redakcija taikoma toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).
31. M. B. individuali įmonė „Veda“ veikė iki kol 2017 m. lapkričio 23 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį iškelti bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 5 d., tai reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia, šioje byloje taikytina Įmonių bankroto įstatymo redakcija, galiojusi nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1punkte nustatytų tyčinio bankroto požymių
32. Atsižvelgdama į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis neturi būti aiškinamas taip, kad bet koks įmonės valdymo organo (organų) įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose numatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas gali patvirtinti tyčinį įmonės privedimą prie bankroto. Įmonės valdymo organo (organų) netinkamas jiems priskirtų pareigų vykdymas gali būti pripažintas tik tada, jei galima neabejotinai daryti išvadą, jog tokiais veiksmais valdymo organas (organai) sąmoningai siekė įmonės nemokumo, siekė išvengti kreditorinių reikalavimų tenkinimo, kad tokiu būdu buvo iš esmės pabloginama bendrovės finansinė padėtis ir kad tarp tokių pareigų netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo yra priežastinis ryšys.
34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz. sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Byloje turi būti įrodyta, kad tyčia dar labiau esmingai buvo pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
35. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį siejo su apelianto pareigos kreiptis į teismą dėl M. B. individualios įmonės „Veda“ bankroto bylos iškėlimo pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas pareiškimą dėl tyčinio bankroto, nurodė, kad įmonės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansiniai reikalavimai atsirado dar 1998 metais, todėl sprendė, jog įmonė jau ilgą laiką buvo nemoki, o įmonės vadovas, nors ir turėdamas įstatymu nustatytą pareigą, neinicijavo bankroto bylos.
36. Nagrinėjamoje civilinėje byloje reikalinga nustatyti įmonės nemokumo momentą, tai yra ar buvo pagrindas kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ar tokia pareiga buvo pažeista, išsiaiškinti, ar bendrovės vadovas suvokė realią įmonės finansinę būklę, sąmoningai neinicijavo bankroto, toliau veiklą vykdė tokiu būdu, kad buvo pažeidžiamos bendrovės ir jos kreditorių teisės ir interesai.
37. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tik abstrakčiai nurodė, kad įmonė buvo nemoki jau ilgą laiką, nenurodė momento, nuo kada jo vertinimu, įmonė tapo nemoki. Teismų praktikoje nurodoma, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
38. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs byloje nustatytas aplinkybes bei šalių argumentus, byloje pateiktus duomenis, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada jog įmonė prieš daugelį metų susidūrė su finansiniais sunkumais. Iš byloje esančių duomenų galima spręsti, kad įmonės veikla nutrūko, kuomet 1992 m. balandžio 9 d. Vilniaus muitinės geležinkelio stoties poste muitinės darbuotojai sulaikė M. B. individualios įmonės „Veda“ vežtą gyvsidabrio krovinį. Už šio krovinio įvežimą į Lietuvos Respubliką įmonės vadovui M. B. buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau 1994 m. balandžio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu jis buvo išteisintas, jo veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties, o sulaikytą gyvsidabrį nuspręsta grąžinti įmonei. Apelianto tvirtinimu, gyvsidabrio sulaikymo ir su tuo susijusių teisinių ginčų pasekmėje, įmonės veikla sutriko (nutrūko). Byloje duomenų, jog įmonė po gyvsidabrio sulaikymo ir baudžiamosios bylos jos savininkui iškėlimo, toliau iš esmės vykdė veiklą, nėra.
39. Kadangi jokių finansinės apskaitos duomenų byloje nepateikta, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nėra galimybės nustatyti tikslaus nemokumo momento. 1998 m. birželio 30 d. Ūkinio teismo sprendimu uždarajai akcinei bendrovei „Vakaras“ (toliau – UAB) priteista iš M. B. įmonės „Veda“ 10 751 630,52 Lt įsiskolinimo suma bei 537 081,50 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas. 1998 m. liepos 17 d. UAB „Vakaras“ išduotas vykdomasis raštas bendrai 10 751 630,52 Lt sumai. 1999 m. lapkričio 3 d. surašytas antstolio turto neradimo aktas. Reikalavimas į skolą yra perleistas K. K., kuris 2018 m. vasario 9 d. nutartimi bankroto byloje įtrauktas į trečios eilės kreditorių sąrašą su 3 113 887,43 Eur finansinio reikalavimo suma. Tai reiškia, kad skola nebuvo išieškota jokia apimtimi.
40. Kita vertus, 1997 m. lapkričio 12 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2K-726/ M. B. priteista 42 606,60 Lt iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės žalai atlyginti už negrąžintą 172,5 kg gyvsidabrio. Nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu M. B. buvo išteisintas nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties ir nuosprendžiu išspręstas daiktinių įrodymų klausimas – ieškovui (M. B.) grąžinta 5865 kg gyvsidabrio. Nutartyje nurodyta, kad ieškovas pripažino, kad dalį gyvsidabrio 2001 kg jis gavo 1992 m., kitą dalį gyvsidabrio ieškovas atsisakė paimti. Iš ekspertizės akto nustatyta, kad grąžintas gyvsidabris neprarado savo cheminių savybių ir tinka jį naudoti pagal paskirtį. Tokią išvadą patvirtina ir Chemijos instituto pažyma. Ieškovas neįrodė, kad būtų turėjęs nuostolių dėl grąžinto ir nerealizuoto gyvsidabrio.
41. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės įvertinęs visus byloje pateiktus duomenis, daro išvadą, kad nėra galimybės nustatyti tikslaus įmonės nemokumo momento, nes byloje iš viso nepateikta jokių finansinės apskaitos duomenų (pirminių dokumentų), todėl sprendžia jog įmonės nemokumas faktiškai atsirado iki 1999 m. lapkričio 3 d., kada buvo surašytas išieškojimo negalimumo aktas. Pažymėtina, kad apeliantas taip pat pripažįsta, jog įmonė buvo nemoki jau iki 1999 m. lapkričio 3 d. Taigi vėliausiai nuo šio momento įmonės savininkui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
42. Sprendžiant, kokius padarinius sukėlė vadovo veiksmai (neveikimas), t. y. kokiu būdu sumažėjo (išnyko) kreditorių galimybės gauti reikalavimo patenkinimą (tokiai išvadai buvo būtina nustatyti įmonės turtinę padėtį pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu ir delsimo įvykdyti šią pareigą laikotarpiu),visų pirma nurodytina, kad apie buvusią įmonės turtinę padėtį spręstina iš byloje esančių duomenų. Lietuvos apeliacinio teismo 1997 m. lapkričio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2K-726/1997 priteista 42 606,60 Lt žalai atlyginti, kita vertus, nutarties turinys patvirtina jog pareiškėjui 1994 m. balandžio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu grąžinta 5865 kg gyvsidabrio ir nustatyta, kad jis neprarado savo cheminių savybių ir buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį. Dalį gyvsidabrio 2001 kg jis gavo 1992 m. Nesant jokių dokumentų, apelianto paaiškinimų, kodėl buvo atsisakyta paimti dalį gyvsidabrio; kaip buvo realizuotas grąžintas (paimtas) gyvsidabrio kiekis; kur buvo panaudoti 42 606,60 Lt priteisti žalos pinigai; ir pagaliau, kam buvo panaudoti 10 751 630,52 Lt paskolos pinigai (priteisti 1998-06-30 sprendimu), darytina išvada, kad dėl įmonės vadovo (savininko) neteisėtų (niekaip nepaaiškinamų) sprendimų, įmonės turtas galimai buvo perleistas, ar kitaip panaudotas, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir tokių veiksmų padariniu tapo įmonės nemokumas.
43. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).
44. Nurodytina, kad byloje patvirtintas antros eilės VSDFV finansinis reikalavimas, kuris VSDFV biudžetui formavosi nuo1998 m. rugsėjo mėnesio ir nebuvo dengiamas jokia apimtimi bei nuosekliai didėjo. Teismo patvirtintą finansinį 6 715,66 Eur reikalavimą sudaro: 1998 m. rugsėjo 30 d. priimtas sprendimas dėl 284,70 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo; 2000 m. lapkričio 24 d. sprendimas ne ginčo tvarka pradėti 317,71 Eur skolos išieškojimą; 2001 m. lapkričio 19 d. sprendimas dėl 239,81 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo; VSD įmokų už savininką įsiskolinimas susidaręs už laikotarpius nuo 1998 m. kovo 26d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. PSD įmokų įsiskolinimas susidarė nuo 2010 m. spalio 1 d. Todėl konstatuotina, kad įmonės savininko pareigos kreiptis su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo esant įmonės nemokumui, nevykdymas, toliau didino įmonės įsipareigojimus. Atitinkamai iš esmės pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad įmonės vadovas pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įmonės vadovo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo esant įmonei nemokiai ir teisėtai bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Dėl apgaulingos ir netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo
45. Teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu, jei teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
46. Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu negalėjimu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
47. Atskirajame skunde teigiama, kad įmonė yra nemoki ir nevykdo veiklos jau kelis dešimtmečius. Įmonės dokumentais savininkas nedisponuoja, nes jam jų neperdavė buvęs įmonės buhalteris (miręs), o įmonės savininkas neturi galimybės ir teisės rinkti ar teikti duomenų apie mirusį asmenį. Atkreipė dėmesį, kad neperduoti veiklos dokumentai yra daugiau kaip 10 metų senumo, todėl sutinkamai su Lietuvos Archyvų departamento prie LR Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 13, dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų, yra suėję įmonės veiklos dokumentų saugojimo terminai (10 metų).
48. Byloje nėra ginčo, kad bankroto administratoriui iškėlus bankroto bylą, nebuvo perduoti jokie įmonės dokumentai, nenurodytas (ir neperduotas) įmonės turtas, nepateikti duomenys apie kreditorius ir debitorių skolas, kiti duomenys, kurie iš esmės leistų administratoriui žinoti ir nustatyti įmonės veiklos, jos turto, kreditorių ir debitorių dydį, struktūrą. Aplinkybė, kad įmonės apskaitą tvarkė kitas asmuo (miręs), viena vertus, niekaip nepagrįsta, kita vertus, būtent įmonės vadovas atsakingas už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatyta tvarka jų duomenų teikimą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis) (toliau – Įstatymas). Be to, pagal Įstatymo 19 straipsnio 5 dalį, pasikeitus asmeniui teikiančiam apskaitos paslaugas, ūkio subjekto vadovas paveda tvarkyti apskaitą naujai paskirtam asmeniui. Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir registrai saugojami ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nustatyta tvarka. Duomenų, kad įmonės savininkas nustatė kokią tai dokumentų saugojimo tvarką, byloje iš viso nepateikta (CPK 178 straipsnis). Pareiga perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus bei įpareigojamas pateikti administratoriui visą įmonės savininko turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, tenka taip pat įmonės savininkui.
49. Netinkamas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį bendrovės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams. Aplinkybės dėl galimai padarytos žalos pareiškėja neįrodinėjo ir nepagrindė. Pažymėtina, kad finansinės atskaitomybės neteikimas VĮ Registrų centrui, finansinių dokumentų trūkumas bei piniginių lėšų neapskaitymas nepatvirtina įmonės savininko sąmoningo nesirūpinimo jos veikla ar sąmoningai blogo valdymo. Taigi, išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nustatyta visuma aplinkybių, būtinų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymui.
50. Kiti skundo argumentai neturi reikšmės vertinant nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Atskirojo skundo iš esmės netenkinus, pareiškėjai priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į skundą parengimą, kurių dydis yra pagrįstas ir protingas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą.
Priteisti bankrutavusiai M. B. individualiai įmonei „Veda“ 240 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.