- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-01
- Bylos Nr.
- e2A-108-196/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02605-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Konstantinas Gurinas, Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- M. B.
- Ieškovas
- K. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienė, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1320-803/2017 pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovui M. B., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje M. B. individuali įmonė „Veda“, dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas pateikė teismui ieškinį, prašydamas priteisti jam iš M. B. 3 113 887,43 Eur bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad UAB „Vakaras“ ir M. B. įmonė „Veda“ sudarė paskolos sutartį, kuria piniginės lėšos buvo paskolintos M. B. įmonei „Veda“. Įmonei tinkamai ir teisėtai nevykdant savo prisiimtų įsipareigojimų, UAB „Vakaras“ kreipėsi su ieškiniu į Lietuvos Respublikos ūkinį teismą dėl įsipareigojimo priteisimo. Ūkinis teismas 1998 m. birželio 30 d. sprendimu nusprendė iš atsakovo (M. B. įmonės „Veda“) priteisti UAB „Vakaras“ 10 751 630,52 Lt įsiskolinimą, kuris nėra padengtas iki šiol, kadangi įmonė neturi jokio turto ir nėra galimas joks išieškojimo vykdymas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi išieškotoju tapo tik K. K. Už šį priteistą įsiskolinimą, kurio pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas, yra subsidiariai atsakingas ir atsakovas M. B., kuris yra IĮ „Veda“ savininkas, už kurios skola minėtas asmuo atsako savo turtu pilna apimtimi.Antstoliui A. B. areštavus atsakovui priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pradėjus jo pardavimą iš varžytynių, 2015 m. gegužės 7 d. patvarkymu Nr. 0116/02/00198 buvo prisijungta prie antstolio A. B. vykdomo išieškojimo, tačiau Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 panaikino minėtą patvarkymą dėl prisijungimo, nurodydamas, kad atsakovo turtinės teisės ir pareigos turi būti sprendžiamos teismo nutartimi, o ne antstolio patvarkymu. Po šios nutarties priėmimo ieškovas ir sužinojo, jog privalo kreiptis iš naujo dėl įsiskolinimo priteisimo, kas nebuvo žinoma Lietuvos Respublikos ūkiniam teismui priėmus 1998 m. birželio 30 d. sprendimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškovo K. K. ieškinį tenkino; priteisė ieškovui K. K. 3 113 887,43 Eur, 5 (penkių) procentų procesines palūkanas, taip pat 1 757,50 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo M. B.; priteisė iš atsakovo M. B. 9 316,25 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.Teismas nustatė, kad prašomas priteisti įsiskolinimas susidarė sudarius paskolos sutartį ir kad Lietuvos Respublikos ūkinio teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 4/1270 buvo nuspręsta iš M. B. įmonės „Veda“ priteisti 10 751 630,52 Lt UAB „Vakaras“ naudai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi išieškotoju tapo tik K. K.. Teismas nustatė, kad nėra šalių ginčo dėl prašomos priteisti skolos dydžio. Be to, teismas sutiko su ieškovo argumentu, jog pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl sprendė, kad ieškovui nekyla pareiga papildomai įrodinėti žalos fakto ir dydžio, kylančio iš paskolos teisinių santykių. Teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, vadovavosi CK 2.50 straipsnio 4 dalimi bei atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 pateiktus išaiškinimus, kad antstolis V. Č., nusprendęs vykdyti išieškojimą iš asmens, kuris nėra nurodytas vykdomajame dokumente (M. B.) ir dėl išieškojimo iš kurio nėra priimtas teismo sprendimas veikė neteisėtai (ultra vires). Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos ūkinio teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 4/1270, kuriuo buvo nuspręsta iš M. B. įmonės „Veda“ priteisti skolą, į tai, kad šis sprendimas nėra nuginčytas, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartimi ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi išieškotoju tapo K. K., ieškovo naudai priteisė iš atsakovo 3 113 887,43 Eur. Teismas laikė nepagrįstu atsakovo argumentą dėl praleisto ieškinio senaties termino, pirmiausia, dėl to, jog pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Byloje nėra ginčo, jog nėra galimybės skolos išieškoti iš M. B. įmonės „Veda“ ir įmonė neveikimu pažeidinėja išieškotojo K. K. teises (tęstinis pažeidimas). Antra, asmens pasikeitimas prievolėje nepanaikina pareigos sumokėti skolą ir neveikia senaties termino, nes teisinis santykis tęsiasi to paties teisinio fakto – paskolos suteikimo, pagrindu, o atsakovo teisinis subjektiškumas šiame santykyje apibrėžtas CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (individualios įmonės) prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad pagal įstatymą už 10 751 630,52 Lt priteistą įsiskolinimą, kurio pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas, yra subsidiariai atsakingas ir atsakovas M. B., kuris yra IĮ „Veda“ savininkas, už kurios skolą minėtas asmuo atsako savo turtu pilna apimtimi, kai trečiasis asmuo neturi jokio turto, iš kurio būtų galima išieškoti įsiskolinimą, taip pat nebendradarbiauja ir nerodo jokios iniciatyvos siekiant apmokėti esamus įsiskolinimus. Trečia, teismo vertinimu, net jei laikyti, jog nagrinėjamoje byloje keičiasi asmens, turinčio atsakyti už tinkamą prievolės įvykdymą, teisinis subjektiškumas, tai turėtų būti taikoma CK 1.127 straipsnio 1 dalis, pagal kurią ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šioje byloje net ir patyręs antstolis V. Č. patvarkymu nusprendė vykdyti išieškojimą iš asmens, kuris nėra nurodytas vykdomajame dokumente, t. y. M. B., laikydamas, jog yra įstatymo pagrindu numatyta subsidiari juridinio asmens dalyvio atsakomybė. Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad jis tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas padarė išvadą, kad nuo šio momento nėra praleistas dešimties metų bendrasis ieškinio senaties terminas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas M. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu netaikė ieškinio senaties ir sprendime nurodė, jog ieškovas apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties priėmimo, kuria buvo panaikintas antstolio V. Č. patvarkymas dėl prisijungimo prie antstolio A. B. vykdomo išieškojimo iš M. B. turto, todėl teikdamas ieškinį nepraleido ieškinio senaties termino. Toks teismo vertinimas yra klaidingas, nes ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo dar tada, kai buvo neįvykdyta jam prievolė apmokėti skolą. Esminis momentas šalių ginče yra tas, kad pirminė kreditorė UAB „Vakaras“, kuri vėliau 2006 m. savo reikalavimo teisę į IĮ „Veda“ perleido K. K., gindama pažeistą savo subjektinę teisę kreipdamasi prieš dvidešimt metų į teismą vienintele skolininke (atsakove) nurodė IĮ „Veda“, neįtraukdama į procesą bendraatsakoviu (subsidiariu) M. B.. Pažymėtina, kad kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti savo prievolės įvykdymo iš visų ar iš vieno bendraskolių. Vėliau UAB „Vakaras“ savo reikalavimo teisę, kylančią iš IĮ „Veda“ prievolės apmokėti skolą, kuri buvo pripažinta įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ūkinio teismo 1998 m. birželio 30 d. sprendimu, perleido K. K.. Tačiau nei pradinė kreditorė, nei vėlesnis teisių perėmėjas K. K. per 10 metų ieškinio senaties terminą neįgyvendino savo teisės pareikšti reikalavimo subsidiariam skolininkui M. B.. Tai įvyko tik 2016 m. lapkritį kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, kai nuo prievolės pažeidimo praėjo beveik trisdešimt metų. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog klaidingai manė, kad išieškojimas vykdomas tiek iš IĮ „Veda“, tiek iš M. B., nors reikalavimo teisę įsigijo pagal teismo sprendimą, kurio pagrindu išduotame vykdomajame rašte aiškiai nurodyta, jog vienintelė skolininkė – IĮ „Veda“. Teisėje galioja principas – įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, arba kitaip tariant, įstatymų (taisyklių) nežinojimas nesukuria papildomų teisių. Jei ieškovas klaidingai manė, kad priverstinis vykdymo procesas vykdomas išieškant ir iš asmeninio M. B. turto, nors vykdomajame dokumente nurodytas vienintelis skolininkė IĮ „Veda“, tai nereiškia, kad jam senaties termino skaičiavimas prasitęsia dar beveik dvidešimčiai metų. Be kita ko, tokiu atveju pažeidžiamos atsakovo teisės, kadangi jis pastatomas prieš skolos prisiteisimo faktą iš jo asmeniškai, nors jis pirminiame procese nebuvo įtrauktas į bylą kaip bendraatsakovis, negalėjo ginti savo teisių ar kitaip pateikti savo paaiškinimų ar argumentų, kai tuo tarpu dabar ieškinyje kalbama apie įvykius, kurie buvo prieš trisdešimt metų, kai po tiek metų ne tik sunku rasti įrodymus ar kitus dokumentus, bet ir prisiminti tokio senumo įvykius. Atsakovas, priešingai nei ieškovas, suprasdamas ieškinio senaties institutą, pagrįstai ir teisėtai tikėjosi, kad jam jau nebus pareikšti reikalavimai, kai praėjo daugiau nei dešimt metų nuo IĮ „Veda“ prievolės neįvykdymo, tačiau, nepaisant aiškiai įstatyme nustatyto ieškinio senaties termino, pradėjus dar dvidešimčiai (viso trisdešimt) metų, patenkintas ieškovo ieškinys ir priimtas neteisėtas sprendimas.Teismas klaidingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl išieškojimo iš individualios įmonės vykdymo procese. Anksčiau neretai antstolių darbe pasitaikydavo atvejų, kuomet toje pačioje vykdomojoje byloje buvo išieškoma tiek iš individualios įmonės turto, tiek iš įmonės savininko turto, nors vykdomasis raštas buvo išduotas tik individualios įmonės atžvilgiu. Pažymėtina, kad teismų praktika šiuo klausimu nepasikeitė, o tiesiog dažnai antstoliai, kaip ir antstolis V. Č., netinkamai vadovavosi CPK vykdydami priverstinius išieškojimo veiksmus iš asmens, nenurodyto vykdomajame dokumente. Tik esant daugybei vykdymo proceso pažeidimų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad priverstinis skolos išieškojimas negali būti vykdomas iš asmens, nenurodyto vykdomajame rašte. Antstolis pats negali nuspręsti, jog subsidiariai dėl prievolės atsakingas ir individualios įmonės savininkas, nes neaišku, ar ši materialinė teisė buvo tinkamai įgyvendinta, ar ieškovas procese įtraukė (ar apskritai norėjo įtraukti) subsidiariu bendraatsakoviu individualios įmonės savininką, ar įmonės savininkas (ne tik įmonė) buvo tinkamai informuotas apie pateiktą reikalavimą, ar galėjo savo teises apginti teisme, pareikšti savo reikalavimus, paaiškinimus, įrodymus ir pan. Dėl to vykdomojo dokumento individualios įmonės atžvilgiu pateikimas ir vykdymas savaime nereiškia, kad atsako ir įmonės savininkas. Tik esant tinkamai procesinės teisės prasme įgyvendintam reikalavimui, galimas įmonės savininko kaip subsidiaraus bendraskolio įrašymas vykdomajame rašte ir atsakomybė.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas K. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti ieškovo naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Senaties termino pradžia skirtingai nei apeliantas teigia savo skunde, yra siejama su subjektyvia aplinkybe, t. y. ieškovo realiu suvokimu apie jo teisės pažeidimą, o ne su pačiu teisės pažeidimo atsiradimo faktu, todėl apelianto argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys tiek teisiniam reglamentavimui, tiek ir nacionalinių teismų formuojamai praktikai. Tokiu būdu apeliantas iš esmės painioja du skirtingus teisinius institutus, t.y. subjektyvų žinojimą apie savo teisės pažeidimą ir įstatymų laikymąsi, kas iš esmės yra du skirtingi teisiniai institutai, taikomi visiškai skirtingoms teisinėms situacijoms. Pabrėžtina, kad subjektyviai apie savo teisės pažeidimą ieškovas sužinojo tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo, kuriuo buvo pateikta ginčo klausimo atžvilgiu formuojama nauja pozicija bei teismų praktika. Pažymėtina, kad įsiskolinimas buvo priteistas Lietuvos Respublikos ūkinio teismo 1998 m. birželio 30 d. sprendimu, o pats Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta prijungti atsakovą prie išieškojimo buvo priimtas tik 2016 m. birželio 9 d. Taigi reglamentavimas nepasikeitė, o pasikeitė tik teismų praktika. Su šiuo argumentu sutinka ir atsakovas.Ieškovas negalėjo žinoti apie savo subjektinės teisės pažeidimą, nes antstolis vykdė ieškojimą iš atsakovo turto. Antstolis V. Č., vykdydamas Lietuvos Respublikos ūkinio teismo 1998 m. birželio 30 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 4/1270, būtent 2015 m. gegužės 7 d. patvarkymu Nr. 0116/02/00198 prisijungė prie vykdomo išieškojimo, antstoliui A. B. pradėjus turtinės teisės priklausančios atsakovui realizavimo į butą, esantį Minties g. 304, Vilnius. Visgi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3310-611/2016 panaikino minėtą patvarkymą dėl prisijungimo. Tuomet būtent ieškovas subjektyviai ir sužinojo apie savo teisės pažeidimą, nes iki kol manė, kad išieškojimo vykdymas yra galimas ir iš apelianto. Juo labiau, kad ieškovas K. K. neturėjo pagrindo tuo abejoti, kadangi antstolis V. Č. vykdė išieškojimą tiek iš trečiojo asmens, tiek ir iš atsakovo, dėl to ir prisijungė prie antstolio A. B. vykdomo ieškojimo. Apie pasikeitusią praktikos formavimo kryptį bei aplinkybę, kad ir nacionaliniai teismai iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo, CPK 673 straipsnio nuostatas aiškino ir taikė netinkamai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016, kurioje konstatuota, kad CPK 673 straipsnyje, kuriuo vadovavosi bylą nagrinėję teismai, atmesdami skundą, įtvirtinta, kad jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankami lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ar savininko turtą. Minėta norma turi būti aiškinama sistemiškai su kitomis vykdymo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis (be kita ko, su CPK 586 ir 648 straipsnių normomis) ir todėl aiškintina kaip nustatanti išieškojimo eiliškumą tuo atveju, kai vykdomas neribotos atsakomybės juridinio asmens (individualios įmonės) skolų išieškojimas, tačiau ši norma nesuteikia teisės nukreipti neribotos atsakomybės juridinio asmens skolų išieškojimo į tokio asmens savininko turtą, kai savininkas nėra nurodytas vykdomajame rašte, kurio pagrindu vykdomas išieškojimas. Bylą nagrinėję teismai, aiškindami CPK 673 straipsnio normą kaip suteikiančią teisę antstoliui nukreipti individualios įmonės skolų išieškojimą į jos savininko turtą, nesant vykdomajame dokumente nurodyto įmonės savininko, netinkamai aiškino ir taikė CPK 673 straipsnio normą. Dėl to būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis ir yra laikoma subjektyvia aplinkybe, nuo kurios yra ir pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas, nes būtent po minėtos nutarties ieškovas ir subjektyviai suvokė savo teisės pažeidimą. Tokiu būdu yra atmetami ir nepagrįsti apelianto teiginiai, kad procesinis terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos ūkinio teismo sprendimo, kadangi toks skaičiavimas būtų siejamas su pačiu atsiradimo faktu, o ne su subjektyvia aplinkybe, kuri įtakojo tai, kad ieškovas sužinojo apie savo subjektyvios teisės pažeidimą. Kitoks skaičiavimas, t. y. atsakovo nurodomas skaičiavimas, prieštarauja teisiniam reglamentavimui, nukryptų nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos bei pažeistų ieškovo K. K. konstitucinę teisę ginti savo pažeistas teisėtas teises bei interesus teisme. Įvertinus pateiktus argumentus, teismų formuojamą praktiką bei teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad ieškinio senaties institutas šio ginčo atveju negali būti taikomas, kitu atveju bus pažeisti teisės aktų reikalavimai bei nukrypta nuo nacionalinių teismų formuojamos praktikos. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, mano, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, ieškovas prašo jį atnaujinti, kadangi jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo apeliantas negalėjo subjektyviai suvokti, jog yra pažeista jo teisė, tik supratęs tai, ieškovas nedelsdamas kreipėsi į teismą dėl jo pažeistos teisės gynimo, todėl yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacijos dalyką šiuo atveju sudaro atsakovo iškeltas ieškinio senaties termino instituto aiškinimo bei taikymo klausimas. Teisėjų kolegija toliau aptaria ir vertina atsakovo M. B. apeliaciniame skunde pateiktus argumentus ir iškeltus klausimą, nenustačiusi poreikio peržengti apeliaciniame skunde apibrėžtų ribų (CPK 320 straipsnis).
Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios
CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs; 2 dalyje – ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Remiantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-378/2017).Ieškinio senaties termino pradžią reglamentuoja CK 1.127 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.Taigi, ieškinio senaties terminą ir šio termino pasibaigimo teisinius padarinius – ieškinio atmetimą – teismas taiko tik esant kitos šalies prašymui. Esant tokiam reikalavimui, teismas privalo patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Tai nustatyti įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą ir šio termino nustatymo pradžią, išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 23 punktą). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 24 punktą). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu, todėl tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pripažinęs, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 25 punktą).Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).Nagrinėjamu atveju ieškovas teigė, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia skaičiuotina nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 priėmimo, nes tik nuo jos priėmimo ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y. kad antstolis nepagrįstai vykdė M. B. įmonės „Veda“ skolos išieškojimą iš šios įmonės savininko M. B., o atsakovas M. B. teigė, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo ieškovo kreipimosi į Lietuvos Respublikos ūkinį teismą dienos, t. y. iki Lietuvos Respublikos ūkinio teismo 1998 m. birželio 30 d. sprendimo priėmimo (t. 1, b. l. 106). Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo argumentu ir ieškinio senaties termino pradžia laikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 priėmimo dieną. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškinio senaties termino eigos pradžią reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl nepagrįstai ieškinio senaties eigos pradžią susiejo su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 priėmimo data.Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad Lietuvos Respublikos ūkinis teismas 1998 m. birželio 30 d. sprendime nustatė, kad M. B. įmonė „Veda“ paskolos sutarties pagrindu yra skolinga UAB „Vakaras“ 10 751 630,52 Lt, todėl priteisė iš M. B. įmonės „Veda“ uždarajai akcinei bendrovei „Vakaras“ 10 751 630,52 Lt įsiskolinimo; priteisė iš M. B. įmonės „Veda“ 537 081,50 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas (t. 1, b. l. 10-11). Už šį priteistą įsiskolinimą Lietuvos Respublikos ūkinis teismas išdavė vykdomąjį raštą (t. 1, b. l. 14, 19, 21). Iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutarties turinio matyti, kad UAB „Vakaras“ 2001 m. rugsėjo 10 d. sprendimu buvo perduotas finansinis reikalavimas į 5 751 630,52 Lt sumą, išieškotiną iš M. B. įmonės „Veda“, K. K. (t. 1, b. l. 13). Reikalavimas į likusią 5 000 000 Lt sumą 1998 m. liepos 20 d. finansinių reikalavimų perleidimo sutartimi Nr. 98/01 buvo perleistas UAB „Agrolitas-service“, 2007 m. liepos 30 d. visas UAB „Agrolitas service“ turtas, teisės ir pareigos buvo perduotas UAB „Agrolitas-service plius“ (t. 1, b. l. 13). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartimi vykdymo procese dėl skolos išieškojimo iš M. B. įmonės „Veda“ išieškotojos UAB „Vakaras“ naudai pakeitė išieškotoją UAB „Vakaras“ į naujus išieškotojus K. K. ir UAB „Agrolitas-service plius“ (t. 1, b. l. 13). 2009 m. rugsėjo 11 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi UAB „Agrolitas-service plius“ į M. B. įmonės „Veda“ 5 000 000 Lt skolą perleido ieškovui K. K. (t. 1, b. l. 14). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-11133-465/2015 pakeitė pradinę išieškotoją UAB „Agrolitas-service plius“ jos teisių ir pareigų perėmėju K. K. (t. 1, b. l. 14). 2015 m. gegužės 7 d. patvarkymu antstolis V. Č. prisijungė prie išieškojimo vykdymo vykdomojoje byloje Nr. 0116/02/00198. Šiame patvarkyme antstolis nurodė, jog vykdo Lietuvos Respublikos ūkinio teismo vykdomąjį raštą Nr. 4/1270 dėl skolos išieškojimo iš M. B. individualios įmonės „Veda“ ir M. B. trečios eilės išieškotojui K. K. ir prisijungia prie A. B. vykdomo išieškojimo iš M. B. individualios įmonės „Veda“ ir M. B. turto ir lėšų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi konstatavo, kad antstolis V. Č. 2015 m. gegužės 7 d. patvarkymu, nusprendęs vykdyti išieškojimą iš asmens, kuris nėra nurodytas vykdomajame dokumente ir dėl kurio išieškojimo nėra priimtas teismo sprendimas, veikė neteisėtai (ultra vires), todėl minėtą patvarkymą panaikino (t. 1, b. l. 15-20). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio senaties termino eiga prasidėjo dar iki 1998 m. birželio 30 d. sprendimo priėmimo, t. y., tuomet kai pradinė kreditorė UAB „Vakaras“ suvokė, kad jos teisė į pinigų pagal M. B. įmonės „Veda“ ir UAB „Vakaras“ paskolos sutartį grąžinimą pažeista. Akivaizdu, kad ši aplinkybė įvyko iki kreipimosi į Lietuvos Respublikos ūkinį teismą dienos. Tai konstatavus, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 priėmimo dienos. Teisėjų kolegija pažymi, kad dispozityvumo principas civiliniame procese ginčo šalims leidžia pačioms neperžengiant įstatymo nustatytų ribų pasirinkti savo elgesio modelį. Savo teisių įgyvendinimu šalys privalo rūpintis pačios (lot. vigilantibus jura scripta sunt), todėl nagrinėjamu atveju pradinė kreditorė UAB „Vakaras“ galėjo spręsti, kokios gynybos reikalauti – priteisti visą skolą ar jos dalį, iš M. B. įmonės „Veda“, ar taip pat ir iš individualios įmonės savininko M. B., solidariai ar tam tikromis dalimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pradinė kreditorė UAB „Vakaras“, tuomet kai paaiškėjo, kad paskola nebus grąžinta sutartyje nurodytomis sąlygomis, turėjo teisę reikšti ieškinį dėl visos paskolos priteisimo ne tik M. B. įmonei „Veda“, bet ir iš pačiam individualios įmonės savininkui M. B. (Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo (1990 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. I-196 redakcija) 7 straipsnis), t. y. iki 1998 m. birželio 30 d. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pradinė kreditorė pareiškė ieškinį M. B. dėl skolos priteisimo. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog valią priteisti skolą iš M. B. pradinė kreditorė UAB „Vakaras“ pareiškė vėliau, taip pat nėra duomenų, jog ją pareiškė reikalavimo teisės dalį į M. B. įmonės „Veda“ skolą perėmusi UAB „Agrolitas-service plius“. Tačiau valią dėl skolos priteisimo, 2016 m. gruodžio 2 d. kreipdamasis į teismą su ieškiniu, išreiškė pradinių kreditorių UAB „Vakaras“ ir UAB „Agrolitas-service plius“ reikalavimo teisių perėmėjas ieškovas K. K.. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pagal 1964 m. CK 86 straipsnį ieškinio senaties terminas dėl skolos priteisimo pagal paskolos sutartį reikalavimams – treji metai, konstatuoja, kad reikalavimui priteisti skolą iš M. B. nagrinėjamos bylos ieškinio pareiškimo dienai (2016 m. gruodžio 2 d.) ieškinio senaties terminas buvo pasibaigęs (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, kad iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutarties turinio matyti, jog UAB „Vakaras“ 2001 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškovui K. K. buvo perduotas finansinis reikalavimas į 5 751 630,52 Lt sumą, 2009 m. rugsėjo 11 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi – ir į likusią 5 000 000 Lt skolą, ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas nepasikeitė (CK 1.128 straipsnis). Nagrinėjamu atveju skola atsirado paskolos sutarties pagrindu, todėl teisė reikalauti skolos grąžinimo atsirado nuo sutartyje ją grąžinti nurodyto termino, o jei tokio nebuvo – pagal pareikštą reikalavimą (1964 m. CK 176 straipsnis). Be to, byloje nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Vakaras“ apie savo teisės į skolos grąžinimą sutartyje nurodytomis sąlygomis pažeidimą sužinojo dar iki 1998 m. birželio 30 d. (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Taigi ieškinio senaties termino eigos pradžios eiga prasidėjo iki 1998 m. birželio 30 d. Dėl to konstatuotina, kad ieškovas, 2016 m. gruodžio 2 d. kreipdamasis į teismą su ieškiniu, praleido ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai dėl tęstinio pažeidimo nepagrįsti. Kaip minėta, ieškinio senaties eiga prasidėjo tuomet, kai paaiškėjo, kad paskola nebus grąžinta sutartyje nurodytomis sąlygomis, t. y. iki 1998 m. birželio 30 d., todėl laikytini nepagrįstais ir pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju prasideda kiekvieną dieną nesumokant skolos.
Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo
CK 1.131 straipsnyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2017).Civiliniame kodekse arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-438-421/2017). Ne kiekvieną aplinkybę, apsunkinusią asmens galimybę kreiptis į teismą per ieškinio senaties terminą, įstatymas ar teismas pripažįsta svarbia, sudarančia pagrindą šį praleistą terminą atnaujinti, pvz., pagal CK 1.128 straipsnį prievolės asmenų pasikeitimas nėra svarbi priežastis, pakeičianti ieškinio senaties skaičiavimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2010; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2017).Ieškovas prašė, jei bus pagrindas konstatuoti, kad ieškinio senaties terminas ieškiniui M. B. pareikšti buvo pasibaigęs, jį atnaujinti. Ieškovas nurodė, kad, įgydamas reikalavimo teisę į M. B. „Veda“ skolą, manė, jog skolos išieškojimas iš individualios įmonės savininko turto, bus vykdomas ir be teismo sprendimo dėl skolos priteisimo iš šios įmonės savininko. Ieškovo teigimu, jis tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo dienos, sužinojo, kad antstolis negalėjo vykdyti skolos išieškojimo iš individualios įmonės savininko M. B. turto. Šias aplinkybes laiko svarbiomis ieškinio senaties terminui atnaujinti. Kaip minėta, UAB „Vakaras“ dar 2001 m. rugsėjo 10 d. sprendimu perleido ieškovui finansinį reikalavimą į 5 751 630,52 Lt sumą, o 2009 m. rugsėjo 11 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ieškovas perėmė ir likusią 5 000 000 Lt M. B. įmonės „Veda“ skolą. Taigi ieškovas K. K. jau po ieškinio senaties termino pabaigos įgijo teisę į M. B. įmonės „Veda“ skolą (CK 1964 m. CK 86 straipsnis). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis netaikytina, taigi ginčo santykiams netaikytinas ir CK 1.125 straipsnio 1 dalis nurodytas 10 metų ieškinio senaties terminas, nes ieškinio senaties terminas dėl skolos priteisimo pasibaigė dar iki 2001 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo.Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog ieškovas manė, kad skolos išieškojimas iš individualios įmonės savininko turto, bus vykdomas ir be teismo sprendimo dėl skolos priteisimo iš šios įmonės savininko, nelaikytina svarbia ieškinio senaties terminui atnaujinti. Taip pat nelaikytinas pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą ir pirmosios instancijos teismo argumentas, kad net patyręs antstolis V. Č. vykdė išieškojimą iš individualios įmonės savininko turto nesant teismo sprendimo iš savininko priteisti skolą. Kaip minėta, ne kiekvieną aplinkybę, apsunkinusią asmens galimybę kreiptis į teismą per ieškinio senaties terminą, įstatymas ar teismas pripažįsta svarbia, sudarančia pagrindą šį praleistą terminą atnaujinti (žr. šios nutarties 27 punktą). Pažymėtina, kad tiek antstolio V. Č. 2015 m. gegužės 7 d. patvarkymas, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis buvo priimti ne tik pasibaigus 1964 m. CK 86 straipsnyje nurodytam 3 metų ieškinio senaties terminui, bet ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nurodytam 10 metų ieškinio senaties terminui, kuris šiuo atveju netaikytinas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo klaidinga nuomonė tiek dėl skolos išieškojimo be teismo sprendimo iš individualios įmonės savininko turto, tiek dėl paties ieškinio senaties termino trukmės ar antstolių veikimas ultra vires kitose bylose, ne tik nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau, priešingai, jo atnaujinimas, kai nuo teisės į skolos grąžinimą pažeidimo dienos praėjo daugiau nei 20 metų, pažeistų civilinių teisinių santykių stabilumo principą, taip pat nepagrįstai sumažintų atsakovo galimybes efektyviai gintis nuo ieškinio reikalavimų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad ieškovui kreipusis į teismą su ieškiniu atsakovui, pasibaigus ieškinio senaties terminui, atsakovui prašant jį taikyti ir nesant pagrindo jį atnaujinti, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ieškinį atmesti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, o tai lėmė neteisėto, nepagrįsto ir neteisingo sprendimo priėmimą (CPK 330 straipsnis). Šis sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Apeliacinį skundą patenkinus ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą ir ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Apie atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme duomenų nėra. Atsakovas nagrinėjamoje byloje sumokėjo 50 Eur žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą, nuo likusios sumos mokėjimo prašydamas atleisti. Dėl to iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 50 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis).Ieškovas už ieškinį, pateiktą elektroninių ryšių priemonėmis, sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio dalį, nuo likusios sumos sumokėjimo prašydamas atleisti. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 16 d. nutartimi atleido ieškovą K. K. nuo 9 316,25 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis). Kaip minėta, atsakovas nagrinėjamoje byloje sumokėjo 50 Eur žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą, nuo likusios sumos sumokėjimo prašydamas atleisti. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 12 d. nutartimi atleido atsakovą M. B. nuo 12 405 Eur žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis). Valstybė nagrinėjamoje byloje patyrė 1,08 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad iš ieškovo valstybės naudai priteistina 51,08 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 ir 4 dalys).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
Atmetus ieškinį, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo turtui naikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo K. K. (a. k (duomenys neskelbtini)) atsakovo M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai 50 (penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 51,08 Eur (penkiasdešimt vieną eurą 8 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1320-803/2017 atsakovo M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones.