- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-18
- Bylos Nr.
- e2A-357-440/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė, Vilija Valantienė
- Atsakovas
- M. S., I. S.
- Ieškovas
- L. B.
- Kategorijos
- 2.4.4.1Servitutas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės (pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų M. S. ir I. S. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. sausio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-146-1117/2020 pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovams M. S., I. S. dėl servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė L. B. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama nustatyti servitutą – teisę patekti į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas, pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, esančias gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (viešpataujantis daiktas), per atsakovams M. S. ir I. S. priklausančią patalpą, pažymėtą indeksu 1-2 (plotas 6,60 m2), esančią komercinės paskirties pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas) ir iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad jai pagal 2017 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį nuosavybės teise priklauso 63/95 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 4/6 dalys šiame žemės sklype esančio pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovai yra gretimo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ten esančio komercinės paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), savininkai pagal 2018 m. balandžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovei priklausantis pastatas yra pastatytas 1887 m., atsakovams – 1900 m., pastatai yra sublokuoti ir tarpusavyje susisiekiantys, todėl į jai priklausančias patalpas antrajame aukšte, galima patekti tik vieninteliu būdu – per atsakovams priklausančią iš kiemo pusės esančiame priestate įrengtą laiptinės patalpą, pažymėtą indeksu 1-2, palipant laiptais į viršų. Patekimas į minėtą atsakovų laiptinės (eksplikacijoje vadinamą koridoriumi) patalpą 1-2 yra galimas 3 būdais: per ieškovei priklausančių patalpų pirmo aukšto II-5 patalpoje esančias duris; per atsakovų pirmo aukšto patalpas, pažymėtas indeksais 1-5 ir 1-4, iš (duomenys neskelbtini) pusės; iš kiemo pusės palipant mediniais laiptais tiesiai į atsakovų pusrūsio patalpą 1-1 per faktiškai esančias duris. Pats ekonomiškiausias būdas patekti jai į savo antrojo aukšto patalpas yra būtent pirmasis variantas, t. y. per pirmo aukšto II-5 patalpoje esančias duris – praėjimą. Susipažinus su atsakovų namo archyviniais planais, matyti, kad numatytas naudoti ir naudotas patekimas į atsakovų laiptinės (koridoriaus) patalpą 1 -2 ir tolesnis palipimas laiptais į antrą aukštą buvo per atsakovės pirmo aukšto patalpas, dabar pažymėtas indeksais 1 -5 ir 1-4, iš (duomenys neskelbtini) pusės. Senesni atsakovų pirmo aukšto ir pastato planai liudija apie kitokius patekimo į laiptinę būdus, ir tai buvo bendrojo naudojimo praėjimas. Ieškovė teigia, kad iš jai priklausančios patalpos II-5 ji negali įsirengti laiptų į savo antro aukšto patalpas, nes perdangų būklė yra bloga, priestatas, kuriame yra minėtos patalpos, yra senas, medinis, todėl yra neprotinga ir nepraktiška įrenginėti naujus patekimo į antrą aukštą būdus, kai yra galimybė patekti į antro aukšto patalpas per atsakovams priklausantį koridorių 1-2. Tai, jog atsakovai nugriovė laiptus, neužkerta kelio nustatyti servitutą. Laiptus ieškovė galėtų atstatyti ir savo lėšomis.
3. Telšių apskrities viršininko 2005-09-30 įsakymo Nr. 1935 1.3. punktu šalims priklausantiems žemės sklypams buvo nustatytas statinių servitutas, plane pažymėtas indeksu „S1“ – tarnaujantis daiktas, o plane pažymėtas indeksu „S3“ – viešpataujantis daiktas. Iš plano matyti, kad jame „3S“ pažymėtas atsakovams priklausantis žemės sklypas, o „1S“ – ieškovei priklausantis sklypas. Ieškovei priklausančio daikto viešpataujantis servitutas įregistruotas viešame registre. Beje, matyti, kad į ieškovės žemės sklypo planą yra įtrauktas ne tik jai priklausantis pastatas, bet šalia esantys su jos pastatu sublokuoti ir žemės servitutais susiję statiniai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (atsakovų pastatas). Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1057-1037/2019 buvo atmestas ieškovės posesorinis ieškinys su reikalavimu atsakovams pašalinti kliūtis ieškovei patekti į jai priklausančias antrojo aukšto patalpas. Kadangi viešpataujančio daikto servitutas įregistruotas nedetalizuojant jo suteikiamų teisių, esant teismo nustatytam prejudiciniam faktui, kad ieškovė kitaip negali patekti į savo patalpas 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, t. y. jomis tinkamai naudotis, ir dėl to tarp šalių kyla ginčas, tikslinga nustatyti ieškovės prašomą servitutą.
Atsiliepimas
4. Atsakovai M. S. ir I. S. su ieškiniu nesutiko nurodydami, kad ieškovės pastatas pastatytas 1887 m., atsakovų pastatas pastatytas 1990 m, ir tai yra visiškai atskiri pastatai (su atskiromis sienomis, be bendrų perdangų), kurie ribojasi tik sienomis, bet niekada nebuvo įregistruoti kaip bendra nuosavybė, nė vienam iš pastatų niekada nebuvo nustatyta naudojimosi tvarka. Atsakovams nuosavybės teise priklausančiam turtui, t. y. žemės sklypui bei komercinės paskirties pastatui, esantiems (duomenys neskelbtini), jokių servitutų, jų pastato naudojimosi tvarkos ar kitų apribojimų įregistruota niekada nebuvo. Šalių pastatai yra ne tik įregistruoti kaip atskiri pastatai, tačiau jie yra pastatyti taip, kad kiekviena iš šalių galėtų naudotis savo pastatų patalpomis netrukdomai, t. y. abi šalys yra įsirengusios į savo pastatus atskirus įėjimus, be to, neturi jokių bendrai naudojamų patalpų, laiptinių, koridorių ar kitų patalpų. Tam, kad ieškovė patektų į savo antro aukšto patalpas, jai racionaliau ir logiškiau būtų įrengti laiptus iš bet kurios savo pirmojo aukšto patalpos. Ieškovės pastato viršutiniame aukšte buvo įrengta anga, nulipti į ieškovės antrą aukštą, tačiau ji taip pat buvo užkalta bei užklijuota poliesteroliu. Dėl kokių priežasčių ieškovė nepanaudoja jau įrengtos angos ir neįrenginėja laiptų, atsakovams nežinoma. Nuėmus poliesterolį nuo angos viršutiniame aukšte, ieškovė be jokių apribojimų bei didelių investicijų, į visas savo patalpas gali patekti tiesiog kopėčiomis. Ieškovės reikalavimas nustatyti servitutą bei per atsakovams priklausančio pastato patalpas naudotis šiuo metu nesančiais laipteliais bei neegzistuojančia patalpa siekiant patekti į savo pastatą yra neproporcingas ir pažeistų atsakovų, kaip pastato teisėtų savininkų teises. ieškovė į savo antro aukšto patalpas gali patekti per angą lubose patalpoje II-5 ir jokios būtinybės riboti atsakovų nuosavybės teisę vien dėl ieškovės pageidavimo nėra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2020 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino. Ieškovei L. B. nustatė neterminuotą servitutą – teisę patekti į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas, pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, esančias gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (viešpataujantis daiktas), per atsakovams M. S. ir I. S. priklausančią patalpą, pažymėtą indeksu 1-2 (plotas 6,60 m²), esančią komercinės paskirties pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas). Priteisė iš ieškovės L. B. atsakovams M. S. ir I. S. lygiomis dalimis 1500 Eur (kiekvienam po 750 Eur) vienkartinę kompensaciją už nustatytą servitutą.
6. Teismas nurodydamas, kad civilinė byla Nr. e2-1057-1037/2019 buvo nagrinėjama pagal ieškovės ieškinį atsakovams dėl valdymo fakto pažeidimo, o šioje byloje ieškovė reiškia ieškinį dėl servituto nustatymo, akcentavo, jog valdymo fakto pažeidimo pašalinimas ir servituto, t. y. išvestinės daiktinės teisės nustatymas yra skirtingi ieškinio dalykai, todėl ieškinių tapatumo teismas neįžvelgė.
7. Teismas prejudiciniais faktais pripažino byloje Nr. e2-1057-1037/2019 įsiteisėjusiu sprendimu nustatytas aplinkybes, kad ieškovei priklausanti antrojo aukšto patalpa 1-6 ant atsakovų pastato įrengta servituto pagrindu ir kad kitokio būdo tik kaip per atsakovams priklausančią patalpą į ją patekti nėra galimybės.
8. Esant nustatytiems prejudiciniams faktams, kad ieškovei priklausanti antrojo aukšto patalpa 1- 6 ant atsakovų pastato įrengta servituto pagrindu ir kad kitokio būdo tik kaip per atsakovams priklausančią patalpą į ją patekti nėra galimybės, įvertinęs kitas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, teismas neterminuotai nustatė servitutą atsakovams priklausančiai patalpai 1-2. Tai, jog šiuo metu patalpoje nebėra laiptų, kurie galbūt nugriuvo arba buvo nugriauti atsakovų, teismo vertinimu, nekliudo nustatyti servituto, kadangi laiptai vėl gali būti įrengti.
9. Teismas pažymėjo, kad šalys byloje nepateikė jokių įrodymų ar duomenų kompensacijos dydžiui už nustatomą servitutą apskaičiuoti. Vertindamas tokią situaciją teismas dėl atsakovams mokėtinos kompensacijos dydžio sprendė atsižvelgdamas: 1) į atsakovams priklausančių patalpų kainą (nurodytą pirkimo pardavimo sutarties 4.1 punkte – 30000 Eur) (1 t., e. b. l. 120-125); 2) į tai, jog servitutas nustatomas neterminuotai; 3) servitutas nustatomas nedidelei atsakovų patalpų daliai (iš viso atsakovo patalpų bendras plotas yra 133,37 m2, patalpos 1-2 plotas – 6,60 m2, t. y. sudaro 5 proc. bendro patalpų ploto, įvertinus pagal procentinę išraišką patalpos vertė 1500 Eur); 4) į tai, jog nustatytas servitutas neturės jokios įtakos kitos dalies atsakovams priklausančių patalpų naudojimui; 5) į tai, kad nustačius servitutą atsakovams bus apribota galimybė įgyvendinti pastato kapitalinę rekonstrukciją tokiu būdu, koks šiuo metu yra numatytas pagal 2008 m. balandžio 1 d. pradėtą rengti su Telšių miesto architektu suderintą projektą (Telšių rajono savivaldybės administracija 2017 m. birželio 8 d. išdavė leidimą pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai); 6) į tai, jog šiuo metu patalpoje 1-2 nebėra laiptų ir juos bus būtina atstatyti (galbūt ieškovės lėšomis, tai nurodė ieškovės atstovas). Įvertinęs tai, kompensacijos nustatymo kriterijumi laikydamas patalpos, kuriai nustatomas servitutas, vertę, teismas sprendė, jog 1500 Eur vienkartinė kompensacija yra tinkama kompensacija atsakovams už ieškovei nustatytą servitutą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovai M. S. ir I. S. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantai taip pat prašo prie bylos pridėti A. S. ekspertinio tyrimo aktą bei notaro pažymą ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Atmetus ieškovės ieškinį dėl valdymo pažeidimų pašalinimo, ieškovė L. B. vėl kreipėsi į teismą su tuo pačiu ieškiniu, tik pakeisdama ieškinio pavadinimą dėl servituto nustatymo, vėl pageidauja patekti į atsakovams nuosavybės teisę priklausančią patalpą, pažymėtą indeksu 1-2, esančią pastate, (duomenys neskelbtini), ir per ją lipti į savo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), antrojo aukšto patalpas, pažymėtais indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6. Todėl, apeliantų nuomone, teismas gavęs analogišką ieškovės ieškinį tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu, turėjo jo nepriimti, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko.
10.2. Teismas visiškai nepagrįstai nustatė servitutą ieškovei, kuris nėra būtinas ir reikalingas. Apeliantų teigimu, atsakovams priklausančioje patalpoje, pažymėtoje indeksu 1-2, nėra jokių laiptų, kuriais būtų galima patekti į ieškovės pastato, esančio (duomenys neskelbtini) antrojo aukšto patalpas, pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6. Ieškovei L. B. nuosavybės teise priklausančio pastato pirmojo aukšto patalpoje, pažymėtoje indeksu II-5, lubose yra išpjauta 2 ir 2 m pločio anga, pro kurią patenkama į antrojo aukšto patalpą, pažymėtą indeksu 1-3. Iš šios patalpos ieškovė laisvai gali patekti ir į savo kitas antro aukšto patalpas, pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-4, 1-5, 1-6. Šiuo metu lubose esanti anga yra užkalta faneros plokšte, tačiau ją nuėmus galima kopėčiomis užlipti į antrojo aukšto patalpą, pažymėtą indeksu 1-3. Akivaizdu, kad ieškovei visiškai nereikalingas servitutas, kadangi įsirengusi savo pastato patalpoje, pažymėtoje indeksu II-5, laiptus, jais galės užlipti į savo pastato antrojo aukšto patalpas, kaip ir seniau buvusiais laiptais žmonės lipdavo į antrąjį aukštą.
10.3. Ieškovės prašomas servitutas – teisė patekti į savo pastatą per atsakovų pastatą – visiškai neatitinka pastato kapitalinio remonto projekto, kuris dar 2008 metais buvo suderintas su Telšių m. architektu bei Telšių rajono savivaldybės administracija, be to, toks ieškovės pageidavimas sugadintų atsakovų pastato estetinį vaizdą, nes tektų atsisakyti pagal kapitalinio remonto projektą numatytų panoraminių langų, iš kurių atsiveria vaizdas į ežerą, be to, tai kainuotų neproporcingai brangiai bei neabejotinai sukeltų nepatogumų atsakovams, žymiai pablogintų jų padėtį, sumažėtų pastato naudingas plotas, tai neišvengiamai sukeltų ginčų ir konfliktų ateityje. Be to, apeliantų teigimu, teismas negalėjo nustatyti ieškovės prašomo servituto, kadangi atsakovams priklausanti pastato dalis, pažymėta indeksu 1-2 (medinis priestatas), yra avarinės būklės.
10.4. Ekspertas A. S. ekspertinio tyrimo aktu patvirtino, kad ieškovės pastato pirmame aukšte buvo įrengti laiptai į antrojo aukšto patalpas, kurie tarybiniais laikais dėl butų stokos buvo panaikinti. Šia išvada ekspertas patvirtina, kad nėra jokios būtinybės ieškovei nustatyti servitutą, kadangi ieškovė gali iš savo pastato pirmojo aukšto patalpų įsirengti laiptus į savo pastato antrojo aukšto patalpas. Taip pat ekspertas patvirtino ir nurodė, kad atsakovams priklausanti medinė priestato dalis yra avarinės būklės ir ją reikia kuo skubiau nugriauti, nes kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai, turtui. Akivaizdu, kad teismas negalėjo nustatyti servituto ant pastato dalies, kuri turi būti nugriauta, kadangi kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, turtui.
10.5. Apeliantai, nesutikdami su teismo nustatytu servitutu, nesutinka ir su teismo priteista vienkartine pinigine kompensacija. Be to, teismas ne tik servitutu suvaržė, bei apribojo atsakovams priklausančią nuosavybę, bet ir padarė didžiulę žalą, kadangi naujo kapitalinio rekonstrukcijos projekto ruošimas, bei naujo statybos leidimo išėmimas bei suderinimas užtruktų ilgai, o atsakovai patirtų visiškai nepagrįstas išlaidas.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė L. B. prašo apeliantų apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Tiek jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1057-1037/2019, tiek šioje byloje yra tos pačios šalys, tačiau ieškinio dalykas ir pažeistų teisių gynimo būdas yra skirtingas.
11.2. Apeliantų argumentai dėl neegzistuojančios servituto nustatymo sąlygos yra nepagrįsti. Apeliantai patalpas įsigijo jau po to, kai savo patalpas įsigijo ieškovė, patys apeliantai pripažino, kad po įsigijimo ieškovei ir jos tėvui leido palipti laiptais į ieškovės antrojo aukšto patalpas, t. y. tik po bylos iškėlimo apeliantai nesąžiningai laiptus nugriovė. Nesuprantama, kaip galėtų būti griaunamas atsakovų priestatas, jeigu ant jo stogo yra ieškovei priklausanti antro aukšto patalpa 1-6. Byloje konstatavus, kad servitutą nustatyti būtina, apeliantų argumentai dėl jų nuosavybės teisių pažeidimo yra nepagrįsti.
11.3. Apeliantai pirmosios instancijos teisme nesirėmė aplinkybėmis, kad pastatas yra avarinės būklės ir todėl jį reikia griauti. Ekspertiniame akte padarytos prielaidos ir pasvarstymai, kaip galėjo būti prieš šimtmetį, arba pastato būklės įvertinimas neturi jokios įtakos dabartinei objektyviai tikrovei ir, atitinkamai, servituto nustatymo galimybei. Notaro atsakymas, kad apeliantams įsigyjant žemę ir patalpas sutartyse nebuvo nustatyta servitutų ir naudojimosi tvarkos, neturi įtakos ieškovės reikalavimui nustatyti servitutą teismo sprendimu. Apeliantų pateikti nauji įrodymai neatitinka CPK 314 straipsnyje nustatytų priimtinumo sąlygų.
11.4. Apeliantai pirmosios instancijos teisme, sprendžiant servituto atlygintinumo klausimą, turėjo pareigą įrodinėti konkrečią žalą, nuostolius ir jais pagrįstos kompensacijos dydį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl servituto nustatymo.
Dėl naujų įrodymų prie bylos pridėjimo
14. Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu teikia naujus įrodymus, eksperto A. S. atliktą ekspertinio tyrimo aktą Nr. 20-02/01, bei notaro G. P. išduotą pažymą, kad atsakovams priklausančiame pastatę nebuvo nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos bei jokių servitutų, apribojimų ar suvaržymų.
15. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
16. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
17. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai apeliaciniame skunde išsamiai išdėstė naujų įrodymų pridėjimo prie bylos argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, jie susiję su nagrinėjama byla, o ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė savo poziciją dėl nurodytų apeliantų argumentų, apeliacinės instancijos teismas apeliantų prašomus pridėti prie įrodymus priima, juos prideda prie bylos ir vertina visų įrodymų kontekste.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
18. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos aplinkybės yra pakankamos, proceso dalyviai savo poziciją dėl ginčo esmės, papildomai pateiktų dokumentų priėmimo ir jų vertinimo yra išdėstę procesiniuose dokumentuose.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliacinėje instancijoje
19. Apeliaciniame procese tiek ieškovė, tiek apeliantai yra pateikę prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai yra išspręsti Šiaulių apygardos teismo 2020 n. kovo 23 d. ir 2020 m. balandžio 8 d. nutartimis.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
20. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovei L. B. pagal 2017 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį nuosavybės teise priklauso 63/95 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 4/6 dalys šiame žemės sklype esančio pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (1 t., e. b. l. 5–12, 23–25). Atsakovams I. S., M. S. pagal 2018 m. balandžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso ant gretimo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stovintis komercinės paskirties pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (1 t., e. b. l. 47–49, 120–126). Ieškovei priklausančių I ir II aukšto patalpų plane (1 t., e. b. l. 66), laiptai atvaizduoti tik antrame aukšte iš patalpos 1–6, taip pat laiptų fragmentai užfiksuoti atsakovų patalpų plane (1 t., e. b. l. 58). Iš 2018 m. rugpjūčio 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (1 t., e. b. l. 26-40), taip pat 2020 m. sausio 9 d. teismo posėdžio metu atlikus vietos apžiūrą nustatyta, kad iš ieškovės pirmo aukšto patalpų įėjimo į jos antro aukšto patalpas, planuose pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, nėra. Taip pat vietos apžiūros metu nustatyta ir iš ieškovės atstovo pateikto Teismo įpareigojimų (nutarties) įvykdymo / neįvykdymo akto (2 t., e. b. l. 44–59) matyti, kad iš ieškovei priklausančios pirmo aukšto patalpos, pažymėtos II-5, durys veda į nedidelio ploto patalpą (tambūrą), už kurio yra durys į atsakovams priklausančią patalpą 1-6 (kuriai norima nustatyti servitutą). Apžiūrėjus atsakovams priklausančią patalpą 1-6 nustatyta, jog šiuo metu joje yra vieni laiptai į apačią (pusrūsio patalpas), į viršų vedančių laiptų, pažymėtų planuose, nebėra; lubose buvusi anga laiptams yra užkalta medienos drožlių plokšte. Prie šios bylos pridėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1057-1037/2019 atliktos 2019 m. balandžio 1 d. vietos apžiūros metu nustatyta, kad ieškovės antro aukšto patalpų plane atvaizduoti laiptai, esantys prie ieškovei priklausančios patalpos 1–6, veda į atsakovams nuosavybės teise priklausančias patalpas, pažymėtas pirmo aukšto plane 1–2 (1 t., e. b. l. 42–44). Telšių rajono savivaldybės administracija 2017 m. birželio 8 d. išdavė leidimą pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai (1 t., e. b. l. 98-99, 100–119).
Dėl ginčo esmės
21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau – CK ) 4.124 straipsnio 1 dalį servitutas gali būti nustatytas įstatymais, sandoriais, teismo sprendimu ir administraciniais aktais. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas CK 4.126 straipsnio pagrindu nustatomas esant dviem sąlygoms: kai yra savininkų nesutarimas ir būtinybė nustatyti servitutą tam, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį.
22. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018, 23 punktas). Taigi servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę.
23. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo būtinybę nustatyti ieškovei servitutą tam, kad ji galėtų patekti į savo pastatą per atsakovų pastatą, tačiau atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad apylinkės teismas, konstatuodamas objektyvią būtinybę nustatyti servitutą, netinkamai vertino įrodymus, kadangi ieškovė, įsirengusi savo pastato patalpoje, pažymėtoje indeksu II-5, laiptus, jais galėtų užlipti į savo pastato antrojo aukšto patalpas. Tokiai apeliantų dėstomai pozicijai teisėjų kolegija pritaria.
24. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas servitutą, rėmėsi ieškovės nurodoma aplinkybe, kad ieškovė į jai nuosavybės teise priklausančias pastato (duomenys neskelbtini), antro aukšto patalpas galima patekti tik vieninteliu būdu – per atsakovams priklausančią iš kiemo pusės esančiame priestate įrengtą laiptinės patalpą, pažymėtą indeksu 1-2, palipant laiptais į viršų, kurie veda į jos patalpą 1-6 (koridorius). Patalpa 1-6 yra unikali tuo, kad ji yra suformuota ant atsakovams priklausančio pastato (duomenys neskelbtini), stogo iš kiemo pusės. Būtent iš patalpos 1-6 toliau galima patekti į kitas ieškovės antro aukšto patalpas 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5. Kitokio būdo patekti į savo antro aukšto patalpas ieškovė nurodė šiuo metu neegzistuojant.
25. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė ieškinyje yra nurodžiusi 3 galimus patekimo į minėtą atsakovų laiptinės (eksplikacijoje vadinamą koridoriumi) patalpą 1-2 būdus: per ieškovei priklausančių patalpų pirmo aukšto II-5 patalpoje esančias duris; per atsakovų pirmo aukšto patalpas, pažymėtas indeksais 1-5 ir 1-4, iš (duomenys neskelbtini) pusės; iš kiemo pusės palipant mediniais laiptais tiesiai į atsakovų pusrūsio patalpą 1-1 per faktiškai esančias duris. Pats ekonomiškiausias būdas patekti ieškovei į savo antrojo aukšto patalpas yra būtent pirmasis variantas, t. y. per pirmo aukšto II-5 patalpoje esančias duris – praėjimą.
26. Šiuo atveju tokios pozicijos laikosi ir apeliantai, teigdami, kad ieškovei visiškai nereikalingas servitutas, nes įsirengusi savo pastato patalpoje, pažymėtoje indeksu II-5, laiptus jais galės užlipti į savo pastato antrojo aukšto patalpas, kaip ir seniau buvusiais laiptais žmonės lipdavo į antrąjį aukštą.
27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimu nustatant servitutą būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita. Taigi, nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų proporcingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016 13, 15 ir 24 punktai).
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019, 18 punktas).
29. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, pirmosios instancijos teismas neverto pačios ieškovės vienos iš trijų nurodytos galimybės į antrą aukštą patekti per ieškovei priklausančių patalpų pirmo aukšto II-5 patalpoje esančias duris. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė (CK 4.111 straipsnis); ir nors ši teisė nėra absoliuti, gali būti ribojama, jeigu to reikia užtikrinti kitų asmenų teises ar teisėtus interesus, tačiau, atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, jos ribojimas gali būti pateisinamas tik esant svarioms priežastims. Dėl to, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, negali būti suvaržoma nuosavybės teisė ir vieno asmens problemos sprendžiamos kito asmens sąskaita, priešingu atveju tai neatitiktų CK 4.126 straipsnio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2012).
30. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų, tenka servituto prašančiam asmeniui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-94-248/2016). Taigi, šiuo atveju nagrinėjamoje byloje ieškovė prašydama nustatyti servitutą privalo įrodyti, kad ji per ieškovei priklausančių patalpų pirmo aukšto II-5 patalpoje esančias duris negali patekti į antrą aukštą. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl apeliantų pozicijos, jog ieškovė įsirengusi savo pastato patalpoje, pažymėtoje indeksu II-5, laiptus jais galės užlipti į savo pastato antrojo aukšto patalpas, kaip ir seniau buvusiais laiptais žmonės lipdavo į antrąjį aukštą.
31. Papildomai teismas atkreipia dėmesį, kad byloje liko neįvertintas apeliantų pateiktas 2020 m. vasario 19 d. ekspertinio tyrimo aktas Nr. 20-02/01, kuriame ekspertas patvirtina, kad nėra jokios būtinybės ieškovei nustatyti servitutą, kadangi ieškovė gali iš savo pastato pirmojo aukšto patalpų įsirengti laiptus į savo pastato antrojo aukšto patalpas.
32. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje įtvirtintos jos taikymo sąlygos, kad būtent bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013). Tačiau vien šios sąlygos egzistavimo nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti savo teise aptariamu pagrindu perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – šios teisės įgyvendinimas papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018, 46 punktas).
33. Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nebuvo vertintos ne tik šios nutarties 28 ir 29 punktuose nurodytos aplinkybės, bet ir aplinkybės, susijusios su atsakovų teiginiais, jog teismas negalėjo nustatyti ieškovės prašomo servituto, kadangi atsakovams priklausanti pastato dalis, pažymėta indeksu 1-2 (medinis priestatas), yra avarinės būklės.
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamo ginčo esmę, spręstinų klausimų pobūdį, papildomai tirtinų šioje byloje aplinkybių ir įrodymų apimtį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, konstatuoja, jog, esant tokioms aplinkybėms, byla dėl ginčijamų reikalavimų apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) bei apriboja šalių teisę į apeliaciją. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
35. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, nes anksčiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą naikinti visą skundžiamą teismo sprendimą, ir tik ištyrus ir įvertinus visas faktines aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
36. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.