- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-20
- Bylos Nr.
- e2S-3252-1012/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-05405-2025-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Jakutytė-Sungailienė
- Ieškovas
- M. M.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Swedbank“
- Trečiasis asmuo
- A. M.
- Kategorijos
- 2.3.4.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) M. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. liepos 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Swedbank“, trečiajam asmeniui A. M. dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties modifikavimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti šalių sudarytos 2006 m. spalio 3 d. kredito sutarties (duomenys neskelbtini) bendrosios dalies 11.2.1.1 ir 11.2.2.1 punktus (papunkčius) negaliojančiais; pripažinti atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Swedbank“ su ieškove bei trečiuoju asmeniu A. M. 2006 m. spalio 3 d. sudarytos kredito sutarties (duomenys neskelbtini) nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio, įpareigoti šalis vykdyti sutartį atidedant visus mokėjimus pagal sutartį vienerių metų terminui nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kartu su ieškiniu atsakovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei imtis priverstinio skolos išieškojimo veiksmų, pagal šalių 2006 m. spalio 3 d. kredito sutartį (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. birželio 2 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė.
Šalies argumentai
3. Ieškovė pateikė dubliką, kuriame pakartotinai pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei imtis priverstinio skolos išieškojimo veiksmų, pagal šalių 2006 m. spalio 3 d. kredito sutartį (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad:
3.1. Ieškovė gavo Vilniaus miesto 28-ojo notaro biuro notarės S. B. pranešimus dėl skolos sumokėjimo, kurie patvirtina, jog atsakovė kreipėsi į notarę dėl vykdomųjų įrašų atlikimo, kurie yra pagrindas kreiptis į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto.
3.2. Ieškovė prašo taikyti konservacinės turtinio pobūdžio paskirties laikinąsias apsaugos priemones, kurios nagrinėjamu atveju kartu yra prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti, nes vienas iš hipoteka įkeistų objektų yra ieškovės gyvenamasis būstas.
3.3. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeis banko teisių ir teisėtų interesų, nes mokėjimų uždelsimą bankui kompensuos priskaičiuotos palūkanos ir netesybos, o piniginių prievolių įvykdymas yra pakankamai užtikrintas hipoteka.
Atsiliepimas
4. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį ir tripliką, kuriais su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. liepos 29 d. nutartimi ieškovės prašymą atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad egzistuoja pirmoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas. Tuo tarpu pasisakydamas dėl antrosios sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė tokios grėsmės buvimo neįrodė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, prašoma pritaikyti laikinoji apsaugos priemonė suteiktų ieškovei (skolininkui vykdomojoje byloje) pranašumą prieš atsakovę (kreditorę), būtų pažeistas atsakovės kaip išieškotojos teisėtas lūkestis – išieškoti skolą priverstinai per įmanomai trumpiausią terminą.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Ieškovė atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. liepos 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį pagrindė Lietuvos apeliacinio teismo citatomis iš bylų, kurių ratio decidendi visiškai skirtingas nuo šios bylos.
7.2. Tiek ieškinio reikalavimas, tiek prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra susijęs su nekilnojamojo turto – ieškovės vienintelio gyvenamojo būsto išsaugojimu.
7.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino laikinųjų apsaugos priemonių, kurias prašė taikyti ieškovė, ir pareikšto ieškinio reikalavimo pobūdžio.
7.4. Priešingai nei motyvavo pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje netgi sąžiningi kreditoriaus ar antstolio veiksmai, galintys lemti turto perleidimą sąžiningiems tretiesiems asmenims, laikomi pakankamu pagrindu išvadai, jog kyla grėsmė galimai palankaus ieškovui sprendimo įvykdymui.
Atsiliepimas
8. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės atskirąjį skundą, kuriuo prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė:
8.1. Ieškovės byloje nėra pateikta jokių teismų praktikoje reikalaujamų duomenų, kad būtų konstatuota, jog ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.
Atsiliepimas
8.2. Į bylą kartu su atsiliepimu buvo pateikti Turto arešto aktų registro išrašai, iš kurių matyti, kad ne tik atsakovė, bet ir kiti kreditoriai prarado pasitikėjimą ieškove ir dėl nevykdomų įsipareigojimų inicijavo priverstinius išieškojimo procesus iš ieškovės turto, įskaitant ir įkeisto atsakovei.
8.3. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ieškovės ir trečiojo asmens finansinė padėtis iš esmės pasikeitė lyginant su buvusiąja, nepateikė įrodymų, kad jų finansinė padėtis gali pasikeisti, nepateikė įrodymų, kad jie bus pajėgūs tinkamai ir laiku įvykdyti kredito sutartį reikalaujamomis pakeisti sąlygomis, todėl laikytina, kad ieškovė piktnaudžiauja teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
11. Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. liepos 29 d. nutarties, kuria ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo
12. Atskiruoju skundu ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos nutartimi, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio, skundžiamą nutartį grindė ginčui netaikytina aukštesnės instancijos teismo praktika bei neatsižvelgė, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra susijęs su ieškovės vienintelio gyvenamojo būsto išsaugojimu.
13. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, jog 2006 m. spalio 3 d. tarp ieškovės bei trečiojo asmens ir atsakovės buvo sudaryta kredito sutartis (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo suteiktas 288 171,92 Eur kreditas. Kredito paskirtis – gyvenamojo namo dalies su žemės sklypo dalimi pirkimui, minėtos gyvenamojo namo dalies statybos užbaigimui ir apdailos darbų užbaigimui. 2025 m. gegužės 13 d. kredito sutartis buvo vienašališkai nutraukta atsakovės. Ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydama pripažinti šalių sudarytos kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1.1 ir 11.2.2.1 punktus (papunkčius) negaliojančiais, pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio, įpareigoti šalis vykdyti sutartį atidedant visus mokėjimus pagal sutartį vienerių metų terminui nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kartu su ieškiniu atsakovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei imtis priverstinio skolos išieškojimo veiksmų, pagal šalių 2006 m. spalio 3 d. kredito sutartį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas 2025 m. liepos 29 d. skundžiama nutartimi ieškovės prašymo netenkino, konstatuodamas, jog ieškovė neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimui vykdymui. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. lapkričio 5 d. civilinėje byloje Nr. e2-14585-639/2025 priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė.
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, įvertinęs šalių paaiškinimus bei pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad ieškovės atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo abejoti skundžiamos nutarties teisėtumu ir pagrįstumu.
15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodyta praktika).
16. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020; 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-294-881/2021; 2025 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-486-910/2025). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, teismui pakanka įsitikinti, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai paremti įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-458-330/2019; 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1189-790/2023).
17. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas preliminarų ieškinio nepagrįstumą galėtų konstatuoti tik tais atvejais, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tik tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, jog reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018; 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1763-516/2020). Taip pat preliminarų ieškinio nepagrįstumą galima konstatuoti ir tais atvejais, kai dėl ginčo esmės jau yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-489-943/2018; 2020 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-13-236/2020; 2023 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-547-464/2023). Be to, šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka yra pagrindas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017; 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1062-178/2018; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-515-302/2019; 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-283-464/2020, 23 punktas). Plėtodamas šią praktiką Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-547-464/2023 išaiškino, kad kiekvienas atvejis visgi turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į ieškinio atmetimo pagrindus (pavyzdžiui, ar ieškinio atmetimas implikuoja išvadą dėl neleistino ar aiškiai neįmanomo civilinių teisių gynimo būdo, ieškinio visiško nepagrįstumo faktinėmis aplinkybėmis, piktnaudžiavimo pareiškiant aiškiai nepagrįstą ieškinį, pan.), to konkretaus ginčo esmę ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį bei jų taikymu siekiamus tikslus.
18. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės ieškinį pagal reikalavimą pripažinti kredito sutarties vienašališką nutraukimą neteisėtu, kurio reikalavimų įvykdymui užtikrinti 2025 m. liepos 29 d. nutartimi buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2025 m. lapkričio 5 d. sprendimu ginčą išsprendė iš esmės – ieškinio netenkino. Atsižvelgiant į anksčiau pateiktą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, ieškovei nepalankaus sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinys, priėmimas yra pagrindas konstatuoti, kad nenustatyta viena iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – ieškinio tikėtinas pagrįstumas. Nors šis procesinis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs (CPK 279 straipsnio 1 dalis), tačiau, atsižvelgiant į šios nutarties 17 punkte nurodytą teismų praktiką, tokia aplinkybė, kad ieškovės ieškinys yra atmestas, keičia ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos vertinimą. Nesant vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – ieškinio tikėtino pagrįstumo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje nėra galimas.
19. Nors nenustatyta pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra pakankamas pagrindas atmesti ieškovės atskirąjį skundą ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, visgi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė neįrodė ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.
20. Jau nurodyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis ir esmė – rizikos (grėsmės), kad ieškovui galbūt palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas ar jo įvykdymas bus apsunkintas, eliminavimas. Būtent grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nustatymas (kartu egzistuojant preliminaraus skundų pagrįstumo sąlygai) ir apsprendžia poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokios grėsmės buvimas ar nebuvimas kiekvienu atveju vertinamas individualiai konkrečioje byloje pagal joje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-464/2020).
21. Vertinant neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės kontekste, pažymėtina, kad šiame sprendime teismas detaliai įvertino ieškovės ir trečiojo asmens elgesį vykdant kredito sutartį bei jų finansinės drausmės trūkumą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė ir bendraskolis trečiasis asmuo buvo pradelsę grąžinti 9 258,12 Eur sumą, taip pat buvo praleistos 8 kredito grąžinimo įmokos. Be to, teismas vertino ir banko elgesį prieš nutraukiant sutartį – iš ieškovei ir trečiajam asmeniui siųstų pranešimų buvo daryta išvada, kad jiems kelis kartus buvo suteikti papildomi terminai įsiskolinimui padengti, tačiau ieškovė šia galimybe nepasinaudojo. Tai rodo, jog net ir suteiktas papildomas laikas neprivedė prie įsiskolinimo padengimo, o pati ieškovė neįrodė jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad jos finansinė padėtis ateityje galėtų reikšmingai pagerėti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė kredito sutarties nutraukimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Nors šis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau vien tokia aplinkybė (išnagrinėjus bylą iš esmės nebuvo nustatytas pagrindas patenkinti ieškinį) pagrindžia, kad atskirojo skundo nagrinėjimo metu grėsmė kurioms nors ieškovės teisėms ir interesams, susijusiems su jos ginčytu kredito sutarties nutraukimu, neegzistuoja.
22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su ieškovės dėstoma pozicija, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį bei poreikį išsaugoti status quo. Ieškovė savo prašymu siekia konservacinio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių, kurių esmė – sustabdyti priverstinio išieškojimo veiksmus pagal kredito sutartį. Tačiau pabrėžtina, kad tokios priemonės tiesiogiai veikia hipotekos kreditoriaus turtines teises ir interesus. Siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, hipotekos kreditoriaus padėtis – privilegijuota, sudarant prielaidas jam gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka. Tokių procedūrų sustabdymas be pakankamo pagrindo ribotų hipotekos kreditorės teises kuo greičiau atgauti skolą. Atitinkamų argumentų ieškovė nepateikė ir neįrodė. Nagrinėjamu atveju vien tai, kad sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas, dar nėra įsiteisėjęs, nesudaro teisinio pagrindo išvadai apie būtinybę išsaugoti status quo ieškovės naudai. Priešingai, minėtas sprendimas patvirtina, jog ginčas buvo iš esmės išnagrinėtas ir ieškovės argumentai dėl kredito sutarties nutraukimo neteisėtumo nebuvo pripažinti pagrįstais. Taip pat ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą apie realią, o ne hipotetinę grėsmę būsimo teismo sprendimo neįvykdymui. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė teiginių apie galimai jai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę, o kartu ir nepagrindė antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
23. Apibendrinant tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad byloje neegzistuoja nė viena iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakęs patenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šį procesinį klausimą išsprendė teisingai. Atskirojo skundo argumentai nepagrindžia skundžiamos nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
24. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šalies teiktą atskirąjį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
25. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymą, todėl netenkindamas ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Ieškovės atskirąjį skundą atmesti.
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. liepos 29 d. nutartį palikti nepakeistą.