Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos ir D. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-5129-603/2016 (Nr. 2-1865-603/2017) pagal minėtų ieškovų ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys – Šiaulių apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių tara“, uždaroji akcinė bendrovė „Radviliškio duona“, kooperatinė bendrovė „Jonas ir sūnūs“ ir E. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.Ieškinys dėl žalos atlyginimo iš esmės grindžiamas neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, t. y. teismų ir kitų valstybės institucijų atsisakymu vadovautis teismų jau priimtais procesiniais sprendimais, kategoriško atsisakymo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, taip pat nusikalstamais KB „Jonas ir sūnūs“ veiksmais administruojant BUAB „Plusta“ bankroto procesą bei vengimo atlyginti BUAB „Plusta“ ir jos kreditoriams padarytą žalą.Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovai prašė taikyti laikinąją pasaugos priemonę – įpareigoti BUAB „Plusta“ bankroto administratorę KB „Jonas ir sūnūs“ sustabdyti bet kokius administravimo, likvidavimo ar turto pardavimo veiksmus, kol byla bus išnagrinėta iš esmės.Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bei trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimuose į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė, kad BUAB „Plusta“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. yra išregistruota iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 17 d. nutartimi atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Teismas nustatė, kad vadovaujantis Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 32 straipsniu BUAB „Plusta“ buvo išregistruota iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro, todėl sutiko su atsakovės pozicija, kad BUAB „Plusta“ esant išregistruotai, nėra teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apribojant šios bendrovės vykdomas bankroto procedūras, ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskirajame skunde ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones sudarė sąlygas trečiajam asmeniui KB „Jonas ir sūnūs“ paslėpti faktus apie padarytą žalą BUAB „Plusta“ kreditoriams, paslėpti žinomai netinkamai atliktas UAB „Plusta“ bankroto vykdymo procedūras.Šiaulių apygardos teismas neteisėtai BUAB „Plusta“ kreditorius R. P. ir L. P. pavertė jos debitoriais, vėliau bankroto administratorė KB „Jonas ir sūnūs“ reikalavimo teisių perleidimo sutartimi reikalavimo teises perleido trečiajam asmeniui, dėl ko vykdomas išieškojimas iš skolininkės vienintelio būsto. Siekiant sustabdyti Šiaulių apygardos teismo ir bankroto administratorės tyčinius neteisėtus veiksmus būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, teismo prašo skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Ieškovai atskirajame skunde nurodo, kad skundžiamą nutartį gavo 2016 m. gruodžio 1 d., tačiau neprideda jokių tai patvirtinančių įrodymų, todėl terminas paduoti atskirąjį skundą yra praleistas.Aplinkybė, kad UAB „Plusta“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro rodo, kad bankroto administratorės KB „Jonas ir sūnūs“ įgaliojimai įmonės bankroto byloje pasibaigė. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Atsakovei Lietuvos Respublikai pareikštas ieškinys dėl 160 946,45 Eur priteisimo. Ši suma atsakovei nėra didelė, todėl nesukels sunkumų įvykdyti teismo sprendimą. Bankroto administratorei byloje nepareikšti turtiniai reikalavimai, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje sprendžiant klausimą dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos atsižvelgiama į tai, kad teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama ar pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant apeliacinės instancijos teisme įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1014/2013).Ieškovai kartu su atskiruoju skundu pateikė antstolio R. K. 2016 m. lapkričio 17 d. patvarkymą Nr. S-8197-16 dėl nagrinėjamoje byloje nedalyvaujančios asmens skolininkės L. P. turto vertės ir turto arešto aktą. Nurodo, jog pateikti nauji rašytiniai įrodymai nebuvo pateikti ir vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Byloje įrodymais gali būti ne bet kokie duomenys, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktų rašytinių įrodymų sąsajumą su nagrinėjama byla, pažymi, kad pateikti įrodymai nėra susiję nei su pareikštu ieškiniu, nei su apeliacine tvarka sprendžiamu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kadangi pateikti įrodymai nesusiję su apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalyku, jie nepriimami ir grąžinami juos pateikusiai šaliai.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Be to, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais arba taikyti tik tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kuris gali būti palankus ieškovui (CPK 145 straipsnio 3 dalis).Nagrinėjamu atveju ieškovai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti bet kokius BUAB „Plusta“ administravimo, likvidavimo ar turto pardavimo veiksmus, kol bus išnagrinėta byla. Kitaip tariant, ieškovai siekia suvaržyti BUAB „Plusta“ bankroto administratorės KB „Jonas ir sūnūs“ teises ir pareigas BUAB „Plusta“ bankroto procese.Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-792-372/2009 BUAB „Plusta“ pripažinta likviduojama dėl bankroto, 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-6-883/2016 pripažinta, kad BUAB „Plusta“ veikla pasibaigė, o BUAB „Plusta“ bankroto administratorė KB ‚Jonas ir sūnūs“ įpareigota pateikti prašymą juridinių asmenų registrui išregistruoti likviduotą dėl bankroto įmonę. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-874-157/2016 minėtas Šiaulių apygardos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad dėl bankroto pasibaigusi BUAB „Plusta“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. buvo išregistruota iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro (b. l. 47).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad juridinis asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo ir juridinių asmenų registro (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.95 straipsnio 3 dalis). Būtent nuo šio momento juridinis asmuo nustoja egzistuoti. Pažymėtina, kad juridiniam asmeniui pasibaigus likvidavimo būdu jo veikla nutrūksta, o teisės ir pareigos nepereina kitiems juridiniams asmenims. Atitinkamai ir bankroto administratoriaus, atlikusio visas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatytas procedūras, įgaliojimai pasibaigia, jis nustoja vykdyti savo pareigas, o įmonės bankroto procesas pasibaigia.Vadovaujantis teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lot. lex non cogit ad impossibilia), todėl atsižvelgiant į tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama sustabdyti nebeegzistuojančios įmonės bankroto procedūras, kurios nėra vykdomos, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negali būti savitikslis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nesant faktinio ir teisinio pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.Ieškovų reikalavimas taikyti laikinąsias pasaugos priemones yra pasibaigusio bankroto proceso atžvilgiu, o atskirojo skundo argumentai susiję ne su bankroto procesu, o su trečiojo asmens vykdomu išieškojimu iš fizinio asmens, kuris net neįtrauktas į šios civilinės bylos nagrinėjimą, todėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas detaliau nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

Dėl termino atskirajam skundui paduoti

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, prašo teismo atsisakyti priimti atskirąjį skundą, nes jis paduotas praleidus įstatyme nustatytą septynių dienų terminą. Kaip matyti iš Lietuvos pašto registruotosios siuntos siuntimo šaknelės Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nutartis ieškovei Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungai buvo įteikta 2016 m. gruodžio 1 d. (b. l. 63.), o atskirasis skundas Vilniaus apygardos teisme gautas 2016 m. gruodžio 7 d. (b. l. 67.), t. y. nepraleidus septynių dienų termino, skaičiuojamo nuo skundžiamos nutarties gavimo dienos, atskirajam skundui paduoti (CPK 335 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytos priežasties nėra faktinio ir teisinio pagrindo spręsti, kad terminas atskirajam skundui paduoti yra praleistas.Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikšmingas faktines aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos iš Juridinių asmenų registro išregistruotos bendrovės bankroto procedūrų atžvilgiu, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.