Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-209-530/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-03-10
Bylos Nr.: 1A-209-530/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-44666-2020-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis, Jurgis Kiškis
Nukentėjusysis: T. Ž., D. Š.
Nuteistasis: R. J., Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo
Advokatai: Aušra Ručienė, Arvydas Montrimas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-209-530/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44666-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6; 2.1.15.1.2; 1.1.8.7.6; 1.1.8.1; 1.1.7.1; 2.4.7; 2.4.6.4.2 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio,

sekretoriaujant Tomui Žukauskui,dalyvaujant prokurorui Andriui Kiuršinui,

nukentėjusiojo T. Ž. įstatyminei atstovei R. Ž. (garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis),

nukentėjusiųjų D. Š. ir T. Ž. atstovui advokatui Arvydui Montrimui,nuteistajam R. J. ir jo gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Andriaus Kiuršino apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalyje (keturios veikos) ir nubaustas:

- pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl L. T.) – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą visą bausmės atlikimo laiką uždraudžiant R. J. lankytis įstaigose, kuriose mokosi ar gyvena nepilnamečiai, uždraudžiant bendrauti su nepilnamečiais vaikais;

- pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl V. B.) – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą visą bausmės atlikimo laiką uždraudžiant R. J. lankytis įstaigose, kuriose mokosi ar gyvena nepilnamečiai, uždraudžiant bendrauti su nepilnamečiais vaikais;

-pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl D. Š.) - laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą visą bausmės atlikimo laiką uždraudžiant R. J. lankytis įstaigose, kuriose mokosi ar gyvena nepilnamečiai, uždraudžiant bendrauti su nepilnamečiais vaikais;

-pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl T. Ž.) – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą visą bausmės atlikimo laiką uždraudžiant R. J. lankytis įstaigose, kuriose mokosi ar gyvena nepilnamečiai, uždraudžiant bendrauti su nepilnamečiais vaikais.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą visą bausmės atlikimo laiką uždraudžiant R. J. lankytis įstaigose, kuriose mokosi ar gyvena nepilnamečiai, uždraudžiant bendrauti su nepilnamečiais vaikais.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. J. paskirta galutinė - 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą R. J. visą bausmės atlikimo laiką uždraudžiant lankytis įstaigose, kuriose mokosi ar gyvena nepilnamečiai, uždraudžiant bendrauti su nepilnamečiais vaikais.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo bausmę vykdančios institucijos įsiteisėjusiojo nuosprendžio gavimo dienos.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei dokumento, asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) bei paso Nr. (duomenys neskelbtini), paėmimas nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti, panaikintinos.

Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies ir priteista:

iš R. J. nukentėjusiojo D. Š. naudai – 5 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti nukentėjusiojo įstatyminiam atstovui N. Š..

iš R. J. nukentėjusiojo T. Ž. naudai – 5 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti nukentėjusiojo įstatyminiam atstovui R. Ž..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės.

1. R. J., 2020 m. spalio 9 d. laikotarpyje nuo 00.15 val. iki 01.30 val., viešbučio „(duomenys neskelbtini)” kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), lovoje, kurioje gulėjo jaunesnis negu 16 metų amžiaus vaikas – L. T., gim. (duomenys neskelbtini) m., užkišęs ranką už nukentėjusiojo kelnaičių, dirgino jo lytinį organą, tokiu būdu atliko seksualinio pobūdžio veiksmus, galinčius sukelti jaunesnių nei šešiolikos metų asmenų lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, šiais veiksmais tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį.

2. Be to jis, 2020 m. spalio 11 d. laikotarpyje nuo 00.30 iki 01.00 val., viešbučio „(duomenys neskelbtini)” kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), lovoje, kurioje gulėjo jaunesnis negu 16 metų amžiaus vaikas V. B., gim. (duomenys neskelbtini) m., per apatines kelnaites ranka lietė ir glostė jo lytinius organus, tokiu būdu atliko seksualinio pobūdžio veiksmus, galinčius sukelti jaunesnių nei šešiolikos metų asmenų lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, šiais veiksmais tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį.

3. Be to jis, laikotarpyje nuo 2020 m. spalio 27 d. 24.00 val. iki 2020 m. sausio 28 d. 01.00 val., viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), lovoje, kurioje gulėjo jaunesnis negu 16 metų amžiaus vaikas D. Š., gim. (duomenys neskelbtini) m., per apatines kelnaites ranka lietė ir glostė nukentėjusiojo lytinį organą, tokiu būdu atliko seksualinio pobūdžio veiksmus, galinčius sukelti jaunesnių nei šešiolikos metų asmenų lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, šiais veiksmais tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį.

4. Be to jis, 2020 m. spalio 28 d. laikotarpyje nuo 01.00 val. iki 03.00 val. viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), atsistojęs prie lovos, kurioje gulėjo jaunesnis negu 16 metų amžiaus vaikas T. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., per apatines kelnaites ranka lietė nukentėjusiojo kūną, po to numovęs kelnaites, ranka dirgino nukentėjusiojo lytinį organą, bei tęsdamas veiksmus, apie 05 val., tame pačiame viešbučio kambaryje, nukentėjusiojo akivaizdoje, gulėdamas kitoje lovoje, ranka dirgindamas savo lytinį organą, tenkino lytinę aistrą, tokiu būdu atliko seksualinio pobūdžio veiksmus, galinčius sukelti jaunesnių nei šešiolikos metų asmenų lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, šiais veiksmais tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Apeliacinius skundu nuteistasis R. J. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu pritaikius BK 40 straipsnio nuostatas, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, laiduotoja paskirti jo globėją A. G. bei baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Skunde taip pat prašydamas sumažinti nukentėjusiesiems D. Š. ir T. Ž. priteistus neturtinės žalos dydžius nuo 5000 Eur iki 2000 Eur.

5.1. Skunde teigiama, kad apeliantas pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, jis visiškai prisipažino dėl jos padarymo ir nuoširdžiai gailėjosi. Jis geranoriškai sutinka atlyginti atitinkamą dalį pareikštų civilinių ieškinių, todėl mano, kad yra BK 40 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose nurodytos sąlygos, leidžiančios atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Pažymint, kad R. J. neteistas, administracine tvarka vienerių metų laikotarpiu nebaustas, yra dirbantis, turi nuolatines ir legalias pajamas, naujų teisės pažeidimų po nusikalstamos veikos įvykdymo nepadarė, nors praėjo daugiau nei vieneri metai, kas leidžia konstatuoti, jog R. J. nėra linkęs pažeidinėti visuomenėje priimtų elgesio normų. Atkreipiant dėmesį ir į tai, kad duomenų apie R. J. atžvilgiu pradėtus naujus ikiteisminius tyrimus dar po šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra, kas sudaro pagrindą manyti, kad nuteistasis padarė tinkamas išvadas dėl savo neigiamo elgesio pasekmių, geba savo elgesį koreguoti tinkama linkme ir ateityje laikysis įstatymų bei nenusikals. Taip pat apeliantas nurodė asmenį, galintį laiduoti už jį, surinko visus laidavimo instituto taikymui reikalingus dokumentus ir tai sudaro galimybę jo atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas.

Atsiliepimas

5.2. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog R. J. savo kaltę pripažino iš dalies. Jis savo kaltę pripažino pilnai ir labai gailisi dėl įvykio, išgyvena dėl susidariusios situacijos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymint, kad laiduotoja sutiko būti jo globėja A. G., jam artimiausias žmogus, jo gyvenime didžiausias turimas pavyzdys. Tarp R. J. ir jo globėjos santykiai yra labai artimi, todėl ji gali nuteistajam daryti teigiamą įtaką. Atkreipiant dėmesį, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti ir (ar) nepasitikėti A. G., kaip laiduotoja.

5.3. Skunde taip pat nesutinkama su nukentėjusiesiems priteistais neturtinės žalos dydžiais, teigiant, kad jie yra per dideli, nustatyti nesivadovaujant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą nukentėjusiesiems, neatsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje, formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kuriose priteistinos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 500 Eur iki 5 792 Eur (kasacinės nutartys Nr. 2K-284/2013, Nr. 2K-191- 697/2018; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-122-307/2020 ir kt.) bei neįvertino kitų šio klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Pažymint, kad ieškiniuose nurodomos sumos yra nepagrįstai didelės, atsižvelgiant į R. J. galimybes atlyginti padarytą žalą. Tuo tarpu nustatant priteistinus neturtinės žalos dydžius turi būti siekiama protingos nukentėjusiojo ir kaltinamojo skirtingų interesų pusiausvyros. Nagrinėjamu atveju R. J. sumokėti visą teismo sprendimu priteistą sumą yra nepakeliama našta, kadangi jo situacija yra itin nepalanki. Jis augo vaikų globos namuose, jokio asmenine nuosavybės teise priklausančio turto neturi, jo materialinė padėti yra sunki, todėl jis jokių finansinių galimybių išmokėti visą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam priteistą neturtinės žalos dydį neturi. Todėl atsižvelgiant į apelianto turtinę padėtį bei patiriamas kasdienes pragyvenimo išlaidas (komunaliniai mokesčiai, maistas), nukentėjusiesiems priteista neturtinė žala turėtų būti mažinama.

6. Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Andrius Kiuršinas prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir pripažinti R. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybė tai, jog visos nusikalstamos veikos padarytos nepilnamečiams asmenims, buvo įvykdytos pasinaudojus jų priklausomumu ir piktnaudžiaujant pasitikėjimu, autoritetu ar įtaka.

6.1. Paskiriant R. J. už nusikaltimų, numatytų 153 straipsnio 1 dalyje padarymą (L. T. tvirkinimo epizodas)1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę; (V. B. tvirkinimo epizodas) 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę; (D. Š. tvirkinimo epizodas) 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę; (T. Ž. tvirkinimo epizodas) 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti R. J. subendrintą laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams bausmę. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti galutinę 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Taikyti R. J. BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 (trijų) metų laikotarpiui, paskiriant nuteistajam šiuos įpareigojimus - bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nebendrauti su asmenimis, neturinčiais pilnametystės, neužsiimti jokia veikla, susijusia su nepilnamečiais asmenimis - ekskursijomis, edukacinėmis programomis, paskaitų ar seminarų vedimu ir kita veikla (BK 75 straipsnio 2 dalies 8, 9 ir 10 punktai). Taip pat skirti R. J. baudžiamojo poveikio priemones - per bausmės vykdymo atidėjimo terminą sumokėti 100 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnio 1 dalis) ir 4 (ketverius) metus įpareigoti nuteistąjį pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos (BK 72⁴ straipsnio 1 dalis). Kitą nuosprendžio dalį paliekant nepakeistą.

6.1.1. Skunde teigiama, jog R. J. visos keturios apysunkės nusikalstamos veikos buvo padarytos keturių atskirų nukentėjusiųjų atžvilgiu, kad jos padarytos tiesiogine tyčia ir jos nebuvo atsitiktinio pobūdžio, o buvo kryptingos, siekiant savo amoralių tikslų. Nuteistasis šias veikas padarė vadovaudamasis itin žemomis, teisės ir moralės požiūriu nepateisinamomis paskatomis, jis padarė nusikaltimus nepilnamečių seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, t. y., jo padarytos veikos daro fizinę ir moralinę žalą nepilnamečiams ir pažeidžia visuomenėje susiformavusią lytinių santykių sanklodą, kartu pažeidžiant nukentėjusiųjų teisę į neliečiamumą, garbę ir orumą. Todėl prokuratūra atsižvelgusi į visas šias aplinkybes mano, kad teismo paskirta bausmės rūšis - laisvės apribojimas, už keturių apysunkių nusikalstamų veikių, pažeidžiančių nepilnamečių seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, padarymą, yra netinkama, kadangi yra aiškiai per švelni.

6.1.2. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad skirtingai nuo laisvės atėmimo bausmės, maksimalus laisvės apribojimo bausmės terminas yra du metai (BK 48 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu pritaikius BK 64¹ straipsnio, nuostatas ir bausmę sumažinus 1/3, gaunasi, kad maksimali laisvės apribojimo bausmė yra 1 metai 4 mėnesiai, tačiau akivaizdu, kad tokia bausmės rūšis ir toks terminas, atsižvelgiant į šios bausmės atlikimo specifiką, yra per švelnūs. Paskyrus šią bausmės rūšį bei tokius įpareigojimus, kuriuos skundžiamuoju nuosprendžiu paskyrė teismas, prokuratūros teigimu R. J. praktiškai nepatirs jokių, kiek nors reikšmingų, neigiamų baudžiamosios atsakomybės padarinių.

6.1.3. Skunde pažymima, kad R. J. elgesys tiek prieš šio ikiteisminio tyrimo pradėjimą, tiek ir jo veiksmai, atidavus bylą į teismą visiškai nekito. 2018 m. gruodžio 4 d. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas R. J. atžvilgiu. Tačiau šiame nutarime išdėstytos aplinkybės byloje, kad dar prieš šių nusikalstamų veikų padarymą R. J. elgesys kito nepilnamečio atžvilgiu buvo pripažintas galimai seksualizuotu ir netinkamu moralės bei etikos požiūriu, bet dar nenusikalstamu, tačiau vėliau buvo nustatyti keturių nepilnamečių tvirkinimo atvejai. O atidavus šią bylą į teismą, 2021 m. lapkričio 16 d. Kauno apskrities VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos skyriuje R. J. įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje padarymo, t. y., dėl nepilnamečio asmens tvirkinimo laikotarpiu nuo 2021 m. rugpjūčio mėn. iki 2021 m. spalio mėn. vidurio. Iš šių duomenų yra akivaizdu, kad R. J., nepaistant nutraukto tyrimo, pasinaudodamas nepilnamečių priklausomumu, užsienio kelionių metu, tvirkino keturis nepilnamečius, o šiai bylai esant teisme, vėl galimai tvirkino nepilnametį, pasinaudodamas priklausomumu (būdamas (duomenys neskelbtini)). Tai rodo, kad pats savaime pradėtas ir besitęsiantis baudžiamasis procesas nedaro jokios įtakos nuteistojo elgesiui. Todėl tokios neadekvačiai per švelnios bausmės, kuri iš viso nesukels nuteistajam jokių apribojimų ar kitokių neigiamų padarinių, paskyrimas, akivaizdžiai neužtikrins bausmės tikslų ir tik sukels nuteistajam nebaudžiamumo jausmą, o tai savo ruožtu, neatgrasys jo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.

6.1.4. Skunde nurodoma, kad teismas net nesvarstė galimybės, skiriant R. J. laisvės apribojimą, skirti jam ir intensyvią priežiūrą, todėl jeigu aukštesnės instancijos teismas paliktų galioti nuteistajam laisvės apribojimo bausmę, atsižvelgiant į visus bausmės skyrimo pagrindus, turėtų būti skiriama ir intensyvi priežiūra. Kartu nuteistajam skiriant ir įpareigojimą visą bausmės atlikimo laiką uždrausti lankytis įstaigose, kuriose mokosi ar gyvena nepilnamečiai, kartu uždraudžiant ir bendrauti su nepilnamečiais vaikais.

Atsiliepimas

6.1.5. Skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas BK 64¹ straipsnio nuostatas, neteisingai apskaičiavo galutinę bausmę nuteistajam, todėl skundžiamas nuosprendis turėtų būti keistinas dėl neteisingos bausmės paskyrimo. Kadangi R. J. paskirti 1 metai ir 8 mėnesiai sudaro 20 mėnesių, tuo tarpu 1/3 nuo 20 mėnesių yra 6 mėnesiai ir 20 dienų, todėl 1 metus ir 8 mėnesius sumažinus 6 mėnesiais ir 20 dienų, turėtų gautis 1 metai, 1 mėnuo ir 10 dienų, o ne 1 metai.

6.1.6. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad R. J. padarė keturis itin žemas, teisės ir moralės požiūriu nepateisinamas, apysunkes, baigtas nusikalstamas veikas, keturių atskirų nepilnamečių atžvilgiu. Visos šios veikos buvo padarytos ne vienu metu, atskirose šalyse bei veikiant tiesiogine tyčia, siekiant patenkinti savo lytinę aistrą ir tuo pačiu sukelti jaunesnių negu 16-os metų asmenims lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą. Visos veikos padarytos nuo R. J. priklausomiems vaikams, užsienio kelionių metu, jam būnant šių kelionių vadovu, todėl yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pažymint, kad nuteistojo elgesys tiek prieš šį procesą, tiek ir šio proceso metu taip pat nėra teigiamas – R. J. prieš šių nusikalstamų veikų padarymą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jo netinkamo elgesio nepilnamečio atžvilgiu. Nors tyrimas buvo nutrauktas, tačiau buvo pripažinta, kad R. J. elgesys nepilnamečio atžvilgiu buvo vertinamas kaip nepriimtinas etikos ir moralės požiūriu, nepriimtinas pačiam nepilnamečiui, pažeidžiantis jo interesus, bet ne nusikalstamas. Šiuo metu nuteistasis yra įtariamas dėl kito jaunesniojo negu 16-os metų asmens tvirkinimo, kuris galimai įvyko šios bylos teisminio nagrinėjimo metu. Pabrėžiant, kad R. J. neatlygino net dalies žalos dviem nukentėjusiesiems. Todėl atsižvelgiant į visų šių aplinkybių visumą, niekaip negalima sutikti, kad paskyrus tokią švelnią ir trumpą laisvės apribojimo bausmę, bus pasiekti bausmės tikslai - nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Atkreipiant dėmesį, kad Lietuvos teismų praktikoje paprastai tokios rūšies ir dydžio bausmės pagal BK 153 straipsnio 1 dalį yra skiriamos už mažiau pavojingas, atsitiktinio pobūdžio, vienkartines nusikalstamas veikas (pvz., baudžiamoji byla Nr. 1A-252-316/2021 - paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė už tai, kad nuteistasis vieną kartą nešiojamojo kompiuterio „Acer“ ekrane demonstravo pornografinio turinio vaizdus - rodė nuogų moterų nuotraukas). Todėl R. J. turėtų būti skirta kita bausmės rūšis, numatyta BK 153 straipsnio 1 dalyje, t. y. laisvės atėmimas. Tačiau valstybinis kaltintojas nesiekia, kad R. J. būtų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kuri būtų per griežta, kadangi nuteistasis šias nusikalstamas veikas padarė būdamas neteistas, pilnai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymo tyrimo teisme metu. Visos šios aplinkybes rodo, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog atidėjus nuteistajam paskirto laisvės atėmimo vykdymą bus įgyvendinti bausmės tikslai. Todėl, atsižvelgiant į visas šioje byloje nustatytas bausmės skyrimo aplinkybes, prokuratūros nuomone, R. J. turėtų būti skirta vidutinio griežtumo laisvės atėmimo bausmė ir pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės vykdymas atidėtas ilgesniam negu 1 metų laikotarpiui, kartu skiriant prašomus įpareigojimus bei baudžiamojo poveikio priemones. Pažymint, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje dėl valstybinio kaltintojo siūlomos baudžiamosios poveikio priemonės, numatytos BK 72⁴ straipsnio 1 dalyje, nieko net nepasisakė ir nemotyvavo kodėl ji neskiriama, tačiau prokuratūros manymu šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas nagrinėjamu atveju yra nustatytas įstatymu, kaip privalomas, todėl ši baudžiamojo poveikio priemonė privalėjo būti paskirta.

7. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje R. J. ir jo gynėja advokatė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti. Prokuroras savo skundą palaikė, atsisakydamas skundo dalies dėl 4 (ketverių) metų įpareigojimo nuteistajam pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos (BK 72⁴ straipsnio 1 dalis), kadangi nusikalstamų veikų padarymo metu ši įstatymo redakcija negaliojo. Nukentėjusiųjų atstovas advokatas bei nukentėjusiojo T. Ž. įstatyminė atstovė R. Ž. prašė nuteistojo skundą atmesti, o prokuroro skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Andriaus Kiuršino apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

8. Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliaciniais skundais nėra ginčijama R. J. kaltė ir jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Tačiau nuteistasis R. J. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei nukentėjusiesiems priteisė per didelius neturtinės žalos dydžius. Tuo tarpu prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su R. J. paskirta bausme, kartu prašydamas pripažinti ir BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

9. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje spręsdamas dėl R. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą konstatavo, jog byloje nėra visų BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų, kad šis institutas nuteistajam galėtų būti taikomas, o būtent: visiško kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamas veikas, pagrįsto manymo, kad R. J. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamą veikų ir asmens, galinčio daryti teigiamą įtaką R. J..

10. Nuteistasis R. J. apeliaciniame skunde nesutikdamas su šiomis apylinkės teismo padarytomis išvadomis pažymi, kad jis savo kaltę pripažino pilnai ir gailisi dėl šio įvykio, taip pat išgyvena dėl susidariusios situacijos bei padarė tinkamas išvadas dėl savo neigiamo elgesio pasekmių, kartu nurodydamas, kad laiduotoja sutiko būti jo globėja, kurios tinkamumu bei teigiama įtaka abejoti nėra pagrindo.

11. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, apibūdinančios nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką. Pagal šias sąlygas asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.

12. Visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro formalųjį pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-99/2013). Taigi, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

13. Apeliaciniu skundu teigiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai pripažino, jog R. J. savo kaltę pripažino tik iš dalies ir jo gailėjimasis nėra nuoširdus. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino, kad R. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, gailisi ( BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir tuo pačiu nuosprendžiu pripažino, kad šioje byloje nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos - visiško kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamas veikas.

14. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.).

15. Konstatuotina, kad sisteminė baudžiamųjų įstatymų normų analizė neleidžia įžvelgti principinių skirtumų tarp BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Taigi ydingais laikytini atvejai, kai teismas pripažįsta atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau, vadovaudamasis tomis pačiomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atsisako pripažinti analogišką atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-788/2021).

16. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nors ir konstatavo R. J. prisipažinimą dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, tačiau padarė išvadą, kad nuteistasis paties fakto nesureikšmina, kadangi neatsimena nuo kada pradėjo domėtis nepilnamečiais, kartu nurodydamas faktą, kad tokia pati situacija buvo ir jo vaikystėje. Apylinkės teismo vertinimu, nuteistojo padarinių nesuvokimą bei savo elgesio nekritišką vertinimą, o tik siekį švelninti savo padėtį rodo ir veikų padarymo metu vestuose seminaruose pasakotos išgalvotos istorijos, nurodant nepilnamečiams <...>,,nešokinėti“ ant įtakingų žmonių <...>, taip pat po seksualinio pobūdžio veiksmų atlikti R. J. veiksmai, sugriebiant nukentėjusiems už lytinių organų ir juos suspaudžiant. Tačiau teisėjų kolegija nesutikdama su tokiu apylinkės teismo vertinimu pažymi, kad kritiškas savo elgesio vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų veiksmų ir pan., tam, kad jis būtų pripažintas, kaip nuoširdus gailėjimasis turi būti nustatytas po nusikalstamos veikos padarymo, o ne veikos darymo metu, ką nagrinėjamu atveju konstatavo apylinkės teismas. Tuo tarpu iš nuteistojo R. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, matyti, kad jis tuo metu nesuvokė, jog daro berniukams kokią nors žalą, tačiau šiuo metu savo elgesį vertina blogai, nurodo, kad gyvenime daugiau taip nesielgtų ir net negalvotų to daryti. Norėtų padaryti viską, kad tik būtų lengviau tiems vaikams. Šiuo metu suvokdamas savo veiksmų pasekmes berniukams, ketina atlyginti padarytą žalą geranoriškai iki teismo (4 t., b. l. 170-172). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme R. J. taip pat parodė, kad neturi atsakymo į klausimą kodėl taip pasielgė, tačiau gailisi dėl savo veiksmų berniukų atžvilgiu. Suprato ką padarė, negali paaiškinti kodėl taip pasielgė. Po paros praleistos areštinėje suprato savo klaidas, prisiima atsakomybę už savo veiksmus ir labai gailisi (5 t., b. l. 153-154). Baigiamųjų kalbų metu nuteistasis taip pat nurodė, kad padarydamas tuos nusikaltimus tuo metu nesuvokė, o dabar jau garantuoja ir nuoširdžiai supranta kokį poveikį turėjo bei nuoširdžiai atsiprašo ir gailisi (6 t., b. l. 38). Taigi, teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad R. J. ikiteisminio tyrimo metu sutiko su kaltinime nurodytais faktais, jų viso proceso metu neginčijo ir nors savo elgesio priežasčių tiksliai įvardinti negalėjo, tačiau akivaizdu, jog suprato savo veiksmų neteisėtumą bei sukeltas pasekmes, ne vieną kartą dėl jų gailėjosi, taip pat ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas sušvelninti veikos žalingus padarinius, susitaikydamas su L. T. ir V. B. tėvais. Pažymint, kad susitaikymo su kitų dviejų nukentėjusiųjų tėvais nuteistasis taip pat siekė, todėl apygardos teismas įvertinęs aukščiau aptarta daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai konstatavo, jog R. J. elgesys neatitinka sąlygą, įtvirtintą BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

17. Apeliaciniu skundu ginčijama apylinkės teismo išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog R. J. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti. Tai gali būti faktai, liudijantys asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą, ar priešingai – polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje. Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų, ar jis nėra linkęs nusikalsti, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, vadinasi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. ??? ???

18. Įvertinus byloje esančių duomenų visumą teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad keturių apysunkių nusikalstamų veikų padarymas, R. J. charakterizuojantys duomenys, jog praeityje buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, kuriame taip pat buvo akcentuotas R. J. seksualizuotas pobūdis bendraujant su nepilnamečiu ( b.t.4,b.l.124), taip pat prokuroro teikiami duomenys apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl analogiškų veikų, neleidžia teismui tikėtis, jog apeliantas ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas pagrindas.

19. BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas pripažino egzistuojant šią aplinkybę, tai kad R. J. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Prokuroro skunde ši aplinkybė nėra ginčijama, todėl teisėjų kolegija nesant skundo dėl šios aplinkybės plačiau nepasisako, nes priešingu atveju galėtų būti sunkinama nuteistojo padėtis.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse esančias sąlygas.??? ???

21. Sprendžiant asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą svarbi sąlyga yra laiduotojo asmenybė, t. y. laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo. Pagal teismų praktiką išvadas apie laiduotojo tinkamumą teismas gali daryti įvertinęs laiduotoją apibūdinančių savybių visumą: jo asmenines savybes, veiklos pobūdį, ar nenustatyta ankstesnių laiduotojo nuteisimo ar patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejų, taip pat realias galimybes daryti teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kad šis ateityje laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-71/2011, 2K-312/2011 ir kt.). Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys.

22. Ir nors R. J. apeliaciniame skunde teigia, kad abejoti jo globėjos A. G. tinkamumu būti laiduotoja bei teigiamos įtakos darymu nėra jokio pagrindo, tačiau teisėjų kolegija nesutikdama su šiuo apeliacinio skundo argumentu pažymi, kad nuteistasis veikų padarymo metu nors ir gyveno su globėja, o prieš pastaruosius kelis mėnesius išsikėlė gyventi atskirai su drauge, tačiau gyvenimas kartu neturėjo įtakos R. J. elgesiui, nes būtent tuo laikotarpiu jis padarė jam inkriminuotas keturias tyčines apysunkes nusikalstamas veikas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad laiduotoja apklausiama apylinkės teisme tvirtino kasdien bendraujanti su globotiniu, ji jam yra autoritetas (6 t., b. l. 29-30), tačiau akivaizdu, kad tas bendravimas nebuvo toks artimas, kaip bandoma deklaruoti šiuo atveju, kadangi pati globėja teisme patvirtino, kad ji nepastebėjo globojamo asmens polinkio tvirkinti jaunesnius asmenis ir jai tai buvo naujiena. Tačiau atsitiktiniai asmenys, liudytoja B. J. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje liudytoja teigė pastebėjusi, jog R. J. nuo 2020 metų vasaros iki lapkričio mėnesio pabaigos apie keturis kartus buvo atsivežęs berniukus į pirtį ir tai jai kėlė pagrįstų įtarimų (b.t.2,b.l.119-121). Iš byloje esančio nutarimo, kuriuo dar 2018 metais buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas , jau tuomet nutarime buvo akcentuotas R. J. seksualizuotas pobūdis bendraujant su nepilnamečiu (b.t.4, b.l.124), tačiau iš A. G. parodymų akivaizdu, jog ji apie šį atvejį nieko nežinojo. Todėl, teisėjų kolegija įvertinusi visa tai, pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad A. G. galimybės daryti teigiamą įtaką apeliantui yra abejotinos. Be to A. G. yra pensinio amžiaus, nors ji nėra teista, tačiau per praėjusius metus ji padarė du administracinius nusižengimus, kurių baustumai nėra išnykę ir jos padaryti teisės pažeidimai taip pat leidžia pagrįstai abejoti jos tinkamumu būti tinkama laiduotoja.

23. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų numatytų BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir BK 40 straipsnio 3 dalyje nėra, todėl taikyti šio instituto nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nėra teisinio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos

24. Skunde nuteistasis nesutikdamas su nukentėjusiesiems priteistais neturtinės žalos dydžiais teigia, jog jie yra per dideli, priteisti neatsižvelgiant į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, formuojamą teismų praktiką bei apelianto galimybes atlyginti padarytą žalą.

25. Nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas, kartu atsižvelgdamas ir į formuojamą teismų praktiką. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagal įstatymą privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Svarbu pastebėti, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimus būtina atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t., kas sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Kita vertus tai galima daryti ne visuomet, nes įstatymas teismui leidžia atsižvelgti į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį ir sumažinti atlygintinos žalos dydį tik tuomet, kai žala nėra padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis).

26. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas advokatas byloje pateikė patikslintus civilinius ieškinius prašydamas D. Š. ir T. Ž. priteisti po – 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (5 t., b. l. 146-151). Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškinius tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiųjų naudai po 5000 Eur. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas nustatydamas neturtinės žalos dydžius D. Š. bei T. Ž. įvertino net tik nukentėjusiųjų patirtus dvasinius išgyvenimus, išgąstį, nesaugumo, gėdos jausmą, pažeminimą, emocinį stresą, tačiau ir liekamuosius reiškinius, t. y. iki šiol jaučiamą psichologinę įtampą, nerimą, miego sutrikimus, elgesio pasikeitimus, nervingumą, uždarumą, padarytą moralinę žalą, kuri gali atsiliepti jų vystymuisi, brendimui bei asmenybės formavimuisi ateityje. Taip pat išsamiai pasisakė ir apie nuteistojo atliktus tyčinius tvirkinamuosius veiksmus, susijusius su įstatymo ypač saugomomis vertybėmis – žmogaus seksualinio apsisprendimo laisve ir neliečiamumu bei įvertino R. J. galimybes atlyginti priteistą neturtinę žalą. Ir nors nuteistasis skunde teigia, kad jis augo vaikų globos namuose, jokio asmeninio turto neturi, jo materialinė padėtis yra sunki, todėl išmokėti priteistų neturtinės žalos dydžių galimybės neturi, tačiau apygardos teismas pritardamas apylinkės teismo nustatytoms aplinkybėms, kad R. J. yra dirbantis bei viešai deklaruojantis apie gaunamas itin dideles pajamas iš užsiimamos veiklos, pažymi, jog bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad apeliantas nebegyvena pas globėją, o nuomojasi butą, todėl darytina išvada, kad nuteistojo materialinė padėtis nėra tokia bloga, kaip bando įrodyti nuteistasis.

27. Pažymint, kad apylinkės teismas sumažindamas prašomus priteisti neturtinės žalos dydžius nukentėjusiesiems nurodė, jog vadovaujantis teismų praktika panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose civiliniuose ieškiniuose nurodytos sumos yra nepagrįstai didelės, todėl teigti, kad apylinkės teismas nustatydamas neturtinės žalos dydžius nukentėjusiesiems neįvertino formuojamos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose taip pat nėra pagrindo. Atkreipiant dėmesį, kad ir pats apeliantas skunde nurodo, kad priteisti neturtinės žalos dydžiai svyruoja nuo 500 Eur iki 5 792 Eur (kasacinės nutartys Nr. 2K-284/2013, Nr. 2K-191-697/2018; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-122-307/2020 ir kt.), o tai apygardos teismui suponuoja pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydžius nukentėjusiesiems laikėsi įstatymo reikalavimų, įvertino žalos dydžio nustatymo kriterijus, kaip to reikalauja įstatymas ir parinko adekvatų žalos atlyginimo dydį, kuris neprieštarauja formuojamai teismų praktikai bei atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl D. Š. ir T. Ž. priteistus 5000 Eur neturtinės žalos dydžius dar labiau mažinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Dėl sunkinančios aplinkybės

28. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo pripažinti R. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad visos nusikalstamos veikos padarytos nepilnamečiams asmenims, buvo įvykdytos pasinaudojus jų priklausomumu ir piktnaudžiaujant pasitikėjimu, autoritetu ar įtaka (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Skunde nurodydamas tik tai, kad visos veikos buvo padarytos nuo R. J. priklausomiems vaikams, užsienio kelionių metu, jam būnant šių kelionių (duomenys neskelbtini).

29. Baudžiamosios teisės teorijoje pabrėžiama, kad pasinaudojimas nukentėjusio asmens priklausomumu reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog nukentėjęs asmuo yra priklausomas nuo jo ar nuo kito su nusikaltimu susijusio asmens ir piktnaudžiaudamas šiuo priklausomumu atlieka nusikalstamus veiksmus. Priklausomumas turi būti toks, dėl kurio nukentėjęs asmuo visiškai ar iš dalies praranda galimybę efektyviai pasipriešinti neteisėtam kaltininko elgesiui. Priklausomumo atsiradimo pagrindai gali būti įvairūs, pavyzdžiui, giminystė, santuoka, tarnyba ar materialinė priklausomybė ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-423-150/2015).

30. Nukentėjusysis V. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad į ekskursiją iš suaugusių kartu vyko autobuso vairuotojas, vadovė K., pats R. J. ir dar viena mokytoja iš (duomenys neskelbtini). Vadovė K. dalyvavo ir R. J. vestame seminare, kuriame jis pasakojo apie kaltinimus pedofilija. Mokytojos iš (duomenys neskelbtini) seminare jis nematė. R. J. po seminaro atėjus į jų kambarį, jame buvo L., R. ir D.. Pokalbyje dalyvavo tik jis su L. bei R. J., todėl mano, jog R. su D. miegojo. Viduryje atliekamų seksualinio pobūdžio veiksmų į kambarį atėjo vadovė K. ir atsisėdo ant jo lovos kojūgalyje, žiūrėjo į kopėtėlių pusę, nukentėjusysis manė, kad R. J. nustos, tačiau jis ir toliau tai darė, bet K. to nematė. V. B. K. apie tai nieko nesakė, nes nežinojo ką pasakyti, buvo visiškai pasimetęs, bet mano, kad jeigu būtų garsiai kažką pasakęs apie tai, R. J. būtų liovęsis lietęs jo lytinį organą, nes buvo kitų žmonių, viskas iškiltų į viešumą, jam tai tikrai nepatiktų. Pasak nukentėjusiojo jis turėjo galimybę nutraukti R. J. veiksmus, jei būtų kažką pasakęs, bet žodžiais R. J. jis nieko nesakė, savo elgesiu kitiems taip pat neišsidavė, neparodė, kad jo atžvilgiu vyksta kažkas netinkamo, tik bandė patraukti R. J. ranką ir užsikloti. Po atliktų seksualinio pobūdžio veiksmų R. J. nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu panaudojo psichologinį smurtą, kai griebė ranka jam už lytinio organo ir liepė niekam nesakyti. Iki to momento jokio fizinio ar psichologinio smurto R. J. jo atžvilgiu nenaudojo (1 t., b. l. 35-39, 59-63).

31. Nukentėjusiojo V. B. mama R. B. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jai buvo žinoma, jog į stovyklą kartu su R. J. vyks ir vadovė K. P.. Patvirtino, kad visomis stovyklos dienomis palaikė kontaktą telefonu su savo sūnumi, susirašinėjo „Facebook Messenger“ pokalbių programėlėje. Sūnaus įspūdžiai apie stovyklą buvo labai geri, nuotaika taip pat. Vaikams grįžtant į Lietuvą ji iš savo sūnaus gavo ilgą žinutę apie to vakaro įvykius, klausė jo ar reikia atvažiuoti į Vilnių jo pasiimti, tačiau V. B. patikino, kad jam viskas gerai ir atkalbėjo važiuoti į Vilnių bei nurodė, kad į Kauną jos sūnų su L. parvežė R. J. (1 t., b. l. 75-77).

32. Nukentėjusysis L. T. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad R. J. norėjo, kad jis išeitų iš komforto zonos arba daugiau jo nematys, jeigu jis leis save paliesti, jie bus draugai, todėl nenorėdamas nustoti bendrauti nukentėjusysis pasidavė, o kai R. J. baigė, L. T. buvo šoko būsenoje, ryte nenorėjo su R. J. kalbėtis, tačiau jis jam sakė, kad reikia išsikalbėti ir jie vėl pradėjo bendrauti. Apklausos metu nukentėjusysis nurodė, kad R. J. labai fainas žmogus. Jis galvojo jeigu jis čia jį pačiupinės vis tiek fainai bus su juo bendrauti. Nors iš pradžių jo neprisileido bei sakė neliesti, tačiau R. J. pasakius apsispręsti, jis pasirinko draugystę. Patvirtino, kad kambaryje kartu buvo pusbrolis, jis buvo užsisukęs, po to jis jo klausė ar jis ką nors atsimena, kai buvo R. J., jis sakė, kad ne. Nurodė, kad po kelių dienų nuo grįžimo, jis susisiekė su R. J., jei susirašinėjo su juo, taip pat buvo susitikęs Vilniuje, apsikabino, nukentėjusysis vaidino, kad yra laimingas, o vėliau susipyko (1 t., b. l. 94-97).

33. L. T. mama L. V. nurodė, kad kelionės vadovėmis buvo nurodytos pedagogės R. ir V. bei vadovė mentorė K.. Dar pamena, kad į Vilniaus autobusų stotį atvyko kažkokia klasės vadovė su vaikų grupe ar klase. Nukentėjusiojo mama kelionės metu su sūnumi palaikė ryšį per „Facebook Messenger“ pokalbių programėlę, kuomet sūnus atsiuntė kelias kelionės nuotraukas, jis kelionės metu niekuo nesiskundė, iš jos grįžo labai įkvėptas. Sūnus viešbučio kambaryje gyveno su pusbroliu N., dviese. Taip pat patvirtino, kad leido sūnui važiuoti su R. J. į miestą, kai šis buvo atvažiavęs į mokyklą pasidomėti įspūdžiais po stovyklos (1 t., b. l. 114-116).

34. Nukentėjusysis D. Š. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad jį išgąsdino tas dalykas, kai pradėjo eiti link jo lytinio organo, nors rankos po apatinėmis kelnaitėmis nekišo, tačiau jis labai išsigando, bijojo, kad ką nors padarys jam, jei pasakys, kad nepatinka, pasmaugs ar kažką. Per masažą R. J. klausė „ar malonu“, tačiau jis buvo išsigandęs, stengėsi nejudėti, nieko R. J. nesakė, gulėjo. Kai jį R. J. lietė vadovė buvo kitame kambaryje. Nutraukė masažą pasakydamas, kad nori į tualetą ir R. J. sakė jam, kad „tai tarp mūsų, tu niekam nesakyk“. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad kai grįžo iš tualeto, R. J. kalbėjo su draugu T.. Kaip sužinojo po to T. jis irgi lietė. Ir kitą dieną jie su T. kalbėjosi ką daryti jeigu R. J. prie jų lįs antrą kartą, sakė skambins tėvams, eis i personalą. Apie tai niekam daugiau nesakojo, nes norėjo pamiršti, tik su T. tai žinojo (1 t., b. l. 135-138).

35. D. Š. tėvas N. Š. nurodė, kad kelionės vadovai buvo R. J. ir dar viena mergina. Jis patvirtino, kad su sūnumi išvykos metu bendravo telefonu, su jo kambaryje kartu gyveno T. Ž. ir vadovai. Kelionė sūnui patiko, viskas buvo tvarkoje. Sūnus minėjo, kad R. J. veiksmai jam nepatiko, jis jautėsi blogai, nors vadovas klausinėjo ar jam patinka, prašė niekam nepasakoti (1 t., b. l. 158-160).

36. Nukentėjusysis T. Ž. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad vadovė gavo kitą kambarį, o jis su D. Š. bei R. J. apsigyveno viename kambaryje. R. J. jo kūną lietė iš pradžių per antklodę, po to po antklode numovęs apatinius, sakė niekam nesakyti, nes jį policija paduos į teismą. Nukentėjusysis drebėjo, bijojo pasipriešinti, R. J. buvo sakęs, kad yra lankęs karatė. Vėliau kvietė eiti į lauką pasivaikščioti, tačiau nukentėjusysis nėjo, žaidė su telefonu, norėjo savo tėvams, dėdei parašyti kas vyksta, tačiau R. J. tuo metu prie jo lovos buvo, stebėjo ką jis daro. Po to nuėjo ir atsigulė į savo lovą, nukentėjusysis visą laiką žaidė telefonu, norėjo policijai paskambinti. Po to R. J. jam liepė atsisėsti prie jo, bet jis nesėdo, galvojo, kad bus kažkas blogo, tuomet R. J. paklausė ar nukentusysis bijo, jis atsakė, kad taip, klausė ar buvo nemalonu, pastarasis taip pat atsakė - ne. Antrą vakarą R. J. susirinko daiktus ir išėjo pas vadovę (1 t., b. l. 165-168).

37. T. Ž. mama R. Ž. parodė, kad sūnus jai vėliau sakė, jog į stovyklą vyko R. J., dar viena mergina ir vaikinas. Su sūnumi kelionės metu ji bendravo trumposiomis žinutėmis, jis niekuo nesiskundė. Pasak nukentėjusiojo mamos sūnus buvo labai įbaugintas, išsigandęs, kad iš (duomenys neskelbtini) visai gali negrįžti, todėl pasitaręs su D. Š. nusprendė niekam nepasakoti, ką darė R. J. viešbučio kambaryje (1 t., b. l. 187-189).

38. Iš aukščiau aptartų nukentėjusiųjų bei jų įstatyminių atstovų parodymų akivaizdu, jog nukentėjusieji su savo tėvais nuolat bendravo, jų bendravimas nebuvo apsunkintas ar draudžiamas, nukentėjusieji laisvai galėjo naudotis telefonais ir jais naudojosi. Ekskursijos vadovu nebuvo vienintelis nuteistasis R. J., kadangi bylos duomenimis nustatyta, kad į (duomenys neskelbtini) vyko ir vadovė K. P. bei mokytoja iš (duomenys neskelbtini), o į (duomenys neskelbtini) V. P. (2 t., b. l. 45-49, 52-55). K. P. bei V. P. apklausų metu nurodė, kad jos su vaikais bendravo, kaip vadovės, turėjo raktus nuo kambarių, tikrino ar vaikai jau atsigulę ir pan. Pažymint ir tai, kad nusikalstamų veikų darymo metu nukentėjusieji kambariuose buvo ne vieni, juose buvo ir kiti vaikai. V. B. atveju, vadovė K. P. į kambarį atėjo R. J. jau atlikinėjant seksualinio pobūdžio veiksmus ir jame buvo dar kurį laiką, nesuprasdama jog nukentėjusiojo atžvilgiu yra atliekami nusikalstami veiksmai. Tuo tarpu D. Š. ir T. Ž. atveju, vadovė gyveno gretimame kambaryje, tačiau nei vienas nukentėjusysis nesiėmė jokių viešai matomų ar girdimų veiksmų, kad nutrauktų jų atžvilgiu naudojus seksualius veiksmus, nors akivaizdu tokią galimybę jie turėjo. Pažymint, kad tam tikri grasinimai ar psichologinis spaudimas nukentėjusiesiems pagrinde buvo daromas jau po atliktų neteisėtų veiksmų, todėl teigti, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusieji visiškai ar iš dalies buvo praradę galimybę priešintis nuteistojo R. J. elgesiui, dėl priklausomybės nuteistajam, nėra pagrindo. R. J. taip pat žinojo, jog tarp nepilnamečių grupę lydinčių asmenų yra daugiau asmenų ir kad nepilnamečiai dėl jo atliekamų veiksmų gali pasiskųsti bet kuriam iš jų. Kaip nurodė nukentėjusieji, jie pernelyg netikėjo R. J. autoritetu, išskirtinumu ir pnš. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į visa tai, konstatuoja, jog R. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, jog nusikalstamos veikos padarytos nepilnamečiams asmenims, buvo įvykdytos pasinaudojus jų priklausomumu ir piktnaudžiaujant pasitikėjimu, autoritetu ar įtaka (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas) nėra pagrindo, todėl prokuroro apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas, kaip nepagrįstas.

Dėl bausmės

39. Prokuroro teigimu, R. J. teismo paskirtas laisvės apribojimas bei nustatyti įpareigojimai, už keturių tyčinių apysunkių nusikalstamų veikų, pažeidžiančių nepilnamečių seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, padarymą yra per švelnūs, kadangi nuteistasis praktiškai nepatirs jokių, kiek nors reikšmingų, neigiamų baudžiamosios atsakomybės padarinių, todėl prašo atsižvelgiant į R. J. asmenybę skirti jam laisvės atėmimo bausmę, ją atidedant bei nustatant nuteistajam papildomus įpareigojimus bei baudžiamojo poveikio priemones.

40. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 1-3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

41. Asmuo už BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas R. J. parinko laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros su įpareigojimais. Aukštesnysis teismas, spręsdamas, ar paskirta bausmė yra teisinga, ar yra pagrindas ją griežtinti tiek, kiek to prašo prokuroras apeliaciniame skunde, dar kartą įvertina nustatytas konkrečios bausmės parinkimui reikšmingas aplinkybes.

42. Pagal BK 41 straipsnį bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo vykdymas yra pagrindinė teismo funkcija, o teisingo nubaudimo sąlyga yra teismo galimybė paskirti kaltam asmeniui teisingą bausmę, t. y., galimybė tinkamai individualizuoti bausmę. Iš baudžiamojo įstatymo nuostatų matyti, kad dėl tam tikrų nusikaltimų specialiosios dalies sankcijos, tame tarpe ir aptariamos veikos – BK 153 straipsnio 1 dalyje, numato kelių rūšių bausmės, kurios yra alternatyvios. Taigi, tokiu būdu įstatymų leidėjas, numatydamas sankcijoje kelias alternatyvas bausmes, palieka teismui galimybę tinkamai individualizuoti bausmę.

43. Nagrinėjamu atveju R. J. padarė keturis tyčinis apysunkius baigtus nusikaltimus. Visi jo padaryti nusikaltimai sudaro realiąją nusikaltimų sutaptį, nes kaip teisingai nurodė prokuroras jie padaryti skirtingų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Atlikus nusikalstamą veiksmą, jį užbaigus, nuteistasis vėl imdavosi nusikalstamų veiksmų prieš kitą asmenį, praėjus tam tikram laiko tarpui. Pirmosios instancijos teismas nenustatė R. J. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jų nenustatė ir apygardos teismas, tačiau buvo nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Ir nors prokuroras apeliaciniame skunde akcentuoja itin žemas, teisės ir moralės požiūriu nepateisinamas nuteistojo R. J. paskatas, kryptingą siekį amoralių tikslų bei jo atžvilgiu nutrauktą bei pradėtą naują ikiteisminį tyrimą pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, jog visos šios aplinkybės jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teisme, tiek parenkant R. J. bausmės rūšį, tiek nustatant jos dydžius. Pažymint, kad R. J. yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka (4 t., b. l. 127-130), dirbantis MB ,, (duomenys neskelbtini)“ (4 t., b. l. 141), su dviejų nukentėjusiųjų tėvais susitaikęs (5 t., b. l. 143-144) ir jie nuteistajam jokių pretenzijų neturi, o baudžiamoji byla buvo išnagrinėta atikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Tuo tarpu apylinkės teismas įvertinęs nuteistojo padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, akcentavo, jog R. J. padarė nusikaltimus žmogaus sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, t. y. jo padarytos veikos padarė fizinę ir moralinę žalą nepilnamečiams ir pažeidė visuomenėje susiformavusią lytinių santykių sanklodą, taip pat teisę į neliečiamumą, garbę ir orumą. Atsižvelgiant į tai, teigti, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje neįvertino kokių nors apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmės rūšies R. J. parinkimo ir skirdamas jam sankcijoje numatytą švelniausią bausmę – laisvės apribojimą bei nustatydamas šios bausmės dydžius – žymiai didesnius nei šios bausmės vidurkis, bendrųjų bausmės skyrimo reikalavimų nepažeidė, tinkamai įvertino padarytų veikų pavojingumą bei pobūdį, nuteistojo asmenybę, išsamiai aptarė tokios bausmės rūšies parinkimą. Pažymint, kad ir BK 55 straipsnio nuostatos nurodo, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, dėl to prokuroro prašymas R. J. skirti griežtesnę - laisvės atėmimo bausmę, netenkinamas, plačiau nepasisakant ir dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo bei apeliaciniame skunde prašomų įpareigojimų bei baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo nuteistajam, kurios siejamos būtent su laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymu.

44. Pažymint, kad netenkinus prokuroro prašymo susijusio su laisvės atėmimo bausmės skyrimu nuteistajam, pastarasis siekia, kad R. J. būtų taikoma intensyvi priežiūra, su jau pirmosios instancijos teismo nustatytais įpareigojimais.

45. BK 48 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, tačiau minėto straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmenį, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, įpareigoti atlikti arba susilaikyti nuo atitinkamų veiksmų.

46. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas vadovaudamasis BK 48 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais nuteistajam R. J. vietoj intensyvios priežiūros skyrė įpareigojimus, t. y. uždraudė visą bausmės laikotarpį lankytis įstaigose, kuriuose mokosi ar gyvena nepilnamečiai, taip pat uždraudė bendrauti su nepilnamečiais vaikais. Todėl teisėjų kolegija įvertinusi šiuos draudimus, įvykdytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą, sprendžia, jog šiuo atveju netikslinga nuteistajam R. J. taikyti intensyvią priežiūrą, kadangi jo vietos ir laiko kontrolė, kai nuteistajam skirti įpareigojimai visiškai eliminuoja jo bendravimą su nepilnamečiais asmenimis, būtų perteklinė.

47. Tačiau apygardos teismas visiškai sutinka su apeliaciniame skunde prokuroro išsakyta pozicija dėl nuosprendyje padarytos aritmetinės klaidos apskaičiuojant nuteistajam galutinę bausmę. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad paskirdamas galutinę subendrintą bausmę R. J., apylinkės teismas padarė aritmetinę klaidą, nes už nusikaltimų padarymą skirdamas galutinę subendrintą 1 metų ir 8 mėnesių (20 mėnesių) laisvės apribojimo bausmę ir, pagal BK 64¹ straipsnį, sumažindamas šią bausmę 1/3 iki 1 metų (12 mėnesių) laisvės apribojimo, suklydo neteisingai apskaičiuodamas 1/3 bausmės dalį. Šiuo atveju bausmė buvo sumažinta 8 mėnesiais, nors 1/3 dalis yra 6 mėnesiai 20 dienų. Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai paskyrė galutinę bausmę nuteistajam, šioje dalyje nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 2 punktas), konstatuojant, kad R. J. galutinė skirtina laisvės apribojimo bausmė yra ne 1 (vieneri) metai, o 1 (vieneri) metai, 1 (vienas) mėnesis ir 10 (dešimt) dienų, paliekant pirmosios instancijos teismo R. J. skirtus įpareigojimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Andriaus Kiuršino apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 13 d. nuosprendį pakeisti:

R. J. paskirtą subendrintą 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu sumažinus vienu trečdaliu, paskirti R. J. 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio ir 10 (dešimties) dienų laisvės apribojimo, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant įpareigojimą visą bausmės atlikimo laiką uždrausti lankytis įstaigose, kuriose mokosi ar gyvena nepilnamečiai, uždrausti bendrauti su nepilnamečiais vaikais.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Danutė GiačaitėJurgis KiškisArūnas Paštuolis