Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Atsakovas teismo posėdžio metu priešieškinį ir patikslintą priešieškinį palaikė, prašė juos tenkinti ir paaiškino, kad gyvendamas ginčo patalpose, jas tvarkė, remontavo, savo lėšomis įrengė pirtį, už savo lėšas nupirkdamas pirties statybai reikalingas statybines medžiagas. Pagal 2016-02-18 lokalinę sąmatą visos sumos priteisti iš ieškovo neprašo, prašo tik dalį sumos - 1013,37 Eur (3500 Lt) už pirties įrengimui panaudotas statybines medžiagas. Ieškovas ir trečiasis asmuo D. K. už pirktas statybines medžiagas su juo neatsiskaitė, nors žadėjo tai padaryti. K. ir močiutės nurodymu buvo įrengta pirtis, kurią rengė jis. Buvo įmontuotas kieto kuro katilas, ne pakura, o katilas, kuris šildo vandenį, prie jo privesti vamzdžiai. Dėl pirties įrengimo pasiėmė paskolą ir tuos pinigus jam buvo žadėję grąžinti, jo dalis buvo darbas, o jų dalis buvo medžiagos. Sutvarkius pirtį, buvo ja naudojamasi, naudojosi kaip šeima. Prašo priteisti tik už tuos daiktus, kuriuos pirko ir įdėjo, tai yra pirties boileris, plastikiniai vamzdžiai 70 metrų, dūmtraukis, cinkuota skarda, ventiliatorius, cementas mišiniui, plastikinės dailylentės, lemputės, šviestuvai, cirkuliacinis siurblys, pirties apdaila ir šiltinimas, prašo priteisti 1013,37 eurų, kadangi buvo sutarta, kad jam grąžins pinigus. Medžiagų pirkimo čekių neturi, K. turėjo, skaičiavo. Tai buvo investicija į namą ir kad visi naudosis. Pasiimti ir išsinešti tų daiktų neįmanoma, kadangi katilas, vamzdžiai sumontuoti, sujungti, suvirinti.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje D. K. teismo posėdžio metu dėl priešieškinio paaiškino, kad pirties vietoje anksčiau buvo įrengta parduotuvė „K.“ ir būtent „K.“ savininkai viską įrengė, sutvarkė patalpas, o ieškovas ir ji neimdavo nuomos mokesčių. Parduotuvėje dirbo marti ir atsakovas V. M.. Pirtis atsirado gal prieš 12 metų, po parduotuvės praėjus gal dviem metams. Liko viskas, kas buvo įrengta. Pirtį įrengti padėjo jos brolis Z. M. ir sūnus A. K., apmūrijo sieną, o V. M. prikalė gal tris plastikines lenteles. Mediena, vamzdis buvo ieškovo, o gofruotas vamzdis buvo V. Plastikinės lentelės, medinės lentelės buvo atsakovo, o gultų mediena buvo ieškovo. Ieškovas pirtimi nesinaudojo, gal 9 metai pirtimi iš viso nesinaudojama. Atsakovas gali pasiimti savo daiktus ir išsinešti, nes ieškovui jie nereikalingi.

Liudytojas G. B. teismo posėdžio metu parodė, kad V. M. pažįsta nuo 1992 ar 1993 metų. Kiek pamena, V. visą laiką gyveno tuose namuose, kur gyvena dabar. Dažnai nesilankydavo pas V., tačiau siejo bendri interesai, pomėgiai. V. gyvena kambarėlyje virš garažo, yra modernus plastikinis langas, durys, pečius, elektra. Paskutiniu metu pas V. kambarėlyje nebuvo, nežino koks kambarėlio stovis, gal pernai kokį kartą buvo, dažnai nesilankydavo, susitinka kitose vietose. Su V. sieja technikos klausimai. V. sakė, kad dabar vyksta teisminiai kivirčai, anksčiau V. nesakė, kad pyktųsi su seneliu. Jis siūlė rasti kompromisą draugiškai susitarti, tačiau V. sakė, kad neišeina susitarti. Jis nemėgsta kamantinėti, kai žmogus pats nepasakoja. Jis susipažino su V. seniai, kai V. dirbo kultūros namuose aparatūros prižiūrėtoju, V. pusbrolį yra mokinęs vakarinėje mokykloje. Viktoras sakė, kad vandens neturi. Kambaryje yra reikiami daiktai, jeigu būtų pripeliję, V. „prasikuoptų“. Vakar padėjo V. remontuoti stogą, palaikė kopėčias, kambarėlyje nebuvo. V. tenai gyveno kaip anūkas, gyveno pas senelius, gyveno nuolatos, jo mama mirusi. Su seneliu M. V. santykiai buvo normalūs, senelis dažniausiai sėdėdavo kieme, paklausdavo kur V., liepdavo užeiti į kambarėlį, jeigu V. nebūdavo, sakydavo, kad išvažiavęs, santykiai buvo normalūs. Jis yra matęs ir V. sakė, kad su seneliu važiuodavo žvejoti, visko nebeatsimena, praėjo daug metų. Iš V. yra girdėjęs apie pirtį, tačiau joje nėra buvęs, nematė. D. K. gyvena ten pat, yra V. giminaitė. Asmeniškai negirdėjo, kad seneliai ar D. K. būtų liepę V. išsikelti iš tų patalpų, išgirdo tik teisme. Jam nėra žinoma, kad V. turėtų kažkokį kitą gyvenamą plotą, yra kažkoks sklypas ir supuvęs namas, vargu ar jame galima gyventi, o kiek tos V. nuosavybės yra, nežino. Viktoras minėjo lyg su pusbroliu turi sklypą, tačiau, kad turėtų kur gyventi, nežino.

Liudytoja V. K. teismo posėdžio metu parodė, kad D. K. yra anyta, S. M. jos vyro senelis. Pirtį įrenginėjo A. K., Z. M. ir V. M., pašalinių asmenų kad būtų buvę, nepamena. Prieš tai toje patalpoje buvo parduotuvė, grindys buvo plytelių, įvesta elektra, vanduo, apšildoma kūrenant pečių. Įrengiant pirtį nedalyvavo. Pirties įrengimui plytos buvo naudojamos iš namų, iš kažkokio seno išardyto statinio, durys buvo asmeniškai jos tėvo iš seno buto, o daugiau, kas ir iš kur pirko, pasakyti negali. Nežino, kas ir kam kiek yra skolingi už pirties įrengimą, žino, kad buvo sutarta, jog pirtimi naudosis visi šeimos nariai. Senelis naudodavosi dušu, o ar eidavo į pačią pirtį, nėra mačiusi. Dirbo „K.“ pardavėja, ne buhaltere, dirbo nuo 2000 iki 2004 metų. Jai dirbant, trūkumų nebuvo. Dabar gyvena pas savo tėvus. Kai apsigyveno pas M., V. M. jau gyveno, gyveno kieme esančiame ūkiniame priestate, jis gyveno viename kambariuke, o ji su šeima kitame kambariuke. Ji naudojosi pirtimi. Močiutė bendravo su visais draugiškai. Nežino, kam buvo skirtas priestatas, buvo sandėlio tipo, anyta įrengė, jos vyras sudėjo grindis, įsirengė ir gyveno. Kitame kambarėlyje gyveno V. M., neteko girdėti, kad jis būtų mokėjęs nuomą. Kambariukai buvo šildomi kūrenant pečių, ji šildė savo patalpą, o V. - savo patalpą. Elektra buvo nuo pagrindinio namo, turėjo kontrolinį skaitliuką. Jos vyras kartu su V. M. nusipirko šalia esantį sklypą su pastatu, gyventi jame neįmanoma, kadangi yra avarinės būklės, yra šulinys.

Liudytojas A. K. teismo posėdžio metu parodė, kad V. M. yra draugas, šalis pažįsta. S. M. ir M. pažinojo nuo 1993-1995 metų, kadangi iš jų pirkdavo savo įmonei (parduotuvei) alų, kurį M. gamindavo. Su M. teko kalbėtis apie vaikaitį V. M. sakydavo, kad anūkas labai protingas, kad gyvena pas juos. Kai M. kieme buvo pradėtas statyti pastatas, jis galvojo, kad alaus daryklai plėsti, tačiau M. pasakė, kad „mūsų profesoriui V. bus garažas apačioje, o viršuje galės gyventi“. Su M. jis nebendravo, daugiau bendraudavo ir kalbėdavosi su M. M. nerodė nepasitenkinimo anūku, važiuodavo žvejoti, bendraudavo, matydavo, kaip su gumine valtele plaukiodavo po tvenkinį, santykiai buvo geri. Pastačius pastatą, V. gyveno pastato antrame aukšte, pirmame aukšte laikė mašiną, motociklą. Tik vieną kartą jam teko lankytis pas V. kambaryje dėl kompiuterio, kambaryje buvo lova, televizorius, elektra. Po M. mirties pas V. gal ir yra buvęs kokį kartą, nepamena. Apie pirtį nieko nežino. Kokie dabartiniai V. santykiai su seneliu, nežino. Su V. ir dabar palaiko ryšius, nes kiekvieną trečiadienį važiuoja žaisti ledo ritulio į „Akropolį“.

Liudytojas A. S. A. teismo posėdžio metu parodė, kad pas M. lankydavosi, ateidavo, bendraudavo su M. ir M., šeimos draugas nebuvo, ateidavo atsigerti alaus, tai buvo gal prieš 10 metų. Atsimena, kad M. leido anūką į mokslus, duodavo valgyti, o kaip bendravo šeimoje, kokie buvo jų asmeniniai santykiai šeimoje, negali pasakyti, nesikišo į jų asmeninius reikalus. Negirdėjo, kad močiutė anūkui būtų liepusi išsikelti iš pastatų. M. (močiutė ir senelis) statė pastatą, o kam statė, nežino. V. jam davė 750 litų nupirkti metalui pirties krosnelei, kurį nupirko iš Šiaulių bazės, suvirino ir V. su juo atsiskaitė. Tai buvo gal prieš 10 metų. Pinigus metalui nupirkti davė V., o kieno buvo pinigai nežino. Žino, kad gyvenamo namo rūsyje buvo įrengta pirtis, tačiau nesimaudė. Neatsimena, kad dėl pirties būtų virinęs dūmtraukį. Atsimena, kad prie pirties darbų dirbo A., V., kalė lenteles. Nei S. M., nei D. K. neprašė atlikti kažkokius darbus dėl pirties, o prašė tik V. M.. Dėl boilerio: suvirino dvi nerūdijančio plieno alaus bačkas, kurias davė S. M., boileris buvo pastatytas prieš įeinant į pirtį. Toje pirties patalpoje yra buvęs gal prieš 10 metų, tuo metu ji nebuvo visiškai įrengta.

Liudytojas V. Z. teismo posėdžio metu parodė, kad V. kreipėsi dėl pirties boilerio, iš pradžių dėl konsultacijos, o po to sutvarkyti kaitinimo elementą ir jį pritaikyti boileryje, kuris bus pirtyje. Iš kur V. pateikė detales kaitinimo elementui, nežino, tik tiek, kad padėjo padaryti boileriui vidinį kaitinimo elementą. Tai buvo gal prieš 12 ar 13 metų. Vidinį kaitinimo elementą padarė savo namų garaže, padėjo iš draugiškumo, darė kartu su V. Pirtyje niekada nesilankė.

Liudytojas A. K. teismo posėdžio metu parodė, kad su V. dirbo prie pirties darbų, kalė lenteles gultams, sienoms, o kokiais metais tai buvo nepamena. Su V. turi bendrą neatsidalintą sklypą (duomenys neskelbtini), kur yra namelis, tik reikia pasiremontuoti, namelis teisiškai neįteisintas, kokiais metais pirktas, nepamena. Anksčiau jis naudojosi pirtimi kartu su draugais, naudojosi ir V. Nežino, ar šiuo metu pirtis yra veikianti, reikia užkurti. Visi namo gyventojai naudojasi dušais, kurie yra visuose namo aukštuose. Namą šildo didysis pečius, yra du boileriai. Pečius, kurį suvirino A., vandens nešildo, pečius sprogęs ir jis yra atjungtas. Keturis metus jis namuose negyveno, kadangi gyveno Vokietijoje, ruošiasi vėl išvykti, o šiuo metu gyvena pas senelį. Neatsimena, kada paskutinį kartą naudojosi pirtimi. Pirties apdaila niekada nebuvo gerai padaryta, liko neužkaltas kampas, nesutvarkytos sienos, lubos. Senelis pirtimi (perykla) niekada nesinaudojo. Senelis mokėjo už vandenį, elektrą, malkos irgi buvo senelio.

Liudytojas A. R. teismo posėdžio metu parodė, kad gal prieš 10 metų kreipėsi V. M. dėl vamzdyno įrangos, ar dėl pirties, ar dėl namo, buvo išsinuomojęs suvirinimo aparatą. Padaręs visus darbus, už suvirinimo aparato nuomą sumokėjo 25 litus, o kiek mokėjo už vamzdyną, neatsimena, didelė suma nebuvo.

Nagrinėjamu atveju ieškovas S. M. savo reikalavimą dėl atsakovo V. M. iškeldinimo iš ieškovui nuosavybės teise priklausančių pagalbinio ūkio pastato-dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpų, ieškiniu siekęs apginti savo kaip savininko teisę daiktinės teisės normomis, galutinai, t.y. pakeitęs ieškinio pagrindą, prašė taikyti šalis siejančius prievolinius teisinius santykius - neterminuotos panaudos sutarties - ir šių santykių pabaigos teisinius padarinius. Tuo tarpu atsakovas šalis siejančius prievolinius teisinius santykius iš esmės neigė, nurodydamas, kad ieškovas nepateikė šalis siejančios rašytinės panaudos sutarties ir atsakovas nėra raštu ir tinkamai – prieš tris mėnesius - informuotas apie šios sutarties nutraukimą, kaip visos šios aplinkybės yra reglamentuotos CK 6.629 straipsnyje, 6.478 straipsnio 1 dalyje bei 6.642 straipsnio 1 dalyje.

Atsakovas atkakliai teigė, kad jo seneliai: ieškovas ir jo sutuoktinė J. M., jį – nepilnametį (kaip nurodė - tuo metu buvusį 16 metų amžiaus), kartu su jo tėvais J. ir Z. M., priėmė gyventi savo namuose 1989 metais. Netrukus atsakovo motinai mirus, o tėvui išvykus gyventi kitur, jis, senelių valia ir sutikimu, liko kaip nepilnametis vaikaitis gyventi senelių namuose, t.y. gyveno pagrindiniame senelių name kaip jų šeimos narys. Vėliau, apie 1993-1994 metus pastatytas ginčo pagalbinio ūkio pastatas senelių iniciatyva būtent jam, tikslu suteikti gyvenamąsias patalpas atsakovui gyventi atskirai, kurios iki šios dienos yra padalintos pusiau ir kurių vienoje dalyje atsakovas ir gyvena, o kitose gyveno jo pusbrolis A. K.. Iš esmės su atsakovo šiomis nurodytomis aplinkybėmis ieškovas sutiko, tačiau ieškovas teigė, kad nuo to laiko, kai ieškovas su savo sutuoktine leido neatlygintinai apsigyventi atsakovui ginčo pastate – pagalbinio ūkio – pastate, plane pažymėtose 2I1p, atidalinimo plane pažymėtose kaip sandėlis, dirbtuvės ir garažas, bei atsakovas 1996-02-28 deklaravo gyvenamąją vietą namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini), tarp jų susiklostė neatlygintinio naudojimosi šiomis nekilnojamosiomis patalpomis teisiniai santykiai (CK 6.629 str.). Teismas neturi pagrindo nesutikti su pastaraisiais ieškovo argumentais. Teismų praktikoje išaiškinta, jog siekiant teisingai kvalifikuoti sandorio subjektų veiksmus, privalu atsižvelgti į jų valią, ketinimus ir siekiamus tikslus, nuo kurių priklauso, kokie materialiniai įstatymai bus taikomi sandoriui. Visų pirma esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, neapsiribojama tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, jos visos vertinamos kompleksiškai, nes tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą – teisinį tikslą. Tiek rašytiniai įrodymai, tiek abiejų ginčo šalių parodymai teismo posėdžių metu, iš esmės patvirtina šiuo atveju reikšmingas faktines bylos aplinkybes: ginčo pastatas – dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio ieškovas siekia atsakovą iškeldinti, lyginant jį su kitais namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), pastatais, pastatytas iš tiesų vėliausiai – 1994 metais (1 t. 8-12 b. l.) ir jo dalis buvo suteikta atsakovui gyventi atskirai nuo senelių S. M. ir J. M. pastarųjų iniciatyva ir jų valia, o tuo pačiu ir jų vaikaičio V. M. susitarimu, atsakovas nuo 1996 m. vasario 28 d. adresu (duomenys neskelbtini), deklaravo savo gyvenamąją vietą (1 t. 16 b. l.) ir gyvena iki šiol būtent ieškovui priklausančioje (1 t. 8-12 b. l., 2 t. 13-14, 32 b. l.) šio pastato dalyje. Tačiau jokių byloje duomenų apie atsakovo, beje nuo 1990 m. esančio pilnamečio asmens, gyvenimą su seneliais ir šiuo metu su ieškovu, kaip viena šeima, nėra. Ieškovas tokias aplinkybes kategoriškai neigė. Tokiu būdu byloje nustatytos aplinkybės, beje, ką pats atsakovas iš esmės ir nurodė, o ieškovas tik patvirtino, liudija būtent tai, kad, atsakovui tapus pilnamečiu, paramos reikalingam nepilnamečiui vaikaičiui senelių priežiūra, jo išlaikymas ir pan., t.y. atsakovo gyvenimas pas senelius jų nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name šeimos nario teisėmis, pasibaigė, atsakovui seneliai suteikė jų 1994 metais pastatytas ir jiems priklausančias atskiras gyvenamąsias patalpas, jas perdavė atsakovui naudotis, valdyti, tvarkyti, leido deklaruoti jame savo gyvenamąją vietą, tačiau naudojimosi patalpomis termino ir atlygintinumo už naudojimąsi patalpomis nenustatė, šalys rašytinės sutarties nesudarė. Todėl, teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių senelių – ieškovo S. M. bei šiuo metu jau mirusios jo sutuoktinės - ir jų vaikaičio – atsakovo V. M. - aiškią ir nedviprasmišką valią sukurti panaudos santykius, t.y. nuo 1996 metų (nuo atsakovo deklaravimo savo gyvenamosios vietos) šalių buvo sudaryta žodinė neterminuota panaudos sutartis (1964 m. CK 4 str., 41-42 str., 366 str.), ieškovui S. M. ir J. M. (panaudos davėjams) perdavus atsakovui V. M. (panaudos gavėjui) neterminuotai ir neatlygintinai valdyti ir naudotis nesunaudojamąjį daiktą – pagalbinio ūkio pastato-dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 2I1p, dalį – patalpas, atidalinimo plane pažymėtas kaip sandėlis, dirbtuvės ir garažas, esančias (duomenys neskelbtini) (1 t. 8-12 b. l., 2 t. 13-14, 32 b. l.), o atsakovui šias patalpas priėmus ir jas naudojant iki šiol. Byloje nėra jokių duomenų, kad panaudos teisinių santykių susiformavimo metu ar vėliau: po dalies pagalbinio ūkio pastato-dirbtuvių savininkų pasikeitimo ar ieškovo sutuoktinės, o tuo pačiu ir atsakovo močiutės, mirties, sutarties šalių: ieškovo S. M. ir atsakovo V. M., teisinė padėtis būtų pasikeitusi, todėl atsakovo teiginiai apie jo teisę gyventi ieškovui nuosavybės teise priklausančiuose pastatuose senelių, o šiuo atveju po močiutės mirties, - ieškovo šeimos nario statusu, vertintini ne tik kaip deklaratyvūs, bet ir kritiškai. Kita vertus, atsakovas šiuo atveju yra panaudos gavėjas, o ne kartu su panaudos gavėju gyvenantis ir bendrai namų ūkį tvarkantis asmuo. Todėl atsakovo nuoroda į CK 6.588 straipsnio nuostatas yra visiškai nepagrįsta ir atmestina kaip šios teisės normos interpretavimas, nes nagrinėjamu atveju šios normos taikyti atsakovui nėra jokio teisinio pagrindo (CK 1.8 str.).

Nors atsakovas neigė susiklosčiusius panaudos teisinius santykius dėl būtent rašytinės šios sutarties formos nesilaikymo, nurodydamas, kad remiantis CK 6.629 straipsnio 2 dalimi ir 6.478 straipsnio 1 dalimi panaudos sutartis sudaroma ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė, tačiau teismas pažymi, jog įstatymo reikalaujamos rašytinės formos nesilaikymas nedaro sandorį negaliojančiu ir nepaneigia susiklosčiusių panaudos sutartinių santykių, nes panaudos sutarties neįforminimas raštu nedaro šios sutarties negaliojančia (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis, 298 ir 366 straipsniai), o CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Tokią praktiką yra suformavęs ir kasacinis teismas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2004, 2015 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015). Beje, analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir šalių panaudos teisinių santykių atsiradimo metu, galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui (1964 m. CK 58 str.). Ieškovas S. M. tarp šalių susiklosčiusių panaudos teisinių santykių nagrinėjamu atveju neįrodinėjo liudytojų parodymais. Priešingai, pačiam atsakovui savo procesiniuose dokumentuose, o vėliau ir parengiamųjų teismo posėdžių metu, atkakliai tvirtinant aukščiau nurodytas aplinkybes dėl senelių jam suteiktų atskirų patalpų gyventi neatlygintinai ir neterminuotai, ieškovas, iš dalies su šiomis aplinkybėmis sutikęs, pakeitė ieškinio pagrindą ir siekį apginti savo, kaip turto savininko, teises taikant panaudos teisinius santykius ir šių santykių pasibaigimą nustatančias taisykles, o ne daiktinės teisės normas (CK 4.93, 4.98 str.). Iš šių duomenų akivaizdu, jog šalys iš esmės pačios pripažino tarp jų susiklosčiusius neterminuotus panaudos teisinius santykius ir esmines panaudos sutarties sudarymo sąlygas (CPK 182 str. 5 p., 187 str. 1 d.), o šiuo klausimu šalių nurodytos aplinkybės, kaip minėta aukščiau, visiškai atitinka byloje nustatytoms aplinkybėms. Todėl tarp šalių žodinio susitarimo pagrindu sudarytos neterminuotos panaudos sutarties (CK 6.629 straipsnio 1 dalis) faktas yra laikytinas nustatytu (CPK 178 str., 185 str., 187 str. 2 d.).

Duomenų, kad panaudos sutartis buvo anksčiau nutraukta, nėra, o bylos duomenys patvirtina, kad ieškovo S. M. sutuoktinei mirus, 2007-05-22 paveldėjimo teisės pagal įstatymo liudijimo pagrindu (1 t. 8-12 b. l.) ieškovas perėmė mirusiosios (atsakovo močiutės) – panaudos davėjos - teises ir pareigas (CK 6.643 str. 2 d.) ir būdamas ginčo patalpų savininku, ieškovas toliau leido atsakovui neatlygintinai naudotis perduotomis patalpomis (CK 6.632 str.). Todėl konstatavus, jog tarp šalių tęsiasi neterminuotos panaudos sutarties teisiniai santykiai (LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 str., CK 1.64 str. 1 d., 1.71-1.72 str., 6.629 str.), ieškovas CK 6.642 straipsnio 1 dalies pagrindu turi teisę bet kada nutraukti jam nuosavybės teise priklausančių patalpų neterminuotą panaudos sutartį, įspėjęs apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartyje nenustatyta kitokio termino. Taigi, viena šalis norėdama vienašališkai nutraukti panaudos sutartį privalo išreikšti savo valią, apie sutarties numatomą nutraukimą pranešimu informuodama kitą sutarties šalį ir toks pranešimas yra būtina vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga. Įspėjimo apie neterminuotos sutarties nutraukimą pakanka, kad panaudos sutartis būtų nutraukta pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį ir suėjus šioje normoje nustatytam trijų mėnesių apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą terminui po įspėjimo panaudos gavėjui apie numatomą sutarties nutraukimą, panaudos sutartis pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2004, 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2008).

Byloje nenustatyta jokių kitokių susitarimų dėl įspėjimo apie sutarties nutraukimo panaudos davėjo iniciatyva terminų. Tokiu būdu teismas daro išvadą, jog ieškovas S. M. turėjo teisinį pagrindą įspėti atsakovą V. M. prieš tris mėnesius. Nors atsakovas ginčijo ieškovo pateiktą reikalavimą dėl iškeldinimo, nurodydamas, jog įspėjimas nepateiktas prieš tris mėnesius ir jo turinys yra su trūkumais, t.y. ieškovo atstovė 2014 m. rugsėjo 24 d. reikalavime vadovavosi CK 6.611 straipsniu, numatančiu gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo reglamentavimu, tačiau šie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. CK nenustato įspėjimo dėl panaudos sutarties nutraukimo formos bei turinio reikalavimų, todėl įspėjimo turiniui keliamas vienintelis ir būtinas reikalavimas, kad panaudos davėjas aiškiai išreikštų savo valią nutraukti sutartį žodine arba rašytine forma, o įspėjimo tikslas – kad kita šalis pasiruoštų sutartį nutraukti bei grąžintų panaudos davėjai viską, ką yra gavusi iš jos (CK 6.629 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-415/2016). Ieškovas 2014 m. rugsėjo 24 d. rašytiniu reikalavimu, išsiųstu atsakovui paštu, pareikalavo V. M. išsikelti iš ieškovui nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, nurodydamas tai padaryti iki 2014 m. spalio 27 d. (1 t. 18 b. l.), tačiau atsakovui 2014 m. spalio 27 d. pranešimu informavus ieškovą apie nesutikimą išsikelti (1 t. 20 b. l.), ieškovas 2014 m. lapkričio 14 d. reikalavimu dar kartą paragino atsakovą išsikelti per 10 dienų nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos (1 t. 21 b. l.). Į teismą ieškovas kreipėsi 2014 m. gruodžio 17 d. (1 t. 1-2 b. l.). Nors ieškovas, kaip matyti iš aukščiau nurodytų dokumentų, iš tiesų nurodė trumpesnį nei trijų mėnesių terminą, t.y. pirmą kartą – 1 mėnesio, vėliau – 10 dienų, bei iki kreipimosi į teismą dienos taip pat nebuvo suėjęs trijų mėnesių trukmės įspėjimo apie žodinės panaudos sutarties nutraukimą terminas, tačiau nagrinėjamu atveju toks termino nesilaikymas nepaneigia ieškovo aiškiai išreikštos valios nutraukti šalis siejančius prievolinius teisinius santykius. Byloje nustatyta, kad atsakovas V. M. informuotas raštu, jo pareikalauta išsikelti iš ieškovui nuosavybės teise priklausančių patalpų, tokiu būdu pripažintina, jog ieškovas S. M. aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, ką pilnai įrodė bylos nagrinėjimo metu (CPK 178 str.). Tuo tarpu aplinkybės apie reikalavime nurodytą ne tą teisės normą ar nustatytą ne trijų mėnesių, o trumpesnį, terminą, šiuo atveju laikytini formaliais reikalavimo trūkumais, neturinčiais įtakos sutarties pasibaigimo momentui. Kita vertus, jokių neigiamų pasekmių nustatytas trumpesnis terminas atsakovui nesukėlė, nes, kaip akivaizdu iš bylos medžiagos, - atsakovas V. M. ne tik kad nuo reikalavimo išsikelti iš patalpų suėjus trims mėnesiams - 2014 m. gruodžio 27 d. – neišsikėlė, jis ir praėjus 1 metams ir 7 mėnesiams patalpų neatlaisvina ir iš jų neišsikelia. Todėl atsakovo V. M. teiginiai, jog ieškovas netinkamai jį įspėjo apie ketinamą nutraukti sutartį ir netinkamai pateikė įspėjimą, atmestini kaip nepagrįsti.

Kadangi suėjus CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą terminui po įspėjimo panaudos gavėjui apie numatomą sutarties nutraukimą, panaudos sutartis pasibaigia, o nagrinėjamu atveju trijų mėnesių nuo įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminas yra suėjęs dar 2014 m. gruodžio 27 d., t.y. šalys nebėra saistomos tarpusavio prievolinių teisinių santykių. Esant šiuo atveju atsakovui daugiau nei vienerius su puse metų informuotam apie ieškovo valią nutraukti sutartį, o pripažįstant, jog ieškovas S. M. reikalavimą, numatytą CK 6.642 straipsnio 1 dalyje, yra įvykdęs pilnai ir tinkamai, atsakovas V. M. yra netekęs naudojimosi panaudos daiktu teisių. Byloje nenustatyta jokio kito teisinio pagrindo atsakovui naudotis ginčo patalpomis. Tokiu būdu ieškovas S. M. teisėtai ir pagrįstai yra įgijęs teisę reikalauti atsakovo iškeldinimo iš užimamų patalpų, nes turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 str.). Todėl visumos byloje nustatytų duomenų pagrindu teismas daro išvadą, jog ieškovo S. M. reikalavimas iškeldinti atsakovą V. M. iš jam bei trečiajam asmeniui D. K. nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), su visais jam priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai.

Ieškovas savo reikalavimą dėl įpareigojimo sutvarkyti pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stogo dangą grindė tuo, kad pastatu ilgą laiką (nuo jo pastatymo) naudojasi atsakovas, pastarasis ant stogo tvirtindamas antenas sugadino stogo dangą, nuardė kamino viršutinę plytų eilę. Tuo tarpu atsakovas pripažinęs, kad montuojant antenas, buvo nuskeltas stogo šiferis, nurodė, jog stogas neprakiuręs ir vanduo nebėga. Iš ieškovo pateikto antstolės V. Š. 2015-11-25 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo su foto nuotraukomis (2 t. 64-67 b. l.) matyti, kad pagalbinio ūkio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), stogo danga ties pakraštyje esančia antena bei kaminu yra pažeista - nėra šiferio dangos, ji sulaužyta. Tačiau nors bylos nagrinėjimo metu atsakovas V. M. tvirtino, kad stogo dangą sutvarkė ir 2016-03-16 teismo posėdžio metu pateikė šias aplinkybes patvirtinančias foto nuotraukas (3 t. 29-30 b. l.), tačiau teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus bei byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog atsakovo pateikti įrodymai (foto nuotraukos) nesuteikia pakankamo pagrindo konstatuoti, kad pažeista stogo danga yra pilnai sutvarkyta ir yra tokios būklės, kokios ji jam buvo perduota atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės (CK 6.629 str. 1 d.). Pagal CK 6.636 straipsnį panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Kita vertus, panaudos gavėjas neatsako už atsitiktinį daikto žuvimą ar sugedimą jo normalaus naudojimo pagal paskirtį metu (CK 6.638 str. 3 d.). Taigi įstatymas numato panaudos gavėjui pareigą rūpintis perduoto jam naudotis daikto būkle, o iškilus būtinybei atlikti paprastąjį ar kapitalinį remontą, t.y. panaudos gavėjas yra atsakingas už jam perduoto daikto išsaugojimą ir, pasibaigus sutarčiai, privalo panaudos davėjui grąžinti daiktą tokios būklės, kokios gavo naudotis, atsižvelgiant į normalų jo nusidėvėjimą dėl naudojimo pagal paskirtį. Jeigu panaudos sutarties galiojimo metu panaudos daiktas žuvo ar buvo sugadintas ir panaudos gavėjas negali jo grąžinti tokio, kokį gavo naudotis, tai panaudos davėjui reiškiant reikalavimą dėl nuostolių (žalos) atlyginimo, panaudos gavėjas turi įrodyti, kad panaudos daiktą naudojo pagal paskirtį ir daiktas žuvo ar sugedo jo normalaus naudojimo pagal paskirtį metu dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių (CPK 178 straipsnis) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2015). Atsakovas V. M., kaip liudija bylos duomenys, beveik 20 metų naudojosi ieškovo turtu, todėl būtent atsakovui tenka prievolė saugoti ir išlaikyti perduotą panaudai turtą, o taip pat daryti turto einamąjį remontą, palaikant normalią perduoto daikto būklę, reikalingą tinkamai jam eksploatuoti. Atsakovo argumentas, kad per pastato stogą nebėga į vidų vanduo, nėra pagrindas jį atleisti nuo įstatyminės prievolės pasirūpinti stogo tinkama būkle, išsaugoti jį pilnai uždengtą, o kaip minėta, panaudos daiktą sugadinus, - jį sutvarkyti arba įrodyti, kad panaudos daiktą naudojo pagal paskirtį, tačiau daiktas sugedo jo normalaus naudojimo pagal paskirtį metu dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju atsakovas V. M. pripažino, kad montuojant anteną, stogo danga – šiferis – buvo pažeisti. Taigi, stogo dangos pažeidimai - panaudos gavėjo veiksmų rezultatas, o ne normalus stogo nusidėvėjimas. Todėl tokiu atveju, kaip ir šiuo atveju, panaudos gavėjui kyla pareiga atlikti naudojamo daikto remontą CK 6.629 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-415/2016). Atsakovo V. M. pateikti į bylą įrodymai nepatvirtina visų stogo dangos sugadinimų (sulaužytų šiferio lakštų) sutvarkymo. Iš minėtų byloje esančių foto nuotraukų (2 t. 64-67 b. l., 3 t. 29-30 b. l.) matyti, kad stogo danga ties kaminu yra pažeista ir vis dar nesutvarkyta. Be to, ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas, montuodamas anteną, nuardė kamino viršutinę plytų eilę. Šių ieškovo nurodytų aplinkybių atsakovas jokiais įrodymais nepaneigė. Todėl teismas daro išvadą, jog atsakovo argumentai dėl sutvarkytos stogo dangos nepagrįsti, o esant nustatytiems atsakovo V. M. veiksmais padarytiems stogo dangos pažeidimams, t.y. jį atsakovui apgadinus, ieškovo S. M. reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo sutvarkyti pastarojo lėšomis pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), stogo dangą per 1 mėnesį po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, yra pagrįstas, todėl tenkinamas visiškai.

Atsakovas V. M. priešieškiniu, ir jį patikslinęs, prašė priteisti iš ieškovo 1013,37 Eur (3500 Lt) nuostolių atlyginimo už ieškovo gyvenamajame name esančios pirties įrengimą, t.y. atliktus statybos darbus ir nupirktas medžiagas. Šį savo reikalavimą atsakovas grindė tuo, kad paėmė paskolą ir įrengė pirtį močiutės ir trečiojo asmens D. K. nurodymu (sutikimu), kurias pastarosios žadėjo grąžinti, bet negrąžino. Todėl ieškovas, siekdamas iškeldinti atsakovą, turi kompensuoti atsakovui šias turto pagerinimo išlaidas.

Kaip minėta, panaudos sutarties sudarymo, vykdymo ir atsakomybės už jos sąlygų pažeidimą nustato CK normos, tiesiogiai reglamentuojančios panaudos teisinius santykius (CK 6.629–6.643 straipsniai), atskiros nuomos teisinius santykius reglamentuojančios normos (CK 6.629 straipsnio 2 dalis) ir bendrosios sutarčių teisės normos. Daikto pagerinimas reglamentuotas CK 6.501 straipsnyje ir ši norma taikoma ir esant panaudos teisiniams santykiams (CK 6.629 straipsnio 2 dalis). Kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita (CK 6.501 str. 1 d.). Nuomininko padarytus be nuomotojo leidimo pagerinimus, jeigu juos galima atskirti be žalos išsinuomotam daiktui ir jeigu nuomotojas nesutinka atlyginti jų vertės, nuomininkas gali pasiimti (CK 6.501 str. 2 d.). Nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti (CK 6.501 str. 3 d.). Kasacinio teismo praktikoje dėl bendrųjų CK nuostatų, reglamentuojančių nuomojamo (naudojamo panaudos pagrindu) turto pagerinimo išlaidų kompensavimą išaiškinta, kad sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-248/2015).

Vertinant nagrinėjamu atveju aplinkybes apie atsakovo V. M. (panaudos gavėjo) turėtą ar neturėtą panaudos davėjo leidimą daryti daikto pagerinimus, pažymėtina, jog leidimo atlikti nuomojamo (naudojamo) daikto pagerinimus davimas savo esme yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių. Įstatymas šiam sandoriui nenustato konkrečios formos, todėl jis gali būti sudarytas bet kuria įstatymo įtvirtinta forma (CK 1.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008, 2012 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012, 2016 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-415/2016). Leidimo daryti daikto pagerinimus detalumas kiekvienu konkrečiu atveju yra šalių susitarimo dalykas. Daikto savininkas, spręsdamas, ar duoti jo daiktą naudojančiam asmeniui leidimą pagerinti daiktą, turi teisę detaliai išsiaiškinti, ką ir kaip ketinama daryti su jo daiktu, kaip pasikeis daikto savybės ir naudojimo galimybės dėl atliktų pagerinimų. Savininkui taip pat aktualus ir pagerinimams būtinų išlaidų dydis, nes gali tekti jas atlyginti. Nuomininkas (panaudos gavėjas) taip pat suinteresuotas išsiaiškinti, kokius pagerinimus jam leidžiama atlikti, nes tik už tokius pagerinimus gali tikėtis išlaidų atlyginimo. Nuomotojo (panaudos davėjo) leidimo atlikti daikto pagerinimą formai ir turinio detalumui gali turėti įtakos šalių tarpusavio asmeniniai ar verslo santykiai, ankstesnis bendradarbiavimas, nuomos (panaudos) santykių tęstinumas iki leidimo išdavimo ir numatoma trukmė po pagerinimo atlikimo, pasitikėjimas vienas kitu ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008; 2012 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012). Nors atsakovas V. M. tiksliai nenurodė, kada konkrečiai buvo įrenginėjama pirtis, tačiau tiek iš šalių, trečiojo asmens bei teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad pirties įrenginėjimo laikotarpis – prieš 10 ar 12 metų, t.y. galimai apie 2004 metus. Nors ieškovas neigė davęs sutikimą jam ir bendraturtei D. K. priklausančiame gyvenamajame name įrengti pirtį, tačiau teismas tokius ieškovo paaiškinimus vertina kritiškai. Byloje nustatyta, kad ieškovą S. M. ir jo jau mirusią sutuoktinę J. M. bei atsakovą V. M. sieja artimi giminystės santykiai – atsakovas yra jų vaikaitis, o šalių paaiškinimų pagrindu teismas sprendžia, jog jų santykiai buvo geri, namų valdoje gyveno su šeima kitas ieškovo vaikaitis ir trečiojo asmens sūnus – A. K., visų santykiai buvo grįsti giminyste ir pasitikėjimu. Ieškovas pats nurodė, kad įrenginėjant pirtį buvo naudojamos jo medžiagos, o nesutarimai su atsakovu prasidėjo tik 2014 metais. Iš atsakovo pozicijos teismo posėdžio metu galima daryti išvadą, kad susitarimas dėl pirties įrengimo tarp šalių buvo: atsakovas nurodė, kad pirties įrengimui medžiagos buvo ieškovo, o darbas – jo. Kitokių susitarimų nenustatyta. Taip pat duomenų apie ieškovo prieštaravimus ar pareikštus nepasitenkinimus dėl atliekamų darbų taip pat nepateikta, o iš ieškovo argumentų šiuo klausimu nėra pagrindo spręsti apie kitokį, nei nurodė atsakovas, susitarimą, nes ieškovas atkakliai tvirtino, jog pirties įrengimo medžiagos buvo jo (pvz. mediena, plytos, apšildymo, vandentiekio sistemų įrenginiai ir pan.). Todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo nurodoma aplinkybe, kad pirties įrengimo darbai iš esmės buvo atlikti su turto savininkų žinia ir leidimu. Kaip minėta, nors byloje nėra jokių duomenų apie kokių nors rašytinių sutarčių buvimą ir detalizavimą, kokie darbai ir kieno sąskaita jie bus atliekami, tačiau tai nepaneigia aukščiau paminėtų aplinkybių, kad turto savininkai su atliekamais iš komercinių patalpų pakeitimo į pirties patalpas pertvarkymais sutiko ir šie darbai vyko suderinta šalių valia, tęsiant joms neterminuotus panaudos teisinius santykius.