Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. D., J. D. (J. D.) apeliacinį skundą ir atsakovės S. D. bei trečiojo asmens M. D. (M. D.) prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ieškinį atsakovams J. D., S. D., J. D. dėl civilinio turto konfiskavimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – M. D..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams J. D., S. D. ir J. D. dėl civilinio turto konfiskavimo, kurį patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovės nesąžiningos įgijėjos J. D. 181 468,34 Eur neteisėtai įgyto turto vertę atitinkančią sumą.

2. Ieškovė nurodė, kad įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-85-626/2022 J. D. (toliau – ir atsakovas) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 2 dalyje (2 epizodai) ir 199 straipsnio 3 dalyje, dėl to, kad jis 2019 m. vasario 4–5 d. ir 2019 m. balandžio 15 d., įgyvendindamas bendrus nusikalstamus veiksmus su kitais asmenimis bei pasitelkdamas kitus asmenis, nežinančius apie nusikalstamą sumanymą, neteisėtai laikė ir padėjo kitiems asmenims neteisėtai laikyti akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, pažymėtas Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais – banderolėmis, bei jas neteisėtai gabeno ir padėjo neteisėtai gabenti kitiems asmenims per Lietuvos Respublikos sieną iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją traukinio vagonų sąstatu, kurių bendra muitinė vertė (per visus epizodus, pagal kuriuos tiriamasis nuteistas), įskaitant privalomuosius sumokėti mokesčius, buvo 416 011,58 Eur. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) disponuoja įslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie atsakovą ir jo galimai vadovautą organizuotą nusikalstamą grupuotę, kurios 2015–2016 m. laikotarpiu įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikuotinos pagal BK 199 straipsnio 1–3 dalis ir 199² straipsnio 1–3 dalis. VSAT kriminalinės žvalgybos duomenimis, atsakovas kartu su kitais organizuotos nusikalstamos grupuotės nariais Baltarusijos, Latvijos ir Lietuvos Respublikų teritorijose galimai neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis bei vykdė jų kontrabandą.

3. Ieškovės teigimu, Lietuvos Respublikos civilinio turto konfiskavimo įstatymo (toliau – CTKĮ) pagrindu ir tvarka Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (toliau – FNTT) atliko atsakovo ir jo sutuoktinės S. D. (santuoka sudaryta 2010 m. rugpjūčio 21 d.) turto tyrimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) vykdant galimai tiriamajam J. D. faktiškai priklausančio turto paiešką, nustatyta, kad atsakovas nuosavybės teise valdo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį įsigijo 2011 m. rugsėjo 21 d., sandorio suma – 26 065,81 Eur. Nekilnojamojo turto registro duomenimis šiame žemės sklype pastatytas vienbutis gyvenamasis namas ir pirtis (leidimas gyvenamojo namo statybai išduotas 2012 m. birželio 19 d. atsakovo tėvo – M. D. vardu; namo statybos pradžia – 2012 m.; namo statybos pabaiga deklaruota 2016 m. spalio 24 d.; namo atkuriamoji vertė – 194 000 Eur, vidutinė rinkos vertė 2016 m. – 214 000 Eur; pagalbinio ūkio paskirties pastato – pirties atkuriamoji vertė – 12 500 Eur, vidutinė rinkos vertė 2016 m. – 7 370 Eur). Atlikus turto tyrimą nustatyta, kad atsakovo ir jo sutuoktinės teisėtos pajamos akivaizdžiai nepakankamos jų faktiškai valdomam nekilnojamajam turtui – statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini), įsigyti. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad M. D. ir J. D. yra atsakovo tėvai, kuriems buvo perleistas atsakovo neteisėtu būdu gautas turtas. Atsakovo tėvų M. D. ir J. D. finansinė padėtis neleido įgyti (sukurti) didelės vertės nekilnojamąjį turtą, jie neturėjo oficialių pajamų šaltinių nekilnojamojo turto statyboms finansuoti. Remiantis tuo, preziumuojama, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas atsakovo J. D. lėšomis ir tik formaliai įregistruotas M. D. vardu, nes pagal turimus duomenis sutuoktiniai J. D. ir M. D. neturėjo galimybių finansuoti šio nekilnojamojo turto statybos. Įvertinus turto tyrimo metu gautus duomenis, yra pagrindas manyti, kad jau iki 2019 m. vasario mėn., kai atsakovo J. D. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, iš kurių gautomis pajamomis buvo finansuojami žemės sklypo ir namo įsigijimas (statyba). Aptartos sąlygos sudaro pagrindą taikyti civilinio turto konfiskavimą, nes yra akivaizdus prašomo konfiskuoti turto ryšys su nusikalstama atsakovo J. D. veika.

4. Atsakovas J. D. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jo VMI pateiktos turto ir pajamų deklaracijos apie turtą ir pajamas turto tyrimo pradžioje patvirtina, jog jis turėjo pakankamai lėšų įsigyti žemės sklypui. Atsakovo teigimu, deklaruotus pinigus jis gavo dovanų, o pagal tuomet galiojusius teisės aktus fiziniai asmenys turėjo teisę ir galimybę deklaruoti turimas pinigines lėšas iki 50 000 Lt nenurodant jų kilmės. Atsakovė S. D. su ieškiniu nesutiko. Papildomai nurodė, kad atsakovas J. D. taip pat gavo pajamas iš automobilių perpardavimo veiklos.

5. Atsakovė J. D. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2018 m. sausio 17 d. bendru sutarimu nutraukė santuoką su trečiuoju asmeniu M. D.; po santuokos nutraukimo visas nekilnojamasis turtas, be kita ko – ginčo namas ir pirtis, atiteko jai, tačiau sūnus atsakovas J. D. su šeima (3 mažamečiais vaikais) liko gyventi name. Atsakovės teigimu, gyvenamasis namas ir pirtis buvo statomi jos buvusio sutuoktinio M. D. lėšomis; pastarasis nurodytais laikotarpiais aktyviai užsiėmė automobilių prekyba Baltarusijoje ir iš to gaudavo nemenkas pajamas.

6. Trečiasis asmuo M. D. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad turėjo nekilnojamojo turto ir finansinių galimybių įsigyti ginčo turtą ir juo disponuoti. 2011 m. su sūnumi atsakovu susitarė, kad bendromis pastangomis statys namą; buvo sutarta, kad atsakovas asmeninėmis lėšomis sumokės už žemės sklypą, o trečiasis asmuo sumokės už namo statybos darbus, nupirks statybines medžiagas. Gyvenamojo namo ir pirties statyba buvo vykdoma ūkio būdu, t. y. nebuvo samdomas joks rangovas (juridinis asmuo). 2011 m. rugsėjo 1 d. trečiasis asmuo sudarė paskolos sutartį su Baltarusijos Respublikos piliete I. H. ir gavo 40 000 Eur paskolą, skirtą žemės sklypo įsigijimui ir statybinių medžiagų pirkimui. 2014 m. rugpjūčio 24 d. trečiasis asmuo su Baltarusijos Respublikos piliečiu M. B. sudarė paskolos sutartį, kuria pasiskolino dar 120 000 Eur statybinių medžiagų įsigijimui. Trečiasis asmuo teigė, kad Baltarusijoje jis užsiima automobilių prekyba ir iš šios veiklos vidutiniškai nuo 2006 m. iki 2016 m. gavo 70 000–80 000 Eur pajamų; tuo tarpu VMI įvertino tik Lietuvoje gautas jo pajamas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino – konfiskavo (priteisė) Lietuvos valstybei iš atsakovės J. D., kaip nesąžiningos įgijėjos, 181 468,34 Eur turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

8. Teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-85-626/2022 atsakovas J. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 199² straipsnio 2 dalyje (2 epizodai) ir 199 straipsnio 3 dalyje. Kriminalinės žvalgybos surinkta informacija patvirtina aplinkybes apie atsakovo galimai nusikalstamas veikas organizuojant akcizais apmokestintų prekių (tabako gaminių) gabenimą 2015–2016 m. laikotarpiu, kontaktus su asmenimis, kurie įtariami padarę tokias nusikalstamas veikas.

9. Teismas nustatė, kad FNTT turto tyrimo pažymoje, VMI surinkti duomenys, patvirtina, jog pagal atsakovų turto balansą, 2011 metais jie neturėjo sukaupę pakankamai lėšų, kad 2011 m. rugsėjo 21 d. būtų galėję įsigyti ginčo žemės sklypą už 26 066 Eur, o tiriamojo laikotarpio pabaigoje – 2016 metais, jų teisėtų pajamų ir išlaidų (įskaitant išlaidas ginčo namui, pirčiai pastatyti) balansas buvo neigiamas ir sudarė (minus) 181 468,34 Eur. Teismas konstatavo, kad atsakovo J. D. tėvai M. D. ir J. D. taip pat neturėjo oficialių pajamų šaltinių nekilnojamojo turto statyboms finansuoti. Teismas nustatė, kad vertinamuoju laikotarpiu jų išlaidos 44 006 Eur viršijo nustatytas teisėtas pajamas. Teismas nurodė, kad įregistruoto nekilnojamojo turto – namo ir pirties, statybų vertė pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra 206 500 Eur, todėl jei statybų išlaidas – 206 500 Eur (pagal statinių atkuriamąją vertę) būtų patyrę J. D. ir M. D. (papildomai įvertinus statybų išlaidas atkūrimo verte pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytus statybos metus), 2006–2016 m. laikotarpiu jų išlaidos viršytų pajamas 250 506 Eur. Atsižvelgdamas į tai, teismas preziumavo, kad namas ir pirtis, esantys (duomenys neskelbtini), buvo pastatyti atsakovo J. D. lėšomis ir tik formaliai įregistruoti M. D. vardu.

10. Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos, už kurios padarymą atsakovas buvo pripažintas kaltu, pobūdį bei mastą (416 011,58 Eur vertės akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) kontrabanda iš Baltarusijos Respublikos traukinio vagonu), itin menkas atsakovo oficialias pajamas, neproporcingas turimam turtui, yra realus pagrindas manyti, jog jau iki 2019 m. vasario mėn., kai atsakovo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, iš kurių gautomis pajamomis buvo finansuojami žemės sklypo ir namo įsigijimas (statyba). Teismo vertinimu, prašomo konfiskuoti turto ryšys su nusikalstama atsakovo veika yra akivaizdus.

11. Teismas atmetė kaip neįrodytus atsakovų argumentus, kad jie gaudavo teisėtas pajamas iš prekybos automobiliais. Teismas nurodė, kad nei atsakovai, nei trečiasis asmuo tokios veiklos neregistravo, su ja susijusių mokesčių nemokėjo, automobilių pirkimo–pardavimo sutarčių nepateikė, o visos gautos automobilių pardavimo sutartys su jose nurodytomis gautomis pajamomis buvo įvertintos atliekant VMI tyrimą. Teismas taip pat pripažino neįrodytais atsakovų ir trečiojo asmens teiginius, kad namas pastatytas iš Baltarusijos piliečių suteiktų paskolų. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutartys yra realinės, tačiau byloje nėra pinigų perdavimo ar pervedimo per banką įrodymų. Be to, paskolomis suteiktų lėšų grąžinimo terminai yra pasibaigę, tačiau į bylą nėra pateikta ir skolintų lėšų grąžinimo faktą patvirtinančių įrodymų.

12. Teismas atmetė kaip neįrodytą atsakovo argumentą, kad atsakovas iki 2011 m. buvo gavęs dovanų 80 000 Lt, kuriuos panaudojo žemės sklypui pirkti. Nors šias lėšas atsakovas buvo deklaravęs VMI, tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų apie atsakovų gautas lėšas grynais pinigais (apie gautas dovanas), todėl minėtomis deklaracijomis, vertinant atsakovų pajamų dydį, FNTT atliekant turto tyrimą ir darant išvadas apie atsakovo (ne)teisėtas pajamas ir išlaidas, nesivadovauta pagrįstai.

13. Teismas konstatavo, kad tiriamuoju laikotarpiu bendra atsakovų J. D. ir S. D. teisėtų pajamų suma – 82 338,60 Eur, bendra patirtų išlaidų suma – 263 806,94 Eur, skirtumas tarp teisėtų pajamų ir išlaidų – 181 468,34 Eur; skirtumas yra didesnis nei 100 000 Eur, todėl yra pagrindas 181 468,34 Eur vertės turto konfiskavimui (CTKĮ 2 straipsnio 1 dalis).

14. Teismas nurodė, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti, kurio konkrečiai nekilnojamojo turto – namo ar pirties, statybai panaudotos atsakovo J. D. neteisėtu (nusikalstamu) būdu įgytos lėšos (181 468,34 Eur), todėl nusprendė laikyti, jog jos panaudotos statant gyvenamąjį namą, kurio atkuriamoji vertė yra 194 000 Eur. Atitinkamai, teismas nurodė, kad konfiskuotinas turtas yra atsakovo J. D. motinai J. D. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, kurios vertė – 181 468,34 Eur.

15. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nustatytos neeilinės aplinkybės, sudarančios pagrindą pakeisti daikto konfiskavimą konfiskuotino turto vertės (181 468, 34 Eur) priteisimu iš nesąžiningos įgijėjos – atsakovės J. D., kuri yra atsakovo J. D. motina ir kuriai gyvenamasis namas ir pirtis buvo perleisti nuosavybės teise. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad šiuo atveju konfiskuotinas turtas yra dalis atsakovo motinai J. D. priklausančio gyvenamojo namo, kuris yra pastatytas atsakovui priklausančiame žemės sklype. Konfiskavus namo dalį, atsakovas liktų pagrindinio daikto – žemės sklypo, kuriam netaikomas civilinis turto konfiskavimas, savininku, todėl, patenkinus ieškinio reikalavimą dėl pastato – gyvenamojo namo, konfiskavimo, sprendimo vykdymas būtų žymiai apsunkintas arba neįmanomas.

III. Apeliacinio skundo, prisidėjimo prie skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16. Apeliaciniu skundu atsakovai J. D. ir J. D. (toliau – ir apeliantai) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį dėl civilinio turto konfiskavimo, t. y. dėl 181 468,34 Eur priteisimo iš atsakovės J. D., atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismas nepagrįstai tenkino ieškinį, nes bylos duomenys nepatvirtina ginčo turto ir atsakovo tariamai nusikalstamos veikos ryšio. Ieškovės pateikti duomenys nepatvirtina, kad atsakovas nurodomu tiriamuoju laikotarpiu (2006–2016 m.) atliko neteisėtus veiksmus, iš kurių gavo neteisėtas pajamas, panaudotas konfiskuotinam turtui įsigyti (įsigyti sklypą ir finansuoti namo ir pirties statybą). Ieškovė, teigdama apie atsakovo galimą dalyvavimą nurodytose nusikalstamose veikose, nepateikė duomenų, kad atsakovas už tai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ar pan. Ieškovės pateiktuose rašytiniuose įrodymuose esantys duomenys nėra objektyvūs, juose daromos prielaidos. Ieškovė nurodė Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-768/2016, kurioje nuteistas R. J., ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-439-198/2016, kurioje nuteistas V. Š., tačiau nurodytuose sprendimuose nėra jokių duomenų apie tai, kad minėti nuteisti asmenys nusikalstamų veikų padarymo metu buvo susiję su atsakovu; juose nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą daryti išvadą, jog su šiais nusikaltimais gali būti siejamas atsakovas. VSAT pateikti duomenys neatitinka leistinumo kriterijaus ir negali būti vertinami kaip įrodymai, nes nėra pateikti duomenys, jog kriminalinės žvalgybos metu gauti duomenys buvo gauti teisėtais būdais, ar teisėtai ir pagrįstai buvo pradėta kriminalinės žvalgybos tyrimo byla, apie kurią nurodoma ieškovės pateiktuose rašytiniuose įrodymuose. Be to, iš ieškovės pateiktų kriminalinės žvalgybos duomenų matyti, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo atliekami ne Lietuvoje, o Latvijoje, o tai sustiprina abejones dėl VSAT kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo atsakovo atžvilgiu. Ieškovės pateikti 2013 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. duomenys apie atsakovo Lietuvos Respublikos sienos kirtimus nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovo išvykos į Baltarusiją gali būti siejamos su neteisėtais veiksmais. Kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo vykdomi 2015–2016 m., todėl valstybės sienos kirtimo duomenys už 2013–2014 m. negali būti aktualūs. Baltarusijoje nurodomu laikotarpiu atsakovas lankėsi labai dažnai, nes vykdavo pas gimines (tėvą, senelius, brolį, uošvius), verslo reikalais (prekiavo automobiliais). Kita vertus, pateikti duomenys patvirtina, kad nurodytų nusikalstamų veikų padarymų metu (kai 2015 m. birželio 22 d. Lietuvoje sulaikyti R. J. ir V. Š. su cigarečių kroviniais, 2015 m. liepos 31 d. sulaikytas automobilis Mazda su cigaretėmis, 2015 m. lapkričio 24 d. Rygoje sulaikyti asmenys) atsakovas buvo Lietuvoje, nurodytomis datomis nebuvo fiksuoti jokie atsakovo išvykimai ar parvykimai į (iš) Baltarusiją.

16.2. Teismas nepagrįstai pripažino, kad žemės sklypo įsigijimas buvo finansuojamas iš neteisėtos veiklos gautomis pajamomis. Ieškovė nepateikė duomenų, liudijančių, kad atsakovas aktualiu ginčui laikotarpiu (iki žemės sklypo įgijimo 2011 m. rugsėjo 21 d.) atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kad iš jų gavo pajamas. Teismas nepagrįstai abejojo atsakovo VMI pateiktų 2007–2012 m. pajamų ir turto deklaracijų teisingumu ir jomis nesivadovavo. Byloje nėra duomenų, kad mokesčių administratorius (VMI) būtų reiškęs kokias nors mokestines pretenzijas dėl atsakovo deklaracijose pateiktų duomenų patikimumo ir teisingumo. Atsakovo mokesčių administratoriui pateiktose metinėse gyventojo (šeimos) turto deklaracijose nurodyti duomenys negalėjo ir nebegali būti ginčijami, nepaisant to, kad iki 2011 m. galiojusios teisės normos leido fiziniams asmenims deklaruoti turimas pinigines lėšas iki 50 000 Lt, nenurodant jų kilmės. Pagal galiojančius teisės aktus atsakovui dovanotų piniginių lėšų gavimo faktas nereikalavo rašytinių dovanojimo sutarčių. Atsakovas žemės sklypą įgijo 2011 m. rugsėjo 21 d. už 26 100 Eur (90 000 Lt). Atsakovo pateiktos pajamų ir turto deklaracijos už 2007–2012 m. laikotarpį patvirtina, kad atsakovas turėjo pakankamai lėšų įsigyti žemės sklypui. Teismas nepagrįstai atsisakė apklausti VMI atstovę, kuri būtų galėjusi pateikti išsamiausią atsakovo deklaruotų pajamų vertinimą Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio prasme.

16.3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog namas ir pirtis buvo pastatyti iš trečiojo asmens M. D. lėšų. M. D. paskolų gavimo aplinkybės nebuvo paneigtos; ieškovė neginčijo trečiojo asmens sudarytų paskolos sutarčių, o tik pažymėjo aplinkybę dėl piniginių lėšų pervežimo iš Baltarusijos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos sieną dėl gabenamų piniginių lėšų ribojimo iki 10 000 Eur be deklaravimo. Be to, teismas nepagrįstai neįvertino pinigų skolinimosi ir galimų atsakovo neteisėtų veiksmų laikotarpių. Teismas nurodė, kad atsakovas neteisėtus veiksmus, iš kurių gavo neteisėtas pajamas, atliko 2015–2016 metais, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog ankstesniu laikotarpiu, t. y. iki 2015 metų, atsakovas vykdė kokius nors neteisėtus veiksmus, iš kurių galėjo gauti pajamas, skirdamas jas konfiskuotinam turtui pastatyti. Gyvenamasis namas ir pirtis buvo pastatyti ūkio būdu 2012–2015 m. laikotarpiu, gyvenamasis namas pastatytas iki 2014 m. pabaigos. Atsakovai į bylą pateikė dokumentų, patvirtinančių atsakovų poziciją dėl gyvenamojo namo statybos laikotarpio, tačiau teismas šių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

16.4. Teismas neteisingai ir nepagrįstai apskaičiavo konfiskuotino turto piniginę vertę. Byloje konstatuota ir nėra ginčo dėl gyvenamojo namo statybos vertės – nustatyta, kad gyvenamojo namo ir pirties statyba buvo vykdoma ūkio būdu ir tokios statybos vertė yra 146 000 Eur. Pripažinus atsakovę J. D. nesąžininga įgijėja, iš jos galėtų būti konfiskuotinas tik toks turtas arba tokio dydžio nauda, kurią ji nesąžiningu būdu gavo, arba nustatyta to turto (naudos) vertė (jeigu negalima konfiskuoti turto natūra), tačiau ne atsakovų J. D. ir S. D. turto tyrimo metu nustatytas piniginių lėšų skirtumas (181 468,34 Eur).

17. Atsakovė S. D. ir trečiasis asmuo M. D. pareiškė, kad prisideda prie atsakovų J. D. ir J. D. apeliacinio skundo. Nurodo, kad nebuvo įrodytas faktas, jog atsakovas ieškovės įvardijamais laikotarpiais atliko neteisėtus veiksmus, iš kurių gavo neteisėtas pajamas ir jas panaudojo žemės sklypui įsigyti bei namui pastatyti. Pateiktos turto deklaracijos įrodo, kad atsakovas turėjo pakankamai lėšų žemės sklypui įsigyti; žemės sklypas įsigytas teisėtai. Namo ir pirties statyba negalėjo būti finansuojama atsakovo lėšomis, nes jis tokių neturėjo. Statybos vykdytos ūkio būdu trečiojo asmens M. D. lėšomis, finansuotos iš gautų paskolų. Be to, teismas nepagrįstai nustatė konfiskuotino turto vertę pinigais, nes neteisinga tapatinti namo statybos vertę su atsakovo ir jo sutuoktinės piniginių lėšų skirtumu, o iš atsakovės J. D. galėjo būti konfiskuota tik jos, kaip nesąžiningos įgijėjos, gauta nauda, lygi ūkio būdu vykdytos statybos vertei.

18. Ieškovė atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie organizuoto nusikalstamumo, korupcinio, savanaudiško pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, gali būti išslaptinama ir panaudota turto tyrimui pagal CTKĮ atlikti. Ieškovė pateikė duomenis, gautus CTKĮ nustatyta tvarka iš kriminalinę žvalgybą atliekančios institucijos – VSAT, kurių teisėtumu netikėti nėra pagrindo. Dėl to nebuvo teisiškai pagrįstos būtinybės šioje byloje tikrinti kriminalinės žvalgybos atsakovo atžvilgiu atlikto tyrimo teisinio ir faktinio pagrindo. Šioje byloje įrodinėjimo tikslas – asmens pajamų teisėtumas, kuriam pasiekti negali būti taikomi apeliantų pateikti išaiškinimai dėl duomenų, gautų atliekant kriminalinę žvalgybą, teisėtumo ir pagrįstumo sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimus.

18.2. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad ieškovė privalėjo įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus tiesioginiais įrodymais, patvirtinančiais atsakovo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, iš kurios buvo gautos pajamos ir turtas. Civilinis turto konfiskavimas yra prevencinio, o ne baudžiamojo poveikio priemonė, todėl šios kategorijos bylose nereikalaujama įrodyti konkrečios nusikalstamos veikos, iš kurios gautas konfiskuotinas turtas, fakto. Tokio pobūdžio byloje pakanka pagrįsti, kad turtas buvo įgytas už lėšas, kurių teisėta kilmė neįrodyta, o asmens paaiškinimai neatitinka objektyvių duomenų. Kriminalinės žvalgybos pažymos, tarnybiniai pranešimai, sulaikymo duomenys ar informacija iš kitų institucijų gali būti vertinami kaip netiesioginiai įrodymai, jei jų visuma leidžia logiškai daryti išvadą apie turto neteisėtą kilmę. Civilinio turto konfiskavimo bylose valstybė neprivalo įrodyti konkretaus nusikalstamo veikimo ir ar tikslios datos – pakanka pagrįsto įsitikinimo, kad asmuo neturėjo teisėtų pajamų turto įsigijimo metu. Todėl argumentas, kad kriminalinės žvalgybos duomenys apie atsakovo neteisėtą veiką neapima viso tiriamojo laikotarpio ar šiuo atveju – ginčo žemės sklypo įsigijimo ir gyvenamojo namo statybos laikotarpio, nemenkina jų įrodomosios reikšmės, kai kalbama apie turto teisėtumo vertinimą. Pateikta finansinė analizė rodo, kad atsakovas tiriamuoju 2006–2016 m. laikotarpiu turėjo pajamų trūkumą, t. y. jo išlaidos (sklypas, statybos, automobiliai) viršijo teisėtai gautas pajamas. Tai reiškia, kad net jei kriminalinė žvalgyba identifikavo veiklą tik 2015–2016 m., turtinis disbalansas egzistavo ir anksčiau. Kriminalinės žvalgybos duomenys tik papildo bendrą kontekstą, įrodydami, kad teisėtoms pajamoms neproporcingas turtas galėjo būti finansuojamas iš neteisėtų šaltinių, susiformavusių iki 2015 m. Pagal CTKĮ 5 straipsnio 2 dalį tiriant asmens turtą vertinamas viso tiriamojo laikotarpio ir pajamų santykis – ar asmens turėtas turtas ir išlaidos atitinka teisėtai gautas pajamas. Nagrinėjamu atveju atsakovų turto ir pajamų tyrimo laikotarpis buvo nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad net jei konkretūs neteisėti veiksmai buvo identifikuoti vėlesniu laikotarpiu, t. y. 2015–2016 m., jie leidžia atskleisti ilgalaikį pajamų šaltinį, kuris galėjo egzistuoti ir iki 2011 m. Civilinio turto konfiskavimo byloje vertinama bendra asmens turtinė padėtis ir jos formavimosi logika, o ne vien konkretūs neteisėtų veikų laikotarpiai.

18.3. Apeliantai nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo normomis. Apeliantų nurodytos teisės normos ir teismų praktika mokestinėse bylose nesusiję su civilinio turto konfiskavimo institutu ir netaikytini. VMI atlikta atsakovo ir jo sutuoktinės pajamų ir išlaidų analizė buvo ne mokestinis patikrinimas, o finansinė analizė, skirta nustatyti galimą neteisėtą praturtėjimą.

18.4. Teismas pagrįstai atmetė kaip neįrodytus atsakovų teiginius dėl paskolų statyboms gavimo iš trečiųjų asmenų. Paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento; vien sutarties sudarymas nelaikytinas įrodymu apie teisėtą piniginių lėšų šaltinį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir (ar) aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde, prisidėjime prie apeliacinio skundo ir atsiliepime į jį nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

21. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimas, kuriuo pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį dėl civilinio turto konfiskavimo pagal CTKĮ ir konfiskavo (priteisė) Lietuvos valstybei iš atsakovės J. D., kaip nesąžiningos įgijėjos, 181 468,34 Eur neteisėtai įgyto turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Tenkindamas ieškinį, teismas argumentavo, kad, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos, už kurios padarymą atsakovas J. D. 2022 m. buvo pripažintas kaltu, pobūdį, mastą (416 011,58 Eur vertės akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) kontrabanda iš Baltarusijos Respublikos traukinio vagonu), itin menkas atsakovo (ir jo sutuoktinės), taip pat atsakovo tėvų, kurių vardu buvo įregistruoti pastatytas gyvenamasis namas bei pirtis, oficialias pajamas, neproporcingas turimam turtui, yra realus pagrindas manyti, jog jau iki 2019 m. vasario mėn., kai atsakovo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, iš kurių gautomis pajamomis buvo finansuojami žemės sklypo, namo bei pirties įsigijimas (statyba).

22. Apeliaciniu skundu atsakovai prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti, argumentuodami, kad: nėra duomenų apie tiriamuoju laikotarpiu atsakovo J. D. galimai atliktas nusikalstamas veikas; nebuvo įrodytas įgyto turto ryšys su atsakovo J. D. nusikalstama veika; teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog atsakovas turėjo lėšų žemės sklypui įsigyti, o trečiasis asmuo – lėšų gyvenamojo namo bei pirties statybai; be to, teismas neteisingai nustatė konfiskuotino turto vertę atitinkančią priteistiną pinigų sumą.

Dėl įrodinėjimo dalyko byloje dėl civilinio turto konfiskavimo

23. Grįsdami apeliacinį skundą, atsakovai argumentuoja, kad ieškovės pateikti duomenys nepatvirtina, jog atsakovas J. D. ieškovės nurodomu tiriamuoju laikotarpiu (2006–2016 m.) atliko neteisėtus veiksmus, iš kurių gavo neteisėtas pajamas, panaudotas konfiskuotinam turtui įsigyti; bylos duomenys nepatvirtina atsakovo galimo dalyvavimo nusikalstamose veikose 2016 m. ir (ar) kad atsakovas už tai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pan.; nėra duomenų apie tai, jog iki 2015 m. atsakovas vykdė kokius nors neteisėtus veiksmus, iš kurių galėjo gauti pajamas, panaudotas namo ir (ar) pirties statybai. Apeliantų teigimu, nebuvo įrodytas ginčo turto ryšys su nusikalstama atsakovo veika: žemės sklypas pirktas 2011 m., gyvenamojo namo ir pirties statybos vyko 2012–2016 m., gyvenamasis namas buvo baigtas statyti ir pradėtas naudoti dar 2014 m., o tuo tarpu duomenys iš ikiteisminio tyrimo institucijų yra už 2015–2016 m., nuosprendis atsakovo atžvilgiu priimtas už nusikalstamas veikas, padarytas 2019 m. Be to, apeliantų teigimu, negalėjo būti remiamasi pateikta kriminalinės žvalgybos informacija, nes VSAT pateikti duomenys neatitinka leistinumo kriterijaus ir negali būti vertinami kaip įrodymai: nėra pagrįsta, jog kriminalinės žvalgybos metu surinkti duomenys buvo gauti teisėtais būdais, jog teisėtai ir pagrįstai buvo pradėta kriminalinės žvalgybos tyrimo byla, apie kurią nurodoma ieškovės pateiktuose rašytiniuose įrodymuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai pateikti nepakankamai įvertinus įrodinėjimo dalyko bylose dėl civilinio turto konfiskavimo apimtį bei ypatumus ir, atitinkamai, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu.

24. CTKĮ 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo tikslas – organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija. CTKĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad turtas ir iš jo gauta turtinė nauda (toliau – turtas) gali būti konfiskuojami šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka, kai yra pagrindas manyti, kad šis turtas nėra gautas teisėtu būdu, ir kai šio turto bendra vertė neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens ar asmenų teisėtų pajamų ir šis skirtumas viršija 2 000 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžio sumą. Pagal CTKĮ 2 straipsnio 2 dalį, preziumuojama, kad turtas nėra gautas teisėtu būdu, kai jį nuosavybės teise turi ir jo negali teisėtomis pajamomis pagrįsti bent vieną iš įtvirtintų sąlygų atitinkantys asmenys: tarp jų ir tokie, kurie buvo įtariami, kaltinami ar nuteisti už nusikaltimų, numatytų BK 199, 199² straipsnyje, padarymą (CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1 punktas); asmenys, kurie yra nurodyto asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nurodytas asmuo bendrai tvarko ūkį (CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 5 punktas). CTKĮ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad konfiskuojamas gali būti ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytas turtas ar jo dalis, kurį (kurią) šio straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo perleido kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad šio turto perdavimo arba įsigijimo tikslas buvo išvengti šio turto konfiskavimo (nesąžiningas įgijėjas). Pagal CTKĮ 2 straipsnio 4 dalies 1 punktą, preziumuojama, kad įgijėjas yra nesąžiningas, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytas turtas perleidžiamas šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 ar 5 punkte nurodyto asmens artimiesiems giminaičiams (tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), broliams, seserims, seneliams ir vaikaičiams).

25. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos teisinėje sistemoje įstatymo leidėjo valia yra pasirinktas taikyti civilinio konfiskavimo, nukreipto į turtą, modelis, pagal kurį ieškinį dėl turto konfiskavimo pareiškia valstybė, tačiau taikant civilinio turto konfiskavimo institutą nėra reikalaujama, kad asmens atžvilgiu būtų priimtas baudžiamasis nuosprendis (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-296-790/2024). Pagal įtvirtintą civilinio turto konfiskavimo modelį, šis institutas taikomas, nustačius, kad bylos dalyku esantis turtas galėjo būti susijęs su neteisėtais veiksmais, atitinkamai, civilinis turto konfiskavimas gali būti vykdomas remiantis duomenimis apie galimą neteisėtą turto kilmę ar turtą turinčių asmenų ryšius su neteisėtus veiksmus galimai atlikusiais asmenimis ir taikant civilinės teisinės prigimties procedūras, įskaitant ir civilinei teisei būdingą įrodinėjimo standartą. Ta aplinkybė, kad turto konfiskavimo procesas teisme vyksta pagal civilinį įrodinėjimo standartą, nepaneigia proceso teisingumo ir nepagrindžia argumento, jog paskirta turto konfiskavimo priemonė buvo neproporcinga (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-296-790/2024).

26. Civiliniame procese taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, jog pakanka duomenų išvadai, kad tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016).

27. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CTKĮ nuostatos neįtvirtina reikalavimo įrodyti tiesioginę konfiskuotino turto sąsają su neteisėta veika; civilinio turto konfiskavimo procese turto kilmės neteisėtumas (potencialus ryšys su nusikalstama veikla) nustatomas taikant ne tokį griežtą įrodinėjimo standartą, kaip baudžiamajame procese, ne remiantis konkrečiu tikėtinai padarytu nusikaltimu, iš kurio gautas turtas, dėl kurio asmuo nėra pripažintas kaltu baudžiamojo proceso tvarka, bet remiantis netiesioginiais įrodymais, pagrindžiančiais turto sąsajas su baudžiamojo įstatymo draudžiama veikla, kurios prevencijai skirtas CTKĮ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-781/2025).

28. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje yra suformavęs įrodinėjimo standartą bylose, kuriose prašoma pritaikyti civilinio turto konfiskavimo priemonę, konstatuodamas, kad tais atvejais, kai konfiskavimas buvo taikomas in rem procese dėl turto, kuris buvo susijęs su pajamomis iš sunkių nusikaltimų, teismas nereikalavo turto neteisėtos kilmės įrodinėjimo „nepaliekant pagrįstų abejonių“ (angl. beyond reasonable doubt). Vietoj to įrodinėjimas, remiantis tikimybių balansu (angl. balance of probabilities) arba didelės turto neteisėtos kilmės tikimybės (angl. high probability of illicit origins) standartu, kai kartu atsakovas negalėdavo įrodyti priešingai, remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu, vertinamas kaip atitinkantis proporcingumo principo reikalavimus (EŽTT 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas byloje Gogitidze ir kiti prieš Sakartvelą, pareiškimo Nr. 36862/05).

29. Įvertinus CTKĮ nuostatų turinį ir jų aiškinimo bei taikymo praktiką teismuose, pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama atsakovų apeliaciniame skunde, konkreti nusikalstama veika nėra būtinoji sąlyga civilinio turto konfiskavimui pritaikyti (CTKĮ 2 straipsnio 1, 2 dalys) ir neturi sudaryti būtino įrodinėjimo dalyko civilinėje byloje. Civilinis turto konfiskavimas ypatingas tuo, jog jį taikant nereikia įrodyti asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-781/2025). Pagal CTKĮ nuostatas civilinis turto konfiskavimas gali būti taikomas asmenų, kurie nėra nuteisti už nusikaltimų, numatytų CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte, padarymą, arba kurių atžvilgiu baudžiamąjį procesą atsisakyta pradėti arba jis nutrauktas, įskaitant ir BPK 3 ir 212 straipsniuose įtvirtintais pagrindais, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai). Ginčai dėl CTKĮ taikymo nagrinėjami pagal civilinio proceso įstatymus (CTKĮ 12 straipsnio 1 dalis), taigi, civilinėse bylose nėra nustatoma, ar asmuo padarė nusikalstamą veiką, ar ne. Civilinėje byloje dėl turto konfiskavimo nėra sprendžiamas asmens kaltumo dėl padarytos nusikalstamos veikos klausimas, t. y. turto kilmės tyrimas civilinio turto konfiskavimo procese nėra skirtas tam, kad būtų nustatytas tiesioginis ryšys tarp konkrečios nusikalstamos veikos ir turto, nepagrįsto teisėtomis pajamomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-296-790/2024).

30. Teismų praktikoje aptariant įrodinėjimo naštos paskirstymą civilinio turto konfiskavimo bylose, pasisakyta, kad ieškovei, kaip valstybės institucijai, inicijuojančiai civilinio turto konfiskavimo bylą, tenka pareiga įrodyti CTKĮ taikymo sąlygas, jog prašomas konfiskuoti turtas atitinka CTKĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, o asmuo, kurio įgytą ar perleistą kitiems asmenims turtą prašoma konfiskuoti, atitinka bent vieną iš CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų. Be to, ieškovei tokioje byloje tenka pareiga įrodyti, kad prašomas konfiskuoti turtas ar turtinė nauda yra susijusi su neteisėta (galima nusikalstama) veikla, kurios prevencijai skirtas CTKĮ, kurią galbūt atliko ar su kuria yra susijęs asmuo, kurio turtą prašoma konfiskuoti, ar toks asmuo turi artimus ryšius su kitais asmenimis, galbūt atlikusiais neteisėtus veiksmus ar su jais susijęs (CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Atitinkamai, atsakovo procesinę padėtį užimančiam asmeniui tenka įrodinėjimo pareiga pagrįsti, kad prašomas konfiskuoti turtas yra teisėtos kilmės, t. y. įgytas teisės aktuose neuždraustu būdu. Taip pat atsakovui turi būti suteikta procesinė galimybė paneigti valstybės institucijos įrodymus dėl galimai neteisėtos prašomo konfiskuoti turto kilmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-296-790/2024).

31. Taigi, kad galėtų būti taikomas civilinio turto konfiskavimo institutas, pakanka ir, tuo pačiu, turi būti nustatyta, jog bylos duomenų visuma pagrindžia tikimybę, kad konfiskuotinas turtas yra susijęs su galbūt neteisėtais veiksmais, tačiau neprivalo būti įrodyta ir nustatyta, kad turtas yra susijęs su pripažinta nusikalstama veikia, be kita ko – ir ta, kurios pagrindu atitinkamu atveju yra grindžiama turto gavimo neteisėtu būdu prezumpcija (CTKĮ 2 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į nurodytą bei tai, jog: CTKĮ 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad turto tyrimas atliekamas dėl turto, kuris įgytas ne anksčiau kaip prieš 10 metų iki sprendimo asmenį pripažinti įtariamuoju baudžiamajame procese priėmimo, kai yra šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose nustatyti pagrindai (3 dalies 1 punktas); CTKĮ 5 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad atliekant turto tyrimą, tiriamas ne ilgesnis kaip 10 metų laikotarpis iki šio turto įsigijimo, konstatuotina, kad apeliantų argumentai, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas tiriamuoju laikotarpiu (2006–2016 m.) atliko neteisėtus veiksmus, iš kurių gavo neteisėtas pajamas, panaudotas ginčo turtui įsigyti; jog bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas 2016 m. dalyvavo nusikalstamose veikose, už tai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ar jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas; nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ginčo turtas negali būti vertinamas kaip įgytas neteisėtai ir, atitinkamai, galimas konfiskuoti pagal CTKĮ nuostatas.

32. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo ir pirmosios instancijos teismas nustatė reikšmingas aplinkybes, pagrindžiančias tikimybę, kad ginčo turtas yra susijęs su galbūt neteisėtais atsakovo veiksmais, patenkančiais į CTKĮ taikymo sritį, t. y. leidžiančias konstatuoti CTKĮ taikymui reikšmingą ginčo turto ryšį su galimai nusikalstama atsakovo J. D. veika.

33. Pirma, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-85-626/2022 atsakovas J. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 199² straipsnio 2 dalyje (2 epizodai) ir 199 straipsnio 3 dalyje, dėl to, kad jis 2019 m. vasario 4–5 d. ir 2019 m. balandžio 15 d., įgyvendindamas bendrus nusikalstamus veiksmus su kitais asmenimis bei pasitelkdamas kitus asmenis, nežinančius apie nusikalstamą sumanymą, neteisėtai laikė ir padėjo kitiems asmenims neteisėtai laikyti akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes, pažymėtas Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais – banderolėmis) bei jas neteisėtai gabeno ir padėjo neteisėtai gabenti kitiems asmenims per Lietuvos Respublikos sieną iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją traukinio vagonų sąstatu, kurių bendra muitinė vertė (per visus epizodus, pagal kuriuos tiriamasis nuteistas), įskaitant privalomuosius sumokėti mokesčius, buvo 416 011,58 Eur. Taigi, atsakovas atitinka CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1 punkto sąlygą, o jo sutuoktinė S. D. atitinka CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą sąlygą.

34. Antra, VSAT pateikė išslaptintus kriminalinės žvalgybos duomenis apie atsakovą bei jo galimai vadovautą organizuotą nusikalstamą grupuotę, kurios 2015–2016 m. laikotarpiu vykdytos nusikalstamos veikos kvalifikuotinos pagal BK 199 straipsnio 1–3 dalis ir 199² straipsnio 1–3 dalis. VSAT kriminalinės žvalgybos duomenimis, atsakovas kartu su kitais organizuotos nusikalstamos grupuotės nariais Baltarusijos, Latvijos ir Lietuvos Respublikų teritorijose 2015–2016 m. galimai neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis bei vykdė jų kontrabandą. 2015 m. balandžio 8 d. tarnybiniame pranešime dėl gautos kriminalinės žvalgybos informacijos pažymėta, jog yra duomenų, kad J. D. organizuoja cigarečių gabenimą dideliais kiekiais iš Baltarusijos Respublikos į Latvijos Respubliką, po to organizuoja jų gabenimą traukinio vagonais į Lietuvos Respubliką. 2016 m. vasario 17 d. pažymoje dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo, be kita ko, teigiama, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje bei už jos ribų veikia nusikalstama grupuotė užsiimanti akcizais apmokestinamų prekių gabenimu iš Baltarusijos Respublikos per Latvijos Respubliką į Lietuvos Respubliką; nustatyta, kad nusikalstamą veiklą organizuoja J. D.; cigarečių bei krovinių krovimo, perdavimo, sandėliavimo, gabenimo darbus vykdo J. D., O. D.; 2015 m. birželio 22 d., 2015 m. liepos 31 d. patikrinti automobiliai ir aptikti cigarečių pakelių kroviniai su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, nustatyta, jog cigarečių pakrovime galimai dalyvavo ir J. D., krovinio gabenimą į Lietuvos Respubliką galimai organizavo D. nusikalstama grupuotė. Medžiagoje nurodyta, kad pagal turimus duomenis Latvijos pasienio apsaugos tarnybos pareigūnai 2015 m. lapkričio 24 d. Rygoje sulaikė J. D. vadovautos organizuotos nusikalstamos grupuotės narius, kurie organizavo iš Baltarusijos Respublikos neteisėtą akcizinių prekių (cigarečių) gabenimą traukinių vagonų slėptuvėse. Pirmiau nurodytoje kriminalinės žvalgybos medžiagoje minimi su cigarečių kroviniu sulaikytų automobilių vairuotojai R. J. ir V. Š., atitinkamai Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-768/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-439-197/2016 pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, nustatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje.

35. Trečia, byloje pateikti duomenys apie J. D. Lietuvos Respublikos – Baltarusijos Respublikos sienos kirtimus laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., iš kurių nustatyta, kad atsakovas nurodytu laikotarpiu valstybės sieną kirto su VSAT rašte minimais organizuotos nusikalstamos grupuotės nariais. Per analizuojamą laikotarpį atsakovas 68 kartus kirto valstybės sieną su įvairiais bendrakeleiviais, įvairiais automobiliais, autobusais ar traukiniais, kai kartu nevyko nei vaikai, nei sutuoktinė ar tėvai. Iš 131 atvejo, kai turima duomenų, su kokiais bendrakeleiviais atsakovas kirto valstybės sieną, jis daugiau nei pusę visų sienos kirtimo atvejų vyko ne su artimiausiais šeimos nariais.

36. Sistemiškai įvertinusi šių duomenų visumą, atsižvelgdama į pirmiau aptartus įrodinėjimo dalyko ypatumus tokio pobūdžio bylose, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodytos aplinkybės pagrindžia tikimybę, jog ginčo turtas, jo įgijimas, yra susijęs su galbūt neteisėtais atsakovo veiksmais, patenkančiais į CTKĮ taikymo sritį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino nusikalstamos veikos, už kurios padarymą atsakovas buvo pripažintas kaltu, pobūdį, mastą, kriminalinės žvalgybos surinktą informaciją apie atsakovo galimą dalyvavimą organizuojant akcizais apmokestintų prekių (tabako gaminių) gabenimą 2015–2016 m., atsakovo kontaktus su asmenimis, kurie įtariami (ar pripažinti kaltais) padarę nusikalstamas veikas, taip pat įvertino menkas atsakovo (ir jo artimųjų) oficialias pajamas, neproporcingas turimam turtui, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju yra realus pagrindas manyti, kad ir iki 2019 m. vasario mėnesio, kai atsakovo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, atsakovas galimai atliko neteisėtus veiksmus, iš kurių gautomis pajamomis, tikėtina, buvo finansuojamas turto įgijimas. Teismas pagrįstai įvertino bylos medžiagą, leidžiančią spręsti apie atsakovo nuolat palaikomus ryšius su nusikalstamų organizacijų nariais, taip pat didelę neatitiktį tarp atsakovų pajamų ir finansinių galimybių. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į faktines aplinkybes, kad nagrinėjamu atveju nustatyta neatitiktis tarp atsakovo tėvų – trečiojo asmens M. D. ir J. D. – teisėtų pajamų bei įgyto turto ginčui aktualiu laikotarpiu, taip pat į tai, jog ginčo gyvenamajame name, registruotame trečiojo asmens vardu ir santuokos nutraukimo bendru sutarimu proceso metu perleistame atsakovei J. D., nuo pat jo pastatymo realiai gyvena ir juo naudojasi atsakovo šeima. Pateikta medžiaga vertintina kaip pakankama konstatuoti esant ginčo turto ryšį su atsakovo nusikalstama veika, tuo tarpu apeliantai, nesutikdami su tokiomis teismo išvadomis, pateikia subjektyvų tos pačios medžiagos vertinimą, nepagrįsdami teiginių dėl teismo padarytų įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų.

37. Šios išvados nepaneigia apeliantų teiginiai, kad nesutampa ieškovės nurodyto galimai neteisėto atsakovo veikimo ir ginčo turto sukūrimo laikotarpis. Iš aptartų duomenų matyti, ir apeliantai neginčija, jog duomenys iš ikiteisminio tyrimo institucijų yra už 2015–2016 m., nuosprendis atsakovo atžvilgiu priimtas už 2019 m. padarytas nusikalstamas veikas. Įvertinus gyvenamojo namo ir pirties statybos laikotarpį, nėra pagrindo sutikti su teiginiais dėl nesutampančių laikotarpių, nes statybos vyko 2012–2016 m. Apeliantų pateikti duomenys apie sudarytas komunalinių ir kt. paslaugų teikimo ginčo gyvenamajam namui sutartis nepaneigia statytojo deklaruoto statybos pabaigos momento (2016 m. spalio 24 d.) ir nėra pakankami kitokiam statybos laikotarpiui pagrįsti.

38. Pirmiau aptartų išvadų nepaneigia ir apeliantų argumentai, kad, apeliantų teigimu, negalėjo būti remiamasi pateikta kriminalinės žvalgybos informacija, pateikti duomenys neatitinka leistinumo kriterijaus ir negali būti vertinami kaip įrodymai. CTKĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bylos dėl civilinio turto konfiskavimo nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka. CPK 176 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog įrodinėjimo procesas vyksta pagal CPK nuostatas. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad faktiniai duomenys pripažįstami įrodymais pirmiau nurodytos proceso įstatymo normos prasme tada, jeigu jie atitinka leistinumo ir sąsajumo reikalavimus. Įrodymų sąsajumas reiškia, jog faktiniai duomenys yra susiję su byla, t. y. jie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis), o leistinumas savo ruožtu reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą, kitaip tariant, proceso įstatyme nėra įtvirtinto draudimo ar ribojimo remtis tam tikrais faktiniais duomenimis kaip įrodymais (tokie draudimai (ribojimai) yra įtvirtinti, pvz., CPK 177 straipsnio 3–5 dalyse) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018). Kriminalinės žvalgybos institucijų pateikti duomenys laikytini rašytiniais įrodymais CPK nustatyta prasme. Atsižvelgiant į nurodytą, nagrinėjamu atveju pagrindo daryti išvadą, jog ieškovės pateikti VSAT duomenys neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus – nėra (CPK 185 straipsnis).

Dėl lėšų žemės sklypui įsigyti (ne)pagrįstumo

39. Grįsdami apeliacinį skundą, atsakovai argumentuoja, kad atsakovo VMI pateiktos pajamų ir turto deklaracijos už 2007–2012 m. laikotarpį patvirtina, kad atsakovas turėjo pakankamai lėšų 2011 m. rugsėjo 21 d. už 26 065,80 Eur (90 000 Lt) įsigyti žemės sklypą (2 t., b. l. 284–288), tačiau, apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis nurodytų atsakovo turto ir pajamų deklaracijų duomenimis. Teisėjų kolegija su šia apeliantų pozicija ir vertinimu sutinka.

40. Kaip pagrįstai nurodo apeliantai, Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. kovo 29 d.) 9 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, kad jeigu gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, tokiu turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai; 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog gali būti tikslinami 5 praėjusių kalendorinių metų deklaracijų duomenys. Pagal įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, vietos mokesčio administratorius turi teisę duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą pagrįsti deklaruoto turto (išskyrus turtą, kurio įsigijimo šaltinius nuolatinis Lietuvos gyventojas jau buvo pagrindęs deklaruodamas šį turtą pagal kitus teisės aktus) įsigijimo šaltinius; 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad deklaruoto turto įsigijimo šaltiniai, vietos mokesčio administratoriui pareikalavus, pagrindžiami įstatymų reikalavimus atitinkančiais sandorius patvirtinančiais dokumentais, kitais juridinę galią turinčiais dokumentais arba trečiųjų asmenų rašytiniais patvirtinimais. Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad mokesčio administratorius tikrina, ar deklaracijose nurodyti duomenys yra teisingi, kaupia ir saugo pateiktas deklaracijas bei iš kitų šaltinių gautus duomenis apie gyventojų turimą turtą.

41. Teisės aktuose reglamentuojant asmens pareigą deklaruoti turimą turtą (pajamas), teisiniu reglamentavimu įtvirtinamos atitinkamos asmens (gyventojo), turinčio tam tikro turto ir piniginių lėšų, bei mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos mokestinių teisinių santykių srityje, o būtent: iš vienos pusės – asmens (gyventojo) pareiga pateikti mokesčių administratoriui turto deklaraciją bei jo teisė deklaruoto turto apimtyje grįsti (įteisinti) vėlesnį kito turto įsigijimą; iš kitos pusės – mokesčių administratoriaus pareiga pripažinti šios deklaracijos duomenis, leidžiant asmeniui (gyventojui) deklaruoto turto apimtyje grįsti (įteisinti) vėlesnį kito turto įsigijimą, bei mokesčių administratoriaus teisė tikrinti šios deklaracijos duomenų tikrumą, nustatant asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius jų teisėtumo aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5376-968/2019).

42. Dėl asmens pateiktos turto deklaracijos duomenų reikšmės ir deklaruotų piniginių lėšų, turimų ne banko įstaigoje, vertinimo pasisakydamas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; jų neužtikrinus, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. kovo 4 d., 2016 m. birželio 20 d., 2017 m. sausio 25 d. nutarimai). Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad mokesčio mokėtojas, mokesčių administratoriui neribotą laiką galint reikalauti pagrįsti deklaracijos duomenis, atsidurtų neapibrėžtoje padėtyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-569-602/2019). Šiame kontekste teismas konstatavo ir nuosekliai laikėsi aiškinimo, kad būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo) deklaracijos apie jo turėtą turtą duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją), neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y., šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką. <...> turi būti taikomos Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalis), mokesčių administratoriui suteikiančios teisę mokestinį patikrinimą atlikti, o taip pat ir mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015; 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016; 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4957-438/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1636-556/2018, 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-338-442/2019, 2019 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-438-629/2019; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5376-968/2019; 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-569-602/2019; ir kt.).

43. Taigi, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pateiktai gyventojo (šeimos) turto deklaracijai, t. y. joje nurodytiems duomenims, pagal teisinį reguliavimą įgijus teisinį stabilumą, mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinius tyrimus bei patikrinimus, neturi teisinio pagrindo kvestionuoti šių minėtos deklaracijos duomenų, nes jo teisė duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą, kad mokesčio mokėtojas pagrįstų deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 dienos, yra pasibaigusi. Tai reiškia, kad esant tokiai situacijai, kada turto deklaracijos duomenys per įstatymuose nustatytą laiko tarpą nebuvo paneigti, jie įgyja teisinį stabilumą ir suponuoja mokesčių administratoriaus pareigą, atliekant mokesčių mokėtojo atžvilgiu mokestinį patikrinimą, nebekvestionuoti šių duomenų bei nereikalauti iš mokesčių mokėtojo juos papildomai pagrįsti, t. y. pateikti minėtoje deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5376-968/2019).

44. Turto deklaracijos paskirtis yra deklaruoti, kad asmuo turi atitinkamą turtą, ir deklaracijos (joje nurodytų duomenų) teisingumas pagal įstatymą yra preziumuojamas (žr. Medelienė, A., Sudavičius, B. Mokesčių teisė. Vadovėlis. Vilnius, 2011, p. 191). Nenuginčijus deklaracijos, preziumuojama, kad asmuo deklaruojamą dieną turėjo atitinkamą turtą ar pinigines lėšas. Kaip ir kiekviena prezumpcija, deklaracijos teisingumo prezumpcija gali būti paneigiama, tačiau tai gali būti daroma nepažeidžiant įstatymuose nustatytų reikalavimų ir pamatinių teisės principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-569-602/2019).

45. Deklaracijos teismų pripažintos rašytiniais įrodymais (CPK 197 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126).

46. Apibendrinant nurodytą teisinį reglamentavimą, pateiktus išaiškinimus, asmens turto (pajamų) oficialaus deklaravimo reikšmę ir deklaracijos duomenų teisingumo prezumpciją, taip pat pirmiau aptartą teisinio stabilumo principą ir iš jo išplaukiančią būtinybę praėjus tam tikram laiko tarpui nuo deklaracijos pateikimo pripažinti jos duomenis teisingais ir nereikalauti iš mokesčių mokėtojo juos papildomai pagrįsti, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis atsakovo į bylą pateiktų turto ir pajamų deklaracijų už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2012 m. duomenimis, nurodydamas vien tai, kad atsakovai nepateikė šiuos duomenis pagrindžiančių (pinigų dovanojimą įrodančių) pirminių dokumentų. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad vertinimas, jog asmuo neribotą laiką (šiuo atveju – praėjus beveik 15 metų nuo deklaracijų teikimo) gali būti įpareigotas pagrįsti deklaracijos duomenis, neatitinka teisinio apibrėžtumo ir stabilumo principo, todėl yra negalimas.

47. Atitinkamai, atsakovui turėtas pinigines lėšas ginčo žemės sklypui įsigyti grindžiant iki 2012 m. VMI pateiktų oficialių deklaracijų duomenimis, byloje nesant duomenų, kad mokesčių administratorius būtų reiškęs atsakovui kokias nors mokestines pretenzijas dėl VMI pateiktose turto ir pajamų deklaracijose nurodytų duomenų patikimumo ir (ar) teisingumo, ieškovei nenuginčijus deklaracijose pateiktų duomenų teisingumo prezumpcijos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovams, nurodydamas, jog, nesant įrodymų apie atsakovų gautas lėšas grynaisiais pinigais prieš atsakovui įsigyjant žemės sklypą, deklaracijomis nesivadovauta pagrįstai. Priešingai, įvertinus pirmiau aptartą deklaracijų, kaip oficialiai ir viešai asmens valstybės institucijai pateikiamų duomenų reikšmę, nėra pagrįsta neribotą laiką reikalauti asmens pateikti ir deklaracijų duomenis galinčius patvirtinti pirminius dokumentus, toks reikalavimas nepagrįstai apsunkintų asmens padėtį, atsižvelgiant į tai, jog nuo deklaravimo praėjo beveik 15 metų. Atsižvelgiant į tai, kad deklaracijų duomenų teisingumo prezumpcija nebuvo paneigta, jog nėra duomenų, kad dėl atsakovo deklaruotų piniginių lėšų pagrįstumo būtų buvę taikyti VMI administraciniai veiksmai, o nuo deklaracijų pateikimo ir, atsakovo teigimu, už šiuos deklaruotus pinigus žemės sklypo įsigijimo praėjo 15 metų, nebuvo pagrindo išvadai, kad atsakovo pateiktos deklaracijos neturi įrodomosios galios jo turėtoms lėšoms pagrįsti.

48. Šios išvados nepaneigia ieškovės teiginiai, kad negali būti remiamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo normomis ir teismų praktika jas taikant, nes teisinis reglamentavimas ir teismų praktika mokestinėse bylose nesusiję su civilinio turto konfiskavimo institutu ir netaikytina sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą. Nors sutiktina su ieškove, kad šioje byloje nesprendžiami mokesčių administravimo ir apskaičiavimo teisėtumo klausimai, o VMI atlikta atsakovo ir jo sutuoktinės pajamų bei išlaidų analizė buvo ne mokestinis patikrinimas, o finansinė analizė, skirta nustatyti galimą neteisėtą praturtėjimą, taip pat sutiktina su ieškovės teiginiais, jog tiek prievolė teikti deklaracijas, tiek pirmiau aptartas teisinis reglamentavimas ir atitinkamas jo aiškinimas pateikiamas mokestinių prievolių vykdymo ir mokesčių administravimo kontekste, o byloje dėl civilinio turto konfiskavimo nėra taikomi mokesčių patikrinimo terminai, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai yra bendrieji, atitinkamai, tokio pobūdžio dokumentas, kaip oficialiai asmens VMI teikiama deklaracija, ir jame pateikiamų duomenų teisingumo prezumpcija negali būti vertinami skirtingai, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad teikdamas deklaraciją asmuo valstybės institucijoms įvardina savo turimą turtą, todėl, kilus abejonių dėl tokio turto įgijimo šaltinių ir (ar) teisėtumo (pagrįstumo), valstybės institucijoms tenka pareiga protingu bei pagrįstu terminu teisės aktų nustatyta tvarka kelti tokias abejones duomenų teisingumu, atlikti atitinkamus tyrimus ir pan. Atsižvelgiant į deklaracijos, kaip rašytinio įrodymo, įrodomąją galią, praėjus 15 metų nuo oficialaus duomenų deklaravimo, pripažintina, kad neproporcinga būtų reikalauti iš deklaraciją pateikusio asmens pirminiais dokumentais pagrįsti deklaracijos duomenis; atitinkamai, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, turėjo būti paneigta tokių deklaruotų duomenų teisingumo prezumpciją. Dėl to pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad byloje nesant įrodymų apie atsakovų gautas lėšas grynaisiais pinigais, deklaracijomis nesivadovauta pagrįstai, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Ieškovė, neigdama deklaracijų duomenis, nurodė, kad tyrimo metu nebuvo gauta patikimų duomenų apie atsakovo pajamas tyrimui aktualiu laikotarpiu (darbo užmokestį, pajamas iš individualios veiklos, paskolas ir pan.), kurios patvirtintų realias įplaukas ir leistų daryti išvadą, jog deklaruotos piniginės lėšos yra sukauptos iš teisėtų šaltinių, tačiau atsakovas paaiškino, kad nurodytas santaupas gavo dalimis kaip dovanas iš artimųjų ir, atitinkamai, jas deklaravo VMI. Pabrėžtina, kad pirmiau nurodyti argumentai dėl deklaracijų įvertinimo nagrinėjamu atveju nereiškia, jog, skirtingai nei mokesčių administravimo kontekste, deklaracijų duomenys yra nekvestionuotini byloje dėl civilinio turto konfiskavimo, tačiau, įvertinus nuo deklaracijų pateikimo praėjusi ilgą laiko tarpą, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, deklaracijų duomenų teisingumo prezumpcija turėjo būti paneigiama. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie galėtų paneigti atsakovo paaiškinimus dėl deklaruotų lėšų gavimo šaltinių.

49. Kaip nurodo ir atsakovas, bylos duomenys patvirtina, kad 2011 m. atsakovas deklaravo, jog 2010 m. gruodžio 31 d. turėjo 80 000 Lt (23 169,60 Eur) piniginių lėšų. Byloje nustatyta, kad atsakovas nusipirko žemės sklypą 2011 m. rugsėjo 21 d. už 26 065,81 Eur. Atsižvelgiant į nurodytą, tai, jog byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2014 m. atsakovas gavo su darbo santykiais susijusias pajamas, tai, jog byloje nėra duomenų, kad nurodytos atsakovo turėtos lėšos buvo panaudotos kitokiems tikslams, konstatuotina, kad pagrindo daryti išvadą, jog nurodytos atsakovo lėšos negalėjo būti panaudotos žemės sklypo įsigijimui – nėra. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemės sklypo įsigijimo už galimai iš neteisėtos veiklos įgytomis lėšomis prezumpcija nagrinėjamu atveju yra paneigta (CPK 185 straipsnis); atitinkamai, atsakovo turtas šia apimtimi CTKĮ pagrindu konfiskuotas negali būti.

Dėl gyvenamojo namo ir pirties pastatymo lėšų (ne)pagrįstumo

50. Grįsdami apeliacinį skundą, atsakovai argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad gyvenamasis namas ir pirtis buvo pastatyti iš trečiojo asmens M. D. pasiskolintų lėšų. Atsakovų teigimu, ieškovė neginčijo trečiojo asmens sudarytų paskolos sutarčių, paskolų gavimo aplinkybės bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos. Teisėjų kolegija su šiuo atsakovų vertinimu nesutinka.

51. Trečiasis asmuo M. D., argumentuodamas, kad gyvenamasis namas ir pirtis buvo pastatyti iš jo pasiskolintų lėšų, pateikė dvi paskolos sutartis: 2012 m. rugsėjo 1 d. 40 000 Eur paskolos sutartį (3 t., b. l. 52), kurios grąžinimo terminas – 2019 m. rugsėjo 1 d., ir 2014 m. rugpjūčio 24 d. 120 000 Eur paskolos sutartį, kurios grąžinimo terminas – 2021 m. gruodžio 31 d. (3 t., b. l. 56). Tačiau kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, paskola yra realinis sandoris – tai reiškia, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta jokių pinigų perdavimo ir (ar) ar pervedimo per banką trečiajam asmeniui įrodymų. Atitinkamai, paskolų suteikimas nebuvo įrodytas. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas ir apeliantai nepaneigė, byloje nėra duomenų (įrodymų), kuriais būtų patvirtinami paskolų (ar jų dalių) grąžinimo faktai, nors paskolomis suteiktų lėšų grąžinimo terminai yra pasibaigę. Šios aplinkybės sustiprina abejones trečiojo asmens nurodytų paskolų suteikimo (gavimo) realumu. Nėra ginčo ir dėl to, kad grynųjų pinigų sumų (viršijančių 10 000 Eur) gabenimas per valstybės sieną būtų reikalavęs jų muitinės deklaracijos (2005 m. spalio 26 d. Europos parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės 3 straipsnio 1 dalis), arba grynuosius pinigus būtų tekę gabenti dalimis, tačiau byloje nėra pateikta duomenų apie pinigų deklaravimą muitinei, taip pat nėra nurodyta, kad paskolos buvo gautos dalimis.

52. Įvertinusi bylos medžiagą ir procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie pagrįstų atsakovų teiginius dėl gautų pajamų iš prekybos automobiliais. Nei atsakovai, nei trečiasis asmuo tokios veiklos nebuvo įregistravę, su tuo susijusių mokesčių nemokėjo, automobilių pirkimo–pardavimo sutartys ir jose nurodytos gautos pajamos įvertintos atliekant VMI tyrimą, o šis vertinimas atsakovų nepaneigtas.

53. Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog gyvenamasis namas ir pirtis galėjo būti pastatyti iš trečiojo asmens M. D. pasiskolintų lėšų ir (ar) iš verslo automobilių prekyba pajamų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal turimus duomenis apie tuomet sutuoktinių J. D. ir M. D. kitas pajamas, jie neturėjo galimybių finansuoti ginčo gyvenamojo namo ir pirties statybų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo įrodyta, jog ginčo turto statybas galėjo finansuoti J. D. ir (ar) M. D..

54. Atsižvelgiant į nurodytą bei tai, kad gyvenamasis namas ir pirtis buvo pastatyti atsakovui J. D. priklausančiame žemės sklype; kad, nepaisant to, jog 2018 m. J. D. ir M. D. nutraukus santuoką ginčo namas ir pirtis dalybų būdu bendru sutarimu atiteko J. D., tačiau byloje nepaneigtos aplinkybės, jog nuo namo pastatymo jame gyvena atsakovų J. D. ir S. D. šeima; bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas rūpinosi statybomis, statybų metų rengtuose dokumentuose nurodyti jo kontaktai, jis atliko tam tikrus mokėjimus prijungiant gyvenamąjį namą prie inžinerinių tinklų ir kt., teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, vadovaujantis CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 4 dalies 1 punktu, preziumuotina, jog ginčo gyvenamasis namas ir pirtis buvo pastatyti J. D. lėšomis ir formaliai įregistruoti M. D. vardu, vėliau perleidžiant atsakovei J. D.. Apeliantai šios išvados nepaneigė ir priešingai neįrodė.

Dėl konfiskuotino turto vertės

55. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tiriamuoju laikotarpiu bendra atsakovų J. D. ir S. D. teisėtų pajamų suma – 82 338,60 Eur, bendra patirtų išlaidų suma – 263 806,94 Eur, skirtumas tarp teisėtų pajamų ir išlaidų – 181 468,34 Eur; skirtumas yra didesnis nei 100 000 Eur, todėl yra pagrindas 181 468,34 Eur vertės turto konfiskavimui (CTKĮ 2 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti, kurio konkrečiai nekilnojamojo turto – namo ar pirties, statybai panaudotos atsakovo neteisėtu (nusikalstamu) būdu įgytos lėšos (181 468,34 Eur), todėl nusprendė laikyti, jog jos panaudotos statant gyvenamąjį namą, kurio atkuriamoji vertė yra 194 000 Eur. Atitinkamai, teismas nurodė, kad konfiskuotinas turtas yra atsakovo J. D. motinai J. D. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, kurios vertė – 181 468,34 Eur, ir, tenkindamas ieškinį, priteisė iš atsakovės J. D., kaip nesąžiningos įgijėjos, 181 468,34 Eur turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

56. Grįsdami apeliacinį skundą, apeliantai argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė konfiskuotino turto piniginę vertę, nes, apeliantų teigimu, iš atsakovės J. D., kaip nesąžiningos įgijėjos, gali būti konfiskuotas tik toks turtas arba tokio dydžio nauda, kurią ji nesąžiningu būdu gavo, arba nustatyta to turto (naudos) vertė (jeigu negalima konfiskuoti turto natūra), tačiau ne atsakovų J. D. ir S. D. turto tyrimo metu nustatytas piniginių lėšų skirtumas, kaip nusprendė pirmosios instancijos teismas. Be to, apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad byloje nustatyta, jog namo ir pirties statyba buvo vykdoma ūkio būdu ir tokios statybos vertė yra 146 000 Eur. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantų vertinimu nesutinka ir pripažįsta, kad apeliantų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies daugiau, nei lemia poreikis atsižvelgti į žemės sklypui įgyti atsakovo panaudotas lėšas, kurių teisėtumas, kaip minėta, nebuvo paneigtas.

57. Pirma, CTKĮ 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad įgyvendinant šio įstatymo nuostatas, turto vertė nustatoma pagal turto įgijimo metu buvusią jo rinkos vertę. Statybos būdu sukuriamo nekilnojamojo turto (statinių) įgijimo momentas sietinas su statinio užbaigimu, kai pateikiama statybos pabaigos deklaracija ir pastatas įregistruojamas kaip 100 proc. baigtas. Kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, remiantis oficialiais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2016 m. rugsėjo 22 d. ginčo gyvenamojo namo atkuriamoji (statybos) vertė, užbaigus jo statybą, buvo 194 000 Eur, pirties – 12 500 Eur, iš viso – 206 500 Eur.

58. Antra, pagal CTKĮ 2 straipsnio 1 dalį, turtas ir iš jo gauta turtinė nauda gali būti konfiskuojami šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka, kai yra pagrindas manyti, kad šis turtas nėra gautas teisėtu būdu, ir kai šio turto bendra vertė neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens ar asmenų teisėtų pajamų ir šis skirtumas viršija 2 000 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžio sumą. Iš šių nuostatų matyti, kad konfiskuojamas gali būti turtas ir iš jo gauta turtinė nauda, nustačius pagrindą manyti, kad šis turtas nėra gautas teisėtu būdu ir jo bendra vertė neatitinka asmens teisėtų pajamų, o šis skirtumas viršija nustatyto dydžio sumą. Taigi, konfiskuojamas turtas, kurio įgijimo teisėtumas nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir pagal nustatytą teisinį reglamentavimą konstatavo, kad šiuo atveju konfiskuotina ginčo gyvenamojo namo dalis ta verte, kurios teisėto įgijimo atsakovai nepagrindė.

59. Trečia, pagal CTKĮ 2 straipsnio 3 dalį, konfiskuojamas gali būti ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytas turtas ar jo dalis, kurį (kurią) šio straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo perleido kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad šio turto perdavimo arba įsigijimo tikslas buvo išvengti šio turto konfiskavimo (toliau – nesąžiningas įgijėjas). CTKĮ 2 straipsnio 4 dalies 1 punktą, preziumuojama, kad įgijėjas yra nesąžiningas, kai CTKĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas turtas perleidžiamas šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens artimiesiems giminaičiams (tarp jų – tėvams (įtėviams). Nagrinėjamu atveju pagal CTKĮ 2 straipsnio 1 dalį apibrėžtas konfiskuotinas turtas buvo perleistas atsakovo motinai atsakovei J. D., kurios, kaip įgijėjos, nesąžiningumas preziumuojamas pagal CTKĮ 2 straipsnio 4 dalies 1 punktą. Ši prezumpcija byloje nebuvo paneigta. Atitinkamai, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, pagal CTKĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatas apibrėžtas konfiskuotinas turtas priteistinas iš atsakovės, kaip nesąžiningos įgijėjos CTKĮ prasme. Dėl to teismo išvada priteisti iš atsakovo motinos J. D. konfiskuotino turto vertę pinigais atitinka CTKĮ nustatytą teisinį reglamentavimą.

60. Šios išvados nepaneigia apeliantų teiginiai, kad iš atsakovės galėjo būti priteista turto, atsižvelgiant į tai, kokią naudą jį nesąžiningu būdu gavo, vertė, nes, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tiek priteistiną (konfiskuotiną) turtą, tiek jo vertę pinigais nustatė pagal specialiąsias CTKĮ nuostatas, pirmiau aptartu turiniu apibrėžiančias tiek konfiskuotiną turtą, tiek nesąžiningo įgijėjo sampratą CTKĮ prasme.

61. Taigi, nenustatyta pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas konfiskuotino turto vertę ir priteisdamas ją atitinkančią sumą iš atsakovės, būtų netinkamai pritaikęs CTKĮ nuostatas, tačiau, kaip jau buvo aptarta pirmiau šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismas, nepakankamai įvertinęs VMI teikiamų deklaracijų įrodomąją reikšmę ir netinkamai paskirstęs įrodinėjimo našta šia dalimi, nepagrįstai į atsakovų neteisėtas pajamas įtraukė žemės sklypui įgyti panaudotą 90 000 Lt (26 065,80 Eur) sumą. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nustatyta, į balansą nebuvo įtrauktos kaip teisėtos atsakovo VMI deklaruotos piniginės lėšos ir kad jų buvimo faktas paneigia, jog žemės sklypas negalėjo būti įgytas už teisėtas lėšas, yra pagrindas žemės sklypą iš šio balanso išskirti. Dėl to nustatyta atsakovų J. D. ir S. D. nepagrįstų pajamų ir (ar) turto suma (181 468,34 Eur) mažintina 26 065,80 Eur ir yra 155 402,54 Eur. Atitinkamai keistina ir konfiskuotino turto apimtis.

Dėl bylos procesinės baigties

62. Apibendrinant aptartus argumentus, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl žemės sklypo įgijimo (ne)teisėtomis lėšomis ir, atitinkamai, sprendimo dalį dėl konfiskuotino turto vertės, sumažinant konfiskuotino turto vertę iki 155 402,54 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista – pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai ir trečiasis asmuo nepagrindė, jog ginčo gyvenamasis namas ir (ar) pirtis buvo pastatyti iš teisėtų atsakovų pajamų ir nepaneigė prezumpcijos, kad šis turtas nėra gautas teisėtu būdu, atsižvelgiant į jo ryšį su atsakovo galimai neteisėtomis veikomis aktualiu laikotarpiu; apeliacinio skundo argumentai pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nesudaro.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63. CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pirmosios instancijos teisme šalys nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jos nebuvo (pa)skirstytos. Atsižvelgiant į tai, šalių bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme perskirstymo klausimas nespręstinas.

64. Apeliantai pateikė duomenis, kad apeliacinio nagrinėjimo metu patyrė 2 336 Eur išlaidų žyminio mokesčio sumokėjimui (5 t., b. l. 195); duomenų apie turtėtas išlaidas teisinei pagalbai apeliantai, taip pat prie apeliacinio skundo prisidėję atsakovė ir trečiasis asmuo nepateikė. Ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

65. CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal CPK 93 straipsnio 3 dalį, šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius skundus.

66. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą sumažinant priteisiamą sumą nuo 181 468,34 Eur iki 155 402,54 Eur, apeliacinis skundas yra patenkinamas 14 proc. apimtimi. Atsižvelgiant į tai, apeliantų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti proporcingai priteistina apeliantams iš ieškovės 327,04 Eur (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys, 96¹ straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir sumažinti Lietuvos valstybei iš atsakovės nesąžiningos įgijėjos J. D. priteistą turto vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. priteisti Lietuvos valstybei iš atsakovės J. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 155 402,54 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt penkis tūkstančius keturis šimtus du eurus 54 ct).

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovams J. D. (J. D.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (juridinio asmens kodas 288603320) 327,04 Eur (tris šimtus dvidešimt septynis eurus 04 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.