Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-358-464/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-06-06
Bylos Nr.: e2A-358-464/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00658-2020-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalia Kačinskienė, Laima Ribokaitė, Rasa Gudžiūnienė
Ieškovas: M. S.
Atsakovas: D. S.

Kategorijos

2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė

Civilinė byla Nr. e2A-358-464/2023Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00658-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; (S) 2.6.37; 3.1.7.6; 3.1.7.11; 3.2.4.11; 3.3.1.11

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. S. ieškinį atsakovui D. S. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė M. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė:

1.1. pripažinti: (a) gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini); (b) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); (c) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); (d) gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini); (e) 5 168 vnt. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Altos granitas“ akcijų; (f) kilnojamuosius daiktus, nurodytus ieškinyje (iš viso 227 pozicijos), bendrąja daline jos ir atsakovo D. S. nuosavybe, nustatant, kad kiekvienam jų priklauso po 1/2 dalį šio turto;

Šalies argumentai

1.2. atidalinti šalims lentelėje išvardintus daiktus (iš viso 227 pozicijos), priteisiant ieškovei kilnojamųjų daiktų už 104 000 Eur sumą, o atsakovui – už 126 885 Eur sumą, taip pat priteisti iš atsakovo ieškovei 11 442,50 Eur kompensaciją už jam atitekusią didesnę kilnojamųjų daiktų dalį;

1.3. priteisti iš atsakovo ieškovei 60 000 Eur kompensaciją už parduotas UAB ,,Altos granitas“ akcijas;

1.4. priteisti iš atsakovo ieškovei 11 700 Eur kompensaciją už negautas pajamas nuomojant jos turto dalį;

1.5. priteisti iš atsakovo ieškovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad su atsakovu susipažino 2009 m. sausio mėn., tų pačių metų balandžio mėn. apsigyveno kartu nuomojamame bute, pradėjo vesti bendrą ūkį, 2010 m. susižadėjo, 2011 m. gruodžio 20 d. jiems gimė dukra, o po dviejų metų – 2013 m. sausio 18 d. – sūnus. Po sužadėtuvių nusprendė įsigyti bendrus namus, kadangi atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausė žemės sklypas su nebaigtu statyti namu, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pirmasis namas), susitarė baigti šio namo statybas ir jame kartu apsigyventi. Namo statybos ir įrengimo darbai buvo finansuojami tiek iš ieškovės, tiek ir iš atsakovo lėšų, ieškovė derino ir visus su namo vidaus bei išorės dizainu susijusius klausimus. Šis namas buvo baigtas statyti ir įrengtas 2013 m., jame ieškovė su atsakovu ir vaikais iš karto apsigyveno.

3. Ieškovės teigimu, siekdamos užsitikrinti finansinį stabilumą, šalys 2014 m. birželio 3 d. įsigijo su jau pastatytu pirmuoju namu besiribojantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame nusprendė statyti dar vieną namą (toliau – ir antrasis namas) ir vėliau jį išnuomoti. Namo statybos darbai buvo pradėti 2015 m. vasarą, pabaigti 2017 m., jo statybos darbai buvo finansuojami tai pat iš abiejų šalių lėšų, tačiau turtas įregistruotas tik atsakovo vardu. Be to, atsakovas savo vardu 2014 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo dar vieną žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame šalys ketino statytis garažą. Gyvenimo kartu metu iš bendrų lėšų 2016 m. gruodžio 23 d. atsakovo vardu buvo įgytos UAB ,,Medala“, kurios pavadinimas vėliau pakeistas į UAB ,,Altos granitas“, akcijos. Ieškovė veikė kaip faktinė šios bendrovės akcininkė, jai buvo suteikti įgaliojimai veikti bendrovės vardu, vėliau sudaryta ir darbo sutartis. Taip pat šalims kartu gyvenant iš bendrų lėšų buvo įgyti ir namų apyvokos daiktai, baldai, buitinė technika, santechnika ir kt., kurie nurodyti ieškinyje esančioje lentelėje ir ieškinio priede su fotonuotraukomis (priedas Nr. 49).

4. Šalių bendras gyvenimas iširo 2018 m. lapkričio 15 d., nuo šios dienos atsakovas išsikraustė iš šeimos namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir pradėjo reikšti pretenzijas ieškovei dėl šio turto. Ieškovė prašo visą gyvenimo kartu nesusituokus bendromis lėšomis ir darbu sukurtą bei įgytą turtą pripažinti bendrąją daline jos ir atsakovo nuosavybe, nustatant, kad kiekvienam jų priklauso po 1/2 šio turto, atidalinti daiktus taip, kaip nurodyta ieškinyje, ir priteisti jai atitinkamas kompensacijas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškovės M. S. ieškinį atmetė, priteisė atsakovui D. S. 6 450,15 Eur bylinėjimosi išlaidas, panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

6. Įvertinęs visumą byloje esančių įrodymų, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė jos ir atsakovo susitarimo jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, savo indėlio dalies į ieškinyje nurodytą turtą bei to, kad ji esmingai būtų prisidėjusi prie turto įsigijimo ar jo pagerinimo.

7. Pasisakydamas dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės, teismas nurodė, kad pirmojo namo baigtumas 2008 m. jau buvo 67 proc., o 2010 m. rugsėjo 23 d. jis buvo pripažintas tinkamu naudoti, įregistruotas 100 proc. jo baigtumas. Ir nors tuo metu ieškovė su atsakovu jau gyveno kartu, tačiau jokie byloje esantys duomenys (įrodymai) neleido teismui padaryti išvados, kad šalys buvo susitarusios dėl šio turto kūrimo bendrai ar kad ieškovė reikšmingai prisidėjo prie jo įgijimo arba pagerinimo.

8. Teismas nustatė, kad faktiškai už visus pirmojo namo statybos darbus mokėjo tik atsakovas, kuris rūpinosi ir statybos darbų organizavimu. Kol atsakovas buvo išvykęs į Norvegiją, darbus buvo pavesta atlikti E. T., kuriam iš viso pavedimais atsakovas yra sumokėjęs 284 000 Eur. Apklaustas kaip liudytojas E. T. patvirtino, kad jam atsakovas buvo davęs savo banko kortelę, kurioje esančios lėšos buvo naudojamos namo statybai, visos statybos medžiagos buvo perkamos per jį, ieškovė už medžiagas nemokėjo, mokėjo tik atsakovas. Liudytojo teigimu, atsakovas organizavo ir namo įrengimo darbus nuo pat pradžios iki pabaigos, per namo įrengimo laikotarpį ieškovė viena nebuvo atvykusi, šalys į namą įsikėlė gyventi tada, kai jis jau buvo įrengtas, buvo baldai ir kabėjo užuolaidos. Faktą, kad būtent atsakovas finansavo ir organizavo namo statybas, patvirtino ir kitas liudytojas V. S., kuris nurodė, kad bendravo su atsakovu dėl namo statybų, atliko visus santechnikos darbus, visus darbus, susijusius su vamzdžiais, atliko trys asmenys, be kita ko, ir atsakovo tėvas, kai darbai vyko ieškovės nepažinojo, santechnika – klozetai, praustuvai, vonia – buvo nupirkti dar iki betonavimo 2009 m.

9. Teismo vertinimu, liudytojų nurodytas faktines aplinkybes patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Iš į bylą pateiktos 2019 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. PV10033389, 2009 m. gruodžio 21 d. mokėjimo nurodymo Nr. 01 matyti, kad atsakovas atliko 16 999,99 Lt mokėjimą UAB „Celsis“ už santechnikos priemones, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „sąsk. išankstiniam apmokėjimui lapo Nr. PV10033389” (namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini)). Iš atsakovo atliktų mokėjimų V. S. ir baldų gamintojams UAB ,,Vita Decora“ bei V. Š. teismas nustatė, kad už dyzelinį katilą 2010 m. kovo 20 d. atsakovas iš asmeninių lėšų sumokėjo 7 200 Lt; 2013 m. sausio 28 d. mokėjimo nurodymu Nr. 274 už namo interjero ir dekoravimo paslaugas sumokėjo 9 583,20 Lt; 2013 m. spalio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 304 už baldus sumokėjo 42 929 Lt; 2014 m. sausio 31 d. mokėjimo nurodymu Nr. 321 už baldus sumokėjo 10 000 Lt; 2014 m. rugpjūčio 4 d. mokėjimo nurodymu už baldus sumokėjo 3 780,26 Lt; laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 13 d. iki 2014 m. vasario 16 d. už baldus sumokėjo 10 450 Lt. Be to, atsakovas mokėjo ir už smulkius pirkinius namui, t. y. 2013 m. lapkričio 20 d. mokėjimo nurodymu Nr. 307 sumokėjo 1 460 Lt „už prekes“, 2013 m. lapkričio 22 d. mokėjimo nurodymu Nr. 309 – 100 Lt už čiužinį, 2013 m. rugsėjo 12 d. mokėjimo nurodymu Nr. 302 UAB „Ogmina“ – 26 396 Lt už buitinę techniką.

10. Ir priešingai, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kokias ir kiek lėšų ji yra investavusi į pirmąjį namą, todėl tokius teiginius, kad ieškovė mokėjo už pirmojo namo statybas grynaisiais pinigais, teismas pripažino neįrodytais. Nė vienas ieškovės kviestas liudytojas nepatvirtino ir to, kad būtų gavęs iš ieškovės apmokėjimą grynaisiais pinigais. Ieškovė taip pat neįrodė, kad prie pirmojo namo statybų būtų prisidėjusi savo darbu. Teismo posėdžio metu ieškovės pateikti deklaratyvūs teiginiai, kad ji važiavo į namą, jį matavo, derino įrengimo klausimus, susitikinėjo su rangovais, pati rinko ir užsakinėjo užuolaidas, nepagrįsti jokiais konkrečias įrodymais, juos, be kita ko, paneigia liudytojais apklaustų asmenų paaiškinimai.

11. Liudytoja E. S. paaiškino, kad jai susipažinus su ieškove namas jau buvo pastatytas, ieškovė nedirbo prie namo, atsakovas ten buvo kartu su tėvu ir kažką tvarkė. Liudytojas A. S. paaiškino, kad apželdinimo darbus užsakė atsakovas, atsiskaitė pavedimu taip pat atsakovas, kartą pinigus perdavė ir ieškovė, bet tai ji padarė prieš tai atsakovui nurodžius, kad pinigus perduos ieškovė, nes jis išvyksta į Norvegiją; kokius medžius pirkti ir už kokią kainą taip pat pasakydavo atsakovas, su juo daugiau bendravo, nei su ieškove. Liudytojas V. R. paaiškino, kad būtent atsakovas jam nurodydavo ką ir kaip daryti, o ieškovė tik įleisdavo ryte į kiemą; atsakovas minėjo, kad jeigu kažkas būtų ne taip, tik tada kreiptis į ieškovę. Liudytojas R. E. paaiškino, kad visus užsakymus jam pateikė atsakovas, sąmatas taip pat derino tik su juo, o su ieškove jis bendravo kaip su šeimininke, kuri atidarydavo vartus. Liudytojas S. Z. paaiškino, kad brėžinius ir tvoros įrengimo darbus derino su atsakovu, kiek atsimena, piniginius klausimus taip pat derino su atsakovu, galutinį atsiskaitymą atliko atsakovas, dėl įkainių elektroniniu paštu derinimas taip pat vyko būtent su atsakovu. Liudytojas E. T. nurodė, kad visus klausimus jis derino su atsakovu, o kai atsakovas buvo Norvegijoje, atsakovas pasiūlė jam atlygį už derinimą; su ieškove nieko nederino; kai namo vidus buvo įrenginėjimas, bendravo taip pat su atsakovu arba su dizainere Inga; atsakovas tvirtindavo galutinius sprendimus. Liudytojai S. M. ir R. M. taipogi nurodė, kad visus statybos klausimus derino su atsakovu, kuris su jais atsiskaitydavo.

12. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad atsakovas apklaustiems liudytojams nurodė, ką jie turi sakyti. Teismo nuomone, tai, kad atsakovas pranešė liudytojams apie vyksiantį teismo posėdį, kai kuriems iš jų nurodydamas, jog reikės paliudyti apie aplinkybes, susijusias su namo statybomis, nepatvirtina, kad liudytojai buvo paveikti duoti atitinkamus paaiškinimus.

13. Aplinkybės, kad ieškovė bendravo su dizainere ar rūpinosi žemės sklype esančiais želdiniais, pačios savaime nepakankamos padaryti išvadą, kad ieškovė įgijo nuosavybės teises į pirmąjį namą ir žemės sklypą. Ieškovei nepateikus nė vieno įrodymo, kad ji prisidėjo prie šio namo statybos ir įregimo darbų pinigais arba darbu ir kad ieškovės prisidėjimas buvo esminis, o pagerinimai buvo kapitaliniai, teismas jos ieškinio dalį dėl nuosavybės teisės į namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atmetė kaip nepagrįstą.

14. Nagrinėdamas ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į dalį namo bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), teismas pažymėjo, kad ir šiuo atveju ieškovė nėra pateikusi nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ji investavo į ginčo objektus savo lėšas, darbą ar kitaip esmingai prisidėjo. Byloje esančių įrodymų visuma sudarė pagrindą teismui padaryti priešingą išvadą, t. y. kad atsakovas savo asmeninėmis lėšomis ir darbu pastatė bei įrengė antrąjį namą, o susitarimo sukurti bendrą turtą su ieškove nebuvo sudaręs.

15. Tokį faktą, kad antrojo namo statybos darbai buvo finansuojami atsakovo asmeninėmis lėšomis, patvirtina ir atsakovo su akcine bendrove (toliau – AB) SEB banku 2017 m. birželio 22 d. sudaryta kredito sutartis Nr. 00A1718210016-23 dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybų užbaigimo, kuria atsakovui buvo suteiktas tikslinis 83 000 Eur kreditas. Kaip nepagrįstus ir neįrodytus teismas atmetė ieškovės argumentus, kad šis kreditas buvo panaudotas ne pagal paskirtį, nes jo suteikimo metu namas jau buvo pastatytas ir įrengtas. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į turto vertinimo ataskaitos, kuri buvo atlikta būtent kreditui gauti, turinį bei joje užfiksuotas nebaigtas namo statybas. Kreditas atsakovui buvo išmokėtas dviem mokėjimais – 2017 m. birželio 23 d. ir 2017 m. rugsėjo 18 d.

16. Iš byloje esančių atsakovo banko sąskaitų išrašų teismas taip pat nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 14 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. iš banko sąskaitos Luminor bank AB atsakovas išgrynino 57 200 Eur, o laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 14 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. iš banko sąskaitos ,,Swedbank“, AB – 12 500 Eur. Be to, ir liudytojai byloje paliudijo, kad dalį darbų atliko pats atsakovas, darbus atlikę meistrai juos derino su atsakovu, atsakovas su jais atsiskaitė. Liudytojo E. T. teigimu, tarp dviejų namų ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) atsakovas pats atliko žemės kasimo darbus, betonavimo darbus jis derino su atsakovu, atsakovas padavė jam pinigus, jis juos sumokėjo betonavusiam žmogui, o ieškovės nebuvo. Liudytojas S. M. paaiškino, kad jis iš ieškovės jokių nurodymų ar pinigų nėra gavęs, visus darbus bei atsiskaitymo klausimus derino su atsakovu. Liudytojas V. S. nurodė, kad, be atsakovo, daugiau su niekuo nebendravo, šalis kartu mažai matė, pats atsakovas asmeniškai atliko lauko darbus, kasė gruntą, klojo kanalizaciją, lauko tinklus, klojo šildymo vandentiekio vamzdžius, už viską mokėjo atsakovas, jis atvežė čekius, o atsakovas apmokėjo.

17. Kadangi ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų jos indėlį į atsakovo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, t. y. nepateikė jokių įrodymų, kad yra prisidėjusi prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos ir įrengimo darbų pinigais arba savo darbu ir kad toks ieškovės prisidėjimas buvo esminis, o pagerinimai buvo kapitaliniai (vidaus dizaino parinkimo ar sklypo apželdinimo darbų teismas nelaikė esminiais), ir šią ieškinio reikalavimo dalį teismas atmetė kaip neįrodytą.

18. Teismo vertinimu, nepagrįsti yra ir ieškinio reikalavimai dėl nuosavybės teisių į UAB ,,Altos granitas“ akcijų dalį ieškovei pripažinimo ir kompensacijos už jas priteisimo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji savo lėšomis ar neatlygintinu darbu prisidėjo prie UAB „Altos granitas“ akcijų įsigijimo ar jų vertės padidėjimo. Dalyvavimas bendrovės veikloje teikiant teisines konsultacijas dėl patalpų numos ar dirbant pagal darbo sutartį taipogi nėra pakankamas pagrindas pripažinti ieškovę šio finansinio turto (akcijų) savininke.

19. Teismas nustatė, kad UAB ,,Altos granitas“ akcijos atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso nuo 2016 m. gruodžio 22 d. Atsakovas 2017 m. balandžio 21 d. suteikė įgaliojimą ieškovei atstovauti UAB „Altos granitas“ Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registrui pateikiant duomenis ir (ar) dokumentus, o 2017 m. spalio 31 d. UAB „Altos granitas“ su ieškove sudarė darbo sutartį Teisės ir inovacijų vadovės pareigoms užimti. Taigi, ieškovei buvo pavesta atlikti konkrečius darbus, nesusijusius su bendrovės valdymu, už kuriuos jai buvo mokamas darbo užmokestis.

20. Tiek teisinis, tiek faktinis akcijų valdytojas buvo atsakovas, kuris ir priimdavo su šios bendrovės valdymu susijusius sprendimus. Liudytojas V. R., su kuriuo atsakovas vykdė veiklą Lietuvoje, nurodė, kad visus sprendimus priėmė atsakovas, ieškovei nedalyvaujant, ieškovė neatliko jokių investicijų, pinigų įmonės plėtrai neskolino, ieškovė nevažiavo į Lenkiją ieškoti technikos. Ieškovės teiginius, kad ji buvo faktinė UAB „Altas granitas“ bendrasavininkė, paneigė ir jos pačios iniciatyva iškviestas liudytojas P. S., kuris paaiškino, kad ieškovė dirbo pas atsakovą jo įmonėje, verslas buvo atsakovo, ieškovė turėjo kitą asmeninę savo įmonę, kurioje užsiimdavo užuolaidomis ir medžiagomis, bet ši naudos nedavė.

21. Atmesdamas kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą pripažinti ieškinyje nurodytus kilnojamuosius daiktus bendrąja daline jos ir atsakovo nuosavybe, nustatant, jog kiekvienam priklauso po 1/2 dalį turto, teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jos parengtame atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiuose namuose ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), name (duomenys neskelbtini) ir biure (duomenys neskelbtini)) buvusių kilnojamų daiktų sąraše nurodyti daiktai buvo įgyti ir jos lėšomis. Juo labiau kad dalis šių daiktų yra nusidėvėję, todėl nėra įmanoma nustatyti realių jų verčių, dalį daiktų ieškovas jau buvo įgijęs iki pažinties su ieškove, o kita jų dalis yra neatsiejamai susijusi su pačiais nekilnojamaisiais daiktais (namo) dalimi (pvz. praustuvai, unitazai, vonios baldai ir pan.). Be to, į ieškovės parengtą sąrašą yra įtraukti ir vaikams priklausantys daiktai, kurie iš viso negali būti padalijimo objektu (vaikiški dviratukai, kt.), bei daiktai, buvę atsakovui priklausiusiame name Norvegijoje, kuriuos atsakovas teigia išmetęs pardavęs šį namą. Kita vertus, byloje esančių įrodymų pagrindu teismas priėjo prie išvados, kad būtent atsakovas, o ne ieškovė mokėjo už baldus, buitinę techniką, čiužinius ir kitus daiktus. Todėl ir šį ieškinio reikalavimą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

22. Ieškinio dalį dėl 11 700 Eur kompensacijos už ieškovės negautas pajamas, nuomojant atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį antrąjį namą, teismas atmetė pažymėjęs, kad ieškovės nuosavybės teisė į šį turtą sprendimu nėra pripažinta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

23. Ieškovė M. S. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, priimti naują rašytinį įrodymą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

23.1. Teismas netinkamai įvertino atsakovo 2017 m. birželio 22 d. sudarytą su AB SEB banku kredito sutartį. Gautą paskolą atsakovas panaudojo ne antrojo namo statybai, o paskolai, kurios dydis – 200 000 Eur, UAB ,,Altos granitas“ suteikti. Teismas nepagrįstai atsisakė išduoti liudijimą įrodymams, susijusiems su kredito panaudojimu, gauti. Šią aplinkybę patvirtina su apeliaciniu skundu pateiktas naujas įrodymas – UAB ,,Altas granitas“ 2018 m. finansinės veiklos aiškinamasis raštas, kurį prašo priimti.

23.2. Teismas nepagrįstai suabsoliutinio finansinio įnašo į turtą kriterijų ir nepagrįstai visiškai nevertino aplinkybės, kad ieškovė beveik 10 metų gyveno kartu su atsakovu, susilaukė vaikų, kurių gerbūviui sukurti ir buvo statomi bendri namai, kuriamas bendras verslas. Be to, vienas atsakovas per itin trumpą laiką nebūtų galėjęs įgyti tiek nekilnojamojo turto, pastatyti du namus, įkurti bendrovę ir ją sėkmingai valdyti. Ieškovė, augindama ir prižiūrėdama vaikus, sudarė atsakovui visas sąlygas dirbti ir užsidirbti. Teismas, neįvertindamas tokių aplinkybių ir ieškinį atmesdamas, pažeidė ieškovės teisę į nuosavybę, teisėtų lūkesčių, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

23.3. Atsakovo į bylą pateikti mokėjimai, kurie buvo atlikti jo pusbroliui E. T. ir kitiems su juo susijusiems asmenims, nėra pakankami padaryti išvadą, kad atsakovas mokėjo jiems už statybas. Teismas privalėjo patikrinti, ar tos lėšos buvo atsakovo ir ar jos faktiškai buvo perduotos gavėjams.

23.4. Liudytojų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, kadangi jie yra šališki, susiję su atsakovu giminystės arba ilgalaikio bendradarbiavimo ryšiais. Įrodymų (garso įrašo (3 t., b. l. 108-112), susirašinėjimo su auklėmis), patvirtinančių, kad atsakovas siekė paveikti liudytojus liudyti jo naudai ir nurodyti neteisingą informaciją, teismas nepagrįstai nevertino. Juo labiau kad ir apklausiami liudytojai patvirtino, kad prieš posėdį buvo nuvykę į atsakovą atstovaujančios advokatės kontorą ir ten aptarė, ką reikės liudyti. Teismas nepagrįstai atsisakė dalį liudytojų apklausti.

Atsiliepimas

23.5. Atsakovas niekada jokia forma ieškovei nėra nurodęs, kad nenori ir neketina su ja kurti bendro turto. Vien tai, kad atsakovas kitiems asmenims nurodė nenorintis, kad mokėjimus už darbus atliktų ieškovė, nereiškia, kad susitarimo sukurti bendrą turtą nebuvo. Į bylą pateiktas šalių elektroninis susirašinėjimas, ieškovės susirašinėjimas su dizainere ir sklypo apželdintojais, nuotraukos, kurių teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino, patvirtina, kad turtas buvo įgytas bendrai. Nė vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtina, kad atsakovas būtų nurodęs ieškovei, jog turtas priklausys tik jam vienam.

23.6. Teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų apie jos iki gyvenimo kartu su atsakovu pradžios gautas pajamas, jų dydžio, kaip ir ginčo laikotarpiu jos banko sąskaitose buvusių lėšų dydžio. Teismas neįvertino ir tokios aplinkybės, kad ieškovės lėšos buvo naudojamos ne tik būtiniesiems šeimos poreikiams užtikrinti, bet ir bendram tikslui pasiekti – šeimos turtui sukurti.

23.7. Vien tai, kad su rangovais ir baldų gamintojais atsiskaitė atsakovas, nepatvirtina, kad mokėjimai buvo atlikti atsakovo lėšomis. Teismas nepagrįstai nevertino tų lėšų gavimo pagrindo, nenustatinėjo atsakovo banko sąskaitose buvusių lėšų pagrindo.

23.8. Ieškovė neturi galimybės į bylą patekti įrodymų, patvirtinančių, kad ji vyko apžiūrėti statybinių medžiagų, baldų, juos rinko ir derino, konsultavosi su atitinkamų sričių specialistais ir atliko kitus darbus, kurie buvo skirti bendro turto, kaip komplekso, sukūrimui.

23.9. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad ieškovės indėlis į UAB ,,Altos granitas“ veiklą buvo mažareikšmis. Teismas neįvertino tokių faktinių aplinkybių, kad bendrovės pavadinimas buvo sukurtas išimtinai ieškovės, ji valdė ir administravo bendrovės socialines paskyras, derino paskolų gavimo, įstatinio kapitalo didinimo, paramos gavimo ir kt. klausimus. Be to, nebuvo įvertinti ir byloje esantys rašytiniai įrodymai (ieškinio priedai Nr. 39, Nr. 42), patvirtinantys, kad ji derino nekilnojamojo turto pirkimo klausimus, kad klausimus su atsakovu ji derino ne kaip darbuotoja, o kaip lygiavertė partnerė.

23.10. Neteisingai teismas išsprendė bylos dalį dėl kilnojamojo turto pripažinimo daline nuosavybe. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad visas ieškinyje nurodytas turtas buvo įsigytas jo lėšomis, kaip ir įrodymų, kad dalis daiktų yra nusidėvėję ar kad juos atsakovas išmetė. Nėra jokios abejonės, kad bendro gyvenimo metu įgyti daiktai priklauso ir ieškovei, buvo įgyti jos ir atsakovo bendromis lėšomis.

23.11. Padaręs nepagrįstą išvadą, kad namai ir kitas turtas nuosavybės teise priklauso tik atsakovui, teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo jo gautų nuomos pajamų dalį.

23.12. Atsakovo prašymas priteisti pirmosios instancijos teisme jo patirtas bylinėjimosi išlaidas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Atsakovas nepateikė prašymo su šių išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl jos neturėjo būti priteistos.

24. Atsakovas D. S. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, priimti naujus įrodymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:

24.1. Ieškovė yra profesionali teisininkė, kuri verčiasi teisinių paslaugų veikla, todėl ir turto, įgyto gyvenant kartu nesusituokus, teisinis rėžimas jai turėjo ir galėjo būti žinomas. Nei savo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu ieškovė nepaaiškino, kokiu pagrindu esą susiformavo jos lūkestis, kad atsakovo lėšomis įgytas ir jo vardu registruotas turtas (ypač nekilnojamasis turtas) yra ir ieškovės nuosavybė. Ieškovė nepaaiškino, kodėl ji niekada net neprašė atsakovo registruoti šį turtą kaip bendrą nuosavybę, kada ir kokiu būdu turėjo būti įteisinta jos nuosavybė į tariamai bendrą turtą.

24.2. Ieškovė į bylą nėra pateikusi jokių įrodymų, patvirtinančių kokį nors jos indėlį į pirmojo namo statybas. Apeliaciniame skunde neteisingai nurodyta, kad ieškovė bendravo su rangovais ir kad ji turėjo pakankamai lėšų namo statybai. Nei susirašinėjimas su rangovais, nei ieškovės banko sąskaitų išrašai į bylą nebuvo pateikti. Be to, ieškovė negalėjo paaiškinti ir nežinojo, iš kokių lėšų buvo finansuojamos statybos, kokiu būdu buvo atsiskaitoma su rangovais, mokama už baldus ir kt.

24.3. Tai, kad pirmasis namas ir žemės sklypai buvo įsigyti ir statomi išimtinai atsakovo lėšomis bei darbu, patvirtina rašytiniai įrodymai – banko sąskaitų išrašai, mokėjimo nurodymai, sąskaitos, tokią aplinkybę patvirtino ir liudytojai.

24.4. Ieškovė negalėjo nežinoti, kad antrasis namas yra registruotas atsakovo vardu. Be to, ieškovė nepaaiškina, kokius kitokius sprendimus dėl atsakovo nuosavybės ji būtų galėjusi priimti ir būtų priėmusi. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad antrasis namas buvo finansuojamas atsakovo iš banko gauto kredito lėšomis. Teigdama, kad banko kreditas buvo panaudotas kitiems tikslams, tokią savo poziciją patvirtinančių įrodymų ieškovė nepateikia.

24.5. Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas darė poveikį liudytojams, todėl jų paaiškinimai turėjo būti vertinami kritiškai. Visų liudytojų parodymai neprieštarauja vienas kitam ir atitinka byloje esančius rašytinius įrodymus. Klausantis liudytojų paaiškinimų buvo akivaizdu, kad liudytojai kalba sklandžiai, nuoširdžiai ir nesipainioja. Ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, kuris prieštarautų kurio nors liudytojo paaiškinimams.

24.6. Tai, kad atsakovė dirbo UAB ,,Altos granitas“ pagal darbo sutartį ir atliko jai pavestas darbo funkcijas, nesudaro pagrindo pripažinti jos nuosavybės teisę į dalį šios bendrovės akcijų.

24.7. Ieškovė nuo pat faktinio išsiskyrimo su atsakovu gyvena pirmajame name ir naudojasi jame esančiais kilnojamais daiktais. Ieškovė prašo priteisi iš atsakovo kompensaciją už atsakovo savo lėšomis nupirktus daiktus (o ne pačius daiktus natūra), kuriais faktiškai jau keletą metų naudojasi išimtinai pati ieškovė. Vien tokia aplinkybė labai aiškiai parodo ieškovės nesąžiningumą ir reikalavimo nepagrįstumą.

24.8. Tai, kad ieškovė elgiasi nesąžiningai, patvirtina ir kitos aplinkybės. Ieškovė turėjo ir turi savo asmeninį verslą – UAB ,,Scama Quality Solutions“, kurio ieškinyje neįvardijo ir neprašė padalinti kaip įgyto jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Ieškovė į bylą neteikė įrodymų, patvirtinančių tikrąją jos finansinę būklę – atsakovui tapo žinoma, kad ji įsigijo naują, 2022 metų gamybos automobilį, už kurį buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais, jį įregistravusi savo motinos vardu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

25. Apeliantė M. S. su apeliaciniu skundu teikia naują įrodymą – UAB ,,Altos granitas“ 2018 m. finansinės veiklos aiškinamąjį raštą. Apeliantė prašo šį įrodymą priimti ir nurodo, kad juo siekia paneigia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą apie atsakovo D. S. gauto iš AB SEB banko kredito panaudojimą antrojo namo statyboms. Apeliantės teigimu, gautas lėšas atsakovas paskolino UAB ,,Altos granitas“, o ne panaudojo šio namo statyboms finansuoti.

26. Atsakovas su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė naujus rašytinius įrodymus – nuotraukas, kuriose užfiksuotas automobilis Volkswagen Taigo, išrašą iš carVertical apie automobilį, UAB ,,Moller Auto“ pasiūlymą, elektroninį laišką ir į vaikų mobiliuosius telefonus gautas trumpąsias žinutes apie jų atvykimą į Turkiją bei Egiptą. Nurodo, kad visi šie rašytiniai įrodymai patvirtina, jog apeliantė slepia savo tikrąją turtinę padėtį, jos finansinė padėtis yra gera, kadangi ji buvo pajėgi įsigyti naujos gamybos automobilį iš salono, su vaikais išvykti tris kartus per metus į poilsines keliones. Atsakovas 2023 m. gegužės 25 d. pateikė dar vieną prašymą priimti naujus rašytinius įrodymus (to paties automobilio nuotrauką, jo teigimu, patvirtinančią, kad juo naudojasi apeliantė, sūnaus paso kopiją su jame esančiomis Turkijos, Egipto vizomis), kuriais siekiama pagrįsti jau atsiliepime į apeliacinį skundą įvardytas aplinkybes, susijusias su apeliantės tikrąja turtine padėtimi bei jos slėpimu nuo atsakovo, valstybės, sąmoningu teismo klaidinimu, teigiant, kad neišgali susimokėti valstybei net žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, gyvena iš minimalių pajamų. Tai, pasak atsakovo, reiškia, kad apeliantė slepia mokesčius ir gauna pajamas grynaisiais (tikėtina, jos nėra deklaruojamos), piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, meluoja.

27. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tokio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19–20 punktai).

29. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

30. Apeliantė jokių objektyviai egzistavusių kliūčių pateikti į bylą UAB ,,Altos granitas“ 2018 m. finansinės veiklos aiškinamąjį raštą tada, kai ši byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, nenurodė, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Aplinkybė, susijusi su apeliantės ir atsakovo turtiniais ir neturtiniais įnašais, sukuriant bendrą turtą, sudarė ieškinio pagrindą, atitinkamai, ir bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką. Atsakovas kartu su tripliku (žr. jo priedą Nr. 17) pateikė 2017 m. birželio 22 d. su AB SEB banku sudarytą kredito sutartį, kuria įrodinėjo antrojo namo statybos finansavimo pagrindą. Taigi, apie šį įrodymą apeliantei neabejotinai buvo žinoma bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl ir jokių kliūčių pateikti iki skundžiamo spendimo priėmimo bendrovės 2018 m. finansinės veiklos aiškinamąjį raštą nebuvo. Juo labiau kad kredito panaudojimo pagrindą apeliantė kvestionavo nuo pat tokio įrodymo pateikimo į bylą momento. Tai konstatavus, su apeliaciniu skundu pateiktas rašytinis įrodymas nepriimamas.

31. Nepriimami ir atsakovo su atsiliepimu į apeliacinį skundą bei su 2023 m. gegužės 25 d. prašymu pateikti nauji rašytiniai įrodymai. Viena vertus, atsakovo pateiktuose įrodymuose užfiksuotos aplinkybės, susijusios su veiksmais, įvykusiais po skundžiamo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimo priėmimo, todėl atsakovas dėl objektyvių aplinkybių jų anksčiau pateikti neturėjo galimybės. Kita vertus, įrodymai, kuriais atsakovas įrodinėja tai, kad apeliantė nuo teismo ir valstybės slepia savo tikrąją turtinę padėtį, nėra susiję su šiuo apeliaciniu procesu (apeliacinio skundo apmokėjimo žyminiu mokesčiu procesinis klausimas yra išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-202-370/2023, kuria apeliantė įpareigota sumokėti 100 Eur žyminį mokestį valstybei, o nuo 3 382 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo buvo atleista) ir su ginčo dalyku. Ginčas byloje kilęs dėl turto, kuris buvo įgytas ir (arba) sukurtas iki 2018 m. lapkričio 15 d. Todėl atsakovo teikiami nauji rašytiniai įrodymai taip pat nepriimami.

Dėl rašytinių paaiškinimų

32. Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. birželio 6 d. 8.54 val. gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose ji nurodo papildomus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus, susijusius su būtinybe užtikrinti šalių nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus, taip pat pateikia atsikirtimus į atsakovo argumentus dėl tikrosios jos turtinės padėties neatskleidimo.

33. Viena vertus, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Kita vertus, teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, jokie procesiniai veiksmai toje byloje iš viso negali būti atliekami, atitinkamai, negali būti teikiami ir šalių prašymai dėl naujų įrodymų ar paaiškinimo priėmimo, nes yra baigtas bylos nagrinėjimas iš esmės. Nėra jokios abejonės, kad tiek apeliantei, kuri nurodo turinti teisinį išsislavinimą, tiek jai atstovaujančiai advokatei yra arba turėtų būti žinoma aptarta procesinių dokumentų teikimo teismui tvarka.

34. Nagrinėjamu atveju rašytiniai paaiškinimai, kuriais siekiama papildyti apeliacinį skundą, pateikti ne tik pasibaigus apeliacinio skundo pateikimo terminui, bet ir teisėjų kolegijai išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, t. y. tą dieną, kai byloje yra numatytas apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas. Todėl apeliantės rašytinius paaiškinimus priimti atsisakoma.

Dėl nesusituokusių asmenų įgyto turto nuosavybės

35. Turtiniai santykiai tarp dviejų asmenų, kurie nėra sudarę santuokos, tačiau bendrai gyvena, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius, iki šios dienos vis dar nėra įstatymų leidėjo sureguliuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Tačiau, kaip ne kartą buvo pasisakyta kasacinio teismo jurisprudencijoje, tai nereiškia, kad tokie santykiai nesusiklosto praktikoje ir kad jie nėra sprendžiami taikant kitus teisės institutus, pavyzdžiui, prievolių teisę, bendrą dalinę nuosavybę ir jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019; 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).

36. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra apibūdinama kaip sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Iš jungtinės veiklos apibūdinimo matyti, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai, t. y. bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai, dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai aspektai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Nagrinėjamoje byloje būtent toks ginčas tarp apeliantės ir atsakovo, nesudariusių santuokos, jungtinės veiklos vykdymo ir dalinės nuosavybės teisės į jungtinės veiklos metu sukurtą turtą pripažinimo, ir yra kilęs.

37. Apeliantė byloje siekė įrodyti, kad jos ir atsakovo bendro gyvenimo nuo 2009 m. balandžio mėn. iki 2018 m. lapkričio 15 d. laikotarpiu visas atsakovo vardu įgytas bei sukurtas turtas (du gyvenamieji namai, trys žemės sklypai, UAB ,,Altos granitas“ akcijos, kilnojami daiktai, išvardinti apeliantės parengtoje lentelėje) bei iš šio turto panaudojimo gautos pajamos yra bendra jos ir atsakovo nuosavybė. Apeliantės pozicija, kad viskas, kas šiuo laikotarpiu buvo įgyta arba sukurta, priklauso ir jai, o nuosavybės dalys yra lygios, yra grindžiama bendro gyvenimo su atsakovu faktu, šalims susilaukus vaikų, susižadėjus ir atsakovui žadėjus ją vesti, didesniu jos įnašu auginant bei prižiūrint vaikus, aktyviu dalyvavimu įrengiant gyvenamąjį būstą, kuriame šalys gyveno, o dabar gyvena tik apeliantė su vaikais, patarimų, susijusių su UAB ,,Altos granitas“ veikla, teikimu atsakovui bei darbuotojos funkcijų šioje bendrovėje vykdymu. Atsakovas, nesutikdamas su jam pareikštu reikalavimu, gyvenimo kartu su apeliante fakto neneigė, tačiau tvirtino, kad tikslo sukurti su apeliante bendrą nuosavybę jungtinės veiklos sutarties pagrindu niekada neturėjęs, priešingai, dėl ankstesnės iširusios santuokos sąmoningai siekęs neturėti jokios bendros nuosavybės su apeliante, tokio pobūdžio susitarimo su ja nebuvo sudaręs ir visus darbus bei pirkinius finansavęs savo paties asmeninėmis lėšomis, taip pat ir tuos, kuriuos jo pinigais duoto pavedimo pagrindu apmokėjo apeliantė, todėl joks bendras dalintinas turtas neegzistuoja. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad jungtinės veiklos teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo susiklostę, ir tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinio skundo argumentais nėra paneigta.

38. Nuosekliai išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje, kuria skundžiamame sprendime pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas (žr. teismo sprendimo 92–93, 95–102 punktus), yra išaiškinta, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nustačius buvusį sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas).

39. Pažymėtina, kad nesusituokusių kartu gyvenančių (ar gyvenusių) asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Todėl sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės (asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė), būtina nustatyti, ar buvo pasiektas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Kitoks aiškinimas, t. y. kad visas be išimties bendro gyvenimo laikotarpiu įgytas turtas pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą ir paneigtų šalių laisvą valią susitarti dėl būsimų savo teisių bei pareigų. Kitaip tariant, skirtingai nei santuokos sudarymo atveju, net ir konstatavus buvusią jungtinės veiklos sutartį, toks faktas savaime nesukelia teisinių padarinių visam tos sutarties laikotarpiu sugyventinių įgytam turtui, o tik tam, kuris įgytas būtent tos sutarties (susitarimo dėl jungtinės veiklos) pagrindu.

40. Taigi, sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, be kita ko, atsižvelgiant ir į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą. Asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias ne tik šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet ir kiekvieno iš narių įnašo dydį (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2020).

41. Siekdama, kad šalių gyvenimo kartu laikotarpiu įgytas ir atsakovo asmeninės nuosavybės teise įregistruotas nekilnojamasis turtas, kilnojamieji daiktai ar bendrovės akcijos būtų pripažintas bendru jų turtu, apeliantė turėjo procesinę pareigą pateikti tiek įrodymus, patvirtinančius šalių susitarimą veikti kartu, siekiant bendro tikslo – sukurti bendrą turtą, tiek ir jos asmeninį indėlį (prisidėjimą konkrečiu būdu ar piniginiu įnašu, tokio įnašo dydį) prie bendro turto sukūrimo. Kaip pagrįstai pažymima pirmosios instancijos teismo sprendime, apeliantė tokių įrodymų į bylą nėra pateikusi, o atsakovo pateikti įrodymai patvirtina būtent jo pozicijos dėl atitinkamo susitarimo nebuvimo, taip pat ginčo turto sukūrimo jo asmeninėmis lėšomis ir darbu, teisingumą.

42. Apeliantės ir atsakovo į bylą pateikti įrodymai – nuotraukos, kuriose užfiksuotas šalių bendras gyvenimas, buitis, jų bendri vaikai, namų statyba (žr. ieškinio priedus Nr. 1, 7, 10, 13, 25, 26, 28, 32, 35; atsiliepimo į ieškinį priedą Nr. 1, dubliko priedą Nr. 9), šalių 2016 m. spalio 23 d. elektroninis susirašinėjimas (žr. ieškinio priedą Nr. 2; dubliko priedą Nr. 5), kuriame jie tarėsi dėl statuso ,,susižadėję“ paviešinimo socialiniame tinkle Facebook ir kartu nusprendė, kad sužadėtuvės įvyko 2010 m., vaikų gimimo liudijimai (žr. ieškinio priedą Nr. 9), iš kurių matyti, kad 2011 m. gruodžio 20 d. jiems gimė dukra, o 2013 m. sausio 18 d. – sūnus, neabejotinai patvirtina bendro gyvenimo nesusituokus faktą.

43. Visgi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, vien gyvenimo kartu faktas, bendrų vaikų auginimas, bendra buitis nėra pakankami išvadai padaryti, kad šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, nukreipti į bendro turto sukūrimą. Pažymėtina, kad ir kasacinio teismo praktika šiuo aspektu yra visiškai aiški – net ir šalims gyvenant kartu bei vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas). Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino šalių gyvenimo kartu trukmės ir fakto, kad jie susilaukė bendrų vaikų, kad apeliantė rūpinosi buitimi ir vaikais, sudarė sąlygas atsakovui vystyti sėkmingą verslą, nesant byloje duomenų nei apie bet kuria forma šalių išreikštą valią (susitarimą) sukurti bendrą turtą, nei įrodymų apie apeliantės pinigines investicijas į ginčo turtą ar apie kitokį esminį jos prisidėjimą prie šio turto sukūrimo teisiškai neaktualūs ir nesuponuoja išvados, kad šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai.

44. Šiuo konkrečiu atveju nei šalių elgesys iki ginčo objektu tapusių namų, žemės sklypų, bendrovės akcijų įsigijimo, nei vėliau (kartu gyvenant), nesudaro pagrindo nuspręsti, kad šalys kokiu nors būdu (žodžiu, konkliudentiniais veiksmais) būtų sudariusios susitarimą dėl bendrų pajamų, darbo, žinių suvienijimo ir bendro turto sukūrimo. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo teismo sprendimo argumentais, kad atsakovo veiksmų, atliktų statant namus, įsigyjant žemės sklypus, bendrovės akcijas, visuma sudaro pagrindą vienareikšmiškai išvadai, jog tikslo vykdyti jungtinę veiklą jis neturėjo. Nors tokį tikslą (ar lūkestį) galbūt turėjo apeliantė, savaime to nepakanka buvusiam susitarimui dėl jungtinės veiklos konstatuoti, nes bendros jungtinės veiklos vykdymas yra daugiašalis sandoris (žr. šios nutarties 33 punktą). Pažymėtina, kad turėdama teisinį išsilavinimą apeliantė negalėjo nežinoti jungtinės veiklos sutarties sudarymo bei jos vykdymo specifikos, taigi, turėdama specialių žinių, labiau tikėtina, nebūtų sutikusi, kad jai priklausanti turto dalis, jeigu tokia iš tiesų egzistavo, būtų nuosavybės teise įregistruota atsakovui.

Dėl įrodymų vertinimo

45. Apeliantė savo apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų teisiniu įvertinimu, teigdama, kad neteisingą teismo išvadą dėl jos asmeninio indėlio į bendrą turtą nebuvimo lėmė įrodymų vertinimo klaidos. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti.

46. Iš byloje esančio apeliantės ir atsakovo elektroninio susirašinėjimo, kuris vyko statant bei įrengiant namus ir apželdinant sklypus, matyti, kad atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė apeliantei savo valią, jog visus su šio turto sukūrimu susijusius mokėjimus atliks tik jis, visos rangovų ir tiekėjų sąskaitos turi būti išrašomos jo vardu, o apeliantė tam neprieštaravo.

47. Iš atsakovo su tripliku pateikto 2014 m. sausio 6 d. susirašinėjimo su E. T. (žr. priedą Nr. 10) matyti, kad atsakovas į jį kreipėsi su prašymu padėti organizuoti ir rūpintis namo statybomis, kol atsakovas bus išvykęs gyventi ir dirbti į Norvegiją. Be to, šiame laiške atsakovas prašė E. T. apie šį susitarimą nieko nesakyti apeliantei, kadangi tai yra atsakovo pinigai ir apeliantei nėra būtinybės apie tai žinoti. Elektroniniame laiške, siųstame 2013 m. rugsėjo 1 d., atsakovas nurodė E. T., kad visos sąskaitos turi būti išrašomos ne apeliantės, o atsakovo vardu (žr. atsiliepimo į ieškinį priedą Nr. 33).

48. Aplinkybę, kad ir apeliantei buvo žinomas bei aiškiai suprantamas atsakovo siekis, jog visos sąskaitos būtų išrašomos tik jo vardu, o mokėjimai atliekami tik jo asmeninėmis lėšomis, patvirtina ir šalių 2013 m. rugpjūčio 7 d. – 2013 m. rugsėjo 11 d. elektroninio susirašinėjimo turinys (žr. atsiliepimo į ieškinį priedus Nr. 33–34, 37), iš kurio matyti, kad atsakovas kreipėsi tiek į apeliantę, tiek ir į buitinės technikos pardavėją UAB ,,Ogmina“, prašydamas apeliantės vardu išrašytą sąskaitą perrašyti jo vardu. Atsakovas nurodė, kad tik tuomet, kai bus perrašyta sąskaita, jis atliks mokėjimą. Iš byloje esančio prekių užsakymo lapo matyti, kad sąskaita buvo perrašyta atsakovo vardu, atsakovas ją apmokėjo 2013 m. rugsėjo 12 d. (10 t., b. l. 44). Visos kitos su ginčo namų statybomis susijusios sąskaitos buvo išrašytos taip pat būtent atsakovo vardu ir apmokėtos iš jo vardu atidarytose banko sąskaitose esančių lėšų (10 t., b. l. 44–51).

49. Be to, priešingai nei įrodinėja apeliantė, atsakovas 2016 m. lapkričio 17 d. trumpąja žinute informavo apeliantę (žr. atsiliepimo priedą Nr. 42), kad neketina ir nenori kurti bendro verslo. Ir pati apeliantė 2016 m. spalio 1 d. pranešime, siųstame atsakovui (žr. dubliko priedą Nr. 5), pripažino suprantanti, kad visas turtas priklauso atsakovui. Aptariamų faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad apeliantė, kuri nurodo turinti teisininkės išsilavinimą, nėra pateikusi į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių jos pretenzijų atsakovui dėl ginčo turto įregistravimo tik jo vieno vardu reiškimą arba jos siekį atlikti su turto sukūrimu susijusius mokėjimus ir iš jai priklausančių lėšų.

50. Aplinkybę, kad apeliantė neketino ir neinvestavo asmeninių lėšų į bendro turto sukūrimą, patvirtina ir pirmosios instancijos teismo ištirtų bei tinkamai įvertintų rašytinių įrodymų, susijusių su šalių gautomis ir į turtą investuotomis pajamomis, visuma. Kitaip nei teigiama apeliaciniame skunde, atsakovo į bylą pateikti išrašai apie jo vardu Norvegijos bei Lietuvos bankuose atidarytose banko sąskaitose buvusias lėšas, duomenys apie jam suteiktą kreditą, leidžia padaryti išvadą, kad atsakovas turėjo pakankamai asmeninių bei pasiskolintų lėšų ginčo turtui įsigyti ir sukurti, o apeliantė įrodymų, patvirtinančių jos finansinį indėlį į turtą (arba kad atsakovo turimos lėšos buvo panaudotos ne ginčo turtui sukurti) nėra pateikusi.

51. Kaip matyti iš atsakovo į bylą pateiktų išrašų iš ,,Swedbank“, AB jo vardu atidarytų banko sąskaitų, 2013–2014 metais jis gavo 206 009,81 Lt pajamų iš UAB ,,VP BYGG“ (9 t., b. l. 175), 2015–2016 metais – 44 795 Eur (9 t., b. l. 180), 2016–2017 metais – 2 200 000 Norvegijos kronų (8 t., b. l. 5), 2017 m. birželio 22 d. AB SEB bankas jam suteikė 83 000 Eur kreditą antrojo namo statybai užbaigti (žr. tripliko priedą Nr. 17). Pagal byloje esančius išrašus iš ,,Swedbank“, AB atsakovo banko sąskaitų spręstina, kad jis 2008 metais išsigrynino 102 541,40 Lt (7 t., b. l. 84), 2009–2010 metais – 73 260,50 Lt (7 t., b. l. 86–88), 2013 metais pervedė E. T. 284 000 Lt (žr. tripliko priedą Nr. 11), 2014 metais – 7 967 Lt (7 t., b. l. 73), 2015 metais – 20 337,5 Eur (7 t., b. l. 75).

52. Atsakovas 2009 m. gruodžio 21 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo UAB ,,Celsis“ už santechniką 16 999,99 Lt (žr. atsiliepimo į ieškinį priedus Nr. 7–8), 2013 m. sausio 28 d., 2013 m. spalio 3 d., 2014 m. sausio 31 d. mokėjimo nurodymais pervedė UAB ,,Vita Decora“ 62 512,20 Lt (žr. tripliko priedus Nr. 13–15) už baldus ir interjerą, 2013 m. rugpjūčio 7 d., 2013 m. rugsėjo 12 d. pervedė UAB ,,Ogmina“ 26 396 Lt (žr. tripliko priedą Nr. 16) už buitinę techniką, 2016 m. A. V. S. už medžius, gėlės sumokėjo 14 247,05 Eur (4 t., b. l. 131), 2017 m. rugsėjo 26 d. UAB ,,Dubingiai“ už užuolaidas sumokėjo 1 739,58 Eur (4 t., b. l. 133), 2016 m. kovo 24 d. S. Z. pervedė 3 000 Eur už tvorą (6 t., b. l. 344), 2010 m. kovo 20 d. V. S. pervedė 7 200 Lt už katilą (7 t., b. l. 20), 2010–2017 metais S. M. už santechnikos darbus pervedė 15 587,79 Eur (7 t., b. l. 89–91), 2013–2014 metais V. Š. už baldus pervedė 10 450 Lt (10 t., b. l. 46), 2013 m. lapkričio 20 d. už baldus UAB ,,Neidukas“ pervedė 1 460 Lt (10 t., b. l. 50).

53. Taip pat iš byloje esančių atsakovo banko sąskaitų išrašų matyti, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 10 d. iš ,,Swedbank“, AB banko sąskaitos pervedė į apeliantės banko sąskaitą 146 890 Lt ir 35 513,76 Eur (žr. atsiliepimo į ieškinį priedą Nr. 48), nuo 2017 m. balandžio 19 d. iki 2018 m. kovo 1 d. iš Luminor Bank AS esančios banko sąskaitos atsakovei pervedė dar 10 100 Eur (žr. atsiliepimo į ieškinį priedą Nr. 49). Vadinasi, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad visas turtas buvo sukurtas tik atsakovo lėšomis, yra teisinga ir apeliantės nepaneigta.

54. Stokoja pagrįstumo tokie apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino į bylą pateiktų apeliantės finansinę padėtį patvirtinančių dokumentų, kurie įrodo jos investicijų dalį į turtą. Pirma, apeliantė yra pateikusi tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informaciją apie valstybinį draudimą nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. (žr. ieškinio priedą Nr. 20) ir AB SEB banko pažymą apie sąskaitų kredito apyvartą laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. (4 t., b. l. 142). Iš šių įrodymų matyti, kad bendra apyvarta sąskaitose siekė 716 828,57 Lt, tačiau išsamių duomenų (detalizacijos), kam konkrečiai (kokiam tikslui) buvo panaudotos lėšos, apeliantė į bylą neteikė. Be to, kaip pirmiau nurodyta, dideles pinigų sumas apeliantei buvo pervedęs būtent atsakovas. Todėl vien tai, kad apeliantės sąskaitoje galimai buvo lėšų, nesudaro pagrindo nuspręsti, kad jos buvo skirtos bendram turtui sukurti. Apeliantė, kuriai teko procesinė pareiga įrodyti savo įnašą į turtą, turėjo galimybę pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau to nepadarė.

55. Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad teismas privalėjo patikrinti atsakovo lėšų gavimo pagrindą bei tai, ar mokėjimų gavėjais įvardinti asmenys šias lėšas iš tiesų gavo. Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius tiek tai, kad jis turėjo pakankamai lėšų ginčo turtui įsigyti, tiek ir jų gavimo pagrindą. Vien deklaratyvių ir jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstų apeliantės abejonių, kad mokėjimai galėjo būti fiktyvūs, nepakanka nei jos įnašui į ginčo objektu tapusį turtą pripažinti, nei nuspręsti, kad atsakovo atlikti mokėjimai arba jo gauta AB SEB banko paskola galėjo būti panaudota kitiems tikslams. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent apeliantei, o ne atsakovui ar, juo labiau, bylą nagrinėjusiam teismui teko pareiga rinkti ir teikti į bylą įrodymus, kuriais yra grindžiamas ieškinys bei jame pareikšti reikalavimai.

56. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, kad ji įrodė kitais veiksmais (darbu, žiniomis ir pan.) esmingai prisidėjusi prie turto, kurį prašo pripažinti bendru, sukūrimo. Apeliantė savo indelį į bendro turto sukūrimą įrodinėja susirašinėjimu su dizaino ir sklypo apželdinimo paslaugas teikusiais asmenimis, sutarčių, susijusių su UAB ,,Altos granitas“ veikla, rengimu, nekilnojamojo turto paieškomis.

57. Viena vertus, apeliantės ir dizaino paslaugas teikusių specialisčių elektroninis susirašinėjimas (žr. ieškinio priedą Nr. 24) patvirtina, kad apeliantė iš tiesų derino tiek pirmojo, tiek antrojo namo įrengimo klausimus. Iš į bylą pateikto elektroninio susirašinėjimo matyti, kad 2012 m. gruodžio 17 d. apeliantė kreipėsi į dizainerę I. G. dėl namo interjero sukūrimo. Apeliantė su šia dizainere derino visus namo interjero, baldų klausimus. Ir nors I. G. apeliantei 2013 m. sausio 9 d. buvo išsiuntusi interjero paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties projektą, kuriame apeliantė buvo įvardyta kaip jos paslaugų pirkėja (žr. ieškinio priedo Nr. 24 4 lapą), toks sutarties projektas visgi nebuvo pasirašytas. 2013 m. sausio 16 d. elektroniniame laiške I. G. nurodė sutarčių nepasirašiusi, kadangi nori gyvai pamatyti objektą ir pabendrauti su užsakovu, kuriuo, kaip ji suprato, yra ne apeliantė, o jos vyras (žr. ieškinio priedo Nr. 24 5 lapą). Be to, iš šio kartu su ieškiniu pateikto elektroninio susirašinėjimo taip pat matyti, kad apeliantė, suderinusi su dizainere medžiagas, baldus, šią informaciją persiųsdavo E. T., kuris jas nupirkdavo arba užsakydavo (žr. ieškinio priedus Nr. 24 147–148, 150, 160–161).

58. Šalių į bylą pateiktas elektroninis susirašinėjimas (žr. ieškinio priedus Nr. 27, 31; atsiliepimo į ieškinį priedą Nr. 40) taip pat leidžia įsitikinti, kad antrojo namo vidaus interjero klausimus sprendė ne tik apeliantė, bet ir atsakovas, kuris teikė tiek savo pasiūlymus, tiek ir pastabas dėl pateiktų sprendinių. Žemės sklypo apželdinimą apeliantė taipogi derino su atsakovu.

59. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismu, kad toks apeliantės įnašas darbu negali būti vertinamas kaip esminis, atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad ieškovui reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžiant esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją (CPK 3 straipsnio 7 dalis) mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina panašius teisinius santykius – turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe – reglamentuojanti CK 3.90 straipsnio 1 dalies norma bei ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra pasisakęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008). Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Spręsdamas dėl esminio pagerinimo fakto nustatymo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ar panašių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015).

60. Nagrinėjamu atveju apeliantės indelis darbu, derinant abiejų namų interjerą su dizaineriais ar žemės sklypų apželdintojais, atsižvelgiant į tai, kad tiek už dizainerių, tiek ir už apželdintojų paslaugas mokėjo tik atsakovas, kurio lėšomis buvo įgyti šie žemės sklypai, statybinės medžiagos, baldai, mokama rangovams ir t. t., objektyviai negali būt vertinamas kaip esminis. Kitaip tariant, atsakovės indėlis, lyginant su atsakovo, nėra pakankamas tam, kad būtų galima padaryti išvadą buvus jų susitarimui bendrai sukurti turtą ar kad jos įnašas buvo esminis, be kurio turtas negalėjo būti sukurtas. Be kita ko, savo atsikirtimuose atsakovas yra nurodęs, kad apeliantei suteikė teisę pačiai pasirinkti namo apdailos ir jo aplinkos sutvarkymo sprendinius vien atsižvelgdamas į būsimą apeliantės gyvenimą jame.

61. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad net ir nedidelės dalies statybos ar remonto medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami buto bendrosios dalinės nuosavybės faktui nustatyti. Tam tikrų buičiai skirtų daiktų, įrankių, laisvai pastatomų baldų (pvz., lovos, kėdžių) įgijimas nevertintinas kaip nekilnojamojo daikto pagerinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020, 35 punktas; 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022, 26 punktas).

62. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantė neįrodė ir ieškinio reikalavimo dalies dėl kilnojamojo turto, kuris išvardintas ieškinyje esančioje lentelėje (iš viso 227 daiktai) pripažinimo bendrąja daline jos ir atsakovo nuosavybe. Kaip minėta, apeliantė nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo, patvirtinančio, kad prašomi atidalinti daiktai (jų dalis) buvo įgyti jos lėšomis. Vien tai, kad juos atsakovas įsigijo dėl to, kad jie buvo priimtini apeliantei, nesukuria jos nuosavybės teisės į tų daiktų dalį. Priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina apeliantė, atsakovui nekilo pareiga pateikti dokumentus, kurių pagrindu buvo įgyti ieškinyje nurodyti kilnojami daiktai. Kaip minėta pirmiau, tas asmuo, kuris siekia, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe (šiuo atveju apeliantė), privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių susitarimą šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise buvimą (žr. nutarties 36 punktą), o atsakovui tokiu atveju tektų pareiga tokius įrodymus paneigti. Apeliantė atitinkamų įrodymų, patvirtinančių, kad konkretus turtas, esantis atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiuose namuose ar patalpose, būtų pripažintas ir jos turtu (t. y. kad buvo įgytas jos lėšomis) nepateikė, todėl ir pagrindo patenkinti šį apeliantės reikalavimą nebuvo.

63. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su UAB ,,Altos granitas“ akcijų įgijimu bei šios bendrovės valdymu. Iš su atsiliepimu į ieškinį pateiktų įrodymų (žr. atsiliepimo į ieškinį priedus Nr. 22–24, 26–27) matyti, kad atsakovas 2016 m. spalio 28 d. pradėjo derinti bendrovės įsigijimo klausimus, 2016 m. gruodžio 22 d. jis su UAB ,,Įmonių steigimas“ sudarė UAB ,,Medala“ akcijų prikimo–pardavimo sutartį, kurioje nurodytą 877 Eur kainą atsakovas sumokėjo 2016 m. gruodžio 20 d., ši bendrovė vėliau buvo pervadinta į UAB ,,Altos granitas“.

64. Ir nors apeliantė yra teisi teigdama, kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, 2017 m. balandžio 21 d. suteikė jai įgaliojimą atstovauti bendrovei Juridinių asmenų registre (žr. atsiliepimo į ieškinį priedą Nr. 40), vien to nepakanka pripažinti jai nuosavybės teisę į pusę atsakovo įgytų akcijų. Iš šalių susirašinėjimo (žr. atsiliepimo į ieškinį priedą Nr. 42) matyti, kad atsakovas jai pavesdavo atlikti konkrečias užduotis, juolab kad pati apeliantė teigė nežinanti, kokią veiklą vykdo bendrovė. Aplinkybė, kad su apeliante 2017 m. spalio 31 d. buvo sudaryta darbo sutartis (žr. ieškinio priedą Nr. 41), pagal kurią ji buvo priimta į teisės ir inovacijų vadovės pareigas už 1 315,79 Eur per mėnesį atlyginimą, taip pat sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad sutartis su klientais ji rengė vykdydama darbo funkcijas. Duomenų, kaip kitaip, nei vykdydama darbo funkcijas, apeliantė yra prisidėjusi prie minėtos bendrovės veiklos, byloje taip pat nėra. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovės įnašas negali būti pripažįstamas esminiu ar teikiančiu pagrindą ją pripažinti dalies bendrovės akcijų savininke, taip pat nėra paneigta.

65. Apeliacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas teismo posėdžių metu liudijusių asmenų paaiškinimų patikimumas, jų nešališkumas, pagrindo kitaip išspręsti ginčą, nei jis buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme, nesudaro. Liudytojų paaiškinimai visiškai sutampa su byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose – elektroniniuose susirašinėjimuose, išrašuose iš banko sąskaitų, mokėjimo nurodymuose – užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl ir pagrindo abejoti liudytojų paaiškinimais ar jų teisingumu teisėjų kolegija neįžvelgia.

66. Apibendrindama argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai nusprendė, jog apeliantė neįrodė buvusio jos ir atsakovo bendro susitarimo vykdyti jungtinę veiklą ir sukurti bendrą turtą, ir todėl pagrįstai atmetė ieškinį dėl nuosavybės teisės į turto dalį pripažinimo, kompensacijos priteisimo ir šio turto gautų pajamų dalies priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

67. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą. Atsakovo prašymas priteisti 6 405,15 Eur teisinės pagalbos išlaidas nėra motyvuotas, išlaidų realumas abejotinas, todėl jos neturėjo būti priteisiamos. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais apeliacinio skundo argumentais.

68. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

69. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai. Taigi visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Pagrindas sumokėti už teisines paslaugas yra advokato išrašytas apskaitos dokumentas, kuris gali būti: grynųjų pinigų priėmimo kvitas; sąskaita už teisines paslaugas; PVM sąskaita faktūra (jeigu advokatas yra PVM mokėtojas); kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10, 14 punktai).

70. Atsakovo atstovės 2022 m. rugsėjo 7 d. pateiktame į bylą prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (10 t., b. l. 126–128) nurodyta, kad atsakovas patyrė atsiliepimo į ieškinį, atskirojo skundo dėl nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tripliko bei prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas parengimo išlaidas. Kartu su prašymu pateiktos ir dvi advokatų kontoros, kurios advokatė atstovavo atsakovui, išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodyta mokėtina suma už parengtus procesinius dokumentus – 6 450,15 Eur (10 t., b. l. 131–132), bei jų apmokėjimą patvirtinantys įrodymai – išrašai iš advokatų kontoros banko sąskaitos (10 t., b. l. 129–130).

71. Ginčo, kad prašyme nurodyti procesiniai dokumentai yra parengti ir pateikti į bylą, nėra, o esant pateiktiems apmokėjimą patvirtinantiems įrodymams nėra pagrindo abejoti nei šių išlaidų pagrįstumu, nei jų realumu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias išlaidas priteisė iš apeliantės atsakovui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

72. Apeliacinį skundą atmetus ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, apeliantė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau tokią teisę įgijo atsakovas (CPK 93, 98 straipsniai).

73. Atsakovas nurodė patyręs 1 815 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 8.11 papunktis numato, kad maksimalus užmokesčio dydis už advokato teikiamas atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo paslaugas apskaičiuojamas 1,3 koeficientą padauginant iš Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsakovas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti patyrė 2023 m. II ketvirtį (2023 m. gegužės 15 d.), todėl aktualus 2022 m. IV ketvirtį galiojęs vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydis, kuris sudaro 1 900,30 Eur. Kadangi atsakovo patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 papunktyje nustatyto maksimalaus užmokesčio dydžio, kuris yra 2 470,39 Eur (1 900,30 Eur x 1,3), turėta 1 815 Eur išlaidų suma jam turi būti atlyginta visiškai, priteisiant šias išlaidas iš apeliantės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Rasa GudžiūnienėDalia KačinskienėLaima Ribokaitė