- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-07
- Bylos Nr.
- e2A-935-524/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01633-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Eltalis“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kreditų valdymo grupė“
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eltalis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kreditų valdymo grupė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eltalis“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Kreditų valdymo grupė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Eltalis“ prašydama priteisti iš atsakovės 18 272,91 Eur skolą, 664,20 Eur palūkanas, 12,50 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad atsakovės skola susidarė neatsiskaičius su pradine kreditore UAB „Elektros įranga“ pagal laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 15 d. iki 2023 m. spalio 3 d. išrašytas sąskaitas faktūras už parduotas prekes.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 1 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino ir ieškovei iš atsakovės priteisė 18 272,91 Eur skolą, 664,20 Eur palūkanas, 12,50 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (18 937,07 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. sausio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 028 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovė pateikė teismui prieštaravimus prašydama teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 1 d. preliminarų sprendimą. Atsakovė, nesutikdama su priimtu preliminariu sprendimu, pateiktuose prieštaravimuose nurodė, jog atsakovė neturi UAB „Elektros įranga“ finansinių įsipareigojimų tokia apimtimi, kuria reikalaujama pareiškime teismui iš atsakovės, t. y. atsakovė šiuo metu neturi tokių finansinių įsipareigojimų, kurių prašo ieškovė. Nurodė, kad atsakovė yra atlikusi papildomą 100 Eur sumos mokėjimą.
Atsiliepimas
5. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės prieštaravimus prašė 2024 m. vasario 1 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad atsakovė tik nurodė, kad neturi finansinių įsipareigojimų tokia apimtimi, kuria yra pareikalauta ieškiniu, tačiau atsakovė nenurodė, kokia yra jos turimų finansinių įsipareigojimų ieškovei apimtis, ir nepateikė jokių tokius savo teiginius pagrindžiančių įrodymų. Atsakovė nors ir pateikė 2024 m. kovo 8 d. mokėjimo nurodymą, 100 Eur sumos, tačiau sutikti su tuo, kad atsakovės finansinių įsipareigojimų apimtis ieškovei yra 100 Eur mažesnė, nėra pagrindo. Ieškovė raštu 2023 m. gruodžio 20 d. pranešimu informavo skolininkę apie perleistą reikalavimą ir pareikalavo sumokėti skolą, palūkanas ir 40 Eur kompensaciją pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Atsakovė nuo 2023 m. gruodžio 20 d. privalėjo finansinius įsipareigojimus pagal pradinio kreditoriaus perleistą reikalavimą vykdyti naujajam kreditoriui, t. y. ieškovei. Kaip matyti iš atsakovės pateikto 2024 m. kovo 8 d. 100 Eur sumos mokėjimo, mokėjimas atliktas pradinei kreditorei, bet ne ieškovei. Taigi atsakovės finansinių įsipareigojimų apimtis ieškovei dėl atsakovės kitam asmeniui atlikto mokėjimo nesumažėjo. Ieškovė mano, jog tiek ieškinys, tiek preliminarus teismo sprendimas yra absoliučiai pagrįsti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 3 d. sprendimu nusprendė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 1 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, ieškinį patenkinti, priteisti ieškovei iš atsakovės 18 272,91 Eur skolą, 664,20 Eur palūkanas, 12,50 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (18 937,07 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. vasario 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 983,90 Eur bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pradinė kreditorė UAB „Elektros įranga“ ir atsakovė 2009 m. spalio 21 d. sudarė sutartį Nr. 2009/10/21, jos 1.1 punktu šalys susitarė, kad pardavėjas (pradinė kreditorė) parduoda pirkėjui (atsakovei) elektrotechninę produkciją. Vadovaujantis sutarties 3.1 punkto nuostata, pirkėjo mokėjimas už prekes pardavėjui numatytas priede Nr. 2. Savo ruožtu sutarties priedo Nr. 2 1 punkte numatyta, kad pirkėjui suteikiamas 60 dienų mokėjimo atidėjimas. Pradinė kreditorė laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 15 d. iki 2023 m. spalio 3 d. pardavė atsakovei prekes, už jas išrašė pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitas faktūras, kurių mokėjimo terminai suėję. Atsakovė pretenzijų dėl išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių kokybės ar kt. nereiškė, taigi pradinei kreditorei liko skolinga už parduotas prekes 18 272,91 Eur. Nors atsakovė prieštaravimuose teigė, kad atsakovė neturi pradinei kreditorei finansinių įsipareigojimų tokia apimtimi, kuria reikalaujama pareiškime teismui iš atsakovės, tačiau atsakovė pateiktuose prieštaravimuose nepaaiškino ir nedetalizavo, ar apskritai ginčija su pradine kreditore siejusius sutartinius teisinius santykius, ar ginčija atskirų ieškinyje nurodytų prekių įsigijimą (prekių neperdavimą, kokybę ir pan.), ar mano, jog finansinių įsipareigojimų neturi dėl to, jog atsakovė su pradine kreditore yra atsiskaičiusi. Nustatyta, kad atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti sutartinių santykių su pradine kreditore egzistavimą ar patvirtinti atsiskaitymą su pradine kreditore pagal atsakovei išrašytas sąskaitas, esančias pareikšto ieškinio pagrindu. Nors atsakovė nurodė, kad yra atlikusi papildomą 100 Eur sumos mokėjimą pradinei kreditorei, tačiau, susipažinus su pateiktu 2024 m. kovo 8 d. mokėjimo nurodymu, nustatyta, kad mokėjimo paskirtyje nurodytas numeris sąskaitos, dėl kurios apmokėjimo šioje byloje atsakovei nėra pareikšta reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė atsakovės atlikto 100 Eur sumos mokėjimo ryšio su šioje byloje pareikštais ieškinio reikalavimais, be to, esant perleistam kreditiniam reikalavimui pagal konkrečias sąskaitas, mokėjimai turi būti atliekami naujajam kreditoriui. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pradinė kreditorė būtų informavusi ieškovę apie atlikto 100 Eur sumos mokėjimo įtaką perleisto reikalavimo sumos dydžiui, todėl nėra jokio pagrindo nurodyta suma sumažinti ieškovei perleisto kreditinio reikalavimo dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovė su pradine kreditore ar ieškove visiškai atsiskaitė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 1, 2 dalimis, ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 18 272,91 Eur nesumokėtos skolos už pradinės kreditorės atsakovei parduotas prekes.
8. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju minėta sutartis buvo sudaryta tarp privačių juridinių asmenų, todėl šis sandoris vertintinas kaip komercinis sandoris. Remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu (toliau – ir MAPKSVPĮ), kuris reglamentuoja atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai, ieškovė pagrįstai už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 14 d. iki 2024 m. sausio 30 d. (neviršijant 180 dienų laikotarpio) apskaičiavo 664,20 Eur palūkanų. Todėl ieškovės reikalavimas iš atsakovės priteisti 12 proc. (8 proc. + 4 proc.) dydžio palūkanas už laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 14 d. iki 2024 m. sausio 30 d. pradelstas atsiskaityti dienas, kas, ieškovės pateiktais skaičiavimais, sudaro 664,20 Eur, laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinas.
9. Teismas taip pat nurodė, kad remiantis MAPKSVPĮ nuostatomis ir atsižvelgiant į tai, kad ieškinys reiškiamas 2024 metų pirmąjį pusmetį, ieškovei iš atsakovės priteistinos 12,50 proc. (4,5 proc. + 8 proc.) dydžio palūkanos už visą priteisiamą 18 937,11 Eur (18 272,91 + 664,20) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. vasario 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis). Teismui preliminarų sprendimą, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys, palikus nepakeistą, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 213 Eur už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio, 1 815 Eur teisinės pagalbos išlaidų, patirtų iki preliminaraus teismo sprendimo priėmimo (už ieškinio parengimą), ir 955,90 Eur teisinės pagalbos išlaidų, patirtų po preliminaraus sprendimo priėmimo (už atsiliepimo į atsakovės prieštaravimus parengimą, pasiruošimą ir atstovavimą 2024 m. balandžio 25 d. teismo posėdyje), pagal į bylą pateiktus patirtas išlaidas patvirtinančius dokumentus, iš viso 2 983,90 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, vadovavosi išimtinai ieškovės nuomone ir deklaratyviais ieškovės teiginiais, nepatikrindamas faktinių bylos duomenų visumos kontekste, visiškai nesivadovavo aiškiai suformuluota teismų praktika dėl įrodymų vertinimo ir paviršutiniškai išanalizavo faktinę situaciją (neatsižvelgė į tarp proceso šalių vykusį susirašinėjimą dėl skolų likvidavimo ir pan.). Pradinė kreditorė nepateikė visos būtinos prekių techninės dokumentacijos, kuri reikalinga norint atlikti galutinius atsiskaitymus už prekes. Tai iš esmės reiškia, kad pradinė kreditorė neįvykdė prievolių pagal sutartį. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad atsakovė vykdė atsiskaitymus už pateiktas prekes, kol pradinė kreditorė teikė prekes su būtina technine dokumentacija, ir tik neatsiskaitė už tas prekes, kurios pateiktos be reikalingos techninės dokumentacijos, atsakovė neturėjo pareigos pradinei kreditorei vykdyti atsiskaitymų pagal sutartį. Tik įvykdžius minimas pradinės kreditorės pareigas pagal sutartį, atsakovei kyla kitos sutartinės pareigos ir teisės, tai yra teisė atsiskaityti su ieškove. Šios aplinkybės teismas nevertino. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, manytina, kad teismas nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, neatskleidė bylos esmės.
Atsiliepimas
12. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą, priteisti 1512,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad atsakovė viso proceso pirmosios instancijos teisme metu nebuvo net užsiminusi apie prekių techninės dokumentacijos trūkumą, o esant ribotai apeliacijai bei draudimui apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, atsakovės nurodytos visiškai naujos faktinės aplinkybės neturi būti nagrinėjamos apeliacinės instancijos teisme ir skundas turi būti atmestas. Atsakovė nenurodė ir neįrodė, kokios techninės dokumentacijos jai trūksta, kurioms prekėms, pagal kokias PVM sąskaitas faktūras, nenurodė ir neprašė pardavėjo tokios dokumentacijos, nenurodė, ar ji buvo pateikta, ar buvo atsisakyta ją pateikti ir t. t. Kitaip tariant, ir šis argumentas yra lakoniškas ir abstraktus, kaip apie atsakovės argumentus yra pasisakęs pirmosios instancijos teismas 2024 m. vasario 29 d. nutartyje, kuria nustatyti atsakovės prieštaravimų trūkumai. Atsakovė išdėstė, kokios yra įrodymų vertinimo taisyklės, tačiau nenurodė, kaip jos buvo pažeistos šioje konkrečioje byloje. Atsakovė nenurodė, kokie įrodymai ar jų turinys įvertini netinkamai, kokie konkretūs įrodymai patvirtina apeliacinio skundo pagrįstumą. Atsakovei nenurodžius konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, apeliacinės instancijos teismas neturi teisės ex officio tokių pažeidimų ieškoti. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Priešingai, nei teigia atsakovė, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina ieškinio pagrįstumą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
16. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 1 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, ieškovės UAB „Kreditų valdymo grupė“ ieškinį atsakovei UAB „Eltalis“ tenkinti, priteisti ieškovei iš atsakovės 18 272,91 Eur skolą, 664,20 Eur palūkanas, 12,50 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (18 937,07 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. vasario 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 983,90 Eur bylinėjimosi išlaidas.
17. Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neįvertino aplinkybių, jog pradinė kreditorė nepateikė visos būtinos prekių techninės dokumentacijos, kuri reikalinga norint atlikti galutinius atsiskaitymus už prekes, kas iš esmės reiškia, jog pradinė kreditorė neįvykdė prievolių pagal sutartį, todėl nekyla pareiga atsiskaityti už pateiktas prekes ir atsakovei.
Faktinės bylos aplinkybės
18. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Elektros įranga“ 2023 m. gruodžio 19 d. reikalavimo teisių perleidimo akto, kuris yra sudėtinė šalių sudarytos 2023 m. rugsėjo 25 d. sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo dalis, pagrindu perleido, o ieškovė perėmė reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Eltalis“. Reikalavimo teisių perleidimo akte nurodyta, kad perleidžiama bendra reikalavimo suma sudaro 18 316,11 Eur, taip pat ieškovei perleidžiamos teisės į visas papildomas pradinei kreditorei priklausančias sumas (palūkanas, delspinigius, baudas, nuostolius, skolos išieškojimo išlaidas ir kt.) pagal 2009 m. spalio 21 d. sutartį Nr. 2009/10/21 ir jos pagrindu už parduotas prekes išrašytas, skolininkės priimtas ir užpajamuotas, tačiau neapmokėtas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sąskaitas faktūras. Ieškovė 2023 m. gruodžio 20 d. el. paštu siunčiamu pranešimu informavo skolininkę apie perleistą reikalavimą ir pareikalavimo sumokėti skolą ir palūkanas.
19. Pradinė kreditorė UAB „Elektros įranga“ ir atsakovė 2009 m. spalio 21 d. sudarė sutartį Nr. 2009/10/21. Vadovaujantis Sutarties 1.1 punktu, šalys sutarė, kad pardavėjas (pradinė kreditorė) parduoda pirkėjui (atsakovei) elektrotechninę produkciją (toliau – ir prekės). Vadovaujantis sutarties 3.1 punkto nuostata, pirkėjo mokėjimas už prekes pardavėjui numatytas priede Nr. 2. Sutarties priedo Nr. 2 1 punkte numatyta, kad pirkėjui suteikiamas 60 dienų mokėjimo atidėjimas. Pradinė kreditorė laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 15 d. iki 2023 m. spalio 3 d. pardavė atsakovei prekes, už kurias išrašė šias PVM sąskaitas faktūras: 2023 m. birželio 15 d., serija EIV Nr. 046067, 2023 m. gegužės 19 d., serija EIV Nr. 045567, 2023 m. gegužės 25 d., serija EIV Nr. 045696, 2023 m. gegužės 29 d., serija EIV Nr. 045714, 2023 m. gegužės 29 d., serija EIV Nr. 045715, 2023 m. gegužės 31 d., serija EIV Nr. 045773, 2023 m. gegužės 31 d., serija EIV Nr. 045786, 2023 m. birželio 2 d., serija EIV Nr. 045862, 2023 m. birželio 8 d., serija EIV Nr. 045975, 2023 m. birželio 8 d., serija EIV Nr. 045976, 2023 m. birželio 20 d., serija EIV Nr. 046162, 2023 m. birželio 22d., serija EIV Nr. 046177, 2023 m. birželio 30 d. serija EIV Nr. 046313, 2023 m. birželio 30 d., serija EIV Nr. 046319, 2023 m. liepos 12 d., serija EIV Nr. 046487, 2023 m. liepos 12 d., serija EIV Nr. 046488, 2023 m. liepos 14 d., serija EIV Nr. 046535, 2023 m. liepos 14 d., serija EIV Nr. 046541, 2023 m. liepos 17 d., serija EIP Nr. 054821, 2023 m. liepos 17 d., serija EIV Nr. 046552, 2023 m. liepos 20 d., serija EIV Nr. 046638, 2023 m. liepos 20 d., serija EIV Nr. 046639, 2023 m. liepos 21 d., serija EIV Nr. 046649, 2023 m. liepos 25 d., serija EIV Nr. 046688, 2023 m. rugpjūčio 2 d., serija EIV Nr. 046839, 2023 m. rugpjūčio 10 d., serija EIV Nr. 046971, 2023 m. rugpjūčio 10 d., serija EIV Nr. 046972, 2023 m. rugpjūčio 22 d., serija EIV Nr. 047114, 2023 m. rugpjūčio 28 d., serija EIV Nr. 047210, 2023 m. rugpjūčio 28 d., serija EIV Nr. 047213, 2023 m. rugsėjo 11 d., serija EIV Nr. 047429, 2023 m. rugsėjo 14 d., serija EIV Nr. 047505, 2023 m. rugsėjo 15 d., serija EIV Nr. 047525, 2023 m. rugsėjo 25 d., serija EIV Nr. 047688, 2023 m. spalio 3 d., serija EIV Nr. 047809, bendrai 18 316,11 Eur sumai. Pažymėtina, kad pagal paskutinę 2023 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija EIK, Nr. 028849, nurodytą Klientų neapmokėtų sąskaitų sąraše, mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, todėl ieškiniu nėra reikalaujama šios sąskaitos apmokėjimo. Visų kitų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai suėję. Atsakovė pretenzijų dėl išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių kokybės ar kt. nereiškė, taigi pradinei kreditorei liko skolinga už parduotas prekes 18 272,91 Eur.
Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo
20. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams.
21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutartinės atsakomybės samprata – kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. CK 6.256 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).
22. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021).
23. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).
24. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).
25. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į PVM sąskaitai faktūrai įstatymo keliamus reikalavimus, yra padaręs išvadą, kad PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008, 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012 ir kt.).
26. Pažymėtina, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme neįrodinėjo nebuvus ir neginčijo jos ir pradinės kreditorės sutartinių santykių, neįrodinėjo ir neginčijo aplinkybės, kad pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras neatsiskaitė nei su ieškove, nei su pradine kreditore, neginčijo ir neįrodinėjo aplinkybių, jog pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras negavo prekių ar pan.
Žemesnės instancijos teismas
27. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme tik lakoniškai ir abstrakčiai nurodė, jog neturi finansinių įsipareigojimų tokia apimtimi, kuria reikalaujama ieškinyje teismui iš atsakovės, t. y. atsakovė šiuo metu neturi tokių finansinių įsipareigojimų, kurių prašo ieškovė. Atsakovė neteikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, pvz., mokėjimus pagal nurodytas sąskaitas patvirtinančių dokumentų ar kt.
28. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė jau naują aplinkybę, kad pradinė kreditorė kartu su prekėmis nepateikė techninės dokumentacijos, todėl atsakovei nekyla pareiga atsiskaityti už pateiktas prekes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su tuo, kad ir šiuo atveju atsakovės argumentai laikytini lakoniškais ir abstrakčiais. Atsakovė nenurodo ir netekia įrodymų, kurie patvirtintų, kokios konkrečiai techninės dokumentacijos trūksta, nenurodo, vadovaujantis kokiomis teisės aktų ar sutarties nuostatomis ji turėjo būti pateikta, nenurodo ir neįrodinėja, jog kreipėsi į pradinę kreditorę su pretenzijomis ar į teismą su ieškiniu dėl techninės dokumentacijos pateikimo, prekių grąžinimo ir pan.
29. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atsakovė neteikė visiškai jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad pradinė kreditorė kaip nors būtų pažeidusi sutartinę prievolę, o ieškovės pateiktų įrodymų visuma (sutartys, PVM sąskaitos faktūros) patvirtina, jog būtent atsakovė, nevykdydama savo įsipareigojimų atsiskaityti už pradinės kreditorės pateiktas prekes, pažeidė sutartinę prievolę.
30. Kita vertus, kaip teisingai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliacija nėra ginčo pakartotinis išnagrinėjimas. Lietuvos teisinėje sistemoje galioja ribotos apeliacijos modelis, todėl pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliacinės instancijos teisme nustatytas draudimas kelti naujus reikalavimus (CPK 312 straipsnis), itin ribojama galimybė teikti naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis). Sutiktina, jog, byloje esančiais duomenimis, atsakovė pirmosios instancijos teisme nebuvo net užsiminusi apie prekių techninės dokumentacijos trūkumą, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išsamiau nagrinėti ir vertinti šiuos atsakovės naujai apeliacinės instancijos teismui nurodytus motyvus ir argumentus.
31. Atsakovei apeliaciniu skundu nekeliant ginčo dėl kitų skundžiamo sprendimo dalių, t. y. priteistos skolos, palūkanų ar bylinėjimosi išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas šiose skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyse išdėstytiems motyvams ir argumentams, plačiau jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
32. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.
Dėl bylos procesinės baigties
33. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo
34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
35. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, laikytina, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas CPK 93 straipsnio prasme priimamas ieškovės naudai.
36. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą parengiant ir teismui pateikiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą. Ši suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl priteistina iš atsakovės ieškovei. Atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apylinkės teismo 2024 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kreditų valdymo grupė“ priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eltalis“ 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eltalis“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo netenkinti.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.