Šiaulių apygardos teismo nutartis, eAN2-117-951/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-12-10
Bylos Nr.: eAN2-117-951/2025
Teisminio proceso Nr.: 4-70-3-00100-2025-4
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla

Teisėjas: Ilona Jakubėnienė
Pažeidėjas: R. V.

Kategorijos

1.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinio nusižengimo byla Nr. eAN2-117-951/2025Teisminio proceso Nr. 4-70-3-00100-2025-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.5.3.; 12.30.; 21.1.8.; 21.11.10 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ilona Jakubėnienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 13 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. V. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Institucijos) 2025 m. kovo 18 d. nutarimu pripažintas kaltu padarius administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 290 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnio 8 dalyje, bei nubaustas pagal ANK 290 straipsnio 1 dalį įspėjimu, pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį 800 Eur bauda su specialiosios teisės (teisės medžioti) atėmimu 3 metams. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, R. V. paskirta galutinė administracinė nuobauda – 800 Eur bauda su specialiosios teisės (teisės medžioti) atėmimu 3 metams.

2. R. V. nubaustas už tai, kad jis su kitais dviem medžiotojais nuo 2025 m. sausio 8 d. 22.30 val. iki 2025 m. sausio 9 d. 9.15 val. svečio teisėmis kaip medžiotojas dalyvavo (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklėje (vykusioje (duomenys neskelbtini) medžioklės plotų vienete) tykojant pagal medžioklės vadovui V. G. 2024 m. gruodžio 29 d. išduotą medžioklės lapą Nr. 54 ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir VMVT) nepatvirtintoje gyvūnų apdorojimo patalpoje – ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), su dviem medžioklėje dalyvavusiais medžiotojais dorojo į medžioklės lapą Nr. 54 prieš pradedant doroti neįrašytą sumedžiotą šerno patino jauniklį. Tokiais veiksmais R. V. šiurkščiai pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 58.2.3. ir 74.1. punktus, Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų (toliau – ir Reikalavimai) 27 punktą.

Šalies argumentai

3. Nesutikdamas su minėtu Institucijos nutarimu, R. V. pateikė skundą Šiaulių apylinkės teismui, prašydamas panaikinti Institucijos 2025 m. kovo 18 d. nutarimą.

Žemesnės instancijos teismas

4. Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 13 d. nutartimi R. V. skundas atmestas, Institucijos 2025 m. kovo 18 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai ir prašymai

5. Apeliaciniu skundu R. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. nutartį, Institucijos 2025 m. kovo 18 d. nutarimą ir jo atžvilgiu administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, nesant jo veiksmuose administracinio nusižengimo sudėties, taip pat skirti teismo rašysenos ekspertizę, teismo ekspertui užduodant klausimą: ar medžioklės lapo Nr. 56 eilutėje, skirtoje D. L., esantis parašas yra D. L. parašas?

5.1. Teigia, kad teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, priimta neįvertinus visų faktinių aplinkybių. Nurodo, jog teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad pirminiai įrodymai administracinio nusižengimo byloje buvo surinkti neteisėtai patekus į D. L. sodybos teritoriją, taip pažeidžiant būsto neliečiamumą, mano, jog tai turėjo būti savarankiškas pagrindas nesivadovauti surinkta medžiaga ir bylą nutraukti. Nurodo, kad Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai V. V., A. J. ir neetatinis inspektorius P. T. vykdė patikrinimą D. L. sodyboje, ir liudytojas P. T. parodė, jog, atvykęs su kolegomis, automobilį paliko atokiau ir pats priėjo prie nurodyto namo tvoros bei „bent porą valandų stebėjo sodybą“, tik po ilgo stebėjimo, pamatę judesį garaže, pareigūnai per atidarytus vartus nusprendė „įeiti į teritoriją ir patikrinti pranešimo aplinkybes“. Nors pareigūnai teigia, kad pateko į negyvenamas patalpas, o įeiti į ūkinius pastatus atskiro leidimo nereikia, sodyba, kaip aptverta teritorija, kasacinio teismo praktikoje laikoma būstu. Be to, kasacinis teismas yra pateikęs išaiškinimus, jog, „apibrėžiant būsto neliečiamumo ribas, sprendžiant būtinosios ginties klausimą, reikėtų vadovautis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalies sąvoka, kurioje neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas apibrėžiamas kaip neteisėtas slaptas ar atviras, panaudojant apgaulę ar smurtą, arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovimas į kito žmogaus namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14/2009). Teigia, kad Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai, gavę anoniminį pranešimą, ilgai stebėjo privačią sodybą ir vėliau įėjo į aptvertą, saugomą teritoriją, neturėdami teismo leidimo, taip pažeisdami Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Be to, ūkiniame pastate dalis patalpų buvo gyvenamosios, ką patvirtino D. L.. Dėl to mano, kad dėl šios priežasties visi įrodymai, įskaitant medžioklės lapus Nr. 54 ir Nr. 56, dorojamo šerno apžiūros rezultatai ir jo (apelianto) bei kitų asmenų paaiškinimai, gauti neteisėto patekimo metu ar po jo, turėjo būti vertinami kaip neleistini įrodymai.

5.2. Taip pat skunde teigia, jog teismas klaidingai taikė ANK 290 straipsnio 8 dalies nuostatas, nes neįvertino jo (apelianto), kaip medžiotojo svečio teisėmis ir pradedančio medžiotojo, minimalaus vaidmens bei tyčios nebuvimo. Nurodo, kad jis medžiojo (duomenys neskelbtini) būrelyje svečio teisėmis ir tuo metu buvo naujas medžiotojas, medžioklėje dalyvavęs tik penktą kartą, jis nėra susidūręs su būrelio vidaus taisyklėmis. Nors Taisyklių 23 punkte numatytas reikalavimas, jog medžiotojas privalo informuoti medžioklės vadovą apie sumedžiotą gyvūną, tačiau už teisingą medžioklės lapo užpildymą atsako medžioklės vadovas. Teigia, kad jis šerno nesumedžiojo ir nebuvo sumedžiojimo vietoje, kurioje tai įvyko, todėl jis neturėjo tiesioginės pareigos pranešti vadovui apie svetimą laimikį. Be to, jis su J. R. medžioklę baigė apie 22.00 val. ir, važiuodami namo, sutiko kitos medžioklės vadovą H. K., kuris pranešė apie D. L. sumedžiotą šerną, nurodė vykti link D. L. namų. Tokias pat aplinkybes nurodė ir liudytojas J. R.. Teigia, kad buvo įsitikinęs, jog šernas įrašytas į medžioklės lapą, nes H. K. žinojo apie sumedžiotą žvėrį, be to, H. K., būdamas V. G. giminaitis, turėjo ir labiau tikėtina, kad perdavė šią informaciją formaliam medžioklės vadovui V. G., H. K. buvo faktinis vadovas toje miško dalyje, nes V. G. visą tą laiką buvo namuose. Dėl to jis (apeliantas), vykdydamas kito vadovo (H. K.) nurodymą vykti doroti šerno, pagrįstai veikė, klaidingai įsitikinęs, jog visi dokumentai yra sutvarkyti. Teigia, kad H. K. nurodymas važiuoti doroti šerno sukūrė pagrindą klaidai dėl faktinių aplinkybių, nes jis, kaip svečias, negalėjo tikrinti visų dokumentų juridinės galios ir buvo priverstas pasitikėti būrelio vidine tvarka. Nurodo, jog jis neturėjo V. G. telefono numerio, jis atvykdavo su J. R., kuris ir bendravo su kitais būrelio nariais. Nors V. G. teigė, kad jis (apeliantas) turėjo jo numerį, tačiau Taisyklės neįpareigoja svečio statusu medžiojančio asmens tiesiogiai turėti vadovo kontaktus, jei medžiojama kartu su būrelio nariu, todėl už informacijos perdavimą apie sumedžiotą gyvūną jam atsakomybė nekyla, nes jis šerno nesumedžiojo.

5.3. Teigia, kad jis nežinojo, kur yra būrelio oficiali žvėrių apdorojimo vieta, jam šią vietą turėjo nurodyti V. G., o D. L. gyvenamojoje vietoje esančios patalpos vizualiai atrodė tinkamai įrengtos, todėl jis buvo įsitikinęs, jog tai legali gyvūnų dorojimo vieta. Kadangi jis veikė vadovaudamasis vizualiai patikima aplinka ir neturėjo žinių apie VMVT registracijos formalumus (pagal Taisyklių 47 punktą ir Taisyklių 24.13 punktą tai yra būrelio pareiga), jam negali būti taikoma griežčiausia atsakomybė. Be to, jis, kaip svečias ir asmuo, nesumedžiojęs gyvūno, neturėjo pareigos asmeniškai susisiekti su medžioklės vadovu telefonu. Taisyklės nenumato, jog medžiotojas privalo skambinti medžioklės vadovui ir teirautis, ar sumedžiotas gyvūnas įrašytas į lapą, už tai atsakingi du asmenys - medžioklės vadovas ir gyvūną sumedžiojęs medžiotojas. Teigia, kad šiuo atveju jo nebuvimas medžioklės vietoje, kurioje buvo sumedžiotas šernas, ir pasikliovimas H. K. nurodymais (kito medžioklės vadovo) pateisina jo neaktyvumą tikrinant formaliąją medžioklės pusę, atsižvelgiant į tai, kad jis vykdė veiklą kartu su būrelio nariu J. R..

5.4. Teigia, jog jis nedorojo šerno, o tik stebėjo, kaip tai daro J. R. tam, kad išmoktų. Pažymi, jog anksčiau jis šerno nebuvo dorojęs, todėl pagal nurodytas aplinkybes jis negalėjo doroti šerno. Nurodo, kad ANK nenumato atsakomybės už rengimąsi doroti ar buvimą gyvūno dorojimo vietoje, jei gyvūnas sumedžiotas neteisėtai.

5.5. Taip pat teigia, jog teismas netinkamai įvertino akivaizdžius prieštaravimus liudytojų parodymuose, susijusius su medžioklės lapo Nr. 56 autentiškumu ir V. G. funkcijų nevykdymu. Nurodo, kad medžioklės vadovas V. G. 2025 m. sausio 8 d. iš esmės nevykdė jam pavestų funkcijų (Taisyklių 24 punktas), nes liko namuose su naminiais rūbais, tai patvirtino ir D. L., todėl mano, jog V. G. turėjo prisiimti atsakomybę už tai, kad medžioklės vietoje nebuvo organizuojamas saugumas ir tinkama kontrolė. Be to, V. G. Aplinkos apsaugos departamento pareigūnams teigė, kad niekas nepranešė apie sumedžiotą žvėrį, tačiau D. L. teisme parodė, jog peržiūrėtoje filmuotoje medžiagoje girdisi, kaip Aplinkos apsaugos departamento pareigūnas V. V. kalba su V. G., V. G. atsako, jog „kažkas kažką sumedžiojo“. Teigia, kad tai rodo, jog V. G. žinojo apie sumedžiojimo faktą, bet atsisakė pildyti medžioklės lapą Nr. 54 bei melavo V. V.. Taip pat teigia, kad buvo surašytas dar vienas medžioklės lapas Nr. 56, kuriame vadovas nurodytas H. K., pats H. K. pripažino, jog D. L. pas jį atvyko po Aplinkos apsaugos departamento pareigūnų atvykimo į jo sodybą ir prašė įrašyti šerną, nes jam gresia problemos darbe, H. K. teigė, kad įrašė D. L. ir sumedžiotą šerną į medžioklės lapą Nr. 56 po to, kai jau buvo pradėtas dorojimas. Pažymi, jog D. L. kategoriškai teigė, kad medžioklės lapas Nr. 56, kurį pateikė H. K., yra suklastotas, nes parašas prie jo pavardės padarytas ne jo ranka. Teigia, kad D. L. nurodė, jog medžioklės lapas Nr. 56 buvo perrašytas po to, kai H. K. padarė įrašą į originalų lapą, kuris vėliau buvo sunaikintas ar paslėptas. Mano, kad teismas, atsisakydamas skirti rašysenos ekspertizę, esmingai pažeidė rungimosi principą, kadangi atėmė iš jo (apelianto) teisę įrodyti esmines jo skundo aplinkybes. Be to, atsakomybė jam buvo pritaikyta remiantis dokumentu, kuris galimai yra suklastotas. Mano, jog teismo išvadų darymas remiantis galimai suklastotu dokumentu, atsisakymas aiškintis tokią esminę aplinkybę negali būti laikomas tinkamu teismo procesu. Be to, medžioklės lapas Nr. 56 buvo negaliojantis pagal Taisyklių 20 punktą, nes trūko lapą išdavusio asmens (V. G.) parašo (Taisyklių 19.4 punktas). Aplinkos apsaugos departamento pareigūnė A. J. patvirtino, kad pastebėjo parašo trūkumą, V. G., kurį pats D. L. apibūdino kaip griežtą, nepaaiškino, kodėl D. L. patalpose Aplinkos apsaugos departamento pareigūnams pateikė žinomai negaliojantį medžioklės lapą. Dėl to mano, jog medžioklės lapas be V. G. parašo buvo pagamintas ir pateiktas sąmoningai. Taip pat D. L. nurodė, kad veiksmus jo atžvilgiu jis vertina kaip bandymą sukurti pretekstą pašalinti iš būrelio, kadangi labiausiai tikėtina, jog apie tariamai nelegaliai sumedžiotą šerną pranešė tie patys medžioklėje buvę būrelio nariai, žinodami, kad D. L. išsikrovė telefonas, o H. K. neužtikrino Taisyklių laikymąsi, tačiau jam (apeliantui) ir J. R. nurodė važiuoti pas D. L. doroti šerno. Šią versiją patvirtina ir Aplinkos apsaugos departamento pareigūno V. V. ir V. G. išvykimas iš įvykio vietos apžiūrėti sumedžiojimo vietos, kuris užtruko daugiau kaip valandą, o tai sudarė pakankamas sąlygas H. K. perrašyti (suklastoti) medžioklės lapą Nr. 56 bei jį pristatyti Aplinkos apsaugos departamento pareigūnams su trūkumais, taip padarant lapą su įrašu apie D. L. sumedžiotą šerną negaliojančiu. Pažymi, kad Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai V. G. ir H. K. už medžioklės lapo Nr. 56 išdavimą be parašo ir naudojimą, kas, jo nuomone, yra šiurkštus Taisyklių pažeidimas (Taisyklių 58.6, 74.1 punktai), paskyrė minimalią nuobaudą – įspėjimą, tuo tarpu jam (apeliantui), kuris šerno nesumedžiojo ir tik ruošėsi jį doroti, skirta privaloma 3 metų teisės medžioti atėmimo priemonė. Mano, kad Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai buvo šališki ir neproporcingai taikė atsakomybę.

5.6. Taip pat nurodo, kad Taisyklės numato medžioklės vadovui pareigas, kurių neįmanoma tinkamai įvykdyti, faktiškai nedalyvaujant medžioklės vietoje ir neorganizuojant veiklos, todėl V. G., būdamas vadovas, visą laiką praleido namuose su naminiais rūbais, ir tai lėmė esminius saugumo ir organizacinius trūkumus. Taisyklių 24.5 punktas reikalauja, kad medžioklės vadovas primintų visiems medžioklėje dalyvaujantiems medžiotojams saugaus elgesio medžioklėje reikalavimus. Nors D. L., R. M., A. B. ir H. K. medžiojo tame pačiame miško masyve kelių šimtų metrų atstumu vienas nuo kito, V. G. neinformavo H. K., kad šalia jo medžios kiti medžiotojai, įrašyti į V. G. medžioklės lapą. Nurodo, kad D. L. akcentavo, jog tokios informacijos nebuvimas kelia rimtą pavojų saugumui, nes, medžiojant tamsoje (su naktinio matymo prietaisais ar be jų), atsiranda rizika netyčia peršauti kolegą. Pagrindinis dalykas medžioklėje yra saugumas, o V. G., būdamas namuose, negalėjo užtikrinti Taisyklių 71.10 ir 24.6 punktuose nustatytų saugaus medžiojimo sąlygų. Be to, Taisyklių 24.13 punktas įpareigoja medžioklės vadovą užtikrinti, jog būtų laikomasi Reikalavimų, kadangi V. G. nebuvo vietoje, kad patikrintų, ar sumedžiotas šernas dorojamas Taisyklių 47 punkte numatytoje registruotoje apdorojimo patalpoje. Taip pat Taisyklių 24.9 punktas reikalauja, jog medžioklės vadovas sustabdytų medžioklę esant nepalankioms oro sąlygoms ar įvykus nelaimingam atsitikimui, o Taisyklių 24.3 ir 24.11 punktai nurodo, kad vadovas privalo pasirūpinti pirmosios pagalbos priemonėmis ir, įvykus nelaimingam atsitikimui, pasirūpinti, kad nukentėjusiajam būtų suteikta pirmoji medicininė pagalba. V. G. esant namuose, o ne medžioklės vietoje, šių pareigų realus įvykdymas tapo neįmanomas, taip didinant riziką ir pažeidžiant esminius Taisyklių reikalavimus.

5.7. Nurodo, jog V. G. patvirtino, kad tą dieną medžiojo trys medžiotojų grupės, o H. K., D. L., R. M. ir A. B. medžiojo per kelis šimtus metrų vienas nuo kito tame pačiame miške. Taisyklės nenumato, jog medžioklės būrelyje galėtų vykti keletas medžioklių vienu metu, medžiotojams esant vienas šalia kito, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vertinti, jog, į medžioklės vietą neatvykus V. G., jo pareigas privalėjo perimti kitas medžioklės vadovas - H. K., kuriam D. L. telefonu iš karto ir pranešė apie sumedžiotą šerną, perspėdamas, kad D. L. gali išsikrauti telefonas, bei prašydamas padaryti įrašą medžioklės lape.

5.8. Teigia, jog teismas, neįvertinęs visų šių skunde nurodytų aplinkybių, privalomai skyrė jam specialiosios teisės atėmimą, taip pažeisdamas ANK 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teigia, kad jo kaltės laipsnis (nežinojimas, pasitikėjimas H. K., ruošimasis mokytis doroti) yra minimalus ir negali būti prilyginamas tyčiniam šiurkščiam pažeidimui, už kurį privalomai skiriamas 3 metų teisės medžioti atėmimas. Mano, jog lengvinančia aplinkybe pripažintinas faktas, kad jis „prisipažino padaręs inkriminuotus pažeidimus ir nuoširdžiai gailisi“ , nors vėliau jis patikslino, jog „dorojo“ tik po Aplinkos apsaugos departamento spaudimo. Atsižvelgiant į tai, kad administracinės atsakomybės esmė yra ne bausti, o perauklėti, ir į tai, jog jis pateko į būrelio organizacinės disfunkcijos ir galimo piktnaudžiavimo teise, siekiant pašalinti D. L. iš medžiotojų būrelio narių, fabrikuojant administracinio nusižengimo bylos aplinkybes (galimai perrašant medžioklės lapą, kurstant jį, J. R. vykti pas D. L. doroti šerno), kurias sukūrė V. G. ir H. K., mano, kad jam skirta administracinio poveikio priemonė yra aiškiai per griežta, todėl teismas privalėjo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir panaikinti privalomą teisės medžioti atėmimą.

5.9. Teigia, kad teismas, atmesdamas jo ir jo atstovo prašymą skirti rašysenos ekspertizę dėl medžioklės lapo Nr. 56, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei neatsakė į esminius skundo argumentus dėl galimo dokumento klastojimo. Nurodo, jog D. L. teisme kategoriškai pareiškė, kad medžioklės lapas Nr. 56, kurį H. K. pateikė Aplinkos apsaugos departamento pareigūnams, buvo suklastotas, nes parašas prie jo pavardės padarytas ne jo ranka, liudytojas V. V. patvirtino, kad H. K. prisipažino įrašęs D. L. į medžioklės lapą po to, kai Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai jau pradėjo tyrimą, D. L. prašymu, kadangi jam grėsė nemalonumai darbe. Be to, medžioklės lapas Nr. 56 formaliai buvo negaliojantis, nes jame trūko šį lapą išdavusio asmens (V. G.) parašo (Taisyklių 19.4 punktas). Teigia, jog nuo to, ar medžioklės lapas Nr. 56 buvo teisėtas dokumentas su autentiškais parašais, tiesiogiai priklauso, ar D. L. sumedžiotas šernas apskritai gali būti laikomas neteisėtai sumedžiotu gyvūnu, o nuo to priklauso ir jo (apelianto) atsakomybė pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį. Dėl to mano, kad teismas, atmesdamas prašymą skirti ekspertizę, motyvuodamas tuo, jog medžioklės lapo Nr. 56 originalas galimai yra kitoje byloje, priėmė neteisėtą sprendimą, nes teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą ir pašalinti esminius prieštaravimus bylos medžiagoje, medžioklės lapą Nr. 56 (ar net visus medžioklės lapus nuo Nr. 50, kaip prašė jo atstovas) privalėjo išreikalauti bei skirti ekspertizę, o atsisakymas tai padaryti lėmė neišsamų įrodymų tyrimą, pažeidžiant ANK 566 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisingo proceso principą. Dėl to skundu prašo atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti teismo rašysenos ekspertizę, užduodant teismo ekspertui klausimą: „Ar medžioklės lapo Nr. 56 eilutėje, skirtoje D. L., esantis parašas yra D. L. parašas?“.

5.10. Apibendrindamas skunde nurodytus argumentus, teigia, kad teismas, palikdamas galioti Institucijos nutarimą, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, nes ignoravo neteisėto įsibrovimo į aptvertą privačią valdą faktą, kuris Aplinkos apsaugos departamento pareigūnams leido surinkti neleistinus pirminius įrodymus, neįvertino jo (apelianto) kaltės formos, kuri buvo minimali ir neapėmė tyčios nuslėpti neteisėtą medžioklę, nes jis pasikliovė H. K. nurodymais, be to, jis (apeliantas) tik ruošėsi mokytis doroti šerną, medžioklės vadovas V. G. šiurkščiai pažeidė savo pareigas (Taisyklių 24 punktas), nes faktiškai nedalyvavo medžioklėje, negalėjo užtikrinti saugumo (Taisyklių 24.5, 71.10 punktai), leido vykdyti kelias medžiokles arti viena kitos (kai D. L. ir R. M. skyrė tik keli šimtai metrų) be tinkamos koordinacijos, o tai sukėlė riziką kilti nelaimingam atsitikimui, teismas nepašalino esminių prieštaravimų tarp D. L. ir V. G. parodymų dėl medžioklės lapo Nr. 56 klastojimo ir V. G. žinojimo apie sumedžiojimą, neįvertino, kad V. G. ir H. K. buvo nubausti minimaliai (įspėjimais), nepaisant jų sisteminių pažeidimų, nepašalino aplinkybės, jog medžioklės lapas Nr. 56, kuriuo bandyta legalizuoti sumedžiojimą, buvo negaliojantis (trūko V. G. parašo) ir galimai suklastotas, o tai rodo tyrimo trūkumus, nepritaikius ANK 34 straipsnio 6 dalies, atsižvelgiant į jo (apelianto) vaidmenį, jam paskirtas privalomas teisės medžioti atėmimas 3 metams neatitinka proporcingumo principo.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo palikti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 13 d. nutartį nepakeistą ir R. V. apeliacinio skundo netenkinti.

6.1. Teigia, kad apeliacinis skundas nepagrįstas. Nesutinka su skundo argumentu, jog pirminiai įrodymai buvo surinkti neteisėtai įsibrovus į teritoriją, nes Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau ir – Įstatymas) 17 straipsnyje nustatyta, kad į privačias teritorijas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę patekti (įeiti ar įvažiuoti) su teritorijos savininku, valdytoju ar jų įgaliotu atstovu (1 dalis); esant būtinybei, kai privačios teritorijos savininko arba valdytojo rasti negalima arba jie atsisako dalyvauti patikrinime ir vengia skirti įgaliotą atstovą, arba atsisako įleisti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnus į privačią teritoriją, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai gali į ją patekti bei vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę ir be jų; tokiu atveju turi dalyvauti liudytojas; apie jo dalyvavimą įrašoma patikrinimo akte, ir liudytojas šį aktą pasirašo (2 dalis). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalį privati teritorija – fizinių arba privačių juridinių asmenų nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdoma, naudojama teritorija, išskyrus fizinių asmenų gyvenamąsias patalpas. Atkreipia dėmesį į tai, kad į liudytojo D. L. sodybą (privačios namų valdos kiemą) įėjo neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius P. T., kuriam D. L. pasakė apie sumedžiotą ir dorojamą šerną, apie tai P. T. informavo kitus pareigūnus, t. y. V. V. ir A. J., P. T. su V. V. nuėjo į ūkinį pastatą (garažą), kuriame buvo sumedžiotas ir pradėtas doroti šernas, ūkiniame pastate (garaže) buvo apeliantas, J. R., D. L. tėvas ir brolis, netrukus į ūkinį pastatą (garažą) įėjo A. J., kuri aiškinosi įvykio aplinkybes, paėmė ginklus, tikrino ir pildė dokumentus. Pažymi, kad, pareigūnams patenkant į ūkinį pastatą (garažą), nereikėjo įveikti kokių nors kliūčių (atidaryti vartų, lipti per tvorą ir pan.), nes vartai buvo atidaryti, be to, kieme buvo pats šeimininkas D. L., kuris ir pasakė P. T. apie sumedžiotą ir dorojamą šerną. Taigi, pareigūnai, vykdydami Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymu ir ANK suteiktus įgaliojimus, į privačią teritoriją bei į ūkinį pastatą (garažą) pateko esant sodybos savininkui D. L.. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nenustatė, jog Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai būtų patekę į liudytojo D. L. būstą (gyvenamąsias patalpas) ir ten atlikę tokius procesinius veiksmus kaip duomenų rinkimas. Iš filmuotos medžiagos matyti, kad neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius ir Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai vaikščiojo privačios sodybos kieme bei ūkiniame pastate (garaže). Taigi, teismas nenustatė, jog neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius ir / ar Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai būtų pažeidę Įstatymo 17 straipsnio 1, 2 dalis, todėl padarė teisingą išvadą, kad Aplinkos apsaugos departamento pareigūnų surinkti duomenys atitinka leistinumo kriterijus.

6.2. Taip pat nesutinka su skundo argumentu, jog teismas klaidingai taikė materialinės teisės normas, nes apeliantas kaltinamas pažeidęs Reikalavimų 27 punktą bei Taisyklių 58.2.3. punktą, kuriame numatyta, kad draudžiama gabenti ar doroti neteisėtai sumedžiotą kanopinį žvėrį, ir 74.1. punktą. Šiurkščiais Taisyklių pažeidimais laikomi pažeidimai, kai pažeidžiami Medžioklės taisyklių 58.1.-58.5. ir 71.9. papunkčiuose nurodyti draudimai. Nurodo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad R. V. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nepatvirtintoje gyvūnų apdorojimo patalpoje - ūkiniame pastate, adresu (duomenys neskelbtini), dorojo į medžioklės lapą Nr. 54 neįrašytą neteisėtai sumedžiotą šerno patino jauniklį, kuris, prieš pradedant doroti, nebuvo įrašytas į medžioklės lapą. R. V. savo kaltės nepripažino, t. y. neigė žinojęs, kad šernas sumedžiotas neteisėtai, be to, jog jis dorojamas apdorojimo patalpoje, kuriai VMVT nebuvo atlikusi atitikties teisės aktų reikalavimams įvertinimo, t. y. neigė padaręs administracinius nusižengimus, numatytus ANK 290 straipsnio 1 dalyje, 290 straipsnio 8 dalyje. Pastebi, kad bylos nagrinėjimo ne teismo tvarka metu apeliantas savo kaltę pripažino, nurodė nuoširdžiai besigailintis, todėl Institucija, pripažindama jį kaltu, nors ir šiurkščiai pažeidus Taisykles, paskyrė mažiausias straipsnių sankcijose numatytas nuobaudas ir administracinio poveikio priemonę. Mano, jog apeliantas, skunde teigdamas, kad jis medžiojo svečio teisėmis, tuo metu buvo naujas medžiotojas, medžioklėje dalyvavęs tik penktą kartą, nėra susidūręs su būrelio vidaus taisyklėmis, nežinojo, kur yra oficiali žvėrių apdorojimo vieta, nepripažino dorojęs šerną, o nurodė tik stebėjęs, kaip tai daro J. R., jog išmoktų ir pan., siekia sumenkinti padarytus administracinius nusižengimus ir išvengti atsakomybės. Be to, R. V. siekia suklaidinti teismą, teigdamas, kad yra naujas medžiotojas ir nėra susidūręs su būrelio vidaus taisyklėmis, nežinojo, kur yra oficiali žvėrių apdorojimo vieta, nes iš (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio 2024 m. lapkričio 6 d. medžioklės lapo Nr. 42 matyti, jog R. V., 2024 m. lapkričio 6 d. dalyvaudamas medžioklėje, sumedžiojo vieną taurųjį elnią ir privalėjo apie tai pranešti medžioklės vadovui V. G.. Taigi, apeliantas 2025 m. sausio 8 d. vykusios medžioklės metu žinojo, kaip informuoti (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklės vadovą apie sumedžiotą gyvūną, jeigu yra pildomas popierinis medžioklės lapas, ir tai rodo, jog oficiali žvėrių apdorojimo vieta jam turėjo būti žinoma. Sutinka su teismo argumentu, kad mokiniui galioja tos pačios Taisyklės dėl dorojamo žvėries (ne)įrašymo į medžioklės lapą bei jo teisinių pasekmių kaip ir mokytojui (-ams).

6.3. Taip pat nesutinka su skundo argumentu, kad apeliantas buvo įsitikinęs, jog šernas įrašytas į medžioklės lapą, nes H. K. žinojo apie sumedžiotą žvėrį. Nurodo, kad Taisyklių 58.2.3. papunktyje numatytas draudimas gabenti ar doroti neteisėtai sumedžiotą kanopinį žvėrį, V. G. vadovaujamos medžioklės, kurioje dalyvavo ir apeliantas bei liudytojai D. L., J. R., medžioklės lape Nr. 54 nėra įrašo apie liudytojo D. L. 2025 m. sausio 8 d. sumedžiotą šerną. Todėl pagal Taisyklių 22 punktą laikoma, kad šernas sumedžiotas neteisėtai, padarant žalos aplinkai (gyvajai gamtai). Pažymi, jog medžiotojas R. V., būdamas rūpestingas ir atidus, prieš pradėdamas doroti žvėrį, privalėjo įsitikinti, jog šis žvėris sumedžiotas teisėtai, o, to nepadarius, tokio gyvūno dorojimas asmeniui užtraukia atsakomybę pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį. Be to, pagal Taisyklių 23 punktą, jei yra pildomas popierinis medžioklės lapas, medžiotojas, kuris sumedžiojo gyvūną, šiuo atveju - liudytojas D. L. - apie sumedžiotą gyvūną (šerno patino jauniklį) privalėjo informuoti medžioklės vadovą V. G., o, to nepadarius ir tokį gyvūną dorojant, tokio gyvūno sumedžiojimas laikomas neteisėtas ir gyvūną dorojusiam asmeniui bei užtraukia atsakomybę pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį.

6.4. Teigia, kad nei vienas medžiotojas, 2025-01-08 dalyvavęs vykusioje medžioklėje (medžioklės lapas Nr. 54), nepranešė medžioklės vadovui V. G. apie sumedžiotą žvėrį (šerno patino jauniklį), dėl to nustatyta tvarka, prieš pradedant doroti, gyvūnas nebuvo įrašytas į medžioklės lapą Nr. 54, todėl laikoma, jog šis gyvūnas sumedžiotas neteisėtai, padarant žalos gamtai, todėl liudytojo D. L. įrašymas į 2025 m. sausio 8 d. medžioklės lapą Nr. 56 (medžioklės vadovas H. K.) teisiškai nėra reikšmingas, nes byloje yra pakankamai įrodymų, kad liudytojas D. L. iki medžioklės pradžios įsirašė į 2025 m. sausio 8 d. medžioklės vadovo V. G. vadovaujamos medžioklės lapą Nr. 54, kas įrodo, jog jis realiai ir dalyvavo V. G. vadovaujamoje medžioklėje. Pažymi, jog tuo pačiu metu dalyvauti dviejų medžioklės vadovų - ir V. G., ir H. K. - vadovaujamose medžioklėse D. L. negalėjo.

6.5. Pastebi, kad Taisyklėse nėra nustatyta, jog medžioklės vadovas medžioklės metu ne tik turėtų vadovauti medžioklei, bet ir pats tiesiogiai medžioti, t. y. medžioklės vadovas pats tiesiogiai gali nemedžioti, nebūti medžioklės vietoje, tačiau jis medžioklės metu privalo vykdyti Taisyklių 21, 22, 23 ir 24 punktuose numatytas medžioklės vadovo pareigas. Sutinka su teismo argumentu, kad vadovauti medžioklei ir duoti nurodymus medžioklės vadovas gali ir per atstumą, naudodamasis telekomunikacijų galiniais įrenginiais.

6.6. Mano, jog skirti rašysenos ekspertizę dėl galimo medžioklės lapo Nr. 56 suklastojimo nebuvo pagrindo, nes byloje surinktų duomenų pakako nustatyti, kad D. L. dalyvavo V. G. vadovaujamoje medžioklėje, jog D. L. apie sumedžiotą šerną neinformavo medžioklės vadovo V. G..

6.7. Teigia, kad apelianto atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas nėra pagrindo, nes apeliantas išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas už ANK 290 straipsnio 1, 8 dalyse numatytus administracinius nusižengimus, nei skunde apylinkės teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė. Pažymi, kad ANK 290 straipsnio 17 dalyje nustatyta, jog specialiosios teisės (teisės medžioti) atėmimas skiriamas už šio straipsnio 8 dalyje nurodytus administracinius nusižengimus, neišskiriant nė vienos šioje dalyje nurodytos veikos, todėl minėta administracinio poveikio priemonė nagrinėjamu atveju apeliantui už neteisėtai sumedžioto gyvūno dorojimą paskirta pagrįstai. Be to, pagal Taisyklių 58.2.3. punktą neteisėtai sumedžioto gyvūno dorojimas laikomas šiurkščiu pažeidimu (Taisyklių 74 punktas, 74.1 papunktis) ir už šį pažeidimą privaloma taikyti specialiosios teisės (teisės medžioti) atėmimą. Mano, kad R. V. skirta nuobauda - 800 Eur bauda ir specialiosios teisės (teisės medžioti) atėmimas minimaliam 3 metų terminui yra teisinga ir proporcinga R. V. padarytiems Taisyklių ir Reikalavimų pažeidimams, nuobauda paskirta sankcijų ribose ir nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, nevaržo asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

6.8. Teigia, kad teismas, nagrinėdamas R. V. skundą bei spręsdamas dėl jo kaltės, rėmėsi ne prielaidomis ir subjektyvia nuomone, o byloje teisėtai surinktais bei ištirtais įrodymais, susiedamas juos į visumą, padarė tinkamas išvadas, pagrįstas bylos faktais, remdamasis ginčui išspręsti aktualiomis teisės normomis, todėl mano, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

8. Apeliaciniu skundu R. V. prašo nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, jo veiksmuose nesant administracinių nusižengimų, numatytų ANK 290 straipsnio 1, 8 dalyse, sudėties, taip pat teigia, kad byloje esantys įrodymai, kuriais remiantis jis nubaustas už nusižengimus, buvo surinkti neteisėtai patekus į privačią valdą. Taigi, apeliantas nesutinka su Institucijos bei apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu. ANK 569 straipsnyje nustatyta, jog teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

9. Kaip jau minėta, Institucijos 2025 m. kovo 18 d. nutarimu R. V. pripažintas kaltu pažeidęs Taisyklių 58.2.3. ir 74.1. punktų bei Reikalavimų 27 punkto reikalavimus ir padaręs administracinius nusižengimus, numatytus ANK 290 straipsnio 1 ir 8 dalyse.

10. Apeliantas skunde teigia, kad surinkti pirminiai duomenys negali būti pripažinti leistinais įrodymais, nes pareigūnai pateko į privačią liudytojo D. L. teritoriją be teismo leidimo. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatas teismo leidimas aplinkos apsaugos pareigūnams išduodamas dėl patekimo į privačią valdą, jei aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdanti institucija priima sprendimą atlikti patikrinimą fizinio asmens gyvenamosiose patalpose (įskaitant nuomojamose, naudojamose kitu pagrindu). Taigi, teismo leidimas išduodamas norint patekti tik į fizinių asmenų gyvenamąsias patalpas (minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 17 punktas). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai būtų patekę į liudytojo D. L. gyvenamąsias patalpas, be to, byloje nustatyta iš vaizdo įrašų, liudytojų P. T., V. V., A. J. parodymų, asmenų paaiškinimų tarnybiniuose pranešimuose, kad neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius P. T. ir Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai V. V. bei A. J. vaikščiojo privačios sodybos kieme ir ūkiniame pastate (garaže), į sodybos teritoriją pateko pro atidarytus sodybos vartus – pirmas į sodybos teritoriją įėjo inspektorius P. T., kuris, iš D. L. sužinojęs apie sumedžiotą šerną, pakvietė kitus du savo kolegas V. V. ir A. J., kartu su V. V. P. T. nuėjo į ūkinį pastatą (garažą), kuriame sumedžiotas šernas jau buvo dorojamas. Pažymėtina, kad minėtame garaže be apelianto R. V. dar buvo ir liudytojas J. R., taip pat liudytojo D. L. tėvas ir brolis. Be to, pažymėtina, jog liudytojo D. L. teritorija Aplinkos apsaugos departamento pareigūnų buvo stebima ne dvi valandas, kaip nurodė liudytojas P. T., o trumpiau, t. y. 18 minučių, tai patvirtina Aplinkos apsaugos departamento pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytos aplinkybės, kad apie 23 val. nuvyko prie pranešime nurodytos vietos, adresu (duomenys neskelbtini), P. T. pro tvorą stebėjo, kas vyksta apšviestame kieme, 23.18 val. (pagal tarnybiniu telefonu pradėtą daryti įrašą) pareigūnai automobiliu privažiavo prie namo tvoros vartų, vartai buvo atverti, kieme stovėjo keletas automobilių, pro juos praėję, pamatė, kad ūkiniame pastate prie pakeltų garažo vartų stovėjo asmuo, kuris palinkčiojo galva, patvirtindamas, jog yra dorojamas, ir iš karto griebėsi mobiliojo ryšio telefono, pareigūnai kelis kartus prašė nesinaudoti telefonu, tačiau asmuo toliau naudojosi telefonu bei, peršokdamas savo namo tvorą, pasileido bėgti, sakydamas: „ Įrašyk šerną į lapą“ (1 t., b. l. 10-17, 42-49, 53-57, 89-93, 116-123, 125-129). Šiuose tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes apylinkės teisme patvirtino kaip liudytojai apklausti Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai V. V., A. J. bei P. T. (2 t., b. l. 11-17, 23-25). Šie paminėti duomenys patvirtina, jog Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai, patekdami į liudytojo D. L. sodybos teritoriją, minėto įstatymo reikalavimų nepažeidė, todėl pareigūnų surinkti pirminiai duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais, gautais teisėtu būdu, ir pagrįstai Institucija bei apylinkės teismas jai rėmėsi spręsdami apelianto kaltės klausimą.

11. Remiantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas, neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingojoje dalyje, sudėtis. Tam, jog asmenį pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.

11.1. ANK 290 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių ir (ar) kitų medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimą, išskyrus šio straipsnio 3-16 dalyse numatytus pažeidimus, o ANK 290 straipsnio 8 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už gyvūno, kurį sumedžioti medžiotojas neturi teisės, sumedžiojimą arba neteisėtai sumedžioto gyvūno gabenimą ar dorojimą. Taigi, šioje normoje nustatyta administracinė atsakomybė už tris alternatyvias įstatymo uždraustas veikas: 1) už gyvūno, kurį sumedžioti medžiotojas neturi teisės, sumedžiojimą arba 2) už neteisėtai sumedžioto gyvūno gabenimą, arba 3) už neteisėtai sumedžioto gyvūno dorojimą. ANK 290 straipsnio 1 bei 8 dalių dispozicijos yra blanketinės, todėl normos dispozicija netiesiogiai nukreipia į kitus norminius teisės aktus, reglamentuojančius medžioklę Lietuvos Respublikoje, t. y. į Medžioklės taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-39-648/2023), taip pat ir į Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimus. Medžioklės taisyklių 58.2.3. punkte nustatyta, kad asmeniui, turinčiam teisę medžioti, draudžiama gabenti ar doroti neteisėtai sumedžiotą kanopinį žvėrį; šiame punkte numatyto draudimo pažeidimas laikomas šiurkščiu pažeidimu (Medžioklės taisyklių 74.1 punktas), Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų 27 punktas numato, jog aikštelėje arba apdorojimo patalpoje turi būti atliekamas sumedžiotų medžiojamųjų gyvūnų, kurie pagal Medžioklės taisyklių 3 punktą priskiriami prie stambiosios medžiojamosios faunos, pirminis apdorojimas (nepriklausomai nuo to, ar jų mėsa bus naudojama maistui, ar ne), išskyrus sumedžiotus elninius gyvūnus (briedžius, tauriuosius elnius, dėmėtuosius elnius, danielius, stirnas) ir paukščius, kuriems galima nuleisti kraują, pašalinti skrandį, žarnas ir kitus vidaus organus sumedžiojimo ar radimo (kai medžioklės metu sužeistas elninis gyvūnas pabėga iš sumedžiojimo vietos ir žūsta kitoje vietoje arba randamas nušautas medžiojamasis paukštis) vietoje. Sumedžiotų elninių gyvūnų ir paukščių nuleistą kraują, pašalintus skrandį, žarnas ir kitus vidaus organus galima palikti neužkastus arba užkasti sumedžiojimo ar radimo vietoje, arba sudėtus į Reikalavimų 8.2.5 papunktyje nurodytas talpas nuvežti ir sumesti į medžioklės plotų naudotojo gyvūninių atliekų duobę.

11.2. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklės vadovui V. G. išduotas medžioklės lapas Nr. 54 galioja nuo 2024 m. gruodžio 29 d. iki 2025 m. kovo 31 d., šiame medžioklės lape nurodyta, jog 2025 m. sausio 8 d. medžioklėje dalyvavo V. G., D. L., J. R. ir R. V. (1 t., b. l. 51-52, 65-66, 109-110). Tiek paaiškinimuose, duotuose Aplinkos apsaugos departamento pareigūnams, tiek ir teisme apklausiami kaip liudytojai J. R., D. L., V. G., taip pat ir pats apeliantas, teisme duodamas paaiškinimus, patvirtino, kad jie įsirašė į medžioklę, kurios vadovas buvo V. G. (1 t., b. l. 4-6, 60-62, 112-114, 164-174). Liudytojas V. G. patvirtino, jog minėti asmenys įsirašė kaip dalyvaujantys medžioklėje, kurios vadovas buvo jis (1 t., b. l. 3, 59, 111, 190-192). Tai, kad medžioklės vadovas fiziškai kartu su apeliantu, liudytojais J. R. ar D. L. nemedžiojo, nepaneigia, jog jis nebuvo medžioklės vadovas, nes, kaip nurodė ir apylinkės teismas, Taisyklėse medžioklės vadovui nėra numatyta pareigos fiziškai dalyvauti medžioklėje, jis gali vadovauti medžioklei ir duoti nurodymus per atstumą, naudodamasis telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Be to, byloje nustatyta, kad įvykio dieną tuo pačiu laiku medžiojo iš viso trys medžiotojų grupės pagal atskirus medžioklės lapus: 1) V. G., D. L., J. R., R. V. (medžioklės lapas Nr. 54); 2) A. K., D. L. (medžioklės lapas Nr. 39) ir 3) H. K., A. B. ir R. M. (medžioklės lapas Nr. 56) (1 t., b. l. 54, 182, 184). Pažymėtina, jog medžioklės lape Nr. 56 nurodyta, kad kartu su H. K., A. B., R. M. medžiojo ir D. L., pažymėta, jog jis sumedžiojo šerną, tačiau kaip liudytojas apklaustas H. K. pripažino, kad D. L. į medžioklės lapą Nr. 56 įrašė paties D. L. prašymu jau tada, kai Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai pradėjo tyrimą dėl D. L. sumedžioto šerno dorojimo aplinkybių (1 t., b. l. 192-195). Be to, akivaizdu, kad medžiotojas tuo pačiu metu negalėtų dalyvautų dviejose paraleliai vykstančiose medžioklėse, kurioms vadovauja skirtingi medžioklės vadovai. Dėl to pagrįstai nustatyta, kad D. L. dalyvavo V. G. vadovaujamoje medžioklėje, kurioje dalyvavo ir apeliantas. Iš medžioklės lapo Nr. 54 matyti, kad 2025-01-08 vykusios medžioklės metu nei vienas šioje medžioklėje dalyvavęs medžiotojas nesumedžiojo gyvūno. Kaip liudytojas apklaustas D. L. pripažino, jog jis medžioklėje apie 17-18 val. sumedžiojo šerną, apie tai jis pranešė J. R.. Liudytojo D. L. mobiliojo ryšio operatoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos išklotinės išrašas patvirtina (1 t., b. l. 81-88), kad D. L. 2025 m. sausio 8 d. vakare skambino liudytojui J. R. (telefono Nr. (duomenys neskelbtini)) du kartus: 17.35 val. ir 18.01 val., bei per programėlę „Messenger“ 20.10 val. D. L. rašė A. B. apie sumedžiotą šerną, o 20.14 val. skambino liudytojui H. K. (telefono Nr. (duomenys neskelbtini)) bei pranešė apie sumedžiotą šerną, po to D. L. naudojosi interneto duomenimis. Taigi, liudytojas D. L. turėjo net beveik trijų valandų laiko tarpą pranešti medžioklės vadovui apie sumedžiotą šerną, tačiau to laiku nepadarė. Liudytojo D. L. nurodyta aplinkybė, jog jo telefonas nuo šalčio išsijungė, ir jis negalėjo pranešti, yra nepagrįsta, nes, kaip matyti iš minėto operatoriaus pateiktų duomenų, D. L. kitiems medžiotojams pranešė apie sumedžiotą šerną, naudojosi interneto duomenimis, be to, jau po medžioklės, Aplinkos apsaugos departamento pareigūnams aiškinantis sumedžioto šerno dorojimo aplinkybes, skambino tiek medžioklės vadovui V. G., tiek ir liudytojui H. K., kurio prašė jį įrašyti į savo vadovaujamos medžioklės lapą bei pažymėti, kad sumedžiotas šernas. Taigi, liudytojo D. L. telefonas veikė, nebuvo išsijungęs, todėl jis turėjo galimybę ir privalėjo pats pranešti medžioklės vadovui apie sumedžiotą šerną, tačiau to nepadarė. Tiek liudytojo D. L., tiek ir apelianto aiškinimai, jog jie tikėjosi, kad apie sumedžiotą šerną yra pranešta medžioklės vadovui V. G., nes pastarasis yra H. K. giminaitis, ir sumedžiotas šernas yra įrašytas į medžioklės lapą, vertinami kaip deklaratyvūs, nes liudytojas H. K., būdamas kitos medžioklės, nei tos, kurioje dalyvavo liudytojas D. L. ir apeliantas, vadovas, neturėjo pareigos pranešti kitos medžioklės vadovui V. G. apie liudytojo D. L. sumedžiotą šerną, juo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog liudytojas H. K. būtų žinojęs apie tai, kad D. L. dalyvauja V. G. vadovaujamoje medžioklėje, bei būtų žinojęs, kas yra tos medžioklės vadovas. Be to, kaip jau minėta, pranešti apie sumedžiotą gyvūną medžioklės vadovui yra gyvūną sumedžiojusio medžiotojo pareiga (Taisyklių 23 punktas).

11.3. Įvertinus tai, kad D. L. medžiojo liudytojo V. G. vadovaujamoje medžioklėje kartu su apeliantu bei liudytoju J. R. (medžioklės lapas Nr. 54), jog apie sumedžiotą šerną medžioklės vadovui nebuvo pranešta, minėtame medžioklės lape Nr. 54 nebuvo jokių įrašų apie šios medžioklės metu D. L. sumedžiotą šerną, daroma išvada, kad liudytojo D. L. sumedžiotas šernas buvo sumedžiotas neteisėtai (Medžioklės taisyklių 22 punktas).

11.4. Tiek R. V., tiek ir byloje kaip liudytojai apklausti D. L., J. R., V. G., H. K. yra medžiotojai (medžiotojo bilietas Nr. (duomenys neskelbtini) R. V. išduotas 2024-05-22) (1 t., b. l. 30), kas leidžia daryti išvadą, kad apeliantas išmano Medžioklės taisykles, o tuo pačiu ir žino, jog informacija apie D. L. sumedžiotą šerno patino jauniklį į medžioklės lapą turėjo būti įrašyta prieš dorojimą. Nors medžioklės lapą pildė ne R. V., tačiau jis, žinodamas apie kartu su juo medžiojusio D. L. sumedžiotą šerną ir vykdamas to šerno doroti, kaip medžiotojas, kuris palyginti neseniai įgijo teisę medžioti, turėjo ir privalėjo įsitikinti tuo, kad sumedžiotas šernas yra įrašytas medžioklės lape. Be to, apelianto skundo argumentą, jog jis yra pradedantis medžiotojas, medžiojo svečio teisėmis, nežinojo (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio tvarkos, paneigia (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio 2024 m. lapkričio 6 d. medžioklės lapas Nr. 42, kuriame yra įrašas apie tai, kad R. V. 2024 m. lapkričio 6 d. vykusios medžioklės metu sumedžiojo vieną taurųjį elnią, ir apie tai buvo pranešta medžioklės vadovui V. G. (2 t., b. l. 7), be to, pats apeliantas pripažino, kad (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklėje dalyvavo penktą kartą. Dėl to pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog R. V. 2025 m. sausio 8 d. vykusios medžioklės metu žinojo, kaip (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklės vadovas informuojamas apie sumedžiotą gyvūną, jeigu yra pildomas popierinis medžioklės lapas.

11.5. Nustačius, kad D. L. sumedžiotas šernas nebuvo įrašytas į medžioklės lapą Nr. 54, daroma išvada, jog jis buvo sumedžiotas neteisėtai, be to, kaip matyti, neteisėtai sumedžiotas šernas buvo dorojamas. R. V. skundo argumentas, kad jis šerną tik rengėsi doroti, mokėsi jį doroti, yra nepagrįstas, nes iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. L. sumedžiotas šernas jau buvo dorojamas, nes buvo nupjautos galinės kojos, iki priekinių kojų nuluptas kailis (1 t., b. l. 10-17, 42-49, 53-57, 89-93, 116-123, 125-129). Pats apeliantas bei liudytojas J. R. parodė, kad po medžioklės jie vyko pas D. L. į namus doroti sumedžioto šerno, t. y. į D. L. namus atvyko turėdamas tikslą doroti neteisėtai sumedžiotą gyvūną, dalyvavo jį dorojant. Nors apeliantas tvirtina, kad jis tik mokėsi doroti, tačiau jau minėtų Medžioklės taisyklių nuostatos dėl dorojamo žvėries vienodai taikomos visiems medžiotojams, nepriklausomai nuo to, kiek laiko jis medžioja, ar dar tik mokosi doroti. Dėl to daroma išvada, kad R. V. neteisėtai dorojo neteisėtai sumedžiotą šerną. Todėl konstatuojama, kad R. V. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn ir nubaustas pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį už tai, jog jis dorojo neteisėtai sumedžiotą gyvūną. Jo veiksmuose nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji ANK 290 straipsnio 8 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymiai.

11.6. Taip pat R. V. nubaustas ir už tai, kad jis pažeidė Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų 27 punktą, nes neteisėtai sumedžiotas šernas buvo dorojamas ne Veterinarinės ir maisto tarnybos patvirtintoje dorojimo vietoje.

11.7. Reikalavimų 27 punkte nurodyta, kad sumedžiotų medžiojamųjų gyvūnų, kurie pagal Medžioklės taisyklių 3 punktą priskiriami prie stambiosios medžiojamosios faunos, pirminis apdorojimas turi būti atliekamas aikštelėje arba apdorojimo patalpoje. Pagal Medžioklės taisyklių 3 punktą prie stambiosios medžiojamosios faunos priskiriami šernai. Reikalavimų 2.4. punkte nurodyta, jog medžiojamųjų gyvūnų pirminis apdorojimas – tai medžiojamųjų gyvūnų kailio nulupimas ir (ar) galvos nupjovimas, krūtinės ląstos ir pilvo ertmės atvėrimas, skrandžio, žarnų ir kitų vidaus organų pašalinimas; 2.6. punkte nurodyta, jog medžiojamųjų gyvūnų pirminio apdorojimo patalpa – tai patalpa, kurioje įrengta vieta medžiojamųjų gyvūnų pirminiam apdorojimui ir (ar) skerdenoms dalyti.

11.8. Byloje nustatyta, kad liudytojo D. L. neteisėtai sumedžiotas šernas buvo dorojamas D. L. gyvenamojoje vietoje, kuri Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos iki 2025 m. sausio 8 d. nebuvo pripažinta kaip pirminio apdorojimo patalpa ir apie kurios egzistavimą oficialiai nežinojo nei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, nei Aplinkos apsaugos departamentas. Pats liudytojas D. L. nurodė, jog jis patalpą gyvūnų dorojimui įsirengė, ketino registruoti, bet to dar nebuvo padaręs. Taigi, šerno dorojimo patalpa buvo nelegali. R. V. skundo argumentas, kad patalpa, kurioje buvo dorojamas šernas, jam abejonių nekėlė, be to, jam nežinoma (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio vidaus tvarka, nes jis medžiojo svečio teisėmis, yra nepagrįstas. Pirmiausia, pažymėtina tai, jog R. V. jau penktą kartą dalyvavo to paties medžiotojų būrelio medžioklėje, be to, (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio 2024 m. lapkričio 6 d. medžioklės lapas Nr. 42, kuriame užfiksuota, kad R. V. 2024 m. lapkričio 6 d. vykusios medžioklės metu sumedžiojo vieną taurųjį elnią, patvirtina, jog apeliantas dalyvavo ne tik jo paties sumedžioto tauriojo elnio, bet ir kito medžiotojo sumedžioto tauriojo elnio dorojime. Taigi, žinojo ir medžiotojų būrelio oficialią sumedžiotų gyvūnų pirminio dorojimo vietą, kuri akivaizdu, kad nebuvo liudytojo D. L. sodyboje. Tai patvirtino ir liudytojo V. G. parodymai, jog R. V. dalyvavo kokiose šešiose medžioklėse, nušovęs elnią, jį lupo būrelio skerdykloje, adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., 190-192).

11.9. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, jog R. V. žinojo ir suprato, kad neteisėtai sumedžiotas šernas dorojamas neteisėtoje, būreliui nepriklausančioje dorojimo vietoje, todėl R. V. pagrįstai nubaustas pagal ANK 290 straipsnio 1 dalį.

12. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad R. V. veikoje nustatyti visi ANK 290 straipsnio 1 ir 8 dalyse numatytų administracinių nusižengimų objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl naikinti skundžiamą Institucijos nutarimą, kuriuo R. V. pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotus administracinius nusižengimus, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir R. V. atžvilgiu administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, nesant jo veikoje nusižengimų sudėties, nėra pagrindo.

13. Apeliaciniu skundu R. V. prašo byloje skirti rašysenos ekspertizę, siekiant nustatyti, ar medžioklės lape Nr. 56 pasirašė D. L.. Šis prašymas netenkinamas, nes šioje byloje tiriami ir nagrinėjami ne D. L. padaryti nusižengimai, o R. V. nusižengimai, t. y. dėl neteisėtai sumedžioto šerno dorojimo neteisėtoje vietoje pagal medžioklės lapą Nr. 54. Abejonių dėl medžioklės lapo Nr. 54 autentiškumo ir jame nurodytų duomenų teisingumo teismui nekilo. Pažymėtina, kad aplinkybės dėl dokumento (medžioklės lapo Nr. 56) galimo klastojimo galėtų būti aktualios paties D. L. atžvilgiu nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje. Be to, kaip liudytojas apklaustas H. K. pripažino, kad D. L. prašymu jis D. L. įrašė į medžioklės lapą Nr. 56 bei pažymėjo apie pastarojo sumedžiotą šerną jau po to, kai Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai pradėjo aiškintis šerno dorojimo aplinkybes. Taip pat liudytojas H. K. parodė, jog įvykio vietoje buvo pastebėta, kad šis medžioklės lapas yra be V. G., kaip medžioklės lapą išdavusio asmens, parašo, tačiau nėra duomenų, jog D. L. būtų neigęs šiame medžioklės lape esantį jo parašą (1 t., b. l. 192-195). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad prašymas byloje paskirti rašysenos ekspertizę yra nepagrįstas, todėl jis netenkinamas.

14. Kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su medžioklės vadovų V. G. ir H. K. galimai padarytais Medžioklės taisyklių pažeidimais, yra nesusiję su R. V. neteisėtais veiksmais ir nėra šios nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos dalykas, todėl dėl jų išsamiau nepasisakoma.

Dėl paskirtos administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės

15. Apeliaciniame skunde R. V. teigia, kad jam paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės medžioti) atėmimas 3 metams yra neproporcinga.

15.1. Už ANK 290 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą skiriamas įspėjimas arba bauda nuo 30 iki 90 eurų, o už ANK 290 straipsnio 8 dalyje numatyto nusižengimo padarymą - bauda nuo 800 iki 1 800 eurų. Be to, ANK 290 straipsnio 17 dalyje nurodyta, kad už šio straipsnio 8 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės medžioti atėmimą nuo trejų iki penkerių metų.

15.2. Institucijos 2025 m. kovo 18 d. nutarimu R. V. už administracinius nusižengimus, numatytus ANK 290 straipsnio 1 ir 8 dalyse, paskirta galutinė nuobauda – 800 Eur bauda ir minimaliam 3 metų terminui atimta specialioji teisė (teisė medžioti).

15.3. ANK 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. ANK 34 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatytos specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 3 dalis).

15.4. Teismų praktikoje pažymėta, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (kasacinė nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-28-303/2020).

15.5. Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti numato ANK 34 straipsnio 6 dalis. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

15.6. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtame straipsnyje numatyta išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-29-2013, 2AT-41-2014, 2AT-38-303/2016). T. y. ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas gali būti pagrįstas tik išskirtiniais ir išimtiniais atvejais, nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos, administracinio poveikio priemonės arba ją švelninant. Tačiau tai, kad nuobauda asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar ją žymiai švelninti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-9-746/2015, 2AT-88-697/2016, 2AT-38-895/2019, 2AT-36-387/2021, 2AT-39-648/2023). Be to, pagal teismų praktiką, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, švelnesnė administracinė nuobauda parenkama tokiais atvejais, kai nustatoma visuma aplinkybių, kurios leidžia vertinti veiką kaip mažiau pavojingą, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, arba asmenį, kuriam taikoma administracinė atsakomybė, vertinti išskirtinai teigiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-47-976/2022).

15.7. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ANK 290 straipsnio 1 ir 8 dalyse numatytus administracinius nusižengimus R. V. padarė būdamas nebaustas už Medžioklės taisyklių pažeidimus, kaip matyti, jis medžiotoju tapo tik 2024 m. gegužės 22 d., t. y. nagrinėjamo įvykio metu neturėjo net vienerių metų medžiotojo stažo, tiriamu atveju ne jis buvo medžioklės vadovas, taip pat ne jis buvo atsakingas už medžioklės lapo užpildymą, be to, ne apeliantas neteisėtai sumedžiojo gyvūną. Administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus rodo, kad R. V. penkerių metų laikotarpiu administracine tvarka buvo baustas tik vieną kartą už leistino važiavimo greičio viršijimą, paskirtą baudą yra sumokėjęs, už jokius šiurkščius kitokio pobūdžio administracinius nusižengimus baustumų neturi, taip pat neturi ir galiojančių administracinių nuobaudų, todėl laikoma, jog jis administracine tvarka nebaustas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, R. V. taip nėra teistas. Šios aptartos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad R. V. pirmą kartą pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį padarytas administracinis nusižengimas yra atsitiktinio pobūdžio. Jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe Institucija pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusižengimus ir nuoširdžiai gailėjosi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad, skiriant administracinio poveikio priemonę už ANK 290 straipsnio 8 dalyje numatyto administracinio nusižengimo įvykdymą, būtina atsižvelgti į administracinio nusižengimo įvykdymo aplinkybes, jog šiuo atveju apeliantas pats gyvūno neteisėtai nesumedžiojo, medžioklės lapų nepildė, sumedžioto gyvūno negabeno į dorojimo vietą, kaip rodo bylos medžiaga, sąžiningai galėjo klysti dėl įvykio aplinkybių, manydamas, kad kito medžiotojo sumedžiotas gyvūnas buvo įrašytas į medžioklės lapą, o tai rodo mažesnį veikos pavojingumą (kasacinė nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-39-648/2023).

16. Esant visumai paminėtų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog R. V. paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas 3 metų terminui – yra per griežta, neproporcinga padaryto nusižengimo pobūdžiui, pavojingumui ir R. V. asmenybei, todėl yra neteisinga. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, konstatuoja, jog yra pagrindas, pritaikius ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, sušvelninti R. V. Institucijos nutarimu už ANK 290 straipsnio 8 dalyje numatytą administracinį nusižengimą paskirtą administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės (teisės medžioti) atėmimą iki vienerių metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios trukmės administracinio poveikio priemonė veiksmingai įgyvendins pažeidėjui paskirtos administracinės nuobaudos (administracinio poveikio priemonės) tikslus ir atliks prevencinį poveikį. Be to, toks terminas nustatytinas įvertinus ne tik visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, bet taip pat ir tai, kad R. V. šioje byloje, kurioje priimtas skundžiamas nutarimas, nubaustas net už dviejų administracinių nusižengimų padarymą.

16.1. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 13 d. nutartis naikinama, o Institucijos nutarimas keičiamas, švelninant R. V. paskirtos specialiosios teisės (teisės medžioti) atėmimo terminą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 13 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2025 m. kovo 18 d. nutarimo dalį dėl R. V. paskirtos administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės medžioti) atėmimo 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 6 dalimi, R. V. už administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 290 straipsnio 8 dalyje, paskirtos administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės medžioti) atėmimo terminą sutrumpinti iki 1 (vienerių) metų.

Pakeisti nutarimo dalį, kuria R. V., vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 38 straipsniu, paskirta galutinė administracinio poveikio priemonė.

R. V. paskirtos galutinės administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės medžioti) atėmimo terminą sutrumpinti iki 1 (vienerių) metų.

Kitą Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2025 m. kovo 18 d. nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėja Ilona Jakubėnienė