Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos E. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. vasario 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-648-892/2025, pagal pareiškėjos E. T. pareiškimą dėl asmens išlaikymo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos reikalavimas nustatyti juridinius faktus, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis P. T., iki jo mirties, gyveno kartu, ir, kad pareiškėja buvo sutuoktinio išlaikoma ir nuolat gaudavo jo paramą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

18. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, klaidingai nusprendė, kad šioje byloje turėjo būti nustatyta, kad pareiškėja buvo visiškai išlaikoma sutuoktinio, taip pat nesivadovavo kasacinio teismo praktika, kuria remiantis parama gali būti suprantama kaip ne visiškas, o dalinis asmens aprūpinimas. Apeliantės vertinimu byloje nustatytos faktinės patvirtina, kad pareiškėjos gaunamų pajamų nepakakdavo visiems būtiniems jos poreikiams patenkinti, ji nuolat gaudavo savo sutuoktinio paramą tiek pinigine, tiek nepinigine forma, t.y. kad pareiškėja savo sutuoktinio buvo nuolat išlaikoma.

19. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su apeliante ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, pasisakė dėl įrodymų tinkamumo bei įrodomosios reikšmės ir jų visumos pagrindu pagrįstai pripažino neįrodyta aplinkybę, jog pareiškėjos sutuoktinis P. T. iki savo mirties teikė pareiškėjai turtinę pagalbą, kuri buvo pagrindinis pareiškėjos pragyvenimo šaltinis.

20. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo juridinio fakto nustatymo, kai šis faktas buvo reikalingas teisei į pensiją pagal Rusijos Federacijos 1993 m. įstatymą Nr. 4468-1 įgyvendinti, pasisakė, kad nustatomas išlaikymo, kuris buvo pagrindinis ir nuolatinis išlaikymą gavusio sutuoktinio pragyvenimo šaltinis, faktas, nes tik jis gali turėti juridinę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008).

21. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos E. T. ir P. T. santuoka buvo įregistruota (duomenys neskelbtini) rajono civilinės metrikacijos skyriuje. Pareiškėjos sutuoktinis P. T. (duomenys neskelbtini) mirė. Pareiškėja 1988 m. birželio 20 d. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), pareiškėjos sutuoktinis nuo 2022 m. kovo 29 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos gaunamos pajamos nuo 2021 m. birželio 3 d. – 362,81 Eur per mėnesį, 2022 m. sausio 4 d. – 397,58 Eur per mėnesį, nuo 2022 m. birželio 1 d. – 417,57 Eur per mėnesį, nuo 2023 m. sausio 2 d. – 462,40 Eur per mėnesį, nuo 2024 m. sausio 3 d. – 509,73 Eur per mėnesį, jos sutuoktinis P. T. nuo 2021 m. birželio 3 d. gaudavo 143 Eur per mėnesį, 2022 m. vasario 3 d. – 150 Eur per mėnesį, nuo 2022 m. liepos 5 d. – 173 Eur per mėnesį, nuo 2023 m. vasario 3 d. – 184 Eur per mėnesį, nuo 2024 m. vasario 5 d. gaudavo 197,00 Eur per mėnesį šalpos senatvės pensijos, už 2023 m. ir 2024 m. P. T. gaudavo 416,23 Eur pensiją per mėnesį už ištarnautus metus, kurią skyrė Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja ir sutuoktinis P. T. santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo turtą: butą adresu – (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį sodo namo, ūkio pastato, kiemo statinio, žemės sklypo, esančių adresu (duomenys neskelbtini), taip pat 1/2 dalį žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). 2023 m. spalio 20 d. buvo sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, kuria P. T. ir E. T. mainais už išlaikymą iki gyvos galvos perdavė rentos mokėtojui V. K. asmeninės nuosavybės teise sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Byloje pateikta AB Swedbank 2024 m. spalio 2 d. pažyma patvirtina, kad P. T. sąskaitos likutis 2024 m. spalio 2 d. sudarė 9 052,04 Eur. Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad sutuoktinio senatvės pensiją pervesdavo į banko kortelę ir tik reikalui esant, per mėnesį papildomai pareiškėja nusiimdavo nuo vyro kortelės apie 100-300 Eur, o kitus pinigus taupydavo. Pareiškėja, mirus sutuoktiniui, paveldėjo 1/2 dalį šių piniginių lėšų, taip pat 1/4 dalį sodo namo, ūkio pastato, kiemo statinį, žemės sklypo, esančių adresu (duomenys neskelbtini), taip pat 1/2 dalį žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini).

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. kovo 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-100-695/2017, išaiškino, kad bendrąja prasme „išlaikymas“ reiškia lėšų ir kitokia forma turtinės paramos teikimą asmeniui, kad šis galėtų pragyventi. Jo reikalingumas ar faktinis teikimas įstatymuose paprastai siejamas su tuo, kad asmuo dėl objektyvių priežasčių neturi pajamų arba jų turi per mažai (pvz., yra nedarbingas dėl amžiaus (sulaukęs senatvės pensijos amžiaus) arba sveikatos būklės (pvz., yra neįgalus). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad išlaikymas gali būti dvejopas. Jis suprantamas kaip visiškas aprūpinimas ar parama. Parama yra ne visiškas, o dalinis asmens aprūpinimas. Jis kaip dar vienas asmens pragyvenimo šaltinis turi būti nuolatinis ir pagrindinis. Paramos kaip nuolatinio išlaikymo teikimas gali būti nustatytas tada, kai jis yra tęstinis ir stabilus. Tęstinis paramos teikimas reiškia, kad ji teikiama tam tikrą laiko tarpą. Įstatymai nereglamentuoja, kokia turi būti paramos teikimo trukmė ar bent minimalus terminas, pagal kurį būtų pagrįsta spręsti, ar teikiamas išlaikymas yra nuolatinis. Pagal šį kriterijų vertinant paramos teikimą reikia atsižvelgti į paramos trukmę ir į jos teikimo pagrindą. Jie turi būti pakankami spręsti, kad parama teikiama esant ilgalaikiam, o ne epizodiniam, atsitiktiniam, vienkartiniam ar trumpalaikiam pragyvenimo išteklių trūkumui. Besitęsiantis (trunkantis) pragyvenimo išteklių nepriteklius teismui gali būti pagrindas spręsti, kad buvo reikalinga nuolatinė parama. Esant tokiems požymiams atskirais atvejais keleto savaičių ar mėnesių paramos teikimas gali būti pakankamas, kad parama būtų pripažinta nuolatine.

23. Antrasis nuolatinio išlaikymo požymis yra stabilumas. Stabilų asmens išlaikymą gali patvirtinti nevienkartiniai paramos teikimo faktai – kasdienis ar periodiškas, nuolatinis lėšų davimas, pagalba jam ar bendra veikla tvarkant bendrą ūkį. Taigi parama turėtų būti teikiama nenutrūkstamai, ištisai ar periodiškais veiksmais (mokėjimais, natūraliu aprūpinimu ar kt.).

24. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis kaip teikiamos paramos kriterijus apibūdina jos dydį (apimtį). Teikiama parama gali būti įvardijama kaip pagrindinis pragyvenimo šaltinis tada, kai asmuo jam priklausančiu turtu ir vien savo pajamomis neturi galimybės patenkinti būtinųjų gyvenimo poreikių. Juos apimtų tokios būtinosios reikmės kaip išlaidos būstui, komunaliniams mokesčiams, sveikatos priežiūrai ir vaistams, drabužiams, avalynei, maistui ir kitiems būtinojo naudojimo daiktams ar paslaugoms individualiu atveju. Ar asmeniui pakanka nuosavų lėšų, ar jam reikia paramos kaip papildomų pragyvenimo lėšų, ar net išlaikymo (kaip pagrindinio pragyvenimo šaltinio), sprendžiama pagal gavėjo pajamų dydį, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį ir jau minėtas būtinąsias išlaidas. Jeigu asmens pajamos ir turtinė padėtis nepadengia jo būtinųjų išlaidų, teismas turi pagrindą spręsti, kad teikiama parama asmeniui gali būti vertinama kaip jo išlaikymas. Teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar asmeniui buvo reikalingas išlaikymas, turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį (automobilius, akcijas, indėlius, santaupas ir kita) asmuo, pretenduojantis į išlaikymo fakto nustatymą, paramos teikimo metu valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) jam ar paramą teikiančiam asmeniui nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose; b) kokias pajamas pretenduojantis į išlaikymo fakto nustatymą asmuo turėjo jo nurodomu išlaikymo metu; c) kokia asmens sveikatos būklė, socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad išlaikymas asmeniui gali būti teikiamas tiek pinigine, tiek natūrine formomis. Išlaikymas natūra gali būti suprantamas kaip aprūpinimas gyvenamuoju plotu, maistu, drabužiais, avalyne, priežiūra, darbų nudirbimu, paslaugų suteikimu ar apmokėjimu. Pinigine forma išlaikymas teikiamas perduodant lėšas pačiam asmeniui, jas panaudojant būtiniesiems pragyvenimo poreikiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100-695/2017).

25. Kasacinio teismo praktikoje šiais aspektais yra aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai (pavyzdžiui, privalomosios palikimo dalies nustatymo bylose): klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-78-1075/2024).

26. Remdamasis nurodyta kasacinio teismo praktika bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad ji savo sutuoktinio buvo nuolat išlaikoma, nes jai nuolat buvo teikiama dalinė parama būtinosioms reikmėms patenkinti. Pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos gaunamos pajamos kas mėnesį sudarė nežymiai didesnę sumą (apie 100 Eur), abu sutuoktiniai gyveno bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame sodo name, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat jiems priklausė butas adresu – (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), taigi pareiškėjams priklausė trys nekilnojamojo turto objektai. Pareiškėjos sutuoktinio sveikatos būklė buvo ženkliai prastesnė nei pareiškėjos (pareiškėjos vyras buvo aklas, jam buvo atlikta širdies operacija). 2023 m. spalio 20 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi pareiškėja su sutuoktiniu mainais už išlaikymą iki gyvos galvos perdavė rentos mokėtojui V. K. asmeninės nuosavybės teise butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos sutuoktinio gaunamos pajamos (pensiją) buvo taupomos - pati pareiškėja bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad sutuoktinio senatvės pensiją būdavo pervedama į banko kortelę ir tik reikalui esant, per mėnesį papildomai pareiškėja nusiimdavo nuo vyro kortelės apie 100-300 Eur, o kitus pinigus taupydavo. Šios aplinkybės paneigia apeliantės teiginius, kad jos gaunamų pajamų nepakakdavo visiems būtiniems poreikiams patenkinti, priešingai, akivaizdžiai įrodo, kad pareiškėjos sutuoktinio lėšos buvo taupomos, o sutuoktinių pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo pareiškėjos gaunama pensija ar kitos pajamos (renta). Aplinkybė, kad abu sutuoktiniai kartu laikė naminius gyvulius, sodino daržą, taip pat neįrodo, kad pareiškėjai tokia forma buvo teikiama parama, o tik patvirtina faktą apie bendrai sutuoktinių vestą namų ūkį.

27. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021, 24 punktas; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024, 67 punktas). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu pareiškėja neįrodė, kad jai buvo reikalinga parama (atsižvelgiant į jos turtinę padėtį, turimą nekilnojamąjį turtą, sveikatos būklę bei gaunamas pajamas), bei, kad tokią paramą pareiškėjos sutuoktinis jai teikė. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja gyveno jai bendrąja jungtine nuosavybe priklausančiame sodo name, todėl taip pat nėra pagrindo spręsti, kad parama pareiškėjai galėjo būti teikiama ja aprūpinant gyvenamuoju plotu (nepinigine paramos forma).

28. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė, kad sutuoktinis teikė pareiškėjai išlaikymą bei, kad teiktas išlaikymas tiek pinigine ar nepinigine forma buvo jos nuolatinis ir pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

29. Dėl apeliantės argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis P. T. iki jo mirties gyveno kartu, pažymėtina, kad teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės, t.y. nesukelia teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimas nustatyti faktą, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis P. T. iki jo mirties gyveno kartu, kaip atskiras reikalavimas, neturi juridinės reikšmės ir negali sukelti pareiškėjos siekiamų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog sutuoktiniai kartu gyveno pati savaime nesukelia jokių pasekmių ir atskirai negali būti nustatinėjama kaip juridinę reikšmę turintis faktas.

Dėl bylos procesinės baigties

30. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netenkindamas pareiškėjos prašymo dėl juridinio fakto nustatymo, tinkamai nustatė ir ištyrė faktines aplinkybes, teisingai ir objektyviai atliko byloje pateiktų įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas). Remiantis nurodytu, apeliantės argumentai dėl netinkamo faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo, atmestini, kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

31. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinių skundų argumentus. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.