Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Rūta Zubrickaitė, sekretoriaujant Salomėjai Paulauskienei, dalyvaujant ieškovės atstovui direktoriui E. J., ieškovo ir trečiojo asmens R. P. atstovui advokatui L. S., atsakovui T. M., atsakovo atstovui advokatui V. G., trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais R. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui T. M., trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, R. P., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų I. K. ir J. P., dėl mokesčio už suteiktas paslaugas priteisimo, ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, R. P. ieškinį ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, atsakovui T. M., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų I. K. ir J. P., dėl avanso ir baudos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, R. P. prašo teismo priteisti iš atsakovo 579,24 Eur negrąžinto avanso, 579,24 Eur baudą, 188,25 Eur išlaidų už turto vertinimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo nurodo, kad pagal Sutarties 2 punktą sutarties įvykdymo užtikrinimui sumokėjo pardavėjui (atsakovui) 579,24 Eur (2000 Lt) dydžio avansą bei užsakė turto vertinimą, pradėjo tvarkyti kredito gavimo dokumentus, atsižvelgiant į tai, kad pirkimo-pardavimo sandoris turėjo būti pasirašytas iki 2014-07-31. Taip pat nurodė, kad atsakovas nieko nepranešęs sutarties šalims 2014-07-16, nepasibaigus sutartyje numatytam terminui, pardavė nekilnojamąjį turtą kitam asmeniui, o ne R. P., kuriai nebuvo grąžintas avansas ir nebuvo sumokėtos netesybos - 579,24 Eur (2000 Lt) dydžio bauda (Sutarties 4 ir 5.1 punktai). Šios aplinkybės patvirtina, kad sandoris neįvyko dėl atsakovo kaltės. Taip pat nurodo, kad atsakovas privalo grąžinti ne tik avansą ir sumokėti baudą, bet ir padengti 188,25 Eur (650 Lt) turto vertinimo išlaidas.

Teismo posėdžių metu ieškovės atstovas advokatas L. S. palaikė ieškovės ieškinio reikalavimus ir nurodė, kad pagal tarp šalių sudarytos sutarties 5.2 punktą neįvykus turto pirkimo-pardavimo sandoriui, kaltoji šalis, t. y. pardavėjas, turi sumokėti agentūrai netesybas – 1 procento dydžio nuo parduodamo turto kainos baudą. Butas su žemės sklypu turėjo būti parduotas už 91 519,93 Eur (316 000 Lt), todėl 1 procentos nuo šios sumos sudaro 915,94 Eur. Ieškovės atstovas taip pat nurodo, jog atsakovas pažeidė sutartį - ne tik nesumokėjo netesybų, bet ir neteisėtai vienašališkai nutraukė sutartį, ko be trišalio šalių susitarimo nebuvo galima padaryti (Sutarties 13 punktas).

Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad jau gavęs iš trečiojo asmens avansą ne kartą skambino ieškovei ir domėjosi kaip vyksta būsimos pirkėjos R. P. derybos su banku ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas informavo atsakovą, kad pirkėjai iškilo problemų dėl kredito gavimo iš banko, prašė dar palaukti. Atsakovas 2016-04-19 teismo posėdžio metu patvirtino, kad su būsima turto pirkėja R. P. tarėsi dėl 1158,48 Eur (4000 Lt), tačiau negavęs papildomai žadėtos 579,24 Eur (2000 Lt) sumos bei informuotas UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad R. P. negauna paskolos, bei turėdamas pagrįstą pagrindą manyti, kad R. P. buto iš jo nepirks, atsiradus kitam klientui pardavė jam priklausantį turtą kitam asmeniui.

Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo R. P. palaikė ieškovo ir savo reikalavimus ir papildomai nurodė, kad Sutarties 2 punkte numatyto dydžio avansas atsakovui T. M. buvo sumokėtas, sutartis tarp šalių buvo pasirašyta ir vykdoma. R. P. taip pat neigė atsakovo argumentą, kad jai kilo problemų imant paskolą iš banko. Anot jos, bankas būtų davęs reikiamo dydžio paskolą turtui, nurodytam Sutarties 1 punkte, įsigyti. 2015-10-14 parengiamojo teismo posėdžio metu R. P. patvirtino, kad buvo šalių žodinis susitarimas dėl didesnės avanso sumos 1158,48 Eur (4000 Lt). Pažymėjo, kad 579,24 Eur (2000 Lt) avansą atsakovui perdavė pasirašant sutartį, o likusią 579,24 Eur (2000 Lt) avanso sumą susitarė sumokėti per 3 dienas, tačiau po 3, 4 dienų po sutarties pasirašymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ informavo ją, kad atsakovas butą parduos kitam asmeniui. 2016-04-19 teismo posėdžio metu R. P. nurodė, kad šalims susitikus apžiūrėti turto ir pasirašius sutartį, ji padavė 579,24 Eur (2000 Lt) avansą atsakovui ir sutiko sumokėti papildomą 579,24 Eur (2000 Lt) avanso sumą, tačiau pažymėjo, kad tikslios sumokėjimo datos šalys nesutarė.

Liudytojas R. M. nurodė, kad buvo įgaliotas atstovauti savo sūnui T. M. parduodant butą su žemės sklypu, esantį (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad jo sūnus, atsakovas T. M., pasirašė sutartį su ieškove UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nurodė, kad atsakovas gavo iš trečiojo asmens R. P. 579,24 Eur (2000 Lt) avansą, tačiau iš tiesų buvo tartasi dėl didesnės avanso sumos, kurios trečiasis asmuo atsakovui nedavė. Vėliau atsiradus kitam pirkėjui, atsakovas perspėjo ieškovę, kad butas su žemės sklypu, esantis (duomenys neskelbtini), bus parduotas kitam asmeniui, jeigu R. P. nesumokės didesnės avanso sumos. Liudytojas taip pat nurodė, kad ieškovei kaip kompensacija dėl nesudaryto pirkimo-pardavimo sandorio buvo siūlyta grąžinti dvigubai daugiau nei buvo sumokėta avanso - 1158,48 Eur (4000 Lt) sumą. Nurodė, kad jis buvo nuvykęs pas ieškovę siekdamas susitarti taikai, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ paimti siūlomą sumą atsisakė.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus šalių paaiškinimus, liudytojo R. M. parodymus, rašytinę bylos medžiagą, nustatyta, kad tarp ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens R. P. 2014-06-20 buvo sudaryta trišalė sutartis, pagal kurios 1 punktą atsakovas T. M. įsipareigojo parduoti, o trečiasis asmuo R. P. įsipareigojo nupirkti už 91519,93 Eur (316000,00 Lt) T. M. priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Sutartis nebuvo įvykdyta, nes iki sutartyje numatytos datos 2014-07-31, minėto turto pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta. Sutartimi pardavėjas įsipareigojo sumokėti agentūrai 2 procentų komisinį mokestį už pirkėjo suradimą, t. y. 1830,39 Eur (6320 Lt) (sutarties 8.1 punktas). Sutartimi pirkėjas įsipareigojo sumokėti agentūrai 1 procento komisinį mokestį už suteiktą informaciją ir turto suradimą, t. y. 915,19 Eur (3160 Lt) (sutarties 8.2 punktas). Sutarties 5.2. punkte numatyta, kad, neįvykus turto pirkimo-pardavimo sandoriui, kaltoji šalis moka agentūrai netesybas - baudą, 1 procentą nuo parduodamo turto kainos (bet ne mažiau kaip 289,62 Eur (1000 Lt)). Sutarties 5.1. punkte numatyta, kad, jeigu prievolė pagal šią sutartį bus neįvykdyta, kaltoji šalis moka antrajai šaliai netesybas - 579,24 Eur (2000 Lt) baudą. 2014-07-03 tretysis asmuo R. P. sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ Nekilnojamojo turto vertinimas 188,25 Eur (650,00 Lt) už atsakovui priklausiusio turto adresu (duomenys neskelbtini), vertinimą. Atsakovui T. M. asmeninės nuosavybės teise nuo 2009-05-25 iki 2014-07-21 priklausė nekilnojamasis turtas butas su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), Sutarties 1 punkte nurodytas trečiajam asmeniui R. P. pasiūlytas įsigyti butas su žemės sklypu – (duomenys neskelbtini), 2014-07-16 pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas kitam asmeniui L. V.. Pateikta 2014-07-16 pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, jog butas su žemės sklypu L. V. buvo parduotas už 91 809,54 Eur (317 000 Lt). 2013-10-30 atsakovas T. M. Klaipėdos miesto 10-ojo notaro biure pasirašytu įgaliojimu įgaliojo savo tėvą R. M. atstovauti jam tvarkant atsakovui priklausančio nuosavybės teise turto pardavimo reikalus.

Dėl teisinių santykių tarp šalių kvalifikavimo

Kasacinis teismas, aiškindamas įstatymo įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, formuoja praktiką, kad, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, dažniausiai nepakanka remtis vien lingvistiniu sutarties nuostatų aiškinimu, būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2011).

Civilinio kodekso 6.165 straipsnyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, taigi, iš esmės tai yra šalių susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje, t. y. sutartis dėl kitos sutarties sudarymo. Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo praktikoje yra suformulavęs preliminariosios sutarties sampratą išskiriant tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

Pagal Civilinio kodekso 6.716 straipsnio 1 dalį paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas – už suteiktas paslaugas sumokėti. Taigi, esminis atlygintinų paslaugų sutarties požymis yra nematerialaus pobūdžio paslaugų, už kurias sumokamas atlygis, teikimas. Paslaugų teikėjams, atsižvelgiant į teikiamų paslaugų pobūdį, taikomi reikalavimai, susiję su jų kvalifikacija, patirtimi. Paslaugų sutarties vykdymas grindžiamas Civilinio kodekso 6.718 straipsnyje įtvirtintu kliento interesų prioriteto principu, kuris paslaugos vykdytoją įpareigoja veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus.

Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Civilinių santykių subjektų elgesio dipozityviškumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (Civilinio kodekso 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių Civiliniame kodekse tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Taigi, Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Pagal to paties straipsnio 3 dalį šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų; tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei.

Atsižvelgiant į: 1) tarp šalių sudarytos sutarties nuostatas, šalių paaiškinimus, ieškiniuose nurodytas aplinkybes; 2) tai, kad ieškovė nurodė ir pripažino, jog vadovaujantis 2014-06-20 tarp šalių pasirašyta sutartimi teikė tarpininkavimo paslaugas, susijusias su nekilnojamojo turto pirkimu-pardavimu, tiek atsakovui, tiek trečiajam asmeniui; 3) kad pasirašant sutartį dalyvavo tiek tarpininkavimo paslaugas teikusi UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek trečiasis asmuo būsimas pirkėjas, tiek atsakovas – nekilnojamojo turto pardavėjas; 4) sutartimi buvo aptartas būsimos pagrindinės sutarties dalykas (nekilnojamojo turto pirkimas) ir esminės pagrindinės sutarties sąlygos; 5) numatytas jos sudarymo terminas iki 2014-07-31 šalims nesusitarus kitaip, teismo vertinimu, 2014-06-20 ieškovė, atsakovas ir tretysis asmuo R. P. pasirašė mišrią tarpininkavimo paslaugų teikimo ir preliminarią būsto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria pirkėja (trečiasis asmuo R. P.) įsipareigoti nupirkti, o pardavėjas (atsakovas) įsipareigojo parduoti nuosavybės teise jam priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), ieškovei suteikiant tarpininkavimo paslaugas, apmokėjimas už kurias buvo numatytas sutarties 8.1 ir 8.2 punktuose.

Taigi iš sutarties turinio matyti, jog ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui ir trečiajam asmeniui R. P. nematerialaus pobūdžio paslaugas – tarpininkauti tarp pirkėjo ir pardavėjo parduodant nekilnojamąjį turtą, o atsakovas ir trečiasis asmuo įsipareigojo sudaryti nekilojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį ir sumokėti ieškovei už suteiktą paslaugą atlygį. Šiuo atveju ieškovę ir atsakovą su trečiuoju asmeniu R. P. siejo atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai (Civilinio kodekso 6.716, 6.717 straipsniai). Tuo tarpu tretysis asmuo ir atsakovas preliminaria sutartimi susitarė dėl turto pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (Civilinio kodekso 6.165 straipsnis).

Dėl sutarties tarp šalių sudarymo

Atsakovas tiek atsiliepime į ieškinius, tiek teismo posėdžių metu grindžia savo atsikirtimus aplinkybe, jog 2014-06-20 sutartis tarp šalių iš viso nebuvo sudaryta, kadangi tretysis asmuo pirkėja R. P. ant sutarties net nepasirašė, dėl to sutartis nebuvo galiojanti ir turi būti pripažinta niekine. Teismas tokį atsakovo argumentą laiko nepagrįstu.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiformavusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (Civilinio kodekso 1.2, 1.5 straipsniai). Gerbiant šalių valios autonomijos principą pirmenybė turi būti teikiama ne formaliems sandorio negaliojimo argumentams, bet šalių valiai sukurti jų siekiamus civilinius teisinius santykius, jeigu šie iš esmės nepažeidžia įstatymo reikalavimų ir gali teisėtai egzistuoti bei sukelti atitinkamus teisinius padarinius.

Protingas, apdairus ir atidus asmuo, pasirašydamas sutartį, turėtų ją perskaityti, kilus klausimų dėl sąlygų, sudarymo padarinių, kreiptis į kitą sutarties šalį su prašymu paaiškinti neaiškumus, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Byloje esantys duomenys, šalių paaiškinimai patvirtina, kad atsakovas pasirašė 2014-06-20 sutartį, nes ketino parduoti turtą (tarpininkaujant ieškovei) trečiajam asmeniui R. P.. 2014-06-20 sutartis buvo sudaryta 3 egzemplioriais, vienas jų po sutarties pasirašymo buvo įteiktas atsakovui. Sutartyje buvo nustatytas terminas iki 2014-07-31 sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Į bylą ieškovė ir tretysis asmuo R. P. yra pateikę savo sutarties egzempliorius, kurie yra pasirašyti visų sutarties šalių, įskaitant ir trečiojo asmens R. P.. Atsakovas susipažinęs su paties pasirašyta sutartimi ant kurios, jo nuomone, galimai nebuvo trečiojo asmens R. P. parašo, būdamas vidutiniškai apdairus, atidus ir rūpestingas sutarties dalyvis, turėjo teisę kreiptis į ieškovę ir trečiąjį asmenį R. P. nurodydamas sutarties trūkumus ir prašydamas juos pašalinti, tačiau to nepadarė. Sutartis jos šalims turi įstatymo galią (Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis). Atsakovas (pardavėjas) priimdamas iš trečiojo asmens R. P. (pirkėjos) avansą, bei teismo posėdžio metu teigdamas, kad sutartį pats jis pasirašė bei ketino parduoti jam priklausantį butą trečiajam asmeniui R. P. (tokie buvo tikrieji atsakovo ketinimai pasirašant 2014-06-20 sutartį), tokiais savo veiksmais patvirtino, jog sutartis tarp šalių buvo sudaryta ir vykdoma. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta atsakovo argumentas dėl sutarties pripažinimo niekine atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Dėl ieškovės ieškinio dalyko ir pagrindo

Ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinio įžanginėje dalyje nurodyta, kad ieškinys yra dėl mokesčio už suteiktas paslaugas suteikimo. Ieškinio rezoliucinėje dalyje prašoma priteisti iš atsakovo 915,94 Eur baudos. Tačiau ieškovės ieškinys yra grindžiamas 2014-06-20 sutarties 5.2 punktu, kuriame numatyta, kad neįvykus turto pirkimo - pardavimo sandoriui, kaltoji šalis moka agentūrai netesybas baudą. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas taip pat nurodė, kad vadovaujantis sutarties 5.2 punktu prašo iš atsakovo priteisti netesybas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytas, teismas konstatuoja, kad ieškovės ieškinio pagrindas ir dalykas yra netesybos.

Dėl ieškovės ir trečiojo asmens R. P. reikalavimų priteisti iš atsakovo baudą dėl netinkamo sutartinės prievolės vykdymo

Ieškovė ir trečiasis asmuo R. P. teigia, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, nes jis dar nepasibaigus Sutarties vykdymo terminui vienašališkai ją nutraukė ir 2014-07-16 sudarė jam priklausiusio turto pirkimo-pardavimo sutartį su kitu asmeniu L. V.. Trečiasis asmuo R. P. nurodo, kad bankas jai būtų suteikęs paskolą Sutarties 1 punkte nurodytam turtui įsigyti. Atsakovas teigia, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis su pirkėja R. P. nebuvo sudaryta dėl to, kad ši nebūtų gavusi kredito iš banko planuojamam butui įsigyti bei nesumokėjo atsakovui papildomai sutartos 579,24 Eur (2000 Lt) avanso sumos, todėl atsakovas turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad tretysis asmuo negalės įsigyti jam priklausančio turto. Atsakovas pažymi, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sužinojęs, jog R. P. negauna kredito iš banko, jis informavo ieškovę, kad yra atsiradęs kitas pirkėjas. Atsakovas nurodė, kad 3 savaites nesulaukęs papildomo avanso sumokėjimo iš R. P. bei negavęs duomenų, kad paskola R. P. bus suteikta, pardavė jam priklausantį turtą kitam pirkėjui.

Sutartis jos šalims turi įstatymo galią (Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis). Pagal Civilinio kodekso 6.165 straipsnio nuostatas, šalių sudaryta preliminarioji sutartis laikoma šalis teisiškai įpareigojančia sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, o jos (preliminariosios sutarties) nevykdymo atveju, t.y. nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį atveju, kaltoji šalis turi atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Civilinio kodekso 6.256 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis civilinio proceso kodekse įtvirtintu rungimosi principu, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kurias nurodo esant įrodinėjimo pagrindu byloje. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Ieškovė ir tretysis asmuo R. P. teigia, kad atsakovas kaltas dėl to, jog 2014-06-20 sutarties šalys nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Atsakovas su tuo nesutinka, neigia savo kaltę. Vadinasi, pareigą įrodyti atsakovo kaltę turi ieškovė ir trečiasis asmuo R. P. (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Iš šalių paaiškinimų, pateiktų nagrinėjant bylą nustatyta, kad trečiasis asmuo R. P. ketinio pirkti turtą paimdama paskolą (kreditą) jam įsigyti. Apie šią aplinkybę iki 2014-06-20 sutarties sudarymo šalims buvo žinoma. Ieškovės atstovas direktorius E. J. nurodė, kad atsakovas kelis kartus jam skambino ir teiravosi kaip būsimai pirkėjai sekasi su kredito gavimu ir jis informavo atsakovą, kad dar reikia palaukti. Ieškovės atstovas direktorius E. J. taip pat nurodė, kad atsakovas jo teiravosi apie papildomą 579,24 Eur (2000 Lt) avanso sumą. Ieškovės atstovas E. J. patvirtino, kad trečiasis asmuo R. P. kreipėsi į banką dėl paskolos suteikimo, tačiau, priešingai, nei atsakovas teigė, kad paskolą R. P. bankas turtui pirkti būtų suteikęs. R. P. 2015-12-09 vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu nurodė, kad ji kreipėsi į AB DNB banką dėl paskolos jai suteikimo ir bankas jai būtų suteikęs reikiamą paskolą atsakovo turto pirkimui, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešus, kad buto atsakovas neparduos, paskolos dokumentų nebetvarkė. R. P. parengiamojo teismo posėdžio metu nurodė, kad dokumentus paskolai duoti tvarkė su AB DBN banko darbuotoja I. ir ji galėtų paliudyti apie paskolos suteikimą, kadangi rašytinių įrodymų, jog kreipėsi į banką dėl paskolos suteikimo ji neturi. Teismas 2015-12-09 parengiamojo teismo posėdžio metu buvo suteikęs trečiajam asmeniui R. P. galimybę į sekantį posėdį pakviesti byloje liudyti banko atstovę, kuri galimai būtų patvirtinusi aplinkybę apie reikiamo dydžio kredito suteikimą R. P., tačiau ši nepasinaudojo savo teise iškviesti liudytoją, papildomų įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę dėl paskolos jai suteikimo ketinant įsigyti atsakovui priklausiusį turtą R. P. taip pat nepateikė. Tretysis asmuo R. P. pateikė į bylą įrodymus, kad 2015-07-24 (praėjus virš metų po 2014-06-20 Sutarties tarp šalių pasirašymo) sudarė kredito sutartį su AB DNB, kurios pagrindu bankas jai ir jos sutuoktiniui J. P. suteikė 32200 Eur paskolą, t.y. beveik tris kartus mažesnį kreditą nei Sutartyje numatytam atsakovui priklausiusiam turtui pirkti buvo reikalinga. Teismas konstatuoja, kad vien ieškovės atstovų ir trečiojo asmens R. P. paaiškinimai apie tai, kad trečiajam asmeniui R. P. bankas reikiamo dydžio paskolą turtui pirkti būtų suteikęs, ir kad R. P. praėjus daugiau nei metams laiko buvo suteiktas 32200 Eur kreditas būstui įsigyti, nesant kitų įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad Sutarties sudarymo tarp šalių metu t.y. 2014 metų birželio mėnesį, R. P. bankas reikiamo dydžio paskolą turtui pirkti būtų suteikęs, yra nepakankami daryti minėtas išvadas. Tokios pozicijos laikosi ir Klaipėdos apygardos teismas 2016-02-10 sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-424 777/2016. Mišri tarpininkavimo paslaugų teikimo ir preliminari pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2014-06-20. Nors Sutartyje buvo numatytas terminas iki 2014-07-31 pagrindinei pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, tačiau ieškovės atstovas E. J. 2016-02-03 teismo posėdžio metu pripažino, kad pirkėja R. P. galėjo išspręsti kredito sutarties su banku sudarymo ir turto vertinimo klausimus per savaitę laiko. Atsakovui priklausiusio turto adresu (duomenys neskelbtini), vertinimas trečiojo asmens R. P. užsakymu buvo atliktas 2014-06-25. Atsakovas pardavė 2014 m. birželio 20 d. 1 punkte numatytą turtą kitam asmeniui tik 2016 m. liepos 16 d., t. y. praėjus 25 dienoms po Sutarties sudarymo. Byloje nėra duomenų, kad pirkėja R. P. per visą šį laikotarpį būtų pateikusi bent kokią informaciją pardavėjui T. M. apie atsakymą iš banko. Priešingai atsakovas nurodė, kad jam buvo žinoma aplinkybė, jog pirkėjai kilo problemų imant paskolą iš banko, ir dėl to jis nebevykdė sutarties su ieškove ir trečiuoju asmeniu R. P.. Abi šalys teismo posėdžių metu patvirtino, jog buvo žodžiu susitarusios dėl dvigubai didesnės avanso sumos sumokėjimo, tačiau pirkėja likusios avanso sumos pardavėjui neperdavė. Be to pažymėtina, kad tretysis asmuo R. P. pateikė teismui ieškinį tik 2015-10-14, kai tuo metu ieškovė į teismą kreipėsi 2014-06-25. Pažymėtina ir tai, kad trečiasis asmuo R. P. pripažino, kad neįvykus pirkimo-pardavimo sandoriui tarp jos ir atsakovo, ji nesikreipė į atsakovą ir nereikalavo grąžinti jos sumokėto avanso. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas). Vadovaujantis šalių paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutartyje nurodytą turto kainą (91519,93 Eur) ir trečiajam asmeniui R. P. po metų suteikto kredito dydį (32200,00 Eur), nesant byloje kitų įrodymų patvirtinančių ieškovės ir trečiojo asmens R. P. nurodytas aplinkybes apie reikiamo dydžio atsakovo butui įsigyti paskolos suteikimą trečiajam asmeniui R. P., teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad trečiasis asmuo R. P. nebūtų gavusi reikiamo dydžio kredito iš banko sutartyje nurodytam turtui iš atsakovo įsigyti. Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, jog, kadangi atsakovo parduodamo turto kaina buvo pakankamai didelė (91519,93 Eur), jis galėjo pagrįstai tikėtis, jog pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis su trečiuoju asmeniu R. P. nebus sudaryta, nes po sutarties sudarymo jis negavo sutarto likusio dydžio 579,24 Eur (2000 Lt) avanso iš pirkėjos (tikrieji šalių ketinimai) bei nebuvo informuotas apie paskolos suteikimą R. P.. Teismas konstatuoja ir tai, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad atsakovas pripažino savo kaltę dėl to, jog 2014-06-20 sutarties šalys nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties (Civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 2 dalis). Atsakovas nurodė, kad iki ieškovės ir trečiojo asmens R. P. kreipimosi į teismą bandė taikiu būdu išspręsti kilusį ginčą, todėl atsakovo tėvas R. M. siūlė ieškovei sumokėti 1158,48 Eur, tačiau ieškovė minėtą sumą atsisakė priimti. 2016-04-19 teismo posėdžio metu atsakovas taip pat nurodė, kad sutiktų sumokėti šalims 1158,48 Eur ir taikiai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, tačiau ieškovė ir tretysis asmuo R. P. su atsakovo pasiūlymu nesutiko. Toks atsakovo siūlymas taikos sutartimi, t. y. nuolaidomis, išspręsti kilusį ginčą negali būti prilyginamas nagrinėjamu atveju kaltės ar ieškinio pripažinimui. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 5 dalimi, šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudarius, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigė.

Vadovaudamasi tuo, kad išdėstyta, teismas konstatuoja, jog labiau tikėtina, kad 2014-06-20 sutarties šalys nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties dėl to, kad tretysis asmuo R. P. negavo paskolos (kredito) atsakovo parduodamam turtui įsigyti. Ieškovė ir tretysis asmuo R. P. neįrodė, kad atsakovas kaltas dėl to, jog 2014-06-20 sutarties šalys nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties (Civilinio proceso kodekso 178, 185 straipsnio).

Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Civilinio kodekso 6.256 straipsnio 2 dalis). Šalims nesudarius pagrindinės buto su žemės sklypu adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties, šalys sutartyje numatė netesybas ir baudą, kurias agentūrai ir sutarties šaliai turi sumokėti kaltoji dėl sandorio nesudarymo šalis (Sutarties 5.1 ir 5.2 punktas). Šiuo atveju atsakovo kaltė dėl Sutarties neįvykdymo neįrodyta, todėl ieškovės ieškinys dėl 915,94 Eur baudos priteisimo iš atsakovo ir trečiojo asmens R. P. ieškinys dalyje dėl 579,24 Eur baudos ir 188,25 Eur išlaidų, susijusių su turto vertinimu, priteisimo iš atsakovo atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (Civilinio proceso kodekso 178, 185 straipsniai).

Dėl avanso trečiajam asmeniui R. P. iš atsakovo priteisimo

Remiantis šalių parodymais duotais teismui nagrinėjant bylą, tarp šalių 2014-06-20 sudaryta sutartimi, nustatyta, kad tretysis asmuo R. P., vadovaujantis Sutarties 2 punktu sumokėjo atsakovui 579,24 Eur (2000 Lt) avansą. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Šalys susitarė, kad neįvykus turto pirkimo-pardavimo sandoriui, pardavėjas gautą avansą įsipareigoja grąžinti pirkėjai (Sutarties 4 punktas). Atsakovas nurodė, kad 1158,48 Eur sumą, kurią sudarė trečiojo asmens R. P. sumokėtas avansas ir kompensacija, jo tėvas liudytojas R. M. bandė grąžinti ieškovės atstovui E. J. 2014 metų liepos mėnesį, tačiau šis pinigus priimti atsisakė. Tretysis asmuo R. P. nurodė, kad dėl pinigų grąžinimo į atsakovą nesikreipė. Tuo atveju, kai iki pagrindinės sutarties sudarymo pirkėjas yra perdavęs pardavėjui tam tikrą pinigų sumą, sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, turi būti nustatoma, kokiu tikslu lėšos perduotos. Įstatyme įtvirtinta, kad pinigų sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (Civilinio kodekso 6.309 straipsnio 2 dalis). Ikisutartiniuose santykiuose esantys asmenys, net ir tuo atveju, kai sudaro preliminariąją sutartį, negali būti garantuoti, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta, jie nėra atleidžiami nuo bendrosios civilinių santykių subjektų pareigos elgtis protingai. Įvertinusi bylos aplinkybes, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą konstatuotina, kad tretysis asmuo R. P. 579,24 Eur (2000 Lt) sumą atsakovui sumokėjo kaip avansą už iš atsakovo ketinamą įsigyti nekilnojamąjį turtą – butą su žemės sklypu, esančius (duomenys neskelbtini), tai yra, trečiasis asmuo R. P., perduodamas avansą, siekė turto pirkimo-pardavimo sutarties su atsakovu sudarymo. Kvalifikavus ginčo sumą kaip avansą, nesudarius pagrindinės sutarties, pardavėjas netenka teisinio pagrindo disponuoti šiais pinigais ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankišką reikalavimą, kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2011; kt.). Taigi šiuo atveju, ginčo šalims nesudarius pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties, atsakovas turi pareigą grąžinti lėšas, sumokėtas trečiojo asmens R. P. kaip avansą. Todėl teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, vadovaujantis Lietuvos Respublik?s civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad trečiojo asmens R. P. reikalavimas jai priteisti 579,24 Eur (2000 Lt) sumą kaip atsakovo nepagrįstai įgytą, yra pagrįstas, todėl tenkintinas, trečiajam asmeniui R. P. iš atsakovo T. M. priteistina 579,24 Eur (2000 Lt).

Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Pažymėtina, jog Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Tokios pozicijos dėl teismo įrodinėjimo pareigos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis).

Netenkinus ieškovės reikalavimo priteisti netesybas iš atsakovo, nepriteisiamos ir jos prašomos 5 procentų metinės palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.

Teismui tenkinus trečiojo asmens R. P. ieškinį dalyje dėl 579,24 Eur (2000 Lt) avanso priteisimo, trečiajam asmeniui R. P. iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos už priteistą sumą 579,24 Eur (2000 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2015-07-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Civilinio kodekso 6.37 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai.

Teismas ieškovės ieškinį atmetė, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteistinos. Tretysis asmuo, pareiškiantis savarankišką reikalavimą R. P. byloje pateikė duomenis, jog ji sumokėjo 30,00 Eur žyminį mokestį ir 300,00 Eur advokato pagalbai apmokėti, iš viso 330,00 Eur. Atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl šis klausimas nespręstinas. Kadangi trečiojo asmens R. P. ieškinys tenkintinas iš dalies (43 procentus), iš atsakovo trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankišką reikalavimą priteistinos 12,90 Eur bylinėjimosi išlaidos už mokėtiną žyminį mokestį, taip pat 129,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, viso trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankišką reikalavimą R. P. iš atsakovo priteistina 141,90 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 259, 263, 268 – 270 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2, 1.5, 1.137 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui T. M., trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, R. P., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų I. K. ir J. P., dėl baudos priteisimo atmesti.

Trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, R. P. ieškinį ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, atsakovui T. M., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų I. K. ir J. P., dėl avanso ir baudos priteisimo tenkinti iš dalies – priteisti iš atsakovo T. M. 579,24 Eur (2000 Lt) avansą kaip dėl be pagrindo įgytą turtą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą 579,24 Eur (2000 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2015-07-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 141,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankišką reikalavimą R. P.

Kitoje dalyje trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, R. P. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.