- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-13
- Bylos Nr.
- 2-1856-553/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00376-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Laustiga“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Komforto pasaulis“
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius, viešoji įstaiga „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“, A. L., M. A., V. L., N. L.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Komforto pasaulis“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta uždarosios akcinės bendrovės „Komforto pasaulis“ bankrotą pripažinti tyčiniu pagal bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Atenergo“ prašymą civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Laustiga“ pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Komforto pasaulis“ dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius, viešoji įstaiga „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“, A. L., M. A., V. L. ir N. L.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Atenergo “ pateikė prašymą, kuriuo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsniu, prašė pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Komforto pasaulis“ bankrotą tyčiniu, pripažinus bendrovės bankrotą tyčiniu ir/ar BUAB „Komforto pasaulis“ vadovų bei akcininkų veiksmuose nustačius nusikalstamos veikos požymius, kreiptis į prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kaltų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 300 straipsnis).
2. UAB „Atenergo“ nurodė, kad bendrovės vadovo A. L. veiksmai atitinka tyčinio bankroto požymius, nurodytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nes jis netinkamai vykdė įmonės vadovui nustatytas pareigas, susijusias su vadovavimu įmonės ūkinei-komercinei veiklai, taip pat su įmonės finansinės atskaitomybės tvarkymu. 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. UAB „Komforto pasaulis“ balansų duomenys leido spręsti, kad įmonė yra nemoki – bendrovė nemokėjo skolų, neatliko darbų ir pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl BUAB „Komforto pasaulis“ vadovas ir akcininkai pažeidė pareigą savalaikiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
3. Bendrovės vadovas ir akcininkai nemokėjo mokesčių į valstybės biudžetą, dėl ko susidarė didelė skola: 86 028,82 Eur Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir 3 597,42 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui (toliau – VSDFV Šiaulių skyrius).
4. Bendrovės valdymo organai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.293 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. spalio 1 d.) ir CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, reglamentuojančias atsiskaitymų pinigais eiliškumą. Bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės kreditoriams, taip buvo perkamos prekės, pardavinėjamos, bet neatsiskaitoma su pirmesnės eilės kreditoriais. Tokiais veiksmais vadovai nemokioje įmonėje dar labiau esmingai pablogino įmonės turtinę padėtį.
Atsiliepimas
5. Bendrovės kreditorė UAB „Šiaulių vandenys“ atsiliepime į prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu prašė teismo sprendimą priimti savo nuožiūra.
6. VSDFV Šiaulių skyrius ir VMI atsiliepimuose į prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu pritarė bankroto administratorės nurodytiems teisiniams pagrindams, kuriais remiantis BUAB „Komforto pasaulis“ bankrotas pripažintinas tyčiniu ir prašė tenkinti prašymą.
7. Suinteresuotas asmuo A. L. atsiliepime UAB „Atenergo“ prašymą dėl BUAB „Komforto pasaulis“ bankroto pripažinimo tyčiniu prašė atmesti ir priteisti iš BUAB „Komforto pasaulis“ suinteresuoto asmens A. L. naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
8. A. L. nurodė, kad bankroto administratorės teiginiai yra deklaratyvūs, neaiškūs ir abstraktūs, nepagrįsti įrodymais. Prašyme nenurodyti konkretūs vadovo ir akcininkų veiksmai, kurie galėjo nulemti tyčinį BUAB „Komforto pasaulis“ bankrotą. Aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto, nes įmonė dar kelerius metus vykdė ūkinę komercinę veiklą. Taip pat nėra aišku kokiais neva sąmoningais veiksmais bendrovės vadovas ir akcininkai nesivadovavo CK 6.930¹ straipsnio reikalavimais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi prašymą dėl UAB „Komforto pasaulis“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.
10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju jam nebuvo pateikti įrodymai, kad bankrutavusios įmonės akcininkai ar vadovas A. L., ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais nesikreipdami į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ar pažeisdami CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, sąmoningai siekė bloginti įmonės turtinę padėtį ir privedė įmonę prie bankroto. Priešingai, teismo vertinimu, bylos medžiaga leidžia spręsti, kad BUAB „Komforto pasaulis“, ekonominio nuosmukio šalyje metais patyrusi didelių finansinių sunkumų, jau 2011 m. dirbo pelningai ir dengė įsiskolinimus kreditoriams, ką patvirtina 2011 m. pelno mokesčio deklaracijos duomenys ir VSDFV Šiaulių skyriaus 2012 m. rugpjūčio 3 d. teismui pateikto atsiliepimo į ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo turinys. Atsiliepime nurodyta, kad BUAB „Komforto pasaulis“ kreipėsi dėl 5 911,74 Eur (20 412,04 Lt) įmonės skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui mokėjimo dalimis. Prašymas buvo patenkintas ir įmonė įsipareigojimus vykdė – 2012 m. sumažino įsiskolinimą iki 3 135,44 Eur (10 826,05 Lt).
11. Taip pat teismas nustatė, kad BUAB „Komforto pasaulis“ 2012 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis trumpalaikio įmonės turto vertė sudarė 156 337,81 Eur (539 801 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 124 421,63 Eur (429 603 Lt). Iškėlus bankroto bylą administratorei perduoto įmonės turto (baldų) bendra vertė – 146 029,16 Eur (504 209,48 Lt), viršijo 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi patvirtintus įmonei pareikštus kreditorinius reikalavimus – 131 578,40 Eur (454 313,89 Lt).
12. Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės, taip pat bylos duomenys apie bendrovės vadovo A. L. 2012 m. įmonei suteiktą 17 212,12 Eur (59 430 Lt) paskolą ir jos panaudojimą bendrovės kreditoriniam įsiskolinimui dengti leidžia teismui teigti, kad įmonės bankrotą nulėmė 2009–2010 m. dėl ekonominės krizės šalyje sumažėjusi gyventojų perkamoji galia ir tai teismas vertino kaip verslo nesėkmę, atmesdamas administratorės teiginius dėl neteisėtų BUAB „Komforto pasaulis“ vadovo ar akcininkų veiksmų, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Šią teismo išvadą patvirtina ir bankroto bylos duomenys dėl daugiau kaip penkerius metus bankroto administratoriaus nesėkmingai organizuojamo ir vykdomo bankrutavusios bendrovės turto (baldų) pardavimo.
13. Teismas nurodė, jog svarbi aplinkybė, kad BUAB „Komforto pasaulis“ bankroto byla iškelta 2012 m. rugsėjo 29 d. (nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2013 m. sausio 24 d.), o prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu bankroto administratorė teismui pateikė 2018 m. liepos 23 d., t. y. beveik po šešerių metų. Svarbu ir tai, kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. įvykusio BUAB „Komforto pasaulis“ kreditorių susirinkimo Nr. 3 protokole yra duomenys, jog bankroto administratorės UAB „Atenergo“ įgaliotas asmuo A. M. informavo kreditorius, kad peržiūrėjus jam perduotus BUAB „Komforto pasaulis“ dokumentus, sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ar kreditorių interesams, ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, nenustatyta. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad įtikinamo, įrodymais pagrįsto paaiškinimo, kodėl po penkerių metų administratorės nuomonė kardinaliai pasikeitė, UAB „Atenergo“ direktorius A. M. teismui nepateikė, o prašymą dėl BUAB „Komforto pasaulis“ bankroto pripažinimo tyčiniu grindė tik prielaidomis ir deklaratyviais teiginiais.
14. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus, teismas sprendė, kad administratorės prašyme nurodytos aplinkybės bei argumentai nepatvirtina ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje, 20 straipsnyje nurodytų įmonės vadovo ir akcininkų sąmoningai atliktų veiksmų, nukreiptų į bendrovės žlugdymą, blogai valdant įmonę, sudarant nuostolingus sandorius, perkeliant verslą ar atliekant kitą ūkinei logikai prieštaraujančią veiką, kurie būtų priežastiniame ryšyje su įmonės nemokumo būsenos sukūrimu. Dėl to teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, nenustačius ĮBĮ numatytų tyčinio bankroto požymių, nėra pagrindo BUAB „Komforto pasaulis“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Bankroto administratorė UAB „Atenergo“ atskiruoju skundu prašo panaikinti 2018 m. spalio 11 d. Šiaulių apygardos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti BUAB „Komforto pasaulis“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
15.1. Teismas nesivadovavo pateiktais įrodymais, o faktus grindė tikėtinais liudytojų parodymais, kas ir nulėmė neteisingą teismo sprendimą. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad bendrovės atžvilgiu buvo užvesta 20 vykdomųjų bylų, kurių pagrindu buvo vykdomi išieškojimai, bet A. L. atsiskaitymų per sąskaitą nevykdė, o tik per įmonės kasą. Atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimai. Buvo perkami baldai grynaisiais pinigais, tokiu būdu nemokamos PVM įmokos, kurios pastoviai didėjo, tad ne ekonominis nuosmukis didino bendrovės skolas, o vadovo A. L. neteisėtai atlikti veiksmai vadovaujant įmonei.
15.2. Neteisėtų veiksmų pagrindą sudaro A. L. kaip įmonės vadovo pareigų nevykdymas, tai mokesčių nemokėjimas, informacijos slėpimas nuo akcininkų, nešaukimas akcininkų susirinkimų. Vien A. L. pasisakymas teismo posėdžio metu, kad jis neprivalėjo pranešti akcininkams, šaukti akcininkų susirinkimų, įmonės veiklą vykdė savo nuožiūra kelia dideles abejones apie tinkamą A. L., kaip įmonės direktoriaus, pareigų vykdymą.
15.3. A. L., vykdydamas veiklą bei atsiskaitydamas tik grynaisiais, apribojo kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą, tuo pagrindu tik didino įmonės įsiskolinimą kreditoriams. Tokie veiksmai rodo, kad būdamas vadovu jis veikė tik savo naudai ir didino įmonės įsiskolinimus.
15.4. Teismo pasisakymas, kad A. L. paskolos suteikimas įmonei, tai vadovo siekis dengti kreditorių įsiskolinimus, neteisingas, nes už įneštas pinigines lėšas buvo perkami baldai ir didinamas įsiskolinimas kreditoriams, o parduodant baldus grynaisiais pinigais, buvo siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
15.5. ĮBĮ nuostatos nenumato termino, kada galima kreiptis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Administratorė pasinaudojo jai suteikta teise ir pateikė prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Pažymėtina, kad tai ne nuomonės pasikeitimas, o galutinis nutarimas, surinkus visus įrodymus bei faktus, pagrindžiančius tyčinio bankroto požymius.
2. Suinteresuotas asmuo A. L. atsiliepimu į UAB „Antenergo“ atskirąjį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, papildomai nurodoma:
16.1. Nei įmonei iškėlus bankroto bylą, nei kreipiantis į teismą su prašymu pripažinti įmonės bankrotą tyčinių, bankroto administratorė negalėjo nurodyti, kokie konkretūs sandoriai prieštaravo įmonės veiklos tikslams, kreditorių interesams, todėl neįrodžius nurodytų argumentų nėra pagrindo vadovautis teisiškai nereikšmingais teiginiais. Taip pat konkrečių duomenų dėl mokėjimų eiliškumo pažeidimo nebuvo ir nėra pateikta, todėl suinteresuotas asmuo šiuo klausimu negali pasisakyti. Visgi iš atskirojo skundo dėstymo nenuoseklumo sunku suprasti neva neteisėtų veiksmų pobūdį, nesant tai patvirtinančių aplinkybių bei pagrįsto aplinkybių vertinimo.
16.2. Sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti pateikti įrodymai, kaip bendrovės turtinė padėtis nuo jos faktinio nemokumo atsiradimo momento dėl aplaidžių įmonės vadovo ir akcininkų veiksmų ar neveikimo pablogėjo tokiu būdu, kad tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Nagrinėjamu klausimu turi būti konstatuotas sąmoningas vadovo ar akcininkų neveikimas, netinkamas įstatyme nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu vykdymas, kuris buvo atliktas iki bankroto bylos iškėlimo dienos ir lėmė (galėjo lemti) įmonės nemokumą. Bankroto administratorė tokių aplinkybių nenurodo, o vien deklaratyvių teiginių nepakanka, kad būtų preziumuojamas tyčinis bankrotas. Taigi, nėra įrodymų pripažinti, jog bankroto bylos neinicijavimas, tariamai vadovo ir akcininkų nesąžiningi veiksmai nuosekliai ir kryptingai buvo nukreipti, siekiant įmonės nemokumo, nėra tyčinių įmonės vadovo ir akcininkų veiksmų, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams, kurie rodytų, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia.
16.3. Atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškinyje, tiek ir atskirajame skunde bankroto administratorius nenurodo ir nepagrindžia konkrečių įmonės akcininkų ar įmonės vadovo neteisėtų tyčinių veiksmų, o byloje esantys duomenys patvirtina, jog įmonės nemokumą lėmė ekonominė krizė, o ne sąmoningi akcininkų ir/ar įmonės vadovo veikimai/neveikimas, nėra pagrindo tenkinti bankroto administratoriaus prašymo pripažinti bankrutavusios įmonės bankrotą tyčiniu.
16.4. Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, teismas vertino byloje esančius įrodymus, įmonės vykdomą komercinę veiklą pablogėjus įmonės finansinei padėčiai, ir šių įrodymų bei aplinkybių pagrindu pripažino, jog bankrotas nebuvo tyčinis.
Atsiliepimas
16.5. Nors įmonė ir negalėjo atsiskaityti su visais kreditoriais, tačiau vykdė kreditorinius įsipareigojimus tiek pati, tiek per suinteresuotąjį asmenį, mokėjo rinkliavas valstybei. Tuo tarpu, nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir tęsiant jos veiklą, buvo mažinami kreditoriniai įsipareigojimai kreditoriams, naudojami įmonės vadovo piniginiai ištekliai įmonės veikloje. Buvo vykdomi einamieji mokėjimai, todėl liko tikimybė, jog įmonei tęsiant veiklą su kitais įmonės kreditoriais bus atsiskaityta. Taigi šiuo atveju, įmonės vadovas įmonei sunkiu laikotarpiu investavo didelę sumą savo asmeninių lėšų, siekdamas atgaivinti įmonės veiklą, pats negaudamas iš to naudos. Įmonės vadovas ir akcininkai siekė ne padidinti ar apriboti kreditorių galimybes atgauti esamas skolas, bet tęsti įmonės veiklą.
16.6. Atskirajame skunde nurodyta, jog bankrotą nelėmė ekonominė krizė, o iš pateiktų balansų neva matyti, kad buvo didinami įsiskolinimai kreditoriams. Vertinant balanso kaip atskiros įrodinėjimo priemonės duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą ir darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad tai yra subendrinti daugelio objekto verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
2. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
3. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
4. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu, o 3 dalyje nustatė požymius, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis.
5. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.
6. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė reikalavimą pripažinti BUAB „Komforto pasaulis“ bankrotą tyčiniu argumentuoja dviem pagrindais: vadovo ir bendrovės akcininkų veiksmais (neveikimu) laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas) bei CK 6.930¹ straipsnyje nustatytu atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos pažeidimu (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
7. Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
8. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
9. Apeliantė teigia, kad pagrindas kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei buvo mažiausiai nuo 2011 m. Vienok, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bylos medžiaga leidžia spręsti, kad BUAB „Komforto pasaulis“ ekonominio nuosmukio šalyje metais patyrusi didelių finansinių sunkumų jau 2011 m. dirbo pelningai ir dengė įsiskolinimus kreditoriams, ką patvirtina 2011 m. pelno mokesčio deklaracijos duomenys ir VSDFV Šiaulių skyriaus 2012 m. rugpjūčio 3 d. teismui pateikto atsiliepimo į ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo turinys. Be to, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad laikotarpiu nuo finansinių sunkumų pradžios iki 2012 m. antros pusės BUAB Komforto pasaulis“ finansinė padėtis būtų tiek blogėjusi, kad delsimas kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo būtų turėjęs esminę įtaką BUAB „Komforto pasaulis“ mokumui ir bankrotui. Atvirkščiai, byloje įrodyta, kad A. L. 2012 m. įmonei suteikta 17 212,12 Eur (59 430 Lt) paskola buvo siekiama išsaugoti įmonę, vykdyti jos prievoles, taigi ir išvengti bankroto. Tokie vadovo veiksmai, kai savo lėšomis dengiami įmonės įsiskolinimai, vėliau šias lėšas dėl įmonės bankroto prarandant (BUAB „Komforto“ bankroto byloje patvirtintas 59 430 Eur finansinis A. L. reikalavimas) rodo ne sąmoningą įmonės vedimą prie bankroto, o priešingai – siekį ir pastangas jo išvengti. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad BUAB „Komforto pasaulis“ 2011-2013 metų laikotarpiu sistemingai atlikdavo mokėjimus, įskaitant ir darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimą. Tuo tarpu apeliantės kartu su prašymu pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu pateikti dokumentai iš esmės yra susiję su įvykiais po bankroto bylos bendrovei iškėlimo, o ne pagrindžiantys tyčinio bankroto požymių buvimą.
10. Kaip minėta, bankroto administratorė atsakovės tyčinį bankrotą taip pat grindžia ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta prezumpcija. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimas pats savaime nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti. Pažymėtina, kad ĮBĮ nuostatos tyčinį bankrotą sieja ne vien su formaliu CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, bet su sąmoninga bendrovės valdymo organų veikla, siekiant išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių. Bankroto administratorė išvadą, jog įmonei esant nemokiai buvo vykdomi atsiskaitymai už įsigyjamas prekes (baldus), tokiu būdu ignoruojant kitų kreditorių interesus, grindžia iš esmės viena aplinkybe – baldų įsigijimu grynaisiais pinigais, tokiu būdu išvengiant pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėjimo. Tačiau apeliantė ne tik nenurodo, kokių konkrečiai kreditorių teisės, įmonei tariamai vykdant atsiskaitymus CK 6.930¹ straipsnio prasme, buvo pažeistos, tačiau bankroto administratorė apsiribojo abstrakčiais teiginiais, jog bendrovės vadovas pasirinktinai vykdė mokėjimus, tačiau jie nebuvo identifikuoti, todėl nebuvo nustatytas tokių neteisėtais įvardijamų mokėjimų mastas.
11. Taigi, apeliantė teigdama, kad bendrovės vadovas nesilaikė CK 6.930¹ straipsnio nuostatų, nes neva baldus pirko ir pardavinėjo už grynuosius pinigus, tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė. Priešingai, apeliantės prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bei atskirajame skunde išdėstyti argumentai iš esmės atkartoja teismų praktikos išaiškinimus, tačiau jie nėra susieti su šios bylos situacija ir nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nesilaikė nurodytų nuostatų. Priešingai, iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas savo išvadas pagrindė ne tik visais surinktais įrodymais, bet ir finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytus duomenis lygino su kitais byloje esančiais įrodymais.
12. Kitų argumentų, nei kad nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis) nedelsiant įmonei (šį laikiną delsimą pateisina vadovo pastangos išvengti įmonės bankroto) tapus nemokiai ir mokėjimo eiliškumo nesilaikymo, apeliantė nenurodė bei nepaneigė pirmosios instancijos teismo teiginių, kad įmonės bankrotą lėmė kitos, nei netinkamas įmonės valdymas, priežastys.
13. Iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams apeliacinės instancijos teismas jų išsamiai nekartoja. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
14. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino BUAB „Komforto pasaulis“ bankrotą tyčiniu. Apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.