Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės atstovės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą dėl blogų kalinimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda įrodžius trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Institucijos kaltė preziumuojama, siekiant palengvinti pareiškėjų įrodinėjimo naštą. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, netikslinga byloje vertinti likusias civilinės atsakomybės sąlygas, kadangi būtinas visų trijų sąlygų konstatavimas civilinei viešajai atsakomybei kilti.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Tad tokio pobūdžio bylose kaip ši, svarbu turėti omenyje, kad pareiškėjas įprastai yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, tačiau turi būti užtikrinama, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie būtini ir būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Taip pat taikomos poveikio, drausminimo, konkretaus režimo sąlygotos priemonės, įpareigojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams, nediskriminuojantys. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš J. K. (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš J. K., pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš J. K., pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde teigia, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu bausmę atlikinėjo Pravieniškių 1-ajame kalėjime (iki 2023 m. sausio 1 d. vadintas Pravieniškių PN-AK Trečiuoju sektoriumi). Nustatyta, kad šiuo laikotarpiu Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 3 būrio 1 patalpos plotas 15,57 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos; 12 būrio 11 patalpos plotas 22,44 kv. m. ir įrengtos 4 miegamosios vietos; 2 būrio 5 patalpos plotas 11,64 kv. m. ir įrengtos 2 miegamosios vietos; 2 būrio 6 patalpos plotas 12,48 kv. m. ir įrengtos 2 miegamosios vietos. Kaip papildomai nurodė atsakovė 2025 m. balandžio 24 d. pateiktuose paaiškinimuose, nurodyti gyvenamųjų patalpų plotai ir atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyti plotai buvo nurodyti, neįskaičiavus į juos sanitarinio mazgo ploto. Taigi, sanitarinio mazgo plotas nesumažina vienam asmeniui tenkančio ploto ir jo atimti iš nurodyto ploto, vertinant vienam asmeniui tekusį plotą, nereikia.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (aktas neteko galio nuo 2023 m. sausio 5 d.) 2.1 papunktį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Nuo 2023 m. sausio 5 d. pagal Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 ,,Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 1.2.1. papunktį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę pusiau atviro arba atviro tipo sąlygomis.

Tarptautiniai teisės aktai, tame tarpe ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), bausmės atlikimo vietos įstaigoje vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos nereglamentuoja. Europos Žmogaus Teisių teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Europos Žmogaus Teisių teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (Europos Žmogaus Teisių teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1834-502/2018).

Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, matyti, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 3 būrio 1 patalpos plotas 15,57 kv. m., o įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y. vienam kaliniui teko 5,19 kv. m.; 12 būrio 11 patalpos plotas 22,44 kv. m. ir įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y. vienam kaliniui teko 5,61 kv. m.; 2 būrio 5 patalpos plotas 11,64 kv. m. ir įrengtos 2 miegamosios vietos, t. y. vienam kaliniui teko 5,82 kv. m.; 2 būrio 6 patalpos plotas 12,48 kv. m. ir įrengtos 2 miegamosios vietos, t. y. vienam kaliniui teko 6,24 kv. m.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą, todėl nuteistiesiems skirtas plotas nepriklauso nuo inventoriaus ir nuteistųjų asmeninių daiktų užimamo ploto. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Lietuvos teismai, nagrinėdami analogiško pobūdžio skundus dėl suimtųjų ar nuteistų asmenų gyvenamojo ploto, pripažįsta, kad tokiu atveju vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos (kamerų tipo patalpos), kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su minimalaus ploto reikalavimu.

Be kita ko, pareiškėjas skunde nurodo, kad kalinimo patalpose didžiausią plotą užimdavo baldai, asmeniniai nuteistųjų daiktai, todėl didžiąją dalį laiko pareiškėjui tekdavo sėdėti arba gulėti. Tačiau kartu ir prieštarauja pastarajam teiginiui, argumentuodamas, kad didžiąją dalį laiko gyvenamosios patalpos būdavo perpildytos, dėl šios priežasties pareiškėjas turėdavo būti koridoriuje arba virtuvėje ir būti ant kojų, taigi pareiškėjui skaudėdavo kojas, nugarą. Taigi, skunde pats pareiškėjas nurodo, kad turėjo galimybę tiek sėdėti ar gulėti, tiek ir stovėti bei judėti.

Kadangi pareiškėjas visą ginčo laikotarpį laisvės atėmimo bausmę atliko pusiau atviro tipo vietoje paprastosios grupės sąlygomis, todėl gyvenamosiose patalpose baldai neturėjo būti pritvirtinti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad gyvenamosiose patalpose buvo atnešamos sulankstomos lovos. Pareiškėjas neįvardija, kada konkrečiai ir kokioje patalpoje, neva, buvo atnešta papildoma lova, nepateikta byloje jokių prašymų ar skundų dėl papildomai atneštų lovų. Pareiškėjo teiginiai, kad buvo pastatomos sulankstomos lovos, laikytini neįrodytais ir deklaratyviais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nebuvo įrengtas poilsio kambarys.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 8.9 punkte nustatyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio (užsiėmimų) kambarys. 2024 m. liepos 19 d. Turto valdymo skyriaus pažymoje Nr. LV-41946, nurodyta, kad 2, 3 ir 12 būriuose įrengti laisvalaikio kambariai.

Teismo vertinimu, nėra pagrindo laikyti, kad atsakovė pateikia netikslią ar melagingą informaciją, be kita ko, pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius dėl laisvalaikio kambarių nebuvimo. Teismo vertinimu, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos naudotis, leisti laisvalaikį tam skirtose patalpose, todėl pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo poilsio kambario, vertintini kaip nepagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apskritai nesiskundžia dėl galimybės praustis ar skalbti drabužius ribojimo, tačiau nurodo problemą, jog jam nebuvo sudaryta galimybė, grįžus iš konvojaus, nusimaudyti ir skalbtis.

Sutiktina su atsakovės argumentu, kad teisės aktuose nėra reglamentuota, jog grįžus iš konvojaus, turi būti sudaryta atskira galimybė nusiprausti. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad turi kokių nors sveikatos problemų, jog jam grįžus iš konvojaus, būtų reikalinga papildoma teisė naudotis dušu.

Turto valdymo pažymoje taip pat nurodyta, kad 2, 3 ir 12 būriuose yra įrengta skalbimo patalpa, kurioje yra pastatytos skalbimo mašinos ir elektrinės džiovyklės, taip sudarant galimybes nuteistiesiems skalbtis savo drabužius ir patalynę. Pažymėtina, kad 2 ir 3 būriuose nėra ribojamas laikas skalbtis drabužiams, o 12 būryje yra priskirtas nuteistasis, kuris vykdydamas darbinę veiklą, surenka iš nuteistųjų skalbti reikalingus drabužius, juos išskalbia, išdžiovina ir grąžina nuteistiesiems, todėl pareiškėjo argumentas, kad grįžus iš konvojaus tekdavo keletą dienų ar net savaitę vaikščioti nešvariais drabužiais, laikytini neatitinkančiais tikrovės.

Atsižvelgiant į byloje esančią informaciją, vertintina, kad Kalėjimų tarnyba sudarė visas sąlygas pareiškėjui skalbti. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administraciją, prašydamas sudaryti papildomą galimybę po įvykusio konvojaus išsimaudyti duše ir/ar išsiskalbti drabužius skalbykloje, o Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administracija būtų atsisakiusi tai padaryti.

Kalėjimų tarnyba pripažįsta, kad Pravieniškių PN-AK Trečiajame sektoriuje tik nuo 2022 m. spalio mėnesio visų būrių dušinėse buvo įrengtos matomumą iš šonų ribojančios pertvaros, tačiau pareiškėjas neturtinės žalos kilimo laikotarpį nurodo nuo 2022 m. lapkričio 1 d., todėl remiantis byloje esančiais duomenimis, matyti, kad ginčo laikotarpiu dušų patalpos buvo tinkamos naudotis.

Pažymėtina, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja dušų įrengimo reikalavimų, be to, Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (neteko galios 2023 m. sausio 1 d.), ir Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444, nėra nustatyta reikalavimų, jog dušo patalpose turėtų būti pertvaros.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1931-261/2020).

LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr. 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-597-442/2021; 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-333-415/2022, 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-436-463/2023 ir kt.).

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administraciją dėl dušuose neužtikrinamo privatumo raštu nesikreipė ir nesiskundė. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių ir dėl to patirtų išgyvenimų ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo resocializacijos skyriaus psichologus. Resocializacijos skyriaus psichologė 2024 m. liepos 11 d. pažymoje Nr. RV-22-6732 nurodė, jog visiems nuteistiesiems yra sudarytos vienodos sąlygos individualiai gauti laisvės atėmimo įstaigoje dirbančių specialistų (psichologų) konsultacijas, o esant poreikiui, rekomenduoja nedelsiant kreiptis, siekiant išspręsti susidariusias problemas ar savalaikei pagalbai gauti. Nuteistieji specialistus konsultacijai išsikviečia per savo resocializacijos skyriaus kontaktinius pareigūnus raštiško prašymo forma arba individualiai užeidami tiesiogiai pas norimą specialistą ir užsiregistruoja. Kalėjimų tarnyba nurodo, kad pareiškėjui aktualiu ginčo laikotarpiu Pravieniškių 1-ąjame kalėjime dirbo net keturi resocializacijos skyriaus psichologai. Kreipimosi aspektas šiuo atveju svarbus, nes pareiškėjui dėl jo netenkinančių sąlygų nesikreipus į įkalinimo įstaigos administraciją, laikytina, kad kalinimo sąlygos jam buvo tinkamos ir nepatogumų nekėlė (žr., pvz., LVAT 2021 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA- 487-261/2021).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš prieš tai nurodomų sąlygų, viešoji atsakomybė yra negalima.

Pažymėtina, kad neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Taip pat yra pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada yra įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. Al 4-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbus) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos.

Kaip jau minėta, valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Įvertinus pirmiau sprendime išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas R. S. neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Apibendrinus aukščiau išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.