- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-29
- Bylos Nr.
- TA-597-442/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01395-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Romanas Klišauskas (pirm.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2002 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. vasario mėnesio. Per visą kalinimo laikotarpį Lukiškių TI-K buvo šiurkščiai žeminamas jo orumas. Gamtinius reikalus buvo priverstas atlikti matant Lukiškių TI-K administracijos bei personalo darbuotojams. Sanitariniai mazgai nuo likusios gyvenamosios kameros ploto buvo atskirti tik 1,5 m aukščio pertvara ir visiškai neatskirti nuo įėjimo į kamerą durų bei jose esančio stebėjimo langelio. Nebuvo įrengta oro šalinimo sistema, dėl to vyravo tualeto kvapas. Lukiškių TI-K kamerose buvo pakabintos užuolaidos, tačiau jomis buvo neįmanoma naudotis, nes buvo nepatogios, t. y. neužtikrindavo žmogaus privatumo, kadangi besinaudojantįjį tualetu jos uždengdavo tik iš dalies – buvo iš visų pusių per mažos ir per trumpos. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BK) formaliai jam suteikta teisė prašyti ir būti laikomam atliekant laisvės atėmimo bausmę kartu su kitais nuteistaisiais, tačiau nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti šia teise. Jis kentėjo dėl vienatvės, atskirties ir visiškos izoliacijos. Taigi įstaiga suvaržė jam įstatymu užtikrintą subjektinę teisę į tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą – vienoje kameroje apsigyventi (būti laikomam) kartu su kitais nuteistaisiais. Ši aplinkybė turi būti vertinama kaip neteisėti viešojo administravimo subjekto veiksmai (neveikimas). Pažymėjo, kad per visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį daugybę kartų buvo tokių situacijų, kai įstaigos administracijos ar personalo darbuotojai netikėtai užklupdavo atliekant gamtinius reikalus tiek stebėdami per duryse įrengtą stebėjimo langelį, tiek netikėtai be jokio perspėjimo atidarydami duris. Dėl to pareiškėjas patirdavo didelę gėdą, diskomfortą, pažeminimą ir vidinį sukrėtimą. Tokie privatumo pažeidimai Lukiškių TI-K buvo nuolatiniai. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nuo Nr. 252 iki Nr. 257, nuo Nr. 386 iki Nr. 395, nuo Nr. 406 iki Nr. 417, nuo Nr. 418 iki Nr. 426 buvo visiškai atskirtos sanitarinio mazgo patalpos nuo likusio kameros ploto, tačiau nesuprantama, kodėl įstaigos administracija pareiškėjo nelaikė minėtose kamerose. Analogiškai Lukiškių TI-K per visą kalinimo laikotarpį buvo pažeidinėjamas asmens privatumas bei žeminamas žmogaus orumas naudojantis dušu, kadangi įėjimo į dušą duryse buvo įrengtas stebėjimo langelis, per kurį nuolat tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties personalo darbuotojai nuolat stebėdavo nuteistuosius. Pareiškėjui toks intymaus privatumo pažeidinėjimas stipriai žemindavo savigarbą ir žmogiškąjį orumą. Pareiškėjas prašė netaikyti trejų metų senaties termino pažeidimų pradžiai. Vertino, kad pažeidimai (privatumo pažeidimai naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat dušu) yra tęstiniai, nuolatiniai.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašė skundą atmesti, skundo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad duomenų apie pareiškėjo judėjimą laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pateikti neturi galimybės. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą 2020 m. balandžio 14 d. dėl tariamai jam padarytų pažeidimų nuo 2002 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. vasario mėn. Paaiškino, kad sanitarinio mazgo Lukiškių TI-K įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – Nr. 252–257; 2012 m. – Nr. 386–395; 2015 m. – Nr. 406–417; 2016 m. – Nr. 418–426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teisinis reglamentavimas nenustato, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, siekdami įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas. Pažymėjo, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendraudami stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Įstaigos kamerose langai vėdinti buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose įrengtos pertvaros, jų bendras aukštis yra 1,6 metro (iš jų – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Į dušines suimtieji ir nuteistieji vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengti (apsirengti): yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Įstaigoje esamų dušų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus. Vadovaujantis tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais, Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse buvo įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Siekdami užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio jis pateko į laisvės atėmimo vietą. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.
6. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas ginčą kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atsiradusių dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nuo 2002 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. vasario mėnesio Vilniaus PN, skundą teismui pateikė 2020 m. balandžio 14 d., atsižvelgdamas į atsakovo atstovo prašymą skundo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, vadovaudamasis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties termino taikymą ir atnaujinimą, sprendė, kad pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą daliai reikalavimų dėl žalos atlyginimo pareikšti už laikotarpį nuo 2002 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti.
7. Teismas, vertindamas skundo reikalavimų pagrįstumą už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2019 m. vasario 19 d., akcentuodamas CK įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, įvertinęs Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) įtvirtintus reikalavimus, keliamus sanitarinio mago įrengimui, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus dėl kalinamiems asmenims privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais užtikrinimo būtinumo, išanalizavęs atsakovo atstovo paaiškinimus, kad dalyje kamerų sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose pakabintos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, nenustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų laikomas kamerose, kuriuose sanitarinis magas būtų įrengtas kaip atskira patalpa, sprendė, kad kalinimo įstaiga, kamerose sanitarinį mazgą atitverdama sienele ir užuolaidomis, neužtikrino pareiškėjo privatumo. Pažymėjo, kad pareiškėją kameroje galėjo matyti pareigūnai. Ši aplinkybė pripažintina teisių pažeidimu, kuri papildomai blogino pareiškėjo buvimo įkalinimo įstaigoje sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2019 m. vasario 19 d. pareiškėjas praleido kamerose vienas, todėl šiuo laikotarpiu jo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus. Teismas vertino, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad kamerose, kuriose jis kalėjo, sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista 677 paras.
8. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kalinimo įstaigoje dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros bei akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kad pertvarų duše neįrengimas nors ir neužtikrina visiško privatumo, nėra pakankamas faktas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nenustatęs, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo itin prastos arba kad jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, nepripažino, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčijamu aspektu buvo nesuderinamos su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimais, todėl pareiškėjo teiginius šiuo aspektu atmetė.
9. Teismas, įvertinęs skundo argumentus dėl pareiškėjo teisės būti laikomam su kitais nuteistaisiais ir dėl oro šalinimo sistemos aktualaus teisinio reglamentavimo ir bylos medžiagos kontekste, šiais aspektais skundo argumentus atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas vertino, kad dėl nustatyto pažeidimo, t. y. neužtikrinto privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, kuri turi būti jam atlyginta pinigine išraiška.
11. Teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia (be kita ko) į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl tokių pažeidimų atsirado ilgalaikių, nepataisomų padarinių, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Vertino, kad pareiškėjo nurodoma 4 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui, kadangi pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį kamerose buvo kalinamas vienas. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju yra 700 Eur suma.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti arba pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyti tenkinti skundą dėl pareiškėjo privatumo naudojantis dušu pažeidimo, bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes dėl pareiškėjo naudojimosi dušu privatumo užtikrinimo aspektu, pasisakydamas tik dėl 1,6 m aukščio pertvarų dušo patalpose buvimo, neatsižvelgdamas į tai, kad šios pertvarkos neuždengia matomumo nuo durų ir duryse esančio stebėjimo langelio. Jos saugo asmens privatumą tik nuo kitų dušo patalpoje besiprausiančių asmenų, bet ne nuo budinčio personalo, kuris yra tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties. Analogiško pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad 1,6 m. aukščio pertvaros neužtikrina privatumo naudojantis dušu. Tokios pozicijos laikosi ir EŽTT. Pareiškėjas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo konstatuotu pažeidimu dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais (tualetu), ginčija pirmosios instancijos teismo nustatyta neturtinės žalos atlyginimo dydį, vertindamas, kad jo prašoma priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra adekvati ir teisinga kompensacija pareiškėjo pažeistai teisei dėl padarytų pažeidimų apginti.
Atsiliepimas
14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
15. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika / neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos / neveikimo ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl šios žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.
Atsiliepimas
17. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įstaiga tam tikrais laikotarpiais galimai neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Atsakovas nurodo, kad nors ir EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, yra nurodama tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau higienos normose tokie standartai nėra numatyti. Sanitarinio mazgo kalinimo įstaigoje įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklėse ir higienos normose įtvirtintus reikalavimus. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – Nr. 252–257; 2012 m. – Nr. 386–395; 2015 m. – Nr. 406–417; 2016 m. – Nr. 418–426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis teisės aktų reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN (iki reorganizacijos Lukiškių TI-K) neužtikrinimo nuo 2002 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. vasario 19 d., atlyginimo.
19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2002 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygas nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2019 m. vasario 19 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjui 677 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.
20. Dėl minėto teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas, atstovaujamas Vilniaus PN. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nenustatytas privatumo naudojantis dušu pažeidimas ir dėl to nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas bei su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu. Nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis iš esmės nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo konstatuotu pareiškėjo privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais pažeidimu.
21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.
22. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų aplinkybių dėl pareiškėjo privatumo naudojantis dušu ir sanitariniu mazgu, pirmiausia pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
23. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
24. Dėl pareiškėjo privatumo naudojantis dušu pažeidimo, visų pirma, pažymėtina, kad pagal vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017, 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1229-624/2020, 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-929-556/2020). Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad dušo patalpose buvo įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros, todėl pagal pateiktus išaiškinimus yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo privatumas prausimosi duše metu buvo užtikrintas įrengtomis pertvaromis.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog liko neįvertinta skunde nurodyta aplinkybė, kad jo privatumas naudojantis dušu buvo pažeidžiamas tuo aspektu, kad jis besinaudodamas dušu pro dušo patalpos durų stebėjimo langelį buvo stebimas budinčių pareigūnų, kurie buvo tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties, o tai žemino jo orumą. Dėl šio argumento pažymėtina, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, buvo įrengtas stebėjimo langas. Vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai aptariamu aspektu yra abstraktaus pobūdžio, apsiribojant teigimu, kad jo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista pareigūnams jį stebinti pro stebėjimo langelį. Nurodytos aplinkybės nesudaro prielaidos konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimą, todėl aptariamu aspektu pritartina pirmosios instancijos išvadoms ir apeliacinio skundo argumentai atmestini.
26. Dėl atsakovo atstovo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo konstatuotu pareiškėjo privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais pažeidimu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus svarbu nustatyti, ar atsakovo atstovas byloje esančiais duomenimis (pvz., fotonuotraukomis, tarnybiniais pranešimais ar pan.) paneigė pareiškėjo teiginius, jog jis, besinaudojantis tualetu, galėjo būti matomas pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3594-662/2020; ir kt.). Tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nekonstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).
27. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose vienas. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerose, kuriose nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, nuo likusios kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktos kameros nuotraukos, kurioje užfiksuotas tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris, matyti, kad sanitarinis mazgas atskirtas mūrine sienele ir nepermatoma užuolaida, uždengiančia sanitarinio mazgo patalpą nuo kameros durų. Taigi pareiškėjas, besinaudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), per kameros duris negalėjo būti matomas. Kadangi jis kamerose gyveno vienas, atitinkamai jo, besinaudojančio sanitariniu mazgu iš kameros pusės taip pat niekas negalėjo matyti. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo privatumas, kai jis ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas vienas, jam naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeistas, o kalinimo įstaiga nagrinėjamu atveju atliko neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keičiamas, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais nebuvo pažeista.
28. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), darytina išvada, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str. 1 d.), o tai reiškia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, negali būti tenkinamas. Atsižvelgiant į tai, lieka neaktualūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
29. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai išsprendė ginčą, todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, apeliacinis skundas sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti nekonstatuojant pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais pažeidimo ir atitinkamai nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.