Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

12. Teismo vertinimu, ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, t. y. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 (neteko galio nuo 2023 m. sausio 5 d.) 2.1 punktą ir Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 ,,Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 1.2.1 punktą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą, todėl nuteistiesiems skirtas plotas nepriklauso nuo inventoriaus ir nuteistųjų asmeninių daiktų užimamo ploto. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus teismas sprendė, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su minimalaus ploto reikalavimu.

14. Teismas iš Pažymoje pateiktos informacijos nustatė, kad 2, 3 ir 12 būriuose įrengti laisvalaikio kambariai. Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti atsakovo pateikta informacija, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius dėl laisvalaikio kambarių. Teismo vertinimu, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos naudotis, leisti laisvalaikį tam skirtose patalpose, todėl pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo poilsio kambario, yra nepagrįsti.

15. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad teisės aktuose nėra reglamentuota, jog grįžus iš konvojaus, turi būti sudaryta atskira galimybė nusiprausti; pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad turi kokių nors sveikatos problemų, jog jam grįžus iš konvojaus, būtų reikalinga papildoma teisė naudotis dušu.

16. Teismas iš Pažymos nustatė, kad 2, 3 ir 12 būriuose yra įrengta skalbimo patalpa, kurioje yra pastatytos skalbimo mašinos ir elektrinės džiovyklės, taip sudarant galimybes nuteistiesiems skalbtis savo drabužius ir patalynę; 2 ir 3 būriuose nėra ribojamas drabužių skalbimo laikas, o 12 būryje yra priskirtas nuteistasis, kuris vykdydamas darbinę veiklą, surenka iš nuteistųjų skalbti reikalingus drabužius, juos išskalbia, išdžiovina ir grąžina nuteistiesiems, todėl pareiškėjo argumentas, kad grįžus iš konvojaus tekdavo keletą dienų ar net savaitę vaikščioti nešvariais drabužiais, neatitinka tikrovės.

17. Teismo vertinimu, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos skalbti drabužius. Teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kalėjimo administraciją, prašydamas sudaryti papildomą galimybę po įvykusio konvojaus išsimaudyti duše ir / ar išsiskalbti drabužius skalbykloje, o Kalėjimo administracija būtų atsisakiusi tai padaryti.

18. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad Pravieniškių PN-AK Trečiajame sektoriuje nuo 2022 m. spalio mėnesio visų būrių dušinėse buvo įrengtos matomumą iš šonų ribojančios pertvaros, sprendė, kad ginčo laikotarpiu dušų patalpos buvo tinkamos naudotis.

20. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo R. S. (R. S.) skundo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

28. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jo patirtos neturtinės žalos, kuri jam turi būti atlyginta pagal CK 6.271 straipsnį, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatė Kalėjimo neteisėtų veiksmų (neveikimo) (vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nustatytų CK 6.271 straipsnyje), ir dėl to skundą atmetė.

29. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo skundas dėl skunde nurodytų aplinkybių turėjo būti patenkintas.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

32. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

34. Nacionaliniuose teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; kt.).

35. Tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 ,,Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 1.2.1 punktas nustato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę pusiau atviro arba atviro tipo sąlygomis. Toks pats ploto reikalavimas buvo nustatytas ir iki 2023 m. sausio 5 d. galiojusiuose teisės aktuose, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismas.

36. Pareiškėjas skunde nurodė nusiskundimus, susijusius su minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimu, teikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, patvirtinančius skunde nurodytas aplinkybes. Atsakovas teismui nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę pusiau atviro tipo paprastosios grupės sąlygomis 3 būrio 1 patalpose, kurių plotas yra 15,57 kv. m, sanitarinio mazgo plotas yra 1,58 kv. m; 12 būrio 11 patalpose, kurių plotas yra 22,44 kv. m, sanitarinio mazgo plotas yra 1,70 kv. m; 2 būrio 5 patalpose, kurių plotas yra 11,64 kv. m, sanitarinio mazgo plotas yra 1,66 kv. m; 2 būrio 6 patalpose, kurių plotas yra 12,48 kv. m, sanitarinio mazgo plotas yra 1,63 kv. m. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto Kalėjimo 2025 m. balandžio 22 d. rašto Nr. SN-22-1103, kuriuo pareiškėjui atsakyta į jo prašymą suteikti informaciją dėl kalinimo sąlygų, matyti, kad 3 būrio 1 patalpos plotas yra 8,701 kv. m, sanitarinio mazgo plotas yra 1,58 kv. m.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-188-552/2025 ir joje nurodytą teismų praktiką).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, sprendžia, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kuriuos patvirtina jo (pareiškėjo) pateiktame Kalėjimo 2025 m. balandžio 22 d. rašte Nr. SN-22-1103 nurodyta informacija, susijusi su gyvenamojo ploto dydžiu Kalėjimo 3 būrio 1 patalpoje. Pagal šio Kalėjimo rašto duomenis, Kalėjimo 3 būrio 1 patalpos plotas yra 8,701 kv. m, sanitarinio mazgo plotas yra 1,58 kv. m, patalpoje įrengtos trys lovos. Pažymėtina, kad byloje nesant duomenų apie tai, kiek asmenų gyveno konkrečioje patalpoje, taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių patalpoje ir bendrą šios patalpos plotą, t. y. minimalus vienam asmeniui šiose patalpose tekęs plotas apskaičiuojamas patalpų plotą padalijant iš jose buvusių lovų skaičiaus (šiuo klausimu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-371-629/2023). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas ir jo atstovė advokatė akcentavo aplinkybę, jog atsakovo atsiliepime į skundą ir teikiamose pažymose apie pareiškėjo kalinimo sąlygas pateikiama informacija, susijusi su 3 būrio 1 patalpos plotu, skiriasi nuo pareiškėjo pateiktame Kalėjimo 2025 m. balandžio 22 d. rašte Nr. SN-22-1103 nurodytų duomenų, tačiau atsakovas pareiškėjo nurodytų argumentų ir šiame rašte nurodytos informacijos nepaneigė. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą Kalėjimo 3 būrio 1 patalpoje nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. gegužės 12 d. (193 paras) buvo pažeista.

39. Kitose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, pagal bylos duomenis teisės aktų reikalavimai, nustatantys minimalų gyvenamąjį plotą, nebuvo pažeisti.

40. Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušais. Pirmosios instancijos teismas, iš atsakovo atsiliepimo į skundą nustatęs, kad nuo 2022 m. spalio mėnesio visų būrių dušinėse buvo įrengtos matomumą iš šonų ribojančios pertvaros, sprendė, kad ginčo laikotarpiu dušų patalpos buvo tinkamos naudotis, t. y. užtikrino privatumą.

41. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisės aktai iš esmės nenustato, kaip turi būti įrengtos dušų patalpos. Kita vertus, pabrėžtina, kad suimtųjų, arešto ar laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų laikymo sąlygos turi būti suderinamos su pamatinėmis žmogaus teisėmis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas; draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse yra įtvirtintas humanizmo principas, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (redakcijoje, galiojusioje iki 2022 m. gruodžio 31 d., – 7 str.; redakcijoje, įsigaliojusioje 2023 m. sausio 1 d., – 4 str. 1 d. 5 p.). Žmogaus orumo apsauga yra neatsiejama nuo privatumo naudojantis sanitariniais, higienos įrenginiais užtikrinimo.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-44-525/2024; kt.).

43. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad nuo 2022 m. spalio mėnesio Kalėjimo bendrojo naudojimo dušuose buvo įrengtos šoninės pertvaros. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą grindė aplinkybėmis, jog jam nebuvo sudarytos galimybės bent iš dalies užsidengti dušo užuolaida. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad nustačius, jog 2022 m. spalio mėnesio dušuose buvo įrengtos šoninės pertvaros ir pareiškėjui šios aplinkybės neginčijant, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo naudojantis dušu ginčo laikotarpiu.

44. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl nesudarytos galimybės pasinaudoti dušu po konvojavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, jog teikė Kalėjimo administracijai tokio pobūdžio prašymus, tačiau jie nebuvo patenkinti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar atsakovo atstovas, žinodamas apie nuteistojo konkretų pageidavimą realizuoti tam tikrą teisę (pasinaudoti dušu), ėmėsi veiksmų, kad pareiškėjas galėtų ją realizuoti. Nenustačius, kad pareiškėjas skundais arba prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl sunkumų realizuojant numatytą teisę, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal abstrakčius pareiškėjo teiginius nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Kalėjimo veiksmus.

45. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad Kalėjime nebuvo poilsio kambario.

46. Pažymėtina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6.8 punkte nustatyta, kad įkalinimo įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio (užsiėmimų) kambarys (kiekvienam būriui).

47. Atsakovas pateikė teismui Pažymą, kurioje nurodyta, kad 2, 3 ir 12 būriuose, kuriuose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, laisvalaikio kambariai yra įrengti. Kaip jau minėta, pareiškėjas turi pareigą skunde detalizuoti aplinkybes, susijusiais su jo kalinimo sąlygomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui abstrakčiai nurodė, kad Kalėjime nėra įrengtas poilsio kambarys, tačiau šio argumento nedetalizavo, nenurodė, kokiuose konkrečiai būriuose nėra įrengtas laisvalaikio kambarys. Aplinkybę, kad Kalėjime laisvalaikio kambariai apskritai nėra įrengti, paneigia teismų kitose tokio pobūdžio bylose nustatyti faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-37-415/2026). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesiremti Tarnybos rašte nurodytais duomenimis apie laisvalaikio kambarių įrengimą 2, 3 ir 12 būriuose, kuriuose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų ir įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su laisvalaikio kambariais, todėl abstraktūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pripažinti nepagrįsta.

48. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pasitvirtino tik vienas iš pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, t. y. buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Kalėjimo 3 būrio 1 patalpoje nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. gegužės 12 d. (pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,1 kv. m gyvenamasis plotas).

49. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje erdvės trūkumas yra laikomas reikšmingu pažeidimu, kurį nustačius priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas (žr., pvz., 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-581-822/2018; kt.). Įvertinusi tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,1 kv. m gyvenamasis plotas, teisėjų kolegija sprendžia, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

50. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017), į tai, kad nėra duomenų, jog buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, kad nepasitvirtino pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kitų netinkamų kalinimo sąlygų, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pareiškėjui priteistina 1 500 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nėra nurodęs teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių už nustatytą pažeidimą, jam turėtų būti priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

52. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. gegužės 12 d. ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas – pareiškėjui iš atsakovo, atstovaujamo Tarnybos, priteisiama 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjui R. S. (R. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 26 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. S. (R. S.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.