Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. liepos 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

5. Marijampolės PN 2022 m. kovo 15 d. pateikė papildomus paaiškinimus ir nurodė, kad:

5.1. Marijampolės PN patalpos aprūpintos inventoriumi pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr.V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (toliau – ir Aprūpinimo normos).

5.2. Bendrabučio tipo patalpos ir kamerų tipo patalpos buvo vėdinamos per langus, o dirbtinė apšvieta atitiko teisės aktų reikalavimus. Valymo priemonės nuteistiesiems išduodamos kiekvieną mėnesį.

5.3. Dėl vietos trūkumo ne visuose būriuose įrengti laisvalaikio kambariai, tačiau tai negali būti traktuojama kaip kankinančios ar žeminančios sąlygos, kadangi nuteistųjų judėjimas lokaliniuose sektoriuose neribojamas.

5.4. Marijampolės PN esantys nuteistieji gali naudotis Marijampolės PN skalbyklos paslaugomis pagal patvirtintą Marijampolės PN direktoriaus grafiką, skalbiniai nuteistiesiems grąžinami išdžiovinti. Nuteistiesiems drabužių džiovinimui skiriamos stacionarios džiovyklės, kurias nuteistieji gali laikyti gyvenamuosiuose kambariuose bei pasivaikščiojimo kiemelyje, tačiau nuteistieji piktybiškai gadina Marijampolės PN inventorių.

5.5. Pataisos įstaiga neturi duomenų, jog pareiškėjas dėl sunkumų džiovinant drabužius būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją. Teisės aktai nereglamentuoja privalomai nuteistuosius supažindinti su priešgaisrinėmis taisyklėmis, nuteistieji su šiomis taisyklėmis supažindinami, jei būna įdarbinami, Įvadinių (bendrų) priešgaisrinės saugos instruktavimų registracijos žurnale yra įrašas apie pareiškėjo supažindinimą su priešgaisrine sauga.

II.

7. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo atstovo paaiškinimais dėl pareiškėjo laikymo įstaigoje laikotarpio, sprendė, kad byloje nagrinėjamo ginčo dėl neturtinės žalos laikotarpis yra nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2021 m. liepos 19 d.

8. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad atvykęs į pataisos įstaigą jis nebuvo supažindintas su nuteistojo teisėmis ir pareigomis, kadangi Marijampolės PN patikino, kad pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Šią aplinkybę patvirtino pareiškėjo asmens bylos duomenys. Teismas taip pat pažymėjo, kad pataisos įstaigos pareiga naujai atvykusius nuteistuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais, negali būti suprantama kaip pareiga juos supažindinti ir su visais teisės aktais, kurie nuteistajam gali būti aktualūs, bei su viešai skelbiamais teisės aktais. Pareiškėjas dėl jam aktualios informacijos (jeigu su tokia nebuvo supažindintas) turėjo teisę kreiptis į pataisos įstaigos administraciją. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių apie jam kilusį poreikį susipažinti su tam tikromis savo teisėmis ir pareigomis, kokia informacija jam buvo reikalinga, tačiau jos negavo, nes pataisos įstaigos administracija informacijos jam nesuteikė.

9. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad atvykęs į pataisos įstaigą dėl jo asmens ir daiktų patikros metu patyrė stresą bei psichologinį smurtą. Teismas sprendė, kad pirmą kartą atvykusiam į pataisos įstaigą atlikti laisvės atėmimo bausmės, objektyviai negalėjo būti žinoma, kaip atliekama nuteistųjų asmens ir daiktų patikra, todėl šie veiksmai galėjo lemti subjektyviai jaučiamus nepatogumus ir neigiamas emocijas. Tačiau teismas vertino, kad pareiškėjas skunde aplinkybių apie atliktos asmens ir daiktų kratą reglamentuojančių taisyklių pažeidimus nenurodė. Atsižvelgęs į aktualų teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad priimtų į pataisos įstaigą nuteistųjų asmens krata, jų turimų daiktų ir reikmenų patikra yra privalomi pataisos įstaigos pareigūnų nustatyta tvarka atliekami veiksmai, todėl pareiškėjui nenurodžius pažeistų teisės aktų aptarti argumentai buvo atmesti.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad asmens ir daiktų patikros metu prieš jį buvo naudojamas psichologinis smurtas, yra deklaratyvus, abstraktus ir nekonkretizuotas. Pareiškėjas nedetalizavo ir nenurodė, kokiomis veikomis pasireiškė šis smurtas, neįvardino konkrečių pareigūnų, naudojusių prieš jį smurtą. Byloje nenustatyta duomenų, kad pareiškėjas dėl asmens ir daiktų kratos taisyklių pažeidimų būtų raštu nedelsdamas kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas.

11. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas, remdamasis Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktais, pažymėjo, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui (11¹.1 punktas), o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, patalpų nuotraukas bei schemas, darė išvadą, kad kiekvienam nuteistajam teko po 3,14 kv. m ploto, todėl minimali gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Byloje nenustatyta objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad į pareiškėjo gyvenamąsias patalpas būtų buvę atnešta daugiau lovų ir jos būtų paskirtos papildomai apgyvendintiems nuteistiesiems. Pareiškėjas nepagrindė teiginių, kad gyvenamosiose patalpose miegamųjų vietų skaičiuos keitėsi nuo 12 ir 16 lovų, kad nuteistieji patys iš kitų gyvenamųjų patalpų atsinešdavo lovas, kad lovų buvo daugiau, nei buvo galima pagal minimalų plotą. Pareiškėjas turėjo galimybę pranešti pataisos įstaigos administracijai apie kitų nuteistųjų savavališkus ir teisės aktus pažeidžiančius veiksmų, tačiau byloje nepateikta įrodymų apie tokio pobūdžio pareiškėjo raštus Marijampolės PN administracijai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis galėjo judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla. Teismas taip pat pabrėžė, kad nenustačius minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo nėra pagrindo iš gyvenamosios patalpos ploto atimti joje buvusių baldų užimamo ploto.

12. Pasisakydamas dėl argumentų, kad teisę naudotis nustatyto dydžio gyvenamuoju plotu ribojo tai, kad Marijampolės PN 6-ajame būryje nebuvo įrengti laisvalaikio kambarys ir patalpa maistui susidėti, teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovo atstovas pripažino, kad, nors pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio kambarys, tačiau dėl vietos stokos ne visuose būriuose jie yra. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad iki 2020 m. gruodžio 21 d. galiojusių Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 ir 6 punktai nurodė, kad laisvalaikio kambarys, esant išimtinių aplinkybių dėl gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos, gali būti įrengiamas vienas dviem būriams. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, darė išvadą, jog nustatytos aplinkybės, kad Marijampolės PN 6-ajame būryje nebuvo įrengto laisvalaikio ir maistui laikyti skirto kambario, nesuvaržė pareiškėjo teisės naudotis nustatyto dydžio gyvenamąją patalpa. Įvertinus išdėstytus argumentus teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista.

13. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad gyvenamosios patalpos buvo aprūpintos nestandartiniais baldais, kadangi šie argumentai yra abstraktūs ir nekonkretūs, be to, pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl netinkamų baldų į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė.

14. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir aktualų teisinį reguliavimą, konstatavo, kad atsakovo atstovas laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 liepos 1 d. nesilaikė Aprūpinimo normų 7.4, 7.6 punktų nuostatų reikalavimų, kadangi vienu unitazu ar pisuaru apytiksliai naudojosi beveik 16 nuteistųjų. Taigi, pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu, kadangi 159 nuteistiesiems (įskaitant ir pareiškėją) teko naudotis 6 klozetais ir 4 pisuarais, t. y. 1 klozetas ar pisuaras teko beveik 16 asmenų. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, jog 5-ojo, 6-ojo ir 7-ojo būrių nuteistieji naudojasi dviem prausyklomis, kuriose yra po 1 ilgą praustuvę su 6 vandens čiaupais (kranais) ir po 1 praustuvę su vienu vandens čiaupu, iš viso 14 vandens čiaupų. Teismas sprendė, kad 6 vandens čiaupai ir 1 ilga praustuvė atitinka 6 praustuves, kadangi nuteistiesiems yra įrengtos 6 prausimosi vietos. Ginčo laikotarpiu 5-ajame, 6-ajame ir 7-ajame būriuose buvo daugiausia 171 nuteistasis. Taigi, pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais naudojosi 14 vandens čiaupų, t. y. vienu vandens čiaupu apytiksliai naudojosi 12 nuteistųjų. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažo sanitarinių įrenginių kiekio ir dėl to patiriamų nepatogumų 2021 m. balandžio 1 d. – 2021 liepos 1 d. laikotarpiu, yra pagrįsti.

16. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas buvo laikomas nesaugioje aplinkoje, kadangi Marijampolės PN buvo nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nebuvo įrengti papildomi evakuaciniai išėjimai, jis nebuvo supažindintas su priešgaisrinės apsaugos taisyklėmis, nesimatė gesintuvų ir kitų priemonių gaisrui gesinti, nesirūpinama elektros instaliacijos tvarkingumu, kadangi priešgaisriniu saugumu Marijampolės PN buvo tinkamai pasirūpinta. Pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su priešgaisrinės saugos reikalavimais, nedetalizavo, kokioje vietoje ir kuriuo laikotarpiu buvo tariamai netvarkinga elektros instaliacija ir kodėl tai turėjo įtakos neturtinei žalai atsirasti. Marijampolės PN pateiktų 2021 m. balandžio 1 d. Avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktų duomenimis 6-ojo ir 7-ojo būrių sanitariniame mazge buvo atlikti elektros instaliacijos tvarkymo darbai. Be to, pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją, būrį prižiūrintį specialistą ar Marijampolės PN psichologą dėl baimės, kad gali kilti gaisras, nuo kurio jis gali nukentėti, nesikreipė, skundų dėl neužtikrinamo priešgaisrinio saugumo, prašymų pašalinti elektros instaliacijos pažeidimus nereiškė. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad jam buvo kilęs poreikis pasinaudoti priešgaisrinėmis priemonėmis, tačiau to padaryti jis negalėjo dėl šių priemonių stokos ar jų nebuvimo.

17. Teismas, atsižvelgęs į specifinį pareiškėjo statusą ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad neturtinę žalą jam sukėlė tai, jog jis 24 valandas buvo stebimas svetimų žmonių, t. y. kitų nuteistųjų, dėl ko negalėjo likti nepastebėti jo asmeniniai fiziniai ir psichologiniai trūkumai, praustis ir miegoti turėjo su svetimais žmonėmis ir pats prieš jo valią turėjo dalyvauti kitų nepažįstamų asmenų privačiame gyvenime, taip pat kad būdamas tarp vienos lyties asmenų, jautė didelę įtaką seksualinės orientacijos pasikeitimui (apsisprendimui).

18. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Marijampolės PN neužtikrino socialinės reabilitacijos, dėl ko jis buvo priverstas savarankiškai spręsti socialinės integracijos į visuomenę problemas, kad ginčo laikotarpiu pataisos įstaigoje vyravo bausmės, grasinimų ir drausmių tvarka. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjui socialinės reabilitacijos planas buvo sudarytas 2019 m. gruodžio 4 d., pareiškėjas su juo buvo pasirašytinai susipažindintas. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka galėjo lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, dalyvauti vienoje iš socialinės reabilitacijos programų, kurias veda pataisos namų darbuotojai ir su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai. Marijampolės PN pažymėjo, kad šių programų metu, be kita ko, sprendžiamos ir nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kitos problemos. Pareiškėjas, kaip naujai atvykęs nuteistasis, buvo supažindintas su psichologų vykdomomis programomis, jam buvo pasiūlyta dalyvauti įvairiose grupinėse psichologinėse programose, rekomenduota programa „Kitoks“, tačiau duomenų, kad pareiškėjas būtų lankęs minėtą programą, pataisos įstaiga neturi. Be to, nuteistojo susirašinėjimo apskaitos kortelės, telefoninių pokalbių išklotinės duomenimis, per ginčo laikotarpį pareiškėjas bendravo su artimaisiais laiškais ir vaizdo skambučiais. Teismas vertino, kad pareiškėjas skunde išdėstė bendro pobūdžio, abstrakčius teiginius, jog pataisos įstaigoje nebuvo vykdoma jo socialinė reabilitacija, tačiau konkrečiai nenurodė, kokiose socialinės reabilitacijos programose jis pageidavo, tačiau jam buvo uždrausta ar nesudarytos sąlygos dalyvauti.

19. Atsakovo atstovas patvirtino, kad Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose, kuriose atlieka nuteistieji bausmę, pastato stogai dengti ne asbestcementine danga, o gyvenamosiose patalpose, asbesto nėra; pastatų, kuriuose įrengtos nuteistųjų būrių ir kamerų tipo patalpos, stogai dengti prilydyta ruberoido danga, duomenų apie asbesto buvimą šių pastatų konstrukcijose neturi; Marijampolės PN gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindo abejoti šiais duomenimis, kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad Marijampolės PN teritorijoje valgyklos, sporto salės, gyvenamųjų pastatų stogai buvo padengti asbestcemenčio lakštais, pataisos įstaiga nesiėmė apsaugos priemonių saugiai aplinkai užtikrinti. Be to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas aptariamus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

20. Teismas kritiškai vertino argumentus, kad Marijampolės PN patalpų vėdinimas per langus buvo nepakankamas ir neefektyvus, todėl jose jautėsi pelėsio kvapas; kad dėl netinkamos ventiliacijos įrengimo ir per didelio nuteistųjų skaičiaus trūko oro ir buvo drėgna; kad nebuvo suteikiamos patalpų valymo priemonės, todėl buvo priverstas gyventi antisanitarinėmis sąlygomis. Teismas, aptaręs higienos normų reikalavimus pataisos įstaigų patalpoms, remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis pažymėjo, kad bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpos yra vėdinamos per langus, o valymo priemonės nuteistiesiems išduodamos kiekvieną mėnesį, kad nuteistieji patys galėtų valyti patalpas. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kad gyvenamųjų patalpų langai būtų neatsidarę ir dėl to nebūtų buvę galima išvėdinti patalpų. Nenustatyta duomenų, kad pareiškėjas su skundais šiuo aspektu būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, o administracija į tai nebūtų reagavusi. Byloje nepateikta kompetentingų institucijų, tarp jų – ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro, parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuoti Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų patikrinimo rezultatai dėl higienos reikalavimų. Pareiškėjas teismui nenurodė aplinkybių, kad jis ar kiti nuteistieji ginčo laikotarpiu būtų teikę skundus dėl prastai vėdinamų, drėgnų gyvenamųjų ar kitų patalpų. Nenustatęs, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose būtų pažeista nustatyta gyvenamojo ploto norma, pareiškėjo argumentą, kad dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus trūko oro, teismas laikė nepagrįstu. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose, bylos duomenimis, šiam tikslui nuteistiesiems, t. y. ir pareiškėjui, kartą per mėnesį buvo suteikiamos patalpų valymo priemonės. Įvertinęs pareiškėjo sveikatos duomenis teismas nenustatė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimus galėjo sukelti pareiškėjo nurodytas oro trūkumas gyvenamosiose patalpose. Teismas, konstatavęs, kad patalpų vėdinimas per langus atitiko teisės aktų reikalavimus, deklaratyviais pripažino pareiškėjo argumentus dėl negalėjimo išvėdinti gyvenamųjų patalpų, jų drėgmės ir pelėsio kvapo.

21. Pareiškėjas neneigė, kad Marijampolės PN galėjo naudotis skalbyklos paslaugomis, tačiau tvirtino, kad gyvenamojoje patalpoje džiovinami asmeniniai nuteistųjų drabužiai didino gyvenamosios patalpos drėgmę ir papildomai mažino gyvenamosios patalpos plotą. Atsižvelgęs į iki 2020 m. gruodžio 21 d. taikytas Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 punkto nuostatas, teismas darė išvadą, kad Marijampolės PN nepaneigė pareiškėjo argumento, jog Marijampolės PN 6-ajame būryje nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d. nebuvo įrengta drabužių džiovykla.

22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą dėl apšvietimo pataisos įstaigoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo klausimu, vertino, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad buvo apribotas šviesos laidumas, tamsiuoju paros metu buvo nuolatinė prieblanda, šių aplinkybių nedetaliai neapibūdino. Byloje nenustatyta duomenų, kad Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų įrengimas neatitiktų teisės aktų reikalavimams. Nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus pataisos įstaigos administracijai ir (ar) Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui aptariamu aspektu.

23. Įvertinęs nustatytus pažeidimus ir neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei sąlygas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto ir trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas neturtinę žalą atlyginti piniginėmis lėšomis. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas konstatavo, kad ginčo atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

III.

25. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais argumentais:

25.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir neįvertino visų aplinkybių ir argumentų.

25.2. Teismas nenurodė, kad apskaičiavo pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepasisakė dėl Marijampolės PN pateiktų nekorektiškų duomenų (apskaičiuojant sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą), o teismo nurodytas apskaičiavimo būdas yra nepagrįstas, teismas neanalizavo besikeičiančio lovų skaičiaus patalpose.

25.3. Teismas nepasisakė dėl bendros patalpos ir sanitarinio mazgo vėdinimo, naudojimosi dušu, patalynės, sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius, tik išdėstė šiuo aspektu aktualų teisinį reguliavimą. Teismas taip pat nevertino skirtingos teismų praktikos pareiškėjo nurodytais klausimais.

25.4. Teismo išvados yra prieštaringos, kadangi teismas, nenustatęs gyvenamojo ploto pažeidimo, pripažino, kad laisvalaikio, maisto ir drabužių patalpų įstaigoje trūko, o jų trūkumas susijęs su gyvenamojo ploto norma, nes jos priskirtinos prie gyvenamųjų patalpų, jie taip pat skirti nuteistųjų miegui ir turi įtakos patalpos ploto sumažėjimui.

25.5. Teismo išvada dėl asbesto yra nepagrįsta, kadangi pastatų stogai buvo padengti asbestcemenčio šiferiniais lakštais. Atsakovo atstovas nepagrindė, kad asbestas yra saugiai surištas ir jam nėra galimybės patekti į aplinką. Šiuo aspektu teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, netyrė stogo būklės, nesikreipė į ekspertus, o atsakovas neatliko atitinkamų tyrimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

28. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų Marijampolės PN, atlyginimo priteisimo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas bausmės atliko sąlygas Marijampolės PN dėl sanitarinių įrenginių trūkumų 2021 m. balandžio 1 d. – 2021 m. liepos 1 d. laikotarpiu, taip pat kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą, neužtikrinus laisvalaikio kambario, kambario maistui susidėti ir patalpos drabužiams džiovinti 2019 m. lapkričio 25 d. – 2020 m. gruodžio 21 d. laikotarpiu. Kitą pareiškėjo skundą dalį teismas atmetė.

30. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir pareiškėjo argumentus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

32. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo naujus įrodymus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodo, dėl kokių svarbių priežasčių pareiškėjo teikiami įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui arba kodėl jų pateikimo būtinybė iškilo tik apeliacinės instancijos teisme, taip pat į tai, kad byla iš esmės buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme ir visi prašymai bei įrodymai turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, pareiškėjo prie apeliacinio skundo pateikti nauji įrodymai apeliacinio proceso metu nevertinami.

33. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai detaliai nekartoja. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

34. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 d.). Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 d.).

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties straipsnio 7 dalis įtvirtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčo šalių argumentus ir pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad teismas nepažeidė nurodytų reikalavimų dėl įrodymų vertinimo.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir ginčui aktualų reguliavimą, kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (neteko galios 2021 m. spalio 1 d.) 2.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. To paties įsakymo 2.2 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą.

37. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017 ir kt.).

38. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta minimali ploto vienam asmeniui norma (bendrabučio tipo patalpoje – 3,1 kv. m). Pažymėtina, kad, nesant duomenų apie tai, kiek asmenų gyveno konkrečioje patalpoje, taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių patalpoje ir bendrą šios patalpos plotą, t. y. minimalus vienam asmeniui šiose patalpose tekęs plotas apskaičiuojamas patalpų plotą padalijant iš jose buvusių lovų skaičiaus. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-189-756/2019; 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2330-662/2020, 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-25-520/2021 ir kt.). Grįsdamas argumentus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjas rėmėsi subjektyvaus, hipotetinio pobūdžio argumentais (be kita ko, dėl kitų patalpų neįrengimo ir lovų skaičiaus pasikeitimų), o pirmosios instancijos teismas vadovavosi tiek nurodytu teisiniu reguliavimu, tiek paminėta teismų praktika bei, įvertinęs surinktus įrodymus, kurių pagrįstumo, teismo įsitikinimu, pareiškėjas nepaneigė, aptariamu aspektu priėjo prie aiškių ir pagrįstų išvadų, kurių nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, todėl šie argumentai atmestini.

39. Dėl pareiškėjo argumentų, kad teismas neištyrė aplinkybių dėl asbesto, pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala vien nustatytu itin nuodingos medžiagos buvimo faktu, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl pareiškėjo keliamų šio pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-932-822/2021). Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė pareiškėjo skundo argumentus dėl asbesto. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog sudarant nesaugią aplinką kalėti buvo keliamas pavojus pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu bei sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl asbesto buvimo pataisos įstaigoje.

40. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas išsamiai įvertino pareiškėjo argumentus dėl neužtikrinto užimtumo, socialinės reabilitacijos – teismas aptarė tiek ginčui aktualų teisinį reguliavimą dėl socialinės reabilitacijos proceso organizavimo, tiek byloje pateiktus atsakovo atstovo įrodymus, be kita ko, kad pareiškėjui buvo sudarytas socialinės reabilitacijos planas ir jis su šiuo planu buvo pasirašytinai supažindintas, taip pat tai, kad įstaigoje buvo organizuojamos įvairios užimtumo programos. Pareiškėjas nepateikia pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo argumentų, o teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė pažeidimų, nors privalėjo. Pareiškėjo teiginiai nagrinėjamu atveju vertintini kaip hipotetinio pobūdžio, neparemti konkrečiais įrodymais ar pagrįstais argumentais, todėl vertintini kritiškai ir atmestini.

41. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė pareiškėjo argumentų, paremtų rašytiniais įrodymais, nekonkretizavo šių argumentų, nenurodė, kuriuos įrodymus ar argumentus teismas netinkamai išnagrinėjo. Šiuo aspektu pareiškėjas minėjo tik aplinkybes, susijusias su asbesto buvimu aplinkoje, tačiau jie apeliacinės instancijos teismo šioje nutartyje jau buvo įvertinti, todėl papildomai nekartojami.

42. Vertinant argumentus dėl teisingo žalos atlyginimo pažymėtina, kad taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą

(žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą

(pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje

Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013;

2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą

EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), kt.).

43. Nuosekliai suformuotoje administracinių teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas tada, kai, įvertinęs konkrečią asmens situaciją, pareiškėjui įvykdytus neteisėtus veiksmus, jo sveikatos būklę, nustato tik nežymius, vienkartinius, neilgalaikius kalinimo sąlygų pažeidimus (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), tokius pažeidimus pripažįsta, nepriteisdamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-323-968/2021).

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teisės aktuose (Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017 ir kt.) suformuotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjui būtų sutrikusi psichinė ar fizinė sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį, sprendžia, kad byloje nustatyti pažeidimai nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, negu laikini nepatogumai, todėl tai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

45. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

46. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.