Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2330-662/2020

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-07-29
Bylos Nr.: A-2330-662/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00439-2018-4
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas pakeistas.

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pirm.), Ramutė Ruškytė
Pareiškėjas: V. Š.
Atsakovas: Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos

Kategorijos

20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas

Administracinė byla Nr. A-2330-662/2020Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00439-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas V. Š. su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslinti skundai kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 28 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad skundą teikė dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų ir perpildytų patalpų Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 10 būrio 1 ir 7 sekcijose bei 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje. V. Š. nurodė, kad 2015 m. balandžio 16 d. buvo apgyvendintas Pravieniškių PN-AK 10 būrio 7 sekcijoje, kurios plotas buvo 30 kv. m ir joje nuolat gyveno 14 nuteistųjų. Pareiškėjas pažymėjo, kad patalpų plotą mažino joje buvę baldai. Dėl ploto trūkumo kildavo konfliktų ir didžiąją laiko dalį tekdavo sėdėti arba gulėti. Patalpoje buvo bloga oro cirkuliacija, todėl V. Š. naktį dusdavo, dieninis apšvietimas buvo blogas, o naktinis nebuvo įrengtas, buvo per drėgna, nebuvo, kur džiovinti patalynės ir kitų skalbinių. Taip pat neužtekdavo vietos asmeniniams rūbams ir daiktams susidėti, patalpoje buvo gausu parazitų. Pravieniškių PN-AK 10–11 būryje trūko įrenginių sanitariniame mazge, prausykloje buvo tik 6 veikiantys kranai bei vienas nusiplauti kojoms, 8 tualeto kabinos, nes 2 neveikė. Vietoje tualeto buvo tik skylė grindyse.

3. 2016 m. balandžio 29 d. V. Š. buvo apgyvendintas 10 būrio 1 sekcijoje, kurioje nuolat gyveno 14 nuteistųjų, patalpos plotas buvo apie 30 kv. m, tačiau šį plotą mažino patalpoje buvę baldai. Jose buvo ir visi kiti trūkumai, kurie buvo Pravieniškių PN-AK 10 būrio 7 sekcijoje.

4. 2016 m. gegužės 12 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas laisvalaikio centre, kuriame gyveno apie 250 nuteistųjų. V. Š. gyveno 3 būrio 1 patalpoje, kurioje gyveno 28 asmenys, patalpos plotas buvo apie 80 kv. m, tačiau jį mažino patalpoje buvę baldai ir kiti įrenginiai. Patalpų nebuvo įmanoma išvėdinti, jos nebuvo šildomos, žiemą patalpas šildė elektriniais radiatoriais, kurie labai sausino orą, buvo blogas apšvietimas, nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys. Taip pat trūko sanitarinių įrenginių. Pravieniškių PN-AK 3, 4, 5 ir 6 būriams buvo įrengti 4 tualetai, 4 pisuarai, 7 prausyklos, 2 dušo sieteliai. Tarp asmenų nuolat kildavo konfliktų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų V. Š. patyrė nepatogumų, garbės ir orumo pažeminimą, stresą, fizinį skausmą, depresiją, psichologinį sukrėtimą, kančias; pablogėjo pareiškėjo savijauta ir sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, jis jautė padidėjusią baimę aplinkai. Pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK tik deklaruoja, jog nuteistuosius supažindina su jų teisėmis ir pareigomis, tačiau jų visiškai nevykdo ir tai įstaigai yra naudinga, kadangi asmenys rečiau kreipiasi į teismus. Be to, nuolat buvo daromas psichologinis spaudimas.

Atsiliepimas

5. Skundo papildymuose ir atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą V. Š. papildomai paaiškino, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 10 ir 3 būriuose niekada nebuvo įrengtas atskiras tualetas personalui, todėl darbuotojai be eilės naudodavosi nuteistųjų tualetais. Dušų ir prausyklų persirengimo patalpose žiemą buvo šalta, drėgna, buvo gausu įvairių parazitų, lubų kampuose matėsi pelėsis, nebuvo muilo dozatorių, duše nebuvo kilimėlių. Duše buvo prastas dieninis apšvietimas. Pareiškėjui šalo kojos ir dėl to jis kreipėsi į gydytojus. Valgykloje nebuvo užtikrintas tinkamas praustuvių skaičius, nebuvo rankų džiovinimo aparato ir vienkartinių rankšluosčių. Taip pat nebuvo gesintuvų, priešgaisrinės apsaugos sistemos, papildomo avarinio išėjimo, aliarmo sistemos, batų ir rūbų džiovyklos, evakuacinių planų, ant langų buvo grotos. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 3, 4, 5 ir 6 būriuose buvo apie 185 nuteistieji, todėl trūko sanitarinių įrenginių. Dėl pablogėjusio regėjimo V. Š. buvo siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, jam buvo išrašyti vaistai ir paskirtas receptas įsigyti akinius, kuriuos jis įsigijo už savo lėšas.

Šalies argumentai

6. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo atstovas be Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsikišimo jam neteikė informacijos apie bausmės atlikimo sąlygas, o teismui pateikta informacija apie patalpų plotus ir kitas kalinimo sąlygas neatitinka tikrovės. Teigė, kad Pravieniškių PN-AK 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje ant langų buvo grotos. V. Š. akcentavo, kad negalėjo tinkami susipažinti su teisės aktais, bibliotekoje buvo seni teisės aktai, o kompiuterinė bazė buvo įrengta tik 2019 m., nebuvo galimybės gauti teisinės konsultacijos. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašė teismo senaties termino netaikyti ir nurodė, kad praleistas senaties terminas turėtų būti atnaujintas.

Atsiliepimas

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas prašė V. Š. reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d., taikyti ieškinio senatį.

9. Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas privalomas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Be to, ne visada visos miegamos vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems teko daugiau gyvenamojo ploto. Pareiškėjas nuo kėlimosi iki gulimosi laiko turėjo galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje. Atsakovas pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos buvo aprūpintos teisės aktuose nurodytu inventoriumi. Patalpos buvo vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikė mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nurodė, kad įstaigos 3 sektoriaus nuteistųjų patalpos buvo vėdinamos per langus. Pravieniškių PN-AK užtikrino higienos normose nurodytą gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Gavus informacijos apie perdegusias lemputes, jos buvo nedelsiant keičiamos naujomis. Patalpose buvo įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio apšvietimo normas. Atsakovas akcentavo, kad nuteistieji turėjo galimybę savo asmeninius drabužius skalbti ir džiovinti atskirai įrengtoje patalpoje. Visuose būriuos nuteistiesiems būrio koridoriuose bei kieme buvo įrengtos džiovyklos. Rekonstruotose patalpose buvo įrengtos patalpos drabužiams skalbti ir džiovinti. Šiose patalpose buvo įrengtos skalbimo mašinos su džiovinimo funkcija ir džiovyklės. Įstaigoje buvo vykdomas nariuotakojų ir graužikų naikinimas. Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus bendra dušinė buvo tikrinta 2018 m. birželio 6 d. ir pažeidimų nebuvo rasta.

10. Atsakovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 6 būryje buvo įrengti klozetas, praustuvė ir bendra dušinė, 10–11 būriuose buvo įrengta 10 klozetų, 14 praustuvių, 2 kojų plautuvės ir dušo sietelis, o 2–3 būryje buvo įrengti 3 klozetai, 3 pisuarai ir 3 praustuvės. Atsakovas akcentavo, kad buvo galimybė naudotis Lietuvos Respublikos teisės aktų duomenų baze. Nuo 2019 m. pradžios nuteistųjų bibliotekos patalpose buvo įrengtos dvi vietos su riboto interneto prieiga. Pažymėjo, kad individualių pokalbių metu dėl teisinės informacijos, susijusios su pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygomis, teisėmis ir pareigomis jis visada galėjo kreiptis į specialistą, atsakingą už socialinę reabilitaciją paskirtame būryje. Teisės aktai įpareigojo V. Š. nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Nurodė, kad Pravieniškių PN-AK užtikrina tinkamą temperatūrą. Esant būtinybei, pagal nuteistųjų prašymus išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Atsakovas pažymėjo, kad personalo sanitarinis mazgas buvo įrengtas 6 būryje, o 3–10 būriuose jis nebuvo įrengtas. Įstaigos valgykloje buvo 3 praustuvės rankoms plauti, rankšluosčiai rankoms nusišluostyti. Pravieniškių PN-AK taip pat buvo užtikrinamas tinkamas nuteistųjų evakavimas gaisro atveju, nes yra parengtas veiksmų planas kilus gaisrui bei evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, yra pirminių gaisro gesinimo priemonių. Pravieniškių PN-AK 3 ir 10 būriuose grotų ant langų nebuvo, 6 būrio langai buvo su grotomis. Nurodė, kad teisės aktai nenustato aliarmo mygtukų įrengimo lengvajai ir parastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Ginčo laikotarpiu duomenų apie tai, kad būtų tikrintos patalpos dėl apšvietimo, atsakovo atstovas neturi. Pažymėjo, kad patalpos tuo metu nebuvo tikrintos.

11. Atsakovas akcentavo, kad ginčo laikotarpiu V. Š. dėl stiprių neigiamų išgyvenimų, didžiulio psichologinio sukrėtimo, depresijos, garbės ir orumo pažeminimo, streso, kančių, gyvenimo kokybės pablogėjimo ir kita į Pravieniškių PN-AK Psichologinė tarnybos skyriaus specialistus nesikreipė. Taip pat nėra duomenų, kad dėl sveikatos sutrikimų, kuriems įtakos turėjo netinkamos kalinimo sąlygos, pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytojus. Atsakovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl jų veiksmų (neveikimo) V. Š. būtų kilusi žala. Teigė, kad pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs.

II.

12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo V. Š. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteisė 1 200 Eur neturtini žalai atlyginti.

13. Aptaręs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 1.126 straipsnio 2 dalies bei 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2015 m. balandžio 16 d., tačiau skundą teismui jis išsiuntė 2018 m. gruodžio 21 d. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, teismas sprendė, jog už laikotarpį iki 2015 m. gruodžio 20 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teismas nurodė, kad V. Š. nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą. Byloje nėra duomenų dėl V. Š. kreipimųsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo argumentus, kad jo laikymo sąlygos buvo nežmoniškos ir kankinančios, teismas pažymėjo, jog to suvokimui nėra reikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2015 m. gruodžio 20 d. buvo pritaikyta ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. gruodžio 20 d. buvo atmesta kaip nepagrįsta, o byla buvo nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d.

15. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus. Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, jis vertinamas kaip Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamų standartų pažeidimas.

Žemesnės instancijos teismas

16. Teismas nustatė, kad V. Š. ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. gyveno Pravieniškių PN-AK 10 būrio 1 gyvenamoje patalpoje, kurios plotas – 31,56 kv. m, joje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,156 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjas gyveno 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 87,01 kv. m ploto, joje buvo įrengtos 28 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,1 kv. m gyvenamojo ploto.

17. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pateiktuose paaiškinimuose nurodė, jog pareiškėjas 2015 m. balandžio 14 d. įsakymu buvo paskirtas į 10 būrio 101 brigados 7 patalpą, kurioje 2016 m. balandžio 28 d. duomenimis buvo įrengta 11 miegamųjų vietų (tikėtina, kad informacija apie miegamąsias vietas gali skirtis nuo realiai buvusių miegamųjų vietų). Iki kada V. Š. buvo 10 būrio 7 patalpoje ir kada buvo perkeltas į 10 būrio 1 patalpą, atsakovas duomenų nepateikė. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nurodė, jog iki 2016 m. balandžio 28 d. gyveno Pravieniškių PN-AK 10 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje ir vėliau nuo 2016 m. balandžio 29 d. buvo perkeltas į 10 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kuriose gyveno po 14 nuteistųjų, o nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. V. Š. gyveno 3 būrio 1 patalpoje, kurioje nuolat gyveno 28 nuteistieji, taip pat teigė, jog nurodytas atsakovų plotas buvo apskaičiuotas neišskaičiuojant kolonų užimamo ploto. Atsakovas pateikė teismui Pravieniškių PN-AK 2015 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. 2-397 iš kurio 1.7 punkto matyti, jog pareiškėjas buvo perkeltas į 3 sektoriaus 10 būrio 101 brigados 7 patalpą, o 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 2-552 iš 2 būrio 21 brigados buvo perkeltas į 3 būrio 1 patalpą. Atsakovas paaiškino, kad keičiantis gyvenamųjų patalpų numeracijai, 2016 m. gegužės 30 d. 10 būrio 1 patalpa buvo pakeista į 2 būrio 21 gyvenamąją patalpą, tačiau duomenų apie tai, kada V. Š. iš 10 būrio 7 gyvenamosios patalpos buvo perkeltas į 10 būrio 1 patalpą, nėra pateikta. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas detaliai nurodė, kokiose patalpose gyveno, bei pateikė įrodymus, teismas sprendė, kad V. Š. ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. gyveno 10 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas nurodė, kad 10 būrio 1 ir 7 gyvenamosiose patalpose gyveno po 14 nuteistųjų, atsakovas pažymėjo, kad 7 patalpoje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų, o 1 patalpoje – 10 miegamųjų vietų. Taip pat nurodė, jog informacija apie miegamąsias vietas buvo pateikta 2016 m. balandžio mėnesio duomenimis. Tikėtina, kad pateikta informacija gali skirtis nuo buvusios realios situacijos. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti teismui duomenis, patvirtinančius, kiek ginčo laikotarpiu buvo įrengta miegamųjų vietų. Atsakovas rašytinių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 10 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų, o 1 gyvenamojoje patalpoje – 10 miegamųjų vietų, nepateikė ir šių nurodytų aplinkybių nepagrindė. Nesant tokių įrodymų, teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginys, jog 10 būrio 1 ir 7 gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvo įrengta po 14 miegamųjų vietų, nebuvo paneigtas.

18. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nurodė, jog atsakovo pateikti patalpų plotai neatitinka tikrovės, tačiau atsakovo atstovas pateikė oficialius patvirtintus patalpų planus, todėl teismas jais vadovavosi. Pareiškėjas teismui pateikė Pravieniškių PN-AK 3 būrio 1 gyvenamosios patalpos schemą bei skaičiavimus, tačiau nenurodė, kas juos ir kokiomis priemonėmis atliko.

Žemesnės instancijos teismas

19. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje: nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. jam gyvenant Pravieniškių PN-AK 10 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje (130 parų vienam nuteistajam teko 2,49 kv. m gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpoje, trūko 0,6 kv. m ploto) bei nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. V. Š. gyvenant 10 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje (31 parą vienam nuteistajam teko 2,25 kv. m gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpoje, trūko 0,85 kv. m ploto). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje yra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad Pravieniškių PN-AK 10 būrio 1 ir 7 patalpose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo jo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, baldų, sanitarinių įrenginių, praustuvių, dušų trūkumas, maudymosi laiko sutrumpėjimas, gryno oro trūkumas ir panašiai) turi būti vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis, todėl V. Š. argumentai dėl trūkstamų sanitarinių įrenginių (tualete, prausykloje, duše), inventoriaus ir kitų pažeidimų nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. buvo nustatyti.

Šalies argumentai

20. Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių PN-AK 3, 4, 5, ir 6 būriams buvo įrengta: 4 tualetai, 4 pisuarai, 7 prausyklos ir 2 dušo sieteliai bei nurodė, jog iš viso būriuose buvo apie 185 nuteistųjų. Atsakovas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK 2–3 būriuose buvo 3 klozetai, 3 pisuarai, 3 praustuvės ir nurodė, jog 2016 m. gegužės 30 d. 2 būryje buvo 47 nuteistieji, o 3 būryje – 47 nuteistieji.

21. Aptaręs ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, susijusį su tualeto įrengimu, ir įvertinęs aplinkybę, kad atsakovas nepateikė duomenų apie nuteistųjų skaičių Pravieniškių PN-AK 3, 4, 5 ir 6 būriuose ginčo laikotarpiu, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sanitarinių įrenginių (tualetų) ir prausyklų trūkumo liko nepaneigtos.

22. Atsakovui nepateikus duomenų apie tai, ar dušo patalpose buvo guminiai kilimėliai ir kūno bei plaukų prausiklių dozatoriai, teismas konstatavo, kad teisės aktuose nustatyti reikalavimai buvo pažeisti.

23. Įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą ir atsakovo pateiktą informaciją, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje nuteistieji turėjo galimybę savo asmeninius drabužius skalbti ir džiovinti atskirai įrengtoje patalpoje, visuose būriuose nuteistiesiems buvo įrengtos džiovyklės būrio koridoriuose ir kiemuose, teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog batų ir drabužių džiovykla buvo įrengta būtent 3 ir 10 būriuose. Pataisos įstaiga neginčijo aplinkybės, kad Pravieniškių PN-AK 3 ir 10 būriuose nebuvo įrengti laisvalaikio kambarys ir tualetas personalui. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai nevykdė reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį, tualetą personalui bei batų ir drabužių džiovyklą.

24. Aptaręs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) ir kitų aktualių teisės aktų nuostatas bei įvertinęs atsakovo pateiktą informaciją ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei įvertinęs aplinkybę, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie ginčo gyvenamosios patalpos temperatūros, apšvietimo, drėgmės atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams pareiškėjo kalinimo joje metu, teismas V. Š. nurodytas pretenzijos dėl netinkamos temperatūros, apšvietimo ir drėgmės ginčo gyvenamojoje patalpoje vertino kaip palankias pareiškėjui ir kad dėl nurodytų pažeidimų gali būti konstatuoti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.

25. V. Š. pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. rugpjūčio 3 d. patikrinimo akto, kuriame buvo nustatyta, jog Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 1 būrio 1 sekcijoje buvo nustatytas dirbtinės apšvietos normos pažeidimas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas minėtoje patalpoje ginčo laikotarpiu negyveno, teismas nevertino.

26. Teismo nuomone, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių (drėgmė, pelėsis, apšvietimas ir panašiai) būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, jog patalpose formuojasi pelėsis, o patalpų higienos ir sanitarinė būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

27. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK buvo atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius buvimo pėdsakus, buitiniai parazitai buvo naikinami. Nors atsakovas nurodė, jog šių paslaugų teikimo sutartys yra sudarytos su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Dezinfa“ ir su UAB „Utenos deratizacija“, tačiau sutartys teismui nebuvo pateiktos. Byloje esantys darbų atlikimo aktai patvirtina, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo atliekami buitinių parazitų naikinimo darbai. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalėjo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 punktas). V. Š. pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, nereiškė. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas iš dalies galėjo buvo nulemtas pačių nuteistųjų (taip pat ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant nurodytų teisės normų reikalavimų.

28. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas nurodė, kad įstatyme nustatytas reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą. Nors V. Š. nurodė daugybę pažeidimų, tačiau teismas nėra įpareigotas kiekvieną detaliai aptarti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai bei perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, turi būti vertinama įrodymų visuma, susijusi su skundo dalyku. Likę tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai buvo laikomi pertekliniais ir neturinčiais teisinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl teismas jų neanalizavo.

29. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 161 parą (130 parų vienam nuteistajam teko 2,49 kv. m gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpoje, trūko 0,6 kv. m ploto bei 31 parą vienam nuteistajam teko 2,25 kv. m gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpoje, trūko 0,85 kv. m ploto) V. Š. neužtikrino teisės aktuose nustatytos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Taip pat buvo nustatyti ir kiti pažeidimai (sanitarinių įrenginių trūkumas ir t. t.). Teismui nekilo abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) V. Š. buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomus nepatogumus, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

30. Teismas, įvertinęs V. Š. argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažino, kad atsakovo atstovo padaryti pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas V. Š. patirti neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodytas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Atsižvelgęs į kalinimo metu V. Š. tekusį gyvenamąjį plotą bei kitus pažeidimus ir jų trukmę, teismas padarė išvadą dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas nebūtų pakankama satisfakcija.

31. Įvertinęs nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgęs į tuo metu Lietuvoje egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas vertino, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga iš atsakovo priteistina suma yra 1 200 Eur.

III.

32. Pareiškėjas V. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Jis taip pat prašo netaikyti ieškinio senaties termino.

33. Pareiškėjas paaiškina, kad valdžios įstaiga nesilaikė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto nuostatų. Akcentuoja, kad minėtos taisyklės nustato gyvenamųjų patalpų, o ne bendrų miegamųjų ar bendro naudojimo patalpų plotą.

Žemesnės instancijos teismas

34. V. Š. nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir nustatė, kad sprendžiant reikalavimų pagrįstumo klausimą, jo pateikti įrodymai yra nereikšmingi, bei nevertino nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d. buvusių nežmoniškų kalinimo sąlygų. Teigia, kad teismas nepagrįstai neatnaujino senaties termino, esant svarbioms priežastims. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, nepripažįsta senaties termino.

Šalies argumentai

35. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovo pateiktose 2019 m. gegužės 3 d. pažymose nurodyti duomenys neatitinka tikrovės.

36. V. Š. akcentuoja, kad valdžios institucija savo netinkamais veiksmais nuteistuosius siekia padaryti asocialiais asmenimis, tačiau pareiškėjas dar tokio lygio nepasiekė, todėl į psichiatrą nesikreipė.

37. Išsamiai aptaręs aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, pareiškėjas pažymi, kad teismas atsakovo atstovą buvo įpareigojęs pateikti teismui duomenis, patvirtinančius, kiek ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 10 būrio 1 ir 7 patalpose buvo įrengta miegamųjų vietų. Pravieniškių PN-AK rašytinių duomenų, paneigiančių, kad ginčo laikotarpiu 10 būrio 1 ir 7 gyvenamosiose patalpose buvo įrengta 14 miegamųjų vietų, nepateikė ir šių aplinkybių nepagrindė. Su atsakovo atstovo pateiktais oficialiai patvirtintais planais, kuriais teismas vadovavosi, V. Š. nesutinka ir teigia, kad juose buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija. Pažymi, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pateiktais liudytojų parodymais, jog Pravieniškių PN-AK 10 būrio 1 ir 7 patalpose gyveno po 14 nuteistųjų.

38. V. Š. pastebi, kad laisvės atėmimo įstaigai nepaneigus pareiškėjo teiginių, susijusių su ploto dydžiu ir kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais.

39. V. Š. nuomone, aplinkybė, kad jis neginčija konkrečių valstybės institucijų sprendimų dėl tam tikrų teisių neužtikrinimo, nereiškia, kad nėra teisinio pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

40. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo V. Š. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

41. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, jame nėra nurodyti jokie motyvai, kuriais remdamasis, V. Š. mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas.

42. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skundo reikalavimų pagrįstumo, tinkamai pritaikė trejų metų senaties terminą.

43. Atsakovas pažymi, kad nors formaliai buvo pažeista V. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau mano, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama bei teisinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Mano, kad V. Š. kalinimo Pravieniškių PN-AK metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įstatymai įpareigojo veikti, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis. Aplinkybių dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveiktos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir kita šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta.

Atsiliepimas

44. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nurodė, jo nuomone, atsakovo atstovo padarytus teisės aktų pažeidimus, tačiau nepaaiškino, kuo pažeidimai pasireiškė, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų bei V. Š. padarytos neturtinės žalos.

45. Apeliaciniame skunde atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. Š. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

46. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir ne visiškai tinkamai įvertino pateiktus įrodymus.

47. Atsakovo nuomone, ieškinio senaties terminas buvo pritaikytas tinkamai ir pagrįstai, kadangi tam, jog ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turėjo įvardinti objektyvias priežastis ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

48. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu teismui buvo pateikta oficiali pažyma, kurioje nurodyta, jog V. Š. Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. balandžio 14 d. įsakymu buvo paskirtas gyventi į 10 būrio 101 brigados 7 patalpą, kurioje 2016 m. balandžio 28 d. duomenimis, buvo įrengta 11 miegamųjų vietų. Teismui pateiktoje pažymoje taip pat buvo nurodyta, kad 2019 m. kovo 4 d. pažymoje buvo padaryta klaida, kadangi rašant pažymą, buvo panaudoti duomenys iš 2019 m. sausio mėnesį pareiškėjui rengto atsakymo, kuriame buvo nurodyta, jog 2019 m. balandžio 16 d. minėtas nuteistasis buvo paskirtas gyventi į 10 būrio 1 brigadą, todėl rengiant pažymą ir buvo nurodyta netiksli gyvenamoji vieta, o teismas konstatavo, kad nebuvo pateikti duomenys, iki kada V. Š. buvo 10 būrio 7 patalpoje ir kada buvo perkeltas į 10 būrio 1 patalpą, nors buvo nurodyta, kad pareiškėjas negyveno 10 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, o gyveno 10 būrio 7 patalpoje. Teismas neteisingai konstatavo, kad nebuvo pateikti duomenys patvirtinantys, kiek ginčo laikotarpiu buvo įrengta miegamųjų vietų. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis apie V. Š. bausmės atlikimą gyvenamosiose patalpose ir jam tekusį gyvenamąjį plotą. Atsakovas pažymi, kad pataisos įstaigoje yra nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį, dienotvarkėje numatytu laiku nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Nebuvo nustatyta, kad pataisos įstaigoje būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys pareiškėjui pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi, V. Š. turėjo tam tikrą judėjimo laisvę, todėl jam tekusį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži kambario išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė.

49. Atsakovas akcentuoja, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, kadangi nuteistųjų skaičius nuolat keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir panašiai). Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus šiuo požiūriu bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Be to, nėra pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktomis oficialiomis pažymomis, kuriose yra nurodytas miegamųjų vietų skaičius.

Atsiliepimas

50. Atsakovas pažymi, kad pateikė duomenis, paneigiančius pareiškėjo nurodytus argumentus (2019 m. gegužės 3 d. pažymas), tačiau teismas jais nesivadovavo. Be to, pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, kadangi atsakovo pateikti reikšmingų duomenų neįpareigojo.

51. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas teigia, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama satisfakcija už patirtą teisės pažeidimą. Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku pažeistų teisių gynimo būdu. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Atsakovo nuomone, V. Š. teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, jis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

52. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų ir bei dėl to atsiradusių neigiamų pasekmių į Psichologinės tarnybos specialistus ar medikus nesikreipė, atsakovas mano, kad V. Š. neigiamų išgyvenimų ir sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo lemti netinkamos gyvenimo sąlygos, nepatyrė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

53. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo V. Š. prašymo priteisti jam 28 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygų, atlyginti.

54. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteisė 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai, o atsakovas prašo teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. Š. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama V. Š. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, apeliacinių skundų ribų.

56. Pareiškėjo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad jis nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje buvo pritaikyta ieškinio senatis. Jis taip pat akcentuoja, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nustato gyvenamųjų patalpų, o ne bendrų miegamųjų ar bendro naudojimo patalpų plotą, teismas netinkamai įvertino jam tekusį kameros plotą, o atsakovo atstovo pateiktose 2019 m. gegužės 3 d. pažymose nurodyti ir kiti atsakovo pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas nevisiškai teisingai įvertino byloje pateiktus duomenis apie V. Š. bausmės atlikimą gyvenamosiose patalpose ir jam tekusį gyvenamąjį plotą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina tik nurodyta apimtimi.

57. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

58. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje V. Š. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Pravieniškių PN-AK – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde V. Š. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir jo teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: Pravieniškių PN-AK vienam asmeniui tekusio patalpos ploto trūkumą, tinkamų vėdinimo, temperatūros, apšvietimo bei drėgmės neužtikrinimą, vietos skalbiniams džiovinti nebuvimą, laisvalaikio kambario ir atskiro tualeto personalui neįrengimą, baldų trūkumą, buitinių parazitų buvimą Pravieniškių PN-AK patalpose, netinkamą sanitarinio mazgo ir dušo įrengimą, pelėsio patalpose buvimą, tinkamo praustuvių skaičiaus valgykloje neužtikrinimą, rankų džiovinimo aparato, vienkartinių rankšluosčių, gesintuvų, priešgaisrinės apsaugos sistemos, papildomo avarinio išėjimo, aliarmo sistemos, batų ir rūbų džiovyklos bei evakuacinių planų nebuvimą, grotų ant langų buvimą, galimybės susipažinti su aktualiais teisės aktais nesudarymą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad dalį ginčo laikotarpio nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, Pravieniškių PN-AK patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, trūko sanitarinių įrenginių (tualete, prausykloje, duše), inventoriaus, nebuvo įrengti laisvalaikio kambarys, tualetas personalui bei batų ir drabužių džiovykla. Atsakovo atstovui nepateikus jokių konkrečių duomenų apie ginčo gyvenamosios patalpos temperatūros, apšvietimo, drėgmės atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams pareiškėjo kalinimo joje metu, teismas V. Š. nurodytas pretenzijas dėl netinkamos temperatūros, apšvietimo ir drėgmės ginčo gyvenamojoje patalpoje vertino kaip palankias pareiškėjui ir kad dėl nurodytų pažeidimų gali būti konstatuoti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys darbų atlikimo aktai patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo atliekami buitinių parazitų naikinimo darbai ir pažymėjo, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas iš dalies galėjo buvo nulemtas pačių nuteistųjų (taip pat ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant nurodytų teisės normų reikalavimų.

60. Prieš įvertindama pirmosios instancijos teismo nustatyto pažeidimo, pataisos įstaigai neužtikrinus vienam asmeniui privalomo gyvenamojo ploto, pagrįstumą, šio pažeidimo trukmę bei kitas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, atsižvelgęs į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį bei vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 bei 5 dalimis ir nenustatęs priežasčių terminui atnaujinti, pagrįstai taikė trejų metų ieškinio senatį ir analizavo V. Š. kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, buvusias nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d.

61. Teisėjų kolegija pažymi, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai neigiami veiksniai tą asmenį veikia, o neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausimai nuo jų teisinio kvalifikavimo. V. Š. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu ar dėl teisinės pagalbos kreiptis į kvalifikuotus specialistus. Įvertinusi nurodytus argumentus ir atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas kitų priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog V. Š. iki ieškinio senaties termino pabaigos objektyviai negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

62. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teiginys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, nepripažįsta senaties termino, nėra pagrįstas. Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo požiūriu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių nustatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir nustatančios ieškinio senatį.

63. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas vienam asmeniui privalomo ploto normą, pagrįstai vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktu, kuris nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis bei atsižvelgęs į tai, kad nebuvo nurodyta, kiek asmenų konkrečiu laikotarpiu buvo konkrečioje patalpoje, pagrįstai visą patalpos plotą dalino iš joje buvusių lovų skaičiaus.

64. Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. gyveno Pravieniškių PN-AK 10 būrio 7 gyvenamoje patalpoje, kurios plotas – 35,62 kv. m (b. l. 76), joje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų (2016 m. balandžio 28 d. duomenys), todėl vienam asmeniui teko 3,24 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas gyveno 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 87,01 kv. m ploto, joje buvo įrengtos 28 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,11 kv. m gyvenamojo ploto. Duomenų, kad pareiškėjas būtų gyvenęs Pravieniškių PN-AK 10 būrio 1 gyvenamoje patalpoje, atsakovui patikslinus duomenis, neliko. Taigi, atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui Pravieniškių PN-AK patalpose teko mažiausiai 3,11 kv. m jų ploto. Be to, neatmetama galimybė, kad tam tikrais laikotarpiais ne visos lovos buvo užimtos, todėl V. Š. galėjo tekti ir daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojantis teisinis reguliavimas nenustato, jog vertinant vienam asmeniui tenkantį patalpos plotą, iš bendro ploto turi būti atimamas baldų ar kitų patalpoje esančių įrengimų (kolonų) užimamas plotas. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, jog jam nebuvo užtikrintas tinkamas kameros plotas, atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti valstybės institucijos oficialiai pateikta informacija. Nors pareiškėjas su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie ginčo patalpose ginčo laikotarpiu buvusių asmenų skaičių nesutiko, tačiau jis jokių tai paneigiančių įrodymų nepateikė. Pareiškėjo pateiktais kitų nuteistųjų parodymais teismas nesivadovauja, kadangi visi liudytojai kartu su V. Š. atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl jie gali būti suinteresuoti bylos baigtimi. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad jie buvo susipažinę su atsakomybe už neteisingų duomenų pateikimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamose patalpose. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punkte vartojama sąvoka „gyvenamųjų patalpų plotas“ reiškia patalpas, kuriose asmenys gyvena. Atsižvelgiant į asmenų Pravieniškių PN-AK laikymo ypatumus, negalima daryti išvados, kad jas sudaro kas nors kitas, o ne miegamosios ar bendro naudojimo patalpos.

65. Administracinės bylos proceso šalims kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų ar nenustatytų pažeidimų neginčijant ir nenurodžius, su kokių pirmosios instancijos nustatytų ar nenustatytų pažeidimų vertinimu jie nesutinka, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas pareiškėjo nurodytas ir pirmosios instancijos teismo aptartas kalinimo sąlygas, kadangi, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu ir nenustatė akivaizdžiai neteisingo tam tikrų apeliantų neginčijamų aplinkybių įvertinimo.

66. Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo konstatuotų Pravieniškių PN-AK veiksmų neteisėtumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės institucijos veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti, o V. Š. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN-AK veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

67. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad V. Š. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatyti atsakovo atstovo padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir V. Š. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

68. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pažeidimo fakto pripažinimo.

69. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020).

70. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

71. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į minimalaus vienam asmeniui privalomo gyvenamosios patalpos plotą pažeidimą ir teismo priteista 1 200 suma neturtinei žalai atlyginti yra neproporcingai didelė Pravieniškių PN-AK padarytiems pažeidimams kompensuoti, todėl turi būti mažinama. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors minimalaus ploto kamerose užtikrinimo pažeidimas nebuvo nustatytas, tačiau ilgą laiką, t. y., beveik trejus metus, V. Š. nebuvo užtikrintos kitos kalinimo sąlygos (trūko sanitarinių įrenginių (tualete, prausykloje, duše), inventoriaus, nebuvo įrengti laisvalaikio kambarys, tualetą personalui bei batų ir drabužių džiovykla, kaip palankios pareiškėjui buvo vertinamos temperatūros, apšvietimo ir drėgmės ginčo gyvenamosiose patalpose). Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju V. Š. pažeistai teisei apginti vien pažeidimo pripažinimo nepakanka. Teisėjų kolegijos nuomone, pakankama ir atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams proporcinga suma yra 200 Eur.

72. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į kalinimą teisės akte nustatyto dydžio Pravieniškių PN-AK gyvenamose patalpose pažeidimą, todėl netinkamai įvertino V. Š. priteistinos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, nustatant, kad pareiškėjui turi būti priteista 200 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, kuri yra proporcinga atsakovo atstovo padarytam pažeidimui kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 5 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui V. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteisti 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Ričardas Piličiauskas Ramutė Ruškytė