Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1124-1062/2020

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-06-03
Bylos Nr.: A-1124-1062/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00278-2018-5
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Arūnas Dirvonas (pirm.), Ramutė Ruškytė (pirm.), Rytis Krasauskas
Atsakovas: Lietuvos valstybė atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Pareiškėjas: T. G.

Administracinė byla Nr. A-1124-1062/2020Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00278-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas T. G. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 27 d. periodiškai buvo laikomas Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Areštinė) kamerose netinkamomis bei žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. T. G. teigimu, Areštinės kamerų plotai neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl jam nebuvo užtikrinamas būtinas minimalus gyvenamas plotas (5 kv. m, į šį plotą neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto). Dėl kamerų ploto trūkumo pareiškėjas negalėjo pailsėti ir ramiai išsimiegoti, jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. T. G. pažymėjo, kad santykinai mažą patalpų plotą ar kitas netinkamas gyvenimo sąlygas galėjo kompensuoti suteikta judėjimo laisvė, tačiau Areštinėje nebuvo tokių sąlygų, kaip kitose įstaigose. Akcentavo, kad kamerų vėdinimas ir temperatūra taip pat nebuvo tinkami.

3. T. G. pažymėjo, kad Areštinės kamerose suimtiesiems nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku budinčiam pareigūnui išsikviesti, todėl norint išsikviesti pareigūną, kiekvieną kartą reikėjo daužyti į duris ir tikėtis, kad jis išgirs bei prieis. Tokia pati situacija buvo ir dušo patalpose.

4. Pareiškėjas teigė, kad Areštinėje turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Atkreipė dėmesį, kad remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimu, asmuo turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

5. T. G. nurodė, kad Panevėžio apskrities VPK jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, todėl dėl nemalonių kvapų pareiškėjui tekdavo patirti stresą. Areštinės kamerose taip pat nebuvo veidrodžio.

6. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų T. G. patyrė orumo pažeminimą, stiprius dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, jautė nepatogumus.

Atsiliepimas

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad T. G. periodiškai nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2018 m. birželio 28 d. įvairiose Panevėžio apskrities VPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas arba su vienu–trimis asmenimis. Teigė, kad Areštinėje pareiškėjui privalomo 5 kv. m kameros ploto trūko tik kelias paras ir labai nežymiai. Jis pretenzijų dėl per mažo kamerų ploto ginčo laikotarpiu nereiškė.

9. Panevėžio apskrities VPK akcentavo, kad teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo, jog kamerose būtų įrengtas mygtukas areštinės pareigūnui iškviesti. Nurodė, kad Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-889, 93.3 punktas įtvirtina, jog policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekantis pareigūnas privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 minučių pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną. Nustatytų reikalavimų Areštinėje yra griežtai laikomasi, o į beldimą reaguojama. Pažymėjo, kad T. G. skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų niekada nei žodžiu, nei raštu nereiškė.

Atsiliepimas

10. Atsakovo atstovas nurodė, kad pasivaikščiojimų trukmė buvo tokia, kokią nustatė tuo metu galioję teisės aktai. Teigė, kad buvo išduodamas tiek švarus minkštasis inventorius, tiek patalynė ir jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjas dėl to jokių pretenzijų nereiškė.

11. Panevėžio apskrities VPK pažymėjo, kad sanitarinio mazgo įrengimas Areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto buvo atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara, jame buvo įrengti šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), veidrodžiai. Akcentavo, kad sanitariniai mazgai turi atskiras patalpų oro šalinimo sistemas, be to yra galimybė kameras vėdinti per langus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad veikiančioms, o ne naujai statomoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenustato. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pretenzijos, jog nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, taip pat yra įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį jų negali matyti. Visi Areštinės langai atsidaro, yra sumontuota moderni vėdinimo sistema. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos jokių pažeidimų nenustatė.

12. Atsakovas nurodė, kad nėra duomenų, jog Panevėžio apskrities VPK atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų iš T. G. Panevėžio apskrities VPK negavo. Be to, pareiškėjas galbūt patirtos žalos nekonkretizavo ir įrodymais nepagrindė. Atsakovo nuomone, T. G. negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Pažymėjo, kad prašoma priteisti neturtinė žala yra per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos.

II.

13. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo T. G. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, priteisė 200 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai 2017 m. sausio 1 d.–2018 m. birželio 27 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Areštinėje, atlyginti. Kita pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

14. Teismas, aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu, suėmimo vykdymu ir jo vykdymo sąlygomis bei reikalavimais sudaryti saugias sveikatai gyvenamosios aplinkos sąlygas susijusį teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, pažymėjo, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą taip, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas. Be to, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o teismas yra įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą.

Žemesnės instancijos teismas

15. Teismas pažymėjo, kad pagal teisinį reguliavimą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas nustatė, kad T. G. nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 5 d. vienas buvo laikomas Areštinės kameroje Nr. 11 (plotas – 10 kv. m), tada buvo perkeltas į kamerą Nr. 12 (plotas – 12,3178 kv. m), kur vienas buvo laikomas iki

2017 m. sausio 6 d., vėliau T. G. buvo perkeltas į kamerą Nr. 4 (plotas – 20,29 kv. m), kur buvo laikomas su dviem asmenimis iki 2017 m. sausio 16 d., tada jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 9 (plotas – 11,7 kv. m), kur su vienu asmeniu buvo laikomas iki 2017 m. sausio 19 d.; nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2017 m. sausio 25 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 8 (plotas – 16,9 kv. m) su vienu asmeniu, toliau iki 2017 m. sausio 26 d. toje pačioje kameroje jis buvo laikomas su dviem asmenimis; nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2017 m. vasario 17 d. T. G. buvo laikomas kameroje Nr. 16 (plotas – 14,38 kv. m) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. kovo

6 d. – kameroje Nr. 9 su vienu asmeniu; nuo 2017 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. –kameroje Nr. 15 (plotas – 19,59 kv. m) su dviem asmenimis; nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki

2017 m. balandžio 20 d. – kameroje Nr. 23 (plotas – 10,88 kv. m) su vienu asmeniu, toliau iki 2017 m. balandžio 21 d. toje pačioje kameroje vienas, tada buvo perkeltas į kamerą Nr. 15, kur buvo laikomas iki 2017 m. balandžio 24 d. kartu su dviem asmenimis; nuo 2017 m. birželio 29 d. iki 2017 m. birželio 30 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4 su dviem asmenimis, toliau iki 2017 m. liepos 3 d. toje pačioje kameroje jis buvo laikomas su trimis asmenimis, iki 2017 m. liepos 4 d. toje pačioje kameroje su dviem asmenimis, tada buvo perkeltas į kamerą Nr. 15, kur buvo laikomas iki 2017 m. liepos 7 d. kartu su vienu asmeniu; nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. T. G. buvo laikomas kameroje Nr. 2 (plotas – 21,38 kv. m) kartu su dviem asmenimis; nuo

2017 m. rugsėjo 28 d. iki 2017 m. spalio 5 d. – kameroje Nr. 16 kartu su vienu asmeniu; nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2017 m. spalio 17 d. – kameroje Nr. 8 su vienu asmeniu, tada buvo perkeltas į kamerą Nr. 15, kur buvo laikomas iki 2017 m. spalio 18 d. su dviem asmenimis, toliau iki 2017 m. spalio

19 d. toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. lapkričio

23 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3 su dviem asmenimis, toliau iki 2017 m. lapkričio

24 d. toje pačioje kameroje su vienu asmeniu, tada buvo perkeltas į kamerą Nr. 3 (plotas – 21,38 kv. m), kur buvo laikomas iki 2017 m. lapkričio 27 d. su trimis asmenimis; nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. sausio 18 d. T. G. buvo laikomas kameroje Nr. 12 su vienu asmeniu, nuo 2018 m. vasario 12 d. iki 2018 m. vasario 15 d. – kameroje Nr. 3 su trimis asmenimis, tada buvo perkeltas į kamerą Nr. 1 (plotas – 18,53 kv. m), kur buvo laikomas iki 2018 m. vasario 19 d. kartu su vienu asmeniu; nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 7 d. jis buvo laikomas kameroje Nr. 1 su dviem asmenimis, o nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2018 m. birželio 21 d. – kameroje Nr. 1 su vienu asmeniu.

16. Įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis Panevėžio apskrities VPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą Areštinės kamerose, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas su pertraukomis Areštinės kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 8, 9, 11, 12, 15, 16 ir 23, iš viso buvo laikomas 79 paras, iš jų 5 paras – pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (T. G. 2017 m. balandžio 18 d.–balandžio 20 d. teko 4,79 kv. m kamerų ploto, o 2017 m. birželio 30 d.–liepos 3 d. – 4,74 kv. m kamerų ploto) bei 74 paras šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5,44 kv. m iki 21,38 kv. m kamerų ploto). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Panevėžio apskrities VPK 5 paras pažeidė T. G. subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Žemesnės instancijos teismas

17. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintuose Tipiniuose teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimuose bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-889 patvirtintose Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos nuostatose reikalavimų iškvietimo mygtukus įrengti policijos įstaigos areštinės kamerose nėra nustatyta. Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto „c“ dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11 punktuose nustatyta, kad nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad laikino sulaikymo ir laikymo vietose, nagrinėjamu atveju – teritorinės policijos įstaigos areštinėje, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, pareigūno iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) neprivalo būti įrengta, todėl Panevėžio apskrities VPK teisės aktų nepažeidė. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog Areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Panevėžio apskrities VPK viršininko 2017 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 50-V-3, 19.3 punktas nustato, jog policijos areštinės vidaus posto postinis privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 minučių pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtoją. Panevėžio apskrities VPK nurodė, kad nustatytų reikalavimų Areštinėje yra griežtai laikomasi, ir pažymėjo, kad pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų niekada nei žodžiu, nei raštu nereiškė. Atsižvelgęs į tai, ką išdėstė, teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu Areštinėje T. G. teisė į asmens saugumą nebuvo pažeista.

18. Aptaręs Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.10 bei 54 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad T. G. nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore, bei pripažino, kad buvo vedamas pasivaikščioti 1 valandą per dieną. Asmens kortelės išrašas Nr. 50-00032-17 patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 21 d., liepos 4–5 ir 7 d., rugpjūčio 22–24 d., rugsėjo 30 d., spalio 3, 5 ir 17 d., lapkričio 20–21 ir 25–27 d., 2018 m. sausio 16–17 d., vasario 13–18 d., birželio 5–6 ir 19 d. atsisakė eiti pasivaikščioti į kiemą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas T. G. argumentus dėl pasivaikščiojimų trukmės atmetė kaip nepagrįstus. Teismas taip pat pabrėžė, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose.

19. Aptaręs Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 41, 42 bei 43 punktų nuostatas ir Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. spalio 12 d. tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją, teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo rašytiniais paaiškinimais, kad visiems asmenims Areštinės kamerose buvo išduodamas tinkamas kiekis lovos skalbinių ir rankšluosčių, atitinkančių teisės aktų reikalavimus. Pateiktos sąskaitos faktūros patvirtina, kad minkštuoju inventoriumi ir patalyne Areštinė buvo nuolat apsirūpinama. Pareiškėjas nenurodė, kokių priemonių ir kada negavo. Duomenų, kad dėl jų trūkumo jis kreipėsi į Panevėžio apskrities VPK administraciją, taip pat nėra. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad T. G. teiginiai dėl netinkamo aprūpinimo patalyne yra neįrodyti ir nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

20. Teismas pažymėjo, kad Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2018 m. rugpjūčio 20 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad visose kamerose sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. To paties specialisto 2018 m. spalio 10 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ nurodyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio apskrities VPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių asmenys, atlikdami gamtinius reikalus, gali užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus, jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių. Areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti Areštinės kamerose esančių asmenų elgesį. Pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kameroje esančius kampus, kurie yra kamerų dešinėje ir kairėje pusėje prie durų. Kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, pareigūnai mato tik jų dalį. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

21. Teismas nustatė, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina T. G. teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Nors Panevėžio apskrities VPK teigė, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tačiau remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista T. G. teisė į privatumą.

Atsiliepimas

22. Aptaręs Higienos normos 134:2015 16 ir 17 punktų nuostatas bei atsakovo atstovo atsiliepime ir Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. spalio 12 d. tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją bei įvertinęs tai, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo akte Nr. PA.5-17, 2017 m. liepos 12 d. patikrinimo akte Nr. PA.5-200 ir 2018 m. kovo 2 d. patikrinimo akte Nr. PA-697 kamerose Nr. 12, 16 bei 23 Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatė, ir atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu dėl oro temperatūros ir drėgmės kamerose į Areštinės administraciją ir Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos nei pareiškėjas, nei kiti kamerose laikomi asmenys nesikreipė, teismas padarė išvadą, kad T. G. skundo teiginiai, jog Areštinės kamerose nėra užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti temperatūra ir drėgmė, nebuvo patvirtinti. Byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo ir kitų jo skunde nurodomų šiluminės aplinkos parametrų ginčo laikotarpiu, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Areštinės pareigūnų veiksmus Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

23. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teismas pažymėjo, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

24. Vertindamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo Areštinėje sąlygų (teisių į minimalų gyvenamąjį plotą bei privatumą pažeidimus), į pažeistos vertybės bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 5 paras, o teisė į privatumą – 79 paras, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, T. G. nepateikė. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas sprendė, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime negali būti laikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, T. G. patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo nuomone, nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą reikalaujamą sumą. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, kad šiuo atveju 200 Eur laikoma proporcinga suma T. G. patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III.

25. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti ir teisės pažeidimo faktą pripažinti pakankama satisfakcija jo patirtai žalai atlyginti.

Atsiliepimas

26. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo dalimis dėl kamerų ploto ir sanitarinio mazgo įvertinimo. Teigia, kad teismo sprendimas nėra paremtas objektyviais byloje esančiais duomenimis ir įrodymais.

27. Panevėžio apskrities VPK nuomone, teismo padaryta išvada, kad visą ginčo laikotarpį buvo pažeista T. G. teisė į privatumą, nėra pagrįsta objektyviais duomenimis. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pažymi, kad pareiškėjo privatumo pažeidimo mastas laikotarpiais, kai jis kameroje buvo laikomas vienas, yra mažesnis nei esant kameroje su kitais asmenimis, todėl tomis dienomis kiti sulaikytieji jo negalėjo matyti ir jo privatumas tuo metu negalėjo būti pažeistas. Nurodo, kad T. G. nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 6 d. ir nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. Areštinės kamerose buvo laikomas vienas. Akcentuoja, kad pareiškėjas skunde pateikė tik subjektyvius, teorinio pobūdžio pasvarstymus ir teiginius apie tariamai patirtą neturtinę žalą ir neįvardijo konkrečių aplinkybių dėl galbūt patirtų pažeminimų ar privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo atvejų. Be to, jis pretenzijų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo Areštinei nebuvo pareiškęs.

28. Atsakovas pažymi, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, įvertino daugybę aplinkybių ir nurodė, kad T. G. teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, tačiau tik 5 paras, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, o pareiškėjui tenkantis plotas buvo vos 0,26 kv. m (ar mažiau) mažesnis nei nustatytas teisės aktuose. Toks neatitikimas, atsakovo nuomone, nepagrįstai buvo įvertintas kaip reikšmingas ir galintis sukelti pasekmes. Taip pat nebuvo nustatyta, kad Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti T. G. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

29. Atsakovas akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, jog vien pažeidimas į minimalų gyvenamąjį plotą pats savaime negali būti pripažįstamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Turi būti vertinama visuma: ar dėl neįgyvendinto minimalaus ploto reikalavimo asmeniui akivaizdžiai ir nepakeliamai pablogėjo sulaikymo sąlygos. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kad nežymus minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas pablogino ir kitas sulaikymo sąlygas ar T. G. lėmė kokius nors kitus nepatogumus. Atsakovo nuomone, nustatytas pažeidimas nebuvo pasiekęs minimalaus žiaurumo lygio pagal Konvencijos 3 straipsnį, atsižvelgiant į trumpą sulaikymo laikotarpį ir į tai, kad nėra jokio medicininio dokumento ar kitų įrodymų, kad sulaikymo Areštinėje metu pareiškėjas būtų patyręs kankinimus.

30. Atsakovas pažymi, kad teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių T. G. būtų atsiradę apčiuopiamų žalingų padarinių fizinei ar psichinei sveikatai. Teismo sprendime pažymėta, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, T. G. nenurodė. Atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje yra suformuotas nuoseklus aiškinimas, jog neturtinės žalos atsiradimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai asmenį veikiantys veiksniai yra intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, sukėlę ne menko laipsnio, o gilius, ilgalaikius padarinius. Remdamasis teismų praktika, atsakovas akcentuoja, kad žalos atlyginimui tam tikrose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nepriteisiant piniginės kompensacijos. Mano, kad ši nuostata turėtų būti taikoma ir šiuo atveju.

Šalies argumentai

31. Pareiškėjas T. G. prašo Panevėžio apskrities VPK apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo atstovo argumentus laikyti siekiu išvengti atsakomybės bei piniginės prievolės.

32. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo prašė jam dėl Panevėžio apskrities VPK padarytų pažeidimų ir jo garbės bei orumo pažeidimo iš atsakovo priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, jam priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Įvertinęs Lietuvos ekonominę padėtį bei pasitikėdamas teismo sprendimu, T. G. jo neskundė.

Atsiliepimas

33. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas, teikdamas atsiliepimą į jo skundą, sutiko, jog Panevėžio apskrities VPK Areštinės kalinimo sąlygos nėra visiškai tinkamos bei skundą iš dalies galima patenkinti, tačiau prašoma priteisti neturtinė žala yra per didelė. Taigi, akivaizdu, kad atsakovas puikiai suprato, jog Areštinės kameros atitinka ne visus joms teisės aktų keliamus reikalavimus.

Šalies argumentai

34. T. G. nesutinka, kad jo privatumas nebuvo pažeistas. Teigia, kad žinodamas, jog teismas neturi galimybės nuvykti ir patikrinti Areštinės kamerų, atsakovas teikė neteisingus duomenis. Institucija neteigė, kad sanitariniai mazgai turi duris, teismui ji nurodė tik vienos sanitarinio mazgo sienelės aukštį bei pateikė informaciją apie ant sienelės įrengtus kabliukus, ant kurių galima pasikabinti audeklus, tačiau tai negali būti laikoma tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu – sanitarinis mazgas privalo būti visiškai atskirtas nuo likusios kameros dalies ir turėti atskirą vėdinimo sistemą. Akcentuoja, kad jokie audeklai asmenims nėra duodami, norėdami izoliuotis, asmenys turi kabinti miegui duotą patalynę. Teigia, kad argumentas, jog prižiūrėtojai per stebėjimo angą negali matyti sanitarinio mazgo, neatitinka tikrovės – kameras stebintis pareigūnas turi raktus ir gali bet kada atrakinti kamerų duris ir taip pažeisti asmens privatumą, jeigu jis tuo metu naudotųsi tualetu.

35. T. G. pažymi, kad su skundais raštu į Areštinės administraciją nesikreipė, kadangi skundus teikiantys asmenys nėra mėgstami ir jis bijojo, kad dėl to jam per kitus sulaikytuosius nebūtų daromas spaudimas, o žodiniai prašymai ir skundai nėra fiksuojami. Atlikęs patikrinimus, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, pareiškėjo nuomone, pažeidimų nenustato dėl „pavaldumo“ Panevėžio apskrities VPK.

36. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo atstovas puikiai žino, kokia yra Areštinės kamerų būklė, todėl negalima teigti, kad šios institucijos pareigūnai nesiekia tyčia T. G. pakenkti ar jį pažeminti, kadangi, tai žinodami ir suprasdami, jie pareiškėją laiko jo teises į privatumą, priklausantį kameros plotą ir kitus reikalavimus pažeidžiančiose kamerose. Atsakovas taip pat pripažino, kad pareiškėją laikant Areštinėje, buvo nežymiai pažeista vienam asmeniui privaloma kameros ploto norma, o tai reiškia, kad T. G. buvo kankinamas – dėl per mažo judėjimo jis jautė kaulų skausmus, buvo žeminamas ir su juo buvo nežmoniškai elgiamasi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

37. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl T. G. prašymo priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Areštinėje sąlygų, atlyginti.

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje buvo konstatuoti kamerų ploto ir sanitarinio mazgo pažeidimai bei pareiškėjui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nesutiko, teismo sprendimą prašė pakeisti ir pareiškėjo T. G. reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti, o teisės pažeidimo faktą pripažinti pakankama satisfakcija jo patirtai žalai atlyginti.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

40. Atsakovo apeliacinio skundų turinys patvirtina, kad jis iš esmės kvestionuoja tik dviejų pirmosios instancijos teismo konstatuotų pažeidimų – tinkamo kameros ploto ir privatumo naudojantis tualetu Areštinėje neužtikrinimo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina tik nurodyta apimtimi.

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

42. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje T. G. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Panevėžio apskrities VPK – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde pareiškėjas nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: vienam asmeniui tenkančio Areštinės kameros ploto trūkumą, netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą, signalizacijos mygtukų neįrengimą, tinkamų temperatūros ir vėdinimo neužtikrinimą, netinkamą aprūpinimą patalyne ir per trumpą pasivaikščiojimų trukmę. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną T. G. nurodytą galimą pažeidimą, pripažino atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl vienam asmeniui privalomo minimalaus patalpos ploto tam tikru laikotarpiu pažeidimo ir privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, būtent šių dviejų teismo konstatuotų pažeidimų vertinimą atsakovas ir kvestionuoja.

44. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas vienam asmeniui privalomo ploto normą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių 58 punktu, ginčo laikotarpiu nustačiusiais, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

45. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 5 paras T. G. buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui teko nuo 4,74 kv. m iki 4,79 kv. m ploto). Ginčo dėl šių teismo nustatytų aplinkybių nekyla. Aplinkybių, kad pirmosios instancijos teismas būtų akivaizdžiai neteisingai vertinęs vienam asmeniui tekusį Areštinės kameros plotą, nebuvo nustatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad toks ploto trūkumas buvo minimalus ir sudarė tik nuo 0,21 iki 0,26 kv. m.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Areštinėje kamerose pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė suformuotą teismų praktiką dėl sanitarinių mazgų įrengimo ir pagrįstai ja rėmėsi. Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad T. G. nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atsakovo atstovas nurodė, kad sanitarinio mazgo zona nuo kitos kameros dalies yra atskirta 120–130 cm aukščio pertvara, kamerose yra įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklą privatumui naudojantis tualetu užtikrinti, tačiau taip pat pažymėjo, jog tokio audeklo sulaikytiesiems neduoda. Atsakovo atstovas taip pat teigė, kad sanitariniai mazgai įrengti kamerų kampuose, todėl pareigūnas pro kameros durų stebėjimo langelį mato tik dalį (pusę) sanitarinio mazgo (b. l. 25, 26, 31).

47. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

48. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Nors tam tikrais laikotarpiais T. G. kamerose buvo laikomas vienas, tačiau tai nereiškia, kad naudodamasis sanitariniais įrenginiais, jis negalėjo būti matomas kitų asmenų – prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę. Šia aplinkybę akcentavo ir pats pareiškėjas, o atsakovo atstovas jos nepaneigė. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, T. G. kalint vienam kameroje, jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu ar daugiau asmenų.

49. Įvertinusi Panevėžio apskrities VPK pateiktus duomenis apie T. G. laikymą įstaigoje, teisėjų kolegija sprendžia, kad sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjas buvo laikomas visą jo buvimo Areštinėje laikotarpį, t. y. 79 dienas. Taigi, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai byloje buvo nustatyti, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmetami.

50. Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus Panevėžio apskrities VPK veiksmus, t. y. reikalavimo užtikrinti minimalų 5 kv. m patalpos plotą vienam asmeniui užtikrinimo pažeidimą ir privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog institucijos veiksmai buvo neteisėti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o T. G. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Panevėžio apskrities VPK veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

51. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad T. G. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau jam neužtikrinus minimalaus gyvenamojo ploto ir privatumo naudojantis tualetu, teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti atsakovo atstovo padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir T. G. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

53. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma.

54. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, į pažeidimo trukmę ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

55. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma nėra neproporcingai didelė atsakovo atstovo Panevėžio apskrities VPK padarytiems pažeidimams kompensuoti. Atsakovo siekis T. G. nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

56. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Panevėžio apskrities VPK padarytus pažeidimus. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, išsamiai išaiškino ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė